Šiemet iš brandos egzaminų šilališkiai iš viso surinko šešis 100 balų įvertinimus. Visi jie gauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientų. Keturis šimtukus pelnė Vykintas Mylimas, po vieną aukščiausią įvertinimą – Guoda Baldauskaitė ir Matas Viliušis. „Šilalės artojui“ dvyliktokai pasakoja, kokie jų ateities planai ir kaip pavyko pasiekti aukščiausių rezultatų.

Vesta VITKUTĖ

Vykintas Mylimas, Guoda Baldauskaitė. Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

„Nėra kur kojos padėti – statai ant žolės, pataikai ant šliužo. Šliaužia masiškai, jau atsiranda ir namuose”, – baisisi Pajūryje gyvenanti Vlada Verpečinskienė. Slidūs, glitūs, labai vislūs gyviai, kurių mokslinis pavadinimas – luzitaninis arionas, kamuoja visą seniūniją. Ko tik nesiima gyventojai: ir druska barsto, ir kasdien renka kibirais. Tačiau ši invazinė rūšis taip lengvai nepasiduoda. Neima jos ir seniūnijoms skiriamos naikinimo priemonės. Pabarstytos viešosios erdvės nespėja atsigauti, kai jas vėl užplūsta neprižiūrimuose sklypuose besiveisiančios šliužų ordos. 

Jūratė KIELĖ

L. Tubutienės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Gyvename pasaulyje, kuriame smurto daugėja – kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, jis vis dažniau siejamas su paauglyste. Laikotarpiu, kai vaikystė su vaikiškais konfliktais jau lieka praeityje, tačiau socialinė atsakomybė ir suvokimas, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmių, dar tik formuojasi.

Gyvenimo tempas toks spartus, kad net ir tie tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi skirti laiko savo vaikams, domisi jų gyvenimu ir rūpesčiais, neretai pasijunta bejėgiai. Atrodo, kuriamos ir tobulinamos kompleksinės pagalbos priemonės, į procesą įtraukiančios visą nerimą keliančio paauglio aplinką. Tačiau jos dažniausiai prieinamos tik didžiuosiuose miestuose ir nuolat nukenčia dėl viešųjų lėšų taupymo. Be to, nemažai tėvų vis dar yra įsitikinę, kad kreiptis pagalbos – ne brandos ar drąsos ženklas, o silpnumo pripažinimas.

Kai įvyksta tragedija, netrūksta žmonių, kurie skuba aiškinti, kaip buvo galima jos išvengti. Tačiau kol nelaimė dar aplenkė, ar tikrai esame pakankamai atidūs tam, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus? Ypač – jei tai užsisklendęs, suirzęs ir dygus paauglys.

Lietuvoje įprasta mokyklas vertinti pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus ar absolventų karjerą. Bet toks požiūris iškreipia tikrąją ugdymo paskirtį. Neabejoju, jog kur kas svarbiau yra, kaip mokiniai jaučiasi savo mokykloje, ar ten ugdomas gebėjimas atpažinti kito skausmą, empatija ir pagarba. Manau, daugiausia pagarbos nusipelno ne tos gimnazijos, kurios atsirenka stipriausius mokinius, o tos, kurios sugeba sudominti abejingus, padėti psichologines traumas patyrusiems vaikams, ugdyti ne tik protą, bet ir širdį, nesivaikydamos vien gero įvaizdžio.

Paaugliai kartais būna itin žiaurūs. Psichologai aiškina, kad dažnai taip nutinka todėl, jog jie dar nesugeba atpažinti ir suprasti svetimo skausmo. Virtualioje erdvėje, kur jie praleidžia didelę savo laiko dalį, gausu smurto ir iliuzijos, jog viską galima pradėti iš naujo – tarsi grįžus prie balto lapo. Nors iš tiesų smurtas gali būti bejėgiškumo išraiška, kai realybė nesiderina prie norų, tenka pripažinti savo ribas ir išbūti nepatogiose situacijose.

Paauglių smurtas šiurpina ir tuo, kad jis dažnai kruopščiai dokumentuojamas. Įvykiai filmuojami iš įvairių kampų ir sąmoningai viešinami. Smurtautojai patys fiksuoja savo veiksmus, nesuvokdami, jog taip renka įkalčius prieš save. Kelia nerimą tai, jog vaikai, paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame tikra atrodo tik tai, kas nufilmuota. Ne mažiau sukrečia ir faktas, kad liudininkai neretai irgi su pasimėgavimu stebi ir filmuoja, net nebandydami sustabdyti smurto ar padėti aukai.

Po pastarųjų skaudžių įvykių Marijampolėje valdančiajai daugumai priklausantis Seimo narys pasiūlė grįžti prie griežtesnės bausmių politikos nepilnamečiams. Tokiai idėjai pritarčiau tik tuo atveju, jei tikėčiau, kad ji bent iš dalies sumažintų smurto mastą. Tuo labiau, jog kriminologijos mokslas rodo priešingai – griežtesnės bausmės daugelyje valstybių nepasiteisino kaip veiksminga prevencijos priemonė. Kur kas daugiau rezultatų duoda mokslu pagrįstos smurto, patyčių ir priklausomybių prevencijos programos. Tačiau jos veiksmingos tik tada, kai yra nuoseklios ir grindžiamos šeimos, mokyklos, psichologų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimu.

Ne mažiau svarbu vengti vadinamosios stručių politikos – kai su vaikais ar mokiniais nenorima kalbėti apie skaudžius įvykius, konfliktus ir santykių problemas. Bet nutylimos problemos neišnyksta. Todėl labai svarbu klausti nepilnamečių, kaip jie mato susiklosčiusias situacijas, sąžiningai diskutuoti ir skatinti pažvelgti į jas iš skirtingų perspektyvų.

Niekas nemėgsta klausytis pamokymų – nei paaugliai, nei jų tėvai, nei pedagogai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto turime nuolat prisiminti, jog atviras ir pagarbus bendravimas, neskubant kaltinti, o aiškiai įvardijant savo jausmus bei nerimą ir nuoširdžiai stengiantis suprasti, kuo gyvena paauglys, yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Greičiausiai nepavyks paauglio įtikinti, kad suaugusiojo požiūris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai nėra svarbiausia. Tikėtina, jog, atėjus lemtingai akimirkai, vaikas prisimins tėvų, mokytojų žodžius, net jei prieš kelias dienas juos buvo piktai atmetęs. Kiekvienam žmogui, o ypač paaugliui, svarbu jausti, kad yra kažkas, kuriam galima išsakyti savo mintis, baimes, fantazijas ar net keisčiausias idėjas. Tačiau norint šį pasitikėjimą pelnyti, reikia daug ir sunkiai dirbti – sudėtingos problemos neturi paprastų ir greitų sprendimų. 

Dar vienas žingsnis, sprendžiant sudėtingas paauglystės problemas, būtų įsiklausymas į siūlymus mokyklose visiškai atsisakyti telefonų, riboti jaunesnių nei 14 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų, o šeimose kasdien skirti bent šiek tiek laiko atviram pokalbiui apie emocijas – vadinamajam jausmų ratui, kai kiek-vienas gali pasidalyti tuo, ką išgyvena ir dėl ko nerimauja. 

Taip pat raginčiau tėvus, pajutusius, kad santykiai su vaiku prastėja ar kyla įtarimų dėl savidestruktyvaus elgesio, kreiptis į specialistus. Kartais pokalbis su profesionalu gali padėti kur kas daugiau nei impulsyvūs bandymai skubiai „įvesti tvarką“.

Nesinorėtų, jog šie svarstymai prisidėtų prie paauglystės demonizavimo. Tai nėra prakeiktas gyvenimo etapas, kurį tereikia iškęsti. Veikiau tai sudėtingas kelias, primenantis važiavimą kalnų serpantinu – jame netrūksta pavojų ir rizikos, tačiau kartu jis dovanoja naujas patirtis, augina brandą ir skatina šeimos narius būti dėmesingesnius vieni kitiems. Paauglys šiame etape ieško savęs, tačiau jo paieškos kviečia keistis ir suaugusiuosius. O važiuojant sudėtingesniu keliu natūraliai tenka būti budresniems ir atidesniems net menkiausioms smulkmenoms.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog, augindamas dukrą, ne kartą pastebėjau, kad pykstu ant jos dėl elgesio, kurį ji nesąmoningai perėmė iš manęs paties. Kitaip tariant, nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek smurto bus mūsų kasdienėje aplinkoje. Tikros permainos prasideda nuo mūsų pačių. Jei iš tiesų norime pokyčių, o ne tik piktintis tuo, kur link ritasi pasaulis, pirmiausia turime keistis patys.

