Lygiai prieš metus Šilalę supurtė neregėta tragedija – po tiltu per Aitros upę rasta nužudyta keturių vaikų mama, 37-erių kvėdarniškė. Žudiko paieškos truko neilgai – vos per savaitę nustatyta, kad šio žiaurumo priežastis – meilės trikampis, o žudikė yra jauna moteris.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Koronavirusas grįžta – kol kas palengva, tačiau sergamumas auga kasdien. Ketvirtadienio rytą COVID-19 žemėlapyje Šilalė jau buvo nuspalvinta raudonai. \

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Nors vis dar susiduriame su abejonėmis ir sunkumais, kuriuos sukėlė COVID-19 pandemija, pamažu žengiame išsiilgto gyvenimo link ir skiepydamiesi kuriame visuo­tinį imunitetą.

Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kodėl pasitiki medicina ir kaip jiems sekasi šiandien, kai galime gyventi laisviau. 

Pasitiki kompetentingų specialistų nuomone

Justina iš Vijūkų pripažįsta, jog karantino metu labiausiai jai trūko gyvo bendravimo su artimaisiais. 

„Sąžiningai izoliavomės ir ban­dėme išvengti visų įma­no­mų rizikų. Per pirmąjį ka­rantiną aš pastojau, o per ant­rąjį – pagimdžiau. Taip pat iš­­ėjusi motinystės atostogų sėk­mingai pra­dėjau savo veiklą, todėl galiausiai išėjau iš samdomo darbo“, – apie gy­venimo pokyčius pasakoja mo­teris. 

Kauno rajone gyvenanti Jus­tina sako, kad jos pa­čio­je ar­timiausioje aplinkoje užsi­krė­tusiųjų koronavirusu nebuvo, o tokių, kurie abejotų vakcinacijos nauda, taip pat nėra. 

„Aš žinau, kas yra skiepai ir kodėl jie buvo sukurti. Kal­bėjausi bei konsultavausi su sa­vo srities specialistais, kuriais pasitikiu, taip pat – su savo mama, kuri yra medikė ir kurios nuomonę aš vertinu. Kadangi šioje srityje nesu specialistė, remiuosi profesionalų nuomo­ne. Tiesą sakant, aš labai džiau­giuosi, jog pasiskiepijau, ir dėl to jaučiuosi ramiau“, – tikina mo­teris.

Džiaugiasi suteikta galimybe keliauti

Automechanikas Žydrūnas, gy­venantis Šaukliškių kaime, Ku­piškio rajone, sako, kad pas­taruoju metu klientų padau­gė­jo: „Daugelis per karantiną dirbo nuotoliniu būdu ir savo automobilių nenaudodavo, to­dėl po ilgo laiko juos užvedant, „išlenda“ įvairių problemų arba kiti išvis net neužvedami. Tokiais atvejais reikalinga auto­mechanikų pagalba“. 

Žydrūnas teigia, kad nei jo žmona, nei jis nesirgo koronavirusu arba apie tai nežino, nes galima sirgti ir be jokių simptomų.

Anot jo, klausimų dėl skiepų naudos niekada nekilo, o ša­lu­tiniai poveikiai negąsdino. 

„Kaip turime skiepą nuo kiau­lytės ar kitų ligų, taip ir nuo šios. Skiepai padeda mums leng­viau persirgti. Teko girdėti ir įvairių teorijų, pavyzdžiui, jog su skiepu įleidžiama mikroschema, bet tuo tikrai netikiu“, – sako vyras, pridurdamas, kad pats kokių nors didesnių nepa­geidaujamų reakcijų po vakcinacijos nepajautė. Tiesa, po pirmojo skiepo jo žmonai buvo pakilusi temperatūra, jautėsi nuovargis, tačiau po kelių die­nų viskas praėjo.

Be to, Žydrūnas pasakoja, jog su šeima jau spėjo papramo­gauti užsienyje: „Iš elekt­roni­nės sveikatos sistemos išsi­ėmė­me ES skaitmeninį COVID pažy­mė­jimą ir per ilgąjį savaitgalį buvome išvykę į Latviją. Užpil­dę internetinę formą, iškart gavome atsakymą, kad mums grįžus karantinuotis nereikės. Vien dėl to, kad esame pasi­skie­piję. Smagu, jog jau ga­lime laisviau judėti ir keliauti“.

Šalutiniai poveikiai – normalus imuninės sistemos atsakas

Nacionalinio visuomenės svei­katos centro prie Sveikatos ap­­saugos ministerijos Užkre­čia­­mųjų ligų valdymo skyriaus vy­riausioji specialistė Dai­va Raz­muvienė teigia, kad kiek­vieno žmogaus organizmo imuninė sistema į vakciną reaguoja pra­dėdama gaminti kovotojus – antikūnus, dėl to žmogus gali jausti tam tikrus pojūčius, ku­rie dažniausiai pasireiškia vieti­nėmis reakcijomis – dūrio vieto­je gali būti patinimas, paraudimas ar jaučiamas skausmas.

„Svarbu šios vietos nešal­dy­ti, nešildyti, nedėti jokių kompre­sų ir geriausia – išvis nelies­ti“, – informuoja specialistė. 

Nuo COVID-19 vakcinų žmo­nės neretai jaučia nuovargį, šaltkrėtį, galvos, raumenų ar sąnarių skausmus, retais atvejais būna viduriavimas, pakyla temperatūra. 

„Svarbu žinoti, kad tos reakcijos yra visiškai normalios. Bet jei jaučiatės itin prastai ir jus vargina aukšta temperatū­ra – per 38°C, tuomet reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir būtinai jam pasakyti, kada buvote paskiepytas. Paprastai šie simptomai trunka apie 72 valandas, o trečią parą silps­ta“, – teigia D. Razmuvienė.

Be to, po vakcinacijos gali pa­didėti pažastyje ar po rakti­kauliu esantys limfmazgiai, skau­dėti ne tik dūrio vietą, bet visą ranką, taip pat kankinti ne­­­miga ar tokios alerginės reakcijos kaip bėrimas ar įky­rus nie­žėjimas, tačiau, kad nepatektų infekcija, svarbu tų vietų nesi­ka­syti. 

Labai reti šalutiniai povei­kiai, pasitaikantys vienam iš tūks­­tančio vakcinuotų asme­nų, gali būti veido vienos pusės parezė, stipresnė alerginė re­ak­cija (dilgėlinė), gali patinti vei­das. Pasireiškus tokiems simp­tomams, būtina nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją ar skambinti į grei­tąją medicinos pagalbą. 

Net ir pasireiškus lengvai vie­tinei reakcijai po vakcina­cijos, piliečiai raginami užpil­dyti nepageidaujamų reakcijų į skiepus tyrimo protokolą. Tai gali atlikti gydytojas, vaistininkas ar pats pacientas, už­pildydamas elektroninę Vals­tybinės vaistų kontrolės tarnybos pranešimo for­mą internetu, prisijungus https://vap­ris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrv. Taip pat formą galima siųsti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.; paštu ad­resu: Valstybinė vaistų kont­rolės tar­nyba, Žirmūnų g. 139A, LT-09120 Vilnius; nemokamu faksu (8-800) 2-01-31 arba pranešti apie tai nemokamu telefonu (8-800) 7-35-68 (pacientams). 

Daugiau in­for­ma­cijos gali­ma rasti inter­ne­ti­nėje svetai­nėje https://vvkt.lt.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Liepos 27-ąją mokslei­viai, tėvai, mokytojai ir ki­ti svečiai susirinko atsi­svei­kinti su XII laidos abiturien­tais. Šios laidos mokiniai ypatingi tuo, kad jie buvo pirmieji pirmokai, atėję į mo­­kyklą, pakeitusia vidu­rinės statusą į gimnaziją. 

Pasveikinti dvyliktokų atvyko Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Tadas Bartkus bei Pajūrio 710-osios jaunųjų šaulių kuopos vadas Algimantas Dragūnas.

T. Bartkus savivaldybės var­du pasveikino šim­tukininkę Ra­milę Bar­tušytę. Ad­ministra­ci­jos di­rek­torius džiau­­gėsi, kad aukščiausias įvertinimas buvo surinktas svarbiausiame – lietuvių kalbos ir literatūros – egzamine. 

A. Dragūnas gyrė aktyvius gim­nazijos jaunuosius šaulius. Padė­kos buvo įteiktos Da­riui Noreikai, Kęs­tučiui Nemčauskui, Samantai Kova­liovaitei, Da­riui Rupšiui ir Erikai Šiaud­vytytei. Kuopos vadas teigė besididžiuojantis Pajūrio jaunaisiais šauliais, jis itin gyrė D. Noreiką, kuris ne tik įveikė daugybę žygių bei mokymų, bet ir priėmė šaulio priesaiką, taip užtikrindamas savo veik­los tęstinumą. 

XII-osios laidos abiturientai gali didžiuotis ne tik šimtukais ar aktyvia šauliška veikla, bet ir įsitraukimu į visuomeninį gyvenimą, konkursus, menines veiklas. Buvo atrasta, už ką padėkoti, kuo pasidžiaugti, ką prisiminti kiekvienam abiturientui. Pasiekusiems pui­kių akademinių rezultatų įteiktos verslininko Virgilijaus Žygaičio fondo premijos. Gimnazija gali pasigirti ir tuo, jog šiemet brandos atestatai įteikti visiems dvyliktokams. 

Vasariškais lapais ir kriauk­lėmis papuoštoje salėje abiturientai atsisveikino su vieta, kurioje augino savo asmenybes, juokėsi ir verkė, pyko ir atleido. Nuoširdžiausiais žodžiais buvo ištartas „sudie“ mo­kyklai, mokytojams bei drau­gams. 

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus dalyvauja Lietuvos muziejų asociacijos įgy­ven­dinamoje nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programoje „Tėvynės ieškojimas“, ku­ri skirta Lietuvos Res­publikos atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. 30-mečio sukakčiai paminėti. Šiemet Muziejų kelio tema – „Kultūriniai kraštovaizdžiai: parkų ir sodų menas“. 

Buvusiame Pajūrio Povstanskių dvaro parke vyko poezijos skaitymai. Eiles gamtos ir meilės tematika pristatė Pajūrio miestelio bendruomenės nariai bei svečiai. Tarp pripažintų poetų eilių įsipynė ir vietinių kūrėjų eilėraščiai – savo kūrybą skaitė Birutė Kuizinaitė, Vanda Auškalnienė, Milda Kuizinaitė. Anapilin išėjusių kūrėjų (Aldonos Alijošienės, Juozo Kijausko, Stanislovo Biržiškio) eiles pristatė Edita Merkelienė, Irena Paulienė, Soneta Būdvytienė. Renginyje dalyvavo ir jaunosios kartos atstovės Viltė Gedmontaitė, Izabelė Varnagytė. Pajūrio „Bočių“ bendrijos nariai atliko dainą pagal pajūriškio Stasio Radavičiaus eilėraštį „Daina Pajūriui“, kuriai melodiją sukūrė Algimantas Paulius. 

Popietės dalyviams įteiktos atminimo dovanos – knyga „Vlado Statke­vičiaus su­rinkti Šilalės krašto vietovardžiai“, Pajūrio miestelio bendruomenė padėkos raštais apdovanojo skaitovus. 

Šventės metu skambiomis dainomis džiugino Šilalės kultūros centro moterų ansamblis „Kuplė“ (vadovė Laima Saroč­kienė).

Edita MERKELIENĖ 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Justinos GIEDRAITYTĖS nuotr. 

Sunku nepastebėti trumpėjančių vakarų ir jų atnešamos švelnios rugpjūčio vėsos. Vis dėlto vasara ir jos dovanojama nuotaika dar niekur nesitraukia. 

Praėjusį penktadienį MO muziejaus terasoje baigėsi vienas įdomiausių ir didžiausių Europos ir Lietuvos šokio festivalių „Naujasis Baltijos šokis“. Visoje Lietuvoje rengiamas festivalis praūžė jau 25-ąjį kartą, o jo metu žiūrovai galėjo pamatyti net 14 spektaklių ir beveik pusšimtį pasirodymų, kuriuos ruošė menininkai iš Lietuvos bei įvairių Europos šalių: turėjome svečių iš Lenkijos, Bal­ta­rusijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Por­­tugalijos, Prancūzijos, Švei­ca­rijos, Če­ki­jos. Baigiamajame renginy­je buvo įteik­ta šokio kritikės, knygotyrininkės, socia­linių mokslų daktarės Vi­tos Mo­zū­rai­tės premija – ja šiemet apdovanota choreo­grafė ir šokėja Agnietė Li­si­čins­kaitė. Apie laureatę V. Mozūraitės pre­­mijos komitetas teigia: „Vienas svarbiausių dalykų, neleidžiantis nepamatyti Ag­nie­tės veiklos – jos nerimastingumas, angažavimasis šokiu kalbėti apie šią dieną ir noras keisti ją – tiek šokiu, tiek bendrais projektais su bendraminčiais, tiek akcijomis. (...) Tai tylus pasipriešinimas rutinai, šokis kaip pilietinė drąsa ir nepatogių temų išviešinimas“.

Prasidėjo 13-asis Palangos muzikos festivalis „Pasaulio balsai“. Liepos 31 d. su Vyganto Rekašiaus diriguojamu Pa­langos orkestru įvyko iškilmingas festivalio pradžios koncertas. Jis pradžią davė dar aštuoniems laukiantiems ne mažiau įspūdingiems koncertams, vyksiantiems iki pat rugpjūčio 17 d.

Muzikos vakarai Palangoje rengiami Švč. Mer­gelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje bei Palangos gintaro muziejuje. Koncertai bažnyčioje bus nemokami. Pamatyti festivalio programą galima tinklalapyje palangatic.lt, o bilietus į mokamus koncertus kviečiama nusipirkti tinklalapyje Bilietai.lt.

Kaip jau žinoma, Kaunui suteiktas Eu­ropos kultūros sostinės 2022 vardas. Nors 2022-ieji dar tolokai, meninė ir bendruomenės programa jau prasidėjo – liepos 31 d. Klaipėdos uosto TEMA galerijoje atidaryta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasada. Tai – pirmoji Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, ambasada, tačiau ji bus atidaryta ir Vilniuje. Klaipėdoje ambasados atidarymo renginyje pristatytas išties įspūdingas kiekis ruošiamų renginių Kaune bei Kauno rajone – čia vyks per 40 festivalių, daugiau nei 60 parodų, virš 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Žadama, kad visa programa žiūrovams bus pristatyta jau rugsėjį.

Prasideda Šilalės miesto šventės renginiai. Švęsti 488-ąjį gimtadienį šilališkiai kviečiami jau šiandien – Bendruomenių parke vyks šokio spektaklis „Piliakalnių laumės“, ketvirtadienį žiūrovams bus pristatytas naujas Kultūros cent­ro miuziklas „Čardašo karalienė“, visą savaitę skambės Vasaros nakties muzikos fontanas, veiks parodos ir kt. (išsami prog­rama – „Šilalės artojuje“ ir www.silales­artojas.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ 

Medininkų žudynių 30-metis per­ša įkyrų spėjimą, kad visa tai – ir Sausio 13-oji, ir ši tragedija – gali kada nors pasikartoti. Ir ne „kada nors“, o netolimoje ateityje. Naujam kataklizmui sąlygas kuria ir dar viena pandemijos banga, ir, kaip prognozuoja ekspertai, artėjanti pa­saulinė ekonomikos krizė. Au­gan­čia įtampa visuomenėje ne­truk­tų pasinaudoti priešiškos jėgos už šalies ribų. Tai įrodė įvykiai tiek Kau­kaze 2008 m., tiek 2014 m. po Mai­dano kilęs pilietinis karas Uk­rai­noje ir Krymo aneksija.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime, nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo. Tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.

Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. 

„Grįžo karantino atimti malonumai“

Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje.

„Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau pašalinių žmonių, bet sausio pabaigoje turėjau kontaktą su sergančiuoju koronavirusu. Kad užsikrėčiau, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmą, slogą, kurie nebuvo itin skausmingi ir varginantys, bet priešingai – gana pakenčiami“, – sako Gintaras.

Pajutęs negalavimus ir bijo­damas skaudžių ligos padari­nių, rizikos grupei priklausan­tis vyras nedelsdamas izoliavosi siekdamas neuž­krėsti aplinkinių bei artimųjų.

„Izoliavausi namuose, todėl visiškai išvengti kontakto su šeima nepavyko. Po keleto dienų pablogėjo žmonos savijauta – atsirado sausas skausmingas kosulys, galvos skausmas, pakilo temperatūra. Atlikę testus ir sulaukę teigiamų rezultatų, kreipėmės į medikus“, – pasakoja vyras. 

Nors kontaktą su sergančiuoju turėjo Gintaras, jo žmona, užsikrėtusi nuo vyro, sirgo sunkiau, dėl to moteris patyrė dusinančio kosulio ir pasunkėjusio kvėpavimo padarinių.

Dėl priklausymo rizikos grupei galimybę skiepytis Gintaras gavo ganėtinai anksti ir, sako, nė nesudvejojęs: „Pandemija sustabdė mūsų gyvenimą, o vakcinos atvėrė galimybę grįžti į senas vėžes – dalyvauti renginiuose, susitikti su draugais ir pagaliau prisiminti kelionių teikiamą malonumą, kurio karantino metu taip trūko“.

„Neaplenkė mintis apie mirtį, tačiau gyventi verta“

Lietuvoje pradėjus plisti viru­sui, Kėdainių gyventoja Eglė su­nerimo dėl savęs ir savo artimųjų, kadangi niekam nebuvo aišku, kas laukia ateityje. Šiandien moteris pasakoja apie tuo­met atsiradusį nesaugumo jausmą, baimę bendrauti su žmonėmis, kol galiausiai šalyje dėl visų saugumo buvo uždrausti bet kokie nebūtini susitikimai ir paskelbtas visuotinis karantinas.

Maisto prekių parduotuvėje dirbančios moters darbo prasi­dėjusi pandemija nesutrikdė – dirbti ji galėjo ir karantino metu. 

„Tokiame darbe kontaktas su žmonėmis yra neišvengiamas, todėl, net ir atsakingai laikantis visų rekomenduojamų saugos priemonių bei reikalavimų, apsisaugoti nepavyko“, – pasakoja Eglė.

Kėdainietės šeima užsikrėtė koronavirusu, o moteris sirgo kur kas sunkesne forma nei jos vyras ir sūnus. Eglei pasireiškė ligai būdingi simptomai – uoslės praradimas, „kaulų laužymas“, raumenų tempi­mas, pakilo ir laikėsi aukšta temperatūra, kol galiausiai medi­kai diagnozavo plaučių uždegimą. 

Moteris prisimena, jog tai bu­vo baisus ir sunkus laikotarpis, kuomet neaplenkė mintis ir apie mirtį. 

„Nenorėčiau grįžti į tą laiko­tarpį ir išgyventi visko iš naujo“, – sako Eglė, šiandien džiaug­damasi gavusi galimybę vakcinuotis ir, tikėdamasi nebesusirgti, drąsiai teigia, kad gyventi verta.

Grįžti į pradinę būseną užtrunka tris mėnesius

Vilniaus universiteto ligoni­nės (VUL) Santaros klinikų pul­monologijos ir alergologijos cent­ro vadovo profesoriaus Edvardo Danilos teigimu, kiek­vienos ligos atveju pasekmės priklauso nuo jos sunkumo, žmogaus amžiaus, turimų gretutinių ligų bei gydymo veiksmingumo. 

„Koronaviruso liekamieji reiš­kiniai skiriami į trumpalaikius ir ilgalaikius. Trumpalaikės pasekmės paprastai trunka kelis mėnesius ir apima visą organizmą – silpnumas, greitesnis nuovargis, jėgų neturėjimas, ka­dangi stipriai sergančiam žmogui ilgą laiką tenka praleisti lovoje ir būti nepakankamai jud­riam, taip pat turi reikšmės ir buvusio plaučių uždegimo stip­rumas“, – pasakoja pulmonologas. 

Dėl šių priežasčių kuriam laikui nusilpsta raumenys, dėl buvusio uždegimo bei deguonies trūkumo gali sutrikti ir kitų organų veikla, tačiau, bėgant laikui, grįžtama į pradinę būklę. Pavieniais atvejais, maždaug 2–3 proc. visų koronavirusine infekcija sirgusių žmonių, grįžimas į pradinę būseną užtrunka net iki pusės metų. 

Ilgalaikės pasekmės gali būti nulemtos itin stipraus plaučių pakenkimo. 1–2 proc. sirgusiųjų yra pažeidžiama plaučių struktūra – dalis pažeisto plaučio virsta randeliais, tačiau gyd. E. Danila sako, jog plaučiai turi milžinišką rezervą: „Keliolikos kvadratinių centimetrų dydžio randeliai 

dažniausiai neturi įtakos plaučių veiklai, kurių išklotinė užima 40–80 m² plotą, ir net nėra juntami“.

VUL Santaros klinikų specialistas, dalydamasis patirtimi, teigia, jog pasitaiko atvejų, kai žmogaus juntamus simptomus (silpnumą, nuovargį ar kt.) lemia ne fiziniai pokyčiai. Neretai išlikęs nerimas, ligos, mirties baimė gali daryti įtaką stipresniam simptomų jutimui nei yra iš tikrųjų. Tačiau profesorius tvirtina, kad absoliuti dauguma koronaviruso sukeltų padarinių galiausiai išnyksta, ir žmogus grįžta į pradinę būseną.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Istorikė, atsargos leitenantė Anastasija prisipažįsta, kad mokydamasi vidurinėje tikrai nežinojo, ką atsakyti, sulaukus klausimo, kuo nori būti užaugusi. Mergina tikina, jog tada ne tik save per mažai pažino, bet gerokai menkesnis buvo supratimas ir apie ją supantį pasaulį. Tiesa, Anastasija juokiasi turėjusi pačių įvairiausių idėjų: norėjo būti ir mokytoja, ir aktore, medike ir netgi rašytoja, taip pat ją visada traukė istorija. O kadangi aplinkiniai skatino rinktis praktišką, taip vadinamą „perspektyvią“ pusę – mediciną, apsispręsti nebuvo lengva.

„Bet aš pati medicinos nelabai „jaučiau“. Todėl pasi­rinkau egzaminus, kurie tiks­liai neapibrėžė mano bū­si­mos profesijos: laikiau matematikos, lietuvių ir ang­lų kalbos, istorijos bei bio­logijos egzaminus. Tačiau kuo arčiau buvo pa­si­rin­ki­mo momentas, tuo labiau buvau pasimetusi. 2015-aisiais, sa­vo mokyklos baigimo metais, sužinojau, kad grįžta šauk­tinių tvarka. Žinoma, merginų į kariuomenę nešaukia, bet jos gali savanoriauti. Galbūt norėdama išmėginti save, gal iš jaunat­viško impulsyvumo nuėjau į Karo prievolės skyrių ir pridaviau prašymą nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai. Šio sprendimo ilgai nesvarsčiau – pasielgiau taip, kaip tada man sakė širdis. Dabar manau, jog tai buvo labai geras ir reikalingas pirmas žingsnis į save. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Dragūnų batalione tapau pirmosios privalomos šauktinių laidos šauktine. Kartu su manimi tarnybą pradėjo 476 vaikinai ir tik 19 savanorių merginų. Tai, be abejonės, buvo tikras išbandymas, bet vėliau būtent jis padėjo žengti daug tvirčiau“, – prieš šešerius metus pasirinktu sprendimu šiandien džiaugiasi mergina.

Paklausta, ką, praėjus devyniems tarnybos mėnesiams išsinešė su savimi, ji neneigia, jog iššūkių užteko.

„Manau, kad esu meniškos sielos žmo­gus, tad kariuomenėje man kartais „trū­ko oro”. Iš kitos pusės, tai buvo didžiulė patirtis, nepaprasta valios, kantrybės, drąsos, pa­siryžimo, ištver­mės treniruotė. Tiesa, po tarnybos galvojau, kad su kariuo­mene nebeturėsiu nieko bendro – pra­dėjo vilioti istorijos arba archeologijos studijos.

Istorija yra gana plati disciplina, tad antrame kurse atėjus laikui apsispręsti, į kurį laikotarpį gilinsiuosi toliau – nau­juosius amžius ar medievistiką (vi­dur­­amžius), dvejojau, kur sukti. Viskas buvo įdomu. Galiausiai pasirinkau naujaamžistiką. Studijos, be abejonės, davė daug reikalingos patirties: Vilniaus universitete įgavau platesnį pa­saulio pažinimą, tapau nuostabios is­torikų bendruomenės dalimi, sekiau dės­tytojais, kurie yra tikri autoritetai. Universitetas buvo ta vieta, kurioje norėjau būti. Trečiame kurse pasinau­dojau galimybe išvažiuoti į „Erasmus“ stu­dijas su stipendija Vroclave. Man, būsimai isto­rikei, Lenkija buvo tiks­lingas pasi­rin­kimas – maniau, jog dėl bendros istorijos bus įdomu studijuoti būtent ten. Neklydau. „Erasmus“ studijos taip pat suteikė vertingų patirčių: nuo aka­de­minių žinių iki naujų draugų.

Ir nors universitete viskas buvo nuos­tabu, jau pirmame kurse, savo pačios nuostabai, pasiilgau karybos. Sužinojau apie jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM) ir ryžausi – lankiau paskaitas bei pratybas savaitgaliais, vasaromis. Tai buvo dar vienas įdomus iššūkis, o JKVM sėkmingai baigiau praėjusiais metais ir gavau atsargos leitenanto laips­nį”, – pasakoja Anastasija.

Tačiau ji teigia ir dabar tikslaus atsakymo į klausimą, kuo nori būti dar neturinti. Bene labiausiai traukia darbas, susijęs su kariuomene – mergina neabejoja, kad yra pakankamai kompetentinga prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo, skleisti pilietiškumą ir savo pavyzdžiu įkvėpti jaunus žmones.

„Esu laiminga, nes žinau ir jaučiu, kad einu teisingu keliu. Baigusi istorijos ba­kalauro studijas, iškart mąsčiau apie magistro – noriu dar pagilinti ži­nias istorijos srityje. Svarsčiau ir apie kriminologiją, bet pamaniau, jog į visai naują sritį šokti nebūtų geras pasirinkimas. Dabar mano didžioji svajo­nė – antrą magistro laipsnį įgyti užsie­nio universitete. Nesu numačiusi konk­rečios šalies, bet manau, kad žinias no­rėsiu pagilinti karo ar saugumo srityse”, – planus atskleidžia mergina.

Kokių savybių reikia, renkantis kariūnės kelią?

„Pasirinkus iššūkių kupiną kelią, lengva būti negali, todėl visada vadovaujuosi taisykle „jei nori kažko pasiekti, turi daug, sunkiai ir kryptingai dirbti“.

Manau, jog tam, kad taptumei geru istoriku, turi būti truputį kvaištelėjęs ge­rąja prasme. Juk reikia ilgai vienam sėdėti ir knaisiotis archyve! Jei rimtai, neabejoju, kad turi būti idėjų žmogumi, degti smalsumu. Tuo tarpu kariuomenėje labai svarbu yra atkaklumas, užsispyrimas ir vidinė stiprybė: ten, kai pavargsti, vis tiek turi eiti į priekį, perlipti per save, pripažinti, jog nemoki, nesupranti, per sunku – ir vis tiek eiti. Bet argi ne toks yra ir visas gyvenimas?” – svarsto Anas­tasija.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės archyvo