Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai turėjo uni­ka­lią galimybę iš ar­čiau su­sipa­žin­ti su progra­ma „Eras­­mus+“, jos siūlo­mo­mis galimybėmis bei išgirsti įkvepiančių sėk­mės istorijų. Gimnazija tei­kė paraišką konkursui „Eras­mus+ mokykloms“, ku­rį organizavo Švietimo mai­nų paramos fondas kartu su Lietuvos nacionaline prog­­ra­mos „Erasmus+“ agentūra švietimo bei mokymo srityje ir pateko tarp keturių Lietuvos mokyklų, pakviestų da­lyvauti šiame projekte.

Gimnazijoje dvi išskirtines pa­mokas I–IV g kl. mokiniams bei mokytojams vedė „Eras­mus+“ komanda. Švietimo mai­nų paramos fondo komunikacijos sky­riaus specia­listas Edgaras Ži­linskas pristatė „Erasmus+“ prog­ramą, jos galimybes, baigus mo­kyk­lą, motyvavo jaunimą semtis tarptautinės patirties. 

Apie sa­vo patirtis užsienio šalyse ir įspūdžius „Eras­mus+“ mainuose papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos Kraštovaizdžio dizaino, Agronomijos gretutinių studi­jų studentė Emilija Sviderskytė, o apie studijas Argentinoje bei kitose šalyse kalbėjo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas Karolis Kasarauskas. Tai buvo įkvepiantys pasakojimai mokiniams, skatinantys juos drąsiau planuoti savo ateities galimybes.

Švietimo mainų paramos fondo projektų vadovė Onė Ča­pienė susitikime su mokyto­jais ir administracija kalbėjo apie mobilumo projektus bendrojo ugdymo srityje, paraiškų rengimo principus, atsakė į aktualius klausimus bei paskatino aktyviau įsitraukti į tarptautines veiklas.

Labai džiaugiamės garbingų svečių vizitu ir dėkojame už įkvėpimą mokiniams drąsiau svajoti, o mokytojams – atrasti naujų tarptautinių galimybių.

Tokio susitikimo naudą įvertino ir gimnazistai. Pasak jų, svečių pasakojimai buvo įkvepiantys ir labai sudomino bei paskatino drąsiai dalyvauti „Erasmus+“ programoje.

„Ši pamoka parodė, jog „Eras­mus+“ suteikia daugybę galimybių studijuoti ir siekti savo svajonių užsienyje bei išbandyti kažką naujo ir augti kaip asmenybei“, – sakė II g klasės gimnazistė Deimantė.

Jai pritarė ir gimnazijos trečiokės Justė ir Rugilė bei ket­virtokas Nojus, pasak kurių, susitikimas su jaunuoliais, išbandžiusiais „Erasmus+“ galimybes, paskatino susimąstyti apie studijas užsienyje, sužinoti, kaip vyksta mokslai skirtingose kultūrose.

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja

Mildos MIKAŠAUSKIENĖS nuotr.

Įvykių centre – įtampa tarp politikos ir kultūros atstovų bei žurnalistų. Vilniuje tęsiasi kultūrininkų ir žurnalistų protestai prieš antidemokratines jėgas bei laisvo žodžio varžymą, regionų kultūros darbuotojai praneša apie patiriamą spaudimą nepalaikyti tokių pilietinių protestų. Tuo pačiu vis dėlto nenumaldomai artėja Kalėdos – kont­rastinga Advento dvasia į kraštą atneša įvairių renginių: nuo M. K. Čiurlionio įkvėpto šokio iki romansų vakaro su Advento vainikų apdovanojimais.

Vos aprimus pagrindinei kultūros darbuotojų protestų bangai, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai praneša, kad kova toli gražu nesibaigė. Ypač didelis nerimas kyla dėl padėties regionuose, mat vis garsiau girdisi, jog pilietinį judėjimą palaikantys kultūrininkai susiduria su tiesioginiu spaudimu ir gąsdinimais. Ši situacija aptarta ir praėjusį penktadienį surengtame tarptautinio demokratinio pasipriešinimo forume „Kaip iššokti iš verdančio puodo?”, kur buvo diskutuojama, kad antidemokratinės tendencijos, jau įsisiūbavusios Vengrijoje ar Slovakijoje, pasiekė ir Lietuvą. Dabar pag­rindinis antidemokratinių politinių jėgų taikinys – nepriklausoma žiniasklaida. Asamblėja įspėja, jog Seime svarstomos LRT įstatymo pataisos – tai ne tik „LRT ar jos vadovybės klausimas“, bet ir pirmas žingsnis žodžio laisvės suvaržymo ir demokratijos griovimo link. Todėl šiandien (gruodžio 9 d.), 12 val., Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje bus reikalaujama ginti žiniasklaidos nepriklausomumą, teigiant, jog „šiandien giname ne LRT – giname teisę į tiesą visiems“.

Politiniams neramumams tęsiantis, bandoma rasti laiko atsikvėpti ir į prieštaringą kasdienybę įnešti Advento ramybės bei Kalėdinio stebuk­lo. Gruodžio 12 d., 18 val., Šilalės kultūros centre vyks Padėkos vakaras, kurio metu bus pagerbti ir apdovanoti Šilalės kraštui nusipelnę asmenys. Koncertinėje programoje pasirodys tarptautinio Tauragės džiazo festivalio jaunimo rezidencijos „Džiazo jūra 2025“ jungtinis orkestras bei solistai, Šilalės, Jurbarko ir Tauragės jaunieji talentai.

Šilalėje vyksta ir Advento vainiko konkursas, kuriam dar galima spėti (iki gruodžio 10 d.) atnešti savo pagamintus adventinius vainikus į Šilalės kultūros centrą. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti romansų koncerto „Skamba žodžiai“ metu.

O paklausyti šio koncerto bus galima gruodžio 13 d., 17 val., Šilalės kultūros centre. Jame pasirodys mūsų rajono vokaliniai ansambliai, atlikėjai Vesta ir Karolis, Akmenės kultūros namų romansų grupė „Akmenės vyrai“. Renginys nemokamas.

Gruodžio 12 d., 18 val., Tauragės kultūros namuose vyks šokio spektaklis „Paukščio skrydis“, įkvėptas M. K. Čiurlionio. Jį kuria choreografė Vilija Krūgelienė, šoka Tauragės kultūros centro šokio teatro studijos šokėjos, kostiumus sukūrė Erika Urbutienė, režisierės – Rima Bandzinaitė-Latožienė ir Algima Juščiuvienė. Renginys nemokamas.

Gruodžio 14 d., 13 val., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje rengiamas koncertų ciklas „Sekmadienio akordai“. Čia pasirodys kolektyvas „Schola Cantarum de Regina Pacis“, atliksiantis grigališkojo choralo giesmių programą žvakių šviesoje.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Keliolika metų yra tekę vadovauti nekomercinei žiniasklaidos priemonei. Buvo dalykų, dėl kurių galiu pasidžiaugti ir tikiu, kad ano meto Bernardinai.lt suteikė šalies žiniasklaidos kraštovaizdžiui naujų spalvų bei impulsų. Bet taip pat prisimenu ir kitą pusę – kasdienę kovą už išgyvenimą: kaip sumokėti uždirbtą atlygį žurnalistams, kaip spręsti techninio palaikymo ir veiks­mingo administravimo iššūkius, kaip pritraukti talentingus autorius, kai nėra finansinių galimybių nu­kon­kuruoti tas medijas, kurios platina gandus ir pataikauja rek­la­mos tei­kė­jams ir pan. Ir bene la­biau­siai glu­min­davo nemenka dalis žmo­nių, nuolat šaukdavusių (ir tebe­šau­kian­­čių), jog esą žinias­klaida yra banali, šališka ir parsida­vusi. Nors patys ir skaitydavo (ir te­beskaito) spaudą, nes kitaip iš kur žinotų, kokia ji neva „nuodėminga“. Kita vertus, daug lengviau yra šūkauti nei žvelgti gi­liau, svarstyti ir analizuoti.

O visai neseniai į žiniasklaidos pasaulį teko žvelgti ir iš kitos perspektyvos, tapus politiku, kai praėjusią kadenciją dirbau Seime. Prisipažįstu, būdavo apmaudu dėl kai kurių kolegų paviršutiniškumo ir susitelkimo į menamus konfliktus, ignoruojant konst­ruktyvios politikos elementus. Tik­rai nemanau, jog didžioji dauguma Lietuvos žurnalistų yra politiškai šališki, veikiau problema yra tai, kad dažnai einama lengvesniu keliu – skinami žemiausiai kabantys vaisiai. Kitaip sakant, paprasčiau mikrofoną paduoti ar kamerą nukreipti į garsiausiai rėkiantį, ir šou prasideda.

Kadangi buvau tiek žurnalisto, tiek politiko „batuose“, drįstu manyti, jog suvokiu ir sparčiai besivystantį dabartinio politinio „elito“ konfliktą su visuomeniniu transliuotoju LRT.

Būkime realistai – visos žiniasklaidos priemonės turi problemų ir trūkumų, todėl labai svarbu, kad jų vadovybė sugebėtų būti savikritiška ir nuolat siektų tobulėti. Taip pat – ir tai, deja, yra pasaulinė tendencija – dažniausiai sudėtingas visuomenės problemas laidose ar spaudos puslapiuose aptarinėja politikai, o ne mokslininkai ar praktikai. Nors, ko gero, visiems būtų geriau, jei politikai daugiau klausytųsi ir mažiau plepėtų visomis temomis, kurios tik šauna į galvą. Dar vienas dalykas – net ir nuo reklamos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės vis tiek bando naudotis rinkodaros triukais, kovodamos dėl auditorijos, nes tenka įrodinėti, kad kuriama medžiaga yra įdomi ir aktuali.

Skeptiškai žvelgiu į politikų pretenzijas žiniasklaidai. Nes dažniausiai būtent jiems, nors ir kalba apie visuomenės interesą, rūpi ne nešališka, daugiabriaunė, kūrybinga žurnalistika, bet ta, kuri juos liaupsintų ir pataikautų. Viena iš Lietuvos bėdų yra tai, jog ir politikai, ir dalis visuomenės nevertina konstruktyvios kritikos kaip pagalbos augti. Todėl paprastai pareigas valstybės institucijose užimantys žmonės suburia aplink save ne patarėjų, bet pritarėjų ir paklusnių vykdytojų komandas, kurios visaip siekia, jog tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, atitiktų jų  „viršininkų” nuomonę ir prisidėtų prie jų teigiamo įvaizdžio formavimo.

Ne kartą įsitikinome ir tuo, kad valdžios vyrai ir moterys, kai jų klaidas ar kai kuriuos, švelniai tariant, „keistus” sprendimus aptarinėja žurnalistai, puola piktintis, jog tai esą yra opozicijos užsakymai ir netgi klasta. Geriausias pavyzdys – jau ne viena valdančioji dauguma kūrė komisijas, auditus, įstatymo pataisas, siekiančias „pastatyti į vietą“ LRT. Todėl ir šioji valdžia nėra išimtis – siekis parodyti „savo vietą” žurnalistams nėra pirmas. Tačiau esminis klausimas: kas tai per „vieta“? Auditas, kritiška veik­los analizė yra sveikintini dalykai. Tiesa, yra labai svarbus skirtumas tarp to, kai bandome objektyviai analizuoti situacija, ir nurodymo „kažką atrasti“. Pavyzdžiui, ir po LRT audito buvo pasiūlyti būdai, kaip galima tobulinti visuomeninio transliuotojo veiklą, tačiau valdančiuosius tai nuvylė, nes nebuvo suteikta pagrindo jų kuriamai legendai, kad jie neva yra LRT „aukos.“ 

Todėl nuspręsta eiti keliu: LRT lėšos įšaldomos, nors audite pateiktos aiškios rekomendacijos, kaip jas derėtų naudoti, galvojant apie visos visuomenės interesą. Beje, sakoma taip bus taupomos valstybės biudžeto lėšos. Tačiau kažkodėl politikai biudžeto įšaldymą pradeda ne nuo nuolat augančių Seimo, Vyriausybės kanceliarijų ar Prezidentūros išlaidų...

Yra daug besipiktinančių, kad LRT biudžetas ir taip esą per didelis. Skaičiuoti kitų pinigus ir mokyti taupumo bei racionalumo yra paprasčiausia. Ne kartą ir man buvo atėjusi tokia mintis, ypač palyginus, koks, tarkime, buvo Bernardinai.lt metinis biudžetas. Kita vertus, kokybiškas žiniasklaidos darbas reikalauja milžiniškų išlaidų. Tuo labiau, jog dėl LRT biudžeto buvo sutarta, visuomeniniam transliuotojui atsisakius reklamos, iš kurios verčiasi komercinė žiniasklaida. Tačiau dabartinis politikų puolimas prieš LRT tikrai nėra nei siekis, nei tikslas patobulinti jos kuriamą turinį ar valdymą, pasiekti, jog būtų daugiau kokybiškų laidų įvairioms visuomenės grupėms. Tėra tik noras gražiau atrodyti LRT „veid­rodyje“, nors, kaip sakoma „ne veidrodis kaltas, jei snukis kreivas“.

Seimo politikų siekis susidoroti su LRT yra pavojingas ir dar vienu aspektu bei rodo pavojingą tendenciją regionuose – vietiniai vadukai taip pat neatsisako ketinimų ir užmačių spausti rajono žiniasklaidą, kuri nėra susijusi su savivaldybe ir stengiasi išlikti nepriklausoma. Vietos valdžia labai dažnai deda lygybės ženklą tarp savo politinių interesų ir miesto ar rajono bendrojo gėrio, mokesčių mokėtojų pinigai politikų traktuojami, kaip „mūsų“, kuriuos skirsto „iš geros valios, tikėdamiesi atsakomojo geranoriškumo“, o kai vietos spauda tai pastebi, užsitraukia ne tik asmeninę rūstybę, bet ir yra ignoruojama laiku neteikiant informacijos, neskelbiant visuomenei aktualių žinių ir pan. Deja, atsilaikyti pavyksta ne visoms redakcijoms – kai kurios, norėdamos išlikti, yra priverstos pasiduoti susireikšminusių vietos politikų manipuliacijoms.

Kol valdantieji skaičiuoja visuomeninio transliuotojo pinigus, į laisvę išėjo įvairiausiomis bausmės sutrumpinimo galimybėmis pasinaudojęs Kauno miesto administracijos direktorius Vilius Šiliauskas, nuteistas už rekordinį 260 tūkst. eurų kyšį. Kaip į tai reaguoja tie, kurie kažką gali pakeisti teisinėje sistemoje? Ogi skaičiuoja, ar ne per mažai kartų LRT kalbino Ingą Ruginienę ar Remigijų Žemaitaitį. Beje, pastarajam vėl išmušė „žvaigždžių valanda” – Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį jį pripažino kaltu dėl antisemitinių pasisakymų, jam skirta 5 tūkst. eurų bauda. Jei nuosprendis įsiteisės, politikas ją turės sumokėti per du mėnesius. Šis sprendimas dar gali būti skundžiamas, bet aišku, jog dabar visose laidose „aušrietis” pasakos, kad tai yra susidorojimas su juo... 

Andrius NAVICKAS

Į „Šilalės  artojo“ redakciją su nuotraukomis ir kita vaizdine medžiaga atskubėjęs Pakalniškių senkapio likimu susirūpinęs gyventojas patvirtino tai, ką dažnai nutylime – mūsų kraštas slepia nepaprastai turtingą, tačiau sistemingai nykstančią istoriją, nors būtent po mūsų kojomis glūdi tūkstantmečius menanti praeitis. Deja, didelė jos dalis per daugelį metų buvo „nukultivuota“, suarta ir paprasčiausiai prarasta, o tai rodo ne tik archeologinių objektų trapumą, bet ir visuomenės požiūrio problemą: į žemę žiūrima tik kaip į resursą, dirbamą plotą, ekonominę naudą teikiantį vienetą. „Jeigu yra žemė, ji turi būti dirbama“, – toks požiūris giliai įsišaknijęs ir tarsi ištrina suvokimą, jog kai kurios vietos turi ir kitokią, ne materialią vertę.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Kaltinėnuose yra keturios seniūnaitijos, bet visų jų veikla, atrodo, susilieja į vieną „tašką“ – kultūros namus, kur šeimininkauja Neringa Eitutienė. Du iš keturių seniūnaičių tikina, jog ši veikli moteris yra ne tik Kaltinėnų miestelio, o ir visos seniūnijos veiklos „variklis“.

„Radiškės seniūnaitija nuo Kaltinėnų nutolusi vos per 3 kilometrus, tad beveik šliejasi prie jų. Be to, pas mus gyventojų sparčiai mažėja, dėl to visa veikla persikėlė į Kaltinėnus, tapome miestelio dalimi: padedame ir renginius organizuoti, ir patalkininkaujame. Žinoma, anaiptol ne visi, nes tik­riausiai kaip ir visur – kas linkęs į bendruomeniškumą, tas neatsisako visuomeniškos veiklos, o kuris uždaras, jo nė su pagaliu, nė su duonos kepalu į viešumą neišviliosi“, – sako Radiškės seniūnaitė Dalia Vaigauskienė.

Ji šias pareigas eina trejus metus ir pastebi, jog, iširus bendruomenei, tapo savotišku tarpininku tarp eilinio kaimo žmogaus ir įvairių institucijų.

„Žmogui daug paprasčiau ateiti ir man išsipasakoti savo problemas. Aš suprantu, kad taip kaimynas nori sulaukti pagalbos, tad tenka suktis – padedu pačiais įvairiausiais reikalais, pradedant ūkiniais, baigiant socialiniais. Atrodytų, keista, juk seniūnijoje dirba socialiniai darbuotojai, bet gyventojai seniūnaičiu pasitiki labiau, net ligoms užpuolus prašo, kad padėčiau“, – tikina Dalia.

Jai antrina ir Iždonų seniūnaitis Andrius Eitutis – neseniai išrinktas pirmasis šios vietovės seniūnaitis. Jis kilęs nuo Kvėdarnos, bet likimas pastūmėjo į Kaltinėnų pusę. 

„Nusipirkome seną sodybą Kaušų kaime, greta Aušrinės alkakalnio, ten kur išteka Rotužė. Įspūdinga vieta, kurią pamėgo senuosius lietuvių papročius propaguojantys lietuviai. Iždonai su Pagrybiu yra išties patrauklioje vietoje, netgi istorikas Vytenis Almonaitis ir kraštotyrininkas Vladas Statkevičius yra juos aprašę. Manoma, jog čia yra buvusi pagonių šventykla – ant Aušrinės kalno nuo seno žmonės aukodavę dievams gyvulių, o iki dabar tikima gydomąja Rotužės vandens galia, juo plaunamos žaizdos. Tiesa, vietiniai į tas ceremonijas žiūri skeptiškai, bet smagu, kad gyvename tokioje ypatingoje vietovėje“, – teigia seniūnaitis.

Pasak istorinių šaltinių, Aušrinės kalnas – didžiulė, vietovėje dominuojanti kalva, skirstoma į Didžiąją ir Mažąją. Čia po Jurginių vykdavo apei­gos deivės Aušrinės garbei, žmonės prašydavę deivės Žemynos ir dievo Lauksargio saugoti derlių bei laukus (beje, iki šiol greta Kaušų tebėra ir Lauksargio kaimas). Anuometines tradicijas liudiję ir V. Statkevičiaus 1975-aisiais kalbinti vietos gyventojai. Dabar senųjų tradicijų atminimas saugomas gatvių pavadinimuose. 

„Man, kaip seniūnaičiui ir Iždonų gyventojui, smagu stebėti, jog kaimas atgimsta – nelabai surasi laisvą sodybą, kuriasi jaunos šeimos, vaikai lanko Kaltinėnų gimnaziją. Tiesa, tėvai dažniausiai dirba Tauragėje, Šilalėje ar Klaipėdoje. Optimistiškai nuteikia, kai matai ir iki šiol neregėtų dalykų – prieš kokius penkerius metus kaime išvysti kažką vakarais bėgiojant, vaikščiojant ar vedžiojant šunį, buvo neįtikėtina, o dabar iždoniškiai aktyviai sportuoja, bendrauja, prisigalvoja įvairių veiklų“, – džiaugiasi seniūnaitis.

A. Eitutis pritaria Daliai: ir į jį, kaip seniūnaitį, žmonės kreipiasi įvairiais klausimais – nuo asmeninių rūpesčių iki visam kaimui aktualių reikalų. Pašnekovas įsitikinęs, kad be seniūnaičių pagalbos neišsiverstų ir seniūnas Antanas Bartašius, ir kultūros centro padalinio vadovė Neringa – pagalbos reikia organizuojant šventes, sporto ar kultūros renginius.

„Vienas žmogus nieko padaryti neįstengtų, viskam reikalinga komanda. Dalis visuomenės ateina į renginius ar šventes tik pasižiūrėti, ką gero kaimynai ir draugai padarė, kad juos pradžiugintų, bet yra ir tokių kaip Andrius su Dalia, kurie, kur bepašauksi ir ko bepaprašysi, visada atskubės į pagalbą“, – giria savo pagalbininkus N. Eitutienė. 

Šiuo metu, pasak Neringos, pagrindinė jos paspirtis yra ir 11 savanorių talkininkų. Dvi iš jų – Evelina Tūtoraitytė ir Julija Teresė Sadauskytė yra ne tik darbščios, o ir gabios bei veiklios gimnazistės (viena yra mokinių tarybos pirmininkė, kita – mokinių prezidentė), bet laiko savanorystei vis tiek suranda. 

