„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Jeigu Kaliningradas būtų lietuviškas...

Pasirodo, Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, bet ir ruošiasi konfrontacijai su NATO valstybėmis Arktyje. Dar daugiau: Putinas savo gyvenimą ketina baigti regzdamas planus, kaip sujungti Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį su žemynine Rusija. Apie tai vyko mįslingas Putino pokalbis su šios srities gubernatoriumi. 

Kaip rašo „The Moscow Times“, Putinas kalbėjo apie „organišką srities integraciją į visos šalies gyvenimą, kad ji jaustųsi didelės valstybės dalis“, apie „kliūtis žmonių judėjimui“, kurias, žinoma, jo įsitikinimu, sudaro Lietuva, apie kliūtis krovinių tranzitui per Lietuvą, apie kitas problemas, kylančias milijoninei srities populiacijai. 

Šie Putino pareiškimai, kaip tvirtina JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikai, gali reikšti, kad jis „ruošia dirvą būsimai agresijai prieš Baltijos šalis, prisidengdamas Kaliningrado srities gynyba“. Maskvos taktikoje nieko naujo: iš pradžių teigiama, jog skriaudžiami rusai, neva pažeidžiamos jų teisės, izoliuojamas anklavas, paskui sugalvojamos istorinės prielaidos, esą ta teritorija nuo neatmenamų laikų priklausiusi Rusijai. Taip atsitiko su Ukraina, kai Putinas, pasivertęs didžiu istoriku, ėmė tvirtinti, kad Ukrainą sukūręs Leninas, nuo senų laikų šios žemės priklausiusios slavams. Vadinasi, anot Kremliaus šeimininko, Ukraina neturi teisės egzistuoti... 

Su Kaliningradu dar lengviau. 2002 m. vienas Dūmos deputatas, iš Latvijos kilęs Viktoras Alksnis mestelėjo plačiai nuskambėjusią frazę apie šį anklavą: „Это исконно русские земли“ („Tai nuo seno rusų žemės“). Tuomet jis dar tvirtino, jog Klaipėdos kraštas turintis tapti „laisvuoju uostu“, kuris užtikrintų Kaliningrado srities interesus, nes esą SSRS išleido 2 mlrd. rublių kelto Klaipėda–Kaliningradas–Mukranas statybai. Kitaip sakant, jis buvo už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos. 

Dabar jau 83-ejų sulaukęs buvęs aviacijos pulkininkas, vadintas „juoduoju pulkininku“, išbuvęs dvi kadencijas Dūmoje, dirbęs nedidelės Mask­vos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininku, iš pradžių rėmė 2000-aisiais prezidentu tapusį Putiną, kaltino Kremliaus lyderius nesugebėjus nei tenkinti lenkų autonomininkų prašymo, įvedant Rytų Lietuvoje prezidentinį valdymą, nei per Lietuvą „diplomatinėmis priemonėmis ir jėga“ nutiesti koridorių į Kaliningradą... Reakcingas senolis (beje, Kemerovo lageriuose gimęs politikas yra latvio ir rusės tremtinių vaikas, o jo senelis Jakovas Alksnis nukentėjo nuo Stalino represijų) dabar jau nukaršo ir prieš 12 metų Stalino gimimo dieną gruodžio 21-ąją tesugebėjo paraginti „tautų vadą“ visiškai reabilituoti. 

O Kaliningrado sritis (latviai ir lietuviai pernai ją pasiūlė vadinti Karaliaučiaus kraštu) jau beveik 80 metų kelia didžiulį susirūpinimą visai Europai. Dar iki 1945 m. buvusi Prūsijos karalystė joje turėjo autonomijos statusą. Tačiau pagal Potsdamo konferencijos sprendimus, Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu, šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms – Sovietų sąjungai ir Lenkijai. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus (Kionigsbergo) vardas buvo pakeistas Kaliningradu.

Konferencijos metu buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Bet ji dėl prasidėjusio Šaltojo karo neįvyko. 50 metų krašto administravimo terminą SSRS visiems laikams pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Beje, jeigu jau nuklydome į istoriją, tai pripažinkime: Lietuva čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Nedaug trūko, kad didžioji Rytų Prūsijos dalis būtų atitekusi Lietuvai. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip 1944 m. vasario 27 d. savo dienoraštyje rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejojo, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, V. Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.  A. Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, jiems pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį apie tai jis kalbėjęs su pačiu Stalinu. Buvo sukurta net B. Larino vadovaujama komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Bet ar perdėtai Kremliui lojalus A. Sniečkus vėliau pabijojo apie tai užsiminti, ar buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę, bet šis klausimas buvo pamirštas...

Tuomet gal rusiškojo anklavo grėsmė ir Putino vapėjimai šiandien mūsų nebaugintų? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Turtingieji turtėja, varguoliai toliau skursta

Skurdą ir socialinę atskirtį tirian­tys specialistai konstatuoja negailes­tingą tiesą: Europoje turtingųjų pajamos sumažėjo, Lietuvoje – išaugo. Tuo tarpu vidutines ir mažesnes pa­jamas gaunančiųjų gyvenimas mū­sų šalyje ir toliau prastėja, jų pajamos mažėja, nors visoje Europoje stebimas priešingas procesas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Nauja viltis dėl žvyrkelių: kada jie nustos dulkėti?

Susisiekimo ministerijos duomenimis, nors 2018–2024 m. už 522,6 mln. eurų buvo išasfaltuota apie 1400 kilometrų valstybinės reikšmės žvyrkelių, Lietuvoje neasfaltuotų kelių vis dar yra apie 5 tūkst. km. Todėl praėjusią savaitę buvo pristatyta 425 mln. Eur vertės žvyrkelių programa, kurią įgyvendinus, šalyje būtų išasfaltuota 750 km žvyrkelių, o neasfaltuotų kelių liktų tik apie penktadalį.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Apaštališkasis protonotaras – kuklusis Popiežiaus mokytojas iš Laukuvos

Rugsėjo 22-ąją Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje rengiamas apaš­talinio pro­tonataro Stasio Žilio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Šviesios atminties prelatas, prieš vizitą į Lietuvą popiežių Joną Paulių II mokęs lietuvių kalbos, buvo svarbus žmogus ne tik jį išauginusiam Laukuvos kraštui, bet ir daugeliui mūsų kunigų bei vyskupų – mokydamiesi Romos Popiežiškajame Laterano universitete visi jie buvo globojami Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. 

Prieš 100 metų, rugsėjo 24-ąją, S. Žilys gimė Dargalių kaime, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau dvejus metus mokėsi Tūbinėse, o vidurinę mokyk­lą baigė Šilalėje. 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, tačiau, baigęs pirmą kursą, buvo priverstas palikti Lietuvą – traukiantis frontui į vakarus, Telšių seminarijos vadovai surado klierikams saugų prieglobstį Vokietijoje, Eichšteto kunigų seminarijoje. Ją baigęs, S. Žilys 1946 m. išvyko į Romą tęsti studijų Popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Savo kunigišką tarnystę S. Žilys pradėjo kartu su Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įkūrimu 1948 m. Baigęs doktorantūros studijas jis visa širdimi įsitraukė į kolegijoje organizuojamą veiklą, ilgus metus buvo studijų prefektu bei dvasios tėvu ir visą tą laiką dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyve, mokė popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos, vertė į lietuvių kalbą popiežiaus kalbas bei homilijas, o 1992 m. lydėjo popiežių Joną Paulių II į Lietuvą.

S. Žiliui buvo suteikti monsinjoro, prelato, o 1992 m. – apaštališkojo protonotaro titulas. Tai yra pats aukščiausias ir labai retai suteikiamas garbės prelato vardas. Tikrieji apaštališkieji protonotarai yra Popiežiaus ir Šventojo Sosto notarai. Septynių protonotarų kolegijai vadovauja dekanas, ilgiausiai pagal tarnybą dirbantis apaštališkasis notaras. Visi kartu jie rengia dokumentus dėl dogmų, paskelbimo šventaisiais, prižiūri popiežiaus rinkimų konk­lavos pradžią bei pabaigą ir kt.

Šiltai popiežiškąjį protonotarą S. Žilį prisimena Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis – 1997 m. atvykęs į Romą studijuoti, kaip ir visi lietuvių kunigai, jis buvo globojamas Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. Prelatas S. Žilys tuomet rūpinosi kolegijos koplyčia, studijuojančių ir ten gyvenančių lietuvių kunigų dvasiniu auk­lėjimu, seserimis vienuolėmis, kurios ruošdavo maistą, prižiūrėdavo rūbus.

„Tai buvo itin gilaus dvasinio pasaulio žmogus, pasižymėjęs dideliu jaut­rumu, tačiau užsisklendęs savo mintyse: nemėgdavo atvirauti apie save, savo šeimą. Sužinodavome tik iš kitų kunigų, rektoriaus, kad S. Žilys yra labai vertinamas Romos kurijoje. Buvome girdėję ir tai, jog jis Vatikane Popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, kai Popiežius ruošėsi vizitui į Lietuvą. Degėme iš smalsumo ir visaip klausinėdavome, kaip jam sekėsi, norėjome žinoti, kuo daugiau detalių, tačiau S. Žilys retai atviraudavo. Vatikano paslaptis jis saugodavo po ištikimybės ir nuolankumo šydu“, – prisimena vyskupas. 

Jį labiausiai žavėjo prelato nusižeminimas, pagarba ir dėmesys kitiems – nepraeidavo nepakalbinęs, nepaklausęs, kaip sekasi. Vyskupas D. Tri­jonis tikina neatsimenantis, jog S. Žilys kam nors primestų savo nuomonę, parodytų, kad žino geriau – į kiekvieną jis žvelgdavo su nuolankumu ir kiekvienam padėdavo, jei tik reikėdavo.  

„Skaitėme prelato S. Žilio išleistą knygą apie liturgiją „Gyvieji šaltiniai“, kurioje jis labai pabrėžė apeigų svarbą – aiškino, kad jos turi būti iškilmingos, tinkamai atliekamos. Prieš Šv. Mišias jis ateidavo anksčiau, vienas pasimelsdavo, apžiūrėdavo altorių, patikrindavo, kad nieko netrūktų ir laukdavo, kol susirinks kunigai, vienuolės. Sekmadieniais S. Žilys dažniausiai atsinešdavo dovanėlių, vaišindavo saldumynais, itališku vynu. Didžiuodavomės tomis dvasios tėvo dovanomis ir studentams rodomu dėmesiu. S. Žilys buvo neatsiejama mūsų studijų dalis“, – tikina vyskupas D. Trijonis, studijų Romoje metais gyvenęs Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje ir nuolat bendravęs su jos vadovais – rektoriumi prelatu Algimantu Bartkumi, vicerektoriumi Kazimie­ru Dobrovolskiu ir dvasios tėvu prelatu S. Žiliu. 

