Kokią Pergalę švęsti?
Gegužės pradžia kupina atmintinų datų, sukakčių, švenčių. Šilčiausia iš jų – pirmąjį mėnesio sekmadienį paminėta Motinos diena. Šiandien švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. O ar žinote, kokiu ypatingu rodikliu išsiskiria gegužės 5-oji? Pasirodo, ji gimtadieniais gausiausia metų diena.
Bet šįkart ne apie tai. Vėl grįžkime prie visai tautai ir valstybei ypač svarbios (tai sunku paneigti) Pergalės dienos, kurią nepriklausomybės metais vadiname Europos diena. Būtent gegužės 9-ąją minima 1950 m. pasirašyta vadinamoji Šūmano deklaracija. Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėje atidaroma triukšminga ir „skani“ Europos gatvė. Prieš 74-erius metus Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert‘as Schumanas pasiūlė įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB), kurios narės vienos organizacijos rankose sutelktų anglių ir plieno gamybą. Valstybės narės steigėjos Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas buvo pirmosios iš įvairių Europos institucijų Šaltojo karo laikais įkūrusios šią organizaciją. Ji galiausiai tapo šiandienos Europos Sąjunga. Įdomu, kad Deklaracijoje tik kažkelintame straipsnyje minima anglis ir plienas, o viename iš pirmųjų rašoma: „Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“.
Tuomet kalbėti apie taiką atrodė beprotiška.
Europa nieko nežinojo apie kažkokią Šūmano iniciatyvą, užtat puikiai nutuokė apie Sovietų sąjungos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Sovietinė Pergalės diena buvo vaizduojama kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga, nors iš tikrųjų jis baigėsi sulig Japonijos kapituliacija 1945-ųjų rugsėjo 2 d. Beje, taikos sutarties tarp Tekančios saulės šalies ir SSRS paveldėtojos Rusijos nėra iki šiol...
Taigi, su Europos diena sutampa Pergalės data. Prieš trejus metus „Šilalės artojo“ skaitytojų jau esame klausę: „Kokią Pergalę švenčiame?“
Šių eilučių autorius tada dar nebuvo gimęs, bet prisimena tėvo pasakojimus. Šį tą pakartosiu.
Jis – nedidelio panemunės miestelio stalius, besislapstęs nuo sovietinės kariuomenės įvairiuose kaimo darbuose, karui besibaigiant buvo sučiuptas ir išvežtas į Vengrijos frontą. Užnugaryje vežimu vežiojo maisto produktus. Tarnyba tęsėsi vos keletą savaičių iki Pergalės. Bet to pakako, kad tėvas parsivežtų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, kokia ten rusų pergalė, jei frontas dar griaudi ir griaudi. Tai nebuvo jo Pergalė. Kai po kelerių metų šventės proga jį pakvietė į tuometį vykdomąjį atsiimti albumo, jis tik numojo ranka. Bet dovaną netrukus atnešė į namus. Albumą turiu iki šiol.
Sovietai norėjo prisijaukinti prievarta paimtus vyrus, tačiau tikrovė juos atbloškė nuo tokios valdžios: Lietuvoje siautė raudonasis teroras…
Netrukus pergalingosios Raudonosios armijos karys gavo aštuonerius metus sunkiųjų darbų lagerio Kozelske, kad su vyrais vestuvėse užnemunės sodyboje kačerga „uždubasino“ aršų vietinį stribą. Grįžo po trijų, kai mirė Stalinas. Šiaip santūrų ir mažakalbį tėvą tarsi kas buvo pakeitę: gulėdamas ant krosnies girdėdavau, kaip su vyrais šaipydavosi iš valdžios, sovietinės Chruščiovo, paskui Brežnevo politikos, laidė anekdotus apie tarybų valdžią, traukė per dantį parsidavusius valdininkus, kažkuriam ir į nosį užvožė, tad gavo daboklės. Tad išgirtoji Pergalė taip ir liko toli praeityje, nes ji buvo svetima.
Mums seniai – bent jau 20 metų, kai esame bendrijos nariai, nekyla klausimas, ką švęsti – Pergalės ar Europos dieną.
Gerbdami karo aukas ir liejusius kraują už nugalėtojus (turiu galvoje kad ir 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją), šiandien nemanome, jog fašizmas klestėjo tik Vakaruose.
„Jo komunistinė atmaina rado gerą dirvą tarpti ir stalininėje Sovietų sąjungoje, jos daigų yra ir šiandien“, – rašiau 2021 m. gegužės 9 d. šio laikraščio puslapiuose. Tuomet fiksavome tik naują Maskvos priimtą įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už sovietinės pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą, taip pat mėginimą nugalėtojos statusą įtvirtinti nauju draudimu – Pergalės dienai Putino padovanotu įstatymo projektu, draudžiančiu lyginti SSRS ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus.
Bet iš tikrųjų netrukus tie daigai sudygo: rusiškasis fašizmas (sutrumpintai – rašizmas) po metų davė vaisius – visiškai nepridengtą agresiją prieš Ukrainą. Nors, tiesą sakant, jie noko dar nuo 2014-ųjų, kai buvo užimtos dvi Ukrainos sritys ir aneksuotas Krymas, o apžvalgininkai mus nukreipia net į 2008-uosius, kai Kremlius suskaldė Gruziją (Sakartvelą).
Visiškai tikiu, jog ir poryt dar daug kas mojuos raudonais gvazdikais ir klos juos ant karių kapų. Tačiau mūsų Pergalė – buvimas Europos ir pasaulio draugijoje. Tegul ir prieštaravimų, ginčų, nesutarimų draskomoje, netobuloje, kritikuojamoje, bet – savoje.
Prisimenate JAV prezidento Franklino Roosevelto istorinį posakį apie vieną iš Lotynų Amerikos diktatorių: „Jis, be abejo, yra niekšas. Bet jis yra mūsų niekšas?” Savas.
Česlovas IŠKAUSKAS