„Tele2“ pristato patrauklių pa­siū­­ly­mų įrenginiams, internetui ir išma­niajai televizijai. Nuolaidomis galite pasinaudoti operatoriaus fiziniuose salonuose arba in­ternetinėje parduotuvėje www.te­le2.lt. 

Turintiems du ar daugiau te­lefono nu­merių vieno vartotojo vardu „Tele2“ tinkle, 20 GB interneto plano kaina da­­bar – 0,00 Eur/mėn. Pasiūlymas galioja, su­darant 24 mėn. sutartį ir įsigyjant mo­demą (nuo 2,5 Eur/mėn.). Specialūs pasiūlymai taip pat taikomi 50, 100, 200 ir neribotų GB planams.

Populiarius telefonų modelius dabar galite įsigyti daug pigiau. Pavyzdžiui, ryškų ir pa­tvarų „Xiaomi Redmi Note 10 (128 GB)“ įsigysite su 1 Eur pradine ir 7,83 Eur mė­nesine įmoka. Vienkartinis laikmenos mokestis – 0 Eur. Mokant visą sumą iškart, telefonas kai­nuos 189 Eur. Kaina ne akcijos metu – 229 Eur. Telefonus galite įsigyti mokėdami visą sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2“ planu ir 24 mėn. su­tartimi.  

Perkantiems „Samsung Ga­laxy S21“ telefoną už sim­bo­linę 0,01 Eur prie­mo­ką dovanojamas planšetinis kompiu­teris „Samsung TAB A7 LTE“. Įrangą galite įsigyti mokėdami vi­są sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2“ planu ir 24 mėn. sutartimi. Plan­šetės kaina be sutarties ne akcijos metu  –  79 Eur.

Sporto varžy­boms, ko­ky­biškam kinui ir įdo­mioms laidoms – išmanūs televizoriai vos nuo 2 Eur/mėn. Pasiūlymas galioja, užsakant įran­gą su „Tele2 Laisvo interneto“ pla­nu „Neriboti GB“ (18,90 Eur/mėn.) ir 24 mėn. sutartimi. Pradinė įmoka – 1 Eur. 

Paspirtukų kainos prasideda vos nuo 6,66 Eur/mėn. Tokia taikoma ištver­mingam „Xiaomi Pro 2“ modeliui. Pa­siūlymas galioja, užsisakius „Tele2 Lais­vo inter­neto“ planą „Neriboti GB“ ir pa­sirašius 24 mėn. sutartį. Paspirtuko kaina iš viso – 241 Eur. 

Pasiūlymai kitiems elektrinių paspir­tukų modeliams galioja su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ planu, sudarant 24 mėn. sutartį ir mokant už įran­gą per 36 ar 24 mėn. Jai taikoma pradinė įmoka – 1 Eur. Modemo kaina į pa­siū­lymą neįskaičiuota.

Užsi­sakykite „Tele2 Laisvo interneto“ pla­ną nuo 15,90 Eur/mėn., o mes pa­do­vanosi­me puikų namų pagalbininką – robotą dulkių siurblį „Xiaomi Mi Robot Vacuum-Mop Pro“. Pradinė įmoka – 0,01 Eur. Pa­siūlymas galioja, tik užsa­kant su „Tele2 Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu bei pasirašant 24 mėn. sutartį. Modemo kaina į pa­siū­lymą neįskaičiuota. 

Visą vasarą išmaniąja televi­zija „Go3“ mėgaukitės nemokamai. Užsisakykite „TV+Filmai“ arba „TV+Filmai+Sportas“ pa­ke­tą dabar ir nemokėkite iki rugsėjo 1 d. Pasiūlymu galite pa­sinaudoti, užsisakę vieną iš mi­nėtų paketų ir pasirašę 24 mėn. sutartį. TV priedėlio nuo­mos kaina į pasiūlymą neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn.

Daugiau informacijos suži­no­site www.tele2.lt arba pa­skam­binę telefonu 117. Įren­giniams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius ribotas.

Jovita JARUTIENĖ

Koronavirusui priverstinai sustabdžius įsibėgėjusį pasaulį, testai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per visą pandemijos laikotarpį šalyje buvo atlikta per tris milijonus PGR, daugiau nei 630 tūkstančių antigeno ir netoli 170 tūkstančių antikūnų tyrimų.

Piliečiai iš įvairių šalies rajonų pasakoja, kokius testus jiems tenka atlikti, kaip jie gyvena šiandien ir kodėl visuomenę ragina vakcinuotis.

Džiaugiasi galimybe vakcinuotis

Kauno miesto gyventoja Irma, dalydamasi savo patirtimi, visų pirma sako, jog nuo pat karantino pradžios stengėsi laikytis saugaus atstumo, vengti susibūrimų, o dezinfekcinis skystis tapo neatsiejama moters kasdienybės dalimi.

„Prasidėjus pandemijai, labiausiai bijojau ne dėl savęs, nors ir priklausau rizikos grupei dėl turimos ligos, bet dėl savo tėvų“.

Visą karantiną dizainere dirbančią moterį kankino neužtikrintumo dėl darbo, ateities ir nesaugumo jausmas, baimė dėl galimybės užsikrėsti pačiai ir užkrėsti artimus žmones. Tačiau, pasitikėdama medicina, kai praėjusiais metais atlaisvėjo karantinas, atlikusi COVID-19 testą, ji išvyko atostogauti į užsienį. „Tik grįžusi po atostogų dar kartą pasidariau testą, norėdama įsitikinti, kad neparsivežiau viruso iš atostogų ir kad neužkrėsiu aplinkinių“.

„Norėdama grįžti į visavertį gyvenimą, susitikti su artimaisiais, be baimės bendrauti su tėvais, džiaugiuosi šį pavasarį gavusi progą vakcinuotis. Nesuprantu žmonių, kurie nesuvokia skiepijimosi svarbos. Mano nuomone, geriau iškentėti vakcinos šalutinius poveikius, trunkančius kelias dienas, nei užsikrėsti virusu ir nežinoti, kuo tas užsikrėtimas pasibaigs“, – teigia Irma.

Svarbus saugumas – savo ir kitų

Marijampolietis Almantas dirba sporto srityje, kur nuolat kontaktuoja su žmonėmis bei sportininkais. Vienas užsikrėtimas žmonių rate galimai sustabdytų ne vienos sporto komandos ir jų trenerių štabo veiklą, todėl į saugumo užtikrinimą vyro darbovietėje yra žiūrima itin atsakingai.

Almantas, norėdamas visavertiškai dirbti, turėjo laikytis taisyklių ir prisitaikyti prie esamų sąlygų, todėl reguliariai testuodavosi. „Mano darbo specifika reikalauja žmogiško kontakto, o norint jį palaikyti reikia būti užtikrintam dėl savo ir kitų saugumo užtikrinimo, šiuo atveju atliekant COVID-19 testus“, – pasakoja vyras.

