Po Valstybės dieną mus užplū­du­sios patriotinės euforijos teko vėl sugrįžti į realią kasdienybę: pa­­bė­gėliai. COVID-19 tarsi ir išsi­kvė­pė, nors štai į plaučius jau įkve­piame koronaviruso Delta atmainą. Tačiau tai, ką per dvi savaites Lietuvai iš­taisė ūsuotasis gudų kaimynas, iš tie­sų tapo tikra bomba. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Sužinojus apie užsimezgusią gyvybę daugelį užplūsta neapsakomas džiaugsmas. Tačiau tais atvejais, kuomet moteris ar pora vaikų susilaukti negali ar įvyksta persileidimas ir visas pasaulis staiga sugriūna, svarbiausia prisiminti, kad niekada nesate vieni.

Apie krizinio nėštumo priežastis, galimas pasekmes ir prieinamą pagalbą pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovas, gyd. akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas.

Tai daugiau nei neplanuotas nėštumas

Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip toks, kurio moteris nenorėjo, neplanavo ir kuris jai sukelia asmeninę ar santykių krizę.

„Toli gražu ne visos moterys, kurios teigia, kad jų nėštumas yra nenorimas ar neplanuotas, patiria jo krizę. Kita vertus, net ir planuotas nėštumas gali tapti kriziniu, pasikeitus aplinkybėms, kai, pavyzdžiui, įtariamos vaisiaus ligos, įvyksta persileidimas ar pasikeičia šeimos situacija“, – pažymi gyd. V. Rudzinskas.

Minėtos krizės priežastys gali būti įvairios: moters amžius, savarankiškumo stoka, pablogėję santykiai su artimaisiais ir pradėto kūdikio tėvu, nėštumo planavimo ypatumai ar materialinės aplinkybės.

„Prilygsta įsibėgėjusio traukinio sustabdymui“

Anot gyd. akušerio-ginekologo, atrodytų, kad nėštumo nutraukimo klausimą dažniau turėtų kelti netekėjusios, nepatyrusios jaunos merginos, nesulaukiančios paramos iš vaiko tėvo ar artimųjų. Tačiau iš lietuvių, kurios kreipiasi dėl aborto, yra ir nemaža dalis tų, kurios jau turi vaikų, bet nenori, kad į šeimą ateitų dar vienas mažylis.

Be to, įsigalėję mitai apie nėštumą ir dar negimusią gyvybę, tokie kaip: „Vaisius – tai dar ne žmogus“, „Nėštumas privalo būti planuotas“ ar „Saugus abortas“ – labai klaidina visuomenę. Genetika patvirtina, kad visi mes esame žmonės bet kurioje iš vystymosi ar gyvenimo stadijų, o procesą vadinti „saugiu“, kuomet vaisiui tai baigiasi mirtimi, o moters fizinei ir psichologinei sveikatai negali būti suteikiamos jokios garantijos, – visiškai neteisinga.

„Vertėtų pasvarstyti, kiek mūsų atėjome į šeimas ne pagal mūsų tėvų planą, bet buvome priimti ir mylimi. O nutrūkusį nėštumą galima prilyginti įsibėgėjusio traukinio sustabdymui. Supraskime, kad pastojusios moters kūnas persitvarko – pakinta hormoninė pusiausvyra, lyties organai, krūtys rengiasi motinystei, pakinta emocijos, ir staiga – stop. Todėl nieko keista, kad po aborto ar net po savaiminio persileidimo lieka pasekmės – ne tik fizinės, bet ir emocinės. Kūnui ir minčių pasauliui reikia laiko, kad viskas grįžtų į senas vėžes, o tam neretai reikalinga išorinė artimųjų ar profesionalų pagalba“, – aiškina gydytojas.

Artimųjų palaikymas – svarbiausias

Krizės ištiktas asmuo būna nepajėgus adekvačiai įvertinti esamą situaciją, jaučia didžiulę įtampą, bejėgiškumą, baimę ir kaltę, patiria nuovargio, pykčio, nevilties ar dezorganizacijos antplūdžius.

Vyro (partnerio ar vaiko tėvo) palaikymas ir glaudūs santykiai su artimaisiais yra pagrindinis veiksnys, lemiantis moters apsisprendimą gimdyti.

Tais atvejais, kuomet artimieji netinkamai reaguoja į krizinį nėštumą – nesikalba, demonstruoja vaiko nereikalingumą, skatina ar draudžia abortą ar kuomet vyras ir būsimas vaiko tėvas yra priešiškas dar negimusiam vaikui, jaučia neapykantą, šantažuoja ar net smurtauja, moteris patiria dar daugiau neigiamų emocijų ir nenutuokia, kaip visa tai išspręsti.

Kur ieškoti pagalbos?

Krizinio nėštumo metu moteriai reikalinga kompleksinė pagalba: vyro, šeimos, artimųjų palaikymas, medicininė priežiūra, psichologinė, socialinė, teisinė parama bei objektyvus, nepriklausomas konsultavimas šiais klausimais. Svarbiausia, kad moteris būtų informuota ir priimtų laisvą ir atsakingą sprendimą dėl savo krizinio nėštumo baigties.

Norint gauti profesionalų pagalbą, galima kreiptis į „Krizinio nėštumo centrą“ tel.+370 603 57 912, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., kurio savanoriai pasklidę po visą Lietuvą. Kaune galima kreiptis į Arkivyskupijos šeimos centrą, tel. +370 372 07 598, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Taip pat pagalba visuomet suteikiama gimdymo namuose ar kitose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose specialistai pakonsultuoja ir nurodo, kur vertėtų kreiptis toliau.

Dėl galimybės gauti medicinos psichologo paslaugas,  gyventojai gali kreiptis ir  į psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prisiregistravę arba priregistruoti šeimos gydytojo paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Šiuose centruose paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas. Kreipiantis į Psichikos sveikatos centrą medicinos psichologo paslaugoms gauti, šeimos gydytojo siuntimas nereikalingas.

„Mes, kaip medikai, dirbantiems kitose organizacijose mielai talkiname medicininiais klausimais – kartais tenka patvirtinti nėštumą, numatyti jo stebėjimo planą ar suteikti skubią pagalbą. Visuomet ieškome bendrų sprendimų tam, kad užsimezgusi žmogaus gyvybė būtų išsaugota. O tuomet, kai vaikas galiausiai gimsta, – visos buvusios dvejonės išnyksta ir atsiranda viltis įveikti sunkumus“, – teigia gydytojas, pridurdamas, jog sužinojus apie greta esančią dvejojančią nėščią moterį, patyrusią persileidimą ar kovojančią su panašiais sunkumais, kiekvienas turėtume jai rodyti empatiją, o nežinant, kaip tiksliai pagelbėti, – visuomet galime pasikonsultuoti su specialistais.

Su sinologe Kristina kalbamės apie tai, kas padarė di­džiausią įtaką jos pasirinkimui. Vis tik pro­fesija – mums dar šiek tiek ne­įpras­ta.

Pasak merginos, ji išties su­laukia daug klausimų, kaip sinologija atsirado jos gyvenime.

„Tikriausiai kaip ir daugelio, mokykloje mano „kuo būti“ no­rai keitėsi kaip metų laikai, o apie Kiniją neturėjau nė men­kiausios minties ir tikrai ne­maniau, jog mano specialybė bus su ja susijusi.

