Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas pastaruoju metu Žemaitijoje re­tas svečias, tačiau pakviestas Žadeikių se­­niūno Fausto Meiženio kartu su bend­ruomene paminėti Kovo 11-osios tris­de­šimtmečio, neslėpė susitikimo suteikto džiaugsmo. At­sisakęs politinės karjeros, Au­kš­čiausiosios Tarybos deputatas, vėliau dar dukart rinktas Seimo nariu J. Šimėnas mie­lai sutiko pasikalbėti ir su „Šilalės arto­jo“ laikraščiu, skaitytojams papasakoti apie savo kelio­nes po pasaulį, geo­logines ekspedicijas, atradimus bei pa­siekimus, pasidalijo minti­mis, kokią įsi­vaiz­davo būsiant Lietuvą, ir neslėpė, jog ji ta­po gražesnė už drąsiausią svajonę. 

Per gyvenimą – su geologija ir istorija

Prieš Lietuvai paskelbiant Ne­priklausomybę, J. Šimėnas du dešimtmečius gyveno Gargž­duose, kur 1981-aisiais buvo paskirtas dirbti naftos žvalgybos ekspedicijoje. Kartu su kitais geologais jis tyrinėjo Bal­tijos jūros dugną Lietuvos ekonominėje zonoje, aštuonerius metus dirbo Jūrinio geologinio būrio viršininku. 

Jis prisipažino iki šiol nesuprantantis, kaip tėvai sutiko išleisti savo sūnų mokytis geologijos – kelios anykštėnų Šimėnų kartos dirbo žemę ir niekada pernelyg nesigilino, kas slypi jos gelmėse. 

„Gal net nesuprato, kas yra ta geologija“, – dabar svarsto buvęs parlamentaras, savo oficialioje biografijoje pripažįstantis, jog mokslas Vilniaus universitete jam padėjo ne tik išsiregistruoti iš kolchozo, kuriam vergavo tėvas ir iš tremties sugrįžęs senelis, tačiau ir leido išsisukti nuo sovietinės armijos, tuo metu kaip tik „vadavusios“ Afganistaną. 

Tuokart atrodė, jog galimy­bė, baigus studijas, dirbti Gargž­duose buvo pamėtėta kaip gelbėjimosi ratas, kurio jau­nas geologas negalvodamas griebėsi. Neišgąsdino net ir tai, kad jaunai šeimai trejus metus prisiėjo gyventi vagonėlyje su žiemą užšąlančiais langais. 

J. Šimėnas tvirtina niekada nesigailėjęs dėl savo specialybės. Kur nors keliaudamas ir dabar su malonumu skaito Žemės knygą – išsilavinimas leidžia suprasti, kodėl, pavyzdžiui, Tenerifėje uolienos ne tokios kaip pas mus, o geltonos ar baltos. Ten uolas suformavo vulkanai, jų pelenai turi sieros priemaišų. Kitos dėl daugybės kvarco grūdelių švyti baltai.  

Po trečio kurso su studentų būriu dirbo Altajaus kalnuose – 3 kilometrų aukštyje, kur baigiasi ledynas, iš šaltinių ėmė vandens mėginius, veždavo į laboratoriją, tirdavo ir stebėdavo, ar nėra radioaktyvių dalelių. Pagal tai spręsdavo, ar kur nors netoliese yra urano.

Išskirtinė kelionė buvusi į Grenlandiją, kur vyko tyrinėti uolienų mineralų sudėties ir palyginti jų su tomis, kurios randamos Lietuvoje.

„Tikriausiai daug kas girdėjo, kad gyvename ant kvartero – prieš milijoną metų ledynų suformuotų molio, smėlio nuosėdų. Tokių pat minera­lų randama ir Skandinavijoje. Tokiu kaip dabar, šis žemės lopinėlis tapo maždaug prieš 12 tūkstančių metų, kai ledynas pasitraukė ir prasidėjo atšilimo laikotarpis“, – apie savo įspūdingiausias gyvenimo keliones žadeikiškiams pasakojo J. Šimėnas. 

Bet jį visada domino ne tik žemės klodai. Kelionės padėjo atversti ir daug slaptų mūsų šalies istorijos puslapių. Prieš dešimtmetį su ekspedicija buvo išvykęs į Rešotus, kur buvo ištremtas Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Šalia yra lietuvio Jono Čerskio vardu pavadinta aukščiausia Baikalo viršukalnė. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime J. Čerskis buvo pasmerktas rekrūto daliai – surakintas grandinėmis ir iš Peterburgo pėsčias nuvarytas iki pat Baikalo. 

A. Stulginskiui pasisekė labiau: sovietų valdžia jam leido sugrįžti į Lietuvą ir netgi padarė malonę – leido dirbti žemės ūkio darbininku Akademijos bandymų stotyje. 

Ką reiškia netekti tėvynės, patyrė ir J. Šimėno artimieji.  

„Pačioje XVII a. pabaigoje mano senelis buvo išvažiavęs į Ameriką, penkerius metus kasė anglį. Už pinigus, kuriuos užsidirbo, Lietuvoje nusipirko žemės, dėl to jį paskui ištrėmė į Sibirą. Namuose apie tai niekada niekas nekalbėdavo, ypač tėvas, kuris po penkerių metų įkalinimo grįžo sulaužytomis rankomis. Bet visi žinojome, ko neteko Lietuva, priversta tapti sovietų valstybės dalimi“, – sakė J. Šimėnas.

Su žmona, dirbančia gydytoja, signataras iki šiol gyvena tėvų statytuose namuose. Džiaugiasi savo šeima, kurioje užaugo trys sūnūs. Vienas dar gyvena su tėvais, kiti du tapo ūkininkais, augina mėsinius hailendus, daržoves.

„Mano žmona gydytoja. Graži. Kas benutiktų, žinau, jog gyvenimas tęsis, nes jis yra nuostabus“, – įsitikinęs J. Šimė­nas. 

Į Kovo 11-ąją – su Sąjūdžiu 

Kelias į politiką anykštėnui prasidėjo 1987 m., po mitingo Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tuo metu su kitais Lietuvos alpinistais jis buvo išvykęs į ekspediciją Rytų Altajuje, užkopė į aukščiausią Beluchos viršukalnę. Grįždamas namo, laikraštyje rado užuominą apie Lietuvos nacionalistų surengtą mitingą.

„Per nugarą nuėjo šiurpuliukai, gimė kažkokia nuojautą, kad viskas keisis. Gal dėl to, jog ir Lenkijoje jau vyko antikomunistiniai „Solidarumo“ mitingai, o Lietuvoje atrodė, kad dar niekas nevyksta“, – prisiminė J. Šimėnas.

Parlamentaras neslėpė, jog tokie pat šiurpuliukai jį varstė ir istorinę Kovo 11-osios naktį, 22.45 val. pasirašius Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. 

Pasak J. Šimėno, į Sąjūdžio įvykius jis įsisuko tarsi savaime, po to, kai visiems smerkiant mitingo prie Adomo Mic­kevičiaus paminklo dalyvius, atvirame komunistų partiniame susirinkime neiškentęs prasitarė, jog ten buvęs bend­ra­­­darbis Juozas Kalanta ir jo žmona nieko nepadarė, tik ste­bėjo, kas vyksta. Susikūrus Są­jūdžiui, bendraminčiai jį išrinko Gargždų grupės, vėliau –

Klaipėdos rajono Sąjūdžio sky­riaus pirmininku. 

„Man atrodė, kad nieko naujo iš esmės neįvyko. Įstojęs į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, iškart tapau žygeiviu, keletą metų net vadovavau žygeivių klubui. Eidavome per Lietuvą, lankydavome piliakalnius, bažnyčias, 1975 m. buvo žygis Daukanto keliu. Atvažiavęs gyventi į Gargždus, iškart subūriau folk­loro grupę. O kas yra folkloras? Visos dainos patriotinės! Kai prasidėjo Sąjūdis, visi nuo jų svaigo, mums atrodė, kad jau viską žinome, viskas išdainuota“, – dalijosi prisiminimais J. Šimėnas. 

Tapus Aukščiausiosios Tary­bos deputatu, kolegos geolo­gai jam prisakė balsuoti už Lie­tuvos nepriklausomybės at­kū­rimą. 

„Kito kelio tada negalėjo būti. Visą gyvenimą galvojau, kad Lietuva turi būti laisva, nors vargu ar kas nors įsivaizdavo, jog Sąjūdis bus toks stiprus. Dabar mes turime ir kuo pasidžiaugti, ir ką parodyti – galime tik didžiuotis savo pasiekimais. Neįsivaizduoju, kaip gyventume, jei anuomet bent akimirkai būtų kilę abejonių, kam nors būtų sudrebėjusi ran­ka“, – svarstė J. Šimėnas. 

Dar vienas nepamirštamas istorijos epizodas Nepriklausomybės akto signatarui yra tragiška Sausio 13-osios naktis žmonių apsuptoje Aukščiausioje Taryboje. Gynėjų būriai, benzino kvapas, jaunų vyrų pasakojimai apie namuose laukiančias mamas ir jų saugoti paliktus jaunesnius brolius. Tuos įvykius geriausiai iliustruoja vandens gręžinio šulinėlio su užrašu „Čia Lietuvos širdis“ nuotrauka. Aplink Aukščiausiąją Tarybą statant barikadas, jį išgręžė Vilniaus vandenų įmonės darbuotojai, kad parlamentarai galėtų apsirūpinti švariu geriamu vandeniu. 

„Važiuodamas autobusu į Šilalę, džiaugiausi, kokia graži tapo Lietuva, kaip viskas pasikeitė. Ir tuo pat metu stebėjausi, jog didžioji dalis bendrakeleivių yra ukrainiečiai. Vyrai atvažiavo į Lietuvą užsidirbti, kaip mūsų žmonės važiavo į Ispaniją skinti pomidorų. Ukrainiečiai sako galintys čia geriau pragyventi – mūsų šaliai tai didelis įvertinimas. Būtinai turime palaikyti Ukrainą. Sprendimų, kaip geriau gyventi, tikrai turime, reikia tik šiek tiek drąsiau imtis atsakomybės, nebijoti rizikuoti“, – drąsino žemaičius J. Šimėnas. 

Siekia darnumo gyvenime ir aplinkoje

Balsavimą už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą svar­biausiu savo gyvenimo darbu laikantis J. Šimėnas neslėpė, jog anuomet, nuslūgus emo­cijoms, pradėjo galvoti, ko­kios naudos jis pats galėtų duoti Lietuvai. Pasirinko tą sritį, kurią geriausiai išmano – aplinkos apsaugą. 

„Pasinėrus į aplinkosaugą, man teko pamatyti pasaulio. 1992 m. dalyvavau Rio de Ža­nei­ro pasaulio klimato kaitos kon­ferencijoje, kuri nustatė XXI a. aplinkosaugos darbotvarkę. Jungtinėse Valstijose aptikau idėją, kaip pagaminti energiją iš vietinių ištek­lių. Tada visi kalbėjo tik apie NATO, kaip ten patekti. Per tris savaites taip atsibodo tos kalbos, kad ėmiau svarstyti, ką dar naudingo iš tų amerikonų pasigavus. Viename stende pamačiau buivolus vežantį fermerį, kurio automobilis varomas etanoliu – spiritu. Valstijų politikai man paaiškino idėją ir galimybes, todėl grįžęs ėmiau burti visas suinteresuotas puses. Buvo aišku, jog, norint ką nors padaryti, reikia kuo didesnio sutarimo. Per pusę metų priėmėme įstatymą, netrukus iš rapso Telšiuose buvo pradėtas gaminti biokuras. Dabar Klaipėdoje veikianti „Mestilla“ per metus pagamina 110 tūkst. tonų rapsų metilo esterio. Sunaudoja ne tik lietuvišką, bet ir aplinkinėse valstybėse užaugintą rapsą. Tokių įmonių yra Mažeikiuose, Rokiškio rajone“, – džiaugėsi J. Šimėnas.  

Tačiau labiau už viską jį traukia darnumo idėja. Idealaus darnumo pavyzdys yra iš šiaudų pastatytas, molio skiediniu tinkuotas namas. Tokių Lietuvoje jau yra nemažai, juose labai jauku: vasarą – vėsu,

žiemą – šilta, nėra jokių elekt­romagnetinių laukų, todėl juose sveika gyventi. Su siekiu darnumo visose gyvenimo srityse buvo susijusi ir J. Šimėno politinė veikla. 

Kovojo prieš Visagino atominės statybas

Pasak buvusio politiko, dirbant dviejose Andriaus Kubiliaus vadovaujamose vyriausybėse, ne visada pavykdavo apginti geriausią sprendimą, kartais pasijusdavo esantis politinių intrigų apsuptyje. Nors aplinkosaugoje tokių didelių suinteresuotų pusių ir nėra, kaip ekonomikoje, visada už savo poziciją reikia pakovoti. Tą J. Šimėnui teko daryti, ir būnant naftos terminalo Būtingėje statybos grupės vadovu, ir kovojant prieš Visagino atominės elektrinės projektą. 

„Daug kartų esu palaikęs Premjerą, bet kai pareiškiau, jog Visagino atominės elektrinės mums nereikia, mano politinė karjera baigėsi. Iki šiol mano nuomonė nepasikeitė, o gyvenimas parodė, kad buvau teisus. Nesąmones sako tie, kurie mano, kad jei dabar turėtume savo atominę elekt­rinę, tai Baltarusija nebūtų stačiusi tokios Astrave. Jokio ryšio tarp tų dviejų atominių elektrinių nėra, gal vienintelė sąsaja, jog baltarusiai norėjo kartu su mumis Visagine statyti elektrinę, tačiau mes to nenorėjome. Todėl jie pasistatė savo“, – aiškino buvęs aplinkos ministras.

Pakeisti požiūrį į atominę energetiką jį privertė Fukuši­moje įvykęs sprogimas. Po šio įvykio japonai visoje šalyje pradėjo uždarinėti atomines elektrines, jų pavyzdžiu pasekė ir Vokietija, iki tol kone visą energiją gaminusi iš atomo. 

Kodėl taip elgiasi, J. Šimėnas teigė klausęs tuometinės Vokietijos parlamento pirmininkės. Šioji neslėpusi, kad prie atomo jų šalis grįš tik tuomet, kai pavyks išmokti suvaldyti branduolinę energiją. O iki tol dalį reikalingos elektros energijos pirks, kitą pasigamins iš saulės ir vėjo. 

„Man tai buvo pamoka nebalsuoti už savo tautos sunaikinimą. Visos branduolinės jėgainės yra pavojingos, lygiai tokia pat pavojinga kaip Ast­ravo, būtų buvusi ir Visagino ato­minė – saugių jų kol kas nėra niekur“, – įsitikinęs J. Šimėnas. 

Aplinkos tarša – nepateisinama

J. Šimėnas pripažįsta, jog žmonėms dažnai labai sunku suprasti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Pačias didžiausias blogybes skleidžia ir žmones kiršina, J. Šimėno nuomone, populiarumo bet kokia kaina siekiantys politikai, į šuns dienas dėdami visus, kurie nėra jų šalininkai. Dauguma žmonių lengvai susigundo pažadais ir išrenka ne protingiausius bei daugiausiai gero galinčius padaryti Lietuvai, o tuos, kurie gražiai kalba ir daug žada. Nuolatinis kiršinimas, pyktis, ieškojimas krislo svetimo akyje, nematant, kas darosi pačių pašonėje, skaldo Lietuvos žmones ir kenkia valstybei. 

„Suprantu, kaip sunku atskirti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Kai paskaitau komentarus apie Baltijos jūrą, pačiam baisu darosi, nors dešimt metų tyrinėjau jos dugną ir priedugnio vandenis, parengiau jų mineralizacijos žemėlapius. 

Vi­sada reikėtų pasikliauti specialistais, o ne komentatoriais“, – aiškino J. Šimėnas. 

Paprašytas prisiminti skalūnų dujų paieškos planus ir dėl to kilusius skandalus, geo­logas neslėpė, jog, lendant į žemės kūno venas, visko gali atsitikti, tačiau apgailestavo, kad nebuvo pasinaudota galimybe sužinoti daugiau, nei iki šiol žinome. Dirbdamas geologu, jis susipažino su paieškoms naudojamomis gręžimo technologijomis, todėl žino, jog tuo metu turimi grąžtai nepasiekė tokio gylio, kurį įmanoma pasiekti dabar. 

„Užsienio tyrimų bendrovių grąžtai būtų pasiekę kristalinį žemės sluoksnį, tas suteiktų nepaprastai vertingos informacijos. Antra vertus, kaip geologas galiu pasakyti, jog Lietuvoje nėra tokių kiekių skalūninių dujų, apie kurias buvo svajojama – jų taip mažai, kad jokie amerikonai nebūtų ėmęsi naujų gręžinių eksploatuoti“, – įsitikinęs aplinkosaugininkas.  

J. Šimėnas pripažino, jog visai neseniai nuskambėjęs „Gri­geo“ skandalas jam nebuvo netikėtas – dar tyrinėdamas Baltijos jūros dugną bei pakrantes teigia pastebėjęs, kaip ši gamybos įmonė teršia aplinką. Pasak jo, tokie skandalai kyla dėl to, kad mes daug ko nematome ar tiesiog nenorime matyti. 

„Dirbant Baltijos jūroje, mano laivas švartuodavosi prie popieriaus ir kartono fabriko. Buvo baisu žiūrėti į didžiuliais srautais plūstančias tirštas nuotekas. Dabar išlindo užprogramuota technologinė klaida: perviršinis vanduo ne tiesiai patekdavo į marias, kaip anksčiau, o eidavo per pumpavimo sistemą ir pirminį valymą. Tada tai buvo vienintelis būdas išvengti tos baisios taršos, kurią savo akimis mačiau, bet dabar tai jokiu būdu nepateisinama. Keisčiausia, jog teršia ne vien tokios įmonės, kaip „Grigeo“. Pasirodo, net daugiabučių gyventojai leidžia nevalytas nuotekas į marias. Kaltos, be abejonės, institucijos, kurios turėjo numatyti, kur jos bus išleidžiamos, ir neleisti taip elgtis“, – neabejojo buvęs aplinkos ministras.  

J. Šimėnas įsitikinęs, jog nustatyti kaltus nebūtų sunku – tereikia pakelti archyvuose dūlėjančius dokumentus bei rasti pareigūnų, leidusių eksploatuoti prie nuotekų surinkimo tinklų neprijungtus daugiabučius, parašus.

Geriausias įstatymas – dešimt Dievo įsakymų

Nors jau senokai nebedirba, J. Šimėnas tvirtina namuose nenuobodžiaujantis. Pastaruosius dvylika metų jis savarankiškai tyrinėja topinambų, dar vadinamų žieminėmis bulvėmis, naudingąsias savy­es ir net kartu su mokslininkais sukūrė jų tabletes. J. Šimėno nuomone, topinambai 

yra nuostabus ir didelių pers­pektyvų turintis augalas. Nors jie saldūs, tačiau neturi krak­molo ir cukraus, o saldumą suteikia inulinas, nedalyvaujantis gliukozės apykaitoje. To­dėl šias bulves gali valgyti net ir sergantys diabetu. Kadangi inulino žmogaus žarnynas nevirškina, storojoje žarnoje topinambai tampa gerųjų bakterijų maistu. 

„Prieš suleidžiant į aptvarą danielius, iš rudens pasodinau topinambų. Iš pradžių gyvūnai tik slėpėsi tarp aukštų augalų stiebų, bet pavasarį pastebėjau, kad nė vienas topinambas neišdygo. Visi, kurie augina topinambus, žino, jog išnaikinti jų praktiškai neįmanoma – jei tik lieka žemėje bent gumbelis, vėl užsiveisia. Matyt, maniškius danieliai iškasė.

Pradėjęs važinėti į konferencijas, sužinojau, kad topinambas turi gydomųjų medžiagų. Kartu su Kauno medicinos universiteto mokslininkais sukūrėme tab­letes, pats jų kiek­vieną rytą išgeriu. Tabletėms gaminti bulves reikia nuvalyti. Sukūrėme specialų agregatą, bet gaila dalį užaugintos produkcijos prarasti. Išsiaiškinau, jog nuovalos tinka biodujoms gaminti – bandymai parodė, kad metano gaminama daug daugiau nei iš kitų produktų. Pamatavę mokslininkai nustatė, jog išeiga – 66,9 proc., o iš biomasės daugiau kaip 60 proc. metano neišgaunama“, – apie savo atradimus žadeikiškiams pasakojo J. Šimėnas. 

Lietuvos nepriklausomybės akto signataras jau 18 metų gieda savo paties iniciatyva suburtame ir globojamame Vilniaus Šv. Kazimiero bažny­čios chore. Dalyvavo ne tik Šimt­mečio dainų šventėje Vilniuje, bet ir visose šalyje rengiamose dainų šventėse. Tačiau smagiausia, prisipažino J. Šimėnas, važinėti po Lietuvą, todėl stengiasi aplankyti kuo daugiau Vilniaus krašto lenkiškų bažnyčių, gieda lietuviškose ir lenkiškose mišiose, yra pramokęs lenkiškų giesmių. 

„Neskirstome žmonių pagal tautybę – visiems doriems žmonėms Lietuvoje turi būti vietos gyventi. Lietuva visapusiškai graži, ir žmonės čia geri, talentingi, darbštūs. Man labai patinka Prezidento Gitano Nausėdos skatinimas rasti bendrą kalbą, gyventi darniai. Ir šeimoje būna visko, bet koks bebūtų karas, visada reikia siekti darnos. Tai amžinas procesas, nes kaip gerai begyventume, visuomet atsiras vienokių ar kitokių problemų“, – įsitikinęs buvęs parlamentaras. 

Neseniai jis įstojo į naujai sukurtą Krikščionių demokratų sąjungą, nors naujos politinės karjeros jau nebeplanuoja. Seniai įsitikino, jog politika yra labai sunkus, daug sveikatos reikalaujantis darbas.  

„Dabar branginu kiekvieną dieną, noriu dar pasidžiaugti gyvenimu. Man labai svarbi krikščioniška idėja, negaliu jos atsižadėti. Krikščionys visada žino, kaip turi būti, nes gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų. Jeigu visi žmonės jų laikytųsi, nereikėtų nei parlamentų, nei vyriausybių“, –  įsitikinęs Nepriklausomybės akto signataras. 

Žadeikių bendruomenei J. Ši­mėnas padovanojo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto faksimilę – kad žmonės visada žinotų, kokia brangi laisvė, ir suprastų, kaip svarbu ją saugoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Nepaisant nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti, kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje... Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos.

„Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų“, – rašė jis BNS komentarų skiltyje. 

Prezidentas Gitanas Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado ne­žymių trūkumų ministro Aurelijaus Ve­rygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. Saulius Skvernelis rado kompromisą: jis nenušalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų krizės valdymo komitetą. 

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. Gabrielius Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės liapsusas: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“.

K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „Krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema...“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės socialiniuose tinkluose pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai bei personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir Premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiek­vienos pamainos.  

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, jog ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Tačiau aukoja ir verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai žmonės. Pavydime, kai Ronaldo arba koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Tačiau netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu...

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo paramos fondo ko­voje su koronavirusu skyrė 14 mln. Eur mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos diag­nostikai, bei nupirko tūkstančius apsisau­gojimo priemonių.

Profesorius Vytautas Landsbergis iš savo paramos fondo skyrė 100 tūkst. Eur. Pusė labdaros teko Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ ir tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui.

Tačiau atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“. Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir ne politinių rietenų valdžios Olimpe. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Šis metas medikų bendruomenei yra ypač sunkus, reikalaujantis fizinių ir psichinių jėgų, emocinio stabilumo. Visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai ir vadovai, neskaičiuodami darbo valandų, rizikuodami savo bei savo artimųjų sveikata, maksimaliai stengiasi, organizuodami ir teikdami asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad vietoj palaikymo žodžių išgirstame nepagrįstų priekaištų, nekonstruktyvios kritikos, kartais ir pašaipių komentarų bei kaltinimų.

Šiuo metu svarbu viskas – ne tik savalaikis aprūpinimas asmens apsaugos priemonėmis, diagnostiniais testais, kitomis reikiamomis priemonėmis, bet ir psichologinis žmonių palaikymas, motyvacija, įkvėpimas kovai su nematomu priešu, socialinis įstaigos darbuotojų saugumas.

Turime dirbti kaip viena komanda, siekdami to paties tikslo – saugoti žmonių sveikatą bei gyvybes. Reikalingas ypatingas visų institucijų susitelkimas, dabar svarbi jau ne kiekviena diena ir ne valanda, bet kiekviena minutė. Esant ekstremaliai situacijai, visos institucijos neišvengia klaidų, tačiau svarbiausia, jog bendromis jėgomis rastume dialogą joms išspręsti. Dirbdami pavieniui, o ypač nesutardami, neįsiklausydami, nekalbėdami ir nepasitikėdami vieni kitais, norimo tikslo nepasieksime.

Kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą: šiuo valstybei kritiniu laiku prašau Jūsų visokeriopos pagalbos sveikatos sistemai, padedant išlaikyti rimtį, vienybę, stabilumą, pasitikėjimą ir susitelkimą ties svarbiausiu gerovės valstybės prioritetu – piliečių sveikata ir gyvybėmis.

Taip pat prašau visuomenės narių būti pilietiškais ir atsakingais už save, klausytis visų oficialiai teikiamų izoliacijos ir prevencijos rekomendacijų, pasitikėti medikų bendruomene. Tokiu būdu apsaugosite ne tik save, artimuosius ir kitus žmones, bet ir medikus, nes jų vaidmuo šiuo kritiniu valstybei laikotarpiu yra lemtingas.

Be to, nuoširdžiai noriu padėkoti visiems geros valios žmonėms, steigėjams, verslo organizacijoms, valstybinėms institucijoms, kolegoms, ambasados darbuotojams ir tiems, kurie įvairiais būdais teikia paramą, įsigyjant gyvybiškai svarbias asmens apsaugos priemones, sudarydami sąlygas apgyvendinimui saviizoliacijoje esantiems medikams, kurie neturi galimybių saviizoliuotis savo namuose, ir kitais būdais.

Mes stiprūs esame tol, kol esame vieningi, kol pasitikime, gerbiame ir suprantame vieni kitus.

Kęstutis ŠTARAS

Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas

Koronavirusas plinta – kasdien nustatoma po kelias dešimtis susirgusiųjų, per dieną tiriami šimtai žmonių. Vienintelė paguoda, jog vakar popietės duomenimis, Ši­lalė dar tebebuvo ramybės oazėje. Iki šiol testai atlikti arti dešimties asmenų, visi gavo neigiamus atsakymus. Tai leido lengviau atsikvėpti. Vis dėlto kiekvienas turime suprasti, kad ši ramybė yra laikina. Valstybės lygiu priimami sprendimai blogiausiam viruso plitimo scenarijui verčia ruoštis ne tik savivaldybes, bet ir rajonų ligonines.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.25

Liudvikas Urbikas ir Šarūnas Matutis gyvena ir dirba Kaune. Iš Žadeikių kilusių jaunuolių požiūrio į gyvenimą gali pavydėti daugelis, o jų norui keliauti ir patirti kuo daugiau išskirtinių įspūdžių nėra jokių kliūčių. Neseniai jiedu, sėdę ant motociklų, pasiekė Dakarą.

Iš Kauno – dviračiais

Žadeikiuose gimęs ir augęs Š. Matutis šilališkiams yra pažįstamas labiau. Jaunuolis jau nuo 13 metų dalyvaudavo Lie­tuvos motokroso čempionatuose, apie jo pasiekimus būdavo informuojama ir mūsų laikraštyje. L. Urbikas žinomas mažiau, nors Žadeikiai yra jo ir jo tėvų tėviškė, be to, tėvams persikėlus į Klaipėdą, jis vis tiek visas atostogas leisdavo žadeikiškiams puikiai pažįstamos jo močiutės Staselės sodyboje. 

Taip sutapo, kad nuo vaikystės Žadeikių gatvėmis dviračiais lakstę jaunuoliai vienu metu atsidūrė Kaune. Paaiškėjo, jog abu mėgsta keliones, netrūksta jiedviem ir savotiško pramuštgalviškumo. O jį, ko gero, geriausiai patvirtina viena kelionė į Žadeikius.

„Kartą su Šarūnu po paskaitų susiskambinome ir nusprendėme, kad pamėginsime parlėkti į gimtinę dviračiais Nemuno kilpomis. Tai buvo vienas labiausiai įsiminusių nuotykių. Kelyje užtrukome beveik 14 valandų“, – su šypsena prisimena vaikinai.

„Susirgę“ kelionėmis

Jiedu įsitikinę, kad keliauti mėgsta visi, tik, deja, ne kiek­vienas geba tai tinkamai suplanuoti, kiti neranda laiko, treti gaili pinigų. Liudvikas sako, jog su draugais iš Žadeikių jau yra vykęs ne į vieną tolimesnę kelionę. Ir nors retkarčiais jam tenka pasinaudoti lėktuvais, visgi mėgiamiau­sia transporto priemonė – automobiliai ar motociklai.

„Keliauti tenka ir darbo reikalais, bet tik išvykose su drau­gais galima patirti tiek daug įspūdžių, susitikti su pa­čiais įvairiausiais žmonėmis. Tad man kelionės visada išliks vie­nu didžiausių pomėgių. Esu keliavęs po šiaurės vakarų Ka­nadą, Ameriką (Nevadą), su  draugais automobiliu išmaišėme Norvegiją, su Šarūnu esa­me užkopę į aukščiausią Nor­vegijos viršukalnę Galhiopigeną. Taip pat svečiavomės Šve­dijoje, Balkanų šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Veng­rijoje ir kitose šalyse. Studijų metais prie mūsų prisidėdavo daugiau žmonių, važiuodavome minivenu“, – pasakoja Liud­vikas. 

Šiuo metu 25-erių vaikinas dirba automatikos inžinieriumi, yra baigęs bakalauro ir magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete.

Šarūnas – metais jaunesnis, Kauno technikos kolegijoje bai­­gęs autotransporto elektronikos bakalauro studijas, dirba pardavimų vadybininku vienoje įmonėje. Kelionės – taip pat neatsiejama Šarūno gyvenimo dalis. 

„Apie tai, jog užaugęs keliau­siu, svajojau nuo vaikystės, nors tada pagrindinis transportas buvo tik dviratis. Tolimesnės kelionės į užsienį prasidėjo tik sulaukus pilnametystės. Mėgstu įvairias išvykas, gal tiksliau galiu pasakyti, ko nemėgstu: tai tingaus drybsojimo paplūdimyje su kokteiliu rankoje. Toks „poilsis“ – ne man. Visos mano kelionės pasižymi nuotykiais, naujomis patirtimis bei pažintimis. Kadangi nuo vaikystės aktyviai užsiiminėju motokrosu, motociklai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visais atvejais, jei tik yra galimybė rinktis, prioritetą teikiu motociklui“, – atvirauja jaunuolis. 

Vaikinas prisipažįsta, kad ne vi­sada kelionės dviratėmis transporto priemonėmis yra įmanomos. Pavyzdžiui, po stu­dijų žadeikiškis metams buvo išvykęs į JAV, porai mėnesių su „Erasmus+“ programa teko apsistoti Maltoje. Šioje šalyje Šarūnui labiausiai įsiminė vietos gyventojų pilietiškas gyvenimo būdas bei galimybė savaitgaliais nardyti Viduržemio jūroje. Tačiau kur kas įdomesne patirtimi Šarūnas įvardija laiką, praleistą Amerikoje.

„Su draugu nusprendėme ne tik pamatyti amerikietiškus dangoraižius, bet ir pajaus­ti, kas yra amerikietiškas gyvenimo būdas. Įsidarbinome langų valytojais. Tai buvo puikiausias darbas pažinčiai su miestu bei vietiniais gyventojais. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro aplankydavome daugybę privačių namų skirtinguose Čikagos rajonuose. Darbams pasibaigus, nusipirkome pigų automobilį ir patraukėme legendiniu greitkeliu „Route 66“, kuris driekiasi iki pat Los Andželo“, – leidžiasi į atsiminimus pašnekovas.  

Indija ar Dakaras – viskas pasiekiama

Tai kas gi lėmė vaikinų pasirinkimą vykti į Dakarą? Tik­riausiai nekyla abejonių, jog pagrindinis šio sumanymo ini­ciatorius buvo Šarūnas, su motociklais suaugęs nuo vaikystės. Taip tvirtina jo bend­rakeleivis Liudvikas, pritariamai linkčioja ir Šarūnas. Paaiškėja, kad iš Tauragės kilusio tėčio įskiepyta meilė šiai transporto priemonei ne tik niekur nedingo, bet ir labai pravertė įveikiant šitą iššūkį.

„Mintis keliauti motociklais kilo maždaug prieš metus. Ketinome važiuoti į Indiją. Tačiau, prasidėjus neramumams Irake bei Turkijoje, planus pakeitėme: nusprendėme sukti į šiltesnę planetos vietą – Afriką. Idėja pasiekti Dakarą buvo gana spontaniška. Su Šarūnu kalbėjome apie pirmuosius Dakaro ralio maršrutus, kurie vesdavo iš Paryžiaus į Dakarą, tad ši kelionė mums dar labiau patiko. Tai buvo lyg simbolinis, asmeninis mud­viejų išbandymas. Tik tiek, kad mes važiavome nuo Lietuvos iki Dakaro“, – pasakoja Liudvikas.

Vaikinai sako, jog laiko pasiruošti neturėjo daug. Čia labai pravertė Šarūno žinios: nors ir pasinėręs į darbų verpetą, jis rado laiko tinkamų motociklų paieškai. Jaunuoliai nusprendė, kad abu turi būti vieno gamintojo ir kad motociklais važiuos tik tol, kol pasieks tikslą.

„Pirkome senus, todėl reikėjo juos paruošti taip, jog atlaikytų bent į vieną pusę. Į motociklus, kuriuos iškart suplanavome palikti tolimame žemyne, nenorėjome daug investuoti, tad iššūkis buvo dar sudėtingesnis. Kadangi vykome dviese to paties modelio motociklais, turėjome daugiau šansų, kad bent vienu Dakarą pasieksime“, – kelionės pradžią prisimena Liudvikas.

Jis pripažįsta, jog Šarūnas yra tikrų tikriausia žinių apie motociklus enciklopedija. O ir jam per 20 metų draugystės su Šarūnu jų nemažai prisikaupė, todėl vaikinai supranta, kaip susidoroti su vienu ar kitu nesklandumu. 

Pravertė patirtis

„Tokia ilga kelionė motocik­lu man buvo pirmoji“, – prisipažįsta Šarūnas.

Pasak jo, motokrose įgyta patirtis labai pravertė, nes ši sporto šaka reikalauja ne tik nepaprastos ištvermės, bet ir kitų įgūdžių: savarankiškumo, tvirto charakterio bei pan.

Anot Šarūno, rinktis tokį ilgą kelią motociklu gali tiktai fiziškai ir psichologiškai pasirengę žmonės. Jaunuolis primena, kad motociklas bet kuriame kelio ruože gali sugesti, jį reikia mokėti savarankiškai pataisyti. Be to, keliaujant dvirate transporto priemone, būtina gerai apgalvoti, ką imti su savimi, o ko atsisakyti. Reikia įvertinti, jog tai nėra komfortiška kelionė, negali kur ir kada panorėjęs nusiprausti, o kelyje esi vienas su supančia aplinka: visu kūnu jauti šaltį, vėją, karštį ar lietų. Tad nors motociklas yra puiki priemonė keliauti, jis toli gražu tinka ne kiekvienam. 

Šarūną į motokrosą atvedė pats nuo vaikystės juo „sirgęs“ tėvas. Tad kaip į jaunuolių pasiryžimą nukakti iki Dakaro reagavo artimieji?

„Atrodo, ir šeima, ir draugai tą žinią priėmė normaliai, nors ir tvirtino, jog tai visiška nesąmonė, o Dakaro mes nepasieksime“, – su šypsena prisimena Šarūnas. 

Liudvikas antrina draugui: tėvai juo pasitiki, todėl palaiko sumanymus, o draugai yra tokie pat, kaip ir jis. Vaikinas džiaugiasi, kad jo aplinka jį supranta, tai, be abejo, teikia daugiau pasitikėjimo ir jėgų.

Liudvikas su Šarūnu pasirinko „Suzuki“ motociklus. To­dėl, kad, vaikinų teigimu, jie yra sąlyginai nebrangūs ir tuo pačiu patvarūs. Lemiama nuomonė buvo Šarūno, kuris motokroso trasose, jo žodžiais tariant, yra „nugręžęs“ ne vieną motociklą.

„Jie lūžta po kiekvienos treniruotės. Todėl privalai būti ne tik sportininkas, bet ir mechanikas bei vadybininkas. Nėra lengva, nes viską darai savo rankomis, savo galva, iš savo patirties. Todėl ir sakau, jog ši sporto šaka mane daug ko išmokė, o tai labai pravertė“, – neslepia Šarūnas kelionėje ne kartą prisiminęs patirtį, įgytą sportinėse trasose.

Liudvikas pritaria, kad drau­go žinios bei gebėjimai lėmė tai, jog tikslą pasiekė abu, nors motociklai ir gedo. Keliautojai paskaičiavo, kad atstumas, kurį įveikė nuo Žadeikių iki Dakaro, sudarė 7300 kilometrų. 

Atlantas nesužavėjo

Kelionė prasidėjo sausio 5-ąją, o į Lietuvą jaunuoliai grįžo sausio 22 d. Jiedu teigia dar prieš kelionę įvertinę savo galimybes: nusprendė, jog toliau nuvažiuoti bus sunku fiziškai, o ir technika gali neatlaikyti. Be to, abu dirba, atostogoms daug laiko niekas neduoda. Būtent laiko stoka ir lėmė sprendimą palikti „metalinius žirgus“ Afrikoje. 

Iš Vokietijos pasukę Prancū­zijos Sete miesto uosto link, keltu pasiekė Maroko uostą Tangier. O iš ten prasidėjo didysis išbandymas. Nakvynę lietuviai rinkdavosi spontaniškai, teko miegoti ir viešbutyje, ir dykumoje. Viešbučiuose apsistodavo tada, kai norėdavosi ištiesti kojas ir nugaras lovoje bei nusiprausti. Bet daugiausiai laiko praleista palapinėse, kurias statėsi tiek smėlynuose, tiek ant jūros kranto. Tiesa, maudynėmis Atlanto vandenyne jiedu neliko sužavėti.

„Druskingas bei šaltas vanduo neteikė didelio malonumo, bet teko mėgautis tuo, kuo galėjome. Ilgiau užtrukome Dahloje, West Saharos sostinėje, Laayoune, Tiznit, Mauritanijos sostinėje Nouakschoot bei Dakare, šiuose miestuose tyrinėjome apylinkes ir praleidome daugiau laiko“, – pasakoja Liudvikas.

Dykuma pasitiko įspūdingai

Labiausiai įsiminė, kai, iki Mauritanijos sostinės likus maž­daug 200 km, keliautojai pateko į smėlio audrą. Didžiulis vėjas kėlė smėlį kelias valandas, ir skverbtis per šėlstančią dykumą buvo ypač sunku bei pavojinga.

„Dykumoje kas 100 km yra įrengti apsaugos punktai. Kai per smėlio audrą iki tokio prisikapstėme, vietiniai ragi­no suktis atgal. Tačiau mes apsisprendėme tęsti kelionę. Baisu buvo tai, kad žinojome, jog mūsų motociklai nepritaikyti važiuoti tokiomis oro sąlygomis. Tad nusivilkome marškinėlius ir jais uždengėme motociklų oro filt­rus nuo smėlio.  Jo buvo pilnos ir mūsų pačių burnos bei nosys: nesimatė kelio, geriausiu atveju – tik smulkios jo atkarpos. Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, bet patirtis buvo nuostabi“, – dalijasi išskirtiniais prisiminimais Liud­vikas. 

Gestų kalba, kiaušinienė ir grynieji

Į Lietuvą lėktuvu iš West Saharos grįžę Š. Matutis ir L. Urbikas dabar ir kitiems gali šį tą patarti. Pirmiausia, norint keliauti į Afriką, reikia turėti grynųjų (eurų), Afrikos pasienyje nepasitikėti žmonėmis, kurie siūlosi padėti kirsti sieną, nes permokėsite keliolika kartų daugiau. Be to, galima išsiimti vietinės valiutos bankomatuose, tačiau kortele įmanoma atsiskaityti tik Maroke.

Kadangi šiaurės vakarų Afrika yra buvusi Prancūzijos kolonija, šiame regione vyrauja arabų kalbos atmainos bei prancūzų kalba, angliškai susikalbėti labai sudėtinga. Tiesa, visus sunkumus atperka tai, kad vietiniai žmonės yra draugiški ir paslaugūs, jie padeda ar bent jau bando tą daryti. Lietuvaičiai su vietiniais bendravo savotiška gestų kalba ir keliais išmoktais prancūziškais žodžiais. 

Paklausti, ką kelionėje valgė, vaikinai juokiasi, jog dažniausias maistas buvo kiaušinienė su šviežiai kepta balta duona bei stipri ir gerokai persaldinta arbata. Dar afrikiečiai turi puikios žuvies, bet jos ragauti teko tik miestuose.

„Maisto įvairovės mažesniuose miesteliuose nėra, o ir jo gamybos higiena ten yra labai žemo lygio. Buvome kiek išsigandę, jog galime apsinuodyti, bet, laimei, šių nesklandumų išvengėme. Deja, skurdo lygis ten aukštas“, – konstatuoja Liudvikas. 

Tačiau kuro kainos, pasirodo, Afrikoje nenusileidžia lietuviškoms. Tad vietoje planuotų 1000 Eur keliauninkų kišenės paplonėjo dvigubai ar net dar daugiau (kiek­vienam). Daugiausiai pinigų „suvalgė“ keltai ir kuras, kuris tik Mauritanijoje kainavo apie 0,9 Eur už litrą. Bet tyko ir kita bėda – gauti benzino apskritai sudėtinga.

„Jo tėra tik kas penktoje degalinėje, o ir kokybė labai prasta. Žinoma, didžiuosiuose miestuose viskas lengviau. Gerai, kad gabenomės po papildomą talpą benzino, tai mus ir gelbėjo“, – juokiasi Liudvikas ir Šarūnas, mielai sutikę savo kelionės įspūdžiais pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Š. Matučio ir L. Urbiko asmeninio archyvo nuotr.

Trečiadienio vidurdienį pradėjo veikti mobilus tyrimų punktas, kuris bus vienintelis Tauragės apskrityje. Vos tik stojus darbuotojams į savo vietas, vienas po kito ėmė važiuoti automobiliai.

Tauragėje, Vinco Kudirkos g. 2, atidarytas punktas jau pirmąją dieną priėmė 30 asmenų. Auto­mo­biliai važiavo nu­rody­tu laiku, tarpai tarp atvykstančiųjų – 15 mi­nu­čių. Mėginių pa­ėmimo lau­kę asmenys vykdė visus nurodymus: punkto darbuotoja tekstinėmis kortelėmis nuro­dė neatidaryti langų, pridėti prie automobilio lan­go asmens dokumentą, vėliau prašė parodyti telefone gautą žinutę, kad būtų įsitikinta, jog asmuo tikrai gavo patvirtinimą atvykti tyrimams. Visus savo veiksmus tyrimų punkto darbuotoja pasakojo koordinatoriui per radijo stotelę. Galiausiai asmeniui leista važiuoti prie laboratorijos. Joje dirbančios specialistės liepė atidaryti automobilio langą, kad galėtų paimti tepinėlius iš nosiaryklės. Visa procedūra truko vos keletą minučių ir žmogus galėjo vykti namo saviizoliacijai.

Per dieną surinkus mėginius, jie vakare bus vežami į laboratoriją Šiauliuose. Tyrimų atsakymai turėtų paaiškėti per dvi paras.

Kurį laiką prie punkto budėjo policijos pareigūnai, tačiau įsitikinę, kad darbas vyksta sklandžiai, jie išvažiavo.

Trečiadienio vakarą vykusioje spaudos konferencijoje Tauragės ligoninės direktorius Liutauras Indriuška patikino, jog tik iš vakaro sužinoma, kiek yra ketinančių atvykti kitą dieną. Trečiadienio vakarą buvo aišku, jog ket­virtadienį turėtų būti patikrinta apie 60 žmonių.

Kiek į šį punktą atvyko iš Šilalės rajono, neskelbiama. Esą tokie duomenys nėra renkami. Tačiau kiekvienas rajonas bus informuotas apie tyrimų atsakymus. Kol kas ir teigiami, ir neigiami atsakymai tiriamiems asmenims pranešami tiesiogiai.

Į šį patikrinimo punktą atvykti galima tik gavus telefono linijos 1808 konsultanto nurodymą. Būtina atvažiuoti tiksliai nurodytu laiku. Pasak ligoninės vadovo, nurodytu laiku nesulaukus užregistruoto asmens, bus informuojami policijos pareigūnai, ir šie leisis į paieškas. Taip siekiama, jog visi koronavirusu galimai užsikrėtę asmenys būtų nustatyti.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Tikriausiai sakyti, kad dar kas nors negirdėjo, jog, grįžus iš užsienio ar turėjus kontaktą su tokiu asmeniu (arba dėl bendro saugumo), privaloma bent dvi savaites nekelti kojos iš namų, būtų daugiau nei įžūlu. Deja, redakcija kasdien sulaukia pranešimų apie asmenis, kurie, nors ir yra rizikos zonoje, šito reikalavimo nepaiso – nuolat vaikšto po parduotuves, be jokio tikslo suka ratus po miestą bei pan. Apmaudžiausia, jog ne vienas nebrendyla vis dar prunkščia į akis ir pašaipiai vaiposi: „Suslogavo kažkas, ir jau panika“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Antra savaitė gyvename karantino sąlygomis: tuštesnės gatvės, sumažėjo žmonių parduotuvėse, atsargesnis bendravimas ir dezinfekatorių kvapas visose viešosiose vietose – tokia dabar yra realybė. Visgi po išorine ramybe slepiasi ir nerimas: kaip niekada anksčiau žmonės pasijuto nesaugūs, su baime žiūri į kiekvieną parvykusį iš užsienio, įtampa jaučiama bendraujant net telefonu.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš socialinių tinklų ir L. Kalnikaitės

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Mažytis „corona“ virusas verčia visą pasaulio vežimą. Tūnojęs už savo silpnesnio broliuko gripo nugaros, jis staiga ištiesė savo čiuptuvus. Mokslininkai tvirtina, kad tokios pandemijos kyla kas 80–100 metų, kaip ir karai ar dideli globalūs konfliktai...

„Corona“ yra bulgarų kalbos žodis, reiškiantis „globa“. Po­litine prasme Bulgarijoje šis žodis reiškė, jog šalis „globojama Rusijos“. Nežinia, ką turėjo galvoje garsioji bulgarų mistikė ir pranašė Baba Vanga (Vangelija Pandeva Di­mitrova), bet ji, kaip rašo britų svetainė dailystar.co.uk, per­spėjo, kad „korona bus visur tarp mūsų“. Anksčiau buvo ma­noma, jog tai bus susiję su Ru­sijos viešpatavimu šioje Bal­kanų šalyje, bet dabar aišku, kad Vanga išpranašavo koronaviruso pandemiją, tiesa, turėjusią kilti 1996 metais...

Beje, kaip pažymi portalas, Balkanų Nostradamu vadinama moteris numatė Rugsėjo 11-osios katastrofą, „Brexit“, Vladimiro Putino nužudymą 2020 m. „iš Kremliaus vidaus“, JAV prezidento Donal­do Trumpo sunkią ligą, kuri jį paliks kurčią ir kėsinsis į jo gyvybę...

Tuo galima tikėti ir netikėti, tačiau pranašės pasekėjai įrodinėja, kad jos prognozės pasitvirtina 85 procentais, žinoma, su tam tikra laiko paklaida. Iš dalies pasitvirtino Vangos pranašystė, kai, būdama 85 m., prieš mirtį sakė, jog „Europos laukia islamo ekstremistų invazija“, o viso Europos žemyno – „egzistencijos pabaiga“. 2020 metams Vanga taip pat išpranašavo Eu­ropos ekonomikos žlugimą. Kažin, ar ji galėjo numaty­ti, jog šis tariamas žlugimas bus sukeltas koronaviruso...

Tęsiant šią atsipalaidavimo temą, reikia pridurti, kad Van­gos pranašystės išsakytos taip miglotai, jog gali būti sėk­­min­gai, pagal reikalą, pritaikomos bet kokiam įvykių posū­kiui. Ko gero, tai ir yra jos, kaip pranašės, sėkmės pas­laptis.

Tam tikra prasme kito pranašautojo, viduramžiais, rene­sanso laikais gyvenusio Nost­radamo (Mišelis de Nost­ra­da­mas, Michel de Nostre­dame) „prognozės“ beveik sutampa su Vangos. Nostra­damas savo pranašystes aprašė katrenuose – keturių eilučių eiliuotuose posmuose. Iš pažiūros šios „poemos“ neturi nieko bend­ra su ateities spėjimu, tačiau, tekstą išanalizavus atidžiau, galima interpretuoti nemažai šių dienų įvykių. Savo kat­renuose Nostradamas sako, kad Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kuri sunaikins visą Europą, įvyks tuomet, kai musulmonai įžengs į Senąjį žemyną.

Lygiai prieš ketverius metus žurnale „Apžvalga“ rašiau apie kitą, jau šių dienų pranašą Pasaulinės Bažnyčios atstovą Rikardą Salazarą (Ri­car­do Salazar), save vadinantį „naujuoju Nostradamu“, kuris yra kur kas konkretesnis. Jis pranaša­vo, jog jau 2016 m. gegužės 16-ąją Europą nušluos di­džiulio asteroido sukeltas cu­namis, ir šios katast­rofos me­tu žus 1,2 mln. žmonių. Po mėnesio, birželio 16 d.,

konfliktu tarp Ru­si­jos ir Ki­nijos sąjungos bei Ame­ri­kos bus pradėtas Trečiasis pasaulinis karas. Jam neva taip sakęs Aukščiausiasis, prašęs perspėti žmoniją. O jau 2020 m. ateisiąs antikristas, o dar po trejų metų pasirodysiąs ant­rasis Kristus…

Jūs šypsotės? Be reikalo. Eu­­ropą iš tiesų užplūdo minios pabėgėlių iš islamo šalių. Tarp jų – įvairiausio plauko terorizmo šalininkai ar net vykdytojai. Šią emigra­ci­jos bangą sukėlė karas Ar­ti­muo­siuose Rytuose, ypač Sirijoje. Galingas detonatorius buvo įžūli Krymo aneksija, Rusijos inspiruotas karas Ukrainoje. 

Štai kodėl galima tikėti apžvalgininko Daliaus Stanciko prieš ketverius metus išsakyta išvada: kaip ir pirmieji du pasauliniai karai, taip ir trečiasis įeis į istoriją ne tik dėl daugybės fizinių mirčių, bet ir dėl pasikeitusių žmonijos ar bent nemažos jos dalies dvasinių vertybių. Kokios jos bus po to ir kas liks iš Europos, iš Vakarų civilizacijos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. „Deja, Kūrėjo sutverti dėsniai gamtoje yra labai aiškūs: augalas, netekęs savo šaknų, neišvengiamai nuvysta. Žmogus, civilizacija – taip pat“, – baigė samprotavimus portale Ber­nar­dinai.lt D. Stancikas.

Mums, susigūžusiems savo namuose nuo nelemto viruso, tokie bauginimai atrodo ir perdėti, ir gąsdinantys. Bet pandemijos akivaizdoje mes tikrai pasimesime, jei tikė­sime blogiausiu ir kažkokiu Me­sijumi, kuris mus išgelbės. To­dėl tiktai meilė artimam, kiek­vieno globa, atidumas bei susitelkimas mums padės įveikti visas negandas. Tai istorijos įrodyta.

Česlovas IŠKAUSKAS