Kaip ten Winstonas Churchillis sa­kė apie optimistą ir pesimistą? Op­­timistas yra tas, kuris proble­mo­se sugeba įžvelgti galimybes, o pesimistas – galimybėse problemas. Buityje girdėjau kitą svarstymą: pe­­si­mistas skundžiasi, kad už pri­duo­damą tarą mažai moka, optimis­tas – kad dabar butelių nereikia plauti...

Pasaulis iš tiesų pasidalijęs į dvi sto­vyklas. Tai galima pastebėti tiek Lie­tuvoje, tiek kitose šalyse. Vieni šaukia, kad mūsų valdžios krizė reiškia slinktį į nepriklausomybės praradimą, kiti gi tai vadina kasdieniais skandaliukais ir ragina daugiau dėmesio skirti kitų metų biudžetui, krašto gynybai ir savo psichologinei būsenai. Kurioje pusėje esate jūs?

Rusijos karas prieš Ukrainą žmones taip pat paskirstė į dvi grupes. Pas­taruoju metu viršų ima optimistai, kurie tvirtina (šito negali nutylėti ir rusų propaganda), kad Rusijos ekonomiką karas baisiai sekina, ir jos resursų jau nepakanka jį efektyviai tęsti. Kai kas sako, kad ukrainiečiams net nereikia duoti toliašaudžių raketų „Tomahawk“, o tik jomis pagąsdinti, ir Putiną jau apima drebulys. Gal šie optimistai ir supaprastina problemą, bet psichologinė rusų būsena nuolat blogėja: šalyje ima trūkti degalų, JAV ir ES skelbia naujas, ypač skausmingas sankcijas, Putinas priverstas tęsti mobilizaciją ištisus metus, jo iškelti agresyvūs tikslai nepasiekiami, o svarbiau­sia – pa­tys

Rusijos gyventojai ima reikšti vis didesnį nepasitenkinimą užsitęsusiu ka­ru. Juk daugelis jų net negali ramiai poilsiauti Kryme ar Sočyje, išvykti į Vakarus, ukrainiečių raketos atskrieja ir į Sankt Peterburgą, Maskvos priemiesčius, o, nelaukiant Vakarų malonės, naujos Ukrainos raketos „Nep­tūnas“, „Palianica“, „Flamingo“ gali šaudyti iki Archangelsko ir Uralo...

Kaip mes bekeiktume Briuselį, Lon­do­ne įvykęs vadinamosios „pasiryžusiųjų koalicijos“ susitikimas tapo aiškiu ženklu, jog parama Ukrainai ne tik nesilpnėja, bet įgauna naują pagreitį. Simboliškai reikšmingas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitikimas su  Jungtinės Karalystės karaliumi Karoliu III. Juk prieš mėnesį Vindzoro pilyje jau kelintą kartą lankėsi ir Donaldas Trumpas...

Žinoma, pesimizmą Vakarų pastangomis menkina nerangūs Briuselio sprendimai, ypač sudėtingai svarstomas klausimas dėl 140 mlrd. eurų vertės įšaldytų Rusijos centrinio banko aktyvų skyrimo Ukrainai. Jo sprendimas atidėtas iki gruodžio. Bet kaip atsitiko ir su 19-uoju ES sankcijų paketu, suduosiančiu rimtą smūgį Rusijos ekonomikai, tikėtina, jog anas „atšildymas“ pagaliau bus palankus Kyjivui. 

Ar Putinas bus priverstas keisti savo planus? Tam jis ruošiasi jau dabar. Karo analitikas iš Echofm.online Aleksėjus Kopytko pastebi, kad Kremliaus pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas jau antrą kartą nuo balandžio atvyko į Vašingtoną gelbėti santykių su D. Trumpu. Tunelio po Beringo sąsiauriu iniciatorius, garsus finansų oligarchas, beje, gimęs Kyjive, suskubo į Baltuosius rūmus po to, kai JAV prezidentas įvedė sankcijas „Rosheft“ ir „Lukoil“ bei jų 24-oms dukterinėms įmonėms. K. Dmitrijevas interviu CNN nei iš šio, nei iš to ėmė girti V. Zelenskį ir pareiškė, kad „esame arti diplomatinio sprendimo“. Ką tai galėtų reikšti? Naujas pataikavimo D. Trumpui etapas?

Bet Putinas turi savo rėmėjų. Štai kodėl D. Trumpas penktadienį išvyko į Azijos šalis, kur Pietų Korėjoje savaitgalį rengiamas Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (ASEAN) „samitas“ ir kur su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu ves ekonomines derybas bei sieks paveikti Pekiną neremti Rusijos karo. Jis taip pat norėtų susitikti ir su Šiaurės Korėjos lyderiu. Maskva atidžiai stebi šį vizitą, nes nuo jo priklauso Putino bičiulių elgesys. 

Taigi, Rusijos diplomatijos vadovo Sergėjaus Lavrovo žodžiai, kad šiuo metu sustoti ties fronto linija neįmanoma, nes, esą, „nacistams“ vis tiek lieka per daug teritorijos, skamba vis silp­niau. Antra, Kremliaus siekis pakeisti „nacistinį Kyjivo režimą“ kitu (kalbama apie Zalužną ir Budanovą) rusų „vanagams“ nieko gero nežada. Rusai patys netiki tuo, ką siūlo. Ten jie norėtų pasodinti kokį Janukovičių ar Medvedčiuką, bet, kaip sakoma, rankos per trumpos.

To paties portalo apžvalgininkas Vla­dimiras Pastuchovas tvirtina, kad greičiausiai Putinas, netikintis pergale fronte, ieškos būdų pasitraukti kuo „švaresniu veidu“ arba imsis patikrintos taktikos – kelti politinę temperatūrą Kyjive, Vakarams rodyti V. Zelenskio klaidas, kad šie vis labiau stabdytų karinę ir finansinę paramą Ukrainai. Vėlgi seni „kagėbė“ metodai...

