Tarp muzikos ir žodžio: iš tylos gimstančios eilės

Šilališkiams pristatyta pirmoji Žilvino Jankaus eilėraščių knyga „Akimirkos“ buvo netikėtas atradimas daugeliui – apie tai, jog ilgametis muzikos mokytojas, muzikantas ir chorvedys kuria eiles, nemaža dalis sužinojo tik dabar. Pats Žilvinas atskleidžia, kad poezija jo gyvenime gyvuoja jau daugelį metų. Eilės, pasak kūrėjo, gimsta spontaniškai, dažnai visai netikėtose situacijose. Kartais pakanka menkiausios detalės – pastebėto vaizdo ar išgirsto žodžio, kuris tarsi pasilieka atmintyje ir tik po kurio laiko atgimsta nauja forma.

„Būna, kad kažką pastebiu ar išgirstu, tačiau tuo metu eilės dar nesusidėlioja. Vėliau ta akimirka sugrįžta ir natūraliai virsta rimuotu tekstu. Deja, jei tai nutinka naktį ar neturiu galimybės minčių užsirašyti, pasitaiko, kad jos taip ir nugrimzta į užmarštį“, – pasakoja autorius.

„Akimirkų“ anotacijoje Žilvinas žada, kad kiekvienas skaitytojas knygoje atras kažką ypatingo – galbūt net daugiau, nei pats autorius norėjo pasakyti. 

Tai, jog eiles kiekvienas skai­tome ir girdime skirtingai, buvo galima patirti knygos pristatymo metu. Autoriui skaitant savo kūrybą, juntamas išgyvenimas, tikslus akimirkos pajautimas – net trumpiausias haiku jo lūpose skamba visai kitaip, nei pačių geriausių skaitovų interpretuojamos eilės.

Haiku – tradicinė, glausta japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių ir pasižyminti 5–7–5 skiemenų struktūra. Tokie eilėraščiai dažniausiai perteikia gamtos, metų laikų ar akimirkos grožį, jungdami paprastumą su gilia filosofine mintimi. Vis dėlto lietuvių kalba šiai struktūrai nėra natūraliai pritaikyta, todėl Žilvinas pasirinko savitą, laisvesnę haiku interpretaciją.

„Šiuo stiliumi susižavėjau gyvendamas Klaipėdoje. Įdomu tai, kad tik ten haiku ir rašiau, o grįžęs į gimtąją Šilalę vėl ėmiausi tradicinių eilėraščių. Japonų haiku mane patraukė tuo, kad į tris eilutes galima sutalpinti labai daug – tarsi visą pasaulį. Pabandžiau ir supratau, kad tai veikia. Tai neįtikėtina kūrybos forma. Savo kūrinius vadinu „a la“ haiku, nes mano trieiliai perteikia esmę – vaizdą, jausmą, akimirkos įspūdį, kalbos pa­prastumą ir gamtos grožį“, – apie savo kūrybinius ieškojimus pasakoja Ž. Jankus.

Autorius gimė ir užaugo Šilalėje, čia baigė tuometinę pirmąją Šilalės vidurinę mokyk­lą, o vėliau išvyko studijuoti į anuomet vadintus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus.

„Nežinau kodėl, bet jau nuo aštuntos klasės žinojau – būsiu muzikos mokytojas. Gal tam įtakos turėjo tai, jog pats mokiausi groti akordeonu, gal ir mamos aktyvus visuomeninis gyvenimas. Klaipėdoje įgijęs choro dirigento ir muzikos mokytojo specialybę, ten ir likau – mokykloje dirbau aštuonioli­ka metų. Į gimtinę grįžau tik 2012-aisiais, kai teko spręsti, ką daryti su senelių sodyba Indijoje, kaimelyje Šilalės rajone“, – pasakoja Žilvinas.

Šiuo metu jis dirba Šilalės meno mokykloje muzikos mokytoju, yra mišraus choro „Medvėgalis“ chormeisteris, taip pat visiems puikiai pažįstamas kaip vienas pagrindinių vaid­menų atlikėjų Šilalės muzikiniame teatre. Todėl nenuostabu, kad ir prie pirmosios knygos gimimo bei pristatymo prisidėjo gausus būrys scenos bičiulių.

Atrodytų, neįtikėtina, bet pirmasis „Akimirkų“ tiražas buvo išpirktas dar iki oficialaus knygos pristatymo. Todėl, kol buvo ruošiamasi renginiui, autorius jau rūpinosi antruoju leidimu.

„Ir pirmasis, ir antrasis leidimai nedideli – po šimtą egzempliorių. Išleidęs pirmąjį supratau, ką dar norėčiau pataisyti, todėl antrąjį šiek tiek papildžiau – atsirado daugiau informacijos, iliustracijų, įdėjau ir keletą naujų eilėraščių“, – tikina autorius.