Pasak vyskupo, sužinojęs, kad jo tėvas kilęs iš Šilalės, S. Žilys labai tuo apsidžiaugė – bendravimas tapo dar artimesnis. Vyskupas D. Trijonis sako, jog ir išvykęs po studijų atgal į Lietuvą, gaudavo dvasios tėvo šventinius sveikinimus. 

„Žinoma, kalbėdavomės tik lietuviškai, juk lietuviais gimę, žemaičiai. Ilgai nežinojome, kad jis turi menininko talentą, nes buvo labai kuk­lus žmogus. Vasaromis dažniausiai išvažiuodavo į šiaurės Italiją, ten tapydavo, mąstydavo, surašydavo savo apmąstymus, taip kaupdamas dvasines jėgas naujiems mokslo metams“, – „Šilalės artojui“ pasakoja vyskupas.   

Pasak D. Trijonio, prelatas retai kalbėdavo apie savo gyvenimą, nors kunigai prašydavo papasakoti, kaip jis bėgo nuo karo. Atsiskyrimas nuo artimųjų jam buvo skausminga tema. Bet kai iš Amerikos atvykdavo jo jaunystės laikų draugas, taip pat iš Laukuvos kilęs prelatas Antanas Rubšys, atsiverdavo. Tada abu aplankydavo ir D. Trijonį, papasakodavo apie kokį nors svarbų įvykį. 

2013 m. S. Žilys šiltai priėmė Romoje viešėjusius Šilalės tikinčiuosius. Gimtasis kraštas apaštaliniam protonotarui visada buvo svarbus, o viename iš interviu jis užsiminė, jog labiausiai norėtų nors minutei atsidurti vaikystę primenančiose vietose... 

Šv. Mišias už apaštališkąjį protonotarą Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje sek­madienį, 10 val., aukos Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, su tikinčiaisiais ir šviesios atminties S. Žilio artimaisiais bei jį pažinojusiais kartu melsis Šiaulių vyskupas koadjutorius D. Trijonis. 

Daiva BARTKIENĖ

Svarbiausia – išgelbėti žmogui gyvybę

Kasmet, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos Prezidentas Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi apdovanoja žydų gelbėtojus. Šilalėje iš maždaug 1500 myriop pasmerktų žydų prieš 83-ejus metus iš­si­gelbėjo tik vienas – dabar jau šviesios atminties Ruvinas Zeligmanas. Tačiau jo atminimas tebėra gyvas dukros ir dviejų anūkų širdyse, o už tai jie dėkingi gelbėtojams, sunkiais pokario laikais priglaudusiems jų tėvą, senelį.

Zosei Skierienei (Stonkutei) jau 93-eji. Daugumai Žvingių, Pajūrio apylinkių gyventojų ji puikiai pažįstama kaip pagarsėjusi šakočių kepėja ir nepamainoma šeimininkė vestuvių puotose. Zosė ilgus metu nešiojosi didžiulę paslaptį, ir tik Lietuvai tapus nepriklausoma, galėjo ją atskleisti – jos tėvai nuo pražūties išgelbėjo žyduką Ruviną, pavadintą Edmundu. Dabar Z. Skierienė spintoje laiko tris garbingiausius valstybinius įvertinimus. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Žvingių gyventoja sako, kad jie yra jos tėvo – Povilo Stonkaus (1888–1962) nuopelnas.

„Labai baisi Lietuvos žydų istorija. Girdžiu, kai kas ir dabar priešinasi jų atminimo įamžinimui. Man tai protu nesuvokiama. Koks skirtumas, lietuvis ar žydas, svarbiausia būti doru žmogumi. O Edmas būtent toks ir buvo – gero charakterio, išsilavinęs, pagarbus ir dėkingas už gyvybę mūsų šeimai. Pamenu, tėvo klausdavau, kas bus, jeigu įskųs, jeigu Edmą pas mus suras. Žinot, ką jis atsakydavo? Anksčiau ar vėliau mirti vis tiek reikės, aš būsiu bent vienam žmogui gyvybę išgelbėjęs“, – prisimena Z. Skierienė.

Jos tėvai Marijona (1885–1998) ir Povilas Stonkai valstybės įvertinimo už žydų tautybės vaiko išsaugojimą nesulaukė – Prezidentas Valdas Adamkus ordinais juodu apdovanojo po jų mirties, 1999-aisiais.

Šią vasarą M. ir P. Stonkų kapą papuošė išskirtinis ženklas – šeimos amžinojo poilsio vietą Bikavėnų kapinėse žymi Pasaulio tautų teisuolių ženklas (apdovanojimas jiems skirtas 2011 m.). Jį sukūrė architektas Tauras Budzys, skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis, ženklui ir idėjai pritarė Izraelio Holokausto aukų ir didvyrių atminties institutas Yad Vashem, Lietuvos žydų muziejus ir Lietuvos Vyskupų konferencija. Yad Vashem Pasaulio tautų teisuoliais iš viso pripažino 28 tūkst. 217 žmonių. Iš jų 925 yra Lietuvos piliečiai (2022 m. gruodžio 1 d. duomenys). Lietuva Europoje ir pasaulyje yra antroje vietoje pagal teisuolių skaičių (pirmoje yra Nyderlandai). 

Masinės žydų žudynės Lietuvoje vy­ko nuo 1941 m. birželio 25 d. Nacistinės Vokietijos vadų įsakymas buvo naikinti komunistus, partizanus, žydus, čigonus ir psichinius ligonius. Maždaug per pusmetį buvo nužudyta apie 120 tūkst. žydų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Šilalė, 1941-ųjų rudenį žydų jau beveik nebebuvo – jie arba buvo nužudyti, arba uždaryti getuose, kur laukė lėtos mirties. Iki šiol laikoma, jog žydų tautos genocidas – didžiausias nusikaltimas Lietuvos istorijoje. Belieka tik apgailestauti, kad į šios tautos naikinimo vajų įsitraukė ir lietuviai. Vieni jų buvo visuomenės padug­nės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, treti tokiais tapo ne savo valia (jeigu atsisakydavo žudyti, grasinta sušaudyti juos pačius). 

Karo metu už pagalbą žydams grėsė mirtis visai šeimai. Tačiau labai daug žmonių dosniai dalijo žmoniškumą ir nesvarstė apie galimą savo ir savo vaikų žūtį. Būtent tokia buvo ir Z. Skierienės tėvų šeima, išgelbėjusi nuo sušaudymo pasprukusį 10-metį R. Zeligmaną. Gimęs jis buvo tais pačiais metais kaip ir Zosė. 

Prieš daugiau nei 20 metų vyras užrašė savo gyvenimo istoriją, kurią pateikiame „Šilalės artojo“ skaitytojams.

„Gimiau 1931 m. vasario 25 d. Šilalės miestelyje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė antrąją karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 23-iąją. Šilalės žydai jau žinojo apie fašistų vykdomą genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės. Pirmiausia fašistai ir jų talkininkai suėmė moteris, „dirbusias“ sovietų valdžiai. Budeliai tyčiojosi iš jų, išpjaustė ant kūno penkiakampes žvaigždes, nupjaustė ausis, liežuvius ir tik po šitokių kankinimų Šilalės žydų kapinėse jas nužudė.

Budeliai atėjo pas mus į namus atimti brangenybių. Tuo metu buvau vienas namuose. Jie norėjo mane dideliu peiliu papjauti. Aš iššokau pro langą ir pabėgau. 1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų bei jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas, daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Aš taip pat buvau uždarytas sinagogoje kartu su tėvu ir broliu. Granata mirtinai sudraskė ma­no brolį. Pašiurpę iš siaubo, mes su tėvu glaudėmės pasienyje vienas prie kito, nesuvokdami, esame gyvi ar mirę, nes visoje sinagogoje skambėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos. Vėliau mus nuvarė sušaudyti. Prie mirtininkų duobės mus išskyrė. Aš mačiau, kaip mano mylimas tėvas griuvo į duobę...

Tarp suvarytų sušaudyti buvo ir senas sinagogos patarnautojas šamesas. Stovėdamas ant duobės krašto jis paprašė šalia stovinčio lietuvio sargybinio cigaretės. Sargybiniui pasilenkus paimti cigaretės, senukas puolė jį ir sukaupęs visas jėgas perkando jam gerk­lę. Kilo maišatis, egzekucijos vykdytojai puolė gelbėti savo bendrininko. Aš buvau mažo ūgio, ėmiau bėgti slapstydamasis nuo vieno medžio prie kito, kol pasiekiau Lokystos upelį. Grįžau į miestelį, kur buvo likusios moterys su vaikais, sugniužusios ir persigandusios. Po kurio laiko joms buvo pranešta, kad jos turės padėti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Taip pat buvo liepta pasiimti brangenybes, vertingus daiktus, geresnius drabužius, kad turėtų ką išmainyti į maistą savo vaikams, nes už darbą gaunamų pinigų neužteks. Bet moteris su vaikais, pasiėmusias, ką turėjo geriausia, nuvarė ne žemės ūkio darbų dirbti, o į Tūbinių mišką už 7 kilometrų nuo Šilalės. Buvo iškasti platūs, ilgi grioviai lavonams suversti. Moterys ir vaikai ėmė klykti. Visi buvo suvaryti eilėmis į duobes ir žudomi, pirma, žinoma, atėmus viską, ką vertingiausia turėjo. Budeliai, taupydami šovinius, kūdikius trenkdavo į medį ir dar gyvus mesdavo į duobę ant negyvų ir mirštančių...

Duobės buvo nepakankamai gilios, žemė vos dengė kūnus ir nesugėrė kraujo, todėl kraujo srautas tekėjo į ša­lia tekantį upelį, jo vanduo nusida­žė raudonai. Į tas žudynes buvau nuva­rytas ir aš. Tačiau man vėl pasisekė pabėgti. Bėgdamas miškais, pasiekiau Varnius. Čia tuo metu žydų dar nešaudė, nors buvo griežtai įsakyta niekam neišeiti iš namų. Tačiau vieną naktį Varnių žydus apsupo ir išvarė į Telšių getą. Tarp jų patekau ir aš. Iš Telšių geto, prieš varant žydus sušaudyti, man vėl pasisekė pabėgti. Budeliai nepastebėjo mažo, išsigandusio, bet nepraskydusio berniuko. Taip man jau penktą kartą pavyko išvengti mirties.

Po kelių miškuose praleistų naktų pasiekiau Šilalę ir tyliai pabeldžiau į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namų langą. Lašaičiai su didele nuostaba priėmė lyg iš mirusiųjų prisikėlusį vaiką. Jie grąžė rankas klausydamiesi, kokius baisumus man teko iškęsti. Jie žinojo, kad aš buvau jauniausias šeimos numylėtinis. Jie mane nuprausė ir pavalgydino. Tačiau čia mane galėjo bet kas pastebėti, todėl buvau išsiųstas į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendintas pas Oną Norbutienę. Čia mane slėpė šaltoje kamaroje, retkarčiais išeidavau į lauką apvilktas jos sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, o pro šalį pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai, kurie užsukdavo pas Norbutienę papietauti, išlenkti po vieną kitą stiklelį. Norbutienė buvo žinoma kaip gera moterų „daktarka“ kaime, ir Šila­lėje ji buvo gerbiama. Mane su savo sūnumi Povilu išleisdavo karvių ganyti. Nujausdama kažką negera, O. Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad pas juos man bus saugiau. Stonkai priėmė mane labai rizikuodami, nes Žvingiuose gyveno vokiečių šeima. Apie mane žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą „gyvenau“ rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Tai buvo labai sunkus laikas.

1944 m. spalio mėnesį fašistai buvo išvaryti iš Žvingių, o praėjus dar kelioms dienoms aš padėkojau savo gelbėtojams ir persikėliau pas Praną Šimutį bei jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės esančiame Šėrikų kaime. Jie šeimų nesukūrė, gyveno vieni, todėl mane priglaudė kaip savo vaiką. Aš jiems padėjau dirbti visus žemės ūkio darbus. 1951 m. baigiau Šilalės gimnaziją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.

1956 m. baigiau Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbau inžinieriumi, mokytoju. 1964 m. vedžiau, užauginau dukterį, kuri dabar gyvena Izraelyje, yra ištekėjusi, augina du vaikus. Esu pensininkas. Mano motina mirė 1939 m. nuo galvos smegenų uždegimo, o tėvas, du broliai ir sesuo buvo sušaudyti“. („Su adata širdyje“, 2003 m.)

Z. Skierienė iki šiol saugo brangų atminimą – Edmundo ir jo žmonos Janinos rašytus laiškus, sveikinimus įvairių švenčių proga. Viename jų, siųstame Šv. Velykų proga, buvo įdėtas ir trumpas laiškelis, pranešantis, kad Edmundo (Ruvino) nebėra – jis atgulė amžinojo poilsio sostinės kapinėse... 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovės archyvo nuotr.

Atsitiktinumas, padovanojęs likimą dešimtmečiams

Praėjusį savaitgalį kvėdarniškių senjorų Zitos ir Alberto Uosių sodyboje jautėsi didesnis nei kasdienis subruzdimas – buvo minimas solidus Alberto jubiliejinis gimta­dienis.

„Iš Airijos į tėviškę grįžusių sūnaus Laimono ir dukros Linos svečiais nelaikau. Jie su antrosiomis pusėmis ir anūkais – mūsų šeima. Su jais ne tik šventes minime, bet ir kasdieniniais rūpesčiais, džiaugsmais bei darbais dalinamės“, – su pasididžiavimu kalbėjo jubiliatas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Prašo paramos: daugiavaikė šeima po gaisro ieško naujų namų

Net ir nedidelė parama nelaimėje yra reikšminga, todėl paaukotas kiek­vienas euras ar net centas tam­pa aukso vertės. Taip aplinkinių pa­gal­bą vertina ir rugsėjo pradžioje nuo gaisro nukentėjusi daugiavaikė did­kiemiškių šeima, ir paramą jai ren­kanti „Caritas“ narė, Šilalės kai­miškosios seniūnijos socialinė darbuo­to­ja Angelė Paulienė. Ji sako jau įsi­tikinusi, jog lietuviai yra geros šir­dies, gebantys užjausti žmonės.

Prisidėti prie paramos nuo gaisro nukentėjusiai šeimai galima per aukojimo platformą aukok.lt (https://www.aukok.lt/projektai/Pagalba-nukentejusiems-nuo-gaisro) arba pervesti pinigų į A. Andriulio banko sąskaitą: „Swedbank“, LT257300010118883776.

Pasikonsultuoti dėl galimybės paaukoti grynais galima su A. Pauliene tel. (0-652) 9-44-36. A. Andriulio tel. (0-655) 4-47-76.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

VDU Žemės ūkio akademijos ir agroverslo įmonių bendrystėje – išskirtinis dėmesys moksleiviams

Pastaruoju metu objektyvios informacijos sklaidos, grindžiamos mokslo ir praktikos argumentais, poreikis auga. Tai puikiai suprasdamos, lyderiaujančios šalies agroverslo įmonės aktyviai bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) ir dalyvauja jos inicijuotuose projektuose, skirtuose visuomenėje ir ypač tarp jaunimo griauti pasenusius stereotipus apie žemės ūkį, taip pat skleisti žinią apie spartų šio sektoriaus modernėjimą bei tarpdisciplininių kompetencijų įgijusių jaunų specialistų poreikį jame.

Daugiaplanėje bendradarbiavimo darbotvarkėje – išskirtinis  dėmesys moksleiviams

„Šiemet veiklos 100-metį mininčios VDU Žemės ūkio akademijos stiprybė – glaudus bendradarbiavimas su verslu ir absolventais. Ši partnerystė svarbi daugeliu aspektų: kuriant ir diegiant inovacijas, tobulinant studijų procesą, organizuojant studentų praktikas, rengiant naujas, į ateities žemės ūkį ir darbdavių lūkesčius orientuotas studijų programas. Agroverslo iniciatyva VDU Žemės ūkio akademijoje yra įsteigtas pirmasis šalyje labdaros ir paramos fondas „Pagalba regionų jaunimo studijoms“, kurio tikslas – padėti regionų jaunuoliams įgyti universitetinį išsilavinimą, reikalingą darbui agrosektoriuje. Agroverslo įmonės yra įsteigusios stipendijas pažangiausiems VDU ŽŪA studentams, keliuose šalies regionuose įkūrusios inžinerijos eksperimentines klases vietos moksleiviams, taip siekiant juos sudominti žemės ūkio inžinerijos studijomis. Mums labai svarbūs ir edukaciniai projektai, kurių metu verslo įmonių atstovai susitinka su moksleiviais ir pedagogais“, – teigia VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė.

Drauge su šalies bendrojo lavinimo mokyklomis ir verslo įmonėmis VDU ŽŪA jau beveik dešimtmetį įgyvendina edukacinį projektą „Sumanaus moksleivio akademija“. Tai šalyje vienas masiškiausių  projektų, skirtų aukštesniųjų klasių moksleiviams. Vien praėjusiais mokslo metais jame patirčių sėmėsi per 1600 dalyvių, panorusių gyvai „pasimatuoti“ agrosektoriui aktualias specialybes,  kurios įgyjamos studijuojant VDU ŽŪA fakultetuose.

„Projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ apimtyje įgyvendiname ir dar vieną prasmingą iniciatyvą „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“. Agroverslo įmonių vadovai ir atstovai gyvai bendrauja su moksleivių auditorijomis, atskleidžia agrosektoriaus realybę, kuri šiuo metu toli lenkia įsisenėjusius stereotipus“, – pasakoja VDU ŽŪA projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ vadybininkė dr. Brigita Medveckienė, pastebinti, kad tokie susitikimai naudingi abiem pusėms.

Moksleivius stebina inovacijos, verslo atstovus – brandūs moksleivių klausimai

VDU Žemės ūkio akademijos atstovės dr. B. Medveckienės nuomonei pritaria iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ dalyvavusios UAB „Agrodronas“ direktorius Mindaugas Dorelis.

„Susitikimų su moksleiviais metu jiems pasakojome apie mūsų startuolio atsiradimo idėją, demonstravome agrodronų pritaikymo žemės ūkyje galimybes, kokią ne tik ekonominę, bet ir aplinkosauginę naudą jie teikia. Moksleivių reakcija į tai buvo iš tiesų labai džiuginanti, o jų klausimai stebinantys brandumu – kokios investicijos į startuolį buvo įdėtos, kiek laiko truko idėjos įgyvendinimas ir galiausiai kodėl pats tapau VDU ŽŪA doktorantu. Teko argumentuoti, kad mokymasis yra geriausia žmogaus investicija į save patį, kad mokydamasis išmoksti sisteminti ir apibendrinti informaciją, daryti atitinkamas išvadas, kad turint gerą idėją  reikia ja tikėti ir nuosekliai siekti tikslo“, – pasakoja M. Dorelis, prisipažįstantis, kad po tokių susitikimų norisi pačiam tapti mentoriumi, ypač po to, kai sulaukė moksleivio mamos skambučio ir padėkos už sūnui duotus patarimus.

„Vaikinukas pasakojo, kad tėvai jį anksti išmokė užsidirbti. Šio uždarbio jis neišleido, tačiau nežino, kaip santaupas panaudoti prasmingai. Paraginau visų pirma pagalvoti, kokioje srityje norėtų save realizuoti, tada susidaryti planą, pasirengti mažą pilotinį projektėlį, įsigyti ar išsinuomoti įrangos ir pradėti. Ir, aišku, nebijoti mažų praradimų“, – susitikimo su moksleiviais įspūdžius komentuoja  M. Dorelis.

Antrus metus VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ dalyvaujančios UAB „Dotnuva Baltic“ vidinės komunikacijos specialistės Erikos Abarienės įspūdžiai po susitikimų su moksleiviais taip pat tik pozityvūs.

„Susitikome su Kauno gimnazijų gimnazistais. Miesto vaikai iš tiesų žemės ūkį įsivaizduoja visiškai kitokį, nei jis yra šiuo metu. Tad matėme, kaip nuoširdžiai plėtėsi jaunos akys, matant demonstruojamus Lietuvos laukuose dirbančius dronus, robotus bei išgirdus, kokio plataus spektro specialybių darbuotojai agrosektoriuje yra laukiami“, – pasakoja E. Abarienė, pastebinti, kad tokių susitikimų tikslas – skatinti tendenciją jauniems žmonėms iš didmiesčių keltis gyventi į mažiau triukšmingą ir švarią aplinką regionuose bei drąsiai rinktis darbą agrosektoriuje kaip orų, perspektyvų ir gerai apmokamą.