Natūralu, kad apie Kiniją žinojau tik tiek, kiek supažindino geografijos ar pasaulio istorijos pamokos. Kai baigiau mokyklą, nusprendžiau kurį laiką nestoti niekur, nes niekas nebežavėjo, o stoti bet kur nemačiau prasmės. Prisimenu, kai mano draugai mėgavosi pirmais studijų (ir, aišku, studentavimo) metais, aš nerimavau ir liūdėjau, jog savęs dar neatradau. Tada mano gyvenime ir atsirado Kinija – išvažiavau ten dirbti modeliu. Sužavėjo ne tik gatvėse sklindantis egzotiško maisto kvapas, bet ir kažkas gilesnio, neapčiuopiamo. Prisimenu, kaip vieną dieną važiuodama pro metropolišką miestą Šanchajų žiūrėjau į pro akis bėgančius vaizdus, kuriuose do­minavo kiniški rašmenys – hie­roglifai. Pamaniau, jog būtų labai įdomu žinoti, ką jie reiškia. Tą akimirką supratau, kad tai, ko noriu mokytis ir išmokti, yra būtent kinų kalba. Nieko nelaukusi pradėjau – studijavau ir savarankiškai, ir mokyk­lose, labai padėjo tai, kad kelis metus ši kalba mane supo visur.

Besimokydama kinų kalbos, vis labiau žavėjausi Kinijos is­torija, filosofija, kultūra. Tais da­­lykais, kurie dar pačioje pa­žin­ties su Kinija pradžioje įtrau­kė tarsi į magišką ir kartu smalsumą kurstančią būse­ną. Vedama noro ap­čiuop­ti tai, kas atrodė neap­čiuopiama, vos tik radusi sinologijos studijų programą Vilniaus universitete nė akimir­ką nesudvejojau, jog ji yra tai, ko aš ieškojau“, – įsitikinusi Kris­tina.

Į klausimą, ar įstojus studijuo­ti savo (kaip manyta) svajonių specialybę, nenusivylė, ji atsako, jog kadangi pasirinkimas nebuvo ypatingai spontaniškas, o veikiau ilgai ieškotas kelias, studijomis buvo patenkinta.

„Kai studijos įsivažiavo, jomis tik dar labiau žavėjausi ir džiaugiausi. Dauguma dalykų mane mokė ne tik geriau pažinti bei tikslingiau tyrinėti mums tokį tolimą kraštą, bet kartu Kinijos filosofija iš esmės tapo mano gyvenimo dalimi. Išmokau giliau mąstyti, kas yra pasaulis, kokia yra žmogaus būtis ir kas apskritai yra žmogus. Žinoma, galbūt Kinijos filosofija nėra priimtina kiek­vienam čia, Lietuvoje, bet man ji labai pritiko ir tapo artima, padėjo atsakyti į daugelį klausimų, kilusių prieš studijas. Nors studijavome teoriją, man tai buvo ir tebėra tikrų tikriausia kasdienė praktika“, – prisipažįsta mergina.

Kinija – be galo tolimas kraš­tas. Ar ne per tolimas tam, kad Lietuvoje būtų įmano­ma rasti darbą, kuriame reikia kinų kalbos?

Tačiau Kristi­na paneigia šį mi­tą – pasak jos, dabar kaip tik daug įmonių dirba arba ieško galimybių užmegzti ryšius su milžiniška Kinijos rinka, todėl kinų kalbos mokėjimas iš tik­rųjų atveria plačias karjeros ga­limybes.

„Galima rinktis ramų ir uždarą darbą, pavyzdžiui, verti­mą raštu, arba tapti projektų va­dovu ir kasdien bendrauti su klientais ar verslo part­neriais. Be to, kadangi kinų kal­bą vartoja dau­gybė žmonių, pakanka­mai lengva rasti darbą bet kurioje pasaulio šalyje. Šiuo metu esu kiek atitolusi nuo savo specialybės – nusprendžiau tęsti mokslus, tad pasirinkau mažiau laiko užimantį ir protinės įtampos nesukeliantį darbą. Tie­sa, su kinų kalba mano ryšys nenutrūksta – esu laisvai samdoma vertėja lietuvių, ang­lų, kinų kalbomis. Tai leidžia nepamiršti kalbėti kiniškai, o svarbiausia – skatina tobulėti. Džiaugiuosi, kad darbą galiu puikiai suderinti su magist­ro studijomis. Po jų noriu grįžti į darbą, kuriame visą save galėčiau atiduoti tam, ką sugebu geriausiai – savo karjerą noriu susieti su Kinija. Nors dar tiksliai nesu apsisprendusi, kur pakrypsiu labiau – į int­rovertiškąją ar ekstrovertiškąją darbo pusę. Galbūt pasirinksiu derinti uždaresnį darbą su tokiu, kuriame galėčiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis“, – svarsto mergina.

