Rugsėjo 12–14 d. Paryžius tapo Lietuvos chorinės muzikos šventės centru. Penki Lietuvos kolektyvai atstovavo šaliai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 (Saison Lituanie 2024), organizuojamo Lietuvos kultūros instituto, renginiuose. Ši chorų kelionė buvo įprasminta trim koncertais, leidusiais prancūzų publikai ne tik patirti lietuviškos chorinės muzikos grožį, bet ir tapusiais ypatinga galimybe atskleisti savo talentą vienoje iš pasaulio kultūros sostinių.

Istorinė akimirka Sorbonos universitete

Pirmasis koncertas, įvykęs Sorbonos universiteto Grand Amphithéâtre salėje – įsimintinas įvykis ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams. Ypatinga amfiteatro akustika leido Lietuvos chorams sukurti jaudinantį ir įtaigų pasirodymą. Čia suskambo kompozitoriaus Gabrielio Fauré „Cantique de Jean Racine“ („Daina apie Žaną Rasiną“) ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Kūrinius atliko Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė), Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“ (vad. Ilona Zalanskienė), Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras), Šilalės rajono kultūros centro mišrus choras „Medvėgalis“ (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Kariūnas“ ir „Carmina bellum“ jungtinis choras (vad. Linas Balandis ir Ieva Marmienė) ir Sorbonos universiteto orkestras, diriguojant Frederic Pineau ir R. Gelgotienei.

Choro „Harmonija“ vadovė I. Zalanskienė dalijosi įspūdžiais: „Jautėmės svarbaus istorinio įvykio dalimi. Dainavome jautriai, pakiliai, susitelkę, vieningai. Ašaros blizgėjo ir choristų, ir žiūrovų akyse“.

Choro „Medvėgalis“ vadovė S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė, jog koncertas Sorbonoje tapo ne tik istoriniu įvykiu, bet ir pasididžiavimo momentu: „Būti tokio renginio dalimi – iššūkis, privilegija, pasididžiavimas ir garbė.“

Lietuvos chorų sąjungos prezidentė R. Gelgotienė atkreipė dėmesį į unikalią Sorbonos akustiką ir architektūrinius ypatumus: „Neslėpsiu, pradžioje būta dvejonių. Dirigentui parodžius vietas, kur turi stovėti choristai, sunerimau, mat bosai ir altai stovės labai toli nuo sopranų ir tenorų, tuokart dirigentas ir orkestras bus ne viduryje scenos, o dešiniajame šone. Tačiau Sorbonos dirigentas nuramino, sakydamas, jog viskas bus gerai. Ir iš tiesų, skambesys buvo vieningas, nuostabiai lakios garsinės spalvos. Man tikrai niekada neteko susidurti su tokia tobula akustika. Lubose esantys dideli apvalūs kupolai juosia salę, tad galbūt ir jie prisideda prie puikaus garso surinkimo efekto. Didžiojo amfiteatro architektai turėjo suprojektuoti salę taip, kad 2-3 tūkstančiai klausytojų be papildomo įgarsinimo puikiai girdėtų kalbančius per viešas paskaitas žymius Sorbonos universiteto profesorius. Šiuo metu salėje telpa apie 1000 klausytojų, tačiau anksčiau vietų buvo žymiai daugiau. Jų skaičius sumažintas dėl saugumo reikalavimų, paskaičiavus, kiek žmonių galėtų skubiai palikti erdvę, susidarius avarinei situacijai.“

Be koncerto, čia vyko ir inauguracinė Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 konferencija „Lietuva ir Prancūzija: tolima kaimynystė – bendros patirtys“. Gausiai klausytojų auditorijai pranešimą „Nuo paskutinės viduramžių karalystės iki modernios demokratijos: Lietuvos kelias į Europą“ skaitė Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Koncertas La Gaîté Lyrique parke

Antrąją dieną chorai koncertavo nedideliame „Square Émile-Chautemps“ parke priešais La Gaîté Lyrique kultūros centrą – unikalią vietą, kur skaitmeninės technologijos susilieja su menu. Šiame koncerte, kur skambėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventės kūriniai (a capella), prisijungė ir neseniai susikūręs Prancūzijos lietuvių moterų choras „Lietuvaitė“ (vad. Asta Timukaitė-Lemiesle).

R. Gelgotienė su džiaugsmu prisiminė koncertą: „Mūsų didelis jungtinis choras susilaukė gausaus dėmesio ir aplodismentų. Dainavome ir ryškiai charakteringas, ir lyrines dainas – visos jos skambėjo puikiai“.

Choro „Šatrija“ vadovas G. Jegnoras džiaugėsi klausytojų susižavėjimu ir chorų bendryste: „Pirmieji chorų atliekami akordai prikaustė klausytojų dėmesį. Koncertas tapo nuoširdžia, skirtingų tautybių žmonių dvasine bendryste“.

Pasak S. Rimkutės-Jankuvienės, dainuoti skvere, sykiu meno ir kultūros įstaigų apsuptyje, buvo ypatingai žavu, tai sukūrė muzikos, gamtos ir meno sinergiją.

Renginio metu tarp publikos ne kartą girdėjosi lietuviškai tariami žodžiai: „Labiausiai laukiu tos dainos“. Chorai netruko suprasti, jog buvo prašoma J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Klausantis pastarosios žiūrovai glaudė delnus prie širdies, it skambant „Tautiškai giesmei“.

Finalinis koncertas Pompidou centro prieigose

Savo pasirodymus chorai užbaigė prie vieno garsiausių Paryžiaus kultūros objektų – Pompidou centro. Ant prancūzų menininko Raphaëlio Zarkos suprojektuotos skulptūrinės kompozicijos „Cikloidinė aikštė“ nuskambėjo didingas Lietuvos chorų balsų susivienijimas, kurio klausėsi ir Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys. S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė šio koncerto ypatingumą: „Paskutinysis projekto koncertas Pompidou centro aikštėje paliko stipriausius įspūdžius ir emocijas. Choristų teigimu, kūnu bėgo šiurpuliukai, matant susižavėjimo kupinus žiūrovų veidus“.

G. Jegnoras pridūrė, jog Pompidou centre choristai prisiminė Dainų šventės dvasią: „Atmintyje saugome Vingio parko Dainų šventės aidus. Šiandien tai pakartojome nuostabioje senojo Paryžiaus aikštėje“.

Tuo tarpu R. Gelgotienė apibendrino trijų dienų kelionės patirtis: „Svarbu ne tik tai, kad mes, kaip Lietuvos kultūros ambasadoriai, parodėme šalies dainas prancūzų publikai, bet ir tai, jog mūsų penkių chorų jungtinis choras suskambo darniai, įtvirtinome malonią bendradarbystę“.

Paskutinėse koncerto akimirkose, chorams atlikus baigiamąjį kūrinį antrąkart ir sulaukus audringų aplodismentų, tapo aišku, kad šis pasirodymas buvo ne tik Lietuvos chorų muzikos triumfas, bet ir dvasinė bendrystė su Paryžiaus publika. Lietuvos chorų vadovai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 komisarei Virginijai Vitkienei sakė: „Lietuvos chorai įdainavo ir įgyvino šiuolaikinę skulptūrą, sukurtą Pompidou centro užsakymu“.

Tad Lietuvos chorų dalyvavimas Lietuvos sezone Prancūzijoje 2024 tapo įspūdingu Lietuvos chorinės muzikos pristatymu. Trijų dienų koncertai Sorbonos universitete, La Gaîté Lyrique parke ir Pompidou centro prieigoje ne tik leido chorams atskleisti savo talentą tarptautinėje scenoje, bet ir sukūrė unikalią dvasinę bendrystę tarp skirtingų kultūrų. Choristai bei jų vadovai išsivežė muzikines patirtis, neapsakomą džiaugsmą bei pasididžiavimą atstovaujant Lietuvą prestižiniame kultūros renginyje!

Lukrecija STONKUTĖ,

muzikologė

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 13 d. Šilalės savivaldybės kultūros centras visus rajono tradicinių šokių puoselėtojus, folkloro mėgėjus bei norinčiuosius pasišokti pakvietė į populiarią kasmetinę etninę akciją „Visa Lietuva šoka“. Tad šilališkiai kartu su visa Lietuva įsisuko į tradicinių šokių sūkurį.

Apie 200 etninės akcijos dalyvių šoko tradicinius Šilalės krašto, Žemaitijos ir Lietuvos šokius, o šokėjams grojo Šilalės kultūros centro Kaltinėnų kultūros namų tradicinė kapela „Ašvija“ (vad. Vileta Gailevičienė), Kultūros centro muzikantai Aivaras Šimkus ir Alfonsas Maulius bei Alvydas Januševičius.

Akcijoje dalyvavo folkloro ansambliai „Dūzginėlis“ (vad. Olga Jogminienė), „Volungėlė“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), ,,Volungė“ (vad. Gražina Pameditienė), „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė), ,,Kvėdaina“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis ,,Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė ), Laukuvos kultūros namų tautinių šokių kolektyvas „Laukiva“ (vad. Olga Jogminienė), Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos  jaunučių liaudiškų šokių grupė ,,Padūktinis“( vad.Alma Rumšienė), Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė), Kvėdrnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos folkloro ansamblis „Ūpa uzbuons“ (vad. G. Pameditienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos jaunių šokių kolektyvai (vad. O. Jogminienė), Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos šokių kolektyvas (vad. Dana Dainauskienė), Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos etno būrelis „Vėrinėlis“ (vad. Angelė Grikšienė), Šilalės Simono Gaudiešiaus gimnazijos Ic g klasė (auklėtoj. Asta Stonytė), Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus šokių kolektyvai (vad. Stefa Geštautaitė ir Rasa Petrikienė) bei Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ,,Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė).

Akcijos pabaigoje vaišinomės sausainiais, bandelėmis ir žolelių arbata, visiems akcijoje dalyvavusiems kolektyvams įteiktos padėkos ir saldžios dovanos.
Nuoširdžiai dėkojame etninės akcijos „Visa Lietuva šoka“ dalyviams, noriai įsitraukusiems į tradicinių šokių šėlsmą.

Ilona RAUDONIENĖ,

etninės akcijos organizatorė

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais, rugsėjo 6–15 d. Šiluvoje vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Kiekvieną jų dieną buvo meldžiamasi skirtingomis intencijomis. Rugsėjo 13-oji buvo pašvęsta maldai už artimo meilę ir sveikatą, tądien Šiluvoje lankėsi ir gausus būrys maldininkų iš Šilalės.

Šilališkiai maldininkai – neįgalieji ir garbaus amžiaus senjorai – Šiluvoje pavieniui ir grupelėmis aplankėme Apreiškimo koplyčią, kad paliestume akmenį, ant kurio pirmą kartą Europoje buvo apsireiškusi Dievo Motina. Kiekvienas pajutome nenusakomą jaudulį ir begalinę meilę Švč. Mergelei Marijai. Drauge ir individualiai pasimeldusi koplyčioje, lygiai 12 val., gausi maldininkų minia plūstelėjo prie didžiulės mūrinės Šiluvos bažnyčios, tiksliau – prie priešais ją įrengto lauko altoriaus. Čia iškilmingoje aplinkoje dalyvavome Kauno arkivyskupo met­ropolito Kęstučio Kėvalo aukojamose pagrindinėse Šv. Mišiose, dalyvaujant įvairių Lietuvos dekanatų bei parapijų kunigams. Labai skambiai ir iškilmingai šiose Mišiose giedojo Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos choras.

Tądien buvo meldžiamasi už ligonius ir už jais besirūpinančius. Apie tai savo homilijoje kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Nešdami ligos, kančios, vienatvės kryžių, kartais galime pasijusti Viešpaties apleisti.

„Tačiau taip nėra – kai meldžiamės, ypač nusilpus kūnui ir dvasiai, Jėzus yra kartu, savo homilijoje“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.

Homilijoje buvo minėta ir apie gydytojo bei ligonio susitikimą, kai žmogus serga ir laukia paguodos. Todėl verta susimąstyti apie tai, kaip svarbu užtikrinti žmogiškumą, rūpinantis sergančiu žmogumi, jame atpažinti kenčiantį Kristų ir sykiu matyti Dievo pagalbą per tuos, kurie gydo ir slaugo. Visuotinėje maldoje prašyta stiprinti ligonius, paguosti nuliūdusius bei kenčiančius, suteikti drąsos aukotis, besirūpinant sergančiais.

Po šv. Mišių, po arkivyskupo metropolito K. Kėvalo palaiminimo bei visiems šv. Mišių dalyviams suteikto Ligonių užtarimo, pasimeldėme Šiluvos bažnyčioje, suklupę prie Stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. 

Esame dėkingi mus lydėjusiai Šilalės Maltos Ordino pagalbos tarnybos vadovei Rozvitai Beržinienei, Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktoriui Gediminui Raudoniui už suteiktą transportą itin sunkios negalios piligrimams nuvykti į Šiluvą. Nuoširdų ačiū tariame vairuotojams Antanui Šerpyčiui ir Tomui And­reikui už pagalbą kelionėje ir parodytą dėmesį neįgaliesiems. Jūsų visų dėka turėjome išskirtinę galimybę pasimelsti už save, savo bičiulius, artimuosius bei už visus geradarius, prašydami šventoje Lietuvos vietoje visiems sveikatos, Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir Aukščiausiojo globos.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Nuo nedidelių kultūros renginių rajone iki Lietuvos menininkų pa­sau­linio garso pasirodymų Pary­žiuje – taip atrodo šalies kul­tū­ros pasaulyje prasidėjęs ru­duo. Cho­rinė bei klasikinė muzika, kinas, parodos, jau įteiktos ir dar kan­di­da­tų laukiančios premijos kvie­čia ir toliau aktyviai leisti lais­va­lai­kį, jį pripildant prasmingomis kul­tū­ri­nė­mis veiklomis. 

Rugsėjo 19 d., 11 val., Bijo­tų Dionizo Poškos muziejus pravers „Pasakojančias langines“, skirtas Kultūros paveldo dienoms, D. Poškos 260-osioms gimimo metinėms bei Žemaičių rašto metams paminėti. Renginio organizatoriai žada įspūdingų susitikimų, muzikinę programą, Mažeikių kultūros centro ,,Skrajojamasis teatras“ atveš kompoziciją pagal Juozo Marcinkevičiaus ir literatūros kritikų kūrybą, pranešimą „Dionizas Poška“ skaitys Povilas Šverebas, istorikas, pedagogas, švietėjas, knygų autorius, sudarytojas, redaktorius, Vilniaus dailės akademijos Tel­šių fakulteto dėstytojas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas, o apie šiuolaikinio jaunimo požiūrį į praeities kultūros kūrėją D. Pošką diskusijai kvies Guoda Baldauskaitė, Baublių muziejaus savanorė. 