Žilvino poezijos knygos kol kas nerasime nei knygynuose, nei bibliotekose – ją galima įsigyti tik susisiekus su pačiu autoriumi. Vis dėlto dėl plataus profesinių ryšių rato Ž. Jankaus kūryba jau pasiekė žinomus šalies chorvedžius, tad autorius viliasi, kad jo eilės gali suskambėti ir dar plačiau.

„Nežinau, ar kada nors Šilalės poetų kūryba skambėjo Lietuvos dainų šventėje, bet galiu pasidžiaugti, jog iš „Akimirkų“ yra atrinkti trys mano eilėraščiai, kurie galbūt taps 2028-ųjų šventės dainomis“, – neslepia jaudulio Ž. Jankus.

Pasak jo, iš viso šiai šventei jau yra atrinkta apie penkiasdešimt įvairių kūrėjų tekstų, kuriems garsiausi šalies kompozitoriai kurs muziką. Ar tarp jų nuskambės ir šilališkio kūryba, turėtų paaiškėti artimiausiu metu.

Ir dabar Žilvino galvoje nuolat gimsta nauji tekstai – kartais lengvi ir žaismingi, kartais – sudėtingesni, atspindintys skausmingesnes patirtis.

„Dažniausiai mintys aplanko būnant vienumoje – vairuojant ar stebint pro langą slenkantį vaizdą. Ramybė padeda atrasti metaforą. Man svarbu minties gylis, jausmo tikrumas ir skambesys. Jei to nėra, užsirašau tik fragmentus ir vėliau prie jų grįžtu. Rašyti pagal užsakymą, manau, būtų sudėtinga – nesu to bandęs“, – šypsosi autorius.

Antrojoje knygos dalyje sudėti meilės lyrikos eilėraščiai, o pats Žilvinas tikisi, kad „Akimirkos“ ras savo skaitytoją – tokį, kuris jose atras kažką artimo bei tikro.

Ž. Jankaus teigimu, kiekvienas eilėraštis – tarsi maža istorija, iškylanti skaitytojo vaizduotėje lyg paveikslas. Ir prisipažįsta, kad jau girdėjo skaitytojų atsiliepimų apie jo kūrybą, o kai kurių reakcijos maloniai nustebino – jie jo tekstuose įžvelgė daugiau, nei jis pats norėjo pasakyti.

Knygoje, išleistoje Kaune, „Rid­sales“ spaustuvėje, publikuojama 120 haiku ir 35 eilėraščiai. Nors tradiciškai vienam haiku yra skiriamas visas puslapis, šįkart pasirinktas kompaktiškesnis variantas, siekiant pristatyti daugiau kūrybos.

Leidinį inicijavo ir redagavo Irmina Kėblienė, iliustracijas kūrė Ilona Venckienė-Gulbinaitė, o svarbiausia kūrybos vertintoja tapo autoriaus žmona Sandra. Šias tris moteris Žilvinas vadina „auksinėmis žuvelėmis“, padėjusiomis išpildyti didžiausią jo svajonę išleisti savo kūrybos knygą.

Jos pristatymas subūrė gausų būrį klausytojų, bičiulių ir šiaip poezijos gerbėjų, o nuoširdaus ir gana atviro pokalbio metu atsiskleidė ne tik kūrybos užkulisiai, bet ir asmeniškesnės autoriaus patirtys.

„Man poezija yra neatsiejama nuo muzikos. Todėl artimi Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus, Antano A. Jonyno tekstai. Man sunku priimti eiles, kuriose nėra skambesio. Poezija turi skambėti – tuomet ji gali virsti daina. Todėl didžiuojuosi, jog mano tekstai jau skamba ir šilališkių kapelos „Tekinis“ repertuare“, – sakė autorius, kartu su bičiuliais užtraukęs dainą.

* * *

Dalijamės Ž. Jankaus kūryba, kurią „Šilalės artojo“ skaitytojams atrinko autorius

Sparnai drugelio

Glosto mano kūną.

Kokie švelnūs tavo pirštai....

xxx

Ėjau keliu dulkėtu,

Po kojom saulė spindi...

Sena moneta.

xxx

Gyvenimas praėjo,

Galva žila kaip sodas.

Amžinybė laukia.

xxx

Nubėgo ašara per skruostą.

O skruzdei pievoje

Dangus prakiuro.

xxx

Tyliai verkė lietus

Į netektį paniręs.

Lašai į grindinį.

xxx

Ta Tavo garbana,

Kurią liečiau –

Voratinklio gija rasota.

xxx

Auksinė drobė

Ant šakų.

Išsidraikę vėjo plaukai....

xxx

Sustingo sūrios ašaros sniege –

Šlapi pėdsakai

Angelo žingsniuose.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.