„Nuo vaikystės lankėmės renginiuose, o lūžis nutiko per pirmąjį bardų festivalį – buvome juo sužavėtos. Tad pasidarė smalsu pasižiūrėti į renginių vidų, sužinoti, kaip jie tampa tokiais įtraukiančiais, todėl po pirmojo festivalio „Žodžiai nebijo lietaus“ bėgome pas Neringą ir prašėmės į savanorius“,  –  juokiasi Evelina.

Merginos sako matančios veikloje daug naudos. Julija Teresė prisipažįsta linkstanti prie meno labiau nei prie kitų dalykų, tad dalyvavimas kultūrinėje veikloje – didžiulė atgaiva sielai.

„Iš pradžių tėvai klausinėdavo, kur dingstu po pamokų, ką čia veikiu. Bet paskui liovėsi. Tiesą sakant, kai ryžomės savanorystei pas Neringą, nesitikėjome, kad organizuojant iš pažiūros labai paprastus renginukus, reikia tiek daug pasiruošimo. Tai visiems buvo didžiulis atradimas, pakeitęs supratimą apie daugelį dalykų. Štai ir šiuo metu plušame, nes skubame papuošti miestelį šventėms“, – prisipažįsta Julija Teresė.

Abi energingos merginos įsitikinusios, jog įgyta patirtis yra neįkainojama ir neabejotinai pravers tiek gimnazijoje, tiek tolimesnėje veikloje. Bet svarbiausia, kad Kaltinėnų jaunimas žino, jog bend­ruomeniškume nėra nė vieno nesvarbaus darbo.

N. Eitutienė sako, jog Kaltinėnuose vadovaujamasi viena taisykle – renginiai reikalauja visų amžiaus grupių prisidėjimo, tad būna, kad į bendrą būrį, jiems rengiantis, susirenka 3–4 kartos. 

„Gyventojų mažėja, bet poreikiai niekur nedingsta. Sakyčiau gal net priešingai: norisi glaudesnio ryšio, smagu, kad taip galvoja absoliuti dauguma, todėl į mūsų salę, kurioje yra 250 vietų, per šventinius renginius sunkiai telpa žiūrovai“, – sako savo darbo laiko neskaičiuojanti kultūros darbuotoja.

N. Eitutienė yra dirbusi Iždonų pradinėje mokykloje mokytoja, o ją uždarius teko ieškotis kito užsiėmimo. Iš pradžių Kaltinėnų kultūros namuose vadovavo šokių būreliui, vėliau, prisidėjus Jolantai Kažukauskienei, Kaltinėnuose atgimė etnografinė ir kaimo kapelos, o atsikėlus Viletai Gailevičienei, kapela gavo „Ašvijos“ vardą, įsisteigė moterų šokių kolektyvas (vad. Aušra Danisevičienė), mėgėjų teatras (vad. N. Eitutienė), moterų vokalinis ansamblis „Versmė“. 

„Nėra mėnesio, kad Kaltinėnuose kas nors nevyktų. Seniūnija mus remia tiek darbo jėga, tiek medžiagomis, o mes žinome, kad nėra darbo, kurio neįmanoma padaryti – jeigu nepavyksta iš pirmo karto, bandome, kol pavyksta. Štai kapelai „Ašvija“ šiuo metu vadovaujantis Alvydas Juodviršis kelia aukštus reikalavimus muzikantams, bet jie renkasi į repeticijas ir juokauja, kad visą gyvenimą groję savo malonumui, dabar mokosi, kaip tai daryti tinkamai“, – juokauja N. Eitutienė.

Repeticijas A. Juodviršis ren­gia kartą per savaitę ir džiaugiasi, jog kapeloje groja labai entuziastingi muzikantai: bandonija, akordeonu ir armonika griežia bei dainuoja Jonas, Stasys, Alvydas muša būgną, Edmundas barbena perkusija.

„Esu vyrams dėkingas už tai, kad jie supranta, jog, norint groti gerai, būtinos nuoseklios repeticijos. Žinoma, kai rengiamos didesnės šventės, atvyksta „pastiprinimas“ iš kitų mano kolektyvų (Traksėdžio kapelos „Tekinis“, Šilalės „Padkavos“). Toks būrys kai užtraukia dainą, kai užgroja – visiems ausys linksta. Gaila tik vieno – jaunimas vangiai renkasi šį muzikos stilių, dėl to Šilalėje iširo grupė „Uknolis“, nors norėtųsi sukauptą patirtį perduoti jaunajai kartai“, – apgailestauja „Ašvijos“ vadovas A. Juodviršis.

Tačiau niūrias mintis akimirksniu praskaidrina Julijos Teresės ir Evelinos nusiteikimas, kurios ne taip seniai Kaltinėnuose organizavo 1990-ųjų diskoteką.

„Iš pradžių galvojome daryti muzikinį vakarą savo tėvų amžiaus kaltinėniškiams, todėl parinkome jų laikų jaunystės muziką. Rezultatas nustebino – ėmė rinktis paties įvairiausio amžiaus gyventojai, bet dar svarbiau, kad renginys patiko ir jaunimui, ir vyresnės kartos atstovams“, – pasakoja merginos ir sako jau sulaukiančios klausimų, kada kita panaši diskoteka vyks.

Gruodžio 12–13 d. Kaltinėnai įžiebs Kalėdų eglutę, ta proga entuziastai parodys ir mėgėjų teatro naująjį kūrinį. N. Eitutienė skaičiuoja, kad iš viso jos vadovaujamame kolektyve dalyvauja 19 kaltinėniškių, bet prie teatro veik­los prisideda maždaug pusšimtis ar net daugiau. Šiemet pastatymas atspindės garsųjį „Spragtuką“, o į šventes kelią rodys kalėdinis traukinys. Neringa juokauja, kad šis traukinys transformuojasi į visus metų laikus ir tarnauja nuo derliaus šventės – tikimasi nuveš iki pat Velykų. 

Beje, Neringai šie metai pažymėti savotiškais jubiliejais: ji Kaltinėnuose pradėjo dirbti gruodžio 7-ąją, mėgėjų teatrą įkūrė lygiai prieš 10 metų. 

