Drąsus Lietuvos sprendimas

Tai buvo iš tiesų drąsu: beveik 100 kartų gyventojų skai­čiumi, jau nekalbant apie plotą, didesnei Sovietų sąjungai buvo mestas iššūkis. Kaip jūs drįstate, mes jus, liliputus, gi sumaigysime! Įveikėme fašizmą, sulaužysime ir lietu­viškuosius nacionalistus! – šaukė iš M. Gorbačiovo Krem­liaus. Bet istorinis vėlyvas Kovo 11-osios vakaras vis dėl­to atėjo...

Po Panoramos, kur tradiciškai skaičiau dienos komentarą, su lengvu nerimu laukiau 23-ios valandos. Neseniai viena LTV informacijos redakcijos režisierė priminė: tu jau iš anksto, 20.30 val., pasveikinai Lietuvą su nepriklausomybe...

Kai 22.44 val. 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, šešiems susilaikius, paskelbė atkuriantys Lietuvos valstybės nepriklausomybę, žmonai pasakiau: įpilk. Bet širdyje kirbėjo abejonės, nerimas, kažkoks nesuvokiamas baimės instinktas. Jis tvyrojo visomis tomis dienomis. Kitą rytą žmona su kolegėmis susėdo gerti kavos ir iš pradžių nė viena neužsiminė apie vakarykštį sprendimą, nors jautė, kad tai pagrindinė pokalbio tema. Tvyrojo nerimas: kas dabar bus?

Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atsikratė okupacinio priedėlio „TSR“, priėmė dekla­raciją „Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, 18.08 val. sugrąžino Lietuvos valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika, o netrukus sovietinį herbą salėje pakeitė Vytis, ankstesnįjį uždengus audeklu. 

Po balsavimo rezultatų Aukščiausiosios Ta­rybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis pasakė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Ta­rybą, sveikinu Lietuvą“. Skambant šiems žodžiams, posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė. Audringi plojimai, visi puolė glėbesčiuotis...

Kodėl buvo skubėta?

Vienas iš Nepriklausomybės dokumentų rengėjų, konstitucinės teisės specialistas Vytautas Sinkevičius sako, jog didelis kliuvinys Lietuvos sprendimams tuomet buvo Michailas Gorbačiovas, mėgęs dėtis demok­ratu, reformatoriumi, flirtuoti su minia, „paprastais“ žmonėmis, sugebėjęs savo klausimais išmušti oponentą iš vėžių. Būtent kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, M. Gorbačiovo iniciatyva (jis buvo išrinktas pirmuoju SSRS prezidentu) Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometinės Sovietų sąjungos valdžios institucija. Priėmus Nepriklausomybės deklaraciją, užbėgta už akių Maskvai: nuo tol Lietuvos Respublikoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, kitaip sakant, dar 1938 m. priimta stalininė autoritarinė SSRS konstitucija ir Lietuvos SSR 1978 m. pagrindinis įstatymas.   

Suvažiavimas galėjo įvesti Lietuvoje nepaprastąją padėtį, kad užkirstų kelią „nekonstituciniams lietuvių veiksmams“. Įsigaliojus karinei valdžiai, negalėtų rinktis ir Aukščiausioji Taryba. Deputatų likimas taip pat būtų pakibęs ant plauko. Štai todėl tą Kovo 11-ąją V. Landsbergis dar pasikonsultavo su Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėju Stasiu Lozoraičiu ir nutarė nieko nelaukti.

Žinoma, tarp deputatų buvo raginimų neskubėti atkurti nepriklausomybę ir viską daryti žingsnis po žingsnio. 

„Sąjūdžio kandidatai niekam nekėlė abejonių, tam tikrų abejonių buvo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas. Nes jis nuolat sakydavo „step by step“, mat buvo išmokęs du angliškus žodžius ir labai mėgdavo kartoti „žingsnis po žingsnio“. Na, koks tau žingsnis po žingsnio, jei rytoj Maskvoje priiminėjamas įstatymas, kaip neleisti išstoti. Reikėjo skubėti, bet LKP garbei reikia pasakyti, kad jie visi balsavo „už“, – yra sakęs Kovo 11-osios signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas. 

Dar priminsiu, kad „prieš“ balsavusiųjų nebuvo, tik 6 asmenys susilaikė, išskirtinai – lenkų tautybės deputatai (vėliau kai kurie jų skelbė lenkų autonomijos idėjas, kvietė Maskvą Vilniaus krašte įvesti prezidentinį valdymą).

34-eri metai esame nepriklausomi. Tai kol kas ilgiausias Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis naujaisiais amžiais. Negalime sakyti, kad jau perėjome ugnį ir vandenį, kad esame jau visiškai laisvi, nepriklausomi ir savarankiški. Kita vertus, gal šimtaprocentinės nepriklausomybės – ekonominės, politinės ar geopolitinės – ir nebūna. Bet vis labiau suvokiame, jog tą Lietuvos statusą reikia saugoti, o prireikus – ginti. Nes nuolatinė imperinės Sovietų sąjungos teisių perėmėja Rusija vis dar brazdina ginklais prie mūsų sienų. 

Kol kas Ukraina yra buferis agresorei Rusijai. Iškilus realiai grėsmei, Lietuva tikėsis NATO bei Vakarų pasaulio pagalbos. 

Ir štai, bebaigiant rašinį, kilo mintis apie praleistą galimybę: kaip Lietuva 1990-aisiais priėmė drąsų Kovo 11-osios sprendimą, taip pernai liepą NATO viršūnių susitikime Briuselis galėjo pakviesti Ukrainą į NATO. Šis manevras dar nebus pavėluotas ir šių metų Aljanso forume Vašingtone. 

Česlovas IŠKAUSKAS