Rugsėjo 22-ąją (13–16 val.) Upynos kultūros namuose vyks „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis”. Jame paskaitą „Že­­maičių kalba, rašysenos ypatumai“ skaitys docentas Juozas Pabrėža, „Žemaitiškos poezijos kūrybos ypatumais“ dalinsis ir kūrybines dirbtuvėles ves literatė Adelė Daukantaitė, žemaitiškus leidinius ir autorinius kūrinius pristatys literatai iš Plungės, Rietavo, Skuodo, Tauragės, Ši­lalės ir kt., vyks žemaitiškas pasibendravimas prie arbatos. Renginį teatralizuos ir triptiko „Pakalnučių bažnyčia” ištrauką pristatys Upynos kultūros namų „Damų trio”.

Tuo tarpu Varniuose atidengtas Žemaitiško rašto me­tams skirtas meninis akcen­tas. Neseniai rekonstruoto Vyskupystės muziejaus sieną papuošė nedidukas S. Adomaičio „Paukštuitis“ ir žemaitiškas Viktorijos Daujotytės eilėraštis, skirtas Žemaitiško rašto metams – juos yra paskelbusios beveik visos Žemaitijos savivaldybės. 

Rugsėjo 14 d. Vilniuje prasidėjo 14-asis tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, besitęsiantis iki spa­lio 30 d. Kaip ir kasmet, festivalis suburia gausų profesionalių atlikėjų būrį, klausytojus kviečia į įspūdingas koncertines programas, pristato naujų kūrinių premjeras. Visa festivalio programa – internetiniu adresu chorasvilnius.lt.

21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Jo prog­ramą galima rasti internetinėje svetainėje vdff.lt. Šiais metais festivalyje – išsami vieno garsiausių latvių režisierių Ansis Epneras (1937–2003) dokumentinio kino retrospektyva, kviečianti prisidėti prie režisieriaus žaidimų didžiajame ekrane. Plati A. Epnero filmografija apima daugiau nei šimtą įvairių žanrų filmų bei kino žurnalų. Režisierius iš savo amžininkų išsiskyrė polinkiu eksperimentuoti dokumentinio kino formose ir novatorišku požiūriu į kino technines galimybes – netikėto montažo, ekspresyvios muzikos ir gyvos vizualiosios kalbos panaudojimą.

Praėjusią savaitę vykę Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo renginiai kulminaciją pasiekė penktadienio vakarą Pompidou centre. Ten iškilmingai pažymėtos išskirtinės progos: istorinė dovana – lietuvių kūrėjų darbų įtraukimas į Pompidou meno kolekciją ir dviejų pa­rodų – „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ (MO muziejus su Pompidou centru) ir „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“ (Lietuvos nacionalinis muziejus su Pompidou centru) – atidarymas. 

Vienas įspūdingiausių Lie­tuvos sezono atidarymo renginių Paryžiuje vyko rugsė­jo 13 d., kai Paryžiaus erd­vės prisipildė lietuviškų melodijų. Prancūzams pristaty­ti Lie­tuvos dainų šventės 100-me­čiui dedikuoti „Skam­bantys skverai“, kuriuose – apie 140 choristų iš visos Lie­tuvos dainavo kartu su Pa­ryžiaus lietuvėmis. Prancūzijoje dainavo ir Šilalės cho­ras „Med­vėgalis”. Lietuvos sezonas Prancūzijoje tęsis iki pat gruodžio.

Aštuntoji rašytojo Grigori­jaus Kanovičiaus premija Jonavoje įteikta prozininkei ir eseistei Danutei Kalinauskaitei už knygą „Baltieji prieš juoduosius“, o Neringos savivaldybė iki spalio 15 d. pri­ima paraiškas gauti Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją. Ji skiriama už Kuršių Nerijai ar Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą mokslinės tiriamosios veik­los, etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimo, garso, vaizdo įrašų bei kitų leidinių, užtikrinančių materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimą, leidybos, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, literatūros, liaudies meno srityse. Į premiją pretenduoti gali Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys fiziniai asmenys ar jų grupės, taip pat kūrybiniai kolektyvai ir juridiniai asmenys. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkis net penkerius metus prižiūrėjo svetimų žmonių karvių bandą, gelbėjo, kad galvijai nenugaištų, tačiau už šį triūsą negaus nė cento. Teismas nutarė, kad toks dar­bas – nelegalus, tad ir atlygis už jį nepriklauso.

