Drąsa gelbėti gyvybę
Tarp Šilalės krašto žydų gelbėtojų – Bronė Gedeikienė ir Juozas Gedeikis (sėdi). Iš kairės: Gedeikių dukterys Milda ir Irena, Sara Raf-Grosmanaitė, Gedeikių duktė Nijolė. 1978 m.
Kovo 12–18 d. Lietuvoje vyksta Žydų gelbėtojų dienos minėjimo renginiai: šiemet sukako 60 metų nuo 1966 m. kovo 15 d., kai vienai pirmųjų Lietuvos piliečių, Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Todėl kovo 15-oji skirta pagerbti žmones, kurie nacių okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Tai buvo įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių asmenys – ūkininkai ir gydytojai, dvasininkai ir mokytojai, intelektualai ir darbininkai. Bet visus juos vienijo moralinė drąsa, atsakomybė bei pasiryžimas ginti žmogiškąsias vertybes.
Ką reiškia, rizikuojant savo gyvybe, gelbėti žmogų? Kaip išsaugoti žmogiškumo viltį, kai prieš akis šaudomi niekuo nekalti vaikai? Kaip išdrįsti iš mirties nagų gete pavogti vaiką ir apgaubti jį meile, suvokiant, kad tai gali pražudyti tavo paties vaikus? Šie klausimai kviečia atiduoti pagarbą žmonėms, kurie Holokausto metais gelbėjo žydus. Vyriausybės kanceliarijos Spaudos tarnybos duomenimis, daugiau kaip 900 žydų gelbėtojų yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, 1600 geradarių yra gavę Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, tačiau dar daug gelbėtojų liko nepripažinti.
Svarbių ir, deja, vis dar neatskleistų gelbėjimo istorijų yra ir mūsų krašte. Oficialiais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, mūsų rajone yra 9 išgelbėtieji ir 24 gelbėtojai. Pastarieji apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, daugelis jų buvo pagerbti jau po mirties, o apdovanojimus atsiėmė jų vaikai ar vaikaičiai.
Pasaulio tautų teisuolio vardas irgi yra suteiktas keliems Šilalės krašto žmonėms – remiantis patikimais išgelbėtųjų liudijimais ir dokumentais, jis suteikiamas ne žydų tautybės asmenims, kurie per Holokaustą nesavanaudiškai gelbėjo žydus nuo persekiojimo ir mirties, rizikuodami savo gyvybe, laisve ar saugumu ir nedarydami to dėl materialinės naudos. Kone prieš dešimtmetį iniciatyvos pagerbti tokius žmones ėmėsi architektas Tauras Budzys, kuris vienodu atminimo ženklu žymi Pasaulio tautų teisuolių kapavietes ir atminimo įamžinimo vietas. Bendraudamas su žydų gelbėtojų artimaisiais, T. Budzys išgirsta nemažai istorijų, atskleidžiančių, kad dalies žydų gelbėtojų vardų vis dar nežinome.
„Jeigu išgelbėto asmens nebėra tarp gyvųjų, tiesiog nebeįmanoma gelbėtojui būti pripažintam Pasaulio tautų teisuoliu, būtina sąlyga – gyvas išgelbėto žydų tautybės asmens liudijimas. Vien aš žinau bent 24 atvejus, kai buvo nužudyti tiek gelbėję, tiek gelbėti žmonės, tad šių istorijų herojų, bandžiusių išsaugoti gyvybes, jau niekas nebepripažins. Ir tai tėra mano išgirstos istorijos. O kiek jų iš viso būta“, – apgailestauja architektas.
Vienas iš žydų gelbėtojų – prelatas dr. Jurgis Galdikas, už drąsą ir pasiaukojimą 2005 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Po tarnystės Šilalėje (1932–1938) ir Palangoje (1938–1941) 1941-ųjų pradžioje J. Galdikas buvo paskirtas Veiviržėnų bažnyčios klebonu ir Švėkšnos dekanu. Čia jį užklupo karas. Po žiaurių Veiviržėnų žydų žudynių gyvi liko tik pavieniai žmonės. Viena jų – Fruma Pupsaitė. Mergaitę žudynių išvakarėse priglaudė klebonas J. Galdikas, kai jos tėvai ir dešimt brolių bei seserų buvo nužudyti. Vėliau, kilus įtarimų, jog klebonijoje slepiama žydaitė, Frumai buvo surasta kita saugi slėptuvė pas patikimus žmones.
Po karo F. Pupsaitė apsigyveno Telšiuose, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Vienas jų – Miša Jakobas tapo garsiu pedagogu ir buvo Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovu.
Šilalės miesto kapinėse 2021 m. prie prelato J. Galdiko kapo buvo atidengta atminimo lentelė su užrašu „Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų tautybės žmonių gelbėjimą“.
Edita TUTLIŪTĖ
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė
Nuotr. iš virtualios parodos
„Rescued Jewish Children“