Pasak Kristinos, pagrindinis principas, kuriuo ji vadovavosi, rinkdamasi studijas ir darbą, yra smalsumas ir noras pažinti gyvenimą – pasaulyje yra tiek daug įdomių ir žavingų dalykų, vietų, žmonių.

„Būtent tai mane verčia galvoti, jog kiekvieną dieną reikia stengtis išnaudoti kuo produktyviau, t. y. kuo daugiau pamatyti, patirti, išgyventi. Manau, nieko labai paslaptingo čia nėra – kaip sakiau, sinologijoje save atrasti bei realizuoti gali labai skirtingų tipų, temperamentų ir charakterių žmonės. Svarbiausia, kad tai nuoširdžiai patiktų ir „vežtų“ – tada motyvacija gims­ta savaime. Svarbu nebijoti elgtis kitaip, nei elgiasi tavo draugai ar reikalauja artimieji. Nebijoti suklysti, o jei taip nutiko, žinoti, jog visada galima bandyti dar ir dar kartą – tol, kol atrasi save“, – ant pasirinkimų slenksčio stovintiems jaunuoliams pa­taria sinologė Kristina.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo 

Jau trečiojo Bijotų dvaro festivalio išvakarėse atskriejo maloni žinia – Bijotai tapo 2022 m. Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Festivalio sumanytojas ir organizatorius Valdas Latoža yra įsitikinęs, kad būtent Bijotų dvaro festivalis galėtų taptų tvirtu pagrindu, ant kurio dėliotųsi kultūros sostinės programa.

„Esu bijotiškis, dažnai čia atvažiuoju, o unikali šios vietos aura prašėsi renginių. Tad ilgai brandintos mintys tapo kūnu – šiemet vyksta jau trečiasis ir vis labiau populiarėjantis bei turiniu turtėjantis festivalis“, – sakė  jo sumanytojas ir vadovas.

Šių metų festivalis turtingas įvairiomis prasmėmis: turės ką veikti vaikai ir suaugusieji, bus galima pasiklausyti ir pamatyti meno mėgėjus bei ryškius savo srities profesionalus, ekstrema­lesnių pojūčių mėgėjai oro balionu galės pakilti virš Baublių ar dalyvauti su visa šeima Bijotų nuotykių lenktynėse.

Festivalis prasidės net tris dienas iš eilės vyksiančiais ren­giniais: liepos 16 d., nuo 21.30 val., žiūrovai išvys Šilalės kultūros centro režisieriaus Antano Kazlausko režisuotą bei plačiai nuskambėjusį ir labai gerų vertinimų sulau­kusį miuziklą „Eliza“. Liepos 17-ąją vyks kraštiečių susitikimas prie Bijotų Lurdo. Bus aukojamos šv. Mišios už Bijotus ir bijotiškius, jas laikys Upynos parapijos klebonas kun. Vytautas Šiaudvytis. Po Mišių lauks LMTA doc. Aušros Stasiūnaitės vokalo klasės studentės Virginijos Bartušytės bei akompaniatorės Nijolės Baranauskaitės koncertas. Tą pačią dieną prie Baublių, Bijotų dvaro sodyboje, nuo 15 val., koncertuos šilališkių „Padkava“, ansamblio „Jūra” kapela iš Tauragės, liaudiškos muzikos kapela „Gryčia“ iš Grigiškių, ir, žinoma, šeimininkai „Bijotaičiai“, vyks Slackline šou (ant lyno) pasirodymas, dainuos „Lietuvos balsas. Vaikai“ finalistė Atėnė Ravinkaitė, atlikėjas Valdas Lacko, grupė „MAN-GO“. Visos šios pramogos – nemokamai. Kaip ir putų šou vaikams, piešimo šviesa kūrybinės dirbtuvės-fotosesija ir kt.

Bus galima išbandyti oro balioną ir pasižvalgyti virš dvaro bei jo apylinkių. Tiesa, ši pramo­ga – mokama. Veiks prekybos ir vaikų atrakcionų miestelis.

Sekmadienį, liepos 18 d., nuo 12 val., šeimų lauks „Bijotų nuotykių lenktynės“. Joms reikia užsiregistruoti, o padaryti tai bus galima prieš renginį (prie scenos, nuo 11 val.) arba iš anksto internetu info@aktyvitaurage.lt

Festivalio geografija plečiasi, jis tęsis ir liepos 24 d. – 12 val. prie Trepų bendruomenės namų vyks vokalistų Onos Kolobovaitės ir Egidijaus Bavikino koncertas. Įėjimas – nemokamas.

Dar vienas koncertas rengia­mas rugpjūčio 8 d., 13.30 val., Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje, kur pasirodys solistas Liudas Mika­lauskas, akompanuos pianistė Beata Vingraitė.

Sekite reklamą www.bijotai.lt arba www.silalesartojas.lt. Lauksime Jūsų, nes festivalis Jums.

Eugenijus ŠALTIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sena ir žinoma legenda kalba, kad džiazas, gimęs Naujajame Orleane prieš 120 ar maždaug tiek metų, senaisiais ratiniais garlaiviais Misisipės upe nuplaukė iki Memfio, Sant Luiso ir Čikagos. Kokiomis upėmis plaukė toliau, kokius vandenynus perskrodė ir kokiuose uostuose apsistojo – sunku tiksliai beatsekti, bet vienas faktas yra žinomas ir aiškiai užfiksuotas: džiazo laivas, vairuojamas Tauragės džiazo festivalio kapitono Valdo Latožos, ir vėl atplaukė į Tauragę. Kad ir po šimto dvidešimt metų, bet atplaukė ir, matyt, išmetė inkarą ilgam. Žinia, užsukdavo į Tauragę ir anksčiau viena kita džiazo pavienė valtelė, bet tai toli gražu nebuvo laivas-festivalis.

Jau septintąjį kartą, po ilgų karantino mėnesių, prasidėjo džiazo muzikos fiesta. Žinoma, ne visi mėgsta džiazą, kaip ir ne visi skaito poeziją ar klausosi klasikinės muzikos, bet yra pulkai žmonių, kurie tiesiog žavisi džiazu ir be jo svaiginančių melodijų negali įsivaizduoti pilnaverčio gyvenimo. Tokių žmonių yra ir Tauragės padangėje.

Kaip visada, festivalio pirmasis koncertas vyko Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri ir šį kartą svetingai sutiko muzikantus ir klausytojus. Kalbėjausi su šios bažnyčios klebonu Ediku Šulcu kelios dienos prieš koncertą. Jis pergyveno: ar spės susitvarkyti, apsišvarinti, žolę nupjauti, ar bus žiūrovų, kaip čia viskas po karantino vyks... Viską suspėjo lauksargiškiai, padėjo seniūnija, savanoriai pagalbininkai ir bažnyčia gražiai pasiruošė sutikti svečius. O tie svečiai – ypatingi, puikiai žinomi šalyje ir toli už jos ribų džiazo muzikantai. Tai pianistas, kompozitorius, džiazo improvizatorius, Klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius, koncertavęs daugybėje džiazo scenų Europoje ir pasaulyje Saulius Šiaučiulis bei jo buvę studentai, dabar partneriai ir kolegos, kuriais pagrįstai maestro Saulius didžiuojasi, vadina savo vaikais, Rasa Serra ir Laimonas Urbikas.

Rasa yra malonaus tembro vokalistė, tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja, dainų tekstų autorė, vokalo pedagogė, liaudies dainų atlikėja, L. Urbikas – populiarus Lietuvoje saksofonininkas, klausytojus užkrečiantis savo energija ir spalvingais pasirodymais.

Į festivalio atidarymo koncertą susirinko pilna bažnyčia džiazo pasiilgusių žmonių, sveikinimo kalbas sakė, suvenyrus muzikantams teikė Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuris, beje, prieš pradedant darbą Seime net keletą metų buvęs pagrindiniu festivalio fotografu (jis yra žinomas fotomenininkas, Fotomenininkų sąjungos narys). Romualdas užsiminė, kad šis festivalis galėtų tapti ir tikriausiai taps vienu iš kertinių kultūrinės programos dalių, jeigu Tauragė nugalėtų konkurentus ir būtų paskelbta 2023 m. Kultūros sostine. O tokių užmojų ir ambicijų Tauragė turi.

O kaip gi atidarymo koncertas? Sunku rasti tinkamų žodžių, nes visi jie atrodo jau girdėti, padėvėti. Labai geras koncertas, pašėlusiai geras, įtaigus ir aukščiausios prabos. Prasidėjęs prof. S. Šiaučiulio kerinčiomis kompozicijomis, šio pianisto virtuoziškomis improvizacijomis, dainininkės R. Serra įspūdingu vokalu ir L. Urbiko vingriomis į meditaciją gramzdinančiomis saksofono melodijomis, vertė klausytojus susikaupti ir gėrėtis po bažnyčios skliautais aidinčia muzika bei jai pritariančiais skraidančiais palubėse žvirbliais. Koncertą puošė ne tik S. Šiaučiulio kompozicijos, bet ir subtilios lietuvių liaudies dainos, meistriškai atliekamos dainininkės ir įvilktos į nepakartojimą improvizacijomis apipintą pianisto ir saksofonininko akompanimentą. Labai įdomi, daug kam netikėta ir negirdėta, kaip teko po koncerto išgirsti žiūrovų nuomonę, liaudies dainų ir džiazo sintezė. Žinoma, labai maloniai klausėsi ir klasikinio džiazo kūriniai, nes jų atlikimas buvo tiesiog meistriškas, skleidžiantis gerą energiją, kurią pajautė visi klausytojai.

Už nuostabų muzikos vakarą atlikėjams dėkojo kun. E. Šulcas, festivalio įkūrėjas V. Latoža, koncerto vedėjas Laimonas Rimkus. Kunigas užsiminė, kad bažnyčia jau turi savo vargonus, kuriuos belieka, radus lėšų, sumontuoti. Tuomet bus galima ir vargonų muzikos koncertus rengti. Šią mintį pasigavo prof. S. Šiaučiulis bei saksofonininkas Laimonas, prižadėję tokį koncertą surengti.

Liepos 3-iąją įvyko antrasis koncertas parke Tauragėje, prie „Bangos“ kavinės.

Eugenijus ŠALTIS

Linos LAUCIUVIENĖS nuotr.

Projektui „Švietėjai, nešę mūsų kraštui viltį“ gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos fi­nansavimą, Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje vyko konferencija, skirta V. Stat­ke­vičiaus 110-osioms gimimo metinėms pa­minėti. 

Susirinkusiuosius pasveikino Kultūros paveldo departamento vyr. spe­cialistė Jur­gi­ta Viršilienė, Ši­la­lės muziejaus direktorė So­neta Būdvytienė.

Konferencijos me­tu lektoriai supažindino dalyvius su kultūros puoselėtojais, kraštotyrininkais V. Statkevičiumi, Ma­rijona Čil­vi­nai­te, Dionizu Poš­ka, Nor­bertu Vė­liumi bei jų nuveiktais darbais, indėliu į kraštotyrą, archeologiją, istoriją, etninę kultūrą. 

Pranešimus skaitė žinomi šios srities žinovai. Klaipėdos universiteto Bal­tijos regiono istorijos ir archeologijos insti­tuto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Gintautas Za­bie-

la pristatė pranešimą „V. Stat­kevičiaus indėlis į mūsų kraš­to archeologijos lobyną“. G. Za­­biela teigė, jog V. Statkevičius yra vienas žymiausių XX a. žemaičių milžinų archeologijoje, jo surinkti keli šimtai radinių iš tuometinių ardomų ir naujai surastų geležies amžiaus kapinynų yra pagrindinis šaltinis pažinti senąją Šilalės krašto istoriją. 

Didelę įtaką mūsų krašto kultūros puoselėjimui, jos sklaidai bei išsaugo­jimui turėjo kraš­totyrininkė upyniš­kė M. Čil­vi­naitė. Pranešėja Lie­tu­­vių lite­ra­tūros ir tautosakos instituto Tau­to­­­sakos archyvo skyriaus jaunesnio­ji moks­lo darbuotoja Gražina Ka­džy­tė teigė asmeniškai pažinojusi M. Čil­vinaitę ir V. Stat­kevičių, tarp jų buvo užsimezgusi šilta draugystė. Lek­torė papasakojo apie kraštotyrininkų nuveiktus darbus, pasiekimus savo profesinėje srityje.  

Pranešimą apie M. Čilvinaitės šeimos genealogiją (šeimos kilmę, istoriją bei šaltinius) pristatė Klaipėdos universi­teto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Ernestas Va­si­liaus­kas.

Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų buvo D. Poška, kuris įkūrė pirmąjį Lie­tuvoje muziejų, parašė žymiausią poemą „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“. Apie D. Poš­kos lituanistinę kūrybą pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė.

Šilališkiai didžiuojasi turėdami vieną žymiausių pasaulyje pripažintą etninės kultūros tyrinėtoją N. Vėlių. Pranešimą skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarė, docentė Bronė Stun­džie­nė. Lektorė papasakojo apie etninės kultūros reikšmę N. Vėliaus visuomeninėje ir mokslinėje veikloje.

Liaudiškos muzikos kūrinių susirinkusiesiems dovanojo Ši­lalės kultūros cent­ro folkloro ansamblis „Veringa“, tradicinių kanklių ansamblis (vadovė – Jo­lanta Kažukauskienė, instru­mentinės grupės vadovas – Vac­lovas Rudys). Renginį vedė muziejininkė Edita Mer­kelienė.

Edita MERKELIENĖ,

muziejininkė, projekto vadovė 

Aurelijos JURČIENĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansavo: 

Jeigu kam atrodo, kad gyvename ramiame miestelyje, ku­­­ria­me mažas nusikalstamumas, pastarasis policijos užfiksuotas įvykis įrodo, jog jau ir mūsų palyginti atokiame nuo didžiųjų miestų krašte negalime būti ramūs, kad kvaišalai nepasieks jaunimo – prieš pat Jonines mieste sulaikytas nemenkas narkotinių medžiagų kiekis.

Parengta pagal Tauragės AVPK inform.

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Šilalės valdžia gyventojams netrukus turėtų pranešti gerą žinią – nuo liepos 1 d. rajone pinga šildymas bei karšto vandens paruošimas. Nors tai ir faktas, didelių vilčių geriau nepuoselėti. Mat šiluma pinga simboliškai ir, ko gero, labai trumpam, geriausiu atveju – tik iki rudens, kol prasidės šildymo sezonas, kuriam biokuras jau dabar perkamas penktadaliu brangiau nei praėjusį šildymo sezoną.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50