Arvydas LEKAVIČIUS

„Lietuvos rytas“ 

Algimanto AMBROZOS asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Rugsėjo pirmosiomis dienomis Upynos seniūnijos miškuose grybavusią senolę apstulbino gąsdinantis radinys – pamiškėje ji aptiko pūvančias kelių gyvulių gaišenas. Sklindantis nemalonus tvaikas signalizavo, kad jos tarp krūmų gulėjo ne vieną dieną. Informavus apie radinį Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), biurokratinėmis instrukcijomis apsiginklavę valstybės institucijos darbuotojai ne tik kad neskubėjo į įvykio vietą, bet net kelias dienas „sprendė“, ar gaišenos gali kelti kokią nors riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Vyresnieji dar prisimena nuostabią ro­mantišką Dalidos ir Alaino Delo­no at­liekamą dainą „Paroles paroles pa­roles“ („Žodžiai žodžiai žodžiai“) – apie švelnius gražius žodžius, ir nie­ko daugiau. Tokia ta meilė. Bet juk galima šios dainos teksto ana­logija su politika, ypač – su karu Uk­rainoje!

Vakarų lyderiai jau trečius metus lieja saldžius žodžius Kyjivui apie neblėstančią paramą, apie tai, kad „kiek reikės, tiek remsime“, apie tai, kas „kelia nerimą ir susirūpinimą“, apie ukrainiečių kovą už laisvę, teritorinį vientisumą, tarptautinę teisę ir t.t. Nors paramos yra nemažai, bet galva sukasi nuo pažadų, gražių žodžių prikamšytos retorikos, besiliejančios iš aukščiausio lygio susitikimų, konferencijų, taikos forumų bei žiniasklaidos.

Štai ir praėjusią savaitę pasaulis nuščiuvęs laukė, ką nuspręs Vašingtone susitikę Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris ir JAV prezidentas Joe Bidenas: leisti Ukrainai smogti Rusijos teritorijai Vakarų tiekiamomis tolimojo nuotolio raketomis ar toliau ukrainiečius maitinti pažadais? Prieš susitikimą pareigūnai teigė, jog K. Starmeris spaus J. Bideną paremti savo planą nusiųsti britų raketų „Storm Shadow“ Ukrainai, kad ji galėtų smogti į Rusijos teritorijos gilumą, nes Londonas tarsi ir sutiktų, betgi tų raketų dalys juk yra tiekiamos ir iš JAV...

Sprendimas atidėtas. Diskusijos tęsiasi. Jau nekalbama apie amerikietiškąsias raketas ATACMS, kurios rusams pridaro daugiausia žalos, o tik apie kitų šalių tiekiamą ginkluotę, deja, galinčią pasiekti ne ką didesnį kaip 300 kilomet­rų nuotolį. Dabar žadama, jog abu lyderiai aptars šį planą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje Niujorke šią savaitę „su platesne asmenų grupe“. 79-oji sesija prasidės rugsėjo 19 d. ir, kaip paprastai, tęsis mėnesį. 

Ko bijo Londonas ir Vašingtonas? Pastarasis nenori tenkinti atkaklaus Ukrainos reikalavimo leisti panaudoti JAV pagamintas tolimojo nuotolio raketas ATACMS prieš Rusijos teritoriją, nes esą rusai po keleto smūgių savo oro aviaciją patraukė toliau nuo fronto linijos (šios raketos skrieja nuo 160 iki 300 km, bet turi kitų privalumų). JAV pareigūnai mano, kad šitos raketos turėtų tik ribotą poveikį Ukrainos kampanijai, ir taip pat siekia užtikrinti, jog Vašingtono ginkluotės atsargos nebūtų išeikvotos. Tačiau J. Bidenas ne prieš panaudoti britų raketas „Storm Shadow“ (skrieja iki 560 km) ir prancūzų „Scalp“ (250 km, paleidžiamos iš naikintuvų) ar amerikiečių „Jassm“ (iki 370 km). 

Pasirodė pranešimų, kad Londonas tarsi ir leidžia savo raketomis mušti priešą jo teritorijoje, tačiau oficialaus leidimo dar nebuvo, be to, nutarta viešai jo neskelbti. Ryžtingasis (pareiškimais, žinoma) Kanados premjeras Justinas Trudeau paragino sąjungininkus kuo greičiau panaikinti draudimą smūgiuoti į Rusijos gilumą. Kitų pasaulio šalių lyderiai tyli tarsi vandens į burną prisisėmę...

Prašydamas (tikslesnis žodis – melsdamas) šių ginklų, Kyjivas jau išsiuntė Vakarams slaptą sąrašą objektų, kuriuos galėtų naikinti tolimo veikimo raketomis, o oficialiai Volodymyras Zelenskis jį aptars būdamas JT Generalinės Asamblėjos sesijoje. Ir nors rusai atitraukė savo lėktuvus toliau nuo karo veiksmų zonos, JAV teikiamoje palydovinėje informacijoje matomos likusios mažesnės negu 2 km ilgio pakilimo juostos ir angarai. Kita vertus, kitų ūkinių objektų – naftos bazių, vadaviečių, karių susitelkimo vietų – juk nenukelsi...

Iš tiesų – baimės akys plačios. Jos dar labiau išsiplėtė, kai J. Bideno ir K. Starmerio susitikimo išvakarėse Putinas pagąsdino, jog leidimo atveju „NATO tiesiogiai bus įtraukta“ į karą ir sulauks „adekvataus atsakymo“. Baltuosiuose rūmuose prakalbo apie „konflikto eskalaciją“, nes „Putinas jau įrodė savo polinkį į agresiją, ir į tuos jo komentarus reikia reaguoti rimtai“, – sakė J. Bideno atstovas nacionalinio saugumo klausimais Johnas F. Kirby. 

Kitaip sakant, Putinas savo įžūliu bei agresyviu nuoseklumu savo pa­siekė: Vakaruose tęsiasi diskusijos, ar paremti Ukrainą toliašaudžiais gink­lais. Tuo metu nors ukrainiečiai rusams daro gerai juntamą žalą tiek fronto linijoje, tiek civilinei infrast­ruktūrai, Rusijai tai kaip uodo įkandimas. Pokrovsko ir Kursko link plūsta naujos pajėgos, o Ukrainos pozicijos braška per visas siūles. JAV ir ES sugeba tik plėsti sankcijas, kurios apsiriboja kosmetiniais draudimais. 

Ir tuomet su nerimu prisimenu NATO reakciją, kai 80 km į Latvijos teritoriją įskrido sprogmenimis aprūpintas Rusijos „Shahed“ dronas. Ačiū Dievui, kad jis nukrito laukuose Rėzeknės savivaldybės Gaigalavos seniūnijoje ir jokios žalos nepadarė. Esą jis buvo sekamas nuo pat sienos. Kaip reagavo Latvijoje, Lielvardės oro bazėje, dislokuoti NATO naikintuvai? Niekaip. Nes jų budėjimo taisyklėse, oro policijos algoritme, nėra įrašyta, kaip reaguoti tokiu atveju. Mandatai išduodami Briuselyje. Žinoma, po ilgų pasitarimų ir diskusijų. Po daugybės daugybės žodžių...

Česlovas IŠKAUSKAS

Naują sezoną Klaipėdos dramos teatras tradiciškai pasitiko švente savo žiūrovams. Šįkart trijose šio teatro scenose susirinkusiųjų laukė pažintis su artimiausiomis sezono premjeromis ir pokalbis su teatro vadovais. Į 89-ąjį sezoną teatras žengia ir stipriai atnaujintu savo įvaizdžiu bei jį lydinčiu, visus kūrybinius metus savotiškai koduojančia tema „Įmanoma“. Scenoje, kaip jau ne kartą įrodė šiame teatre kuriami spektakliai – įmanoma viskas.

Trys premjeros

Susirinkusius trečiadienį vakare į teatrą pasitiko aktorius Karolis Maiskis – prisiėmęs šventės vedėjo rolę, jis lydėjo žmones per teatrą į scenose laukiančias artimiausių premjerų prezentacijas. Artimiausia premjera vyks jau šį mėnesį, rugsėjo 27 d., Nauberto Jasinsko režisuotas spektaklis „Sugrįžimas“ pagal to paties pavadinimo Roberto Bolaño novelę. Sezono atidarymo proga režisierius sudarė sąlygas pamatyti kaip atrodo spektaklio kūrimo procesas. R. Bolaño „Sugrįžimas“ pasakoja apie netikėtai mirusį jauną vyrą, kurio dvasia po mirties lieka šalia kūno ir lydi jį labai netikėtu ir nusistovėjusias nuostatas sukrečiančiu maršrutu. „Sugrįžimas“ siūlo radikalios transformacijos galimybę, įmanomą tik visiškai atsisakius visus ir kiekvieną varžančios socialinių taisyklių ir vertinimo sistemos.

Mažojoje salėje žiūrovų laukė žaidybinė pažintis su spalio 12 d. į premjerą pakviesiančiu spektakliu vaikams „Bildukas“. Šį spektaklį kūrė Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė, du Klaipėdos dramos teatro aktoriai, ne vienerius metus dirbantys su vaikais bei vadovaujantys šiame teatre veikiančios Vaikų teatro studijos paauglių grupei. Kvatoti tiek jaunesnius, tiek vyresnius priversiantis spektaklis – teatro atsakymas į jau seniai įvairiomis formomis iš žiūrovų skambantį prašymą sukurti daugiau spektaklių jauniesiems teatro mylėtojams.

Kamerinėje salėje labai neįprastai pristatyta vasario 14 d. vyksianti latvio režisieriaus Elmaro Senkovo (Elmārs Senkovs) spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjera – ištrauką iš jo pamatu tapusio neįtikėtino populiarumo Latvijoje sulaukusio Andrio Kalnozolo romano tuo pačiu pavadinimu skaitė aktorius K. Maiskis ir teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. Vidinės šviesos ir meilės žmogui kupina knyga pažįstama ir lietuvių skaitytojams, ją prieš porą metų išleido „Odilės“ leidykla.

Apibendrindamas artimiausias sezono premjeras, G. Grajauskas minėjo, jog teatras kryptingai eina nusimatytu keliu, „čia tokia nerašyta strategija – iš pradžių norėjome padirbėti su kuo įvairesniais žinomais Lietuvos ir užsienio režisieriais, mums buvo svarbu įgauti daugiau visapusiškos patirties, paūgėti. Manau, tai puikiai pavyko. Akivaizdžiai matyti, kad mūsų aktoriai ne tik patobulėję profesionaliai, bet ir įgavę daugiau pasitikėjimo savimi, jie gali imtis bet kokio vaidmens ir ant scenos jaučiasi visiškai laisvai – tai iškart paperka publiką. Kitas nusimatytas kiek tylesnis etapas buvo jaunosios kartos režisierių stebėjimas. Norime būti vieta, kur jie gauna žalią šviesa kurti. Turime tikrai gabių, įdomių, labai skirtingų ir perspektyvių režisierių – norime dirbti su jais. Tai į naudą ne tik mums, bet ir visam Lietuvos teatrui apskritai“.

Po pažinties su premjeromis su šventės dalyviais susitiko teatro vadovas Tomas Juočys ir teatro meno vadovas G. Grajauskas. Jie atsakė į gausius žiūrovų klausimus ir glaustai pristatė, kuo teatras kvėpuos 89-ąjį sezoną.

Rudens gastrolės Vilniuje

Paskutinį kartą Klaipėdos dramas teatras Vilniuje viešėjo prieš trejus metus – tuo metu į sostinę buvo nuvežtas vienas svarbiausių šio teatro repertuaro spektaklių, Oskaro Koršunovo režisuota „Mūsų klasė“ pagal Tadeusz Słobodzianek pjesę. Šįkart iš pajūrio atvyks šių metų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje net trimis apdovanojimais įvertinta Adomo Juškos režisuota „Vakarų krantinė“ pagal Bernard-Marie Koltès pjesę ir pavasarį sukurtas Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Requiem“.

„Tai bus pakankamai sudėtingos gastrolės, šie spektakliai yra techniškai sudėtingi, be to, Lietuvos nacionalinis dramos teatras turi savus specifinius reikalavimus, pavyzdžiui, turėjome įrodyti, kad tikrai galime suvaldyti vandenį „Vakarų krantinės“ scenoje. Puikiai juos suprantu, bet šio spektaklio scenografija įspūdinga, ne veltui apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, – apie spalio pradžioje laukiančią kelionę pasakojo T. Juočys. Įdomus sutapimas, abiejų į gastroles išvykstančių spektaklių scenografijoje svarbus vandens elementas. „Vakarų krantinėje“ aktoriai braido vandenyje, o spektaklyje „Requiem“ scenoje stovi didžiulis akvariumas, kuriame vystosi kvėpavimą priverčiantis sulaikyti spektaklio epizodas.

Nepaisant techninių sudėtingų spektaklių išvežimo ir rodymo kitame mieste iššūkių, teatro vadovas įsitikinęs – tai daryti būtina, „jau kurį laiką stebime, kad mūsų teatro žiūrovas nebėra vien tik klaipėdietis – į mūsų spektaklius atvyksta žmonės iš visos Lietuvos, pradedame sulaukti svečių ir iš užsienio. Taigi, mums svarbu ir patiems išvažiuoti, dar kartą priminti, kad verta Klaipėdoje lankytis ir dėl labai gero teatro, prisistatyti mūsų dar neatradusiai publikai. Dar kartą grįžtant prie „Vakarų krantinės“ – juk šiemet šis spektaklis apdovanotas aukščiausiu įvertinimu už režisūrą“.

G. Grajauskas antrino teatro vadovui sakydamas, kad net jei pačiam teatrui gastrolės yra nemenkas iššūkis, jos svarbios žiūrovams, „ne kiekvienas žmogus gali lengvai sau leisti atvykti iš Vilniaus, tad sudarysime sąlygas būnant Vilniuje apsilankyti Klaipėdos dramos teatre. Keliaujame pirmiausia dėl publikos, o sostinėje nebuvome jau kelis metus, tai tam tikra skriauda tenykščiam žiūrovui“.

Šį sezoną numatoma ir daugiau gastrolių: į Anykščius bei Biržus keliaus ir paskutinis Lietuvoje legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošius pastatytas spektaklis „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną.

Vis augantis papildomų teatro veiklų laukas

Intensyviu kūrybiniu ritmu gyvenantis teatras kiekvienais metais plečia ir savo gretutinių, į bendruomenės sutelktį nukreiptų veiklų lauką. Spektakliai su pritaikymu, aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės žmonėms su įvairiomis negaliomis, išvykstamieji pjesių skaitymai, neformalūs teatru besidominčios bendruomenės ir aktorių susitikimai – visa tai telpa po praėjusį sezoną inauguruotu „Esminių mazgų“ veiklų ciklu.

