Rugsėjo 9 d. žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius patvirtino 2024 m. susietosios pajamų paramos už pienines karves dydžius. Šiemet, palyginus su 2023-iaisiais, paramos dydžiai padidinti 6 procentais. Iš viso šiai paramai šiemet numatyta 44,9 mln. Eur ES biudžeto lėšų.

Kokią paramą gaus pieno gamintojai?

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2023–2027 m. strateginiame plane­ (Strateginis planas) susietajai­ paramai­ už pienines karves numatyta skirti 227,1 mln. Eur. Tai sudaro 7,54 proc. viso tiesioginių išmokų voko – daugiau kaip 50 proc. visos susietosios paramos.

„Paramos dydžiai diferencijuojami­ pagal valdoje įregistruotų pieninių veislių karvių skaičių pagal keturias pakopas, kaip numatyta Strateginiame plane, – sako Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyriausioji specialistė Neringa Mi­chai­lovaitė. – Lėšos suplanuotos kiekvieniems metams, tad paramos vokas kasmet skirtingas ir didėjantis. Be abejo, paramos dydžių augimui įtakos turi ir mažėjantis karvių skaičius.“ 

Kaip pažymi ŽŪM specialistė, šiemet dalis susietosios paramos skirta paskatinti pieno gamintojus, ypač smulkiuosius, kooperuotis ir taip padidinti savo pajamas – pripažinto kooperatyvo nariams už kiekvieną karvę bus mokama po 30 Eur papildomai.

Ši išmoka bus skiriama valdos valdytojui, jeigu laikytojas buvo pripažintos žemės ūkio kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) narys nepertraukiamai nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. ir tuo pačiu laikotarpiu šiam kooperatyvui pardavė pieną perdirbti. 

Dalyvaujantiems produktyvumo tyrimuose bus mokama papildoma 10 Eur išmoka, jei kontrolė vykdyta­ nepertraukiamai nuo 2023 m.­ gegužės 1 d. iki 2024 m. ba­landžio 30 d. 

Paramos mokėjimo tvarka

„Atskiros paraiškos nerenkamos. Kasmet deklaruojant pasėlius, paraiškoje reikia pažymėti, kad pareiškėjas pageidauja gauti ir susietąją paramą už pienines karves“, – akcentuoja N. Michailovaitė.

Parama bus mokama valdos valdy­tojams, kurie 2024 m. pateikė Na­cio­nalinei mokėjimo agentūrai paraiškas­ gauti paramą už deklaruotus plotus ir šiose paraiškose nurodė, kad prašo skirti šią paramą, jei pieninės karvės yra įregistruotos valdos valdytojo ar partnerio vardu Ūkinių gyvulių regist­re (ŪGR) ir nepertraukiamai išlaikytos valdoje bent du mėnesius – nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. (imtinai). Ir dar vienas visiems privalomas reikalavimas – turi būti ŪGR įregistruoti duomenys apie pieninės karvės prieauglio atvedimą arba gaišimą (negyvo prieauglio atvedimą arba išsimetimą) per paskutinius 18 mėnesių iki 2024 m. balandžio 30 d. 

Nacionalinė mokėjimo agentūra atrankos būdu atrenka ūkius pa­tikroms, o Vals­tybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atlieka patikras vietoje ir duomenis perduoda agentūrai. ­­

„Kadangi tinkamas paramai gauti pienines karves skaičiuoja VĮ Žemės ūkio duomenų centras, vadovaudamasis duomenimis iš registrų, labai svarbu, kad tiek duomenys apie pieninių veislių karves, tiek apie prieauglį būtų laiku ir tvarkingai įregistruojami. Atsivestą veršiuką svarbu užregistruoti per 7 kalendorines dienas, skaičiuojant nuo kitos dienos po įvykio“, – primena ŽŪM specialistė N. Michailovaitė.

2023 m. susietąją paramą gavo apie 17,3 tūkst. pieno gamintojų, išmokėta 44 mln. Eur. Šiemet  susietosios paramos 70 proc. avansas bus pradėtas mokėti nuo spalio 16 d., likusi suma – nuo gruodžio 1 d. 

„Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – klasikinė pjesės „Belaukiant Godo“ frazė, kuri nusako daugelio savijautą, kai kalbame apie būtinus pokyčius valstybėje. XX a. viduryje parašytos pjesės pavadinimas tapo naujadaru, reiškiančių „laukti veltui“ arba „neįprastai ilgai“. Tas pats „laukimo veltui“ jausmas apima, kai stebime mūsų visuomenės brandą. Kalbu apie visas visuomenės grupes – mūsų lyderius ir politikus, verslą, mokslo bendruomenę ir t. t.

Robertas DARGIS,

verslininkas, nekilnojamojo turto plėtros ir statybų grupės „Eika“ bendraturtis ir valdybos pirmininkas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Tarp lietuvių pykčiai, tarkime, dėl pėdos žemės, dėl už­­gau­tų ambicijų, „ne taip“ pa­žiūrėjimo vyksta nuo se­niau­sių laikų. Tačiau vis tik norisi tikėti, kad nesame be­vil­tiš­kai pikti, su bet kuo ir dėl bet ko linkę ginčytis žmonės, o galime susitarti. Jeigu jau ne iš draugiškumo, tai bent dėl  šventos ramybės...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Rugsėjo 6 d. prasidėję Šilinių atlaidai Šiluvoje šią savaitę į ją traukia tūkstančius maldininkų ir piligrimų. Šiandien Šiluvoje, 100 metų jubiliejų mininčioje Apsireiškimo kop­lyčioje, meldžiasi ir Šilalės krašto neįgalieji bei senjorai. Tačiau nors šilališkiai ir išvyko į Šiluvą, kelionę apkartino rajono vadovų sprendimas – į neįgaliųjų bei savarankiškai į atlaidus nuvykti negalinčių senjorų prašymą skirti lėšų autobusui, jaunieji politikieriai atrėžė, jog savivaldybė „neturi tam finansinių galimybių“. Kita vertus, gal ir nieko keisto, kad savivaldybės „piniginėje“ ūbauja vėjai – po pasitaškymo 100 tūkst. ar net dar didesne suma miesto šventei visai suprantama, kad teks taupyti. Ir pasirinkta tai daryti pensininkų bei neįgaliųjų sąskaita... 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš Šiluva.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Išsiplėtusios venos yra viena labiausiai paplitusių šian­dienos ligų, kuri ne tik gadina estetinę išvaizdą. Tai daž­niau­siai progresuojanti sveikatos problema, o negydoma varikozė gresia komplikacijomis. 

VšĮ Šilalės rajono savivaldybės sveikatos centro inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Pagaliau po 12 valandų trukusio skrydžio iš Stambulo lėktuvo ratai dunksteli Pekino oro uoste, Kinijos sostinėje, turinčioje apie 22 mln. gy­ventojų. Pabandykim įsivaizduoti aštuonias Lietuvas, sutalpintas vie­na­me mieste. Ir tai dar nėra didžiausias Kinijos miestas. Viso labo tik trečias...

Rikšomis per Hutongą

Kol Lietuvoje artimieji sapnuoja vidurnakčio sapnus, mes jau ritamės iš lovų. Dienotvarkė numatyta intensyvi, tad pasivoliojimui laiko nėra. Dešim­ties eismo juostų gatvėmis braunamės į senąją Pekino dalį Hutongą. Vietiniai šį sostinės rajoną vadina tikruoju Pekinu. Pažintis su senamiesčiu numatyta rikšų traukiamais vežimėliais, kas man pasirodė labai atgrasu. Po patirties Indijoje, kai mus, dvi lietuviško įmitimo moteriškes traukė perkaręs žmogelis, pažadėjau, kad niekada daugiau tokia transporto priemone nesinaudosiu. Bet šie rikšos buvo kitokie, it dviračiai su priekabėlėmis...

Rikšos vežimėlis darda pro senus vienaukščius namukus su uždarais kiemais, padabintais popieriniais žibintais, pro medžių pavėsyje sėdinčius senukus, geriančius arbatą ar žaidžiančius kažkokius stalo žaidimus, pro moteris, tiesiog gatvėje gaminančias maistą ir tarsi lenktyniaujančias, kurio kvapai labiau vilioja, pro vaikus, sekančius turistų rikšas... Keistokai atrodė tarp dangoraižių Hutongas su siauromis, kreivomis gatvelėmis. Pasirodo, tokios jos ne dėl planuotojų neišmanymo, o kad piktas dvasias paklaidintų. Tačiau ateities turistai vargu ar tik­rąjį Hutongą bepamatys – jis dabar išgyvena mūsų did­miesčių senųjų kvartalų likimą, t. y., kai nebeišeina su namuko savininku susitarti, šis ima ir sudega...

Savitos Hutongo šventyklėlės. Kadaise jų čia daug būta, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ar Niučie mečetė... 

Tarp žemės ir dangaus

Rikšos atbogina iki Dangaus (Tiantan) šventyklos, skirtos dangaus garbinimui. Tai labai sena ir tiesiog milžiniška šventykla. Net ne šventyk-

la, o visas jos kompleksas. Ją dar 1420 m. pastatė Kinijos imperatorius Mingas III. Šventyk­los architektūra ir planavimas ilgą laiką stip­riai veikė Tolimųjų Rytų architektūros vystymąsi. Visa kompozicija ir kiek­vienas statinys atskirai ar tik atskiras jo elementas simbolizuoja ryšį tarp Žemės ir Dangaus. Be abejo, tarpininkas tarp šių dviejų pasaulių visada buvo imperatorius. Dangaus šventykla 1998 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Labai įspūdinga ir pati šventyklos vieta – ji įsikūrusi didžiuliame parke, kuris šiandien prieinamas ir paprastiems mirtingiesiems. 

Dangiškosios ramybės aikštė labiau žinoma kaip Tiananmenio. Jos plotas yra 440 tūkst. kv. metrų, vienu metu joje gali tilpti milijonas žmonių. Pagal dydį ši aikštė yra trečia pasaulyje, pagal paskirtį ji yra žmonių susibūrimo vieta, apie ją yra įsikūrusios svarbios valstybinės įstaigos, net Uždraustasis miestas, kultūros rūmai, muziejai ir kt. 

Tiananmenio aikštė turi labai liūdną istoriją. 1989-aisiais joje įvyko žiaurus susidorojimas su taikiais protestuotojais. Tada mieste buvo įvesta karinė padėtis. Bet apie šį įvykį Kinijos valdžia nelinkusi net šiandien kalbėti, o tiems, kas tai primena, atšauna, kad tai – jų vidaus reikalas.

Uždraustasis miestas

Tai yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje ir reikšmingiausias Kinijos dinastinės praeities simbolis, paprasčiau sakant, kadaise buvę imperatorių rūmai, Mingų ir Čingų dinastijų rezidencija. Apie šią vietą sakoma, jog tai yra Pekino širdis, kur susitinka Žemė ir Dangus, kur surenkami vėjai ir lietūs, kur egzistuoja in ir jang harmonija. Kadangi čia gyveno imperatorius, tai buvo tarsi viso pasaulio centras, nes juk būtent imperatoriui, tarpininkui tarp Žemės ir Dangaus, reikėjo vienyti ir valdyti tautą. Uždraustasis miestas 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kyla klausimas, kodėl Uždraustasis? Todėl, jog miestas buvo skirtas tik imperatoriaus šeimai bei jo dvariškiams, o paprastiems žmonėms net jo vardą tarti buvo uždrausta. Manoma, kad rūmuose, kuriuose galėjo būti apie 10 tūkst. kambarių, per daugiau nei penkis amžius rezidavo aukščiausia Kinijos valdžia – nuo XV a. pradžios iki pat 1912-ųjų. Per visą šį laiką Uždraustajame mieste spėjo pagyventi 24 imperatoriai su savo šeimomis ir tarnais. Tvirtovės statyba truko beveik 20 metų. Net iš atokiausių Kinijos provincijų buvo vežami didžiuliai kiekiai medžio ir kitų statybinių medžiagų. Miesto pastatus projektavo geriausi Kinijos architektai, kurie tvirtovę juosiančią raudoną sieną suprojektavo taip, kad ji plonėtų į viršų ir ją perlipti būtų praktiškai neįmanoma.

Apjuostas aukštesne nei 10 metrų siena, 50 metrų pločio vandens pilnu grioviu Uždraustasis miestas yra laikomas įspūdingiausiu Kinijos imperijos biurokratinės architektūros pavyzdžiu. Dabar čia įsikūręs Meno muziejus. Ant įėjimo į Uždraustąjį miestą vartų kabo milžiniškas šalies diktatoriaus Mao Dzedungo portretas. Visam miestui apeiti net visos dienos per maža: paviljonai, šventyk­los, bibliotekos, parkai... 

Įsivaizduojama Europa 

Yra Pekine ir bažnyčių. Bene gražiausia – Atpirkėjo katedra. Buvome bepasijuntą it Europoje, bet... Paveiksluose vaizduojami Jėzus su Marija – mongoloidai, apsirengę Kinijos imperatorių drabužiais. Įdomu tai, jog oficiali Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai, ji negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Todėl, kaip išgirdome, didžioji dalis krikščionių renkasi maldą nelegaliose „namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Girdėjome netgi tokį spėjimą, kad neva Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Keista tai, kad Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama. Bet oficialiai dauguma šios šalies gyventojų yra ateistai.

Visai netyčia atsitrenkėme į Konfucijaus šventyklą. Tai ir buvęs universitetas, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į parduotuvę, staiga kurtinantis sprogimas, net pritūpiau iš išgąsčio, po to griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės. Tada pasigirdo antras toks pat žemę drebinantis sprogimas, mažoji persigandusi ėmė verkti, švel­niai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Aplinkui suskambo ant žemės krentančių langų duženos, ėmė su­tar­tinai kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų de­besis ir pasigirdo pagalbos šauks­mai”, – pasakojo Poltavos gyventoja Nata­li­ja Jaroš. 

Netrukus moteriai paskambino išsigandęs sutuoktinis Aleksandras, kuris atbėgęs jas drebančias parsivedė namo. Šeima kartu su merginos tėvais gyvena name, esančiame vos 30 metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos karinį ryšių institutą.

Per 15 sekundžių atskridusios dvi raketos „Iskander” sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare – per sprogimą žuvo 55, sužeisti buvo 329 asmenys. Daugybė jų liko be rankų ar kojų, trisdešimties padėtis tebėra kritinė.

Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl būtent šį institutą, žino vien Kremliaus vadovai. Kadangi žurnalistai į instituto teritoriją nebuvo įleisti, Poltavoje pasklido gandai, jog aukų yra daugiau nei pranešama, tačiau tai paneigė tiek medikai, tiek morgų atstovai. Nors įtarimų, kad dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami apmokymai. Be to, prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyk­lių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, kad institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru, mat po sprogimų Maskva gyrėsi, jog sunaikino Ukrainos karių bazę.

Įtariama, kad aukų skaičių padidino ir tai, jog mobilizuoti kariai tuo momentu kieme buvo sutelkti į vieną būrį rytinei rikiuotei. Taip tvirtina gar­sus ka­ro žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, kad nors Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai ir toliau daro tą pačią nusikalstamą klaidą. 

Tokį kaltinimą atsakingi vietos karininkai paneigė, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuh­la pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.

Man Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus. Abu patvirtino, kad kiemas buvo nuklotas žuvusiųjų bei sužeistųjų kūnais. Mobilizuotas 25-erių Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo apmokymuose institute, o pasigirdus oro pavojaus sirenai, laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nespėjo, nes vienas po kito nugriaudėjo du sprogimai. Oro bangą jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių esą buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai, vadas sušuko bėgti į lauką, nes baiminosi, kad atskridus raketai, pastatas sugrius.

„Žuvo nemažai ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusiųjų rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, aidi pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusių žmonių, tačiau neužčiuopiau pulso ir suvokiau, jog padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena, buvo liepta bėgti kuo toliau”, – pasakojo Maksimas.

Vaikiną labai prislėgė vaizdas, kai sužeisti kariai buvo tiesiog kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos automobilių. Maksimas sakė nemanęs, kad su žuvusiai kariais taip nepagarbiai elgiamasi, ir pagalvojo, kad ir jį į morgą būtų taip išgrūdę...

„Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų daug. Ir tų, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, jog aš pats atsi­pirkau tik smulkiomis skeveld­romis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu, prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtas mėnuo laukiasi, bijau, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuoja nuo 26 metų, dar galėjau neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien čia, jai ir taip sunku, serga vėžiu“, – kalbėjo vaikinas.

Maksimas sėdėjo ant šaligat­vio borte­lio ir nepertraukiamai rūkė. Kalbėjo lėtai, sakė, jog vis dar jaučia galvos svaigimą ir nedide­lį pykinimą, bet dėl galimos kon­tūzijos į medikus nesikreipė, nes norėjo, kad šie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vaikinas tvirtino, jog tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, į kurią ukrainiečiams niekaip nepavyko pataikyti, ji vėliau nuskrido. 

31-erių Sviatoslavui buvo praskelta gal­va, kai sprogimo bangos pargriautas krito ant laiptų. Jis prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu, nors šis buvo panašus į Maksimo.

Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, visas jas prie septynių ligoninių girdėjosi maldos žmonių, kurie rinkosi, laukdami žinių apie sužeistųjų būklę. Dalis jų tebėra neatgavę sąmonės, tad nėra žinomos net jų pavardės. 

Dar didesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio aukų atpažinimui rinkosi giminaičiai.

„Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk. 

Prie instituto vartų pavyko įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką: vienoje pusėje žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, kitoje apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami palydovai kare.

Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose, yra labai persigandę bei maldauja tėvų išvežti juos kuo toliau nuo instituto.

Buvęs Poltavos karinis ryšių institutas buvo įkurtas 1968 m., du kartus buvo pripažintas geriausiu šioje srityje visoje Sovietų sąjungoje. Ne­priklauso­mo­je Ukrainoje jame įvyko pert­var­ky­mai, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 m. oficialiai tai – Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau ir toliau vadinamas Kariniu ryšių institutu. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Metų metais vienoje kelio sankryžoje trunkantys darbai gyventojų nevarytų į neviltį, jei kelininkai įgyvendintų didelius projektus, bet kai tereikia pakloti pralaidą ar įrengti kelių metrų nuovažą, žmonių kantrybė greitai baigiasi. Tokiais atvejais tikimasi, jog kelininkus paskubins savivaldybės valdininkai arba rajono vadovai, bet ir jiems dažnai tai būna neįveikiama misija. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Pinigų plovimo prevencijos kompe­ten­cijų centro atlikta 2024 m. antrojo ket­virčio analizė atskleidžia, jog finansi­niai sukčiai pelnosi taikydami patikrintus metodus – ženkliai išaugo telefoninio sukčiavimo mastas, o didžiausių nuostolių gyvento­jams atneša „investa­vimas“ į sukčių plat­formas. Įmonės labiausiai nukenčia nuo susirašinėjimo el. paštu perėmimo. Nors balandžio–birželio mėn. sukčiai kė­si­no­si išvilioti 8,3 mln. eurų, bendri gy­ven­tojų ir įmonių patirti realūs nuostoliai siekė 4,1 mln. Eur, kadangi finansų įstaigos sustabdė 38 proc. bandytų iš­vi­lioti lėšų.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67