Šventės ir nerimas
Praėjusi savaitė buvo išties šventiška. Praūžė šv. Valentino diena, ir vyrams atsirado gera proga suminkštinti savo mylimųjų širdis. O per Vasario 16-ąją – vieną šilčiausių šios keistos žiemos dienų – padvelkė tikru pavasariu, kuris, sumišęs su Nepriklausomybės 102-ųjų metinių šurmuliu, daugelį nuteikė itin pakiliai.
Yra du dokumentai...
Dar kartą – turbūt kelioliktą – iš Signatarų namų balkono pasiklausėme pirmojo šalies vadovo, prof. Vytauto Landsbergio kalbos, kuriai vieni plojo, kiti traukė pečiais. Bet šioje šventėje pasigendi vieno akcento: juk lygiai po 31-erių metų visai kitokiomis sąlygomis buvo priimta vadinamoji Minaičių Deklaracija – labai svarbus, 8 partizanų vadų pasirašytas Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos dokumentas, skelbiantis lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Beje, praėjusią savaitę buvo rastas dar vienas šios Deklaracijos egzempliorius.
Kai kas sako, kad jis net svarbesnis už 20 signatarų priimtą 1918 m. Nepriklausomybės Aktą. Juk jį aštuoni vyrai pasirašė bunkeryje, prie žibalinės lempos, virš galvų švilpiant okupantų ir stribų kulkoms, o aną dailiai pasirėdę inteligentai priėmė jaukiame didmiesčio kabinete, gurkšnodami arbatėlę, atokiai stebint vokiečių valdžiai. Bet lyginti šiuos dokumentus – beprasmis užsiėmimas, nes juk jie abu vedė mus į laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Netrukus šį ilgą kelią apvainikuosime Kovo 11-osios 30-mečio švente.
Didžioji Astravo patyčia
Tačiau žmogus gyvena ne vien šventėmis. Jį graužia kasdieniai nepritekliai, neužtikrinta rytdiena, valstybę supantys
pavojai. Tarp anos savaitės linksmybių įsiterpė nerimo šešėliai. Turiu galvoje ne mūsų link artėjančią koronaviruso šmėklą (antai vienas užkrėstasis mirė už Azijos ribų), o didesnę – galbūt visos tautos išnykimo grėsmę.
Nekaltinkite manęs fantazijomis, nes šeštadienį Seime įvykęs Sąjūdžio prieš Astravo AE (sutrumpintai – „Anti-A“) pirmasis suvažiavimas parodė, jog Černobylis-2 visai įmanomas, ir katastrofa gali įvykti ne už 640 kilometrų, o už kokių 50. Lietuvos pastangos sustabdyti jėgainės statybą kol kas bevaisės, bet tai nereiškia, jog galime nuleisti rankas, sakė diskusijos dalyviai. Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos duetas tik nuduoda, kad nesutaria, o Maskva, kaip sakė prof. V. Landsbergis, „naudojasi silpnesnės Baltarusijos erdve ir resursais“. Ji nepaiso Lietuvos protestų.
„Astravo afera yra didžioji patyčia – jūs mažiukai, jūs bejėgiai, jūs nieko negalit padaryt, o mes, ką norėsim, tą darysim. Bet mes sakom, jog galim padaryt – mes priešinamės ir kažin, ar jums taip besąlygiškai seksis, neišsigąstam patyčios“, – sakė V. Landsbergis.
Branduolinis kuras pirmajam Astravo AE reaktoriui turėtų būti atgabentas 2020 m. pirmąjį ketvirtį, o patį reaktorių tikimasi įjungti šiemet. Vėliau turi būti pastatyti dar trys reaktoriai.
Sukrusti dar ne vėlu
Žinoma, visuomenė sukruto per vėlai. Kalti ir politikai, kurie pasyviai stebėjo, kai rusiškas „Rosatom“ ruošiasi statyti AE prie Lietuvos sienų. Dažnai skamba priekaištai ir anuometiniam Premjerui Andriui Kubiliui, kuris dviračiu pasivažinėjo iki Astravo ir atgal ir nesiėmė jokių priemonių. Pylos gauna ir buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tik stebėjusi vietos parinkimą jėgainės statyboms ir maloniai su gėlėmis sutikinėjusi A. Lukašenką.
Štai kodėl nuo šio Sąjūdžio nusišalino Lietuvos socialdemokratų partija, pareiškusi, jog šitas konservatorių vajus skirtas artėjantiems rinkimams.
„Tai konservatorių rinkiminė akcija, jie tradiciškai siekia mobilizuoti savo rinkėjus su šūkiu „Lietuva pavojuje“, – pareiškė socialdemokratų atstovas Justinas Argustas.
Kaip ten bebūtų, Lietuva tikrai stumiama į pavojaus zoną. Kaip iš Seimo tribūnos kalbėjo koncerno „Bod Group“ vadovas Vidmantas Janulevičius, mums gresia ne tik tiesioginis branduolinis pavojus, bet ir visais 4 laipsniais atšilusios Nėries arealo pokyčiai, galima panika žmonių evakuacijos metu, galų gale šiuo chaosu gali pasinaudoti Astravo jėgainės užsakovas Rusija, bandysianti peržengti Lietuvos sienas. Gal teisus politologas Marius Laurinavičius, tvirtinęs, kad jau dabar prasidėjo hibridinis karas prieš Baltijos šalis.
Sakysite: vėl fantazijos? Černobylio katastrofa beveik prieš 34 metus įrodė, kad abejingumas ir pasyvumas gali daug kainuoti mūsų vaikams bei anūkams, visai Lietuvos valstybei.
Tad ar dar galime užslopinti šį branduolinį monstrą? Toks klausimas skambėjo per visą diskusiją. Priimta Deklaracija, rezoliucija, kreipimasis į Europos Parlamentą, nusiųstas kupinas nerimo laiškas A. Lukašenkai, pasirašoma peticija... Aišku, to maža. Reikia, jog sukrustume visi. Juk mokame ne tik švęsti, bet ir pasirūpinti savo Lietuva.
Česlovas IŠKAUSKAS
- Skiltis: Nuomonės