Keturių valandų darbo savaitė

Premjerė Inga Ruginienė teigia, kad keturių dienų darbo savaitė ateityje yra neišvengiama ir turėtų būti taikoma visuotinai. Tačiau vie­ni verslo atstovai šitokią idėją vadina politiniu futurizmu, kiti sako, jog trumpesnei darbo savaitei dar nesame pasiruošę. Šiandien skaitytojams pateikiame nuomonę, kaip tokią mintį vertina finansų ekspertai – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis sako, jog pasvarstymai trumpinti darbo savaitę nėra nauji nei vadovėliuose, nei praktikoje. Tokia idėja yra netgi populiari, daugelis mūsų tikrai ne­siskųstume ilgesniu savaitgaliu, tačiau, bandant ją įgyvendinti nacionaliniu mastu, lauktų nemažai nepageidautinų šalutinių efektų.

Prieš beveik du dešimtmečius amerikietis verslininkas, investuotojas ir gyvenimo būdo vadybininkas Tim Ferris išleido knygą „4 valandų darbo savaitė“. Taip – keturių valandų, o ne keturių dienų! Ši knyga yra ne praktinių karjeros patarimų rinkinys, o labiau gyvenimo filosofijos minčių kratinys. Autorius siūlo perrašyti „sėkmės“ apibrėžimą, automatizuoti savo darbą, kasdieninėje veikloje atsisakyti 80 proc. neefektyviausių funkcijų bei sutelkti dėmesį tik į likusius 20 proc., duodančių daugiausiai grąžos. Skamba patraukliai, tik ne visai aišku, kaip tokias rekomendacijas pritaikyti chirurgui, ugniagesiui ar autobuso vairuotojui.

Be to, autorius siūlo suprasti, jog „laikas ir laisvė yra svarbiau nei pinigai“, „turtas yra ne tik pinigai, bet ir laisvė daryti, ką nori, kur nori“. 

Tokius patarimus lengviausia dalinti, kai esi sėkmingas verslininkas bei investuotojas, jau uždirbęs kelis milijonus ir gali didžiąją savaitės dalį skirti paplūdimiui, kalnams ar motyvacinių knygų rašymui.

Norint suprasti, kodėl keturių dienų darbo savaitė kol kas yra sunkiai įgyvendinama nacionaliniu mastu, reikia suskirstyti visus darbuotojus į kelis pogrupius. Pirmieji – medikai, mokytojai, ugniagesiai, policininkai ir daugelis kitų – turi atlikti savo darbą nepriklausomai nuo to, kokios trukmės yra oficiali darbo savaitė. Jei medikų darbo laikas sutrumpėtų penktadaliu, ar ligoniams reikėtų dar ilgiau laukti eilėse? Jei mokytojas dirbs tik keturias dienas per savaitę, kas vaikus mokys penktąją? Gydytojų, mokytojų bei daugelio kitų kvalifikuotų specialistų ir taip jau trūksta Lietuvoje, todėl trumpesnė darbo savaitė reikštų prastesnį viešųjų paslaugų prieinamumą ir plataus masto visuomenės praradimus.

Antra dirbančiųjų grupė – eksportuojančiose pramonės bei paslaugų įmonėse dirbantys darbuotojai. Čia didžiausia problema yra tai, jog penktadaliu sutrumpinta darbo savaitė prilygtų penktadaliu padidintoms darbo sąnaudomis. Jei tokiu spartaus darbo savaitės trumpinimo keliu eitų visas pasaulis, mes neturėtume atsilikti. Tačiau taip nėra, o Lietuvos ekonomika yra labai atvira – daugiau nei du trečdalius bend­rojo vidaus produkto (BVP) sudaro prekių ir paslaugų eksportas. Staigus kaštų šuolis (kurio nepasivytų produktyvumo augimas, kad ir kaip to norėtųsi) reikštų prarastas eksporto rinkas, didesnį bankrotų skaičių ir išaugusį nedarbo lygį.

Trečioji grupė darbuotojų yra tie, kurie iš tiesų gali dirbti ir dirba mažiau nei penkias dienas per savaitę. Daug žinių bei patirties turintys konsultantai ar valdybų nariai gali dirbti ir vos kelias valandas per savaitę. Jessica Shy turbūt irgi nekoncertuoja daugiau nei 4 valandas per savaitę. Tačiau tai nereiškia, jog visi šie savo srities profesionalai likusią savaitės dalį tik ilsisi – jie kuria, praktikuojasi, gilina savo kompetencijas, mokosi. 

Yra ir itin konkurencingų bei sėk­mingų įmonių, kuriose darbdavys gali nuspręsti motyvuoti produkty­vius ir talentingus darbuotojus trum­pesne darbo savaite. Bet tam nereikia valstybės reguliavimo.

Galiausiai egzistuoja nemažai valstybinių ar savivaldybės įmonių, kurios yra apsaugotos nuo konkurencijos ir nekovoja dėl eksporto rinkų. Prie šio sąrašo galima priskirti ir, pavyzdžiui, ministerijas bei įvairias kitas valdžios ir priežiūros institucijas. Iš tiesų gali būti, kad verslas ir piliečiai nelabai supyktų – o gal net ir nepastebėtų – jei dalis šių institucijų darytų tai, ką jos daro, mažiau valandų per savaitę.

Tačiau čia visuomenei turėtų kilti kitas natūralus klausimas: jei visos jos gali dirbti ne penkias, o keturias dienas per savaitę, gal Lietuvoje yra šiek tiek per daug valstybės tarnautojų? Gal tuomet geresnė alternatyva yra ne trumpesnė jų darbo savaitė, o mažiau valstybės tarnautojų, mažesnės valstybės biudžeto išlaidos ir gal (leiskite pasvajoti) – mažesni mokesčiai?..

Pasvajojome ir grįžkime prie darbų – daugelis kol kas vis dar penkias dienas per savaitę.

Dr. Nerijus MAČIULIS

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas