Šalies bibliotekose jau galima rasti ir internetinėse parduotuvėse nusipirkti unikalų, analogų šalyje neturintį leidinį „Lietuvos didžiagirės“. Knyga rugsėjo 19 d. pristatyta ir Lietuvos Seime, vėliau suplanuotos jos sutiktuvės bibliotekose bei kitose kultūrinėse erdvėse.

Vizualiai traukiančios akį, solidžios apimtimi ir turiniu knygos autoriai – Lietuvos miškininkai Algirdas Brukas ir Gintautas Mozgeris. Nesuklysime „Lietuvos didžiagires“ pavadindami didžiųjų Lietuvos miškų masyvų bei žmogaus ir miško bendrystės istorijos studija.

Skirta ne tik miškininkams

Leidinyje apžvelgiama aštuonių didžiausių Lietuvos miškų masyvų susiformavimo istorija bei dabarties charakteristikos. Nors, autorių žodžiais, dėmesio centre yra miškas, stengtasi nepamiršti ir žmogaus, gyvenusio ar tebegyvenančio didžiagirių teritorijoje bei už jų ribų, savo sunkiu darbu, buitimi, tradicijomis, nuostatų įvairove nulėmusio savo aplinkos raidos praeitį ir kuriančio ateitį. Knygoje pateikti svarbiausi dabartiniai kiekybiniai bei kokybiniai didžiausių Lietuvos miškų masyvų – Dainavos, Gaižiūnų – Rumšiškių, Karšuvos, Kazlų Rūdos, Labanoro – Pabradės, Lavoriškių – Nemenčinės ir Rūdininkų didžiagirių – rodikliai bei jų žemėlapiai.

Leidinys yra skirtas ne vien miškų ūkio ir gamtosaugos specialistams bei šios srities studentams, bet ir miško gėrybių – grybų, uogų, medžiojamųjų gyvūnų, rekreacinių takų, miško poilsiaviečių – naudotojams bei platesnei visuomenei, kuriai rūpi Lietuvos miškų ateitis, jų reikšmė ir vieta valstybės politikoje, ūkyje, aplinkos apsaugoje ir kasdieniame žmonių gyvenime.

Ištakos – 1980-ieji

Pasak A. Bruko, pirmiausia kilo mintis parašyti apie didžiausią šalies miškų masyvą – Dainavos didžiagirę. Tai buvo apie 1980 m., o ši didžiagirė tuomet dar vadinosi kitaip.

„Įvairius straipsnius į žurnalą „Girios“ rašyti pradėjau dar 1961 m., baigęs studijas ir tapęs miškotvarkininku. Domėjausi miškų istorija, nušviečiau atskirus fragmentus, bet minčių apie tokį kapitalinį darbą nebuvo. Pirmąjį variantą apie Dainavos didžiagirę parašiau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kažkiek palaikiau stalčiuje, vėl perskaičiau ir man pasirodė, jog dar kažko trūksta. Nutariau sumanymą atidėti į šalį. Po kurio laiko sukirbėjo mintis, kad apie Lietuvos miškus yra įdomių dalykų, kad reikėtų parašyti apie didžiausius masyvus“, – pasakoja miškininkystės žinovas.

Apsisprendęs, kaip turėtų atrodyti būsimoji knyga, A. Brukas prie jos gerokai padirbėjo ir tuomet  suprato, jog gilesnei analizei, suteikiančiai mokslinį pobūdį, trūksta kartografinės medžiagos. Ji sovietmečiu buvo įslaptinta, mažai kam prieinama.

„Kilo mintis į talką pasikviesti gerą kartografuotoją. Džiaugiuosi, kad profesorius G. Mozgeris mielai sutiko dalyvauti tokioje avantiūroje. Tada jau dvejus metus su trumpomis pertraukėlėmis kūrėme abu: aš užsiėmiau tekstais ir fotografijų paieška, o Gintautas padarė visus žemėlapius, rinko ir analizavo dabartinius miškų rodiklius “, – aiškina vienas iš autorių.

Pagalba išsiplėtė

Lietuvos miškininkas, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius G. Mozgeris iš pradžių prisidėjo duomenų, senųjų bei dabartinių žemėlapių rinkimu ir pateikimu, faktų patikra, o vėliau teko padirbėti ir su turiniu.

„Jaučiuosi pamalonintas, buvau pasirengęs padėti ir be autorystės nurodymo. Dirbti duetu buvo konstruktyvu ir produktyvu“, – tvirtina G. Mozgeris.

Jo žodžiais, intensyviausias darbas prasidėjo 2020-2022 m., o vėliau jau vyko dailinimas.

Paklaustas, su kokias iššūkiais, rengiant leidinį teko susidurti, G. Mozgeris buvo atviras: „Ir dabar, atsivertęs knygą, kai kuriuos duomenis bijau tikrinti, galbūt liko kokių nors techninių klaidelių. Kai informaciją surenki 2021 m., 2024-aisias jau pasikeitusi ne tik ji, aktualijos, bet galbūt ir požiūris. Juk rašant knygą migrantai, bėgantys iš Baltarusijos per sieną, ar kariniai poligonai buvo traktuojami kitaip“.

Ar jo vizija sutampa su galutiniu variantu?

„Turinio prasme – taip, o techninę dalį įsivaizdavau kitaip. Nesitikėjome padaryti knygą tokio didelio formato (500 puslapių - red. pastaba), pavyko geriau. Jei būčiau žinojęs, kad taip pavyks, kai ką galbūt būčiau daręs kitaip“, – tikina pašnekovas.

Leidinio svarba

Šiandien A. Brukas džiaugiasi, kad vis dėlto sovietmečiu rankraštis liko stalčiuje: anuomet nebuvo galima išryškinti rezistencinių kovų, miškininkų likimų Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar „Lietuvos didžiagirėse“ tam skirtas vienas skyrelis.

Paprašius įvardinti leidinio svarbą, abu autoriai išliko kuklūs. Pasak A. Bruko, ji svarbi miškininkams bei gamtininkams.

„Žinant, kaip vystėsi šie masyvai, kada ir kokie juose buvo pokyčiai, kaip keitėsi plotai ir rūšinė struktūra, šiandien galima parinkti tikslesnius ūkininkavo ir apsaugos metodus bei režimus, naudojimo intensyvumą. O pokyčių, ypač turint mintyje klimato kaitą, tikrai neišvengsime“, – samprotauja miškotvarkininkas.

Anot G. Mozgerio, bandymų pristatyti miškininkystę esama ir daugiau, tačiau užfiksuoti Lietuvos miškininkystės istoriją kol kas nebuvo, tik bandymai.

„Galbūt dabar atsiras ir daugiau norinčiųjų bei galinčių tai padaryti net didesne apimtimi“, – viliasi profesorius.

Norai ateičiai

Pats G. Mozgeris, jei sutiktų  A. Brukas, mielai plėtotų  „Lietuvos didžiagirių“ potemes, pavyzdžiui, Lietuvos didžiagirės ir kariuomenė arba medienos plukdymas.

„Labai norėčiau „Lietuvos didžiagirių“ turinį padaryti interaktyvų ir skaitmeninėje erdvėje, ne tik popierinį lentynoje“, – sumanymais dalijasi pašnekovas.

Ar tikslinė auditorija dar gali tikėtis išvysti A. Bruko, kaip autoriaus pavardę, ant kitos knygos viršelio?

„Sumanymų išties turiu, tačiau prisiminus savo gimimo datą, maža tikimybė, jog imsiuosi kapitalinio darbo, nors ko nors smulkesnio – galbūt. Juk į šią knygą dar buvo galima įtraukti skyrelį apie didžiausią kultūrinį masyvą, sodintą žmogaus rankomis – Kuršių neriją. Jis turi ne tik įdomią istoriją, bet ir gausybę legendų“, – kalba ilgametis miškų specialistas.

Pakartoti neįmanoma

Jei abu autoriai galėtų kartoti pasirinktą temą, ją plėtoti, įtraukti naujas potemes ir duomenis, tai Remigijaus Daugalo indėlio pakartoti neįmanoma. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas jo nesureikšmina, netgi linkęs sumenkinti: „Nematau, kur čia mano nuopelnas, knygoje – tik vienintelė, viršelio nuotrauka“.

„Lietuvos didžiagirių“ viršelį puošia Karšuvos giria, nufotografuota maždaug prieš penkerius metus skrendant lėktuvu.

„Jei pilotuoju, kokį kadrą padarau nebent telefonu, norint fotografuoti profesionalia technika, reikia skristi dviese. Kiekvienas kadras – unikalus ir jo pakartoti neįmanoma. Priežasčių daug: didelis greitis, ne toks kampas, aukštis, apšvietimas. Norėtųsi tą patį vaizdą užfiksuoti kitu metų laiku, bet net nebandau, nes žinau, kad nepavyks, nes jau esu mėginęs“, – tikina R. Daugalas.

Knygos leidėjas Dainius Šeronas atviras: nuotraukos „Lietuvos didžiagirių“ viršeliui ieškojo devynis mėnesius.

„Gavau tikrai nemažai nuostabių fotografijų, bet vis jausdavau, kad čia dar ne ta „pati pačiausia“, kol nepamačiau R. Daugalo atsiųstosios. Simboliška – joje užfiksuotas Karšuvos didžiagirės, apie kurią ir rašoma knygoje, vaizdas. Ir tik spaustuvėje, pamatęs atvirkščią knygos viršelį, pastebėjau, jog ežeriukas, įsiterpęs į masyvą, beveik atkartoja žemėlapį“, – šypsosi D. Šeronas.

R. Daugalas – fotografas mėgėjas, dalyvavęs ne vienoje parodoje, surengęs net autorinių, Tauragės fotografų klubo „Foto jūra“ narys.

„Nors turiu du hobius – fotografiją ir sportinę aviaciją – dabar save labiau pozicionuoju kaip pilotą“, – teigia jis.

Jei reikėtų viršelio nuotraukos kitai knygai apie miškininkystę, tikriausiai Remigijaus archyve nebūtų sunku rasti dar ne vieną nuostabų vaizdą?

„Miško vaizdų turiu mažėliau, nes miškas, kaip masyvas, nėra itin patrauklus pats savaime, jame turi būti koks nors akcentas. Akimis daugiau ieškau neįprasto vaizdo, man patinka geometrija, mėgstu gaudyti natūralias gamtos įstrižaines“, – pasakoja R. Daugalas.

Gamtos fotografijos konkurse „Gyvos Žemės mintys“ jo nuotrauka „Agrarinė geometrija“ pelnė antrąją vietą ir Mažeikių verslininkų asociacijos prizą.

Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas neslepia: daug metų prireikė, kol atsirado suvokimas, kaip vaizdas atrodys nuotraukoje, nes tai, ką mato akis ir objektyvas, dažnai skiriasi. „Anksčiau šaudydavau ir pripleškindavau gausybę kadrų, kurių daugumą vėliau ištrindavau. Dabar fotoaparato mygtuką spaudžiu retai. Nesu mėgėjas manipuliuoti, labiau vertinu natūralumą. Pagražinimo programėlėmis naudojuosi retai, tik kai reikia pataisyti baltą balansą, apkirpti“, – sako J. Daugalas ir patikina, kad „Lietuvos didžiagirių“ viršelio nuotraukos gražinti nė nereikėjo.

Vilma KASPERAVIČIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kaip reaguotumėte, jei sutuoktinis, sūnus ar draugas jums pasakytų, kad ketina atsisakyti 162 milijonų eurų?

Ričardas (Mantas Vaitiekūnas) žaidžia loterijoje ir vieną dieną jam nusišypso sėkmė! Jis laimi šimtą šešiasdešimt du milijonus eurų. Ričardas džiaugiasi netikėta sėkme, tačiau ir išsigąsta būsimojo naujo gyvenimo…

Likus kelioms valandoms iki prizo atsiėmimo termino, laimingasis pasikviečia mamą (Larisa Kalpokaitė), geriausią draugą (Valentinas Krulikovskis) ir dalyvaujant žmonai Kamilei (Milda Noreikaitė), privalo priimti gyvenimą keičiantį sprendimą.

Ričardas įsitikinęs, kad šie milijonai sugriaus jų gyvenimo pusiausvyrą, nors artimieji stengsis viską pakeisti.

Džiaugsmingas vakaras netikėtinai tampa aštraus siužeto, komiškų situacijų drama.

Pagrindiniams herojams iškyla dilema, ar laimė piniguose, ar jų kiekyje?

Ar jie išdrįs priimti šį naują iššūkį?

Dideli pinigai susuka galvas ir situacija tampa nevaldoma…

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=a3QWhDKflQ0

N-13

Flavia Coste pjesė juokais sulygins mūsų santykius su pinigais, artimaisiais bei visais aplinkiniais.

Pjesės autorė: Flavia Coste 

Režisierius: Justinas Krisiūnas (Kino filmai „Širdys”, „Dėdė Rokas ir Nida”, „Vyras už pinigus”, „Vyrų svajonės”).

Vaidina: Mantas Vaitiekūnas, Milda Noreikaitė, Valentinas Krulikovskis, Larisa Kalpokaitė

Scenografija: Sigitas Daščioras

Grimas: Edita Mockutė

Kostiumų dailininkė: Marija Valeškaitė

Šeštadienį Pagėgiuose paminėta nauja atmintina data – Vilko vaikų atminimo diena. Taip va­dinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944–1948 m. buvo atskirti nuo šeimų arba liko naš­laičiais. 

Šių vaikų patirtis išskirtinė – jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo viską, kas buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl tokios mėsos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Pirmą kartą surengto renginio metu buvo padėkota visiems, kurie prisidėjo prie Vilko vaikų istorijų išsaugojimo bei jų išlikimo. Garbių svečių pasisakymuose buvo akcentuota, jog lietuvių pagalba Vilko vaikams karo metais yra neįkainojama, o pagerbdami Vilko vaikus, mes pagerbiame ir prisimename skaudžią Lietuvos istorijos dalį. Ši tema labai aktua­li ir šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje.

Lietuvos garbės konsulas Badeno – Viurtembergo žemėje Wolfgangas von Stettenas padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupa­cijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnai­tei už parengtą pa­rodą „Vilko vaikai: duo­nos keliu iš Rytų Prū­sijos į Lie­tuvą. 1945–1948“. Ši paro­da buvo eksponuojama daugelyje Vokietijos miestų, apkeliavo Šilutės, Šilalės, Tauragės, Ma­rijampolės ir kitus Lietuvos miestus, mokyklas, muziejines erd­ves, buvo pristatyta Seime ir Vy­riausybės rūmuose. 

Susirinkusieji Pagėgių kultū­ros centre išvydo specialią me­ninę programą, skirtą Vilko vaikams. Ją atliko poetas, reži­sie­rius, rašytojas, romano „Ma­no vardas – Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas, aktorius And­rius Bialobžeskis, muzikantas Arkadijus Gotesmanas ir kompozitorius Tomas Kutavičius. Po meninio pasirodymo su Vilko vaikais ir jų ainiais kalbėjosi žurnalistai Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus.

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų mu­ziejaus darbuotojų 2016 m. pareng­ta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duo­nos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“, skirta iš sovietų okupuotos Rytų Prūsijos teritorijos į Lietuvą atklydusiems našlaičiams, vadinamiems Vilko vaikais atminti. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis jų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra mūsų visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, jog jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas. Parodoje pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, skaudžią dalią patyrusių asmenų liudijimai ir istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, jų klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. 

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Rugsėjo 12–14 d. Paryžius tapo Lietuvos chorinės muzikos šventės centru. Penki Lietuvos kolektyvai atstovavo šaliai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 (Saison Lituanie 2024), organizuojamo Lietuvos kultūros instituto, renginiuose. Ši chorų kelionė buvo įprasminta trim koncertais, leidusiais prancūzų publikai ne tik patirti lietuviškos chorinės muzikos grožį, bet ir tapusiais ypatinga galimybe atskleisti savo talentą vienoje iš pasaulio kultūros sostinių.

Istorinė akimirka Sorbonos universitete

Pirmasis koncertas, įvykęs Sorbonos universiteto Grand Amphithéâtre salėje – įsimintinas įvykis ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams. Ypatinga amfiteatro akustika leido Lietuvos chorams sukurti jaudinantį ir įtaigų pasirodymą. Čia suskambo kompozitoriaus Gabrielio Fauré „Cantique de Jean Racine“ („Daina apie Žaną Rasiną“) ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Kūrinius atliko Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė), Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“ (vad. Ilona Zalanskienė), Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras), Šilalės rajono kultūros centro mišrus choras „Medvėgalis“ (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Kariūnas“ ir „Carmina bellum“ jungtinis choras (vad. Linas Balandis ir Ieva Marmienė) ir Sorbonos universiteto orkestras, diriguojant Frederic Pineau ir R. Gelgotienei.

Choro „Harmonija“ vadovė I. Zalanskienė dalijosi įspūdžiais: „Jautėmės svarbaus istorinio įvykio dalimi. Dainavome jautriai, pakiliai, susitelkę, vieningai. Ašaros blizgėjo ir choristų, ir žiūrovų akyse“.

Choro „Medvėgalis“ vadovė S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė, jog koncertas Sorbonoje tapo ne tik istoriniu įvykiu, bet ir pasididžiavimo momentu: „Būti tokio renginio dalimi – iššūkis, privilegija, pasididžiavimas ir garbė.“

Lietuvos chorų sąjungos prezidentė R. Gelgotienė atkreipė dėmesį į unikalią Sorbonos akustiką ir architektūrinius ypatumus: „Neslėpsiu, pradžioje būta dvejonių. Dirigentui parodžius vietas, kur turi stovėti choristai, sunerimau, mat bosai ir altai stovės labai toli nuo sopranų ir tenorų, tuokart dirigentas ir orkestras bus ne viduryje scenos, o dešiniajame šone. Tačiau Sorbonos dirigentas nuramino, sakydamas, jog viskas bus gerai. Ir iš tiesų, skambesys buvo vieningas, nuostabiai lakios garsinės spalvos. Man tikrai niekada neteko susidurti su tokia tobula akustika. Lubose esantys dideli apvalūs kupolai juosia salę, tad galbūt ir jie prisideda prie puikaus garso surinkimo efekto. Didžiojo amfiteatro architektai turėjo suprojektuoti salę taip, kad 2-3 tūkstančiai klausytojų be papildomo įgarsinimo puikiai girdėtų kalbančius per viešas paskaitas žymius Sorbonos universiteto profesorius. Šiuo metu salėje telpa apie 1000 klausytojų, tačiau anksčiau vietų buvo žymiai daugiau. Jų skaičius sumažintas dėl saugumo reikalavimų, paskaičiavus, kiek žmonių galėtų skubiai palikti erdvę, susidarius avarinei situacijai.“

Be koncerto, čia vyko ir inauguracinė Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 konferencija „Lietuva ir Prancūzija: tolima kaimynystė – bendros patirtys“. Gausiai klausytojų auditorijai pranešimą „Nuo paskutinės viduramžių karalystės iki modernios demokratijos: Lietuvos kelias į Europą“ skaitė Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Koncertas La Gaîté Lyrique parke

Antrąją dieną chorai koncertavo nedideliame „Square Émile-Chautemps“ parke priešais La Gaîté Lyrique kultūros centrą – unikalią vietą, kur skaitmeninės technologijos susilieja su menu. Šiame koncerte, kur skambėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventės kūriniai (a capella), prisijungė ir neseniai susikūręs Prancūzijos lietuvių moterų choras „Lietuvaitė“ (vad. Asta Timukaitė-Lemiesle).

R. Gelgotienė su džiaugsmu prisiminė koncertą: „Mūsų didelis jungtinis choras susilaukė gausaus dėmesio ir aplodismentų. Dainavome ir ryškiai charakteringas, ir lyrines dainas – visos jos skambėjo puikiai“.

Choro „Šatrija“ vadovas G. Jegnoras džiaugėsi klausytojų susižavėjimu ir chorų bendryste: „Pirmieji chorų atliekami akordai prikaustė klausytojų dėmesį. Koncertas tapo nuoširdžia, skirtingų tautybių žmonių dvasine bendryste“.

Pasak S. Rimkutės-Jankuvienės, dainuoti skvere, sykiu meno ir kultūros įstaigų apsuptyje, buvo ypatingai žavu, tai sukūrė muzikos, gamtos ir meno sinergiją.

Renginio metu tarp publikos ne kartą girdėjosi lietuviškai tariami žodžiai: „Labiausiai laukiu tos dainos“. Chorai netruko suprasti, jog buvo prašoma J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Klausantis pastarosios žiūrovai glaudė delnus prie širdies, it skambant „Tautiškai giesmei“.

Finalinis koncertas Pompidou centro prieigose

Savo pasirodymus chorai užbaigė prie vieno garsiausių Paryžiaus kultūros objektų – Pompidou centro. Ant prancūzų menininko Raphaëlio Zarkos suprojektuotos skulptūrinės kompozicijos „Cikloidinė aikštė“ nuskambėjo didingas Lietuvos chorų balsų susivienijimas, kurio klausėsi ir Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys. S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė šio koncerto ypatingumą: „Paskutinysis projekto koncertas Pompidou centro aikštėje paliko stipriausius įspūdžius ir emocijas. Choristų teigimu, kūnu bėgo šiurpuliukai, matant susižavėjimo kupinus žiūrovų veidus“.

G. Jegnoras pridūrė, jog Pompidou centre choristai prisiminė Dainų šventės dvasią: „Atmintyje saugome Vingio parko Dainų šventės aidus. Šiandien tai pakartojome nuostabioje senojo Paryžiaus aikštėje“.

Tuo tarpu R. Gelgotienė apibendrino trijų dienų kelionės patirtis: „Svarbu ne tik tai, kad mes, kaip Lietuvos kultūros ambasadoriai, parodėme šalies dainas prancūzų publikai, bet ir tai, jog mūsų penkių chorų jungtinis choras suskambo darniai, įtvirtinome malonią bendradarbystę“.

Paskutinėse koncerto akimirkose, chorams atlikus baigiamąjį kūrinį antrąkart ir sulaukus audringų aplodismentų, tapo aišku, kad šis pasirodymas buvo ne tik Lietuvos chorų muzikos triumfas, bet ir dvasinė bendrystė su Paryžiaus publika. Lietuvos chorų vadovai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 komisarei Virginijai Vitkienei sakė: „Lietuvos chorai įdainavo ir įgyvino šiuolaikinę skulptūrą, sukurtą Pompidou centro užsakymu“.

Tad Lietuvos chorų dalyvavimas Lietuvos sezone Prancūzijoje 2024 tapo įspūdingu Lietuvos chorinės muzikos pristatymu. Trijų dienų koncertai Sorbonos universitete, La Gaîté Lyrique parke ir Pompidou centro prieigoje ne tik leido chorams atskleisti savo talentą tarptautinėje scenoje, bet ir sukūrė unikalią dvasinę bendrystę tarp skirtingų kultūrų. Choristai bei jų vadovai išsivežė muzikines patirtis, neapsakomą džiaugsmą bei pasididžiavimą atstovaujant Lietuvą prestižiniame kultūros renginyje!

Lukrecija STONKUTĖ,

muzikologė

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 13 d. Šilalės savivaldybės kultūros centras visus rajono tradicinių šokių puoselėtojus, folkloro mėgėjus bei norinčiuosius pasišokti pakvietė į populiarią kasmetinę etninę akciją „Visa Lietuva šoka“. Tad šilališkiai kartu su visa Lietuva įsisuko į tradicinių šokių sūkurį.

Apie 200 etninės akcijos dalyvių šoko tradicinius Šilalės krašto, Žemaitijos ir Lietuvos šokius, o šokėjams grojo Šilalės kultūros centro Kaltinėnų kultūros namų tradicinė kapela „Ašvija“ (vad. Vileta Gailevičienė), Kultūros centro muzikantai Aivaras Šimkus ir Alfonsas Maulius bei Alvydas Januševičius.

Akcijoje dalyvavo folkloro ansambliai „Dūzginėlis“ (vad. Olga Jogminienė), „Volungėlė“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), ,,Volungė“ (vad. Gražina Pameditienė), „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė), ,,Kvėdaina“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis ,,Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė ), Laukuvos kultūros namų tautinių šokių kolektyvas „Laukiva“ (vad. Olga Jogminienė), Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos  jaunučių liaudiškų šokių grupė ,,Padūktinis“( vad.Alma Rumšienė), Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė), Kvėdrnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos folkloro ansamblis „Ūpa uzbuons“ (vad. G. Pameditienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos jaunių šokių kolektyvai (vad. O. Jogminienė), Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos šokių kolektyvas (vad. Dana Dainauskienė), Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos etno būrelis „Vėrinėlis“ (vad. Angelė Grikšienė), Šilalės Simono Gaudiešiaus gimnazijos Ic g klasė (auklėtoj. Asta Stonytė), Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus šokių kolektyvai (vad. Stefa Geštautaitė ir Rasa Petrikienė) bei Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ,,Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė).

Akcijos pabaigoje vaišinomės sausainiais, bandelėmis ir žolelių arbata, visiems akcijoje dalyvavusiems kolektyvams įteiktos padėkos ir saldžios dovanos.
Nuoširdžiai dėkojame etninės akcijos „Visa Lietuva šoka“ dalyviams, noriai įsitraukusiems į tradicinių šokių šėlsmą.

Ilona RAUDONIENĖ,

etninės akcijos organizatorė

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Šiemet Moldovos Respublikoje vyko renginys, kuriuo buvo užbaigtas tarptautinis dviračių ir pėsčiųjų turas sovietų trėmimų ir represijų aukoms atminti. Dviračių ir pėsčiųjų žygiais skaudžios šalių istorijos buvo prisimintos Rygoje, Vilniuje, Balstogėje ir pirmą kartą persikėlė į Moldovos Respubliką.

2024 m. rugsėjo 8 d. Mereni kaime vyko atminimo pėsčiųjų žygis. Mereni, kaimas Moldovos Respublikos pietryčiuose, turintis unikalią ir turtingą istoriją. Renginys prasidėjo Merenės parke, kuriame pastatytas paminklas – sovietų represijų ir deportacijos aukoms atminti. Buvo unikali galimybė pamatyti istorines Mereni istorines vietas ir pabendrauti su ten gyvenančiais tremtiniais ir jų artimaisiais.

Pėsčiųjų žygyje dalyvavo Balstogės Sibiro atminties muziejaus darbuotojai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos Respublikos Moldovoje ambasadoriaus pavaduotojas ir atašė Liudas Gintautas Dabkus, Moldovos Respublikos mokslininkai, studentai, vietos gyventojai ir kiti garbūs svečiai. Renginį organizavo Moldovos mokslų akademijos Istorijos instituto profesorius Virgilijus Birladeanu ir parodos „Vaikystė Gulage“ kuratorė, Moldovos valstybinio universiteto docentė dr. Ludmila Cojocaru, Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus darbuotojai, Moldovos universiteto, Sibiro Balstogės istorijos muziejaus darbuotojai, Merenės istorijos ir etnografijos muziejaus darbuotojai.

Renginio organizatorė Ludmiła Cojocaru padėkojo Balstogės Sibiro atminties muziejui už iniciatyvą ir paramą rengiant šį tarptautinį projektą. Vėliau „Memory Peloton“ iniciatorius dr. Piotras Poplawskis džiaugėsi, kad pavyko įgyvendinti šį projektą tokiose svarbiose istoriškai vietose:

Ir niekas netikėjo, kad šis dviračių peletonas taip plačiai išsiplės ir pasieks keturias šalis, tarp jų ir Moldovą. Tai unikali galimybė mums kartu atrasti mūsų bendrą istoriją.

„Noriu pabrėžti, kad bendradarbiavimas tarp Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tęsiasi jau ne vienerius metus. Kolegos doc. dr. Ludmila Cojocaru ir doc. dr. Virgilijus Bîrlădeanu dalyvavę ne vienoje LGGRTC organizuotoje mokslinėje konferencijoje. Centro darbuotojai yra ne kartą vykę į tarptautines konferencijas ir parodų atidarymus, vykusius Moldovos Respublikoje.

Esame dėkingi, kad nuo 2017 m. įvairiose Moldovos ir Rumunijos mokslo, kultūros ir švietimo institucijose eksponuotos mūsų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtos parodos „Po svetimu dangum“ apie Lietuvos gyventojus Sovietų Sąjungos lageriuose ir tremtyje. Taip pat paroda „Karas po karo“ apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą – partizaninį karą“, – renginio metu kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

„Džiaugiuosi matydamas tiek daug bendraminčių, studentų ir jaunųjų mokslininkų, vietos bendruomenės atstovų, kurie visi susirinko čia, Mereni kaime, šia iškilminga proga. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus Ribentropo-Molotovo paktas sukėlė daug tragiškų įvykių, nusinešusių milijonus gyvybių visoje Rytų Europoje. Lietuvai, kaip ir Moldovai bei daugeliui kitų tautų, Lenkijai, Latvijai, šio pakto pasekmės buvo pražūtingos – jos lėmė okupaciją ir represijas. Poveikis mūsų visuomenei jaučiamas iki šiol. Šis renginys  parodo, kaip svarbu išsaugoti mūsų bendrą istorinę atmintį. Šiandien prisimename ir pagerbiame aukas. Bet mes taip pat minime jų drąsą prieš neteisybę. Siekiame, kad dabartinės ir ateities kartos mokytųsi iš praeities ir kurtų taikią ateitį, kurioje būtų gerbiama demokratija, žmogaus teisės ir žmogaus orumas“, – renginyje kalbėjo Lietuvos ambasadoriaus Moldovoje pavaduotojas Liudas Gintautas Dabkus.

Renginio pabaigoje Merenės istorijos ir etnografijos muziejuje buvo atidaryta foto-dokumentinė paroda „Vaikystė Gulage“.

Apie parodą „Vaikystė Gulage“

Parodoje „Vaikystė gulage“ pristatomi fotodokumentiniai vaizdai apie Besarabijos vaikus, kurie totalitarinio komunistinio Moldavijos TSR režimo buvo pasmerkti tremčiai, badui, rusifikacijai, indoktrinacijai ir priverstiniam pašalinimui iš savo šeimų. Per 1941 m., 1949 m. ir 1951 m. trėmimus iš Moldavijos TSR į Rytinius SSRS regionus buvo perkelta apie 20 000 vaikų. Dauguma jų buvo antrosios trėmimų bangos dalis, kada 1949 m. liepos 5–6 d. buvo ištremti 11 899 vaikai. Dalis jų mirė pakeliui į tremties vietas, kiti gimė tiesiog traukinių vagonuose, „specialiose gyvenvietėse“ ar motinų įkalinimo vietose.

Kartu su ištremtais ar įkalintais stalininiuose lageriuose ar kalėjimuose tėvais, vaikai buvo priversti kurti savo išgyvenimo strategijas, kad prisitaikytų prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Priverstinės sovietizacijos metais Moldavijos TSR ugdytų vaikų pasakojimuose atsispindi jausmai, nuostatos, faktai, atskleidžiantys jų individualią praeities viziją ir asmeninę akistatos su sistema patirtį. Tyla ir savicenzūra buvo viena iš primestų strategijų, o represinės sistemos požiūris į vaikus, ištremtus ar atimtus iš „liaudies priešų“ ir „Tėvynės išdavikų“ šeimų, atspindi sovietinės visuomenės ir vaizduojamos „laimingos vaikystės SSRS“ esmę. Kartu prisiminimai apie totalitarinio komunistinio režimo aukas, jų diskursai ir kasdieniniame gyvenime taikomos strategijos atskleidžia totalitarinės sovietinės valstybės įskiepytos tapatybės atitrūkimus ir ryškius lūžius.

Paroda apjungia apie 180 fotodokumentinių vaizdų, paremtų prisiminimais ir archyviniais dokumentais iš Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus, Jedineco apygardos muziejaus, Sorokos istorijos ir etnografijos muziejaus, ProMemoria archyvo kolekcijų, taip pat iš Moldavijos TSR totalitarinį komunistinį režimą išgyvenusių žmonių ir atminties institucijų archyvų.

Fotodokumentinė paroda „Vaikystė Gulage“ – tai duoklė totalitarinio komunistinio režimo SSRS žiaurumus išgyvenusių vaikų atminimui, taip pat ir pastarųjų metų vaikų aukų atminimas Rusijos Federacijos vykdomame kare prieš Ukrainą.

Edukacinė-kilnojamoji paroda „Vaikystė Gulage“ buvo eksponuojama Lietuvos mokslų akademijoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, keliavo po Rumunijos ir Moldovos muziejus, mokyklas ir kitas erdves.

Nuotraukos Virgilijaus Birladeano ir LGGRTC darbuotojų

Gyventi taip, kad dėl nieko nereikėtų gailėtis ir jaudintis dėl rytojaus. Tokia taisykle va­dovaujasi farmacininkas Jonas Leilionas, beveik prieš 30 metų vaistinės direktoriaus kaklaraištį iškeitęs į baltą chalatą ir nuo tada pasiruošęs dieną ar naktį padėti vaistinės duris praveriantiems klientams. Už nuolatinę pagalbą žmonėms, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį, šiemet J. Leilionui įteikta „Auksinė gilė“ – garbingiausias Šilalės savivaldybės apdovanojimas.   

Gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai

Galima manyti, jog J. Leiliono gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai. Nors Mosėdyje užaugęs jaunuolis gerai mokėsi, iki studijų Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Gydomosios medicinos fakultete jam pritrūko šiek tiek balų. Kaip tik tais metais Farmacijos fakulteto dekanas nusprendė, kad reikia į farmaciją pritraukti daugiau vyrų ir neįstojusius vaikinus pakvietė mokytis vaistininko profesijos. Jei kurį laiką Jonas ir galvojo apie perstojimą studijuoti svajonių profesijos, tos mintys greitai išgaravo – farmacija J. Leilionui patiko, jis tikina iki šiol nė karto nepasigailėjęs, kad ne jis, o profesija jį pasirinko. Mato, kaip nelengva dirbti gydytojams, dėl perkrauto grafiko, budėjimų ligoninėje turintiems atsisakyti švenčių ir savaitgalių, ir džiaugiasi, jog jo darbas vaistinėje yra ramesnis, suteikia galimybę lengviau gyventi. 

Žemaičio iki kaulų smegenų, kaip pats sako, Jono gyvenimo kelyje atsitiktinai atsirado ir Šilalė. Po studijų atidirbti privalomus trejus metus pasirinko Klaipėdos centrinę vaistinę, kur iš karto tapo Vaistažolių skyriaus vedėju. Po pusmečio išgirdo, kad pareigų atsisako ir kitur gyventi išvyksta Šilalės centrinės vaistinės vedėja, todėl ilgai negalvodamas su žmona persikėlė į miestą, kuriame iki tol nė karto nebuvo net buvęs. 

Per keturis dešimtmečius Šilalė J. Leilionui tapo antraisiais namais. Čia užaugino sūnų, sukūrė verslą, išpuoselėjo savo kiemą ir žaliąja oaze pavertė „Joninių vaistinę“. Dabar jis sako, kad niekada net nepagalvojo, kad galėtų šią vietą palikti. Jonas įsitikinęs, jog gyventi mažame miestelyje yra daug pliusų. Viskas arti, nereikia daug laiko skirti kelionei į darbą, stovėti automobilių kamščiuose – per juos nespėtų padaryti nė pusės tiek, kiek bū­na susiplanavęs. Ir dešimtmečiams keičiant vienas kitą, vaistininkui Šilalėje netapo nuobodu.

„Dirbu su daug žmonių, visi jie skirtingi. Kadangi sulaukiu tikrai gausaus būrio klientų, poreikiai ir problemos labai įvairios, nėra kada nuobodžiauti. Parduoti vaistus – didelė atsakomybė, svarbu žmogui paaiškinti, kaip su jais elgtis, kad padėtų, o nepakenktų. Ne be reikalo kaskart, rek­lamuojant bet kokius vaistus, įspėjama pasikonsultuoti su vaistininku. O kartais tik konsultacijos žmogui ir tereikia, nebūtina net vaistų pirkti“, – įsitikinęs vaistininkas. 

„Paskutiniam dinozaurui“ svarbiausia tradicijos

Daugiau nei prieš 30 metų privatizavęs Šilalės vaistinių tinklą, J. Leilionas įkūrė UAB „Šilalės vaistinės“, kurios veidu tapo „Joninių vaistinė“. Iš pradžių įmonė valdė ir rajono miestelių vaistines, kurios pamažu nebeatlaikė didžiųjų vaistinių tinklų konkurencinio spaudimo. Dabar „Joninių vaistinė“ turi vienintelį filialą Kaltinėnuose.  

„Buvo sunkių laikų, ypač, kai pradėjo steigtis vaistinių tink­lai. Tie kolegos, su kuriais pradėjome kurti nuosavas vaistines, jų seniai nebeturi – tokių „paskutinių dinozaurų“, kurie yra nepriklausomi, Lie­tuvoje nedaug liko. Ne kartą galvojau, kad ir man teks kelti rankas į viršų, bet labai pasiteisino sprendimas dalintis patalpomis su sveikatos priežiūros įstaigomis“, – tikina J. Leilionas.  

Jam gaila, jog senosios vaistininkystės tradicijos nyksta, o farmacininkai kuo toliau, tuo labiau tampa vaistų pardavėjais.

J. Leilionas iš paskutiniųjų stengiasi laikytis „aukso vidurio“, todėl ant vaistinės durų prie informacijos apie darbo va­lan­das įrašytas ir padrąsinimas: „Skambinkit, visada padėsiu“.

Visada ir padeda, nes gyvena ten pat, virš vaistinės.

„Man nėra problemos ateiti, o žmogui tai labai svarbu, nes vaistai yra prekė, kurios reikia čia ir dabar. Esu linkęs padėti, man nesunku“, – kartoja Jonas. 

Pasak jo, kas žino, kad vaistininkas čia pat ir gyvena, į duris pabeldžia, kas nežino, skambutį paspaudžia. Dažnokai tenka atrakinti vaistinę po darbo valandų, ypač savaitgalių pavakariais, kai niekas nedirba, nes Šilalėje budinčių vaistinių nėra.

J. Leilionas pripažįsta, kad turėti savo vaistinę jam yra didelis malonumas, nes gali dirbti taip, kaip supranta ir nori. Svarbiausia, jog niekas neįsakinėja, neužkrauna pardavimo planų, nenurodo, kokių papildų ir kiek privalo parduoti. Todėl „Joninių vaistinė“ yra visiškai kitokia: lentynose surikiuoti ir antikvariniai vaistų gamybos indai, ir senovinės svarstyklės, o svarbiausia – pasieniai neapkrauti prekių dėžėmis, bet patalpas puošia išskirtinai daug daug gėlių. Beje, apie Jono pomėgį jas auginti ir sugebėjimą prižiūrėti daugelis užsukančiųjų į vaistinę irgi nepaliauja stebėtis: kaip reikia jomis taip rūpintis, kad šios net pribloškia savo vešlumu.

„Esu laisvas pats spręsti, ką žmogui pasiūlyti. Ta laisvė suteikia malonumą dirbti. Didžio­siose vaistinėse dirbantiems nė­ra kada konsultacijas teikti, jie priversti skubėti, o mano klientai kantrūs, palaukia, kiek reikia. Ir žmogui gerai, ir man malonu pagelbėti“, – tvirtina Jonas, daugumą savo klientų vadinantis vardais, žinantis jų sveikatos problemas ir net galintis nuspėti apsilankymo tikslą.

Ir juokauja, jog bene labiausiai džiaugiasi, kad pačiam dar nereikia vaistų, sako, kad jų nau­dojimo istorija yra visiškai „šva­ri“. Bet ir parduodamas vaistus kitiems, jis vadovaujasi taisyk­le, kurią išmoko institute: visada primena vartoti jų tik tiek, kiek reikia, ir kiek galima mažiau. 

Gydo šypsena ir geras žodis J. Leilionas įsitikinęs, kad jei žmogus moka pinigus, jis privalo jam padėti. Tuo labiau, jog kai ką nors skauda, niekas nežiūri, kiek kainuoja, perka viską, kas pasiūloma. 

„Vienas iš mano principų – parduoti žmogui tai, kas jam tik­rai gali padėti, o ne paimti iš jo pinigus. Man užtenka to, ką turiu. Ne maisto papildai, o sveikas gyvenimo būdas leidžia ilgiau išlikti sveikiems ir energingiems. Sveiko gyvenimo receptas gali būti visai paprastas – daugiau šypsotis, nesirūpinti tuo, ko negali pakeisti, aktyviai leisti laisvalaikį. Kuo ramiau gyveni, kuo mažiau nervinies, tuo sveikesnis jautiesi“, – neabejoja J. Leilionas, po kurio konsultacijų žmonės iš vaistinės dažnai išeina šypsodamiesi ir be vaistų. 

Vaistininkas laikosi principo, kad klientą gali greitai prarasti, todėl jei jau žmogus atėjo, jam reikia skirti visą dėmesį ir suteikti kiek įmanoma didesnę pagalbą. Per daugelį darbo metų J. Leilionas įsitikino, kad žmonės vertina paprastumą ir konkretumą, nori bū­ti sutinkami su šypsena – ne be reikalo sakoma, kad šypsena ir geras žodis gydo geriau už brangius vaistus. Gal dėl to jam nėra nei blogų, nei piktų žmonių, visi atrodo geri ir draugiški. 

„Aš ne gydytojas, ma­no žinios įgytos patirtimi, aš pasakoju žmonėms apie vaistus, o gydytojai jiems tegul sa­ko apie ligas, kuriomis serga. Bet žmonės labai dažnai klausia patarimų, nes sunku patekti pas gydytojus. Dėl to ir internete daug kas ieško informacijos, kaip gydytis. Tai pavojingas dalykas: leng­va prisitaikyti sau ligą, nes daugelio simptomai panašūs, nors ligos tai skirtingos“, – savigydai nepritaria J. Leilionas.   

Žinia, jog už nuolatinę pagalbą, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį jam bus įteikta „Auksinė gilė“, J. Leilioną sujaudino iki širdies gelmių.  Tokio įvertinimo jis teigia nesitikėjęs, bet džiaugiasi, kad šilališkiai pastebėjo jo atsidavimą savo bendruomenei. Dėl to ir „Auksinę gilę“ padėjo matomiausioje vaistinės vietoje.  

Tai ne pirmas J. Leilionui skir­tas apdovanojimas. 2021 m. jis buvo išrinktas „Metų šila­liš­kiu“ ir nominuotas šiam apdovanojimui už pasišventimą profesijai, Šilalės policijos komisaria­to vadovai už pagalbą, sulaikant nusikaltėlius, jam yra įteikė simbolinę policininko statulėlę, turi ir įvairiausių padėkų. 

Sėkmę lemia požiūris į gyvenimą

Skirtingai nei daugelis verslininkų, J. Leilionas tikina nebijantis palikti vaistinės „be priežiūros“ – sako gerai žinantis, kad patikimai komandai likus dirbti, nieko blogo neatsitiks. Grįžta iš atostogų laimingas, pailsėjęs, tada darbas ir vėl teikia palaimą. O kasdienybę paįvairina aktyvus gyvenimo būdas. Dar neseniai bėgiojo krepšinio aikštelėje, bet rankos trauma privertė rasti kitą užsiėmimą. Nusipirko dviratį ir mina jį pasimėgaudamas vos ne kiekvieną laisvą pavakarę – toks poilsis, anot jo, išvėdina galvą ir pakrauna po darbo išsekusias energijos „ba­terijas“. 

Nors darbas sudaro labai didelę J. Leiliono gyvenimo dalį: ateina į vaistinę pirmas, išeina paskutinis, dažnai lieka vienas tvarkyti vaistinės dokumentų, sunku būtų pasakyti, kuo jis nesidomi. Pats pripažįsta, kad tikriausiai yra atsigimęs į savo krikšto mamą, kuri nepaprastai mylėjo gėles – tą mato visi, ateinantys į „Joninių vaistinę“. Mėgsta su šeima keliauti, šią vasarą visi poilsiavo Austrijos kalnuose. Slidinėja, nardo, sako, jog po vandeniu atsiveria dar žavesnis ir spalvingesnis pasaulis. Bet labiausiai patinka grybauti – draugai Joną vadina grybų karaliumi. Šilalė tam labai tinkama vieta, toli net nereikia važiuoti – Jonas juokiasi suradęs savo „daržą“ už Biržų Lauko. 

Daug metų aktyviai dalyvavęs politikoje, J. Leilionas dabar iš jos yra visiškai pasitraukęs. Prisipažįsta nusivylęs, kai supratęs, jog politika tampa nešvariu verslu, kad idėjas, kuriomis degė daugelis žmonių, pakeitė naudos ieškojimas. 

„Politika turi tapti tam tikru gyvenimo būdu. Man jis netiko. Mano „partija“ dabar yra mano klientai, mano darbo vieta“, – tikina J. Leilionas, gyvenime nesigailintis nieko, ko negali  pakeisti ir numatyti.

Todėl ir kitiems pataria rūpintis tik šia diena. Neskubėti, visus darbus dirbti ramiai, nes skubant niekada nepavyks padaryti daugiau, nei gali. Toks požiūris labai palengvina kasdienybę, suteikia pasitikėjimo ir pilnatvės, o svarbiausia – leidžia vaistininkui visus, užsukančius į vaistinę, sutikti ir išlydėti su šypsena. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais, rugsėjo 6–15 d. Šiluvoje vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Kiekvieną jų dieną buvo meldžiamasi skirtingomis intencijomis. Rugsėjo 13-oji buvo pašvęsta maldai už artimo meilę ir sveikatą, tądien Šiluvoje lankėsi ir gausus būrys maldininkų iš Šilalės.

Šilališkiai maldininkai – neįgalieji ir garbaus amžiaus senjorai – Šiluvoje pavieniui ir grupelėmis aplankėme Apreiškimo koplyčią, kad paliestume akmenį, ant kurio pirmą kartą Europoje buvo apsireiškusi Dievo Motina. Kiekvienas pajutome nenusakomą jaudulį ir begalinę meilę Švč. Mergelei Marijai. Drauge ir individualiai pasimeldusi koplyčioje, lygiai 12 val., gausi maldininkų minia plūstelėjo prie didžiulės mūrinės Šiluvos bažnyčios, tiksliau – prie priešais ją įrengto lauko altoriaus. Čia iškilmingoje aplinkoje dalyvavome Kauno arkivyskupo met­ropolito Kęstučio Kėvalo aukojamose pagrindinėse Šv. Mišiose, dalyvaujant įvairių Lietuvos dekanatų bei parapijų kunigams. Labai skambiai ir iškilmingai šiose Mišiose giedojo Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos choras.

Tądien buvo meldžiamasi už ligonius ir už jais besirūpinančius. Apie tai savo homilijoje kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Nešdami ligos, kančios, vienatvės kryžių, kartais galime pasijusti Viešpaties apleisti.

„Tačiau taip nėra – kai meldžiamės, ypač nusilpus kūnui ir dvasiai, Jėzus yra kartu, savo homilijoje“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.

Homilijoje buvo minėta ir apie gydytojo bei ligonio susitikimą, kai žmogus serga ir laukia paguodos. Todėl verta susimąstyti apie tai, kaip svarbu užtikrinti žmogiškumą, rūpinantis sergančiu žmogumi, jame atpažinti kenčiantį Kristų ir sykiu matyti Dievo pagalbą per tuos, kurie gydo ir slaugo. Visuotinėje maldoje prašyta stiprinti ligonius, paguosti nuliūdusius bei kenčiančius, suteikti drąsos aukotis, besirūpinant sergančiais.

Po šv. Mišių, po arkivyskupo metropolito K. Kėvalo palaiminimo bei visiems šv. Mišių dalyviams suteikto Ligonių užtarimo, pasimeldėme Šiluvos bažnyčioje, suklupę prie Stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. 

Esame dėkingi mus lydėjusiai Šilalės Maltos Ordino pagalbos tarnybos vadovei Rozvitai Beržinienei, Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktoriui Gediminui Raudoniui už suteiktą transportą itin sunkios negalios piligrimams nuvykti į Šiluvą. Nuoširdų ačiū tariame vairuotojams Antanui Šerpyčiui ir Tomui And­reikui už pagalbą kelionėje ir parodytą dėmesį neįgaliesiems. Jūsų visų dėka turėjome išskirtinę galimybę pasimelsti už save, savo bičiulius, artimuosius bei už visus geradarius, prašydami šventoje Lietuvos vietoje visiems sveikatos, Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir Aukščiausiojo globos.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.