Košmariško siaubo būna ir dieviško grožio Naujojoje Zelandijoje
„Mes turime stichijas, jūs turite Rusiją“, – apibendrindamas faktą, kad visur visko būna, ištarė pavežti sustojęs vietinis zelandietis. Jam tariant šiuos žodžius, riedėjome per vieną gražiausių Naujosios Zelandijos parkų Abel Tasman, apie kurio vešlius subtropinius augalus bei ryškiai auksinius paplūdimius pasišnekėsime ateityje.
Susipažinusi ir pabendravusi su daugiau vietinių, supratau, kad stichijų pasekmės bei jų grėsmė yra skaudžiai įsismelkusios į šiaip jau atsipalaidavusių, visuomet besišypsančių ir pajuokauti bei pakalbinti pasiruošusių kivių (taip pravardžiuojami Naujieji Zelandiečiai) sąmones. Ohau ežeras mano namais ir darbo vieta tapo atsitiktinai – senkant santaupoms, reikėjo greito, trumpalaikio darbo. Išsiuntinėjusi apie pusšimtį užklausų įvairiausiems darbdaviams, kurie tokių keliautojų kaip aš sezonui laukia išskėstomis rankomis, netrukus elektroniniame pašte radau Louise laišką, kuriame ji kvietė susipažinti. Sutarus, kad viešbutyje pasidarbuosiu tris mėnesius, o atvykti galiu per ateinančias dvi dienas, pasirašėme kontraktą. Tik po pokalbio susiradusi Ohau ežerą žemėlapyje, greitai susidėliojau kelionę – reikėjo sukarti 1100 kilometrų, o kitą dieną pradėti dirbti.
Autobusai į nuošalų Ohau ežero kaimą neužsuka – jis nuo pagrindinio kelio atitolęs apie 20 km, ten tėra keliolika namų, nėra nė mažiausios parduotuvėlės ar kokio kito verslo, kuris pritrauktų turistų. Žinoma, išskyrus mano darbovietę, nuo kaimelio porą kilometrų atitolusį „Lake Ohau Lodge”, skirtą keliautojams: žiemą – slidinėtojams, kitais sezonais – dviratininkams, riedantiems šalia esančiu „Alps 2 Ocean” dviračių taku, arba žygeiviams, žygiuojantiems netoli vingiuojančiu „Te Araroa Trail”. Šis žygis – 3000 km takas, prasidedantis nuo šiaurinės Naujosios Zelandijos dalies ir per visą šalį besitęsiantis iki pietinės jos dalies, miestelio Bluff. Sutikti žygeiviai patvirtino, jog įveikti 3000 km jiems prireikė keturių mėnesių, o toks rezultatas pasiekiamas per dieną nueinant po 25 km.
Kadangi mano autobusas į kaimelį nesuko, Louise, viešbučio savininkė, pati atvyko mane nuo pagrindinio kelio pagriebti. Ji pasitiko taip, kaip pasitiktų kiekvienas kivis – su nuoširdžiu šypsniu ir išskėstomis rankomis apsikabinimui. Taip susipažinau su savo maždaug 70-ies viršininke.
Ohau ežero keliu skverbiantis gilyn kaimo link, Louise pasakojo apie būsimus bendradarbius, tačiau jos kalba greitai nuslydo apie tai, kas, matyt, tebeskauda – prieš 4 metus įvykusį gaisrą, kurio metu sudegė 48 kaimo namai ir buvo suniokota net 5000 hektarų žemės. Užgesinti šį gaisrą valstybei kainavo apie 1,3 mln. Naujosios Zelandijos dolerių, o ką jau kalbėti apie atstatymo išlaidas! Važiuojant per kaimą, Louise rodė į arba naujutėlius atstatytus namus, arba į tuščius žemės sklypus, kur sudegę namai atstatyti nebebuvo. Šiame gaisre visiškai sudegė ir Louise bei jos vyro Mike namai, kuriuose jie užaugino savo vaikus. Jie neatstatyti.
„Apie 3 val. nakties išgirdau baisų, intensyvų barškinimą į duris. Pašokau iš lovos ir supratau, kad ištiko kažkoks siaubas”, – ėmė pasakoti apie gaisro naktį viešbučio savininkė.
Atsibudusi ji sakė iškart užuodusi dūmus, o atidariusi duris pirmiausia pamatė kaimyną ir liepsnojančią ugnį. Išskyrus automobilio raktelius, jokių daiktų pagriebti laiko nebuvo, reikėjo bėgti. Liepsnojančiomis pievomis, tuo pačiu keliu, kuriuo dabar važiavome, Louise su vyru už nugaros paliko sudegti savo ir savo draugų namus...
Jai tai pasakojant, pamaniau, kad galbūt tik dėl šios košmariškos nakties jos veidas toks giliai susiraukšlėjęs – tai, jog taip atvirai ji viską prisiminė, greičiausiai reiškė, kad ugnies liežuvių vaizdinius ant savo namų ji mato ir dabar, praėjus keletui metų.
Po tyrimų, kas sukėlė gaisrą, paaiškėjo, kad jis kilo dėl ypač vėjuotą naktį įvykusio trumpo jungimo elektros stulpe, buvusiame už kelių kilometrų nuo kaimo. Kaip ir kasmet šiame regione, vasarą žiauriai išdžiūstanti augalija akimirksniu pagavo kibirkštį, o Ohau ežerą talžantis vėjas tą ugnį akimirksniu išplėtė nesuvaldomai.
Vasario 22 d., praėjus beveik porai mėnesių po susipažinimo su šia kaimo siaubo istorija, per pertrauką su bendradarbiais gerdama kavą pastebėjau, jog kai kurių veidai neįprastai papilkėję. Pasirodo, 2011-ųjų vasario 22 d. viename didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų Naujosios Zelandijos miestų Christchurch įvyko 6,3 balo žemės drebėjimas, padaręs didžiulę žalą. Miestas atstatinėjamas iki šiol, tačiau nepalyginamai baisiau yra tai, kad tądien griuvo ne tik pastatai, bet ir gyvenimai – per šį žemės drebėjimą žuvo 185 žmonės, sužeisti keli tūkstančiai. Nenuostabu, jog prisiminus tokius savo kailiu išgyventus įvykius veidai papilkėja ir ištįsta...
Beje, silpni, tačiau juntami žemės drebėjimai čia vyksta nuolat, tik jiems neskiriamas joks žiniasklaidos dėmesys. Vieną tokių – laimei ar nelaimei – patyriau atvykusi į vakarų pakrantėje esantį miestelį Punakaki. Apie tą žemės „drebėjimėlį” papasakojo vietinis kivis: „Ėjau vakare namo iš baro, jaučiu, kad nepaeinu tiesiai – vingiuoju kelkraščiu, beveik klupčioju. Galvoju, lyg tiek daug negėriau. Paskui supratau, jog dėl to galiu kaltinti žemės drebėjimą”.
Žemės drebėjimai, potvyniai, nuošliaužos, audros, cunamiai, ugnikalniai bei kitos gamtos stichijos Naujojoje Zelandijoje gali įvykti bet kada ir dažnai be įspėjimo. Atrodo, gyventumei nuolatinėje baimėje, tačiau jie, kiviai, palaimintieji dievišku gamtos grožiu bei įvairove, šyptelėjimu ištrina išgąsti prašalaičio veide vienu sakiniu – „Visur visko būna”...
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