Andrius NAVICKAS

Metų metus Lietuvoje stebėjome vieną ryškią kryptį – gy­ventojai natūraliai koncentravosi didmiesčiuose, kurie vilio­jo karjeros perspektyvomis, ekonominiu tempu bei plačiu nekilnojamojo turto (NT) pasirinkimu. Vis dėlto, keičiantis ekonominėms aplinkybėms, šis įprotis pradeda keistis. Pirkėjai šiandien kur kas dažniau būsto ieško vadovaudamiesi ne emociniu miesto prestižu, o pragmatišku finansiniu iš­skaičiavimu ir realiomis savo galimybėmis.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Dvyliktus metus rajone organizuota etnokultūrinė stovykla jau seniai peržengė vietinio renginio ribas. Kasmet ji suburia apie du šimtus vaikų, jaunimo bei vadovų iš įvairių Lietuvos miestų ir net iš užsienio, o jos rezultatai minimi kaip pavyzdys visos šalies etninės kultūros puoselėtojams. Tačiau renginys, akivaizdžiai prisidedantis prie Šilalės krašto žinomumo bei kultūrinio prestižo, savivaldybėje ir šiemet liko nepastebėtas, jos informaciniuose kanaluose apie jį neužsiminta nė žodžiu. O tokie valdžios sprendimai neišvengiamai kelia klausimą, kokioms iniciatyvoms iš tiesų skiriamas savivaldybės dėmesys.

Šios stovyklos sumanytoja ir kasmetė organizatorė Irmina Kėblienė sako, jog šiemet etnokultūrinių žinių sėmėsi ir jomis dalijosi beveik 200 dalyvių, stovyklautojų būryje buvo svečių iš Liuksemburgo ir Turkijos, bet absoliuti dalyvių dauguma yra mūsų rajono vaikai.

„Dvyliktoji stovykla šiemet buvo skirta kanklių metams pažymėti. Būtent šiam muzikos instrumentui skyrėme ypatingą dėmesį, jas gaminome, o baigiantis stovyklavimo laikui dalyviams įteikėme net 8 naujas kankles – jas išsivežė Vilniaus, Tauragės ir Šilalės kolektyvai“, – džiaugiasi Irmina.

Pajūryje visą savaitę stovyklavo etnokultūros atstovai iš Kauno, Vilniaus, Mažeikių, Kretingos, Gargždų ir kitų miestų, o vadovai pastebi, kad skirtingos tarmės nė kiek netrukdo, greičiau priešingai – prideda smagaus šurmulio ir noro išmokti kitą tarmę.

„Esu iš Vilniaus, bet mano močiutė gyvena Mažeikiuose ir kalba tik žemaitiškai. Tad aš irgi po truputį mokausi, net pykstu, kad blynelius namuose kepame keptuvėje, o ne „patelnėje“ kaip pas močiutę“, – nusijuokia ir bando žemaitiškai su vietiniais rokuotis viena stovyklautoja.

Pasak I. Kėblienės, šios stovyklos yra tarsi virusas – kasmet į jas atvyksta vaikų ir jaunuolių, kurie neturi nieko bendro su etnografija, bet iš draugų būna girdėję, kad Šilalėje vyksta fantastiški susibūrimai. 

„Mūsų stovykloje skamba gana sudėtingi kūriniai, bet dalyviai visus sunkumus įveikia: išmoksta groti, dainuoti, šokti. Labai smagu matyti, jog ir šiuolaikinis jaunimas stropiai mokosi senolių išminties ir papročių. Matant tokį didelį būrį jaunimo, širdis džiaugiasi. Tad nėra abejonių – kitąmet etnokultūros stovykla ir vėl bus“, – neslepia pasididžiavimo nuveiktu komandos darbu I. Kėblienė.

Šeštus metus etnokultūros stovykloje apsilankiusi folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, dainininkė Loreta Sungailienė tikina, jog klausimo, ar vykti į šią išskirtinę stovyklą, nė nekyla – legendos apie ją sklando visoje Lietuvoje.

„Vadovės gebėjimas sudominti jaunus žmones etnine kultūra yra pavyzdys visiems. Šilalės rajonas šia prasme yra unikalus – tik pas jus norinčiųjų šokti, groti ir dainuoti kasmet daugėja, visur kitur darosi sudėtinga suburti bent vieną kolektyvą“, – pripažįsta etnomuzikologė. 

Jos nuomone, jaunimo įsitraukimas į etninę kultūrą palieka ryškų pėdsaką visam gyvenimui, tad I. Kėblienės organizuojamos etnostovyklos yra puikus tautiškumo skiepijimo renginys. 

L. Sungailienė dvejus pastaruosius metus į stovyklą atvyksta kartu su šeimų folkloro ansambliu „Virvytė“ bei Žvėryno gimnazijos kolektyvu „Dolija“. 

„Mano įsitikinimu, etnokultūra žmogui duoda visą vertybinį pagrindą, išmoko pagarbos ir santarvės, skatina bendrauti, suvokti savo tapatybę, palaikyti tradicijas, išsaugoti papročius ir t.t. Kai žmogus gauna „etnoskiepą“, jis aiškiai žino, kas jis toks yra, kur jis yra ir kur jo vieta“, –  įsitikinusi etninės kultūros puoselėtoja.

Anot L. Sungailienės, geriausias pavykusios stovyklos įrodymas yra patys stovyklautojai – net ir uždarius stovyklą, jie neskubėjo į namus, būriavosi tai vienur, tai kitur, o per Jūros vingio slėnį dar ilgai bangavo liaudiškų dainų melodijos. 

Šios ilgametes tradicijas puoselėjančios ir jau nebeatsiejama nuo mūsų krašto tapusios stovyklos iniciatorė I. Kėblienė ypatingai dėkoja visiems vadovams, savanoriams, rėmėjams, be kurių pagalbos nieko negalėtų įgyvendinti savo sumanymų.. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS IR VšĮ

„Etnoklubas“ nuotr.

Antradienio vakarą Šilalėje, miesto skvere, skambėjo pasaulinį pripažinimą pelniusios grupės „Orkesta Mendoza“ (Meksika / Arizona, JAV) atliekami kūriniai.

Mortos MIKUTYTĖS užfiksuotuose kadruose - koncerto akimirkos.

Pastaraisiais metais kaimo turizmo verslas Šilalės rajone po truputį keičia kryptį. Nors jis vis dar neatsiejamas nuo šeimos švenčių, draugų susibūrimų ir įmonių renginių, vis daugiau lankytojų ieško ne triukšmingų vakarėlių, o ramybės, privatumo ir galimybės pabėgti nuo kasdienio tempo. Sodybų šeimininkai tikina, kad išgyventi galima ir iš tradicinių švenčių, ir iš naujų poilsio formų.

„Baliai” dar neatgyveno

Ginto Navardausko kaimo turizmo sodyboje Nevočiuose, ko gero, yra tekę pabuvoti ne vienam rajono gyventojui. Tai vienas seniausių objektų, siūlančių erdvę vestuvėms, šeimos šventėms, didesniems giminės susitikimams, kitaip tariant, „baliams”. Šį verslą pradėjo G. Navardausko tėvas, pastaruosius keliolika metų darbuojasi jis pats. 

„Kaip anksčiau, taip ir dabar yra visko – ir vestuvių, ir jubiliejų, ir giminės susitikimų. Pabūna prie stalo, pažaidžia sporto aikštelėse, paplaukioja tvenkinyje – pramogos tos pačios, niekas per daug nesikeičia”, – sodybos šeimininkas tikina, kad norinčiųjų tradiciškai švęsti nemažėja. 

Paprastai svečiai sodyboje šurmuliuoja tik savaitgaliais, užsisakydami nakvynę vienai ar dviem naktims.

Per sezoną pasitaiko vos viena kita šeima, atvykstanti ilgesnių atostogų. Sodyba gali pasiūlyti 30 nakvynės vietų, prie stalo telpa apie 70 svečių. Kainos viešai neskelbiamos, pasak sodybos savininko, jos paprastai derinamos pagal žmonių skaičių, sezoniškumą ir nuomos trukmę. 

Kadangi pavyksta išlaikyti stabilų klientų srautą, kol kas apie veiklos modernizavimą negalvojama. Bent pusė G. Navardausko klientų – šilališkiai, nemažai klaipėdiečių. 

Investicijos – įrengiant daugiau vietų nakvynei

Tradiciniu keliu juda ir „Mėlynosios bangos” savininkas Romualdas Trijonis. Pokylių salė, pirtis, miegamieji, pramogos gamtoje – metų metus siūlo tą patį paslaugų paketą. Sodybos gyvavimo laiką Romualdas skaičiuoja pagal eurą – ji įkurta tais pačiais metais, kai Lietuva perėjo prie euro, taigi 2015-aisiais. 

Ir vestuvėms, ir vasaros poilsiui, ir trumpalaikei nuomai – kaimo turizmo sodyba Bagdonuose, tikina jos šeimininkas, tinka viskam. Sodyboje įrengta net 140 nakvynės vietų. Tiesa, toks skaičius galimas tuomet, kai švenčia artimųjų ar draugų kompanijos, kurios gali apsistoti glaudžiau. Jei renginį organizuoja įmonė, kolegas dažniausiai tenka apgyvendinti atskiruose kambariuose, todėl realus nakvynės vietų skaičius sumažėja perpus.

„Būna išleistuvių, vyksta paskutinio skambučio šventės, žinoma, ir įvairūs asmeniniai susibūrimai. Tų renginių nemažėja, gal tik pačių dalyvių skaičius traukiasi. Anksčiau vestuvių pokylio vidurkis būdavo 80 žmonių, dabar – 35-40. Bet pagrindines metų pajamas, kaip anksčiau, taip ir dabar, užsidirbame būtent iš vestuvių”, – tvirtina R. Trijonis. 

„Mėlynojoje bangoje” šiai vasarai dar yra laisvų vietų, savaitgaliai taip pat ne visi užimti. Tačiau sodybos savininko tai nejaudina. Pasak jo, rezervacijų kalendorius gali užsipildyti vos per kelias dienas, nes nemažai klientų apsisprendžia paskutinę minutę.

Paklausos kol kas pakanka, todėl sodybos veiklos krypties keisti nereikia. Nors vis dažniau kalbama, jog kaimo turizmo sodybos nuo tradicinių pokylių persiorientuoja į ramų poilsį ar patirčių turizmą, „Mėlynojoje bangoje“ tokio poreikio nejaučiama.

Didžiausios investicijos iki šiol buvo nukreiptos į nakvynės vietų plėtrą. Tikslas paprastas – kad vienu metu būtų galima priimti skirtingas svečių grupes. Kol vieni dalyvauja žvejų varžybose ar įmonės renginyje, kiti gali švęsti vestuves, jubiliejų ar šeimos susitikimą, netrukdydami vieni kitiems.

„Gīvenėmą” irgi maitina vestuvės, bet kitokios

Ant etnografinės Bilionių sodybos „Gīvenėms” šeimininkų Editos ir Dariaus Navardauskų darbo stalo – jau 2027 m. kalendorius, o jame rezervuoti aštuoni ateinančio sezono savaitgaliai. Tie, kas vasaroja čia dabar, užsakymus pateikė vėliausiai pernai. 

„Įsiterpti į šių metų kalendorių – jokių šansų, nėra laisvo nei savaitgalio, nei paprastos dienos. Žinoma, pradžioje taip nebuvo, prireikė kelerių metų suprasti, ko nori pats, ką gali pasiūlyti žmonėms, išsigryninti kryptį”, – pripažįsta E. Navardauskienė. 

Anot Editos, kartu su vyru kuriama vieta buvo sumanyta kaip išskirtinė erdvė, kurioje svarbiausia – autentiškumas, ryšys su gamta ir dėmesys kiekvienai detalei. Pasak jos, būtent dėl to „Gīvenėms“ gerokai skiriasi nuo daugelio kitų kaimo turizmo sodybų.

„Esame visiškai autentiški – mūsų sodyba įrašyta į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Kai klausia, ar galime apnakvydinti 30 žmonių, atsakome, jog turime tik 13 vietų. Tuomet prasideda kūryba – įrengiame palapinių miestelį obelų sode ar pamiškėje, prie tvenkinio, ieškome individualių sprendimų. Unikali ne tik pati vieta, bet ir tai, ką galime pasiūlyti kiekvienam svečiui. Žinoma, vieni svarbiausių mūsų privalumų – tyla ir ramybė”, – pabrėžia pašnekovė. 

Bilionių etnografinėje sodyboje vyksta ir vestuvės, tačiau jos čia dažniausiai būna kitokios – artimos senosioms mūsų tradicijoms ir gamtai. Jaunieji neretai renkasi ne įprastą šventės scenarijų, o autentišką patirtį: basomis braidžioja po rasotą žolę, santuokos ceremonija vyksta pagal senovinius papročius.

Pasak E. Navardauskienės, jauni žmonės vis dažniau atsigręžia į tradicines vertybes, todėl norisi jiems pasiūlyti ne tik vietą šventei, bet ir galimybę pajusti ryšį su savo kraštu, istorija bei papročiais.

Bilionių sodybos vardas žinomas visoje Lietuvoje. Svečių čia sulaukiama iš įvairių šalies regionų, išskyrus savus. 

„Savam krašte pranašu nebūsi“, – juokiasi Edita, bet sako suprantanti kraštiečius: žmonės dažnai nori keliauti toliau, atrasti dar nematytas vietas. 

„Nėra ko slėpti – daugiausiai užsidirbame iš savaitgaliais vykstančių švenčių”, – pripažįsta sodybos savininkė.

Kartu ji pabrėžia, kad būtent tokie renginiai pareikalauja ir daugiausia darbo, pasiruošimo bei išlaidų. 

Žinoma, sodyboje laukiami ne tik vestuvininkai, bet ir ilgesniam vasaros poilsiui apsistojančios šeimos ar pernakvoti užsukantys „Camino Lituano” keliu traukiantys piligrimai. 

Idėja gimė Portugalijoje

Kitokio stiliaus vasarojimą siūlo ir Bijotų seniūnijoje Pakarčemio kaime įsikūrusi „Casa de Campo glamping” sodyba. Jos šeimininkas Paulius Lukošius šią idėją subrandino gyvendamas Portugalijoje. 

„Tinkamą sodybą radau netoli krašto, iš kur kilusi mano močiutė. Čia perkėliau keliaujant po panašias vietas užsienyje, savanoriaujant įvairiose šalyse sukauptas patirtis. Pamažu pradėjau vystyti projektą, ir štai gyvuojame jau penkeri metai”, – pasakoja vilnietis sodybos įkūrėjas. 

Nuo tradicinės kaimo turizmo sampratos „Casa de Campo” gerokai skiriasi, bet ir čia vyksta dideli renginiai – vestuvės, festivaliai, ką tik praūžė 140 vokiečių, automobilių turo po Baltijos šalis, dalyvių. 

„Džiaugiamės, kad mūsų svečiai iš anksto žino, kur atvažiuoja. Tarkime, prieš vestuves visi susirenka ir ruošiasi šventei kartu – ne visiems tai priimtina, bet kiti būtent to ir ieško, vertina paprastumą, autentiškumą, dėmesį detalėms. Šią vietą kūriau pirmiausia sau, o kai kuri sau, darai viską iš širdies. Smagu, kad žmonės tą pastebi ir įvertina, sako, jog jaučiasi čia kaip namuose, kaip pas močiutę kaime”, – šypsosi Paulius. 

Trys palapinės, pirties namelis ir sena autentiška troba – tai visas „Casa de Campo” nekilnojamasis turtas, kuriame yra 30 nakvynės vietų. Bet jei organizatoriai nebijo svečiams pasiūlyti apsistoti ir savose palapinėse, tad kartais čia telpa ir visas šimtas. 

„Vis tik pirmiausia esame orientuoti į pavienius svečius. Jei vestuvės – tai tik kartą per metus. Dažniausiai atvažiuoja poros, įsikuria trobelėse vienos kitoms netrukdydamos, arba visą sodybą išsinuomoja draugų kompanija. Esame atviri visiems”, – pabrėžia P. Lukošius, besidžiaugiantis klientais ir iš Bijotų, Girdiškės bei Šilalės. 

Verslas rajone pamažu plečiasi

Šiuo metu Šilalės rajone yra registruota 12 kaimo turizmo paslaugas teikiančių vietų – sodybų, stovyklaviečių ir poilsio erdvių. Sektorius palaipsniui auga: vienos sodybos veiklą baigia, tačiau atsiranda naujų iniciatyvų, kurios papildo rajono turizmo pasiūlą. 

„Sodybos dažnai viena kitą keičia, tačiau bendrai jų skaičius palaipsniui auga”, – teigia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė.

Pasak jos, šiandien rajono kaimo turizmo stiprybė – gamta ir įvairios galimybės ją patirti. Didžiausią pasiūlos dalį sudaro aktyvus poilsis gamtoje, vandens turizmas, ramus šeimų poilsis bei erdvės asmeninėms šventėms ir įmonių renginiams.

„Šilalės rajono kaimo turizmo sektorius remiasi trimis pagrindinėmis kryptimis – vandens turizmu, ramiu poilsiu gamtoje ir universaliomis paslaugomis, pritaikytomis šeimų, draugų grupių bei įmonių poreikiams”, – pabrėžia J. Noreikienė.

Vandens pramogos išlieka viena ryškiausių rajono krypčių. Net keturios kaimo turizmo sodybos  organizuoja plaukimus baidarėmis Jūros upe, viena paslaugų teikėja siūlo poilsį ir vandens pramogas prie Paršežerio. 

Greta aktyvaus laisvalaikio populiarėja ir lėtesnis poilsis – nakvynės gamtos apsuptyje, pirtys, kubilai, stovyklavietės, jaukūs susibūrimai šeimai ar draugų ratui. Pašnekovė pastebi, jog keičiasi ir pats poilsiautojų poreikis. Jei anksčiau kaimo turizmo sodybos dažniau buvo siejamos su didelėmis vestuvėmis ar linksmybėmis iki ryto, dabar vis daugiau žmonių renkasi kitokį poilsį.

„Vis dažniau ieškoma kokybiško laiko gamtoje – plaukimų baidarėmis, žygių, poilsio prie vandens ir jaukių susibūrimų šeimos ar artimųjų rate“, – sako J. Noreikienė.

Nors rajono sodybose apsistoja ir užsienio svečių, didžiausią lankytojų dalį sudaro lietuviai. Oficialūs duomenys rodo, kad tarp atvykstančiųjų vyrauja vietiniai keliautojai, o užsienio svečių kol kas sulaukiama iš Latvijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės.

Svarstydama, kurias kaimo turizmo sodybas galima būtų įvardyti kaip rajono perliukus, turizmo specialistė tikina, kad kiekviena jų savaip unikali. 

„Džiaugiamės stovyklaviete „Dobilų slėnis“, kurios savininkai dirba daugiau nei du dešimtmečius ir kviečia atvykti į Šilalės rajoną, siūlo apgyvendinimą ramybėje, miško apsuptyje, plaukimą baidarėmis. Nenutolstant nuo vandens, norisi paminėti ir stovyklavietę „Kukutis”, prieš keletą metų veržliai įsiliejusią į turizmo bendruomenę. Sodyba „2Rest Place” taip pat neseniai įsikūrusi, jos savininkai puoselėja aplinką, kuria paslaugas ir gerbūvį atvykstantiems. Paršežerio stovyklavietė Šilalėje žinoma tikriausiai kiekvienam. Atskirai norisi paminėti ir etnografinę Bilionių sodybą „Gyvenėms“, autentiškai atkurtą XIX a. pabaigos vienkiemį, kuriame lankytojai gali susipažinti su senąja Žemaitijos kaimo architektūra, buitimi ir tradicijomis”, – vardija J. Noreikienė. 

Tiesa, be 12 oficialiai registruotų kaimo turizmo sodybų, Šilalės rajone veikia ir bent 10 kitų neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjų. Tad įdomesnių poilsio vietų verta ieškoti ne tik tarp tradicinių kaimo turizmo sodybų. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovų, Reginos VAIČAITIENĖS, „Šilalės artojo” archyvo  nuotr.