Jei Kalėdų laikotarpiu kurį nors šventinį vakarą praleisite prie televizoriaus, neabejotinai išvysite jau klasiką tapusį filmą „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“. Piktuolio niurzgos Grinčo istorijoje – nemažai paralelių su mūsų valdžios vykdoma mokesčių politika.

Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Liepos 1 d. įsigaliojus Šeimos kortelės įstatymui, nuo rugsėjo Vyriausybė daugiavaikėms šeimoms žadėjo įvairių nuolaidų, specialių lengvatų, paslaugų bei privilegijų. Buvo skelbiama, kad jomis naudotis galės visi šeimos nariai. Atrodė, jog tai tikrai bus geras dalykas – juk padės taupyti. Deja, prabėgus pusmečiui nuo įstatymo įsigaliojimo, didžioji dauguma šilališkių apie jas nieko nėra girdėję. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Gruodžio 20-ąją, prieš vidurdienį, Šilalėje griaudėjo šūviai. Taip apie šventę galėjo sužinoti netgi tie, kas joje nedalyvavo. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono Pajūryje vadas plk.ltn.Vadimas Jeriominas sako, kad nuo šiol nauji batalione tarnaujantys šauktiniai visada prisieks Šilalėje.

Šventė prasidėjo Šv. mišiomis Šilalės Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kurias aukojo karo kapelionas kpt. Saulius Kristapavičius. Po to kariai atžygiavo į Jono Basanavičiaus g., kur sustojo iškilmingai rikiuotei. Čia išsirikiavę brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai prisiekė Lietuvos Respublikai. Jų priesaikas priėmė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas plk. Nerijus Stankevičius ir brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadas plk.ltn.V. Jeriominas.

Priesaika palydėta žemę supurčiusiomis salvėmis už Tėvynę Lietuvą, už Lietuvos kariuomenę, už prisiekusius karius. Dar vieną, jau atsisveikinimo, salvę iš 105 mm M-50 haubicos paleido tarnybą baigęs štabo vadas mjr.Vaidas Juodis.

Prieš renginį kalbinta bataliono civilių ir kariškių bendradarbiavimo specialistė Rimgailė Karaliūtė informavo, kad pirmąkart rajone dislokuoto karinio vieneto priesaikas Šilalėje ištarė net 165 artilerijos bataliono ir 56 prieštankinės kuopos kariai. Pasak R. Karaliūtės, gausiame vaikinų būryje yra ir 14 merginų.

Naujojo šaukimo kariai į Pajūrį atvyko iš visos Lietuvos, daugiausiai jų – iš Klaipėdos bei Šiaulių. Gausiame naujųjų šauktinių būryje yra ir pulkas šilališkių, kurie po iškilmių sustojo bendrai nuotraukai.

„Šilalės rajono vaikinų batalione yra gerokai daugiau. Bet turime tik dešimt laisvų minučių, per kurias galime pabendrauti su mus pasveikinti atvykusiais draugais, tėvais, todėl gal ne visi susirinkti spėjo“,  – sakė vienas iš naujųjų šauktinių.

Šauktiniai Pajūryje dislokuotame batalione tarnauti pradėjo gruodžio 2-ąją ir bus čia devynis mėnesius. Tarnybą jie turėtų baigti rugpjūčio mėnesį.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje lapkritis buvo ypač intensyvus „Erasmus+“ projektiniais darbais. Mėnesio pradžioje mokiniai išvyko į Ispaniją, o pabaigoje – projektu „Lyčių lygybės idėja jaunimui“ – Vengriją, Budapeštą.

Susitikimo Budapešte tema – lyčių lygybės principai mūsų visuomenėje. Projekte dalyvauja vyriausi progimnazijos mokiniai aštuntokai. Iki išvykos jiems teko nemažai paplušėti: mokiniai atliko tyrimą apie lyčių lygybę seniau ir dabar, analizavo pokyčius, lygino rezultatus su kitų šalių apklausos duomenimis. Teko pasimokyti šokti lietuviškus šokius, nes buvo numatytas ir kultūrinis  vakaras. Mokiniai ne tik šoko, mokė kitų šalių atstovus, bet ir žaidė, vaišino lietuvišku sūriu, obuolių sūriu, saldainiais, juoda duona su medumi. Užsieniečiai liko sužavėti.

Vaikai turėjo itin daug praktinių bei teorinių užsiėmimų. Mokymai vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Diskusijos ir praktiniai užsiėmimai buvo itin naudingi. Tačiau užsiėmimai vyko ne tik lygiateisiškumo tema – buvo gausu ir sportinių rungčių, vieną vakarą visi kartu kepė picas, gamino sumuštinius piknikui mieste. Mokiniai nakvojo visi kartu jaunimo nakvynės namuose, kiekviename kambaryje – skirtingų tautybių.

Į šio projekto veiklas įtraukti septyni progimnazijos mokiniai, jie balandį vyks į Seviliją, Ispaniją. Vien per šiuos mokslo metus įvairių projektų metu net šešiolika mokinių pabuvojo užsienyje. Projektai plečia akiratį, gilina žinias, užmezga pažintis ir suteikia naujų galimybių. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos remiamos programos „Erasmus+“ lėšų.

Lineta DARGIENĖ

„Erasmus+“ projektų koordinatorė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje

AUTORĖS nuotr.

Gruodžio mėnesį vyko pirmasis „Erasmus +“ projekto „Move your body, move your mind – developing mental skills through board, field, sports and ICT games“  („Judink kūną, lavink protą – protinių gebėjimų lavinimas per stalo, lauko, sportinius ir IT žaidimus)“ partnerių susitikimas Graikijoje, Dramos miesto pradinėje mokykloje. Jame dalyvavo ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos Sigita Olendrienė bei Kristina Katauskaitė, taip pat pedagogai Italijos, Rumunijos, Graikijos ir Lenkijos.

Pagrindinis tikslas projekto – dalijimasis gerąja patirtimi, esminių kompetencijų ir gebėjimų lygio kėlimas. Mokiniai turės galimybę gerinti bendravimą užsienio kalba, ugdyti matematines ir informacinių technologijų kompetencijas.

Pirmojo susitikimo metu projekto dalyviai pristatė savo mokyklas, vykdomas veiklas. Mokytojai aptarė švietimo sistemų panašumus bei skirtumus skirtingose šalyse, dalijosi darbo mokykloje patirtimi bei metodais, IT panaudojimo galimybėmis pamokose. Taip pat aptartos tolesnės veiklos.

Po susirinkimų mokykloje susipažinome su Dramos miesto istorija, įžymiomis vietomis, lankėme archeologines vietoves, amfiteatrą, ragavome tradicinių graikiškų patiekalų,  daugiau sužinojome apie Graikijos istoriją, kultūrą bei tradicijas.

Kristina KATAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų ir vokiečių kalbų mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Istorija – gyvenimo mokytoja, primenanti ir iš dalies paaiškinanti tam tikrus civilizacijos iššūkius. Atsimenamas ir pragaištingas XIV amžius, kuomet siautusi maro epidemija nušlavė apie trečdalį Europos žemyno gyventojų. Praėjus apie trims šim­tams metų, paplito sifilio infekcijos, dar vadintos meilės maru, kurio sukeltą plikimą vyrai maskuodavo perukais...

XX a. iš Afrikos pasiekė žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). Pa­tekęs į žmogaus organizmą, ŽIV dauginasi, naikin­da­mas baltuosius kraujo kūnelius, ir pereina į vėly­vąją stadiją AIDS. Pas­tarasis pasireiškia sunkiomis ki­tomis infekcinė­mis ligomis (tuberkulioze, plau­čių uždegimu, kandidoze ir kt.) ar navikais. Iki 1995 m. ŽIV ligos kompli­kacijos JAV buvo pagrindinė 25–44 m. suaugusiųjų mirties prie­žastis. Apie 50 tūkst. amerikiečių mirė nuo su AIDS susijusių priežasčių. Kai 1995 m. patvirtinus kombinuotą tera­piją, gydymas tapo prieinamas platesniam ratui asmenų, mirčių sumažėjo nuo 38,8 tūkst. 1996 m. iki 14,5 tūkst. 2000-aisiais. Skaičiuojama, kad 2018 m. pabaigoje pasaulyje su ŽIV gyveno 37,9 mln. gyventojų. Lietuvoje iki 2019 m. sausio 1 d. užregistruoti 3172 ŽIV užsikrėtę asmenys.   

Nuo 1988-ųjų gruodžio pra­džioje minima pasaulinė AIDS diena. Pažymėdami šią datą, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS cent­ro medikai kasmet kviečia ug­dymo įstaigas, visuomenines organizacijas bei kitas bend­ruomenes dalyvauti viktorinoje-protmūšyje „AIDS: geriau žinoti 19“.

Pajūralio pagrindinės mokyklos mokytojos Ligita Martinavičienė ir Ona Dvilienė šiemet organizavo vyresnių klasių mokiniams integruotą pamoką kitaip – jos metu intelektualiame žaidime dalyviai varžėsi, kas greičiau atsakys į klausimus apie ŽIV, jo plitimo būdus, prevenciją, gydymą, mokslo naujienas šiose srityse. Renginio dalyviai segėsi raudonus kaspinus – tarptautinius paramos, prevencijos bei solidarumo su užsikrėtusiais ŽIV ir sergančiais AIDS simbolius. Mokyk­los direktorė Renata Rimkuvienė išreiškė viltį, jog įvairiais renginiais, aktualios informacijos apie ŽIV infekciją sklaida dar labiau bus stip­rinamas vi­suomenės budrumas, padi­dės gyventojų informuotumas apie šias pavojingas ligas.

Mokinių komandos ap­dova­notos Šilalės visuomenės svei­­katos biuro įstei­g­tomis dovanomis.

Arūnas MIKALAUSKAS 

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas 

Onos DVILIENĖS nuotr.

Buvimą su seneliais prisimename kaip patį gražiausią laiką savo gyvenime. Senelių ir anūkų ryšys – ypatingas, kitoks nei tėvų ir vaikų. 

Seneliai su anūkais bend­rauja laisviau nei tėvai su savo atžalomis. Būna, jog vaikus griežtai auklėję žmonės anūkams nuolaidžiauja. Taip yra todėl, kad, auginant vaikus, visa atsakomybė tenka tė­vams, o seneliai anūkus prižiūri retokai, todėl tampa paprasčiau jais džiaugtis, o mažieji gauna labai daug šilumos, supratimo bei palaikymo. 

Į tradicinę Senelių šventę, ku­ri kasmet rengiama Obelyno pagrindinėje mokykloje, diedukų ir močiučių susirinko gausiai. Jie galėjo pasidžiaugti savo anūkėlių dainelėmis, šokiais, muzikavimu, žemaitišku žodžiu, kiekvienas pado­vanojo po savo nuotrauką. Rė­melius vaikai darė patys, juos puošė, dekoravo, rašė pačius gražiausius žodžius. 

Visi drauge vaišinosi kvap­nia arbata, obuolių pyragu bei kitais skanėstais. Tokie pasibuvimai dar labiau sustiprina tarpusavio ryšį.

Birutė ZDANAVIČIENĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė

Arvydo ZDANAVIČIAUS nuotr.

Šilalės krašto žemaičių sueigos organizuojamos kiekvienais metais. Šiemet drau­­gijos narius kvietėme į sueigą Kaltinėnuose, kuri buvo ypatinga, nes skirta Že­mai­tijos metams paminėti. Pagrindiniai renginio organizatoriai buvo Kaltinėnų mies­telio bendruomenė ir Kaltinėnų kultūros namai, etninės kultūros plėt­ros prog­ramai įgyvendinti skirta lėšų.

Paskutinį lapkričio šeštadienį iš visų rajono kampelių atvykę žemaičiai ir atsivežę Žemaičių pasus, gavo šventinį antspaudą. 

Sueigoje dalyvavo rajono va­dovai, tarybos nariai, Šila­lės kraštiečių draugijos pirmininkas, Že­mai­tijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, kuris ne tik pasveikino šventės dalyvius, bet ir padovanojo naujausių knygų. Klai­pėdos universiteto archeologas Gintautas Zabiela skaitė pranešimą apie Bilionių piliakalnio archeologinių tyrimų atradimus. 

Lietuvos pasakotojų konkurso pirmosios vietos laimėtoja Zita Grū­die­­nė nuotaikingai paporino apie piliakalnio burtus. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė Edita Merkelienė supažindino su Ši­lalės vietovardžių ypatumais.

Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos pirmininkė Jur­­gita Viršilienė pristatė drau­­gijos veiklą, numatomus at­­likti darbus. Nė vieno nepa­liko abejingo dokumentinis filmas „Ši­lalės kalvomis bėga Že­maičių plentas“, kuris skirtas plento atidarymo 80 metų sukakčiai paminėti. 

Sueigos me­tu įteikti Že­mai­čių pasai naujiems drau­­gijos nariams. Džiugu, jog atsiranda žmo­nių, norinčių dokumento, įro­dančio žemaitišką kilmę. Už žemaitiškų tradicijų puo­se­­­lė­­jimą, sklaidą, gražius bei pras­­mingus darbus no­­mina­cija „Žemai­tiš­ku­mo sargs“ įteikta ak­ty­viai Šilalės krašto žemaičių kultūros drau­gijos narei Virginijai Geš­tau­­tienei. 

Renginio dalyvius linksmi­no Kaltinėnų Aleksandro Stul­­­ginskio gimnazijos mokinių bei Kaltinėnų kultūros namų kolektyvai. Kaltinėnų miestelio bend­ruomenės narės paruošė žemaitiškų patiekalų. Jais visi vaišinomės, atsigaivindami namine gira.

Asta BATAITYTĖ

Kaltinėnų miestelio bendruomenės narė, Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos narė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Smagioji Žemaitijos upė Virvytė braižo žemėlapiuose kilpas-mink­les, šoka smagų suktinį – tarsi vaikosi vėją laukuose, kilpiniuoja, atgal sugrįžta, lyg norėdama išgirsti jau užmirštas istorijas, kurias vis dar pasakoja snaudžiantys pakrančių piliakalniai, šlamantys ąžuolynai, girgždančios sodybų šulinių svirtys...

Šiemet aš vėl dalyvavau dailininkų plenere Luokės apylinkėse, svetingoje Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje, vėl sveikinomės su Šatrija, klausėmės gervių, apuokų ir volungių, kopinėjome Medupio bičių dovanas.

Bet man vis rūpėjo prakalbinti Virvytę ir štai aš, jau įsitaisęs jos kranto atšlaitėje, gaudau akvarele upės srauto bangelių atspindžius – gal pavyks atskleisti jos žaismėje užkoduotas šio krašto paslaptis. Teškena vanduo per akmenis, nusijuokia: nori sužinoti, kas toks buvo šio krašto herojus Tadas Blinda. Razbaininkas ar svieto lygintojas? Keliauk su manimi į Kinčiulių kaimą, kur Tadas gimė, užsuksime ir į Ubiškę, jos bažnyčioje Tadas krikštytas, o už Tryškių aplankysime Paragių dvarą, kur kažkada gyveno rašytoja Lazdynų Pelėda, pirmoji panorusi papasakoti lietuviams apie Tadą Blindą.

Sudėtingais laikais gyveno šis jaunuolis. Jam buvo tik pen­kiolika, kai nutilo 1863-iųjų sukilimas, po kraštą dar il­gai klaidžiojo abejonės: ar teisingi laikai, papročiai, ar taip bajorų ir valstiečių bendra kova su caru turėjo pasibaigti... Matyt, paviliojo Tadą sukilėlių laužų romantika, gal buvo ką girdėjęs ir apie senus, legendinio savo bendravardžio Tado Kos­ciuškos žygius.

Dvylika metų truko nuotykingi Tado Blindos – svieto lygintojo – žygiai, liūdnai pasibaigę Luokėje, Šv. Jurgio jomarke 1877-aisiais. Tadas, jo bendrininkai per tą laiką buvo primiršę kilnius siekius, nebeskyrė, kas ko nusipelnęs, nuskriaudė ne vieną varganą sodietį, tuštino ir kupinus, ir kiau­rus aruodus, grobė ūkininkų arklius. Vietiniams tik­rai buvo įkyrėjęs razbaininko nartumas, smuklių didvyrio šlovė.

Bet po Tado žūties tamsieji kaimyno darbeliai greitai užsimiršo, linksmo būdo žemaičiai kūrė vieną už kitą smagesnes istorijas apie Blindą, senoliai lenktyniavo, kas daugiau svieto lygintojo kovingų negandų prisimena...

Klyktelėjo eglėje juodoji meleta – nutrūko mano pokalbis su Virvyte. Bet gal ne? Meleta pakilo nuo šakos, sparnu kepš­telėjo kankorėžį, ir lyg tamsus šešėlis padange nulingavo Bivainių girios link. Gal ten apsilankyti kviečia ir mane?

Patraukiau meletos nurody­ta kryptimi. Vasaros saulės kait­roje iki dykumų smėlio spalvos išblyškęs vieškelis atvedė į Tado Blindos žaliąsias valdas. Bivainių girioje dar glaudžiasi viršūnėmis razbaininkų priesaikas menančios pušys, tamsiai žaliame pelkėtame eglyne kažkas krebžda, slapstosi... Suklusau, bet netrukus atlė­go – tai tik šernų būrelis miklina šonus, mane pajutę, nugarmėjo miško tankmėn.

Girios prieigose aptikau šim­tametę koplytėlę, spėju, ji bu­vo pastatyta keliauninkams padrąsinti, mat pasimeldus, paprašius aukštesniųjų galių pagalbos, ramiau į Ubiškę kulniuoti. O iki jos net keturi kilometrai gūdžiu mišku, kuris dar garsus baugiais nutikimais!

Jau mūsų amžininkai kraštotyrininkai surinko, užrašė Že­maitijoje daugybę padavimų apie Blindos žygius. Ko­lūkinės epochos laikais vietinių literatų buvo sukurta (gal prisižiūrėjus filmų apie Robiną Hudą) naujų Bivainių girios istorijų. Jų veikėjai buvo įprasti nuotykinės literatūros herojai – žandarai, dvarininkai, kunigai, kariškiai, elgetos, minimas net kunigaikštis Oginskis. Puse lūpų kalbėta ir apie paslėptus Blindos lobius. Jie dar nesurasti, tad ir aš, grįždamas į Luokę, atidžiai dairiausi, įsidėmėjau tokį kerėplą, bene trijų šimtų metų senumo klevą. Po jo kreivomis šaknimis tikrai užtektų vietos apkūniai puodynei su aukso rubliais! Bet, atrodo, vėl išgirdau tylų Virvytės šnaresį: pasižvalgyk mano vagoje, po didžiuoju akmeniu ties Kinčiulių kaimo brasta.

Luokėje nėra jokio atminimo ženk­lo, skirto Tadui Blin­dai. Daugelio vietinių nuomone, jis paprastas plėšikė­lis, kurių ir šiais laikais pasitaiko. Svars­tau, gal tikrajam Blindai užtektų simbolinio kauburėlio miestelio kapinėse, tačiau jo antrininkui, literatūri­niam herojui, ki­no filmų didvyriui, svieto lygintojui, reikėtų kokio nors paminklėlio. Kas­met šį miestelį aplanko vis daugiau smalsių turistų, kurie ieško tik­ra medijų žvaigžde tapusio legendinio teisybės gynėjo gyvenimo pėdsakų.

Naujasis Tadas Blinda, ku­rį dabar jau pažįsta visa Lie­tuva, pradėtas kurti apie 1900-uosius. Rašytoja Laz­dynų Pelėda savo surinktą medžiagą apie realųjį Tadą Blindą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žem­kalniui. Jo sukurta drama susilaukė didelio pasisekimo. Spek­taklis apie svieto lyginto­ją pirmą kartą pastatytas Vil­niuje 1907 m., dra­ma išleista atskira knyga.

Vė­liau, XX a. viduryje, nė vie­nas leidinys, skirtas turistams, ke­liau­­tojams po Že­­­maitiją, nepamiršo plačiai aprašyti Tado Blin­dos, Luo­kės apylinkių herojaus, žygių. Ta­čiau la­biau­siai svieto ly­gin­toją išgarsi­no Lie­tu­vos televizijos fil­mas, sukurtas pa­gal Ri­manto Ša­velio ro­maną. Ke­turių dalių se­rialas ek­ra­nuose pasiro­dė 1972 m. Iki šiol neblėsta ir 2011-aisiais sukurto kino filmo apie Ta­dą Blin­­­dą šlovė. Garsusis raz­bai­nin­­kas tapo ir populiaraus miu­­ziklo herojumi.

Netikėtai smagiu rakursu Ta­­do Blindos nuotykius prisiminė garsus Lietuvos dailininkas karikatūristas Fridrikas Sa­mu­kas, praeito amžiaus sep­­­­tintajame dešimtmetyje sukūręs komiksą apie Že­mai­­tijos svieto lygintoją. Ko­mik­­sas bu­vo išspausdintas to me­to populiariame humoro žur­nale „Šluota“. Manau, F. Sa­­muko sukurtas pieštinis Ta­das Blinda galėtų tapti naujuoju turistiniu Blindos įvaizdžiu. Vertėtų komiksą išleisti atskira knygute – tai būtų puikus suvenyras keliaujantiems po Žemaitiją, lankantiems Luokę, Šatriją, slap­tin­gas pavirvyčio girias.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės