Šilalės viešoji biblioteka įgyvendino projektą „Inžinerijos stebuklas robotika Tavo rankose“. Juo  buvo siekiama supažindinti mūsų rajono vaikus su robotika ir lego konstruktoriais. Užsiėmimuose dalyvavo Obelyno, Upynos, Pajūralio ir Kvėdarnos bibliotekų lankytojai. Iš viso surengta 20 robotikos mokymų, juos lankė apie 60 vaikų nuo 7 iki 14 metų, sukonstruota 16 skirtingų robotų.

Netradicinių pamokų metu vaikai mokėsi programuoti, modeliuoti, sėmėsi žinių ir patirties IT srityje. Mokiniai dirbo su naujausiais lego konstruktorių rinkiniais, kurie yra skirti mokytis žaidžiant. Vieną rinkinį sudaro net 455 detalės. Vaikai konstravo lego robotus, kurių sudėtingumą ir galingumą tikrino sumo varžybų metu. Pastarosios sulaukė daugiausiai emocijų.

Tris mėnesius bibliotekos įgyvendintą projektą vainikavo finalinis renginys. Apkeliavus keturias rajono bibliotekas,  savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko finalinės robotų konstravimo varžybos. Keturios mokinių komandos nustatytą laiką iš lego detalių rinko naują robotą, taip pademonstruodami mokymų metu įgytas robotikos žinias. Stipriausią robotą pagamino Obelyno komanda. Antrąją vietą užėmė kvėdarniškiai, o trečioje liko upyniškiai. Komandai –nugalėtojai atiteko pagrindinis prizas – kelionė į Energetikos ir technikos muziejų Vilniuje.

Po finalinio renginio visi dalyviai galėjo atsipalaiduoti, žaisdami virtualius žaidimus Interaktyvioje jaunimo erdvėje.

Rima NORVILIENĖ,

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Penki mokiniai ir dvi mokytojos iš Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pagal „Erasmus+“ programą „Skaityk, įsivaizduok, kurk“ lankėsi Ispanijoje, Pedreguer mieste. Projektas skirtas skatinti knygų skaitymą, o šio susitikimo tema – aktoriai scenoje ir gyvenime.  

Visą savaitę mokiniams paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė profesionalūs aktoriai. Dar prieš susitikimą jo dalyviai turėjo perskaityti V. Šeks­pyro dramą „Romeo ir Džuljeta“. Jos pagrindu, naudodami įvairią vaidybos techniką, mokiniai pastatė šiuo­laikinį mini spektaklį apie visiems puikiai žinomą meilės istoriją. Grįžus į Lie­tu­vą, jų laukia ir namų darbai – filmuko, pristatančio V. Šeks­pyro dramą, kūrimas. 

Mokymosi procesas projektų metu vi­sada derinamas su kultūrinėmis kelionėmis. Šįkart apsilankėme Alikantės radijo stotyje, kur vaikai galėjo eteryje perskaityti pranešimą. Alikantė turi ir sa­vo regiono televiziją, ten pamatėme, kaip rengiama informacija, koks yra korespondentų darbas. Nemažą įspūdį paliko ir filmų kūrimo studija. Kita kultūrinė išvyka buvo į Valensiją. Susipažinome ne tik su senamiesčiu, bet ir su didžiulį įspūdį palikusia naująja miesto architektūra, lankėmės sferiniame kine. 

Gyvendami šeimose, mokiniai turėjo galimybę pažinti ispanų kultūrą, jų tradicijas, paragavo įvairių  patiekalų.

Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos remia­mos programos „Erasmus+“.

Lineta DARGIENĖ 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytoja, „Erasmus+“ projektų koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Tokią nuomonę išsakė antradienį rajono savivaldybėje  susitikimą surengę Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir žu­vi­nin­kystės programų departamento vyresnioji pata­rė­­ja Al­­ma Vals­kytė, Tauragės administravimo skyriaus ve­dė­­jas Algirdas Paliokas, Žemės ūkio rūmų koopera­ci­­jos ir teisės skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė, rūmų or­ganizatorė mūsų rajonui bei Rietavo savivaldybei Bi­­ru­tė Dromantienė. Aptarti šios žemės ūkio veiklos prob­le­mų bei galimybių jas išspręsti buvo pakviesti ne tik mū­­sų rajono uogininkai, daržininkai, sodininkai, bet ir au­gin­tojai iš Rietavo savivaldybės. Susitikimas orga­ni­zuotas savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto pir­mi­nin­ko Egidijaus Gečo ir savivaldybės tarybos narės Vitalijos Jankauskaitės-Milčiuvienės iniciatyva.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

Kiekvienąkart, pasigirdus „Bijotaičių“ kapelos muzi­kos garsams ir skaidriam Karolio Kaminsko tenorui, per kūną perbėga šiurpuliukai: atrodo, balsas plevena ore, tuoj tuoj pakils ir nuskris paskui žuvėdrą ar parugėm, kur saulės ir vėjo glostomos svyruoja rugiagėlės...

Muzika tramdė ir ramino

Karolis niekada nematė sau­lės. Jo mama prisimena, kaip kartą labai seniai, kai Karolis buvo dar mažiukas, sėdėdamas ant slenksčio, staiga su­šuko: kaip šviečia saulutė! Ma­ma sako puolusi sūnaus klau­sinėti, ar jis mato saulutę. Ne, sakė vaikas, ji šildo. Mamos toks atsakymas nenustebino: nuo gimimo buvo pasakyta, kad berniukas nematys.

Tačiau saulės šviesos ir šilumos tokia turtinga Karolio siela. Tai tik įrodo, jog jeigu gyvenimas žmogui kažko pagaili, duoda daug daugiau, negu paprasti, kasdieniai dalykai.

Karolis prisimena, kokie jie­du su broliuku, dabar jau am­žinatilsį, vaikystėje buvę nenuoramos. Tad, anot jo, tėvai ieškoję būdų, kaip juos sudo­minti ir nuraminti. Ir tuomet atsirado muzika. Kad vaikas galėtų mokytis, tėvai nuvežė jį į Kauno aklųjų ir silpnare­gių ugdymo centrą, kur jis bai­gė vidurinę. Pradėjęs nuo paruošiamosios kla­­sės, antroje ėmė lanky­ti ir mu­zi­kos mokyk­lą. Didelio inst­rumentų pasi­rinkimo, pasak mamos, tada nebuvo, tad teko Karoliui imti į rankas klarnetą, kuris iš pradžių nelabai patiko, buvo, kaip sako mama, tik šuniui erzinti... Karolis nesigina: taip, bu­vo toks laikotarpis, kai jam, paaugliui, norėjosi prieš viską maištauti. Bet dabar jis dėkin­gas savo tėvams bei mo­kytojams, nes klarnetą labai myli.

Dvigubas iššūkis

Baigus vidurinę ir muzikos mokyklą, Karoliui pasiūlė stoti į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Tai nebuvo taip pa­prasta. Pirmiausia dėl to, kad jis – neregys, ir tai buvo iššūkis pačiai ugdymo įstaigai. Juo labiau, kad, kaip sako Karolis, prieš jį ten studijavusi neįgali mergina buvo sukėlusi kai kurių problemų savo perdėm aukštais reikalavimais. Tad dar vienas toks studentas nebuvo pageidaujamas. Tačiau vaikiną į stojamuosius atlydėjo visa de­legacija, pradedant ugdymo centro direktore, jo muzikos mokytoju, baigiant ki­tais pedagogais, kurie savo auklėtinį charakterizavo puikiai. Tai ir nulėmė, jog Karolis buvo priimtas.

„Turėjau niekam nepridary­ti problemų, negalėjau nuvilti manimi pasitikėjusių žmo­nių. O buvo labai nelengva: vienas toks tarp reginčiųjų, informacijos – daugybė, vieta nauja, nežinoma. Kaip ką susirasti? Skyrė man padėjėją, kuri lydėdavo į paskaitas ir iš jų, daug ką parodė, supažindino. Be to, iš pradžių jautėsi ir tam tikras atstumas nuo kitų studentų – juk buvau kitoks. Bet tas dalykas manęs nei skaudino, nei glumino“, – nemažai streso kėlusias dienas prisimena Karolis.

27-erių jaunuolis sako jaučiąs, jog požiūris į neįgalų žmo­gų keičiasi. Tačiau jo nešokiruoja, kai žmonės tiesmukai paklausia: o kaip tu darai tą ar aną? Anot vaikino, gali stebėtis, juoktis ar pykti, bet gali ir suprasti, nes jie nėra to patyrę, savo rate neturi tokių žmonių. O kas nežinoma, visada atrodo paslaptinga, keista. Todėl, sako Karolis, tiesiog reikia paaiškinti.

Muzikiniai gabumai buvo pastebėti

Dar besimokydamas Kauno ak­lųjų ir silpnaregių ugdymo cent­re, Karolis vaidino spektakliuose, aktyviai dalyvavo įvai­­riuose būreliuose, daina­vo pop chore, folkloro ansamb­ly­je, poe­zijos bei pro­zos skaitymo konkursuose. Tai tę­sėsi ir kon­servatorijo­je. Vieno tokio ren­gi­nio metu Ka­rolis susipažino su Kauno ka­merinio teat­ro aktore Kris­tina Kazakevičiūte, su kuria bendrus projektus organizuoja iki šiol.

„Maironio gimnazijoje tuomet vyko dainuojamosios po­ezijos ir raiškiojo skaitymo kon­­kursas, aktorė buvo verti­nimo komisijos pirminin­kė. Konkur­santų buvo labai daug. Nekė­liau sau didelių tikslų, tiesiog norėjau sudalyvauti taip, kad nebūtų gėda ir pats gerai jaus­čiausi. Pavyko, užėmiau pir­mą vietą. Aktorė pasiūlė: ar aš nie­ko prieš, jeigu kartais ji pasi­kviestų mane į vieną ar kitą ren­ginį. Sutikau. Taip papuoliau į Marijos radiją, paskui surengėme literatūrinius skaitymus apie P. Širvį „Geriu žalią tylą“, Čiurlionio „Laiškus Sofijai“, koncertą, kur aš atlieku savos kūrybos dainas. Pasirodome kultūros namuose, bibliotekose. Ir Bijotuose pasirodėme. Buvo baimės, kad žmonės neateis. Bet prisirinko pilna salė, dauguma sakė, kad gražu, patiko“, – pasakoja Karolis.

Kapeloje – tarp savų

Vaikinas yra dalyvavęs „Cho­rų karuose“, nors, ko gero, di­džioji dalis žmonių Karo­lį žino iš kapelos „Bijotaičiai“ – negali nepatraukti dė­mesio skaidrus balsas ir profesionalus muzikavimas. Ir jo atėjimas į kapelą visiškai natūralus, juo labiau, kad jis – bijotiškis. Nors pradžia, anot vaikino, buvo tikrai netikėta.

„Nei mąstai, nei planuoji, bet ima ir nutinka. Buvau gal penkiolikmetis, abu su broliu ėjome Sutvirtinimo sakramento. Mūsų būrelį išskirstė: vieni pa­tarnavo prie šv. Mišių, aš su grupe kitų stovėjau tarp bažnyčios choristų. O ten buvo ir grojančių bei dainuojančių kapeloje, vadovė – taip pat. Ji, pasiūlius ilgamečiam kapelos dalyviui Jonui Surkiui, pakvietė ateiti į repeticiją. Nu­ėjau. Pagrojome, padainavome – išeina. Tokia buvo pradžia. Paskui vadovė išėjo motinystės atostogų, kurį laiką vis­kas nutrūko. Iki tol, kol kapelai vadovauti ėmėsi dabar jau amžinatilsį Stasys Bugenis. Pri­simenu jį visada energingą, reiklų, kupiną idėjų. Gaila, kad taip staiga išėjo...

Netekome ir dviejų instrumentų – be armonikos, kuria grojo vadovas, dėl amžiaus ne­begriežia smuikininkas. Po va­dovo mirties kapelą paliko ir jo žmona – vienas iš stipresnių balsų. 

Ar ateis į kolektyvą naujų – sunku pasakyti. Tiesa, mus pa­laiko Evaldas Skrodenis, vil­niškis, bet čia – jo tėvo gimtinė, tad jam brangus šis kraštas. Pasiūlo mums naujų kūrinių. Kai jo nėra, kapelos muzikinė dalis tenka man. Tas pasitikėjimas įpareigoja, bet kartais man pačiam to pasitikėjimo stinga. Bijai pasakyti kažką tokio, kas žmones gali užgauti. Sakys: kažkoks pie­menys čia mat aiškina. Bet kai pavyksta, kai darniai suskamba naujas kūrinys, yra smagu. Nors jei atsirastų kas nors kitas vietoj manęs, tikrai perleisčiau vadovavimą“, – kuklinasi Karolis.

Jau vienuolika metų kapeloje grojantis ir dainuojantis vaikinas prisipažįsta, jog prie jos populiarumo labai prisidėjo televizija. Jos dėka ir jis, Karolis, yra žinomas ne tik savo krašte. Ne kartą yra koncertavęs, kai vaikai, anūkai su­galvoja padaryti staigmeną tė­vams ar seneliams jubiliejų, sukakčių proga. Tokie maršrutai tęsiasi jau po visą Lietu­vą. 

Muzika lydės visada

Ji yra didelė Karolio gyvenimo dalis. Jaunas vyras sako negalvojantis, koks jis būtų, jeigu likimas būtų lėmęs kitaip. 

„Su kapela esame sukūrę kli­pų, juos galima pamatyti „Yuotube“. Skai­tau atsiliepimus – jie geri. Tai džiugina. Supranti, jog darbas ne veltui“, – sako Karolis.

Jis neslepia ir pats kuriantis. Tiesa, tų kūrinių nėra daug ir jie dažniau skamba tik labiau kamerinėje aplinkoje. Ta­čiau gyvenimas tęsiasi, idėjų jaunuolis nestokoja, tad jų neabejotinai atsiras daugiau. Dar Karolis labai mėgsta skaityti. Be Brailio rašto, yra ir gar­sinis. O poezijos, prozos skaitymai yra svarbi jo veiklos dalis. Ir nereikia galvoti, jog neregintis žmogus yra atkirstas nuo pasaulio. Karolis naudojasi visomis išmaniosiomis technologijo­mis – dabar tam yra specia­lios programos. Tiesiog visam tam reikia trupučio daugiau laiko. O jei staiga nelieka elektros, anot mamos, visiems kyla panika, kaip čia ką surasti tamsoje?! O Karoliui panika dėl to, kad neveikia elektros prietaisai.

„Gali sėdėti, dejuoti, kaip tau blogai, ir nieko nedaryti arba laukti, kol už tave kažkas padarys. Bet gali eiti koja kojon. Žinoma, būna dienų, kai nenori, svyra rankos, nepavyksta kažkas. Bet dažniausiai pasitaiko, kuomet visos veiklos supuola į krū­vą, ir turiu spėti, nuvažiuoti, dalyvauti. Ir padaryti ne bet kaip, o tik gerai, nes tik tada jaučiuosi savimi patenkintas“, – sako Karolis.

Mintimis vaikinas nuolat grįž­ta į vaikystės prisiminimus. O ji buvusi kaip daugelio vaikų: ir dviračiu lakstė, ir griuvo, ir po kombainus kartu su vaikėzais karstėsi. Rūpėjo, kaip ravimas 

daržas ir kaip karvė melžiama. Buvo mėlynių ir guzų, bet prie visko prisiliesti, viską patirti norėjo pats. O tas siaubas, sukeltas namiškiams, kai jis įjun­gė zeimerį, bet, laimė, vis­kas baigėsi gerai, dabar jau ke­lia tik juoką tarsi vaikystės pokštas.

Visada drauge su Karoliu – jo mama: ir ligoninėse, kai mažiukas labai sirgo, ir skaityti bandė kartu. Brailio raštu. Karolis išmoko, mama – ne. Dažnai ir dabar ji lydi sūnų. Vasarą šeimą ištiko nelaimė: jie neteko tėvo. Anot Redos Kaminskienės, reikėjo apsi-

­spręsti, kaip bus su ūkiu. Dirb­ti su traktoriais, kitokia technika – ne moters jėgoms. Tad pasvarstę nutarė, jog ūkyje lie­ka jaunėlis sūnus Mikas, pernai baigęs vidurinę. Vyresny­sis Vilius su šeima gyvena Kau­ne, mažiausioji atžala Marija – antrokė.

Gražūs namai – jaukūs ir šil­ti. Tyliai groja muzika. Kaip kažkada, kai ji pirmąkart užvaldė Karolio dėmesį. Dabar ji svarbiausia jo gyvenime.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lapkričio 29 d. vykęs devintasis šios kadencijos savivaldybės tarybos posėdis baigėsi savotiškomis skyrybomis – iš bendros frakcijos, kurią buvo sudarę su visuomeniniu rinkimų komitetu „Centro judėjimas už Šilalės kraštą“ ir Lietuvos socialdemokratų partija, pasitraukė pagal Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą išrinkti tarybos nariai Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė ir Egidijus Gečas. Ši frakcija priklauso valdančiajai daugumai, todėl toks politikos naujokų sprendimas leidžia manyti, jog sunkiai sulipdytoje valdančiojoje koalicijoje sutarimo vis dar nėra.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

Lapkričio 29-osios vakarą Šilalės rajono verslininkai rinkosi į konferenciją „Šilalės verslas 2019“, kurios metu trumpai apžvelgta Šilalės rajono savivaldybės veikla, pasidalinta 2019 m. verslo įžvalgomis bei pasiekimais, įteikti apdovanojimai labiausiai pasižymėjusioms Šilalės rajono įmonėms.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Savivaldybės Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus atstovė spaudai

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

Paramos akcija „Maltiečių sriuba“ Lietuvoje vyko jau keturioliktą kartą, o jos tikslas – surinkti lėšų skurdžiai gyvenančių vienišų senelių ir neįgaliųjų globai bei maitinimui. Gruodžio 6-osios popietę tokia gerumo akcija surengta ir Šilalėje.  

„Tai jau tapo tradicija – kasmet susirinkusiuosius vaišina­me sriuba ir kviečiame aukoti vienišiems, neįgaliems ar šiaip sunkiai gyvenantiems šilališkiams“, – sako Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalėje vadovė Rozvita Beržinienė.

Anot jos, per kelias valandas buvo išdalinta daugiau nei 200 porcijų sriubos, o likusi po šventės nuvežta skurstantiems seneliams. Už sriubą Mal­tos ordino atstovė dėkoja ją virusioms kavinėms „Ugnija“, „Provincija“ ir „Pipiras“. 

Maltiečių vadovės skaičiavi­mu, šiemet šilališkiai aukojo dosniau nei praėjusiais metais: surinkta 314 eurų (pernai – 234 Eur). Tačiau bene labiausiai maltiečiai džiaugiasi ne silidesne pinigų suma, bet vis didėjančiu mūsų dosnumu ir noru dalintis su sunkiau gyvenančiais bendruomenės nariais. 

„Labai aktyviai dirba mūsų jaunieji savanoriai – akcijoje dalyvavo apie keturias dešimtis pagalbininkų iš Šilalės Simono Gaudėšiaus ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijų bei Dariaus ir Girėno progimnazijos. Ypač aktyvūs jaunieji maltiečiai Kvėdarnoje, vadovės Verutė Vaitkevičienė ir Virginija Paliakienė yra subūrusios net 25 mokinius, kurie lanko senelių namų gyventojus, neseniai dalyvavo Telšiuose vykusioje gerumo dienoje, kai teko ir malkas skaldyti, ir kambarius tapetuo­ti“, – pasakoja Maltos ordino pa­galbos tarnybos vadovė. 

R. Ber­žinienė pabrėžia, jog savanoriai dirba visuomeniniais pag­rindais, be jokio atlygio.

Šiemet prie mal­tiečių prisi­jungė prekybos cent­ras „Maxima“, kuris specia­liai šven­tei iškepė įspūdin­gą bemaž 25 kilogramų tortą. Juo buvo vaišinami visi, nusprendę prisidėti prie socialinės iniciatyvos. 

Aukoti maltie­čiai ragina visus metus, akcijos metu nurodyti numeriai veikia nuolat: paskambinus telefono numeriu 1408 – auka 5 Eur, o surinkus 1418 – 3 Eur.

„Taip pat galima aukoti ir tiesiogiai Šilalės rajono gyven­tojams. Tokiu atveju reikėtų jungtis per maltieciai.lt svetainę – auka gali būti vienkartinė, galima suformuoti ir perio­dinę auką, būtinai nurodant, kad aukojama Šilalės sky­riui. Kai kurie verslinin­kai taip jau daro, bet au­kų, kaip ir gerumo, juk niekada ne­gali būti per daug“, – šypsosi maltiečių atstovė.

Jau tradicija tapo Šilalėje rengti ir Šv. Kūčių popietę vienišiems, neįgaliems bei nepasiturintiems šilališkiams. Ir šiemet vyks vakarienė su tradiciniais patiekalais (juos dovanos kavinė „Pipiras“). Ir prie šio renginio taip pat gali prisidėti visi, tikintys, jog dalintis yra gera. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gerumą tarsi grūdą sėjame mažųjų širdelėse. Todėl Upynos Stasio Girėno mokyklos ikimokyklinės grupės vaikučiai su savo auklėtojomis apsilankė Tauragės rajone, Rūgalių kaime esančioje Sigito Klymanto sodyboje, kur įkurti beglobių šuniukų namai. 

Į mokyklą vaikai rinkosi nešini nelengvais lauknešėliais. Gardumynais norėjome palepinti žmonių paliktus, skriaudą patyrusius augintinius. 

Sodybos šeimininkas ne tik papasakojo apie gyvūnų globos draugijos veik­lą, bet ir parodė savo egzotinių augintinių parodą. Kiek įvairiausių emocijų patyrėme, galėdami prisiliesti prie smauglio, žalčio, driežo, alpakos, iguanos, ežiukų, angoros triušio, ožio, asilo ir kitų gyvūnų!

Ši išvyka – mūsų grupės ugdytinių gerų dar­bų, meilės, at­jautos skiepi­ji­mas ne tik  žmo­gui, bet ir gy­vū­nams. 

Jovita AUŽBIKAVIČIENĖ

Upynos Stasio Girėno mokyklos ikimokyklinės ugdymo grupės auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Lapkričio 22–23 d. vyko jaunųjų šaulių sąskrydis, skirtas Lietuvos kariuomenės dienai paminėti. Į sąskrydį su­sirinko šauliai iš Skaudvilės, Šilalės, Eržvilko, Vil­kyš­­kių, Pa­jūrio, Šakių, Lauksargių, Kvėdarnos, Taura­gės ir Pa­gė­gių.

Jaunieji šauliai dalyvavo orien­tacinėje foto­medžioklėje „Pažink Lauku­vos miestelį“. Taip pat varžėsi krep­šinio, šaudymo iš pneumatinio šautuvo, tinklinio, smiginio, kelmo metimo, rankų lenkimo rungtyse. Nugalėtojai apdovanoti medaliais ir diplomais.

Po varžybų šauliai žiūrėjo filmus karine tematika, bendravo su senais draugais, mezgė naujas pažintis.

Ernestas BURČAS

Laukuvos šaulių kuopos vadas

AUTORIAUS nuotr.