UAB „Agrokoncerno grupės“ Marketingo ir komunikacijos skyriaus projektų vadovės Živilės Mediekšienės teigimu, ši įmonė darbui su moksleiviais teikia išskirtinį dėmesį. „Apsirūpinimas kvalifikuota darbo jėga šiuo metu yra opi problema visoms šalies agroverslo įmonėms. Tačiau mes  nesikoncentruojame į tai, ko reikia šiandien – turime labai platų strateginį mąstymą ir visų pirma siekiame plėsti jaunosios kartos akiratį bei suteikti jai žinių apie šiuolaikinio žemės ūkio galimybes. Moksleiviai dažnai nė neįsivaizduoja, kokios veiklos agrosektoriuje vystomos ir kokių specialybių darbuotojų jam reikės ateityje“, – dalyvavimo edukaciniuose moksleiviams skirtuose projektuose tikslingumą argumentuoja Ž. Mediekšienė.

Pašnekovės teigimu, ypač aktyvus bendradarbiavimas su bendrojo lavinimo mokyklomis vyko praėjusiais mokslo metais. Įmonė įgyvendino pačios inicijuotą projektą „Agroambasadoriai“, kuriame moderniausias technologijas praktikoje taikantys ūkininkai su moksleiviais dalijosi savo patirtimi ir sėkmės istorijomis, taip pat dalyvavo VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“.

„Bendradarbiavimas su mokyklomis atskleidė dvi tendencijas: aukščiausiais pažymiais besimokantys miestų gimnazistai savo ateities su darbu agrosektoriuje dažnai nesieja vien todėl, kad apie jo šiandienos ir ateities galimybes nieko nėra girdėję.  Tokių žinių stokoja netgi mokyklose dirbantys karjeros konsultantai. Todėl mūsų tikslas – griauti mitus, kad darbas žemės ūkyje yra tik regionų jaunuolių prerogatyva“, – teigia pašnekovė.

Ž. Mediekšienė prisiminė, kad ją pačią senelė taip pat kadaise bandė atkalbėti nuo studijų VDU Žemės ūkio akademijoje, nes „žemės ūkyje laukia tik sunkus, juodas darbas“. Todėl, pašnekovės įsitikinimu, modernaus agrosektoriaus atstovams svarbu su moksleiviais kalbėti apie tebesklandančius klaidinančius mitus, apie realius žemės ūkyje vis sparčiau vykstančius pokyčius bei apie tai, kokių kompetencijų asmeniui reikia įgyti, norint dirbti žemės ūkio sektoriuje.

„Šiuolaikinis agrosektorius aprėpia daug skirtingų sričių. Tai ne tik agronomija, inžinerija ir veterinarija, bet ir finansai, ekonomika, logistika, rinkodara, informacinės technologijos, verslo vadyba ir daugelis kitų. Į įmonę atvykusiems moksleiviams demonstruojame inovacijas, kurias testuojame savo bandymų laukuose ir tik po to jas siūlome žemdirbiams. Tai, kaip prisidedame prie tvarumo strategijos įgyvendinimo, mato ir pas mus praktikas atliekantys VDU Žemės ūkio akademijos studentai, kurių per metus sulaukiame iki poros dešimčių. Šiandien žemės ūkis yra išsilavinusių žmonių verslas, kuriam reikia daug žinių“, – reziumuoja Ž. Mediekšienė.

Moksleiviai – smalsūs, drąsūs ir žingeidūs

UAB „Nando“ dalyvavimą VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ koordinavusi šios įmonės direktoriaus asistentė Elena Mikaitienė pastebi, kad svarbu moksleiviams pademonstruoti, jog žemės ūkio gamyba vyksta ne tik laukuose ir fermose. „Mes esame gamybos įmonė, kurioje kuriamos naujos technologijos ir nauji produktai, t. y. biostimuliantai, skatinantys augalų įsišaknijimą ir augimą. Vaikams kėlė nuostabą išgirsta naujiena, kad mikroorganizmus galima „įdarbinti“. Tad norime ir ateityje edukuoti moksleivius bei sudaryti palankias sąlygas pas mus praktikas atliekantiems VDU ŽŪA studentams, nes jaunimas – mūsų ir visų agroverslo įmonių ateitis“, – įsitikinusi E. Mikaitienė.

„Viena priežasčių, kodėl abiturientai nenoriai renkasi su veikla žemės ūkyje susijusias profesijas – informacijos trūkumas“, – įsitikinusi nuolat aktyviai moksleiviams skirtuose edukaciniuose projektuose dalyvaujančios UAB „DOJUS agro“ Lietuvos filialo direktorė Diana Tatarūnaitė Zubenienė. Pasak pašnekovės, studijų programų pasiūla šiuo metu yra didžiulė, ir jaunam žmogui sudėtinga joje nepasiklysti. Kadangi dauguma įmonės darbuotojų yra kilę iš regionų ir baigę tenykštes bendrojo lavinimo mokyklas, įmonė pati yra inicijavusi ne vieną susitikimą su moksleiviais, taip pat prisijungusi prie VDU ŽŪA iniciatyvos „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“.