Vyras, dalydamasis savo patirtimi, išreiškė pasitikėjimą mokslu. Anot jo: „Vakcinos – įrankis, į kurį įsikibę žmonės galės grįžti į tokius gyvenimus, kokius turėjom iki prasidedant pandemijai. Raginu tikėti medicina, mokslu ir specialistais, turinčiais kompetencijų“.

Testas – galimybė užtikrinti saugumą

Šiuo metu mobiliuosiuose punktuose atliekami trijų rūšių COVID-19 ligos tyrimai: COVID-19 nustatymui skirtas SARS-CoV-2 PGR tyrimas, greitasis antigeno testas ir ankstesnio sirgimo COVID-19 nustatymui skirtas greitasis serologinis SARS-CoV-2 testas. Jų rezultatai paprastai gaunami per 24 valandas.

SARS-CoV-2 PGR tyrimas atliekamas imant tepinėlį iš nosiaryklės simptomus jaučiantiems, turėjusiems kontaktą su užsikrėtusiu arba galimai užsikrėtusiu asmeniu, į užsienį vykstantiems asmenims, prieš planinį gydymą ir kt.

Antigeno testas, kai tepinėlis imamas iš nosiaryklės, atliekamas profilaktiškai tiriamiems asmenims ir asmenims, norintiems pasinaudoti darbo, ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis. Ėminio paėmimas yra neskausmingas, tačiau kiekvienas asmuo jį toleruoja individualiai. Dauguma žmonių pajaučia vos kelias sekundes trunkantį kutenimą, be jokio papildomo diskomforto.

Serologinis SARS-CoV-2 tyrimas, kuriam reikalingas kraujo mėginys, atliekamas nejaučiant simptomų arba praėjus ne mažiau nei 14 dienų nuo simptomų pradžios.

Šiuo metu į mobilius patikros punktus registruojami asmenys, jaučiantys simptomus, būdingus COVID-19 ligai. Asmenys, turėję NVSC specialistų patvirtintą kontaktą su sergančiu COVID-19 liga asmeniu, turėtų atlikti epidemiologinį infekcijos židinio tyrimą.

Mobiliuosiuose punktuose profilaktiškai tiriami tam tikrų profesijų atstovai, kurie patiria didesnę riziką užsikrėsti COVID-19 liga, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistai, slaugos ir globos, vaistinių, ugdymo įstaigų, mažmeninės prekybos įmonių darbuotojai, grožio paslaugų teikėjai ir kt.

Išsitirti taip pat gali asmenys, norintys pasinaudoti ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis ir (ar) išvykti į užsienio valstybes.

Serologinis SARS-CoV-2 tyrimas mobiliuosiuose punktuose atliekamas periodiškai profilaktiškai tiriamiems asmenims.

Jeigu neatitinkate nei vieno iš kriterijų, tačiau norite atlikti nurodytus tyrimus, galite kreiptis į tyrimus turinčias teisę atlikti įstaigas ir juos atlikti savo lėšomis.

Daugiau apie koronaviruso tyrimus, mobiliuosius punktus, vakcinaciją, naudingus kontaktus gyventojams ar kitos su pasauline pandemija susijusios aktualios informacijos galite rasti tinklalapyje www.koronastop.lrv.lt arba paskambinę numeriu 1808.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Kultūros ministerija paskelbė 2022 m. Lietuvos mažosios kultūros sostines. Viena iš jų tapo ir Bijotai. Kultūros ministerija nurodo, jog Mažųjų kultūros sostinių programa suteikia galimybę stiprinti vietos bendruomenių kultūros tradicijas, profesionalaus meno prieinamumą ir sklaidą, turtina kultūrinį gyvenimą regionuose, stiprina kultūros lauko kūrėjų tinklą. Bijotų bendruomenė, įžvelgdama Bijotų potencialą kultūros srityje, diskutuodama su seniūnija, mintį teikti paraišką Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos organizuojamame konkurse „Lietuvos mažoji kultūros sostinė“, anot Bijotų bendruomenės pirmininkės Lauros Žiauberytės-Pundinienės, plėtojo keletą metų, ta­čiau pirmojo šalyje Baublių muziejaus 210 m. sukaktis, kuri bus minima ateinančiais metais, paskatino imtis aktyvesnės veiklos.

Pasak bendruomenės pirmininkės, sostinės vardas – ne tik prestižas, bet ir sunkus darbas. Projekto iniciatoriai tikisi, kad šis statusas sustiprins tarpinstitucinį ir kultūrinį bendradarbiavimą, sutelks Bijotų krašto kūrėjus ir menininkus, aplinkines bendruomenes bei organizacijas, o įgyvendinant tradicines ir naujas iniciatyvas, bus kuriamas patrauklus Bijotų krašto įvaizdis, skatinama kultūrinio turizmo plėtra.

L. Žiauberytė-Pundinienė ne­abejoja, jog renginiai, plenerai ir dalyvavimas juose kurs šiltesnę, draugiškesnę atmosferą, o vietos gyventojų kultūrinis aktyvumas, kūrybingumas padės įtraukti skirtingo amžiaus ir socialinių grupių žmones. Ir, žinoma, aktualizuos vertingąsias Bijotų krašto kultūrinio bei gamtinio paveldo vertybes.

Kas paskatino dalyvauti konkurse ir kaip pasikeis Bijotų kultūrinis gyvenimas, ruošiantis reikšmingiems metams, paprašėme papasakoti Agnę Vitartaitę, rengusią paraišką.

„Bijotai – istoriniu ir gamtiniu paveldu išsiskiriantis kaimas. Nors gyventojų čia nėra daug, bet aktyviai veikia bend­ruomenė. Ilgai buvo ieškoma galimybių, kaip būtų galima perteikti Bijotų krašto išskirtinumą, dar labiau paskatinti čia atvykti turistus. Tikime, kad Mažosios kultūros sostinės statusas leis ne tik suaktyvinti kultūrinį gyvenimą, bet ir prisidės prie tam tikrų problemų sprendimo – Bijotuose matome daug perspektyvų, kurias galima išnaudoti. Šios aplinkybės ir paskatino dalyvauti konkurse „Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2022”, – sako Agnė.

Anot jos, parengti projektą, numatyti kultūrinius renginius visiems metams, juolab, kad jie turi būti patrauklūs ne tik vietiniams, nėra lengva. Tačiau rašantys projektus jau įprato planuoti veiklas į priekį.

„Didesnis iššūkis buvo, kaip įtraukti tam tikras žmonių gru­pes, pavyzdžiui, jaunimą. Tai klausimas, kurį užduoda ne tik kaimai ir miesteliai, bet ir didieji miestai. Manau, su koman­da atlikome išties stiprų darbą – numatytos veiklos yra skir­tingos, pritaikytos įvairių žmonių grupių poreikiams. Taip pat suplanuota renginių bei iniciatyvų, kurios pritrauktų tu­ristų: be jau tradicinių Bijotų dvaro festivalio, kraštiečių šventės, yra ir visiškai naujų, iki šiol Bijotuose nematytų. Pavyzdžiui, kapelų sueiga. Liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“ per 14 veiklos metų užmezgė ryšius su kitais meno kolektyvais, kurie leis suburti dalyvius bei prijaučiančius šio žanro muzikai į nuotaikingą sueigą. Būtent ilgametis „Bijotaičių“ įdirbis ir paskatino organizuoti kapelų suei­gą.

Bijotų dvaro festivalis ir kraštiečių šventė pritraukia žiūrovų ir iš kitų miestų, jo renginiai skirti visai šeimai. Plenerai, konferencijos ar kapelų šventė skirti tikslinėms auditorijoms, jais siekiama atskleisti krašto savitumą. Kadangi norėjosi sukurti ir kažką, kas tiktų kiek­vienam turistui, atvykusiam į Bijotus, parengtas „#Walk15“ maršrutas. Pagalvota ir apie tai, jei nepavyks ištrūkti iš pandemijos gniaužtų: nemažą dalį renginių (konferencijos, knygos pristatymas, parodos ir kt.) būtų galima perkelti į virtualią erd­vę“, – teigia paraiškos rengėja A. Vitartaitė.

Kultūros ministerija per Kultūros tarybą kasmet šiam projektui (visoms Mažosioms kul­tūros sostinėms kartu pa­ėmus) skiria 50 tūkst. eurų. Tačiau kiek konkrečiai lėšų atiteks Bijotams, kol kas nežinoma – šiuo metu gautas tik Lietuvos mažosios kultūros sostinės statusas, o rudenį bus teikiama paraiška dėl finansavimo.

Beje, projekto rengėjai tikisi, kad Mažosios kultūros sostinės vardas turės ir ekonominį poveikį – Baublių muziejus bus intensyviau lankomas. O pritraukus daugiau lankytojų viliamasi labiau išplėtoti turizmo paslaugas.

Šiai minčiai pritaria ir Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis. Pasak jo, kaip ir kasmet, seniūnija planuoja kultūrinių renginių lėšas, jos ir bus naudojamos 2022 m. Be to, anot seniūno, savivaldybė skelbia įvairias programas, todėl planuojama teikti paraišką ir gauti lėšų. Taip pat, seniūno turimais duomenimis, Šilalės savivaldybė yra įsipareigojusi skirti 20 tūkst. Eur numatytoms veik­loms, o seniūnija pasirengusi visokeriopai prisidėti, nes tikslas bendras – garsinti Bijo­tus.

VšĮ „Šou imperijos“ vadovas, iš Bijotų kilęs Valdas Latoža taip pat džiaugiasi tokiu savo gimtinės įvertinimu: „Bijotai, turtingi savo istorija ir gražūs dabartimi, buvo nepelnytai primiršti. Todėl neabejoju, jog Mažosios kultūros sostinės vardas populiarins šį jaukų miestelį. Matyt, tai ne sutapimas, kad jau trečius metus organizuojame Bijotų dvaro festivalį, Bijotų bendruomenė draugiška ir stipri, todėl tikiu, jog pavyks padaryti daugiau negu esame sugalvoję“.

Irina SADAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ne veltui sakoma, kad žmogus ne viską gali su­planuoti ir toli gražu ne viskas gyveni­me vyks­ta pagal išankstinį scenarijų. Kažkada Šilalės gat­vė­mis laksčiusi mergaičiukė nė nesvajojo, jog gyvenimas ją permes anapus Atlanto. Ir nors Regina ten gyvena be­veik du dešimtmečius, apie gimtinę kalba taip, lyg niekada nebūtų iš čia iš­vykusi.

Regina Vajinskytė-Vasiliauskienė gimė ir užaugo Šilalėje. Jos mama buvo pradinių klasių mokytoja, tėtis dirbo taip vadinamame susivienijime (dabar – UAB „Šarūnkalnis“). Be Reginos, šeimoje augo ir jaunėlis Vitas. Ir nors lankė darželį, Regina veržėsi į mokyklą, todėl, mamos pastangomis, į pirmąją klasę ji įžengė vos penkerių.

„Baisu ir pagalvoti, kad pra­ėjo net 41-eri, kai baigiau Šilalės vidurinę“, – juokiasi moteris.

Regina prisipažįsta, kad moks­lai sekėsi, tad dar lankė muzikos mokyklą, baigė akordeono klasę. O ir gyvenimas mieste anuomet nebuvo toks, kaip dabar – tėvai vertėsi ūkiškai, ir vaikai be darbo nesėdėjo.

„Kai norėdavome nubėgti prie upės, pirmiau turėdavome atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, sutvarkyti kambarius, nuravėti keletą vagų daržo ir t. t. O Lokysta mano vaikystės laikais, bent jau mūsų – vaikų – akimis, buvo didelė upė. Vasaros visada būdavo smagios. Iš pradžių jas leisdavome pas senelius, kurie, kai man buvo 10 metų, mirė. Bet savo kaimo Džiaugėnuose (Pajūrio sen.) mes nepraradome – važiuodavome pas ten gyvenančią tetą, kartu su pusbroliais spardydavome kamuolį, žaisdavome slėpynių“, – į vaikystės atsiminimus leidžiasi Regina.

Gyvendama Šilalėje, ji svajo­jo, kai užaugs, išvykti į didelį miestą. Tad, baigusi vidurinę, ilgai nesvarstė – pasirinko studijas Vilniaus universitete, Prekybos fakultete studijavo ekonomiką.

„Baigusi mokslus, likau Vilniuje. Netrukus ištekėjau. Mano sutuoktinis Romas yra kilęs iš Elektrėnų, užaugi­nome sūnų Gintą. Ilgus metus gyvenome sostinėje, turėjome ge­rus darbus: Romas dirbo Mui­tinės departamente, aš – Sei­mo kanceliarijoje“, – savo gy­ve­nimą Lietuvoje apibūdina pašnekovė.

Regina sako visada žinojusi, kad Amerikoje vyksta Žaliosios kortos loterija, bet tikina neįsivaizdavusi, kas tai yra ir ką gali duoti. O štai Romą kažkas iš kolegų darbe įkalbėjo užpildyti dokumentus ir sudalyvauti loterijoje.

„Kartą pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos ant­spaudu. Iki šiol atsimenu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar iškart mesti į šiukšlių dėžę. Parodžiau, pagalvojusi, jog gal tai vienintelį kartą gyvenime suteikta ga­limybė. Buvo 2004-ieji, sūnus kaip tik baigė 10-ą klasę, mums teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti viską, ką turėjome – gerus darbus, namus, senus tėvus, draugus... Tas sprendimas buvo labai sunkus, o savo mamoms abu su vyru nieko nesakėme iki pas­kutinės minutės. Dabar galvoju, jog suveikė ir vidutinio amžiaus krizė: norėjosi naujų patirčių. Bet kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug skausmo ir ašarų“, – atvirai pasakoja JAV gyvenanti šilališkė.

Birželio mėnesį šeima susikrovė tris lagaminus ir leidosi į nežinomybę.

„Skridome į niekur, turėjome tik vieną pažįstamą, kuris mus pasitiko oro uoste. Kai jis mus vežė per ne pačius geriausius Čikagos priemiesčius, galvoje sukosi tik viena mintis: „Ir čia ta Amerika“? Nesimatė jokių dangoraižių, jokio išsvajoto spindesio. Stebėjau vietos gyventojų namus, ir jie man atrodė skurdesni nei Lietuvoje“, – ne pačią geriausią pirmąją pažintį su JAV prisimena Regina.

Išvykdami jiedu su vyru turėjo tikslą įsidarbinti, įsitvirtinti, o ne pramogauti. Juolab, kad kišenėje – ne itin solidūs pinigai, mat šeima nusprendė išsaugoti butą Vilniuje, į Ameriką išsivežė tik santaupas, kurias turėjo ir dar kiek gavo už parduotą automobilį.

„Laimei, mūsų kelyje pasitaikė tik labai geri žmonės. Viena pokario emigrantų iš Lietuvos šeima atidavė namą nuomai kelerių metų laikotarpiui nemokamai. Mes su sūnumi nusprendėme JAV gyventi tik vasaromis, bent iki tol, kol jis baigs vidurinę mokyk­lą, tad nuolat ten iš pradžių liko tik Romas. Visus tuos metus aš labai abejojau, ar verta visam laikui emigruoti iš Lietuvos, tačiau viską nulėmė sūnaus pasiryžimas studijuoti Ameriko­je. Buvau nusiteikusi visokiems išbandymams, nes žinojau – mū­sų išsilavinimai, aukštųjų mokyklų diplomai svečioje šalyje nieko nereiškia“, – prisimena šilališkė.

O ir pirmasis darbas – telefonų knygų išnešiojimas gyventojams – nori nenori skatino galvoti, ar tikrai dėl to vertėjo viską mesti.

„Net dabar prisimenu, kaip, svilinant 33 laipsnių karščiui, reikėjo išmėtyti knygas. Kuo daugiau jų išdalindavome, tuo daugiau uždirbdavome. Tad net alpdami nuo karščio, stengėmės padaryti kuo daugiau. Atsigaudavome pamatę namą, kur žolę laisto, palįsdavome po tuo „dušu“, sušlapdavome ir į priekį. Vietovės nežinomos, gatvių ir adresų žymėjimas skiriasi nuo įprastų Lietuvoje, o GPS‘o neturėjome. Negana to, darbdavys (rusas) už paskutinę darbo savaitę taip ir nesumokėjo. Buvo labai skaudu“, – karčia patirtimi dalijasi Regina.

Romas, Lietuvoje buvęs kom­piu­terių inžinieriumi, laikui bė­­­gant, susitaikė su mintimi, kad ir jam, kaip ir daugumai lie­tuvių, teks sėsti už vilki­ko vairo. Tada įkūrė privačią pervežimų kompaniją, nusipirko vilkiką ir dirba tolimųjų reisų vairuotojų iki šiol.

Regina, pradėjusi ieškoti darbo, sulaukdavo tik pasiūlymų prižiūrėti vaikus, senukus arba valyti patalpas, be to, visi reikalaudavo darbo Amerikoje patirties. Bet ne be reikalo sakoma, jog kartais reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

„Kartą nuvežiau giminaitę į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Čia sutikome jo įkūrėją Stanley Balzeką, o jis ėmė ir pasiūlė man administracinį darbą. Negalėjau patikėti, kad be geros anglų kalbos galėsiu dirbti tai, kas įdomu ir širdžiai miela. Šiemet eina jau penkiolikti metai, o aš esu iki šiol dėkinga šiam šviesaus atminimo žmogui – mano darbas neleidžia atitrūkti nuo lietuvybės, priešingai, prisidedu prie jos puoselėjimo Amerikoje“, – apie savo karjerą kalba Regina.

Per 17 metų šeima JAV įsitvirtino: ne tik nusipirko namą, bet ir baigia už jį išsimokėti. Lietuvė pastebi, kad JAV mokesčiai yra didesni nei Lietuvoje, tačiau pradėti verslą ir jį vystyti ten paprasčiau nei pas mus.

„Pagyvenus tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, visada randi skirtumų ir pradedi lyginti. Nors visiems tema apie amerikonų dirbtinas šypsenas yra atsibodusi, šiuo klausimu aš turiu savo nuomonę. Nežinau, kiek jos dirbtinos, kiek ne, bet kai rytą apsimiegojęs, niūrus išeini su šuniuku pasivaikščioti, o kaimynai vienas po kito sveikinasi, šypsosi, teiraujasi „kaip laikaisi“ ar tiesiog pravažiuodami mašina pro langą pamojuoja, nuotaika pakyla savaime. Taip pat ir parduotuvėje – čia visada esi pasitinkamas su šypsena, pasijauti laukiamas. Ir nesvarbu, ar kažką perki, ar tik apžiūri prekes, jas sujauki, išlankstai ir išeini. Be to, rajonas, kuriame gyvename, yra ramus ir saugus, tad jaučiamės čia saugūs“, – pasakoja šilališkė.

Sūnus Amerikoje baigė Ilino­jaus universitetą, gavo darbą viename iš didžiausių bankų J. P. Morgan, dabar jau yra įvertintas viceprezidento titulu, sukūrė gražią šeimą, augina vienerių ir trejų metų dukrytes. Jo žmona Asta, atvykusi iš Lietuvos, turėjo išsilaikyti keletą papildomų egzaminų prie savo turimo lietuviško farmacijos studijų diplomo, kad gautų JAV farmacijos licenciją. Sėk­mingai tą padarė ir dirba pagal specialybę.

Regina sako žinanti, jog Čikagoje gyvena ir daugiau šilališkių, bet su jais ryšių šeima nepalaiko. O paklausta, ar nepasiilgsta Šilalės, prisipažįsta, kad gimtasis miestas ir jos vaikystės kaimas tebėra gyvi atmintyje.

„Pasiilgstame gimtinės, Vilniaus, Šilalės, todėl kiekvienais metais grįžtame į Lietuvą, ir būtinai į Šilalę. Esu dėkinga brolio šeimai, kad visada šiltai priima, kad ir mirus tėvams, turime kur parvažiuoti ir esame laukiami. Mūsų sūnus vaikystės vasaras irgi leisdavo Šilalėje su bendraamže pussesere Toma ir jaunesniais pus­broliais Justu bei Luku. Tad gimtinėje svečiuojamės bent tris savaites. Grįždama į Šilalę kiek­vieną kartą pajuokauju, kad jau nuo Kryžkalnio net oras darosi gaivesnis, norisi kvėpuoti pilna krūtine“, – atvirauja moteris.

Regina su Romu yra aktyvūs šokėjai – lanko lietuvių tautinių šokių grupę „Grandis“, su kuria dalyvauja visame pasaulyje organizuojamuose lietuvių koncertuose. Ir jeigu pandemija nesutrukdys, gruodžio mėnesį su kolektyvu jiedu žada dalyvauti Pietų Amerikos lietuvių šokių šventėje Argentino­je.

„Mėgstame keliones: tiek pažintines, tiek poilsines. Viena iš įspūdingiausių buvo į Japoniją. Tai – savitos kultūros šalis, į kurią savarankiškai keliaujant, reikia iš anksto gerai pasiruošti, daug ką perskaityti, susipažinti su japonų gyvenimo būdu. Žiemą savaitei išlekiame į kalnus paslidinėti. Išbandėme trasas ir Amerikoje, ir Europoje – renkamės vis kitą kurortą, kad ne tik paslidinėtume, bet ir pamatytume ką nors naujo. Mėgstame ir šiltą jūrą, ir baltą smėlį, tad stengiamės surasti laiko visa šeima pasimėgauti tuo Meksikos ar Dominikos kurortuose“, – apie laisvalaikio galimybes pasakoja pašnekovė.

Ir nors gyvenimas žmones nubloškė į svetimą kraštą, lietuvybė jiems yra labai svarbi. Regina su pasididžiavimu sako, kad ant jų namo pagrindinio įėjimo durų kabo Lietuvos žemėlapis, nuspalvintas trispal­vės spalvomis.

„Tegul visi mato, kad čia gyvena lietuviai“, – didžiuojasi šilališkė.

Ji puikiai žino, ką reiškia netekti savo šaknų. Balzeko muziejuje, kur dirba, yra Genealogijos skyrius, kuriame kaupiamas visos Amerikos išeivijos archyvas. Tad į muziejaus darbuotojus kreipiasi nutautėję lietuvaičiai, kurie dažnai nebemoka lietuviškai, net nesupranta, kas parašyta laiškuose, dokumentuose.

„Dažnai gauname prašymų išversti senus laiškus, padėti rasti giminių Lietuvoje. Tad ir ekskursijos į Lietuvą iki pandemijos buvo dažnas bei įprastas reiškinys – per metus surengdavome bent dvi. Tikiuosi, jog dabartinė emigrantų karta (mes ją vadiname trečiąja), lietuviškų šaknų nepraras. Juk dabar yra visos galimybės bend­rauti lietuviškai su gimtinėje likusiais draugais, giminaičiais, nesudėtinga grįžti į Lietuvą. Be to, JAV veikia šešta­dieninės lietuviš­kos mokyklos, ku­rios yra itin populiarios. Tačiau vieni pirmųjų emigrantų nieko panašaus neturėjo, o jų palikuonys vargu ar yra girdėję vieną kitą lietuvišką žodį. Tad tikrai labai džiugu, jog kasmet surenkame nemažas grupes tų, kuriems Lietuva yra svarbi vien todėl, jog tai – protėvių, senelių, tėvų žemė. Vis daugiau atsiranda tokių, kurie domisi Lietuvos istorija, savo giminės praeitimi – išsaugoti lietuvybę, kur begyventume, yra labai svarbu“, – įsitikinusi beveik 20 metų už Atlanto įsikūrusi šilališkė.

Moteris neslepia pasididžiavimo, kad Balzeko muziejaus prezidento Joseph Katausko tėvai ir seneliai taip pat yra kilę iš Šilalės. O nesenai šiame muziejuje buvo minimos ir Razbadauskų nuo Kaltinėnų bei Auškalnių nuo Kvėdarnos pavardės.

„Smagu girdėti, kai kelintos kartos Amerikos lietuviai rodo žemėlapyje Šilalę ir jos apylinkes, nors ir nelabai aiškiai moka tą pavadinimą ištarti.

Yra ir dar vienas dalykas, kuris lietuvius Amerikoje vienija – kugelis. Mūsų nuostabai, šis patiekalas patinka ir tik­riems amerikiečiams. Buvome paskelbę jo receptą – sulaukėme didžiulio vietinių susidomėjimo. O mūsų namuose dažną savaitgalį ant stalo garuoja ne tik kugelis, bet ir cepelinai. Esu lietuviškos virtuvės mėgėja, negalėčiau įsivaizduoti vasaros be tradicinių šaltibarščių. Laimei, pasiilgus lietuviškos virtuvės, Čikagoje nereikia išgyventi: čia yra lietuviškomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių, kur nusiperkame tų pačių produktų, kaip ir jūs Lietuvoje“, – juokiasi Regina.

Tiesa, ji prisipažįsta kurį laiką nesupratusi, kodėl cepelinai, nors gamina, kaip išmokusi, skiriasi nuo lietuviškų. Pasirodo, iš amerikoniškų bulvių lietuviškų cepelinų neišvirsi, jos tam netinka.

Beje, „Šilalės artojas“ Reginai irgi nesvetimas – ji sako su šiuo laikraščiu užaugusi, mat jį prenumeravo tėvai, prenumeruoja ir brolio Vito šeima.

„Atsimenu, kaip laukdavome, kol „Artoją“ atneš, bėgdavome jo iš pašto dėžutės paimti. Tad, kai grįžtu į Šilalę, visada su malonumu paskaitau šį laik­raštį. Linkiu redakcijos kolektyvui sėkmės, stiprybės ir kant­rybės, kad niekada nepritrūktų kūrybinio potencialo, o visiems jūsų skaitytojams – optimizmo, vilties, jog pandemija greitai praeis ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes“, – sako žadėdama susitikti su buvusiais bičiuliais jau šią savaitę į Šilalę grįžti ketinanti R. Vasiliauskienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

R. Vasiliauskienės šeimos archyvo nuotr.

Šilalės kultūros centro atviras jaunimo centras vykdo projektą „Patirk, pajausk, suprask“, kurį finansuoja Jau­nimo rei­ka­lų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Atviras jaunimo centras siekia stiprinti darbą su jaunimu, sprendžiant mažiau galimybių turinčių, mažiau motyvuotų jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės-psichinės sveikatos, verslumo, saviraiškos ugdymo problemų sprendimą. Ugdomi jaunuolių asmeniniai gebėjimai, atsakomybės jausmas, pasitikėjimas savimi, emocinis intelektas, sveikas gyvenimo būdas, ryžtas, atkaklumas, gebėjimas tikslingai planuoti savo asmeninį laiką, biudžetą. Mokoma kompiuterinio raštingumo, bendradarbiavimo bei komunikacinių įgūdžių, ugdomas pilietiškumas.

Siekiant stiprinti jaunuolių emocinę ir psichinę sveikatą, Atviras jaunimo centras organizuoja praktinius streso valdymo, emocinės būklės gerinimo užsiėmimus, kuriuos veda psichologas Tomas Kelpša. Kiekvieną ant­radienį, nuo 17 val. iki 19 val., jis nuotoliniu būdu konsultuoja Šilalės rajono jaunuolius jiems rūpimais klausimais. 

Balandžio-gegužės mėn. vyko tiesioginės transliacijos „15 minučių su psichologu“. Jų įrašus galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ (Atviro jaunimo centro paskyroje). Buvo kalbama, kaip palaikyti gerus santykius su tėvais, draugais, kaip kovoti su priklausomybėmis, stresu dėl egzaminų bei pan. Pokalbių įrašai – taip pat „Facebook“ paskyroje.

Nemokama registracija individualioms psichologo konsultacijoms tel.: (8-618) 3-45-47, (8-608) 8-74-39 arba el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Projektui skirtas 8735 eurų finansavimas pagal priemonę „Atvirųjų jaunimo centrų veiklos projektų finansavimas 2021 m.“

Monika ŠERPYTYTĖ

Atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė

Jau kuris laikas Šiauduvoje veikia lauko paveikslų pa­roda. Jais tapo antram gyvenimui atgimusios senų namų durys. Šiauduvos kaimo bendruomenės idėją įgyvendino rajono dailės mokytojai. 

Švietimo pagalbos centre dirbanti Šiauduvos kaimo bend­ruomenės pirmininkė Erika Gargasė pasakojo, jog mintis kaime surengti tapybos parodą gimė rajono dailės mokytojų metodiniame būrelyje, ją palaikė ir dailės mokytojus subūrė Švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Indrė Lukošienė, o projekto partneriu tapo Seimo narys Jonas Gudauskas, kilęs iš Šiauduvos ir prisidedantis prie visų šio krašto bend­ruomenės iniciatyvų. 

Iš pradžių buvo planuojama tradiciškai tapyti ant drobės, tačiau meniškos sielos pedagogams daug įdomesnės pasirodė besančios senos durys. O ir gauti jų nebuvo sunku – Erika padovanojo net keturias, mat jų atliko, renovuojant senąjį močiutės namą. Kitos durys į Šiauduvą atkeliavo iš Šilalės, Tūbinių  ir Balsių. 

Vienas iš jų gražiausiais raštais ištapė Šiauduvos kaimo vaikai. Norinčiųjų piešti buvo tiek daug, jog plenero organizatoriai visų net negalėjo pakviesti – pasisekė tik dvylikai laimingųjų. Visi degė noru  įsiamžinti, todėl ornamentais išpieštos durys papuoštos kaimo vaikų vardais.

Kartu su I. Lukošiene į Šiauduvą piešti atvyko ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dailės mokytoja ekspertė Jolan­ta Baubkuvienė, Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytoja ekspertė Ilona Venckie­nė, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dailės vyr. mo­kytoja Valentina Kinderienė, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos dailės vyr. mo­ky­toja Daiva Urniežienė ir Pa­jū­rio Stanislovo Biržiškio gim­na­zijos dailės mokytoja metodininkė Diana Rupšienė.

Ir nors projektas „Kūrybiniai indėliai bendruomenėje vasaros plenere“ dar negavo finansavimo iš savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų rėmimo programos, kol kas viskas pavyko puikiai. Aliejinių dažų tapybai, lako bei kitų būtinų priemonių nupirko Šiauduvos kaimo bendruomenė, birželio 22-oji padovanojo puikų orą, tad pleneras tapo proga smagiam pasibuvimui gamtoje ir kūrybos džiaugsmu praturtintam bendravimui. 

Pedagogų kūrybingumas liejosi per kraštus. Sunaikinimui skirtos durys po pusdienio atgijo antram gyvenimui – pasipuošė įvairiaspalviais pievų žiedais, drugeliais, pakvipo ryto kava. E. Gargasė juokėsi, kad vos pradėjus piešiniams ryškėti, iškart atsirado norinčiųjų nusipirkti namus galinčias papuošti originalias duris. 

„Bet mes jų neparduodame. Durys dar kurį laiką džiugins mūsų kaimo žmones, paskui iškeliaus į Šilalės miesto šventę, jau yra kitų bend­ruomenių, kurios irgi norėtų surengti lauko parodas. Tikimės, jog išskirtinė idėja ir mūsų durys apkeliaus visą rajoną“, – sakė bend­ruomenės pirmininkė. 

Idėja papuošti kaimą lauko piešiniais šiauduviškiams patiko. Žmonės eina ne tik pažiūrėti savo vaikų ir pedagogų kūrybinių minčių, išreikštų per dailę, bet ir fotografuojasi prie paveikslų, džiaugiasi, kad jų kaimas gali tapti pavyzdžiu daugeliui rajono vietovių. Ir tikrai: Šiauduvoje nėra akis badančių apleistų teritorijų, visi gyventojai stengiasi kuo gražiau sutvarkyti savo sodybas, tam dėmesį skiria ir Laukuvos seniūnija, pasirūpinanti, jog viešosiose erdvėse būtų jauku. 

Beje, pasak bendruomenės pirmininkės, prisideda ir vėjo jėgainių savininkai, remdami didesnius, išliekamąją vertę turinčius kaimo bend­ruomenės projektus. Su jų pagalba prie laisvalaikio salės vaikus kviečia žaidimo aikštelė, atnaujintas tiltelis per tvenkinį, saloje įrengta jauki pavėsinė.

Anot E. Gargasės, Šiauduvoje nesunku burti bendruomenę, nes palaikymas kone visada būna garantuotas.  

„Turime nemažai ūkininkų, kurie bendruomenei ištiesia pagalbos ranką. Mūsų žmonės yra susitelkę, draugiški, inicia­tyvūs – nelaukia, kol kas kur nors pakvies, o patys siūlo idėjas, prašo organizuoti suėjimus. Jau kelinti metai puoselėjame mintį atgaivinti populiaria buvusią Žvejo šventę – Šiauduva yra žvejų kraštas, nes čia kažkada veikė žuvininkystės ūkis“, – priminė bendruomenės pirmininkė E. Gargasė. 

Kaimas gyvas ten, kur gyva bendruomenė, o žmonių susitelkimas yra svarbesnis už bet kokias ambicijas ar principus. Šiauduviškiai nori ir moka gražiai gyventi, o tuo dar sugeba pasidalinti ir kitus pradžiuginti. 

Jūsų bendruomenėje taip pat verda įdomus gyvenimas? Pasidalinkite įspūdžiais su visais „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS, I. LUKOŠIENĖS, E. GARGASĖS nuotr.

Gerėjanti epidemiologinė situacija šalyje pamažu leidžia grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau klaidinga manyti, kad jau galime gyventi laisvai bei nevaržomai, nes pandemijos grėsmei ir karantino ribojimų atnaujini­mui užkirsti kelią galime tik masine vakcinacija. 

Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kaip jiems pavyko įveikti koronavirusą, kodėl tiki medicinos moks­lu ir kokiomis nuotaikomis gyvena šiandien. 

„Man pasisekė, kad persirgau lengva forma“

Panevėžietė Norvilė sako, jog tikėtina, kad koronavi­ru­su ji užsikrėtė darbe. Dirb­dama ligoninėje tuomet, kai viskas „degė“, moteris labai aiškiai suprato, jog šis virusas nuo paprasto gripo skiriasi tuo, kad infekcija plinta žaibišku greičiu – dėl to, kai vienas žmogus užkrėsdavo visą skyrių, ligoninėse susidarydavo didžiuliai židiniai. 

„Man pasisekė, jog persirgau tikrai lengva forma – netekau skonio ir kvapo, kelias dienas laikėsi neaukšta temperatūra, laužė sąnarius, jaučiau bendrą organizmo silp­numą, tačiau jokių didesnių bėdų nebuvo“, – pasakoja Norvilė. 

Moteris, dirbanti psichologe, per sausio mėnesį priėmė tris klientus, netekusius artimųjų dėl koronaviruso. 

„Vienas vyras mirė itin jaunas, o kiti du buvo vidutinio amžiaus, taigi niekas nepriklausė rizikos grupei. Visos šios netikėtos mirtys mane sukrėtė ir iš tiesų išgąsdino, juolab, kai pati mačiau, kaip sunkiai sirgo kai kurios mano jaunos kolegės. Mes juk niekada nežinome, kaip sirgsime, o vakcina ir yra ta galimybė bei savisauga, kad sirgtume lengviau ir išvengtume tokių skaudžių padarinių“, – teigia Norvilė. 

„Tik specialistai gali pasakyti argumentuotai“

Fotografas Mindaugas iš Rad­viliškio sako, kad šiandien jo mintys ir nuotaikos yra pakilios. Arba teisingiau būtų sakyti – atsigaunančios, nes jam džiugu matyti, kaip žmonės sugrįžta į buvusį gyvenimą ir atsiranda vis daugiau laisvių, kaip mažėja apribojimų. 

„Kiek nejauku būdavo matyti baimes, kurios gyveno kiek­viename iš mūsų. Natūraliai pradėjome vienas kito bijoti, specialiai vengti arba elgtis taip, kaip būdavo neįprasta. Kita vertus, turėjome gerą galimybę išmokti kiek kitokio gyvenimo būdo. Tačiau tokie rimti ir staigūs pokyčiai turi kainą, kurią mokėsime ateityje: žmonių polinkis į asocia­lumą, išaugusios psichologinės ligos bei pan.“, – pastebi Mindaugas. 

Jis pripažįsta neturintis jokių abejonių dėl vakcinavimosi, nes tiki mokslu ir medicina. Tiesa, praėjus kelioms savaitėms po pirmojo skiepo, vyras užsikrėtė koronavirusu, bet nejautė visiškai jokių ligos simptomų. 

„Norėjau vakcinuotis, pirmą­jį skiepą pavyko gauti gana anksti. Džiaugiuosi šiais moks­lo pasiekimais, kad jie yra naudingi ir mano kūnui. O mitų bus visada, bet kurioje situacijoje. Bet paprastai jie bliūkšta, jei mitų skleidėjas tiesiogiai pats susiduria su pasekmėmis. Tuomet didžioji dauguma pakeičia nuomonę. 

Tikiu, kad švietimas galėtų pakeisti situaciją, tačiau akivaizdu, jog niekaip neišvengsime ir visada bus tokių, kurie tiki savo teorijomis, gyvena savoje realybėje ir mėgsta pasakoti, kad jie viską ži­no. Todėl mano raginimas bū­tų vienintelis – švietimas. Klau­sy­ti ir suprasti nuomones tų, ku­rie išmano, ką sako. Aš neinu klausti mechaniko, ką man daryti su padidėjusiu širdies rit­mu, kaip ir neinu pas kirpėją, kad gaučiau geriausią namo projektą. Visi turime savo nuomones, bet tik specialistai gali pasakyti argumentuotai ir žinodami, o ne spėliodami. 

Kitas dalykas, jei žmogus yra pasirengęs sumokėti savo svei­katos kainą už skepticizmą ir abejingumą – tada jis gali nesiskiepyti, turi tokią teisę. Bet tuomet jis negali nieko kito kaltinti, tik save, kad jam kažkas nutiks būtent dėl to, jog nepasiskiepijo“, – savo min­tis išsako vyras. 

Kokie COVID-19 simptomai ir gydymas?

Siekiant apsaugoti ne tik sa­vo sveikatą, bet ir aplinkinius nuo užsikrėtimo koronavirusu, pajutus peršalimo simptomus, reikėtų nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.

Koronavirusui būdinga: karš­čiavimas, kosulys, pa­sun­kė­jęs kvėpavimas, staigus uos­lės, skonio praradimas ar su­silp­nėjimas. Papildomi ma­žiau spe­cifiški simptomai ga­li būti galvos ir raumenų skaus­mas, šaltkrėtis, nuo­var­gis, vė­mi­mas, viduriavimas. Pa­ju­tus šiuos simptomus, reikia re­gist­ruo­­tis tyri­mui mobiliaja­me punkte. Tai ga­li­ma pada­ry­ti paskambinus Karš­­to­sios linijos numeriu 1808 ar­ba už­pildžius regist­ra­ci­jos an­ketą interneto tink­la­la­pyje 1808.lt.

Tikslus inkubacinis laikas nėra nustatytas, nes kiekvieno žmogaus organizmas rea­guoja skirtingai. Tačiau yra laikoma, kad jei per dvi savaites (14 dienų) nuo galimo užsikrėtimo momento ligos simptomai nepasireiškė, vadinasi, žmogus yra sveikas.

Specifinio gydymo nuo COVID-19 ligos nėra, taiko­mas tik simptominis. Susir­gusieji gali visiškai pasveikti, priklausomai nuo jų sveikatos būklės bei nuo to, kada gydymas pradedamas taikyti. 

Taip pat svarbu žinoti, jog sergantis asmuo laikomas pa­sveikusiu nuo COVID-19 ligos ir gali nutraukti izoliaciją tik gydančio gydytojo spren­dimu. 

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Psichologai akcentuoja, kad karantinas pridarė daugiau žalos nei pati infekcija, o įvairiausi tyrimai atskleidžia ne tik pablogėjusią visuomenės psichinės sveikatos būk­lę, bet ir konstatuoja, jog ilgas buvimas kartu ne vienai šeimai tapo tikru iššūkiu ir rim­tu santykių išbandymu. Tai patvirtina ir pirmojo pusmečio rezultatai – mūsų rajone iš­iro gerokai daugiau santuokų nei ankstesniais metais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Iš senovės Graikijos laikų žinomas mitas apie išradėją Dedalą ir jo sūnų Ikarą, kurie, pasigaminę sparnus, pakilo į orą Kretos saloje. Nepaklausęs tėvo, sūnus, norėdamas pasiekti dangų, pakilo per aukštai, saulė išlydė sparnų vašką ir jaunuolis, nukritęs į jūrą, žuvo. Dedalas sėkmingai pasiekė kelionės tikslą Siciliją, taip atlikdamas pirmąjį legendinį skrydį žmonijos istorijoje…

Realus pirmasis žmonių pilotuojamas skrydis ore realizuotas praėjus tūkstantmečiams – 1783 m. brolių Mongolfje sukurtu balionu Prancūzijoje. O prieš 88-erius metus liepos 15–17 d. įvykęs Stepono Dariaus bei vytogališkio Stasio Girėno skrydis per Atlantą, nepaisant tragiškos baigties, įrašė lakūnus į pasaulio aviacijos istoriją. 

1903 m. Orvilis ir Vilberis Raitai JAV pirmąkart pakilo į orą lėktuvu ir nuskrido juo 36 metrus. Vėliau, patobulinę lėktuvą, ore išsilaikė 59 sekundes ir nuskrido net 260 met­rų. Įkvėpti sėkmės, vis tobulindami lėktuvą, per keletą metų jie pasiekė didžiausią nuskristą 124 km atstumą. 1909-aisiais brolių kompanija pagamino ir pardavė JAV armijai pirmą karinį lėktuvą. Tačiau po trejų metų nuo vidurių šiltinės mirė 45-erių sulaukęs Vilberis, o 1915 m. Orvilis lėktuvų gamyklos akcijas pardavė ir tapo Nacionalinio Ae­ro­nautikos komiteto valdybos na­riu. Raitų kompanijoje pasiuntiniu paauglystėje yra dirbęs lietuvis S. Darius.

Prieš 88 metus vykęs S. Dariaus, kilusio iš tuometinio Kvėdarnos vals­čiaus Ru­biškės kaimo, ir buvusio vytogališkio S. Girėno (Girskio) skrydis per At­lantą legendiniu „Li­­tu­a­­nicos“ lėktuvu amžiams įsirėžė į mūsų šalies istoriją. 37 val. 11 min. skrydis buvo pirmoje vietoje pasaulyje pagal tikslumą, ant­roje – pagal nuskristą atstumą be nusileidimo. 6411 km – tokį atstumą įveikė Amerikos lietuviai, glaudžiai susiję su mūsų kraštu. Tuo metu trans­atlantinis skrydis reiškė valstybės išsivystymą, galingumą ir buvo vertinamas panašiai, kaip dabar skrydis į Mėnulį.

Iš netoli Judrėnų esančio pamiškės vien­kiemio kilusiam Steponui mintis parskristi į Lietuvą buvo kilusi jau 1927 m. Tuomet išleistuvėse į JAV generolui Jo­nui Bulotai jis pasakė: „Aš į Lietuvą negrįšiu, parskrisiu tiesiai Kaunan“. Su­žinojęs ir pamatęs Čar­lzo Lindbergo skrydžio iš Niujorko į Pa­ryžių sutiktuves, S. Darius suprato, kad jis turi nuskristi toliau, išgarsinti Lie­tuvą. Savo tikslo link teko eiti lėtai, bet užtikrintai, ir po šešerių metų kartu su bendražygiu žemaičiu iš Vytogalos skrydis skiriamas Lietuvai. 

Ar turime legendinių lakūnų pasekėjų? Galime didžiuotis, kad šita sėk­la sudygo. Vienas iš jų – Beržės kaime gyvenęs, Kaltinėnų vidurinę mokyk­lą baigęs Jurgis Kairys šiandien irgi žinomas visame pasaulyje: lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras – Europos ir pasaulio čempionas, dešimtmetį pripažintas geriausiu be apribojimų meistru pasaulyje. 

Auga ir jaunoji dangaus žydrynę raižančių pilotų iš Šilalės karta. Tad skrydžio legenda, gimusi An­tikos laikais, virto tikrove, o aviacijos istorijoje atrandame ir daug žemaitiškų pėdsakų. 

Arūnas MIKALAUSKAS, 

istorijos mokytojas

Vasa­ra le­pina ne tik neįprastai ilgai be­si­tę­siančiu karštu oru, bet ir laisvesniu nuo karantino gyveni­mu. 

„Nevienodi, bet vieningi“ – Valstybės diena šiemet įprasminta tokiu šūkiu. Jau 13-ąjį kartą liepos 6-ąją, 21 val., sugiedota Tautiška giesmė ir šiemet apjungė visame pasaulyje gyvenančius lietuvius – dar 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio proga jachtos „Ambersail“ buriuotojai apiplaukė pasaulį ir tokiu būdu švęsti Valstybės dieną pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes.

Baigėsi jau 57-ąjį kartą rengtas po­ezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Lietuvoje ir užsienyje vyko daugiau nei šimtas poezijos skaitymo, knygų pristatymo, diskusijų renginių, o juose dalyvavo poetai ir kultūros veikėjai iš įvairių Europos šalių. Šių metų „Poezijos pavasario“ laureate tapo Dovilė Zel­čiūtė, apdovanota už poezijos knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Šiemet poetė kaip tik mini 30 metų nuo pirmosios savo poezijos knygos „Akligatvio erdvė“ pasirodymo. 

Tradiciškai poezijos paukštė užsuko ir į Bijotus – Baublių papėdėje savivaldybės įsteigta Dionizo Poškos premija įteikta Augenijui Zabičiui už pernai išleistą poetinių meditacijų knygą „Pusiausvyra“, poetų eilės skambėjo ir prie Akmenos Didžiosios rėvos... 

Pakruojo dvare prasidėjo jau trečiasis gėlių festivalis. Įdomu tai, jog milijonų įspūdingai žydinčių gėlių festivalio tema šiemet – nuodai. Organizatoriai ją įprasmino, vieną gėlių kompoziciją paruošę iš nuodingų augalų. Anot jų, tai atspindi įprastą gyvenimo dėsnį: viskas, kas gražu, savyje turi bent lašelį nuodų... Festivalio renginiai turėtų vykti iki pat pirmųjų šalnų, o programą pažiūrėti ir bilietus įsigyti galima Pakruojo dvaro tinklalapyje.

Gintaro muziejus – jau ne tik Palan­goje. Praėjusią savaitę jis atidarytas ir Nidoje. Ekspozicijoje galima pamatyti itin retus gintarus, įvairius meno bei ju­velyrikos dirbinius iš jo. Daugiau apie muziejaus eksponatus bei gintaro istoriją padės sužinoti virtualūs įrašai, interaktyvūs žaidimai, praktinių užsiėmi­mų erdvė, įtraukiančios edukacinės prog­ramos. Nidos Gintaro muziejaus įkūrėjui Kazimierui Mizgiriui už šį ir kitus Kuršių neriją garsinančius nuopelnus suteiktas Neringos miesto garbės pilie­čio vardas, kultūros ministras įteikė gar­bės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 

Į Lietuvos vakarus traukia ne tik jūra, bet ir čia vykstantys festivaliai – pra­ėjusią savaitę Nidoje prasidėjo jau 25-asis rašytojo Thomo Manno festivalis (į Nidą rašytojas XX a. pradžioje atvykdavo atostogauti). Prog­ramoje – net 25 kameriniai renginiai: koncertai, skai­tymai, kino seansai, paro­dos, diskusijos ir kt. Juose dalyvaus daugybė talentingų kultūros atstovų bei menininkų iš Lietuvos ir užsienio. T. Man­no festivalis Nidoje vyks iki liepos 17 d., sužinoti apie renginius ir bilietus įsigyti galima tinklalapyje mann.lt.

Lietuvos teatro šeimoje – netektis. Lie­pos 11-ąją mirė 84-erių Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gai­dys. Jis visą savo gyvenimą ati­davė teat­rui: sukūrė kelias dešimtis vaidmenų ir per 80 spektaklių, vaidino kine, iš­augino kelias aktorių kartas. Savo 75-mečiui P. Gaidys pastatė spektaklį „Vis­kuo kaltas teatras“, o teatrą visuomet vadino viena didele šeima... 

Kotryna PETRAITYTĖ