„Smagu, kad turime tiek daug palaikančių žmonių – seniūnas supranta mūsų mate­rialinius poreikius, seniūnaičiai prisideda visuomeniška veikla, o muzikuoti gebantys kaltinėniškiai nė neprašomi atsineša instrumentus. Visi kartu galime nuveikti labai daug prasmingų darbų, nors daugumą jų tenka atlikti po darbo valandų ir nemokamai. Bet juk bendruomeniškumas yra kur kas svarbesnis turtas už pinigus“, – įsitikinusi Kaltinėnuose vykstančių renginių sumanytoja bei įgyvendintoja N. Eitutienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pa­brė­ža kviečia visus kalbėti prigimtine savo kalba. Mūsų kraštietis, laikraščio bendraauto­rius prof. Albinas Bagdonas siūlo „naužmiršti na tik garsines, o ir rašy­tines dūnininku šnektos“. Be to, visai neseniai Seime vyko renginiai, skirti Žemaitijos regiono kultūrai ir žemaičių kalbos puoselėjimui bei priimta rezoliucija inicijuoti „Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas Žemaitijos kaip istorinio Lietuvos regiono su sostine Telšiais ir regioninės žemaičių kalbos teisinis įtvirtinimas.“ „Šilalės artojas“, atliepdamas šiuos pasiūlymus ir palaikydamas sie­kį išsaugoti gimtąją tarmę, kviečia savo skaitytojus, rajono mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta. Pasak prof. A. Bag­dono, „Šilales artojė̅“ atradus bint nadideli ploteli tikrīms žemaitiškīms tekstukams (eilėraštukams, kokīms nors trumpīms porinimams), sustiprėtų ir dūnininku rašytines šnektos norminims. Skaitydami tokius tekstukus išgrynintumėm ir sava šnekta, jug vos na kožnas kaims tur tos šnektos savumu. Daug mūsu šnektō svetimybiu (ypač slavizmu). Rēktu anus keisti į mūsiškes šnektos atitikmenius. Nors dūnininku šnekta prasided nu Kelmes, ēn pro Varnius (jin dar ir vadin varniškiu šnekta), tinsaas lig Nemuna (Pagėgē, Tauragė, Šiluti), anos cintras – Šilales rajons. Tad šilališkēms ir prigul imtis iniciatyvas jin saugoti ir plėtoti. Jūlab, kad yra žmonių, pasiryžusiu tum reikalu užsiimti. „Šilales artojis“ būtų puiki tribūna tokiam rekalū“.

O įžanginį straipsnį naujai laikraščio rubrikai „Žuodis jung“ parašė kraštietė kal­bi­ninkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pir­mininkė dr. Albina Auksoriūtė. 

Žemaičių tarmė nėra vientisa, ji skirstoma į tris patarmes. Pasak kalbininkės Onos Ka­žukauskaitės, kilusios iš Šilalės, kvėdarniškio kalbininko Kazimiero Jauniaus mo­ki­nys, didis kalbininkas Kazimieras Būga pasiūlė patarmėms įvardyti dūnininkų, dou­nininkų ir donininkų pavadinimus. Mokslinėje literatūroje vartojami kiti žemaičių patar­mių pavadinimai: pietų žemaičiai, šiaurės žemaičiai ir vakarų žemaičiai.

Pietų žemaičiai dar skirstomi į pietų žemaičius raseiniškius ir pietų žemaičius varniškius. Varniškių patarmė paplitusi Kuršėnų, Šaukėnų, Karklėnų, Užvenčio, Varnių, Laukuvos, Šilalės, Kvėdarnos, Švėkšnos apylinkėse, taigi Šilalės rajonas priskiriamas pietų žemaičiams varniškiams. Šviesios atminties kuršėniškis, žymus leksikografas ir dialektologas Vytautas Antanas Vitkauskas apie Šilalę rašė: „Kokia graži yra pati Šilalė, kokie ten gražūs ir geri žmonės gyvena! Pati žemaičių širdis, pats visos žemaičių garsios tarmės ir kunigaikštystės branduolys“. 

Tad kokios skiriamosios ypatybės būdingos šio krašto patarmei?

Pirmiausia reikėtų paminėti, kuo skiriasi pietų žemaičiai nuo aukštaičių. Pietų žemaičių, kaip ir kitų žemaičių, pagrindinis skiriamasis bruožas nuo aukštaičių yra kirčiuotų dvibalsių ie, uo tarimas. Tiek pietų žemaičiams priskiriami varniškiai, tiek raseiniškiai vietoj kirčiuotų dvibalsių ie, uo taria ilguosius ī, ū: pīns (pienas), dūna (duona), jūks (juokas), šīns (šienas), svīsc (sviestas), ūsis (uosis), vīns (vienas). 

Kaip rašė kalbininkas akademikas Zig­mas Zinkevičius, minėti dvibalsiai, išvirtę ilgaisiais ī, ū ir būdingi pietų žemaičiams, yra savasis žemaičių paveldas, o šių dvibalsių kitoks tarimas dounininkų ir donininkų plote jau yra kuršių kalbos įtaka. Kuršių įtakos labiausiai paveiktos yra šiaurinės ir vakarinės žemaičių tarmės dalys. Tad galima sakyti, jog pietų žemaičiai yra tikrieji žemaičiai, išlaikę senąjį žemaičių tarmės paveldą. Tačiau pietų žemaičiai tarpusavyje taip pat skiriasi. Varniškiai nuo raseiniškių skiriasi tuo, kad dvigarsius an, am, en, em verčia on, om, ėn, ėm: kond (kanda), ronka (ranka), somtis (samtis), skomb (skamba), švėntė (šventė), žėngė (žengė), lėmpa (lempa). Varniškiai ilguosius balsius o ir ė tiek kamiene, tiek galūnėje dvibalsina – taria kaip uo, ie: kuojė (koja), šakuos (šakos), pelie (pelė), siekla (sėkla), žuodis (žodis).

Senovės paveldas yra žodžio kamieno ir kirčiuotų galūnių, vadinamų nosinių balsių ą, ę, į, ų, tarimas on, ėn (en), in, un, pavyzdžiui, koncnis (kąsnis), žoncis (žąsis), kėnctė (kęsti), brenct (bręsta), linctė (lįsti), siunctė (siųsti). Blėsta dvibalsių ai, ei šaknyse vienbalsinimas. Seniau buvo drąsiai sakoma vāks (vaikas), vākščiuoji (vaikščiojo), rēk (reikia), ėšpēkc (išpeiks), o dabar retai beišgirsi.

Kai kuriose vietose vietoj afrikatų dž varniškiai turi priebalsius t, d, pavyzdžiui, medē (medžiai), medems (medžiams), jautē (jaučiai), jautem (jaučiams). Varniškiai trumpina galūnes, nekirčiuotų galūnių balsius išmeta, o ilguosius trumpina vīrs (vyras), nams (namas), neš (neša), vies (vėjas), raša (rašo).

Bene ryškiausiai varniškius su kitomis žemaičių patarmėmis sieja kirčiavimas – visuotinis kirčio atitraukimas, tvirtagalių dvigarsių spūdis ant pirmojo dėmens (krãus – kraujas), o vietoje tvirtapradės priegaidės turima laužtinė priegaidė (kâuls – kaulas, šâlt – šalta). 

Pietų žemaičiai varniškiai turi ir savitų žodžių, kurie žinomi tik to krašto žmonėms, tarkime, brastva (brasta), brėkšti (temti), grobai (žarnos), kuisis (uodas), kūlis (akmuo), multūzas (mulkis, ištižėlis), nakabis (velnias), snopis (apsnūdėlis), soda (kaimas). 

Šilalės krašto žmonės vartoja savų gražių, išmintingų posakių. Tarkime, liūb sakys mano babukas (močiutė): mīgu augsi, mīgu tuksi, mīgu nieka gera namatīsi (miegodamas augsi, miegodamas storėsi, miegodamas nieko gero nematysi), vīna galvelė – auksa dīnelė, kur nuēsi, ten numā, kur numirsi, ten kapā (viena galvelė – aukso dienelė, kur nueisi, ten namai, kur numirsi, ten kapai).

Albina AUKSORIŪTĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Tradiciškai Šilalės Maltos ordino nariai aukoti lėkštei sriubos prašo tik kartą metuose – akcija jau 15 metų vyksta kalėdinės eglės įžiebimo šventės dieną. Šilalės maltiečiams vadovaujanti Rozvita Beržinienė suskaičiavo, kad šiemet buvo išdalinta apie 300 porcijų maisto, o jo skanautojai vienišiems senoliams paaukojo kone 570 eurų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir Šilalės rajono savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Įsikūręs naujame pastate ir aktyviai pristatantis profesionalią muziką ir kultūrą Vakarų Lietuvos gyventojams, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) siekia įsitvirtinti ir tarptautiniame kultūros žemėlapyje. KVMT tiki, kad Klaipėdoje užgimęs kūrybiškumas ir meistriškumas gali skambėti visame pasaulyje.

Kūrybiniai mainai su Gdansko opera

Šių metų pavasarį, balandžio 5 d., įvyko pirmosios tarptautinės gastrolės naujajame teatro pastate – Klaipėdos ir Lietuvos žiūrovai sulaukė svečių iš Gdansko Baltijos operos. Parodyta dažniausiai pasaulyje statoma lenkų opera – Karolio Szymanowskio „Karalius Rodžeris“. Publiką sužavėjo ne tik išskirtinė muzikos ir scenografijos dermė, bet ir operos atlikėjų profesionalumas, režisūrinis spektaklio išpildymas. Gastrolių metu aptartas ir atsakomasis Klaipėdos teatro vizitas – 2026-ųjų birželio pabaigoje KVMT su Gintaro Varno režisuota Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ atidarys Baltijos operos festivalį Gdanske.

Baletas: tarp 100-čio Lietuvoje iki tarptautinių žvaigždžių

Tikra švente tapo ir spalio 30 d. surengtas Tarptautinis baleto gala koncertas, skirtas Lietuvos baleto šimtmečio minėjimui. KVMT sukvietė ryškiausias baleto žvaigždes iš Italijos, Vokietijos, Estijos, Japonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Scenoje žibėjo ir KVMT baleto trupės šokėjai. Šokio gerbėjus žavėjo klasikinio ir šiuolaikinio baleto šedevrai, novatoriški choreografiniai sprendimai bei nepriekaištinga atlikėjų elegancija.

Lietuvos baleto 100-ečio minėjimas tęsis ir Vilniuje, kur gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šokio gerbėjams bus parodytas diptikas „Kaktusai+“, kurį sudaro šiuolaikinių užsienio choreografų vienaveiksmiai kūriniai: Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ (Audio unit) ir didelio pasaulinio atgarsio sulaukęs Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ (Cacti).

Viešnagė Estijos scenoje

Gruodžio 2-3 d. KVMT kolektyvas svečiavosi Tartu Vanemuinės teatre Estijoje, pristatydamas Gaetano Donizetti komišką operą „Meilės eliksyras“ (režisierė Karina Novikova) bei daugybę apdovanojimų pelniusį Martyno Rimeikio šokio spektaklį pagal Eduardo Balsio muziką „Eglė žalčių karalienė“. Spektakliuose lankėsi bei bendradarbiavimo planus su KVMT vadove Goda Giedraityte aptarė J. E. Lietuvos ambasadorė Estijoje Gitana Skripkaitė, Lietuvos garbės konsulė Tartu Birutė Klass-Lang, Tartu universiteto Baltistikos centro vadovė Tiina Katel, Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkė Sigita Matulevičienė ir, žinoma, Vanemuinės teatro vadovas Aivar Mäe.

Ateinančių metų pavasarį Tartu Vanemuinės teatro kolektyvai Klaipėdos žiūrovams parodys Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Don Žuanas“ ir Kristinos Paulin baletą „Gruodžio lietus“, įkvėptą Fryderyk Chopin muzikos ir gyvenimo istorijos.

Narystė „Opera Europa“

Tarptautinės ir respublikinės gastrolės liudija, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis ryškiau įsitvirtina kaip profesionalios Lietuvos muzikos kultūros ambasadorius. Jau keletą metų KVMT yra tarptautinės organizacijos „Opera Europa“ narys, o ši narystė atveria platesnes galimybes įsitraukti į Europos operos ir muzikinių teatrų tinklą, semtis gerosios praktikos iš kolegų užsienyje, dalyvauti tarptautiniuose forumuose, megzti naujas partnerystes ir taip prisidėti prie žemyno operinės kultūros raidos. Tai suteikia KVMT dar daugiau erdvės augti, kurti bendrus projektus ir drąsiai žengti į tarptautinę sceną, stiprinant Klaipėdos, kaip modernaus, atviro ir kūrybingo miesto, vardą.

KVMT inform.

Lapkričio 25-oji tapo ypatinga Šilalės meno mokyklos ir visai rajono meninio ugdymo pedagogų bendruomenei. Šilalėje lankantis Prezidentui Gitanui Nausėdai, Meno mokykloje išskirtinį dėmesį vaikų kūrybiniam ir men­iniam ugdymui skyrė pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Ji yra įsitikinusi, kad augindami kūrybingas, šviesias asmenybes, mūsų pedagogai formuoja Lietuvos ateitį ir taip užtikrina valstybės klestėjimą. 

D. Nausėdienė gerą valandą bendravo su pedagogais ir dailės, muzikos, šokio meno pamokose dalyvavusiais vaikais, pasidžiaugė gražiai ir jaukiai įrengtomis Meno mokyklos patalpomis, nuo pat pirmų susitikimo minučių užsimezgė diskusija apie kūrybiškumo naudą harmoningam asmenybės augimui bei švietimo ir kultūros bendruomenės problemas regionuose,  o pedagogai dalijosi patirtimi bei idėjomis, kurios kiekvienam vaikui padeda atrasti savo talentus. 

„Kultūra yra tai, ką mes sukuriame. Esate tie kultūros šviesuliai, kurie pakylėja vaikų sielas, palydite juos į kūrybos pasaulį, savo raiškos ir unikalumo paiešką. Ačiū, kad dovanojate jiems savo talentus, kad kiekvienoje pamokoje ieškote priėjimo prie vaiko, prie tos būties, kuri yra verta žmogiškojo gyvenimo. Mes į šitą gyvenimą ateinam ne būti, bet rasti atsakymus, kodėl čia esame, kad pajustume ir palaikytume vienas kitą. O kultūra yra pats nuostabiausias dalykas, kuris mus supa, ir jūs esate tos kultūros nešėjai“, – sakė D. Nausėdienė. 

Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rasa Ramanauskienė patikino, jog pedagogai geriausiai žino, koks svarbus yra meninis ugdymas: moksliniai tyrimai atskleidė, kad jis stip­rina vaizduotę, dėmesio koncentraciją, skatina mąstyti kūrybiškai, padeda vaikui reikšti jausmus, skatina empatiją, bendradarbiavimą ir bend­ruo­meniškumą. Nors rajone mokinių mažėja, Šilalės meno mokyklos bend­ruomenė nuosekliai auga – šiemet ugdoma 611 mokinių, kone ketvirtadalis jų mokosi Kaltinėnuose, Laukuvoje, Pajūryje ir Kvėdarnoje. Mokykla ruošiasi įgyvendinti ankstyvojo meninio ugdymo programą, o, pasak R. Ramanauskienės, džiugina tai, kad visos vietos jau rezervuotos – tai rodo, jog tėvai supranta tokio ugdymo reikšmę.

Savo požiūrį į meninį ugdymą išdėstė išplėstinio ugdymo mokinys Ridas Dargevičius, kurį mokytis muzikos paskatino smalsumas sužinoti, kaip veikia instrumentas, ką juo galima išgauti. Vaikinui apmaudu, jog daug bendraamžių to nedaro dėl per didelio užimtumo, finansinių ir kitokių problemų. Rido klausimas pirmajai poniai buvo, ką daryti, kad visi vaikai galėtų pajusti kūrybos džiaugsmą. 

Prezidento patarėja Jūratė Litvinaitė neslėpė mananti, kad jei XXI a. negalime sudaryti vaikams visų galimybių mokytis, tai yra didelis nusidėjimas. 

„Vyriausybė savo programoje yra įsipareigojusi organizuoti visos dienos mokyklas, kuriose vaikai galėtų kurti, groti, piešti, daryti tai, kas jiems teikia malonumą ir skatina kūrybiškumą. Jokios finansinės kliūtys tam neturėtų sutrukdyti – tai yra mūsų valstybės atsakomybė. Vaikams negali būti jokių apribojimų, nebent jie patys nedrįstų, bet geras mokytojas visada tą nedrąsą sulaužo, išminko kaip plastiliną, kad vaiko gabumai atsiskleistų. Tai pats geriausias būdas atitraukti vaikus nuo telefonų ir socialinių tinklų“, – įsitikinusi Prezidento patarėja. 

Tai, jog mūsų krašto jaunimui yra suteiktos tikrai didelės galimybės, patvirtino ir Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas laikinai einantis Antanas Kazlauskas, pasidžiaugęs, kad Nacionalinio kultūros centro duomenimis, Šilalė yra trečioje vietoje pagal Lietuvos dainų šventės dalyvių gausumą. Vos daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turinti savivaldybė į Dainų šventę išsiuntė 537 dalyvius, iš jų 200 mokinių. Ir daugiausiai jų šventei paruošė būtent Meno mokykla ir Šilalės kultūros centras. 

Gvildenta susitikime ir problema, kuri gali po kelių metų pakeisti nusistovėjusias tradicijas – kultūros darbuotojų trūkumas. Jų per mažai parengia aukštosios mokyklos, be to, baigę konservatoriją, daugelis nebenori dirbti regionuose. J. Litvinaitė pedagogus pradžiugino žinia, kuri nuskambėjo ir tą pačią dieną vykusiame Lietuvos mokyklų direktorių suvažiavime Kaune. Nuo ateinančių mokslo metų bus praplėstas mokytojų rengimas, sudaroma galimybė kiekvienam mokytojui įgyti dvi ar tris specialybes, nes mažose mokyklose surinkti pilną krūvį ir gauti vertą atlyginimą darosi vis sunkiau. 

Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė pastebėjo, kad galimybės vaikams suteikti pilnavertį meninį ugdymą labai priklauso nuo savivaldybės politikų sprendimų. Šiais metais Meno mokyklai savivaldybė skyrė 1 mln. 110 tūkst. eurų, kai iš valstybės biudžeto mokykla gavo tik 31 tūkst. Eur – tokios sumos neužtenka išlaikyti net dviem pedagogų etatams. 

„Manyčiau, kad santykis galėtų keistis, nes bendrojo ugdymo mokyklų finansavimas yra pakankamas. Savivaldybės investicijos leidžia užtikrinti, jog Meno mokyklą galėtų lankyti visi norintys, nėra jokių atrankų ir tai yra pati didžiausia mokyklos stiprybė. Esu įsitikinusi, kad veikdami kartu, galime sukurti aplinką, kurioje menai tampa ne papildoma veikla, o natūralia, kiekvienam, kuris tik nori kurti, prieinama gyvenimo dalimi“, – tvirtino R. Kuzminskaitė. 

Šilalės meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas pasidžiaugė, jog per visus Lietuvos nepriklausomybės metus pavyko išsaugoti Meno mokyklas tokias, kokios jos visada buvo. Šiandien Lietuvoje yra net 120 tokių mokyklų, jose mokosi per 60 tūkst. mokinių.

„Ir tai yra didelis pranašumas prieš kitas Europos šalis, kur vaikus į meninio ugdymo pamokas tėvai veža 60 ar net 100 kilometrų. Suprantu, jei vaikas itin gabus, bet jei jis nori tik tobulėti, lavintis, ne kiekviena šeima gali tą leisti“, – sakė A. Goštautas. 

Šilalės meno mokykloje dirba iš Klaipėdos, Šiaulių, Rietavo, Tauragės atva­žiuojantys mokytojai, ir nors jų netrūksta, direktorius tikino, kad prob­lemų yra. Koncertmeisteriams keliami tokie pat reikalavimai kaip muzikos mokytojams, bet jų algos beveik nesiskiria nuo nekvalifikuotų darbuotojų atlyginimų, todėl nėra norinčiųjų šį darbą dirbti. 

„Ką meno ir muzikos mokyklos dar galėtų padaryti, kad kultūrinis ir meninis ugdymas Lietuvoje dar labiau suklestėtų“? – klausė Šilalės meno mokyk­los vadovas.

Pirmoji ponia neslėpė, kad toks klausimas nuteikia itin viltingai, nes žmonės, kurie galėtų jaustis skriaudžiami, klausia, ką galėtų padaryti, kad valstybė stiprėtų.  

„Jeigu vaikui sekasi, jei jis kažką pasiekė, tai yra jūsų nuopelnas, nes jūs jo gyvenimą pripildėte turinio, kokybės, kultūros. Ir nesvarbu, kaip jis suras tą formą – taps menininku, piešiančiu ar muzikuojančiu žmogumi ar tiesiog puikiu piliečiu, kuris supranta ir vertina kultūrą, tai bus jūsų dovana visuomenei“, – tikino D. Nausėdienė.  

Prezidento patarėja J. Litvinaitė pastebėjo, jog visada, kai diskutuojama dėl atlyginimų ir darbo sąlygų gerinimo, kalbama apie tai, kas vyksta nuo aštuonių iki popietės, nors ne mažiau yra svarbi ir likusi dienos dalis, kai vaikai užimami neformaliu ugdymu. 

„Manau, turėtume pripažinti, jog bet kuris specialistas, dirbantis su vaiku, yra tos pačios kategorijos mokytojas ir jam priklauso visi tie patys socialiniai, finansiniai ir diplomų reikalavimai. Jeigu žmogus turi pedagogo diplomą, neturėtume rūšiuoti, kad tai yra formalaus ar neformalaus ugdymo mokytojas. Mūsų viltys apie gražią Lietuvą neišsipildys, jei nebus vaikų. Vaikų nebus, jeigu jie nebus užimti, kol tėvai dirba. Formaliosios mokyklos gali padaryti tik pusę, tai viena koja. Antra koja esate jūs, meno ir kultūros ugdytojai, ir dėl to ta antra koja lygiai taip pat turi būti apauta, prižiūrėta ir aprūpinta“, – kalbėjo Prezidento patarėja. 

Tam, kad tai vyktų, turi būti sukurta sistema, kuri pakeistų požiūrį į ugdymą, suteiktų galimybę auginti vaikus kultūriškai brandžioje aplinkoje, išmokytų juos atsirinkti, kas yra prieš mūsų prigimtį, kas žaloja, užkerta kelius į ateitį. D. Nausėdienė pripažino, jog susitikimo Meno mokykloje pridėtinė ver­tė yra atviras kalbėjimas, leidžiantis suprasti, kokia sudėtinga yra situaci­ja.

„Valstybė daro per mažai, bendromis jėgomis tai turime pakeisti, nes to reikia mūsų vaikams, Lietuvos ateičiai. Jeigu vaikai bus išprusę, kultūringi, išsilavinę, jie taps valstybės garantu. Kiek­viena gilė, kuria puošiate savo miesto pastatus, turi savo individualią spalvą ir formą. Suraskite savo spalvą, savo raiškos formą ir keliaujame į ateitį kartu“, – linkėjo šilališkiams pirmoji ponia, įteikdama Meno mokyklos direktoriui Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčio ženklu.

Daiva BARTKIENĖ

LR Prezidento kanceliarijos/Eitvydo KINAIČIO nuotr.

Senutė Europa ir elgesio nenu­spė­­ja­mumu pasižymintis Amerikos ly­de­ris atspindi savo gerontologinę būse­ną: senėjantys geopolitiniai da­riniai nesugeba efektyviai pasi­prie­šinti blogiui. Jam atstovauja tokie pat politikos senoliai, bet įžūlūs, dik­ta­toriški, siekiantys save reabilituoti už nesėkmes praeityje arba spė­ti dar šį tą nuveikti tarptautiniuose plo­tuo­se. Jaunesnieji arba lin­kę nu­si­ša­linti, arba pralaimi dėl ne­pa­ty­ri­mo. 

Amerikiečių gerontologas Robertas N. Butleris knygoje „Kodėl verta išgyventi? Senatvė Amerikoje“ neigiamą požiūrį į senų žmonių veiklą vadino „eidžizmu“ (nuo angliškojo „ageism“), tačiau įrodinėjo, kad senatvė iš tikrųjų daro blogą poveikį pasauliniams procesams. Tai būdinga visai istorijos raidai, ne tik šiam laikotarpiui. Juk dauguma diktatorių ir tironų buvo vidutinio ar solidaus amžiaus...

Šių eilučių autorius neturi nieko prieš senjorus, juos gerbia, nes ir pats jau pasiekęs tokį amžių. Tačiau šis teorinis ekskursas pasitvirtina ir karo Ukrainoje atžvilgiu. Kyjivas fronte kol kas nusileidžia dviem diktatoriams – 78-erių Donaldui Trumpui ir 73-ejų Putinui. Į pastarojo rankovę įsikibęs artimiausias pagalbininkas Lukašenka, kuriam 71-eri, ir jis Baltarusiją valdo nuo 1994 m. Netgi jų sąjungininkai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas yra sulaukęs 62-ejų, o Kinijos lyderis Si (Xi Jinping) – 72-ejų. Jei dar pridėtume Rusiją palaikantį Indijos premjerą Narendrą Modi, kuriam jau 75-eri, visa ši Putino draugija savo agresyviuose veiksmuose ir agresiją remiančiose pozicijose įveikia politikos, diplomatijos ir karo meno naujoką Volodymyrą Zelenskį. 

Šis 47-erių prezidentas prieš šešerius metus nugalėjo politikos sunkia­svorį, 13 m. vyresnį Petro Porošenką, bet netrukus jam teko patirti baisų karo krikštą. Nors Rusijos kare prieš Ukrainą jis greitai įgijo neįtikėtiną patirtį, tačiau prieš Kyjivą susivieniję šarvuoti grobuonys iki šiol diktuoja agresoriaus sąlygas. 

Ukrainos lyderis kol kas pralaimi – ir karo fronte, ir diplomatijos lauke. Putinas nesiruošia sudėti ginklų: kitų metų Rusijos biudžete net 40 proc. išlaidų numatyta karo pramonei, o socialiniams reikalams – 19 proc. mažiau negu 2025 m. Mažai tikėtina, kad tai sukels rusų pasipiktinimą: neapykantos propaganda jiems gerokai išplovė smegenis...

Diplomatijos fronte – tikra sumaištis. Ekspertai tvirtina, jog nuo pat karo pradžios vyksta Maskvos ir Vašingtono užkulisiniai žaidimai. Jei Joe Bidenas, kuriam lapkričio 20 d. sukako 83-eji, dėl negalavimų seniai nekont­roliavo padėties, tai D. Trumpas dip­lomatiją pavertė vertelgų žaidimu „Tu – man, aš – tau“. 

Publicistė rašytoja Julija Latynina įtaria, kad, kaip ir Molotovo – Ribentropo sandėrio laikais, dabar taip pat egzistuoja vadinamieji „slaptieji protokolai“, kuriuose aiškiai numatyta, kas valdys Ukrainą pasitraukus V. Zelenskiui, ir kokios naudos iš šio karo išpeš JAV bei Rusija. Pirmiausiai spekuliuojama nafta, naudingomis ir retomis iškasenomis bei naujausiomis technologijomis. Kita vertus, rusams rūpi prekyba nafta, sankcijų atšaukimas, o D. Trumpui – Nobelio taikos premija.

Vadinasi, sekmadienį vykęs Ukrainos delegacijos ir aukštų JAV pareigūnų susitikimas Floridoje jau iš anksto buvo nulemtas jaunesniųjų derybininkų nesėkmei. Vašingtonas daugiau dėmesio skiria šią savaitę numatytam specialaus pasiuntinio Steve‘o Witkoffo vizitui į Maskvą. Ukrainiečiams toliau išsukinėjamos rankos, verčiant juos pasirašyti Maskvai palankų taikos planą. Tai tapo dar lengviau, kai Kyjive kilo korupcijos skandalas ir buvo nušalinti aukšti V. Zelenskio aplinkos pareigūnai. Štabo viršininko ir pagrindinio derybininko, 54-erių neseniai sulaukusio Andrijaus Jermako atleidimas būtent šiuo derybų metu sustiprino Putino pozicijas ir D. Trumpo nepasitikėjimą Ukrainos vadovybe. Gerai bent tai, kad šis negriežia dantimis ant prezidento, demonst­ruoja jam ištikimybę ir yra didvyriškai pasiryžęs stoti į fronto liniją.

Kita vertus, ant prezidento stalo guli slapta A. Jermako byla, kurioje – ir nemalonūs jo biografijos faktai. Įtariama, jog 2019 m. gegužę jis neva bendrininko Timuro Mindičiaus ir šio žmonos Jekaterinos Verber pagalba buvo užverbuotas Rusijos saugumo ir turėjo slapyvardį „Kozyr“, o jo tėvas Borisas Jermakas yra tarnavęs Rusijos vyriausiojoje žvalgybos valdyboje...

Kiek tame yra tiesos, o kiek Maskvos skleidžiamų melagienų, sunku pasakyti, bet visa tai neprideda pasitikėjimo Kyjivu šiuo sunkiu metu. Faktas, kad nepatyrę jaunesni Ukrainos veikėjai neatlaiko pasaulio „bebrų“ spaudimo („bebrų“ sinonimas dažnas ir valdančioje daugumoje Lietuvoje), ir, kai kurių ekspertų nuomone, jiems teks nusileisti, nepaisant visuotinai pripažįstamų patriotinių ukrainiečių pastangų išsaugoti savo žemę ir valstybę. 

Česlovas IŠKAUSKAS