Nugyventi ilgą gyvenimą be sukrėtimų yra didelė laimė. Laukuviškiai Eugenija Ona ir Domijonas Vitkai bendru gyvenimo keliu žengia jau 65 metus – sausio pradžioje artimieji, kaimynai, bendruomenės atstovai laimingą porą sveikino geležinių vestuvių proga. Tokia reta sukaktis liudija ypatingą šeimyninių santykių darną ir tvirtumą.
Į naują gyvenimą abu jie įžengė pirmąją 1960 m. dieną, kai iš Genutės, kaip dažniausiai ją visi vadina, namų pajudėjo kolūkio „letuškė“ su visa jaunavedžių svita. Anų laikų papročiu Genutę ir Domijoną į šliūbą Laukuvos bažnyčioje lydėjo kone visas kaimo jaunimas – kaimynų, pažįstamų poros, kurių susidarė ne viena dešimtis.
Dabar jiedu sako, kad nebuvo turtingi nei vienas, nei kitas. Domijonas prisimena, kad jo šeima gyveno itin skurdžiai. Mama mirė, kai jam tebuvo ketveri, naujoje tėvo šeimoje gimė dar septyni vaikai. Ir dabar širdį suskausta, prisiminus „vokiečių laikus“ – buvo patys sunkiausi gyvenimo metai, kai, eidamas į Laukuvos pradinę mokyklą, našlaitis neturėjo nei batų, nei sąsiuvinių. Namuose trūko net duonos, vaikams vasarą tekdavo ganyti karves, o Domijonas ir šiandien be ašarų negali pasakoti, kaip skaudžiai užgeldavo basas kojas nuo šaltos ryto rasos.
„Visas kaimas skurdo, per karą nudegė 14 trobų. Uždegė tada ir mūsų daržinę, supleškėjo tais metais nukulti grūdai, vos užtekdavom duonai. Tėvo sesuo kitame kaime gyveno, daugiausia pas ją ir būdavau“, – apie skurdžią vaikystę pasakoja 94-uosius skaičiuojantis Domijonas.
Netoliese gyvenusi Genutės šeima irgi nebuvo turtinga, bet nors augo šeši vaikai, duonos visiems užtekdavo. Devyneriais metais jaunesnė mergina dažnai ateidavo pas bendraamžius Vitkų vaikus, taip Domijonas ją ir nusižiūrėjo.
„Dar tarnaudamas rusų kariuomenėje galvojau, kad reikės ženytis. Svarstydavau, kokią merginą į žmonas reikėtų imti, bet grįžęs visas bendraamžes radau jau ištekėjusias. Buvau sumitęs 28 metų vyras. Genutė iš karto krito į akis, nors labai dar jauna buvo. Pagalvojau, jos mama netoli gyvena, padės mūsų vaikus užauginti, nes ir savo dar mažiukų turėjo“, – jaunystės pasvarstymus prisimena D. Vitkus.
Genutės tėvai jaunavedžiams iškėlė gražias vestuves, o kitą dieną pora iškeliavo į Domijono namus. Gavo ir „pasogos“: vienas Domijono brolis jaunosios namuose pagriebė vištą, kitas į užantį įsikišo gaidį, trečias iš tvarto išsivedė karvę. Po šventės jaunavedžiai apsigyveno antrajame Vitkų trobelės gale. Nebuvo nei jauku, nei šilta: pirmąją žiemą palangė nuo vėjo lingavo, krosnį reikėjo kartimi paremti. Bet pamažu susitvarkė ir 17 metų ten gyveno, vaikus paaugino. Savo gyvenimui susikurti reikėjo pinigų, todėl šeima sunkiai dirbo: augino kiaules, bulius, Domijonas Laukuvos tarybiniame ūkyje vairavo vikšrinį traktorių, paskui persėdo į kombainą. Genutė plušėjo laukininkystės brigadoje.
Į Laukuvą persikraustė 1977-aisiais. Vyriausiam sūnui Vytautui buvo 16, jaunesniajam Arvydui – 14, vienintelei Laimutei nereikėjo klampoti arimais –
į pirmą klasę ji išėjo iš naujų namų. Dabar abu sūnūs gyvena Klaipėdoje, tik vienas dirbti vyksta į Norvegiją. Dukra įsikūrė Gargžduose. Jau užaugo 5 anūkai, auga 8 proanūkiai. Laukuvoje apsigyveno iš užsienio grįžusi anūkė Indrė su vyru Irmantu, prosenelių dienas namuose skaidrina proanūkiai Mantas ir Olivija.
Kaimynai stebisi, jog kelis dešimtmečius šalia gyvendami Vitkus pykstantis girdėjo vienintelį kartą. O pykosi jiedu dėl to, kad Domijonas traktoriumi pervažiavo ką tik Genutės pasodintus česnakus.
„Mums mokytis ir mokytis iš jų sutarimo“, – gerų žodžių apie juodu negaili kaimynė.
„Mes greitai susiginčijam, greitai ir susigeruojam. Nesiginčydavom tik tada, kai malkas zeimeriu pjaustydavom, viens kito negirdėdavom“, – juokiasi Genutė.
„Ilgas gyvenimas, visko buvo: susibardavom, kad šnapsą gėriau, kartais ir podaugiai. Bet ilgai pyktis nebuvo laiko: rytmetį išeini į darbą, per dieną dirbi, vakare gyvulius šerti, vaikai maži. Ilgai užtrukdavo namus apeiti, viską sutvarkyti. Bet rankos prieš ją niekada nesu pakėlęs. Niekada“, – lyg kirviu nukerta Domijonas.
„Laimingi esame, kad namuose galime gyventi, kad aplink yra savų žmonių. Brolio šeima visada šalia – yra į ką pasiremti, pagalbos paprašyti. Didesnės laimės mūsų amžiuje ir nereikia, kad tik sveikatos būtų“, – neslepia Genutė, kaip baisiausią sapną prisimenanti savojo Domijono ligą.
Ji praėjo, nors ir ne be pasekmių, o Domijonas ir toliau visus stebina savo nuovoka ir gera atmintimi. Laukuvos bendruomenės kalėdiniame vakare padeklamavo tokį Maironio eilėraštį, kad daugeliui buvo sunku patikėti, jog dešimtą dešimtmetį gyvenantis žmogus turi šitokią gerą atmintį. O išmoko Maironio, Salomėjos Nėries eilėraščius dar mokydamasis Laukuvos pradinėje mokykloje. Ir dabar Domijonas daug skaito: ant stalo guli Lietuvos istorijos knygos, literatūros klasikos kūriniai, žinomų asmenybių biografijos. Blogai tik, jog akis beskaitant paskausta, net akiniai, kuriuos neseniai nusipirko, nebepadeda. Todėl knygų prisieis atsisakyti, sako, užteks ir „Šilalės artojo“ laikraščio, be kurio šiuose namuose gyvenimas neįsivaizduojamas. Laikraštį skaitė Domijono ir Eugenijos tėvai, skaito jie ir jų vaikai.
Bet kuris laukuviškis galėtų pavydėti Vitkams aktyvaus gyvenimo. Abu jie dainavo „Bočių“ ansamblyje, giedojo bažnyčios chore, Genutė ir dabar lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, vyksta į keliones, tik Domijonas po ligos yra linkęs pailsėti namuose. Giminaičiai klausė, gal senolis norėtų žvejoti, siūlė padovanoti meškerę, tačiau išgirdo prašymą dar palaukti.
„Sakė, kad žvejos, kai dar labiau pasenės“, – juokiasi kaimynė Daiva.
Dabar Domijonas dar turi reikalų ne tik namuose, bet ir savo beržynėlyje. Tėviškės miškas – šventas reikalas, todėl jį vyras nusprendė išplėsti: praėjusį pavasarį išrovė elektros laidus siekiančius berželius, iškasė prie namų augusius lazdynus ir viską karučiu išvežė į savo mišką.
„Čia jiems netiko. Turiu ten užsodinęs beržų ir kitokių medžių daugiau kaip pusę hektaro. Buvo vienas hektaras, noriu, kad būtų du“, – sako gyvą tėviškės prisiminimą vaikams, anūkams ir proanūkiams norintis palikti vyras.
Miškas – vienintelis senųjų Vitkų palikimas. Senosios jų sodybos vietą saugo tik Domijono pastatytas kryžius, o Genutės tėviškės net vietos nebeliko, melioracija viską su žeme sulygino.
„Prabėgo tas gyvenimas, nė nejutau. Bet jei reiktų atsukti laiką atgal, nieko nemainyčiau. Visokių moteriškų mačiau, bet mano Genutė pati geriausia“, – po 65-erių bendro gyvenimo metų tvirtina Domijonas.
Šioje šeimoje meilei išreikšti nereikia gražių žodžių – ji gyva žvilgsnyje, rankos prisilietime, kasdieniuose rūpesčiuose ir atjautoje. Atrodo trapi, bet iš tiesų tvirtesnė už geležį, nes paremta pagarba ir atsakomybe.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