89-ojo sezono „Esminių mazgų“ renginiai bus skelbiami teatro socialiniuose tinkluose bei talpinami repertuare. Šalia jau pritaikytų spektaklių, žmonėms su klausos ir regos negaliomis bus pritaikytas ir vienas naujausių spektaklių, „Vakarų krantinė“. Spalio 12 d. jis pirmą kartą bus rodomas su pritaikymu turintiems regos negalią, o spalio 13 d. su pritaikymu turintiems klausos negalią. Taip pat bus rengiamas 88-ojo sezono metu startavęs ir didžiulio pasisekimo sulaukęs aktorių vedamų kūrybinių dirbtuvių žmonėms su įvairiomis negaliomis ciklas. Reguliariai bus rengiamos ir išvykos už teatro ribų. Šiuo metu tariamasi dėl kelių spektaklių socialine tematika iš Lietuvos ir užsienio rodymo.

„Esminiai mazgai“ 89-ąjį sezoną tęsis ir didžiulio susidomėjimo sulaukusio teatro mylėtojų klubo „Teatras be uždangos“ susitikimais. Pirmasis vyks jau rugsėjo 18 d.

Teatro meno vadovas neneigė, kad visi šie gretutiniai renginiai pareikalauja nemažai papildomų pastangų, bet visa tai – būtina. „Tai – bendražmogiški dalykai, teatras nėra uždara sistema. Mes turime rūpintis kultūros ir civilizacijos puoselėjimu plačiąja prasme, stengtis bent po truputėlį keisti pasaulį į geresnę pusę. Mūsų strateginis planas dirbti tam, kad per ateinančius šimtą metų išlaikytume žmogiškumą“, – perfrazuodamas vienam iš Kinijos imperatorių priskiriamą aforizmą apibendrino G. Grajauskas.

Kaip jau nusistovėję, intensyviausiai „Esminių mazgų“ veiklos vyksta įsibėgėjus rudeniui.

Paminėjimo nusipelno ir teatre veikiančios Vaikų teatro studija, šiais metais burianti dvi 1–6 klasių mokinių grupes ir vieną 6–12 klasių mokinių grupę, bei ukrainiečių vaikų kūrybiškumo ugdymo studija, veikianti nuo 2022 m. Vaikų teatro studijoje su jaunaisiais teatro mylėtojais dirba net keturi teatro aktoriai, o ukrainiečių vaikų veiklas rengia ir koordinuoja jų tautietė, su šia studija esanti nuo pat jos įsteigimo.

Sezono kulminacija – „TheATRIUM“ festivalis

Baigiantis 89-ajam sezonui, jį vainikuos jau 9-asis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Pernai sulaukęs didžiulio lankytojų srauto savo renginiuose, pasak teatro atstovų, ir šiemet jis bus tikrai vertas dėmesio. „Savo festivaliu jau kažką atrakinome, sunku apibūdinti, kas tiksliai įvyko ir kodėl, bet jau pajutome, kad pilnai pasitikime savimi ir tuo, ką darome, – dalinosi T. Juočys. – Ne tik mes patys pasitikime savimi, bet jaučiamės užsitarnavę ir žiūrovų pasitikėjimą – jie laukia mūsų renginių, yra smalsūs ir atvirai priima mūsų siūlomą festivalio programą. Praėjęs „TheATRIUM“ festivalis išsiskyrė rekordiniais bilietų pardavimais, be to, daug mūsų žiūrovų buvo ne iš Klaipėdos. Tai atskleidžia, kad šis renginys svarbus ne tik mūsų regionui, bet ir visai Lietuvai.“ Ateinančio festivalio programos šviesulių teatro vadovas kol kas neatskleidė, bet intrigavo, kad ji ir šįkart nepaliks abejingų, „jau turime savo favoritų sąrašą tarptautinei „TheATRIUM“ daliai, dėl kai kurių šiuo metu nuožmiai deramės – viską atskleisime po truputį, bet, kaip mums jau įprasta, eisime drąsiai“.

Gegužės mėnesį vyks Lietuvos teatro vitrinos programa, ji tradiciškai išsidėsto savaitės rėmuose ir sutraukia nemažą būrį teatro užsienio profesionalų, norinčių koncentruotai susipažinti su Lietuvos teatro veidu. Atranka į Lietuvos teatro vitriną vyksta rudenį, joje gali dalyvauti visi Lietuvos teatrai ir teatro kūrėjai.

Po vitrinos startuoja festivalio tarptautinė programa. Jos renginiai vyksta lėtesniu tempu, po jų kuriama erdvė žiūrovų ir viešinčių spektaklių kūrėjų susitikimui, apsikeitimui mintimis.

Teatro repertuaras ir bilietai: www.kdt.lt