Sandra Lebrikaitė: „Miuzikle „Mamma Mia!“ jaučiuosi savimi“

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys palietė giliausiai, o ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame mu­zikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. 

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera –  jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 d. O šiandien siūlome pokalbį su pagrindinio vaidmens atlikėja, buvusia upyniške S. Lebrikaite.

– Pernai lapkritį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną? 

– Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. 

– Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt galima teigti, jog Sofijos vaid­meniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miu­ziklo repeticijos? 

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje šio ansamb­lio dainos, akompanuojant džiazo trio, buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis. 

Sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teat­ras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“

– Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? 

– Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys. 

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu, kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pat naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, jog tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man 35 metai ir jei kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti 15 metų atgal – tai nenorėčiau nė akimirkai. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo. 

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, jog negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

– Scenoje dainuoji dešimt­metį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo pirmasis vaid­muo? 

– Pirmasis ir kartu pats sunkiausias mano vaidmuo buvo Agota muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“, režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaid­menį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaid­menų baimę. 

– Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

– Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgai dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. 

Baigusi studijas nuoširdžiai tikėjau, jog mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau gyvenimas mane pasuko miuziklo link, tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės tikina: „O, kaip girdisi klasika!“. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuzikle jaučiuosi savimi. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

– Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip vertini dabartinę situaciją?

– Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose šio žanro atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai, miuzikle tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką. 

Manau, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų miuziklo studijų programos, kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų yra, net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką.

Monika AUGUSTAITYTĖ-MICKŪNIENĖ