D. Tatarūnaitės Zubenienės pastebėjimu, šiandienos moksleiviai smalsūs, drąsūs ir atviri informacijai. Juos nuoširdžiai nustebina žinia, kad prabangių limuzinų salonus ir šiuolaikiškų traktorių kabinas kuria tie patys dizaineriai, kad lauke dirbančiai žemės ūkio technikai internetu galima siųsti komandas patogiai sėdint savo biure, kad norint suremontuoti mašiną serviso specialistui ne visada būtina vykti į ūkį.

„Diskutuodami su moksleiviais padarome vieningą išvadą, kad darbas agrosektoriuje nėra lengvas, tačiau jis dinamiškas, įdomus, kad agrosektoriaus atstovas gali tapti ir akademiku, ir tarptautinės korporacijos vadovu. Jaunuoliams svarbu pasakyti ir tai, kad atlyginimai agroversle vieni didžiausių, o ekonominiai praradimai krizių laikotarpiu – vieni mažiausių“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

Agrosektorius gali suteikti viską, ko ieško Z karta

AB „AUGA group“ prie VDU ŽŪA iniciatyvos „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ taip pat prisijungė turėdama tikslą moksleiviams pademonstruoti žemės ūkio sektoriaus modernumą. Šios bendrovės Personalo departamento direktorė Viktorija Gružauskienė pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas yra aktyvus, jis nori dalyvauti vykstančiuose procesuose bei prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo.

„Į tvarumą ir ekologiškumą orientuota veikla žemės ūkyje pokyčių siekiantiems jaunuoliams gali tapti ypač plačiu savirealizacijos lauku. Jaunuoliams išsiplečia akys, kai jie išgirsta, kad mūsų, t. y. Lietuvos įmonė „AUGA group“ pristatė pirmąjį technologinių projektų rezultatą – hibridinį biometanu ir elektra varomą traktorių „AUGA M1“, skirtą profesionaliam naudojimui. Jis padės tvariau atlikti žemės ūkio darbus, nenaudojant iškastinio kuro. Taip nuo pokalbio apie žiedinį ciklą žemės ūkyje galima pereiti ir iki žiedinės ekonomikos sąvokos išsiaiškinimo“, – moksleiviams skirtų edukacijų turinį komentuoja V. Gružauskienė, pastebinti, kad šiuo metu profesiją besirenkantiems jauniems žmonėms rūpi tai, kokią vertę jie gali sukurti savo darbu. Prasmė jiems yra vienas reikšmingesnių motyvų, darant apsisprendimą. O žemės ūkis šiandien išgyvena tokį transformacijos etapą, kuriame pokyčius ir gali sukurti jauni, prasmės ieškantys profesionalai.

AB „Lytagra“ Marketingo skyriaus vadovės Dianos Bieliukienės teigimu, VDU ŽŪA „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ – iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas – verslo įmonių atstovams tereikia skirti šiek tiek laiko susitikimams su moksleiviais – tačiau labai prasmingas instrumentas siekiant teigiamų pokyčių ateities darbo rinkoje.

„Kvalifikuotų specialistų trūkumas – viena opiausių šalies agroverslo įmonių problemų. Jose laukiami visų VDU Žemės ūkio akademijos programų absolventai, labai svarbu, kad į žemės ūkio sektorių ateitų gabūs, motyvuoti žmonės. O šią motyvaciją turime skatinti visi drauge“, – reziumuoja pašnekovė.

Projekto formatas – nauda ne tik moksleiviams, bet ir jų pedagogams

VDU ŽŪA projekte „Sumanaus moksleivio akademija“ dalyvaujančių bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų nuomonė apie iniciatyvą „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ taip pat vienareikšmė: moksleiviams susitikimų su verslo atstovais turėtų būti organizuojama kuo daugiau.

„Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje esame įkūrę specializuotą verslo klasę. Joje besimokantys moksleiviai aktyviai dalyvauja VDU ŽŪA „Sumanaus moksleivio akademijos“ veiklose, taip pat patys kasmet organizuojame „Verslo dieną“, kurios metu jaunuoliai pristato savo sukurtus verslo projektus. Tad mūsų gimnazijos moksleiviams susitikti su realiai funkcionuojančios agroverslo įmonės atstovais, galimybė iš pirmų lūpų sužinoti ne tik apie gamyboje vykstančius procesus, bet ir apie darbuotojų socialines garantijas, karjeros perspektyvas naudinga netgi ne vienu aspektu“, – teigia Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos ekonomikos mokytoja Rūta Strumilienė.

Pašnekovės minčiai pritaria Kauno rajono VDU Ugnės Karvelis gimnazijos fizikos mokytoja Laimutė Pupelienė. Šioje gimnazijoje aukštesniųjų klasių moksleiviai gali rinktis vieną iš dviejų krypčių – gamtos mokslų arba inžinerijos. Su pastarąją pasirinkusiais moksleiviais dirbanti pedagogė teigia, jog nuolat yra ieškoma būdų, kaip praturtinti dėstomą dalyką. Todėl gyvi  susitikimai su šalyje lyderiaujančių agroverslo įmonių atstovais, galimybė susipažinti su inovacijomis ne tik didina agrosektoriui aktualių profesijų patrauklumą, bet yra ir svarbus ramstis kasdieniame pedagogo darbe.

Elena BAGDONAVIČIŪTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Marketingo ir komunikacijos departamentas

AUTORĖS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą