Padidinti beveik visus mokesčius, papildomai dar įvesti naujų nėra sunku. Tą bando įrodyti valdžia, parengusi beveik visus pagrindinius mokesčius didinančių įstatymų projektus. Planuojama, jog jau nuo kitų metų gyventojams augs pajamų, žemės, nekilnojamojo turto mokesčiai, didės akcizai degalams, alkoholiniams gėrimams ir tabako produktams, atsiras nauji mokesčiai lengviesiems automobiliams bei mik­roautobusams.

Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

„Kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio nusipelno. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiemet išskleidė platų Eduardo Balsio kūrinių spektrą. Palaikykime teatrą ir ateikime: reikia, kad visi žinotų, jog tai buvo didis šalies kompozitorius!“ – diskusijoje, skirtoje artėjančiai operos „Kelionė į Tilžę“ premjerai, kalbėjo režisierius Gytis Padegimas.

Klaipėdos Žvejų rūmuose premjeriniai spektakliai bus rodomi lapkričio 22 ir 24 d., o Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – gruodžio 3 d.

Pirmajame susitikime iš ciklo „Kultūros dialogai“ apie artėjančią premjerą diskutavo spektaklio režisierius Gytis Padegimas, muzikologė Daiva Kšanienė ir istorikė, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos žinovė Silva Pocytė. Diskusiją moderavo Domininkas Malajavas.

Anot S. Pocytės, „Kelionė į Tilžę“ – tai istorija, liudijanti pramonės industrijos skverbimąsi į pamarį. Ansas ir Indrė vyksta į Tilžę, kad pirmą kartą išvystų traukinį, kurio Klaipėdoje dar nėra matę. Tikėtina, jog veiksmas vyksta iki 1875-ųjų metų, nes būtent tada pajūrį pasiekė traukinys. Hermano Zudermano aprašytoje istorijoje minima, kad Indrė į svarbią kelionę vyksta savo austais rūbais. Ši istorija pristato lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo sąveikas. Pamario gyventojų kalboje atsiranda germanizmai. Lietuvininkui nutautėjus, t. y. prakalbus vokiškai, lengviau tapti ponu. Kalba pakeičia jo statusą, tad ir Ansas bandė naudoti kitos kalbos žodžius.

„Tai, kad E. Balsys 1980 m. sukūrė šią operą, rodo, jog kompozitorius buvo drąsus žmogus. Prisiminkime, kokio būta laikmečio, o šioje operoje vokiečiai vaizduojami kaip svetimtaučiai, lietuviai kaip pateikiami kaip žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Pakankamai drąsus užmojis“, – pastebėjo S. Pocytė.

Pasak muzikologės D. Kšanienės, „Kelionė į Tilžę“ vainikuoja visą kompozitoriaus E. Balsio kūrybinį kelią, nes šiai operai jis atsakingai ruošėsi kone dešimtmetį.

Ilgai ieškota operos siužeto. Kaip yra sakęs E. Balsys, jį „pagaudavusios“ ir įtikindavusios tik didelės aistros. Kai į jo akiratį pateko H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“, jos istorija sužavėjo netikėtais charakteriais, dramaturgija ir, aišku, aistromis. E. Balsiui patiko ir tai, kad istorijoje vaizduojamas jo mylimas pajūrio ir pamario kraštas.

„Operos siužetas – komplikuotas, jame vos trys pagrindiniai veikėjai ir keletas antraeilių. Dominuoja vidiniai pergyvenimai, kuriuos sudėtinga atskleisti scenoje, mažoka masinių scenų. Tuo opera „Kelionė į Tilžę“ panaši į Richardo Wagnerio kūrinius. Tokiu atveju ypač svarbus tampa solistų dainuojamas operos tekstas, jų dikcija“, – minėjo profesorė D. Kšanienė.

Pasak muzikologės, kiekvienas operos personažas apdovanotas savitu motyvu, sudarytu iš dvylikos muzikos garsų. Ypatingas galias įgauna ir orkestras. „Kelionę į Tilžę“ galima būtų pavadinti netgi simfoniniu teatru,  tad opera klausytojams turėtų palikti ypatingą įspūdį.

Su operos „Kelionė į Tilžę“ muzikine medžiaga dirba net trys dirigentai: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius.

„Visoje operoje svarbi jūra. Ji – mėgiamiausias E. Balsio kūrinių herojus: partitūroje regime daug marinistinių paveikslų. Kompozitorius į kūrinį įvedė ir liaudies muzikos intonacijas. Trečiame operos paveiksle girdime baladę „Žuvėdra, žuvėdra...“, atspindinčią pagrindinės herojės Indrės dvasinę būseną“, – akcentavo D. Kšanienė.

Režisierius G. Padegimas teigė suprantąs, kad E. Balsys nebuvo laisvas savo kūrybiniuose sprendimuose: tekdavo balansuoti tarp to, ką galima ir ką norima pasakyti. „Kelionė į Tilžę“ – tarsi E. Balsio Requiem, nes kompozitorius mirė vos po poros metų. Opera išjausta, subrandinta, apmąstanti visą E. Balsio gyvenimą. Herojai gvildena meilės, gyvenimo prasmės, nematomos būties kelionės temas.

Beje, pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas 1980 m. nuvylė garbųjį kompozitorių, nes buvo pernelyg konservatyvus, o ir ano meto solistai nebuvo pasirengę atlikti tokio pažangaus kūrinio.

 „Girdžiu tik E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muziką. Abu su scenografe Birute Ukrinaite esame ją įsimylėję. Beje, operos herojus Ansas paskendo maždaug ten pat, kur šią vasarą, apvirtus kūrėnui, marios pasiglemžė ir garsų šiandienos kapitoną“, – pabrėžė režisierius.

Anot jo,  „Kelionė į Tilžę“ pilna pirmapradžio sakralumo, kurį jau baigiame prarasti. Lietuviui būtina susimąstyti, nepasiduoti godumui ir nesunaikinti savo unikalios gamtos. „Jūra apiplauna, apšvarina net sielą. Šioje operoje įvyksta žmogaus akistata su savimi. Tai tarsi muzikinė išpažintis, sąskaitų su savimi suvedimas. Labai jaudinuosi, statydamas šią operą. Reikia įtvirtinti „Kelionę į Tilžę“ tarp iškiliausių nacionalinių operų, tokių, kaip „Gražina“ ar „Pilėnai“. Tai užduotis ir klausytojui: ateiti, klausyti, suprasti. Tik nuo žiūrovų priklausys, ar opera nedings iš repertuaro. Žiūrovai „balsuoja kojomis“. Kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio nusipelno. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiais metais išskleidė platų E. Balsio kūrybos spektrą, tad palaikykime teatrą ir ateikime. Reikia, kad visi žinotų, jog E. Balsys buvo didis šalies kompozitorius!“ – sakė režisierius G. Padegimas.

Indrės monologą iš operos „Kelionė į Tilžę“ susirinkusiems atliko solistė Rita Petrauskaitė (koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo). Kaip juokavo G.Padegimas, sodrus R. Petrauskaitės sopranas premjeros metu nuneš laivus iki pat Tilžės. Pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ spektaklis Žvejų rūmuose žiūrovų lauks lapkričio 22-ąją.

KVMT informacija

Olesios Kasabovos nuotr.

Žiniasklaidoje, socialinėje medijoje vis dažniau girdime ,,sėkmingo senėjimo“ sąvoką. Vienas iš pagrindinių sėkmingo senėjimo aspektų – aktyvus įsitraukimas į gyvenimą, įvairiapusę veiklą. Šiuo atveju svarbios ne tik visuomenės teikiamos galimybės, bet ir paties žmogaus motyvacija veikti. Paskata veikti gali tapti mylimas pomėgis, paraginimas, įkvepianti kito žmogaus istorija bei daugelis kitų veiksnių. Kviečiame susipažinti su nepailstančia ,,Sidabrinės linijos“ savanore Larisa iš Elektrėnų, kuri galbūt kažkam taps tuo pavyzdžiu, paskata ar tiesiog trumpu priminimu, kad amžius nėra kliūtis veikti.

– Larisa, papasakokite apie savo dieną. Ką veikiate? Kokių pomėgių turite?

– Man šešiasdešimt penkeri. Kasdien keliuosi apie šeštą ryto, geriu vandenį ir kavą, gaminu sau pusryčius. Maždaug apie devintą valandą imuosi darbo. Esu laisvai samdoma lietuvių-rusų kalbos vertėja.

Man ruduo – derliaus apdorojimo metas. Turiu sodą, jame auginu uogas, daržoves. Kadangi rūpinuosi mityba, derlių šaldau, džiovinu ir perdirbu be cukraus, acto bei pan. Taip pat džiovinu laukuose augančias vaistažoles, žiemą geriu jų arbatą ir draugams dovanoju. Kepu duoną iš įvairių sėklų ir viso grūdo miltų. Sveikai besimaitindama ir sporto nepamirštu. Kartais užsiiminėju joga. Dar labai mėgstu siuvinėti. Esant kokiai progai, mano siuviniai tampa dovana. Ir automobilį vairuoju. Taip ir prabėga diena.

– Kaip Jūs suprantate senatvę?

– Man senatvė – tai laisvė daryti tai, kam anksčiau laiko nerasdavau. Tai yra sodas, namai, anūkai, įvairūs pomėgiai. Sveikatos patikros niekada nebuvo mano prioritetas. Vis dar atlieku tik būtiniausius patikrinimus.

– Jei reikėtų papasakoti didžiausią neseniai patirtą nuotykį, kas tai būtų?

– Skrydis su parasparniu virš Birštono! Kaip smagu buvo! Tik devyniolika minučių, bet prisiminimai, adrenalinas kunkuliuoja manyje iki šiol.

– Esate aktyvi „Sidabrinės linijos“ savanorė. Kaip šią savanorystę atradote?

– Sunkiai susirgau, bet pasveikau. Pasveikusi jaučiau begalinį dėkingumą Dievui ir Visatai už galimybę gyventi toliau. Svarsčiau įvairius būdus dėkingumui išreikšti ir radau ,,Sidabrinę liniją“. Užpildžiau anketą, dalyvavau mokymuose, pasirašiau sutartį. Tai man dar viena dovana, dar viena galimybė atsidėkoti. Kartą per savaitę bendrauju su labai įdomiais žmonėmis. Jaučiu, kad tai naudinga ir man. Gyvenu viena, dukra su šeima užsienyje. Pasikalbėjus su kuo nors diena tampa smagesnė.

– Ko palinkėtumėte senatvės bijantiems žmonėms?

– Pirmiausia reikėtų sau tiksliau atsakyti į klausimą, ko būtent bijome? Vienatvės, ligų, nepritekliaus? Ar jausmo, jog tampi nebereikalingas? O po to jau galima ir spręsti. Turiu daug patirties. Mielai pasidalinu ja su pašnekovais „Sidabrinėje linijoje“. Sveikatos sunkumų ir be senatvės būna. Su jais galima kovoti. Vienatvė – taip pat išsprendžiama problema. Galima lankyti įvairius užsiėmimus. Aš lankau Trečiojo amžiaus universitetą, kitas nemokamas paskaitas, kurias organizuoja savivaldybė. Tai ugdo drąsą kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, susipažinti. Iki tol buvau dalykiška ir uždara. Dieną praskaidrina ir pokalbiai ,,Sidabrinėje linijoje“. Pokalbiui su pašnekove ruošiuosi iš anksto. Užsirašau jos svarbius įvykius, nes atmintis kartais mane apgauna... Kviečia mane stoti į „Bočių“ draugiją. Tai pensininkų draugija, kuriai padedu kaip savanorė. Nepriteklių spręsti galima ieškant darbo. Taip mano hobis tapo papildomu uždarbiu, o ir laiko internete neleidžiu beprasmiškai.

Ar bijote, kad esate niekam nereikalingas? Visiems jūsų reikia. Daug žmonių laukia jūsų bendrystės. Susipažinę, susidraugavę būsite laimingi ir kitiems laimę teiksite. Mano pašnekovė iš ,,Sidabrinės linijos“ – labai įdomus žmogus. Kartais stebisi, kad su ja kalbu ir man nenuobodu. Ji nori įsitikinti, kad yra įdomi. Daugeliui iš mūsų tai svarbu. Dažniau rodykime dėmesį aplinkiniams, tai grįžta atgal. Patikrinta!

Kviečiame prisijungti vyresnio amžiaus žmones pokalbiams su bendraminčiais telefonu!

„Sidabrinė linija“ – nemokama bendravimo ir pagalbos linija vienišiems garbaus amžiaus žmonėms. Siūlome galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti. Jaučiant poreikį būti išklausytam ar tiesiog norint susirasti bendramintį reguliariems pokalbiams telefonu, galima skambinti nemokamu telefonu (8-800) 8-00-20. „Sidabrinės linijos“ konsultantės Jus išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai.

„Sidabrine linija“ naudotis paprasta, saugu ir nieko nekainuoja. Skambinkite 8 800 800 20 ir praturtinkite gyvenimą naujais draugais ir pokalbiais su bendraminčiais.

Gražų 25 metų jubiliejų atšventė viena seniausių ir stabiliausiai dirbančių Šilalės įmonių – Balsiuose įsikūrusi kepykla „Pitlius“. Savo klientams bend­rovės vadovai padovanojo 25 pačius skaniausius figų-pasiflorų musinius tortus. Už gamybą atsakinga Nijolė Gudauskienė tikina, kad labai norėjo padėkoti klientams, kurie yra ne tik bendrovės varomoji jėga, bet ir įkvėpimo šaltinis.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija jau antri metai vykdo projektą „Skaityk, įsivaizduok, kurk“. Šįkart susitikimas vyko Rumunijoje. Jame dalyvavo penki pro­gimnazijos mokiniai ir dvi mokytojos. 

Mokiniai visą savaitę mokė­si ir kūrė kartu su bendraamžiais iš Graikijos, Italijos, Ispanijos, Rumunijos bei Len­kijos. Įdo­mius ir naudingus mokymus apie teksto analizę vedė lektoriai iš tarptautinės jaunimo organizacijos. Projekto dalyviai turėjo parengti visame pasaulyje gerai žinomų autorių (M. Tveno, Č. Dikenso, R. Dahl, J. K. Row­ling) knygų pristatymus. Mo­kinių laukia ir namų darbai – sukurti knygos anonsą. Įsiminė susitikimas su labai populiarių knygų vaikams autoriumi, „Hario Poterio“ ver­tėju į rumunų kalbą Aleks Mol­dovan. 

Nepaisant įtemptos darbotvarkės, turėjome ir laisvo laiko: aplankėme Tur­dos druskų kasyklas, mine­rologijos mu­ziejų. Labai gra­ži buvo apgyvendinusių šeimų iniciatyva kiekvieną vakarą sugalvoti naujų veiklų, kad vaikai nenuobodžiautų. Jie mokėsi tautinių šokių, jodinėti žirgais, lankėsi boulinge bei pan. 

Projektas finansuojamas Eu­ropos Sąjungos lėšomis pagal „Erasmus+“ programą.

Lineta DARGIENĖ

„Erasmus+“ projektų vadovė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje

AUTORĖS nuotr.

Velingrado mieste Bulgarijoje vyko pirmasis įvadinis mokytojų susitikimas pagal „Erasmus+“ projektą „Young Entrepreneurs at School – Go, Research and Explore Environment and Nature („Y.E.S – G.R.E.E.N.“). Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijai atstovavo mokytojos Laima Baltutienė ir Nomeda Kasmauskaitė. Projekte dalyvauja atstovai Bulgarijos, Lietuvos, Estijos, Čekijos, Slovakijos ir Italijos mokyklų.  

Trys dienos buvo skirtos susipažinti su part­neriais, aptarti būsimas veik­las, suderinti susitikimų kitose šalyse datas. Viešnagės metu ne tik dirbome, bet ir pabuvojome Plovdive, užsukome į Batak miestelį ir jame esantį muziejų, kuriame ryškūs  Bulgarijos istorijoje palikti skaudūs svetimos valstybės okupacijos pėd­sakai. 

Prisiminimai apie įspūdingus kalnus ir kraštovaizdį lydės dar ilgai. Ti­ki­mės, kad užmegzta nauja part­nerystė stip­rės, mokiniai įgis naujų pažinčių bei patirčių. 

Projektas finansuojamas Eu­ropos Sąjungos lėšomis pagal „Erasmus+“ programą.

Laima BALTUTIENĖ

„Erasmus +“ projektų 

koordinatorė Kaltinėnų 

Aleksandro Stulginskio gimnazijoje

AUTORĖS nuotr.

Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Kiek geriau išsilaikiusi tik suvalkiečių tarmė, bet greičiausiai tik todėl, kad jie mano kalbą bendrine kalba. 

Tuo tarpu žemaičių tarmės turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Juk jos išsaugojo begalę tokių senųjų ypatybių, kokių seniai nebeturi bendrinė kalba. Bene geriausiai jų vertę apibūdina didžiojo prancūzų kalbininko A. Meje žodžiai: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: „Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui”. Kalbėjo jis ne apie mūsų rašto kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.

Žemaičiams nederėtų svarstyti, kuri mūsų tarmė yra svarbesnė, labiau paplitusi ir „žemaitiškesnė”, o tuo labiau kurti jos pagrindu bendrinę (ar rašto) žemaičių kalbą. Mes puikiai suprantame vienas kitą kalbėdami ar rašydami kiekvienas savo tarme. Būtina puoselėti kiekvieną patarmę ar šnektą ir stengtis parodyti jos savitumą bei grožį.

Muna akis 

Žmuogus saka sava draugū:

– Nasupruntu, kāp tu galiejē apsižānīti su ta sava Muorta. Juk ana tuoke nagraži: maža, kūda, su vīna ake spitra, kupruota i dā raiša.

Draugs atsaka: 

– Prie­te­liau, jegu tu ī anun pa­žiū­rie­tumē pruo muna aki, tu pa­ma­tī­tu­mē, kuoke ana īra puiki.

Muotriška ir vel’ns

Vīnam kaime gīvena vīrs su pačia – jauna, graži puora. Anī tāp gražē sutari, ka visi anīms pavīdieji. Tas anū suta­rims baisē napatika velniū. Su­galvuoji uns anus sukiršīnti – juk nagal’ būti, ka žmuonis tāp gražē sugīventū. Vel’ns ir vīna miegin supīkīnti, ir kita, vuo tī tik džiaugās vīns kitu i dar labiau vīns kita mīl’.

Mata vel’ns, ka nieka nabūs. Nuēji pri tuokiuos muotriškas i saka:

– A tu gali supīkīnti tus jau­nūsius?

– Galiu, jegu už tun dūsi rauduonus čeverīkus.

Anī sutari, ka tus čeverīkus vel’ns atneš pri upes.

Muotriška pataiki, kap vīrs ari dirva ir nuēji pri anuo jaunuoses pačiuos. Saka anai:

– Tavi vīrs labā mīl’, ale īra vīna bieda. Anam unt kakla pa­barzdie išdīga tuoks plau­ks, uns gal’ ataušīnti anuo meili. Jegu nuori, ka ir tuoliau ta­vi mīlietū, tu turietumē tun plauka nuskusti. Kap vīrs pa­reis pītu ir pavalgis atsiguls ir užmigs, tu paīmk britva i nuskusk tun plauka.

Tada muotriška nuēji pri anuos vīra ī dirva i saka:

– Žinā, tava pati tur kavalieriu. Girdiejau, ka ana nuor tavi papjauti. Jegu nuori īsiti­kīnti, pavalgis pītus sakīk, ka pavargā i nuori pasnausti. Ale būk tik prisimerkis i žiūriek, kun ana darīs.

Vīrs tāp i padari. Gul’ prisimerkis i mata, kad pati atēn su britva i tīsē anam pri gerklies tun britva kiš. Vīrs pašuoka, atiemi britva, pradieji šaukti, riekti i susipīka nagīvā.

Muotriška nuēn pri upes at­siīmti čeverīku. Žiūr, ka vel’ns stuov kituo upes pusie, vuo čeverīkus pririšis pri kar­tes dūd anai par upi. Ana i klaus:

– A tu nagaliejē atēti ī šiun pusi i padūti čeverīkus tīsē ī runkas?

Vel’ns saka:

– Je tu galiejē tuoki graži puo­ra sukiršīnti, kas žina, kun tu su munim gali padarīti. Jau geriau aš būsu kituo upes pusie, kur tu nadasīksi. 

Pīns 

Atvažiava ī miškus pri Ši­la­les medžiuotuoju būrīs iš Kau­na. Buva gili žīma, snīga iki ša­kumas. Braidi vargšā puo miš­kus iki pītu, sušlapa, pavarga. Žvieris kažikur dingin, tik kelias lapes tamati. Kap jau visai nusivari nu kuoju, žiūr – pa­miš­kie suodyba. Saka, užēs­ma atsipūsti.

Truobuo tik trīs nadideli vaikelukā, tievā išliekin ī darbus. Vīns medžiuotuojus saka:

– Vakā, gal’ turat pīna atsigerti?

– Turam tuo gera kīk nuorat, – saka.

Atneši pilna pūdīni pīna. Me­džiuotuojē ger pasikeisdami kuol’ išgieri visa pīna. Tada vīns saka:

– Vuo kīk turiesma muokieti?

– Kun čia muokieste, vis tīk mas anuo nabūtumiem gie­rin – pelie buva nuskindusi.

Kap išgirda tas, kur laiki pūdīni, ir paleida anun. Pūdīni tik tekšt i suduža. Didesnīsis vāks i saka:

– Diedi, daba rēks muokieti už pūdīni. Juk mas daba turiesma sava rēkalu nakti ēti ī lauka aba pirkti naktini pūduka. 

Doc. Jonas BUKANTIS, 

kalbininkas

Spalio 11 d. žemės ūkio ministras Andrius Palionis tradiciniame renginyje „Pienės 2019“ apdovanojo pažangiausių pienininkystės ūkių atstovus. Renkant sėk­mingiausius pieno ūkius, įmonės ir šeimos ūkiai atskirai vertinami dviejose kategorijose pagal supirkėjams parduoto pieno kiekį bei per metus iš vienos karvės primelžtą pieną.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. Rafael ACHMEDOV 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80

Savivaldybės administracijai Europos Sąjungos paramos lėšomis masiškai perkant  socialinius būstus, laukiančiųjų valdiškos pastogės eilė nemažėja. Netrumpina jos ir, kaip teigia Vyriausybė, gerėjantis gyvenimas. Tik valstybės dėl to kaltinti negalima, nes, pavyzdžiui, Šilalės savivaldybės politikai nė nesvarstydami pritaria administracijos darbuotojų pasiūlymui socialinius būstus nuomoti žmonėms, kurie ne tik dirba ir normaliai uždirba, bet ir turi nuosavo nekilnojamojo turto.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80