Talentingi menininkai sujungti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės publikai dovanojo įspūdingą muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“: tarptautinio Klaipėdos festivalio scena tapusioje istorinėje laivų statykloje skambėjo dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, aplinka priminė pulsuojantį mėnulio kraterį, o publika mėgavosi šioje erdvėje ypatingai suskambusiais solistų balsais, orkestru ir netikėta istorija.

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais sukurta romantiška nakties nuotaika nustebino net daug netikėtų reginių senoje laivų statykloje, ant marių kranto, mačiusią publiką. Beje, patogiai įsitaisęs ant marių kranto „A la luna“ mėgavosi ir R. Wagnerio operos „Skrajojantis laivas“ pagrindinis herojus.

Publikai žadą užgniaužusią muzikinio šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais atliko pagrindinis KVMT kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Talentingojo maestro batutos mostams tą vakarą atrodytų pakluso net debesys, neišdrįsęs prasiveržti lietus ir pagal muzikos taktus atlikėjų rūbus bei plaukus kedenęs vėjas.

Mėnuliui dedikuotos programos deivių vaidmenis atliko KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė. Jų balsai tą vakarą skambėjo ypatingai, o įtaigi vaidyba kūrė nepamirštamą sceninę istoriją, kuri įtraukė ir ne mažiau ryškiu talentu apdovanotą, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamą tenorą Merūną Vitulskį.

Koncerto režisierės Rūtos Bunikytės dėka „A la luna“ virto dviejų Mėnulio deivių muzikiniu pokalbiu. „Šviesioji ir tamsioji pusė. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje. Retsykiais šioje istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Mistifikuotą reginį scenoje sukūrė Klaipėdos festivalio suburti talentingi menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisavo choreografė Inga Briazkalovaitė. Įspūdingais šokiais ant pastatų sienų stebinančios choreografės dėka baleto artistų judesio aikštele tapo net unikalus jūrinio paveldo objektas. Didžiojo elingo metalo konstrukcijoms tai greičiausiai labai netikėtas, bet įsimintinas išbandymas!

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašimi tapo populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambėjo tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie). Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą tapo orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambėjo ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Talentingų menininkų dėka „A la luna“ scena virto mėnulio krateriu, spindėjo žvaigždėmis, grasino briaunomis ar net baugino degančia lava. Ir visa tai vyko ant marių kranto! Ne veltui renginio bilietai buvo tiesiog iššluoti, pritrūko net pasiūlytų vietų stovėti, o išeinantys iš „A la lunos“ klausė kada bus pakartojimas. Deja, visa kas vyksta tarptautiniame Klaipėdos festivalyje neturi analogų ar retai kartojama, tad verta apsirūpinti bilietais iš anksto.

KVMT inform.

Jau rugpjūčio 10 d. 21.30 val. istorinę Pauliaus Lindenau laivų statyklą užlies Klaipėdos festivalio muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisiuose atmosfera vis labiau kaista: dūzgia prašmatniausius rūbus siuvančios siuvėjos, kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė stebi ar visos detalės atitinka jos sumanymus, teatre skamba dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, o svarbiausia – šluojami bilietai. Unikalus šou domina visus! Šeštadienį geros muzikos klausysimės ant marių kranto, šviečiant mėnesienai!

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika ir užuominomis pasakojamos istorijos apie šiuo paros metu patiriamus išgyvenimus.

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pagrindinis šio reginio įkvėpėjas ir dalyvis bus Mėnulis – artimiausias Žemei kosminis kūnas, besisukantis aplink jųdviejų abipusės traukos centrą. Jų tarpusavio sąveika tokia glaudi, kad šiandien neretai Žemė ir Mėnulis net pavadinami dvinare planeta. Mėnulio trauka ne tik veikia gamtos ir žmonių biologinius ritmus, bet ir nuo neatmenamų laikų audrina jautrios sielos poetų, muzikų, dailininkų vaizduotę. Tad jam pirmąkart elinge įrengtoje pilnaties formos scenoje ir bus atnašaujama ši visus menus jungianti teatralizuota programa.

Esant palankioms oro sąlygoms koncerto metu danguje virš marių galėsime stebėti saulėlydį ir priešpilnio laidą, o scenoje atpažinti daugelį laisvai šios programos kūrėjų interpretuotų Mėnulio įvaizdžių bei simbolių. Nuo seno žmonės, stebėdami Mėnulio judėjimą dangaus skliautu ir kas septynias dienas besimainančius jo pavidalus (manoma, kad lietuviškas Mėnulio pavadinimas kilęs iš žodžio mainulis) – jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią, jų ryšį su orų kaita, vandens potvyniais ir atoslūgiais, įtaką visos gyvosios ir negyvosios gamtos gimties ir mirties ciklams, jį siejo su dievybėmis, kurioms buvo priskiriamos mistinės galios, teikiančios vaisingumą, gyvybę, naują pradžią.

Kita ypatinga Mėnulio judėjimo Žemės atžvilgiu savybė ta, kad dėl sinchroninio sukimosi (Mėnulis apskrieja aplink Žemę per tiek pat laiko, per kiek apsisuka aplink savo ašį) į Žemę visada atsukta tik viena – „šviesioji“ jo pusė. Apie „tamsiąją“ jo pusę mažai žinota iki pat 1959-ųjų, kai kosminis zondas padarė pirmąsias iš Žemės nematomo Mėnulio pusrutulio nuotraukas. Šviesiosios / matomos / pažįstamos ir tamsiosios / nematomos / nepažįstamos Mėnulio pusių perskyra tapo atspirties tašku šios koncertinės programos dramaturgijai.

Pasak koncerto režisierės Rūtos Bunikytės, „tai tarsi dviejų Mėnulio deivių pokalbis. Šviesioji pusė mums geriau pažįstama, poetų apdainuota ir mylima. Tuo tarpu tamsioji visuomet lieka šešėlyje, gaubiama baugios nežinomybės ir mistikos. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje, bet joms nelemta tapti vieniu. Retsykiais šiose istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Režisierė žada įvilkti reginio dramaturgiją į kiek mistifikuotą vizualinę išraišką, kurią kuria pirmąkart į bendrą komandą Klaipėdos festivalyje suburti menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisuoja choreografė Inga Briazkalovaitė.

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašis – populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman (g. 1960) perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių (tarp jų tokių pasaulinę šlovę pelniusių atlikėjų kaip ispanų poproko grupė „Mecano“, islandų postroko grupė „Sigur Rós“ ar australų atlikėja Sia) dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambės tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie), „Nella fantasia“ (Mano vaizduotėje), „Sanvean“, „Breathe me“ (Kvėpuok manim), „Glósóli“ (Švytinti saulė) ir daugelis kitų iš jos albumų „Timeless“ (1997), „Eden“ (1998), „La luna“ (2000), „Harem“ (2003), „Symphony“ (2008), „Deamchaser“ (2013) ir „Hymn“ (2018).

Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą taps orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambės ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ (prieš dvejus metus pirmąkart pastatytos ir Klaipėdoje), KVMT simfoninio orkestro atliekamas „Ritualinis ugnies šokis“ iš Manuelio de Falla’os baleto „Meilė burtininkė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.

KVMT inform.

Trečiadienį kelyje Upyna–Varsėdžiai–Naujasis Obelynas pagaliau pasirodė kelininkų greideris. Po to, kai net keliskart įmonės vadovams paskambino Upynos seniūnas, o „Šilalės artojas” išsiuntė klausimus AB „Kelių priežiūra” komunikacijos skyriui...

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Dar visai neseniai mažai kam pažįstama Augustė Au­dinytė iš Drobūkštalių šiandien dabinasi visų spalvų me­daliais – iš penkias dienas Asene (Nyderlandai) trukusių varžybų Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klubui „Kvėdarna“ atstovaujanti dviratininkė grįžo su daugybe titulų ir įvertinimų.

Žydrūnė MILAŠĖ

K. ČESAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Smagu, kai kraštiečiai ne tik nepamiršta savo praeities, bet ir siekia ją įprasminti ateities kartoms. Daugumoje mokyklų galioja nerašyta taisyklė – kiekviena abiturientų laida palie­ka jai dovaną. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija šiemet gavo net dvi – iš dabartinių abiturientų ir tų, kurie su mokykla atsisveikino prieš kelis dešimtmečius.

Pernai panašiu laiku „Šilalės artojas“ spausdino rašinį apie 35-osios tuometės Kaltinėnų vidurinės mokyklos abiturientų laidos susitikimą. Tąsyk kalbintos dvi Redos, buvusios klasiokės, užsiminė apie mokyklai paliktą simbolinę dovaną.

„Prieš 35-erius metus dovanojome medžio skulptūrą. Anuomet to pernelyg nesureikšminome, bet, metams bėgant, vis labiau ji darėsi ypatingesnė. Pagal­vodavome, kad reikėtų ją atnaujinti – juk prabėgo keli dešimt­mečiai. Tad nusprendėme imtis iniciatyvos ir šį planą įgyvendinti“, – pasakojo prieš metus buvusios kaltinėniškės. 

„Noriu pasidalinti džiugia žinia, kad XXXV abiturientų laidos sumanymas atnaujinti medžio skulptūrą – baigtas. Užtrukome kiek ilgiau, nes senosios skulptūros restauruoti nebebuvo įmanoma, teko skaptuoti naują jos analogą. Simboliška, jog atnaujintą skulptūrą mokyk­lai perdavėme šiumetinių abiturientų atestatų įteikimo die­ną“, – džiaugiasi dabar Vokietijoje gy­venanti Reda Shwarz-Dargevičiūtė.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas patvirtino, kad kai 35-osios laidos abiturientai kuriam laikui buvo nuėmę senąją skulptūrą, kuri puošė centrinio įėjimo prieigas, kažko trūkdavo.

„Matyt, žmogaus akys pripranta prie aplinkos, o kai dingsta toks didelis objektas, nevalingai jo ieškome. Žinoma, džiaugiamės, jog skulptūra sugrįžo, esu dėkingas buvusiems mokiniams, kurie rūpinasi savo palikta dovana“, – sakė gimnazijos vadovas.

Šiemet išleista 16-oji gimnazijos, bet 70-oji vidurinės mokyk­los laida, šį skaičių 35-oji laida irgi laiko simboliu.

„Norėdami atnaujinti koplytstulpį, suradome taip pat Kaltinėnų mokyklą baigusį menininką Alvydą Pocių. Paaiškėjo, kad ąžuolinė skulptūra buvo tiesiog įsmeigta į žemę, meistras netruko išsiaiškinti, jog per tuos 35-erius metus ąžuolo vidus visiškai sutrūnijo, tad tik laiko klausimas, kada galėjo griūti ar net sužaloti praeivius“, – sakė R. Shwarz.

Meistras dar bandė gelbėti senąją skulptūrą, bet paaiškėjus, kad mediena sugedusi per visą kamieną, teko spręsti, ar gaminti identišką senajai skulptūrą, ar mo­kyklai pranešti, kad jos nebe­bus. Buvę mokiniai nusprendė padovanoti naują, bet senajam identišką koplytstulpį, surado ąžuolą (kiek žemesnį ir laibesnį), o A. Pocius atkūrė senuosius raštus.

„Meistras garantavo, kad gimnazijos kiemą skulptūra puoš daugiau nei 35-erius metus“, – džiaugėsi galutiniu rezultatu 35-osios laidos atstovė.

Perduodant gimnazijai atnaujintą skulptūrą, kartu su buvusiais abiturientais ceremonijoje dalyvavo ir buvusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 35-osios laidos auklėtoja bei 1-osios laidos abiturientė Lidija Lazdauskienė. O mokyklos ugdytiniai dabar nekantriai laukia kito klasės susitikimo.

Žydrūnė MILAŠĖ

35-osios Kaltinėnų vidurinės mokyklos laidos nuotr.

Rugpjūčio 4-ąją Teneniuose vyko tradiciniai Porciunkulės atlaidai. Šiemet į juos susirinkusieji galėjo mėgautis ne tik šventės programa, bet ir atsinaujinusiu miestelio parku.

„Jau kurį laiką puoselėjome idėją atnaujinti Tenenių parką, kuris gražus ne tik savo reljefu, bet ir medžiais, iš kurių įspūdingiausi yra kamienais suaugę skroblas ir tuopa. Padedami bendruomenės narių, parke įrengėme žaidimų aikštelę su sūpynėmis, laipynėmis ir „nameliu ant vištos kojelės”. Jo link veda basų pėdų takas, lankytojus kviečiantis pasivaikščioti medžio žieve, akmenukais, kankorėžiais ir rąstais, pakeliui susipažįstant su čia gyvenančiais miško gyventojais – sraigėmis,

varlėmis ir paukščiais. Toliau paėjėjus, medžių paunksmėje, galima išvysti ir keletą didesnių skulptūrų, kviečiančių sustoti ir pasigrožėti meno kūriniais gamtos apsuptyje”,– pasakoja Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė.

Sekmadienį vykę Porciunkulės atlaidai prasidėjo šventomis mišiomis Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje, kurias aukojo Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Ramūnas Norkus. Po jų koncertą bažnyčios kieme dovanojo atlikėja Ilma ir ansamblis „Menora”.

Laisvą laiką tarp rytinių mišių ir vakarinės Porciunkulės atlaidų programos miestelio gyventojai ir jų svečiai išnaudojo įvairiai: vieni aplankė artimuosius ar seniau matytus kaimynus, kiti dalyvavo

paplūdimio tinklinio, smiginio ir rankos lenkimo varžybose, buvo galima gėrėtis Tenenių filialo bibliotekininkės Agnės Riverės paroda „Žemaičių tautiniai raštai audiniuose“ bei pasinerti į Gitanos Berneckienės-Juškaitės mezginių parodą bei mezgimo edukacijas vaikams ir suaugusiems.

Vakare visi sugužėjo į Tenenių stadioną – dainas dovanojo kadaise Teneniuose gyvenusi atlikėja Ilona su dukra Indre, po jų ant scenos pasirodė lietuviškos populiariosios muzikos legenda Romas

Dambrauskas, kitais metais minėsiantis 40-ąsias sceninės veiklos metines, o šventę

vainikavo grupė „Bičiuliai”, kurios nariai šokiui išjudino kone kiekvieną renginio dalyvį.

Tenenių seniūnija nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems rengiant šventę: Šilalės rajono savivaldybės administracijai, rajono laikraščiui “Šilalės artojas”, parapijos klebonui kun. Jonui Juciui, ūkininkams bei miestelio bendruomenės nariams, padedantiems išsaugoti Tenenių Porciunkulės atlaidų tradicijas.

Milda JOKUBAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės bendruomenę nustebino žinia apie poligono stei­gimą mūsų rajone, žmonės klausia, kodėl viename re­gione sukoncentruota tiek daug karinės paskirties ob­jektų – artilerijos dalinys, poligonas, kalbama ir apie tre­ni­ruočių laukus. Apie tai ir kitais svarbiais gyventojams klausimais (švietimą, rajo­ne įgyvendinamus projektus bei kt.), baigiantis Seimo kadencijai, kalbamės su par­la­menta­ru Jonu Gudausku.

– Kokia Jūsų pozicija: rudenį balsuosite už ar prieš poligono steigimo įstatymą? 

– Norėčiau, kad mes, politi­kai, ir rajono gyventojai sutartume, kad krašto gynyba yra šalies prioritetas. Būdamas me­ru ar Seimo nariu, turi suvokti, kaip tai svarbu. Žinome savo krašto istoriją ir nereikia pasakoti, kuo gali baigtis, jei nesirūpinsime valstybės bei savo pačių saugumu. Dėl poligono turiu savo požiūrį. Kai Šilalės rajone steigėme artilerijos batalioną, žinojome, kad reikės vietos kariams treniruotis – tai mokykla, kurioje neužtenka skaityti knygas, kariai privalo išmokti pasiruošti kritiniams įvykiams, mokėti apsiginti ir apginti piliečių gyvybes. Tuo įsitikinau lankydamasis Ukrainoje. Esu buvęs jų poligone, kalbėjausi su iš fronto grįžusiais kariškiais, kurie moko šauktinius pasiruošti karo veiksmams.

Šilalėje artilerijos batalionas įsikūrė prieš septynerius metus, jau tada diskutavome su krašto apsaugos atstovais, kad Vakarų Lietuvoje reikia karinio poligono. Buvo planuojama tam skirti 12 tūkst. hektarų Kelmės, Telšių rajonuose, Rietave ir dalį Šilalės savivaldybėje. Teritorija būtų apėmusi daug privačių žemių bei miškų, todėl iš karto sakiau, kad su daugybe savininkų susitarti nepavyks, tik prarasime laiko. Siūliau steigti poligoną valstybinėje žemėje arba valstybiniuose miškuose. Krašto apsaugos ministerija nusprendė planuojamą poligoną perkelti į Rūdininkus, bet 12 tūkst. ha teritorija vis dar buvo rezervuota šalies bendrajame plane. Šiemet kreipiausi į Krašto apsaugos ir Aplinkos ministerijas, jog būtų atsiųstas išaiškinimas savivaldybei, kad planuoto poligono privačiose žemėse nebus. Šilalės rajono bend­rajame plane tas rezervavimas turi būti nuimtas, prašiau, jog plano rengėjai neklaidintų visuomenės.

Vakarų Lietuvoje veikia Žemaitijos brigada, turinti bata­lionus Pajūryje ir Sakalinėje (Tau­ragės r.). Buvo pateiktas prašymas skirti teritoriją mo­kymo laukams ir poligonui. Tai­gi ta žinia negalėjo būti nei iš giedro dangaus, nei kaip žaibas, nors aš apie poligono steigimą taip pat sužinojau iš žiniasklaidos. 

Derinimai vyko, į juos buvo pakviesti savivaldybės vadovai, ministerija jiems pristatė visus planus. Tačiau apie tai nebuvo pranešta visuomenei. Kaip ir neinformuojama, jog svarstoma mū­sų rajone įkurti treniruočių laukus. Praėjusią savaitę buvau susitikęs su krašto apsaugos viceministru Reniu Pleškiu, atsakingu už infrastruktūrą, bei naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Raimundu Vaikšnoru ir paprašiau įsiklausyti į Šilalėje kylančias problemas. Žemaitijos brigada dar balandžio mėnesį savivaldybei pateikė prašymą skirti artilerijos batalionui mokymų laukus. Poligonas ir mokymo laukai yra skirtingi dalykai, bet ten taip pat važinės karinė technika, treniruosis kariai. Tam mūsų rajone buvo numatytos 39 vietos, bendras jų plotas taip pat sudaro apie 1000 ha. Kai savivaldybės vadovai aiškina, kad jie nieko nežinojo apie planus kurti poligoną, turėtų paaiškinti, kodėl nepraneša visuomenei apie mokymo laukus, kurie planuojami Laukuvos, Didkiemio, Pajūrio, Traksėdžio seniūnijos valstybi­nės žemės plotuose. Man atrodo, jog toks mokymo laukų išbarstymas visame rajone yra daug blogiau už vienoje vietoje, valstybiniame miške, steigiamą karinį poligoną. O ir gyventojai tokiu atveju būtų labiau nepatenkinti. 

Šilalės rajone poligonas užims maždaug 1000 ha valstybinio miško Ringių girininkijoje, kuri yra ant Šilalės ir Tauragės savivaldybių ribos. Įsitikinau, jog poligonas neturėtų kelti didelių nepatogumų gyventojams – visai neseniai su girininku apvažiavau visą būsimo poligono teritoriją, Šilalės rajonui priklausančioje dalyje neradau nė vienos sodybos. Taip, miškas pjaunamas, yra nemažai plynų kirtimų, kažin, ar kuriantis poligonui, dar reikėtų papildomai daug jo iškirsti.    

Rugpjūčio 21 d. į Šilalę esu pakvietęs atvykti Seimo narius, Krašto apsaugos ministerijos vadovus, kad jie susitiktų su gyventojais, pasikalbėtų su medžiotojais. Žinau, jog pastarieji jau buvo susitikę su Lietuvos kariuomenės atstovais, aptarė galimybes susitarti dėl medžioklės. Manau, žmonės supras, kad poligono steigimo planas yra daug geresnė išeitis, nei bataliono noras visame rajone turėti karių mokymo laukus. Galbūt Pajūryje, šalia bataliono, tų mokymo laukų ir reikia, kad kariai galėtų treniruotis, bet po visą rajoną išsklaidyti nebūtų protinga. Tačiau viskas priklauso nuo noro diskutuoti ir susitarti, nes geriausia būtų, kad tarp visuomenės ir kariuomenės nebūtų jokių nesutarimų. Palaikysiu poligono įstatymo projektą, juo labiau, kad jam gali būti suteiktas iš Kvėdarnos kilusio ir Šilalės kraštą jau prieš 100 metų garsinusio Lietuvos kariuomenės kūrėjo, generolo Prano Liatuko vardas. Apie tokią galimybę kalbėjome su kariuomenės vadu.

– Nuo karinių reikalų pereikime prie kasdienių prob­lemų: Šilalės gimnazijos su nerimu laukia naujų mokslo metų, nes 11 klasei mokinių kaimuose trūksta, buvo grėsmė gimnazijoms netekti savo statuso. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė, kad reikalavimas formuoti klases ne mažiau kaip iš 21 mokinio bus atšauktas. Kodėl pasikeitė ši pozicija?

– Švietimo sistemoje yra nemažai pokyčių, bet jų ir reikėjo, o dirbant neišvengiame klaidų. Svarbiausia, kad jos būtų taisomos kartu su švietimo bend­ruomene. Man labiausiai rū­pi, kaip bus formuojamos kla­sės Šilalės rajono gimnazijose. Ministerija šiuo metu rengia Vyriausybės nutarimo projektą, kuris, tikimės, bus patvirtintas iki rugpjūčio vidurio.

Kalbėjausi apie klasių komp­lektavimą kaimo gimnazijose su Premjere Ingrida Šimony­te, ne kartą tai aptarėme su naująja ministre. Žinau, kad ji kalbėjosi ir su Šilalės meru bei mokyklų atstovais. Tokias prob­le­­mas spręsti nėra paprasta. Premjerė prašė pateikti pasiūlymus ir realius paskaičiuotus mokinių variantus klasėse. Teko ne kartą įtikinėti, aiškinti, džiaugiuosi, kad I. Šimonytė suprato, jog tai nėra tik Šilalės problema – mokinių trūko bene 100 kaimo gimnazijų visoje Lietuvoje.

Tačiau Vyriausybės nutarimas bus trumpalaikis sprendimas. Vaikų kaimuose mažėja, mokyklos tuštėja, todėl anksčiau ar vėliau gimnazijos klasių kaimo mokyklose gali nelikti. Kvėdarna šiemet turi 14, Pajūrio gimnazijoje yra 12 vienuoliktokų. Jei bent trys išeitų mokytis į miestą, formuoti klasės tikrai nebūtų leidžiama – 12 mokinių bus slenkstis. Bet reikia sakyti tiesiai, kad tai laikina. Jei Šilalėje veikiančiame vai­kų darželyje visada trūko vietų, dabar jau galėtų jų priimti ir daugiau, bet vaikų nėra. 

Kad pavyktų išspręsti šią prob­lemą, stengėsi ir savivaldybė. Pamatėm, kad geriau yra dirbti turint vieną tikslą, nei atskirai bandant kažką daryti. Galime kaip norime dalintis nuopelnus, bet svarbu rezultatas. O jis pasiektas – Kvėdarnos ir Pajūrio gimnazijos mokiniai, jei neišsibėgios, galės mokytis savo gimnazijose. Savivaldybė jau buvo išsiuntusi mokykloms pranešimus, kad liepos mėnesį stebėtų situaciją – jei būtų trūkę mokinių, būtų priimtas sprendimas steigti Simono Gaudėšiaus gimnazijos klases.    

– Savivaldybė į turizmo ir aplinkos tvarkymo projektus ketina investuoti per 6 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų atiteks miesto tvenkinio ir Ašučio pakrančių, gal dar pušy­no tvarkymui. Kokia Jūsų nuo­monė apie tokius ambicingus projektus? 

– Nenoriu kritikuoti projektų, nes už tuos pačius dalykus ir aš buvau kritikuojamas, kai dirbau meru, bet man atrodo, kad savivaldybės vadovai ir koalicijos partneriai supranta, jog galime prisikurti daug labai gražių vizijų, prisipiešti gražių paveiksliukų, bet realybė yra sudėtingesnė. Beje, jų savivaldybėje jau buvo pripieštas ne vienas, net žadėta, kad tuoj bus pastatyti daugiabučiai, galėsim įsigyti butų, tačiau jų nėra ir nežinom, ar kada bus. 

Tie 6 mln. Eur yra mūsų visų pinigai, su jais reikia elgtis atsakingai. Formuojant šių metų biudžetą, pasinaudodamas proga teikti pasiūlymus, siūliau nupirkti tą namelį prie bažnyčios ir toje vietoje įrengti amfiteatrą, kur galima būtų susirinkti, pasiklausyti koncertų. Atsakymo negavau, bet dabar matau, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys. Džiaugiuosi, jog bus padarytas geras darbas.

Dėl tvenkinio tvarkymo kita kalba. Yra parengtas pėsčiųjų tilto per tvenkinį techninis projektas, kažkada ir pinigai tam buvo suplanuoti. Taip pat seniai yra ir Šilalės pušyno tvarkymo projektas. Bet gal daryti kitaip yra naujos valdžios ambicija? Man atrodo, kad kažko ypatingai naujo nepavyksta sukurti. Svarbiausia, jog patys šilališkiai norėtų aktyviai tame procese dalyvauti, siūlytų, ko reikia. Tačiau ar tik­rai reikia naujų sporto aikštynų Bendruomenių parke? Šalia kapinės, ga­lėtų būti ramesnis kampelis. Be to, sporto aikštelių Šilalėje yra pakankamai, turime puikų stadioną, būtinai reikėtų sutvarkyti sporto aikštyną šalia jo ir progimnazijos stadioną. Tai turėtų būti prioritetai. Tačiau planuojamos naujos aikštelės – ar bus kam jose sportuoti? Pirmiausia reikia įveiklinti tas vietas, kurias jau turime. 

Pušyną, žinoma, reikia tvarkyti, bet ten yra valstybinis miš­kas, mums lieka tik vieta estradai ir takui su keliomis aikštelėmis. Per kadenciją įmanoma įgyvendinti ne daugiau kaip 3–4 projektus, Šilalė­je tai būtų pakankamai daug. Kai pradedame rengti techninius projek­tus, pamatom, kad svajonės ne visada pildosi. O tų svajonių bu­vo daug – net autobusai be vairuotojų į Did­kie­mį turėjo važiuoti...  

– Seimo kadencija baigiasi. Kokia ji buvo, kokius svarbiausius darbus manote padaręs? 

– Kadencija niekam nebuvo lengva. Per 4 metus daug padaryta, gal buvo galima ir dar daugiau, bet prasidėjo pandemija, paskui karas Ukrainoje, greta ėjo energetinė krizė, vyko ūkininkų streikai, daug nerimo buvo dėl nelegalios

migracijos. Visiems atrodė, jog šios krizės nepavyks suvaldyti. Buvo neramu, kas atsitiktų, jei į Lietuvą plūsteltų koks 50 tūkst. nelegalių migrantų. Į tai buvo įtraukta Lenkija, Latvija. Mūsų Vyriausybės dėka Rusijos, Baltarusijos specialiųjų tarnybų akciją pavyko suvaldyti: 550 km sienos užtverta fiziniu barjeru, sumontuotos naujausios kameros, matėme, kaip ateina prie sienos žmonės, prakerpa tvorą ir pasitraukia – iš eisenos matosi, kad tai arba kariškiai, arba specialiųjų tarny­bų darbuotojai. O po jų ateina migrantai. 

Niekas nenori, kad karas Ukrainoje vyktų. Jei pradžioje buvome vieningi, dabar jaučiamės pavargę nuo kalbų apie karą, nors patys nekariaujame. 

Pasiekėme tiek, kad 2027 m. Lietuvoje turėtume pasigamin­ti visą mūsų šaliai reikalingą elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir prisijungsime prie europinių elektros tinklų, nereikės lenkti galvos prieš carą Vladimirą.

Šią kadenciją didėjo pensijos, minimali mėnesinė alga, Tūks­tantmečio mokyklos projekte dalyvauja 270 mokyklų ir jos visos turės laboratorijas, fizikos, chemijos kabinetai bus ap­rūpinti naujausiomis mokymo priemonėmis.

Daug diskusijų Šilalėje buvo dėl Sveikatos centro kūrimo. Padaryta tiek, kiek galėta, bet reformose dalyvaujame, investuojame į sveikatos priežiūros įstaigas, bus atnaujintos ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus patalpos. 

Įvykdyta Greitosios medicinos pagalbos reforma. Priimtas dekomunizacijos įstatymas. Kiek metų kalbėjome apie sovietinių pamink­lų ir ženklų pašalinimą, deja. Dabartinė Vyriausybė tą padarė. Prisidėjau, kiek galėjau, kad name, kur gyveno Dalia Grinkevičiūtė, būtų įkurtas muziejus – tikiuosi, jog šį rudenį darbas bus užbaigtas. Palaikiau a.a. Albino Kent­ros idėją kurti Vilniuje Laisvės kovų pažinimo centrą ir Miško brolių muziejų, džiaugiuosi, kad atnaujintas Girėno gimtinėje esantis muziejus, pagaliau galima pamatyti čia iš Vilniaus parvežtą ir savo namus Vytogaloje atradusį „Lituanicos“ modelį.  

Be valstybės pagalbos savivaldybė niekaip nebūtų galėjusi užbaigti Sporto centro statybų, tam prireikė ir mano tarpininkavimo. Yra ir daugiau projektų, kuriems reikėjo tokios pagalbos. Ne visada pavykdavo, kai kuriuos įstatymus priimant pritrūkdavo gilesnės diskusijos, bet kai Seime būdavo kalbama apie Šilalės rajoną, kolegos sakydavo, kad neverta net ginčytis. 

Norėčiau akcentuoti, jog pateikiau Seimui svarstyti 3 įstatymų pataisas. Vertinu komandinį darbą, todėl kartu su kolegomis įregistravau net 110 įstatymų projektų, pataisų ir pasiūlymų. Kaip Parlamento naujokui tai nėra mažai. Visada stengiausi orientuotis į rezultatą bei siekti jo, kalbantis ir su kolegomis, ir su opozicijoje dirbančiais parlamentarais.

Kadencija baigiasi, rinkimuo­se vėl dalyvausiu, o kiek sulauksiu palaikymo iš šilališkių ir kelmiškių, bus matyti. Politi­ko gyvenimas toks yra – viskas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Užs. Nr. 147

Apmokėta iš Seimo nario par­lamentinių lėšų

Tarptautinis Klaipėdos festivalis publikai kasmet leidžia gėrėtis ne tik muzikos pasaulio perlais, įspūdingomis premjeromis, bet ir žinomiausiais atlikėjais. Rugpjūčio 8 d. 22.30 val. videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą dainuos šiuo metu Vokietijoje dirbantis baritonas Modestas Sedlevičius. Tarp ryškiausių jo karjeros pasiekimų ir Milano teatro „La Scala“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo.

Į Klaipėdą atvedė Fortūna

Solistas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Carmina Burana“ praėjusiais metais dainavo susiklosčius netikėtoms aplinkybėms: susirgus spektaklyje turėjusiam dainuoti baritonui, jis kone paskutinėmis dienomis turėjo įsijungti į naują pastatymą.

„Netikėtas Fortūnos įsikišimas (juokiasi). Gyvenu Vokietijoje, Augsburge, tačiau dėl koncerto Pažaislio festivalyje tuo metu buvau Lietuvoje. Prieš važiuodamas į koncertą gavau skambutį, kad reikia pagalbos: susirgo kolega, o sekančią dieną pasirodymas. Pasiskolinęs automobilį iš tėvo, anksti rytą iš Jonavos išskubėjau į Klaipėdą, pakeliui su žmonos pagalba kartojau tekstą. Vos atvykus į Klaipėdos festivalį - kostiumo matavimasis, susipažinimas su scena, muzikinė repeticija, labai svarbus popiečio miegas ir pasirodymas. Jaudinausi, bet proto ribose, nes visi kolegos buvo labai malonūs ir pasiruošę padėti, paremti kuo tik galėjo. Kitą rytą laukė kelionė atgal į Vokietiją“,- dalijasi įspūdžiais M. Sedlevičius.

Solistui ne kartą teko dainuoti įvairiuose „Carmina Burana“ pastatymuose. „Esu dainavęs „Carmina Burana” šešis kartus. Ne tiek jau ir daug, bet šiai kantatai, iš baritono perspektyvos tikrai pakankamai. „Carmina Burana“ techniškai labai sudėtingas kūrinys iš atlikėjo pareikalaujantis labai daug. Dažniausiai man teko dainuoti koncertiniuose pristatymuose, turėjau tik vieną sceninę „Carmina Burana” Vokietijoje, netoli Saarbrücken miesto. Čia scena, kaip ir Klaipėdos festivalyje, buvo gana monumentali, su daug šviesos efektų. Įdomu ir tai, kad tarp dalių kartais buvo rečituojami tekstai iš J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovo” knygos“,- pasakojo M. Sedlevičius.

Publikos Klaipėdos festivalyje labai laukiamas solistas sako, kad praėjusių metų „Carmina Burana“ jam paliko puikius prisiminimus, tad gerokai anksčiau gavęs pasiūlymą dainuoti, mielai sutiko atvykti ir šiais metais. „Puiki atmosfera, nuostabi publika ir istorinis elingas. Nekantriai laukiu šių metų „Carmina Buranos“. Susitikime“,- kviečia M. Sedlevičius.

Įspūdinga karjera: dainavo su Placido Domingo

Modestas Sedlevičius gimė Jonavoje. 2010 m. baigė chemijos studijas Vilniaus universitete, o 2008 m. lygiagrečiai įstojo studijuoti vokalo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur baigė parengiamuosius dainavimo kursus pas doc. Deividą Staponkų. 2011 m. baritonas įstojo į Manheimo (Vokietija) aukštąją muzikos mokyklą ir tęsė dainavimo studijas pas profesorius Rudolfą Piernay ir Snežaną Stamenković. Solistas taip pat tobulinosi meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Renatas Bruzonas, Robertas Hollis ir kiti. Sėkmė dainininką lydėjo daugelyje vokalistų konkursų, jis tapo laureatu XXI tarptautiniame Louiso Spohro (I premija, 2015), IX tarptautiniame „Lions Club“ (III premija, 2017), Klaudijos Taev (specialus prizas už F. Schuberto „Ave Maria“ interpretaciją, 2017), Tarptautiniame Karlsrūhės šiuolaikinės muzikos konkursuose (II premija, 2017), Tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse „Debut“ (III premija, 2020). Lietuvos melomanų ir žiniasklaidos dėmesį dainininkas patraukė sužibėjęs 2017 m. tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse. Jame baritonas ne tik pelnė antrąją premiją, bet ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro favoritu.

Laimėjęs stipendiją, jis buvo priimtas į Milano teatro „La Scala“ akademiją (Italija, 2015–2016). „La Scala“ teatre jis debiutavo Papageno vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (sutrumpintoje versijoje vaikams), vėliau atliko Antrojo pameistrio vaidmenį A. Bergo operoje „Vocekas“ ir Dodžo tarno vaidmenį G. Verdi operoje „Du Foskariai“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo. 2016 m. ten pat sukūrė Dandinio vaidmenį G. Rossini operoje „Pelenė“ bei Silvijo vaidmenį R. Leoncavallo operoje „Pajacai“.

Tarp kitų svarbesnių pastaraisiais metais jo sukurtų vaidmenų galima paminėti pagrindinį vaidmenį G. Rossini operoje „Vilhelmas Telis“ Berno miesto teatre (Šveicarija), Dandinis G. Rossini operoje „Pelenė“ Imlingo festivalyje Bad Endorfe (Vokietija), Arnoldas A. Ponchielli operoje „Lietuviai“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Valentinas Ch. Gounod „Fauste“ Sankt Galeno teatre (Šveicarija), pagrindinis vaidmuo W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ Esene ir Koblence (Vokietija), Fricas E. W. Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Šonaras G. Puccini „Bohemoje“ ir Papagenas W. A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“ Enschedės „Nederlandse Reisopera“ (Nyderlandai), taip pat Figaras G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurį jis dainavo Malmės operoje (Švedija), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Anhalto žemės teatre Desau ir Miuncheno kameriniame operos teatre (Vokietija). 2023–2024 m. sezone M. Sedlevičius sugrįžo į Vienos „Volksoper“ (Austrija) atlikti Dandinio vaidmens G. Rossini operoje „Pelenė“, į Anhalto žemės teatrą Desau (Vokietija) dainuoti Žoržo Žermono G. Verdi „Traviatoje“, o neseniai įvyko jo debiutas Bario „Teatro Petruzzelli“ (Italija), kur jis sukūrė Don Fernando vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“.

Be vis didėjančio vaidmenų sąrašo Europos operos teatrų scenose, M. Sedlevičius aktyviai kaupia ir koncertinį repertuarą. Jame jau puikuojasi tokie pasaulio vokalinės muzikos šedevrai kaip G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, R. Schumanno „Poeto meilė“, F. Schuberto „Žiemos kelionė“, taip pat daugelio kitų vokiečių, prancūzų, rusų kompozitorių dainos bei vokaliniai ciklai.

KVMT inform.