Tad kokia rusų išeitis? Perfrazuojant Bulatą Okudžavą, imti milinę ir traukti namo. Kad Ukrainos žemėje ta miline nereiktų jų užkloti... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną kapines užliejanti žvakučių šviesa byloja apie šimtametes tradicijas – mirusiuosius pagerbiame taip, kaip per amžius tą darė mūsų protėviai. Tačiau kasdienybė atveria ir kitą vaizdą: amžinojo poilsio plotuose sparčiai įsigali naujos mados, tradicines gėlėmis apsodintas kapavietes keičia masyvios granito plokštės. Dėl skonio nesiginčijama, bet pati tendencija verčia susimąstyti – kinta mūsų santykis su amžinybe, jis tampa vis labiau pragmatiškas, atmintis trumpėja. Ar nebus taip, kad netrukus į kapines ir keliausime tik per Vėlines?

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS ir Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Praėjusios savaitės pabaigoje šalia Nepriklausomybės ąžuolo pradėjus dirbti kelininkams, visuomenė sune­rimo, kad žemės darbai gali pakenkti saugomam medžiui. Paaiškėjo, kad kelininkai atnaujina perėjas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Vienas žinomiausių prekybos tinklų prieš 23-ejus metus sugalvojo iniciatyvą geriausiai besimokantiesiems jau­nuoliams skirti stipendijas. Ši akcija prigijo, o moksleiviai, teikiantys paraiškas finansavimui gauti, kas mėnesį visus mokslo metus gali džiaugtis piniginiu įvertinimu. Smagu, kad tokių mokinių vis dar turime ir savo rajone.

Šiemet prekybos tinklas „Maxima“ iš 700 atrinko 125 gabiausius Lietuvos moksleivius, tarp kurių yra ir penki šilališkiai. Pagrindinės 200 eurų stipendijos atiteko aštuoniems jaunuoliams, o papildomos 100 Eur visus šiuos mokslo metus kas mėnesį bus mokamos 117 Lietuvos mokinių, įskaitant ir tuos, kurie apdovanoti už puikų mokymąsi (nepertraukiamai aukščiausiais balais įvertintas žinias per trejus mokslo metus). 

„Maxima“ atstovė Indrė Jankevičiūtė sakė, jog konkursui iš Šilalės rajono ugdymo įstaigų buvo pateikta 14 paraiškų. 

„Laimėjo penki šilališkiai, įvertinti už pasiekimus 2024/2025 m. mokslo metais. O tarp šiųmečių „maximalistų“ turime 15, kurie jau yra baigę 12 klasių“, – sakė „Maxima“ atstovė.

„Lietuvos maximalistai“ varžė­si aštuoniose kategorijose: moks­lo, sporto, muzikos, kūrybos ir meno, savanorystės ir visuomeniškumo, technologijų ir inovacijų, tvarumo ir ekologijos bei puikaus mokymosi. Pastarosios kategorijoje ir yra reikalavimas trejus metus nepertraukiamai mokytis tik aukščiausiais balais. 

Konkurse gali dalyvauti visi 1–12 klasių bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai, jie turi pasirinkti vieną kategoriją, kurioje varžysis, pateikę savo pasiekimus – pažymius ir konkursų bei olimpiadų įvertinimus.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija stipendininkų neturi, o Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje pretendentų būta, bet jų lūkesčiai nepasiteisino – parama nebuvo skirta.

Kaltinėnų Aleksandro Stulgins­kio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas skaičiavo, kad į „maximalistus“ galėtų pretenduoti bent trys vaikinai,tarp kurių ir du jau buvę mokiniai. 

„Bet vienas iš pretendentų dėl kažkokių priežasčių nepateikė paraiškos, antrasis, pasirodo, turėjo aštuonetą iš fizinės kultūros, tad „Lietuvos maximalistu“ tapo geriausias metų abiturientas rajone Marius Bartkus“, – patikino gimnazijos vadovas.

„Šiuo metu atlieku nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Pajūryje. Ir visus metus gausiu stipendiją. Ji skirta už puikų mokymąsi praėjusiais mokslo metais: trys šimtukai, o visų šešių laikytų egzaminų rezultatai – virš 85 balų. Tad gimnaziją baigiau su pagyrimu“, – sakė M. Bartkus, kuris „Lietuvos maximalisto“ stipendiją gauna jau penktus metus.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jurgita Skurdelienė teigė, jog iš šios ugdymo įstaigos buvo išsiųstos trys paraiškos.

„Turime dvi mokines, kurioms pasiekė. Tai – IIIg kl. mokinė, gimnazijos prezidentė Rugilė Norbutaitė ir šiemet baigusi mokyklą Gedmina Liutkutė, kuri studijuoja Kaune“, – sakė direktoriaus pavaduotoja.

Gedmina yra pasirinkusi mul­timedijų technologijų studijas informatikos fakultete, o konkurse dalyvavo pirmą kartą.

„Mano sėkmė įrodo, jog svarbiausia – tikėti savimi ir nebijoti. Šis laimėjimas – ne tik gera materialinė paskata, bet ir skatina pasitikėjimą savimi dar labiau tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tad siūlau visiems pamėginti“, – patarė studentė.

Vienuoliktokė Rugilė sakė, kad anksčiau nedrįsdavo dalyvauti, bet ją paskatino pernai bendramokslės Audronės sėkmė.

„Ir man pasisekė,“ – džiaugėsi R. Norbutaitė.

„Lietuvos maximalistės“ stipen­dija kvėdarniškei skirta už puikų mokymąsi. Kaip ir šią gimnaziją baigusiai Gedminai, taip ir Rugilei šis laimėjimas reiškia būti įvertintu, kas suteikia pasitikėjimą savo jėgomis, dar daugiau motyvacijos siekti užsibrėžtų tikslų. 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­­nazijos direktorius Stasys Norbutas informavo, jog jo vadovaujamoje mokykloje mokosi dvi merginos, kurioms pasisekė tapti „maximalistėmis“. 

„Dešimtokė Emilė Karutytė gauna stipendiją už pasiekimus kūrybos ir meno srityje, o Irmantė Petrošiūtė – už puikų mokymąsi“, – džiaugėsi gabių gimnazisčių pastangomis mokyklos vadovas.

Pati Emilė akcentavo pasiekimus ne tik gimnazijoje, o ir Šilalės meno mokykloje, kur mokosi 7-oje dailės klasėje. 

„Apie šį konkursą sužinojau iš savo dailės mokytojos Ilonos Venckienės, kurios paskatinimas padėjo pasiryžti dalyvauti. Esu dėkinga už įkvėpimą pabandyti. Kadangi turėjau nemažai laimėjimų, norėjau jais pasidalinti ir leisti juos įvertinti „maximalisto“ komisijai. Žinoma, motyvavo ir galimybė gauti piniginį prizą“, – neslėpė gimnazistė.

Emilė domisi įvairiais konkursais, projektais ir noriai juose dalyvauja.

„Tokie laimėjimai suteikia didelį džiaugsmą, pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi. Jie padeda pajusti, kad tavo pastangos ir darbas yra vertinami, o tai skatina toliau tobulėti ir kurti“, – įsitikinusi stipendijos laimėtoja.

Irmantė praėjusiais metais irgi dalyvavo konkurse, bet laimėti stipendijos nepavyko.

„Konkurse nusprendžiau sudalyvauti, norėdama išbandyti savo jėgas, parodyti, kad ir iš mažo miestelio kilę mokiniai gali pasiekti reikšmingų rezultatų, ir vildamasi, jog pavyks laimėti ateičiai reikalingą finansinį užnugarį. Laimėti stipendiją yra bandžiusi ir mano sesuo bei klasės draugė Emilė, kuriai šiais metais irgi pasisekė. Deja, mano sesei dar nenusišypsojo tokia laimė“, – pasakojo šilališkė.

Dalyvauti „Lietuvos maximalistų“ konkurse ją pastūmėjo buvusi lietuvių kalbos mokytoja Zinaida Petravičienė. Stipendiją Irmantė ketina taupyti būsimoms studijoms.

„Be to, šis įvertinimas paskatino mane suvokti, kad yra įmanoma viskas – tik reikia motyvacijos, noro ir pastangų. Mano nuomone, dalyvauti konkurse „Lietuvos maximalistai“ gali visi, nebijantys išmėginti savo jėgų, pasitikintys savimi ir puoselėjantys aistrą tobulėti. O tiems, kurie nedrįsta, turiu patarimą – visada reikia išmėginti savo jėgas ir negalvoti, kad nedidelė nesėkmė gali sumažinti svajonių pasiekimo galimybę“, – dalijasi įžvalgomis I. Petrošiūtė. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų archyvo nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje mokinius, mokytojus ir svečius subūrė išskirtinis kultūrinis renginys, o Kazimiero Jauniaus krašte skambėjo pietų žemaičių šnekta – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pristatė „Pietų žemaičių šnektų lobyną“, naują interaktyvią audiovizualinę instaliaciją, kurioje atgimsta mūsų krašto balsai, istorijos bei tarmės.

Šilalės V. Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė ir muziejininkė Edita Merkelienė, Kvėdarnos kultūros namų vadovė Jūratė Augienė, gimnazijos administracija, mokytojai, IIIg–IVg klasių mokiniai bei Kvėdarnos bendruomenė susitiko su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir žemaitiškų istorijų herojais. Režisierė pristatė instaliaciją, pasakojo apie idėją ir jos įgyvendinimo aspektus, kvietė pažinti unikalius pietų krašto tarmių bruožus, pasiklausyti autentiškų pasakojimų ir pajusti kalbos gyvybingumą. Tai ne tik meninis, bet ir edukacinis projektas, skatinantis domėtis gimtosios kalbos įvairove bei jos išsaugojimu.

Pristatyme dalyvavo ir istorijų herojai – buvę mūsų gimnazijos mokytojai Eugenijus ir Zina Ivanauskai, buvusi gimnazijos auklėtinė Rasa Pangonienė, o gimnazistų ansamblis (vadovė mokytoja Dalia Krasauskienė) susirinkusiems atliko muzikinius kūrinius.

Instaliacija, kuri sulaukė didelio susidomėjimo, gimnazijoje bus apie mėnesį. Tad visus Kvėdarnos krašto gyventojus, norinčius išgirsti autentišką pietų žemaičių šnektą, kviečiame užsukti į gimnazijos daugiafunkcį centrą.

Šis susitikimas – puikus pavyzdys, kad mokykla yra gyva kultūros puoselė­to­ja, sauganti paveldą, skatinanti bend­ra­vi­mą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Projektą „Interaktyvi audiovizualinė instaliacija. Šnektų lobynas Kazimiero Jauniaus klėtelėje“ įgyvendina Šilalės V. Statkevičiaus muziejus, jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Jurgita SKURDELIENĖ 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Evos DZENOVAGYTĖS nuotr.

Šilalės trečiojo amžiaus uni­versiteto klausytojai dalyvavo paskaitoje „Judėjimas – tai gyvenimas, o gyvenimas – tai judėjimas“. Paskaitą vedė Joana Bartaškienė – Lietuvos moterų sporto asociacijos prezidentė, gimnastikos tre­nerė, sveikos gyvensenos lek­torė.

„Senatvė prasideda nuo tingėjimo“, – įsitikinusi 75 metų J. Bartaškienė, savo aktyvu­mu, en­­tuziazmu ir gyvenimo džiaugsmu tapusi pavyzdžiu daugeliui vyresnio amžiaus žmonių. 2008 metais, būdama 58-erių metų, su šokėju Deividu Meškausku laimėjo Lietuvos televizijos pro­jektą „Lietuvos šokių dešimtu­kas“.  Veikli moteris, įkūrusi svei­katingumo grupes „Auksinis am­žius“ ir treniruojanti du šimtus 55–85 metų moterų, neabejoja: judėjimas – puikios savijautos­ pagrindas, tačiau ne mažiau svar­bu vyresniame amžiuje ir bend­ravimas, kurio vis labiau trūksta.

„Svarbiausias mano patarimas šiandienos žmonėms – mėgstamą hobį kuo anksčiau paversti darbu, kuris net ir išėjus į pensiją teiktų džiaugsmą. Senjorai nori oriai gyventi, keliauti, studijuoti, bendrauti – visa tai galima kokybiškai daryti net ir bū­nant pensijoje. Niekada nėra per vėlu džiaugtis ir mėgautis gyvenimu“, –­ kalbėjo moteris.

Ji pati vyresniame amžiuje pradėjo vesti įvairias sveikatingumo mankštas, sporto treniruotes – išėjusi į pensiją norėjo išlikti veikli. Pripažįsta – pradžia nebuvo lengva, tačiau per kelerius metus treniruotėse subūrė daugybę moterų.

„Judėjimas – fizinės ir emocinės sveikatos pamatas, o vy­resniems žmonėms – ir pagrindinis vaistas. Daugybė žmonių skundžiasi nugaros skaus­mais – ar gydytojas skiria vaistų? Pa­prastai jis rekomenduoja stip­rinti nugaros raumenis. Mok­s­las įrodė, jog judesiu galima iš­gydyti 45 neuždegimines ligas. Dirbdama su vyresnio amžiaus moterimis pastebiu, jog jos vis dažniau rūpinasi savo sveikata ir geresne nuotaika. Jei nebūsi fiziškai aktyvus, nieko nedarysi, greitai apims tinginystė, o tai – tiesus kelias į depresiją, užsisėdėjimą namuose ir senatvę“, – kalbėjo J.Bartaškienė.

„Judėjimas ne tik padeda sumažinti lėtinių ligų tikimybę, bet ir vyresniame amžiuje išlikti lankstiems, jud­riems, ilgiau gyventi savarankiškai. Svar­biausias mano tikslas – priminti, kad labai svarbu nesustoti net ir tuomet, kai atrodo sunku, kai keičiasi gyvenimo aplinkybės. Kitaip net ir jaunas žmogus gali jaustis ligotas bei senas“, – pabrėžė J.Bartaškienė. Paprasčiausia būdas tą daryti – žygiuoti su šiaurietiškomis lazdomis.  Kelių valandų pasivaikščiojimas padeda išvalyti odą, sinusus, pagerinti emocinę sveikatą.

Pasak lektorės, yra nemažai manančiųjų, jog norint būti fiziškai aktyviu, užtenka pavedžioti šuniuką, tačiau taip nėra, nes svarbu judėti vienu ritmu, sustoti, pakvėpuoti, sulaikyti kvėpa­vimą, kad padidėtų plaučių tūris, o ne stebėti augintinį ar skubėti paskui jį.

„Pas mane sportuoja moterys nuo 55 iki 85 metų. Esame stipri mote­rų ­bendruomenė. Per tiek metų ne vie­ną moterį esame palydėjusios ir į amžinybę. Mes turime taisyklę niekada neaptarinėti ligų ir anūkų. Juk reikia turėti savo gyvenimą, būti pasitempus! Mano klube visos moterys puošiasi, ateina į kiekvieną užsiėmimą su gražiais drabužiais, bižuterija, net kojines priderina prie palaidinių. Jaunimas žiūri į mus ir nesupranta, bet aš pripratinau jas taip atrodyti, rodau pavyzdį“, – tikino J. Bartaškienė.

Žinomai moteriai netrūksta ne tik energijos, bet ir noro gražiai atrodyti. Joanos tikinimu, nereikėtų manyti, kad sulaukus brandaus amžiaus, būtina at­sisakyti suknelių, aukštakulnių ar ryš­kesnio makiažo.

„Mano jaunystės laikais nebuvo tiek drabužių, tad jei norėdavome ko nors išskirtinio, tekdavo siūtis individualiai. O dabar parduotuvėse tiek visko prigrūsta, jog net nežinai, ką rinktis. Jaunimas dažnai stebisi, kai pamato vyresnę moterį su ryškesne apranga ar makiažu. Bet sulauks jie mūsų amžiaus! Nuo jaunystės iki senatvės – ne žingsnis, o labai labai mažas žings­nelis. Jeigu vyresnė moteris dar turi noro puoštis, atrodyti gražiai, tai ir yra jos visa jėga, ją reikia gerbti“, – įsitiki­nusi ji.

Būtent noro puoštis ir pasitempti Joana pasigenda pas dabartines mote­ris. Pasak jos, sunku suprasti, kodėl eleganciją staiga išstūmė patogumas: „Šiuolaikinės moterys nenori puoštis, jaunos ir dailios panelės vaikšto su per didelėmis palaidinėmis, šortais, sport­bačiais. Kur dingo aukštakulniai, sijonėlių plazdėjimai? Moterys sako, kad šiais laikais nebėra tikrų vyrų. Todėl jų ir nėra, nes nebėra į ką akis paganyti. Su sijonais ar suknelėmis net ir stambesnės moterys visai kitaip atrodo.“

J. Bartaškienė įsitikinusi – net ir dailių veido bruožų merginoms kartais reikia juos paryškinti, nebijoti pasidažyti: „Aš nežinau, kas čia darosi su tuo patogumu ir natūralumu. Neseniai buvau jubiliejuje, kuriame buvo vyresnės moterys. Visos nepasipuošusios, netvarkytais plaukais, be makiažo. Kasdien jo nereikia, bet juk visos esame gražesnės, kai šiek tiek pasiryškiname bruožus. Kur dingo tie jubiliejai, kuriems žmonės ruošiasi, laukia ir ateina pasitempę?“

Kaip pasakojo aerobikos trenerė, kiekvieną rytą ji ne tik pasidaro makiažą, bet ir nevengia pasidabinti papuošalais. Toks įvaizdis žmonėms daž­nai kelia klausimą – kur Joana taip iš­sipuošė?

„Į tokius klausimus atsakau, jog aš kasdien taip vaikštau. Turiu daug drabužių, papuošalų, tad kodėl gi ne? Per gyvenimą reikia eiti su šypsena ir džiaugsmingai. Mes privalome būti laimingi. Jautiesi blogai? Varyk į kalnus. Negali į kalnus? Varyk į mišką. Visada sakau, kad jeigu jautiesi laimingas, tada būsi ir sveikas. Tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus – jeigu pas jauną žmo­gų nežiba akys, tai jam ne su sveikata, o su vidiniu pasauliu yra blogai. Labai svarbu atrasti savo mėgstamą veiklą ir ja užsiimti, nes be darbo mes esame niekas, - teigia J. Bartaškienė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Artėjančios Vėlinės kviečia stab­te­lėti skubančioje kasdienybėje ir lydimiems prasmingų susikau­pi­mo akimirkų prisiminti savo iške­lia­­vu­sius artimuosius. Lankomi ka­pai, bendruomenės ir mokyklos įgy­vendina akciją „Žvakutė ant už­mirš­to kapo“. Ateinantį savaitgalį taip pat organizuojami ir vis labiau populia­rėjančio Helovino – Šiurp­nak­čio – nuotaikingi renginiai su mo­liūgų ži­bin­tais, persirengėliais, šo­kiais.

Tuo tarpu Kultūros bendruomenei ir ją palaikantiems sektoriams reikalaujant atriboti „Nemuno aušrą“ nuo Kultūros ministerijos, skelbiamas protesto mėnesis „Mes esame kultūra“. Valdantiesiems neprisiėmus atsakomybės ir deramai neatliepus kultūros bendruomenės protesto reikalavimų, paskelbtų spalio 5 d. per įspėjamąjį streiką, tapusį plačiausia protesto akcija Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, ir rugsėjo 25-osios  protestą Simono Daukanto aikštėje, bus toliau siekiama atkreipti visuomenės ir jų išrinktų partijų dėmesį į kultūrą.

Protesto mėnuo prasidėjo praėjusią savaitę: surengta tarpsektorinė asamb­lėja, į kurią susirinko sveikatos, švietimo, sporto, žemės ūkio, aplinkosaugos bei kitų sričių atstovai. Finaliniu protesto mėnesio akordu taps lapkričio 21-ąją Vilniuje vyksianti akcija. Joje įsipareigojo dalyvauti ūkininkai, atvykstantys su sunkiąja technika ir kartu su Lietuvos džiazo bei moderniosios muzikos kolektyvais ketinantys atlikti bendrą kūrinį.

Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo žinia apie Luvro muziejaus apiplėšimą. Pavogti aštuoni juvelyriniai dirbiniai, tarp jų – smaragdų ir deimantų vėrinys, kurį Napoleonas padovanojo savo žmonai imperatorienei Marijai Luizai. Šiuo metu sulaikyti du vagyste kaltinami įtariamieji. Luvras kadaise buvo Prancūzijos karalių rezidencija, kol 17 a. pabaigoje karalius Liudvikas XIV jo neiškeitė į Versalį. Tai labiausiai lankomas muziejus pasaulyje – pernai jį aplankė 9 mln. žmonių.

Tiems, kurie ateinančią savaitę planuoja viešnagę sostinėje, vertėtų pasi­nau­doti paskutine proga apsilankyti iki spalio 31 d. Lukiškių kalėjimo komp­lekse vykstančioje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę. 1992–2004“. Tai viena ryškiausių šių metų parodų, pasakojančių apie tai, kaip Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo atrado savo naktinį pulsą. Ši paroda suteikia unikalią galimybę pažinti Lietuvos naktinį gyvenimą nuo 1992 iki 2004 metų – kai reivas iš vakarietiško importo virto savita, vietos įtampų ir kūrybinio troškulio pažymėta kultūra. Reivas čia – ne tik vakarėliai. Tai kūrybinės ir socialinės laisvės laboratorija, kurioje gimė naujos tapatybės, judesiai, mados, idėjos ir garsai.

Nuo spalio 28 d. iki lapkričio 28 d. Tauragės kultūros centre veiks Alberto Gursko kaligrafijos paroda „Laimėjimai Lietuvai ir Žemaitijai“. Albertas Gurskas – kaligrafijos meistras, kurio kūryba pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gimęs 1935 m. Ukmergės apskrityje, jis visą gyvenimą skyrė menui ir pedagogikai, dėstė Vilniaus dailės akademijoje, tapo profesoriumi. Pa­ro­do­je „Laiškai Lietuvai ir Žemaitijai” pristatoma Alberto Gursko kūryba: kaligrafijos lakštai, per kuriuos galima pajusti autoriaus nuoširdų atsidavimą, meist­riškumą, įvairiapusišką talentą, dėmesį ir meilę Lietuvos kultūrai ir istorijai, bei pagarbą žiūrovui. Parodos atidarymas spalio 28 d., 16.30 val. gali tapti išskirtine proga susitikti ir su pačiu kaligrafijos maestro.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Pirmadienį, spalio 27-osios rytą prie Vyriausybės rūmų, Vinco Kudirkos aikštėje buvo perskaityti visų peticiją prieš LR kultūros ministerijos politinį išmainymą pasirašiusiųjų vardai. Vykstant protesto mėnesiui, akciją „Mes esame kultūra: peticijos vardų skaitymas“ inicijavo režisierius Aleksandras Špilevoj. Daugiau nei šimtas pilietiškų jaunų žmonių atsiliepė į atvirą kvietimą prisijungti į akciją.

Į aikštę paimti peticijos atėjo Ministrės pirmininkės patarėjas ryšių su Seimu klausimais Tadas Vinokur ir patarėja kultūros klausimais Ingrida Kutkienė. Peticija nuo kultūros bendruomenės perduota su 71444 oficialiai patvirtintais parašais, tarp kurių ir 277 kultūros, meno ir pilietinės visuomenės organizacijos – valstybiniai teatrai, muziejai, bibliotekos, leidyklos, festivalių organizatoriai, meno sąjungos, kūrėjų asociacijos, švietimo įstaigos, kultūros iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos.

Rugsėjo 22 d. Kultūros ministerijos perdavus partijai „Nemuno aušra“, kultūros lauko atstovai – menininkai, kuratoriai, rašytojai, dizaineriai, architektai, muzikantai, aktoriai, kritikai, muziejininkai, prodiuseriai, NVO ir festivalių vadovai – išreiškė gilų susirūpinimą dėl sprendimo „išmainyti Kultūros ministeriją kaip politinių derybų objektą“. Jie išreiškė susirūpinimą, kad partija „Nemuno aušra“ niekada nerodė reikalingų kompetencijų šiai valstybės sričiai valdyti ir nėra įsipareigojusi saugoti kultūros autonomiją.

Dešimčių tūkstančių piliečių pasirašyta peticija tapo ne tik kultūros bendruomenės, bet ir visuomenės brandos ženklu – pilietišku reagavimu į situaciją, kai kyla pavojus pamatinėms vertybėms – tiesai ir laisvei. Akcija „Mes esame kultūra: peticijos vardų skaitymas“ – tai ir simbolinė padėka kiekvienam iš pasirašiusiųjų.

Peticijos pabaigoje išreikštas pažadas – „Mes patvirtiname, kad kultūros bendruomenė nebus tyli, kai pažeidžiami demokratiniai principai ir keliamas pavojus mūsų kultūros institucijoms. Kultūra nėra prekė. Kultūra yra laisvos ir demokratinės tautos šerdis“ – nuosekliai tęsiamas. Protestas tapo jungiančiu reiškiniu, apėmusiu skirtingus miestus, institucijas ir profesijas – nuo didžiųjų scenų iki regioninių kultūros centrų, palaikymą išreiškia ir kiti sektoriai. Vieningai siekiama bendro tikslo – apsaugoti kultūrą nuo prorusiškų, antisemitinių, demokratines vertybes paminančių politinių jėgų.

Socialdemokratams toliau vengiant aiškiai atsakyti, ar „Nemuno aušros” atstovai dalyvaus Kultūros ministerijos valdyme, vilkinant ministro skyrimą ir tik imituojant dialogą su bendruomene, Kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė pakvietė jungtis į visą mėnesį truksiantį protestą „Mes esame kultūra“. Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose kultūros bendruomenės vykdo akciją „Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?“. Visuomenė ir skirtingos įstaigos bei organizacijos aktyviai įsitraukė į solidarumo su Ukraina akciją „Nubausk ir mane“. Protesto mėnesis baigsis lapkričio 21 dieną finaline akcija Vilniuje, prie kurios palaikyti kultūros bendruomenės jungsis ir kitų sektorių atstovai.

Artėjanti Viljamo Šekspyro „Ričardo III“ premjera Klaipėdos dramos teatre – didelis įvykis. Spektaklis žymi pirmąją šio teatro partnerystę su Artūro Areimos teatru, o taip pat ir vieno reikšmingiausių visų laikų teatro klasikų, V. Šekspyro, sugrįžimą į Klaipėdos dramos teatro sceną. Paskutinį kartą V. Šekspyro kūrinys čia statytas 2006 m. („Karalius Lyras“, rež. A. Latėnas).

„Ričardas III“ – viena garsiausių V. Šekspyro istorinių dramų. Joje vaizduojamas vadinamųjų Rožių karų, Anglijoje XV a. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų vykusių pilietinių karų dėl šalies sosto, finalinis etapas. Pjesėje pasakojama Ričardo, Glosterio kunigaikščio, istorija – klasta, manipuliacija ir žmogžudystėmis jis siekia tapti Anglijos karaliumi.

Aktorė Regina Arbačiauskaitė spektaklyje kuria Ričardo mamos, Jorko hercogienės Sesilės Nevil vaidmenį. Pasak aktorės, ji juto didžiulį malonumą gilindamasi tiek į istorinę medžiagą, tiek dalyvaudama itin įdomiame repeticijų laikotarpyje. „Žiūrovų laukia tikrai nemažai staigmenų“, – neabejojo R. Arbačiauskaitė.

„Ričardo III“ premjera jau lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kiek dažni jūsų susitikimai su Šekspyru scenoje?

Tai tik antras kartas. Pirmasis buvo jo komedija „Vindzoro šmaikštuolės“ tuometiniame Akademiniame dramos teatre.

Šekspyras yra labai įvairus ir jo istorinės dramos labai skiriasi nuo jo komedijų ar kitų kūrinių. Labai įdomu, kad A. Areima pasirinko būtent istorinę pjesę. Manau, kad jos ateina, kai tai padiktuoja laikmetis, jaučiu, kad ir dabar yra tas atvejis.

Pati Šekspyrą priimu kaip dovaną. Man patinka istoriniai vaidmenys, patinka gilintis į istoriją, archyvinę medžiagą, jaučiu didelę atsakomybę. Šiuo atveju, turėjome tam ir laiko.

Jūsų nuomone, kur slypi istorinių vaidmenų žavesys?

Tai kažkokia magija: kurdama vaidmenį, ieškai sąsajų su šia diena, su savimi, bet taip pat turi didelį pagrindą nuo ko atsispirti. Nors apie Jorko hercogienę likusi medžiaga gana skurdi, tai sąlygojo ir laikmetis – moterys buvo kur kas labiau nuošalėje, bet ir jos atveju galima rasti kažką tikro. Yra ir romanų, kur ji vaizduojama remiantis istoriniais archyvais, laiškais, metraščiais.

Apibendrinant, kiek teko skaityti, pastebiu, kad ji iškyla tokiais momentais, kai keičiasi istorijos struktūra. Ir šioje pjesėje Šekspyras išveda ją beveik einant į finalą, kai ateina Jorkų dinastijos pabaiga, kai vyksta didelis pokytis.

Kaip apibūdintumėte Jorko hercogienę?

Ji buvo ilgaamžė, turėjo trylika vaikų, beveik trisdešimt anūkų. Visos jos jėgos buvo atiduotos dinastijos stiprinimui, nors pastaroji, kaip žinome, nebuvo sėkminga. Buvo labai įdomu skaityti apie Rožių karų laikotarpį. Sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno moterys, jų išlikimo sąlyga – giminės tęsimas. Jorko hercogienė šia prasme buvo sėkminga, du jos sūnūs buvo Anglijos karaliais. Netipiška ir jos pačios santuokos istorija, paprastai tuo metu vedybos buvo plauojamos iš išskaičiavimo, bet galima suprasti, kad jos pačios santuoka buvo sėkminga.

Susidariau įspūdį, kad Jorko hercogienė buvo tvirta, su stuburu, skyrusi daug energijos dinastijos puoselėjimui. Kai jos sūnus Edvardas tapo Anglijos karaliumi, ambasadorių pasisakymuose užsimenama, kad jis labai geras, bet jei norima pakalbėti apie verslą, tą geriau daryti su motina. Tai reiškia, kad ji buvo įtakinga. Būtent per ją labai įsitvirtino karalienės motinos figūra.

Yra išlikęs jos testamentas, paskutiniais gyvenimo metais ji atsitraukė nuo pasaulietinių reikalų, labiau susitelkė į religiją, nors yra žinoma, kad gyvenime mėgo prabangą, turėjo karališką garderobą, kartais buvo ekstravagantiška. Savo testamentu didelį dėmesį skyrė tarnų apdovanojimui, man įstrigo ir tai, kad savo palikuonims paliko konkrečių, simbolinę reikšmę turinčių dalykų, pavyzdžiui, vienam iš anūkų palikti daiktai buvo su Fortūnos rato simbolika, primenančia nuolatinį gyvenimo svyravimą tarp sėkmės ir nesėkmės.

Kuriant vaidmenį, man svarbi ir viena detalė, kaip ji save įvardija – kaip Ričardo Jorko žmoną, karaliaus Edvardo IV motiną, tuo tarpu jauniausias sūnus, karalius Ričardas III, net nepaminimas. Tai leidžia pjesėje fantazuoti apie jos santykį su šiuo sūnumi. Galima galvoti visaip. Bet tai gali būti ir tiesiog per ilgą gyvenimą išsiugdytas pragmatiškumas, gebėjimas išlikti – ji negalėjo galvoti tik apie save, dar buvo jos vaikai, anūkai, ji visada turėjo mąstyti į ateitį, būti diplomatiška.

Jorko hercogienės sūnus Ričardas pjesėje tikras blogio įsikūnijimas. Ar bandėte rasti tai jo tamsai priežasčių, galbūt, slypinčių santykyje ir su motina?

Čia gal tinkama vieta prisiminti, kad Šekspyras neieškojo istorinės tiesos, jis sukūrė apibendrintą personažą. Jo sukurtą Ričardą atrandame visais laikais, jis mums visada suskamba. Šiandien, beje, taip pat turėtų labai suskambėti.

Koks buvo tikrasis Ričardas, gerai nežinome ir nežinosime. Pavyzdžiui, yra likęs jo paties laiškas motinai, manoma, kad prieš lemiamą mūšį jis lankėsi pas ją ir jie kartu meldėsi. O štai pjesėje Šekspyras pateikia kitaip – Jorko hercogienė jį pasmerkia.

Tikrasis Ričardas savo laišką mamai pasirašo „kukliausias Jūsų sūnus“. Galime tą visaip priimti.

Taigi, kokią motiną scenoje kuriate pati?

Negalime istorinėje medžiagoje ir Šekspyro pjesėje kurti motinos pagal savo šiandienį įsivaizdavimą. Tais laikais aukštuomenės moterys labai retai vaikus augino pačios. Jų likimai planuoti šeimos įtakos plėtimui.

Ėjimas prie šio vaidmens buvo skausmingas, reikėjo rasti, kaip atsiriboti nuo savęs, nuo to, kas man pačiai yra motinystė, nepainioti savo pačios jausmų, bet tai buvo labai įdomus procesas. Apskritai, repeticijų laikotarpis buvo labai įdomus.

Tai ir pirmasis jūsų darbas su režisieriumi A. Areima?

Taip, bet man labai patinka su juo dirbti. Jis visada labai pasiruošęs, ramus. Labai įstrigo jo pasakymas „man tragedija visada šalia grotesko“, čia daug telpa. Manau, kad „Ričardas III“ bus geras, daug kuo nustebinantis spektaklis. Stebins ir aktoriniai darbai, ir scenografija, ir kostiumai. Tikiu, kad žiūrovai tikrai pajus teatro malonumą.

Su klasika kai kurie žmonės turi komplikuotą santykį, bet šiame spektaklyje Šekspyras skambės jo dirbtinai nešiuolaikinant? Koks jausmas dirbti su jo tekstu?

Man labai patinka, kaip jaunimas dirba su tais tekstais, Šekspyras skamba taip gyvai, net jaudinuosi, kaip mes, vyresnės kartos aktoriai, skambame – nenoriu pompastikos, noriu gyvybės.

Scenoje jaučiasi pagarbus santykis su tekstu, aišku, pjesė kažkiek kupiūruota. Prie spektaklio aprašymo pažymėta, kad jis pagal Šekspyrą, bet tikrai nebus didelio nuotolio. Tai Šekspyras. Tiesiog šiandien.

Beje, ir pats Šekspyras iki šiol mįslė – netrūksta skirtingų įsivaizdavimų ir niekas nežino, koks jis buvo iš tiesų. Net jo portretai labai įvairūs – vienur nutapytas kaip paprastas miestelėnas, kitur – didikas. Bet visur lieka jo skvarbios akys, sakančios, kad šis žmogus yra patyręs gilią širdgėlą, dėl to ir jo paliktos istorijos yra taip stipriai paliečiančios. Čia gal ir jo dramaturgijos amžinumas, joje slypi daug žmogiškumo, širdgėlos, leidžiančios Šekspyrui gyvai nuskambėti ir šiandien.

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kurį laiką ant „Joninių vaistinės“ durų kabėjęs lapelis šilališkiams uždavė daug peno įvairiausioms mintims. Atsakymas paaiškėjo beveik po pusmečio – nors įprasta vaistinė pakeitė įvaizdį ir vardą, pagrindinis farmacininkas liko tas pats, t. y. su šilališkiais ir toliau bendrauja bei jiems į pagalbą skuba „Joninių vaistinės“ įkūrėjas ir vadovas Jonas Leilionas.

Nuo spalio vidurio Šilalėje atsirado naujas vaistinės vardas „Benu“. Ji veikia J. Leiliono įkurtos senosios vaistinės patalpose.

„Kad laukia dideli pokyčiai žinojau, nes dvi mano darbuotojos pavasarį jau ketino išeiti į užtarnautą poilsį. Turėjau rinktis, likti dirbti vienas ar patalpas išnuomoti. Pasirinkau antrąjį kelią ir tikrai neapsirikau – „Benu“ tinklas tuo metu kaip tik ieškojo patalpų Šilalėje, šių vaistinių mūsų rajone iki šiol nebuvo“, – sako ilgametis ir beveik kiekvienam šilališkiui puikiai pažįstamas farmacininkas.

Jo įkurta „Joninių vaistinė“ gyvavo lygiai ketvirtį amžiaus – 25-erius metus. Kol kas šilališkis savo  patalpas yra išnuomavęs penkerių metų laikotarpiui su pažadu, jog visą tą laiką gyventojus aptarnaus jis pats. Kadangi „Benu“ vaistinė dirba nuo 8 iki 17 val., išskyrus šeštadienius ir sekmadienius, J. Leilionas yra įdarbintas 1,25 etato.

Farmacininkas prisipažįsta, jog jam labiausiai gaila vieno – kad nebegali pagelbėti gyventojams ne darbo laiku.

„Bet tuo pačiu noriu pasakyti, kad mano asmeninis požiūris į žmogų, jo problemas ir rūpesčius niekur nedingo, ir to niekas nepakeis. Jeigu tik galėsiu, visada padėsiu, patarsiu. Kol kas mano licencija galios trejus metus, tiek laiko tikiuosi ir dirbti, nors gyvenime gali visko nutikti ir nieko nėra amžino“, – kviesdamas šilališkius užsukti į jo naująją darbovietę „Benu“ vaistinę.

Anot patyrusio farmacininko, užsukti čia verta ir dėl to, jog šioje vaistinėje yra gana platus vaistų bei maisto papildų asortimentas, taikoma klientui patogi nuolaidų sistema.

Be to, visiškai pasikeitė ir pačios vaistinės veidas – patalpose prekės išdėstytos patogiai, šviesioje savitarnos salėje.

Vaistininkas – tai daugiau nei darbuotojas, o įvairiausi tyrimai patvirtina, jog Lietuvos gyventojų pasitikėjimas šios srities darbuotojais per kelis pastaruosius per metus išaugo. Nes dažnai į vaistines žmonės ateina ne tik įsigyti vaistų ar pasikonsultuoti, bet ir su klausimais apie vieno ar kito negalavimo gydymą.

„Kai negaluoja šeimos nariai ar nerimą kelia kokie nors neįprasti simptomai, savaime suprantama, kad žmogus ieško, kas jį nuramintų. Todėl kad ir kas nutiktų, mes stengiamės būti atidūs kiekvieno poreikiams, išgirsti ir įsiklausyti bei pasiūlyti patį geriausią aptarnavimą. Siekiame, kad kiekvienas „Benu“ vaistinėje apsilankęs žmogus jaustų šį rūpestį ir žinotų, jog visada sulauks profesionalios ir dėmesingos pagalbos. Kompetencija, draugiškumas, naujumas, inovacijos ir įsipareigojimai – penkios vertybės, kurios yra „Benu“ vaistinių veiklos pamatas“, – sako šilališkiams gerai pažįstamas ir jų pagarbą bei pasitikėjimą jau seniai pelnęs J. Leilionas.

„Benu“ vaistinė siūlo prekės ženklo „Livsane“ produkciją vaistinių klientams bei „Tamro“ produkciją didmeninei prekybai. Būtent „Benu“ vaistinė yra „Tamro Baltics“ padalinys, veikiantis Lietuvoje, nes tam pačiam tinklui priklausančios vaistinės Latvijoje bei Estijoje turi kitus vardus – „Aptieka1“ ir „Apteek1“.

Oficialiais duomenimis, „Benu“ su partneriais vaistinių tinklas yra vienas didžiausių Baltijos šalyse, jungiantis beveik 440 vaistinių.   

„Be to, „Tamro Baltics“ yra „Phoenix“ (Vokietija) grupės dalis. Ši grupė veikia 29 šalyse, turi daugiau kaip 45 tūkst. darbuotojų, 224 didmeninės prekybos vaistais vietas, daugiau kaip 3200 nuosavų vaistinių bei  17  tūkst. partnerių. O dabar ši vaistinė jau atsidarė ir Šilalėje“, – sako J. Leilionas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

..