Apie klaidas ir jų taisymą

Du svarbiausi politiniai šios sa­vaitės įvykiai tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip ir buvo tikėtasi, Ingai Ru­ginienei nebuvo sunku gauti Sei­mo palaiminimą naujoms parei­goms, 78 parlamentarai pri­tarė, kad ji turi pradėti formuoti Vy­­riausybę. Vos patvirtinta, naujoji Prem­jerė su­sitiko su šalies vadovu ir jau ap­tarė pokyčius Ministrų kabinete. O jų, regis, nors ir nedaug, vis tik bus.

Praktiškai tuo pat metu pilietinės protesto akcijos „Gėdos diena“ atstovai įteikė peticiją Prezidentui Gitanui Nausėdai. Joje išsakomi griežti argumentai, kodėl naujoji valdančioji koalicija yra tiek gėdinga, tiek pavojinga. Beje, galima drąsiai sakyti, jog antradienį išvydome didžiausią protesto mitingą per pastaruosius dešimtmečius. Tačiau nors daugiatūkstantinė minia ir atrodė įspūdingai, vargu, ar šis protestas turės kokios nors įtakos politikams bei šalies vadovams. Kita vertus, jokiu būdu negalima teigti, jog tokios akcijos neturi prasmės – ir politologai, ir viešųjų ryšių ekspertai vieningai pripažįsta, kad tai yra priminimas politikams, jog jų veikla yra stebima, o pilietinė visuomenė aktyviai reiškia savo nuomonę, jai svarbu, kas valdo, kaip valdo ir kokios tendencijos gali išryškėti, esant tokioms politinėms jėgoms. Be to, buvo nutildyti skeptikai, tvirtinę, jog esą dabartinės valdžios kritikai nesugeba atsiplėšti nuo savo kompiuterių ir yra drąsūs tik socialiniuose tinkluose...

Dar pirmadienį Prezidentas paskelbė, kad esą nekeičia pozicijos dėl to, jog „Nemuno aušros“ buvimas koalicijoje yra klaida, tačiau, anot šalies vadovo, dabartinėje situacijoje tokia klaida esanti praktiškai neišvengiama. Jei bent kiek esi susidūręs su logika, sunku suprasti tokius išvedžiojimus. Politikoje dažnai tenka priimti nepatogius sprendimus, dar Tomas Akvinietis rašė, jog neretai politikams tenka rinktis iš dviejų blogybių mažesnę, tačiau jis tik­rai nesakė, kad tai yra „klaidingas pasirinkimas.“ Jei manome ir suprantame, jog kuris nors mūsų pasirinkimas klaidingas – nedarykime jo arba bandykime ištaisyti klaidą, jei jau ji padaryta.

Dabartinėje situacijoje galėtume klaus­ti ar I. Ruginienė nesuklydo ir nepervertino savo galimybių, kai suti­ko vadovauti būtent tokios koalicijos Vyriausybei. Nes tikrai nebus paprasta suformuoti visiems koalicijos partneriams (taip pat ir Prezidentui) tinkantį minist­rų kabinetą, kuris būtų darbingas ir sugebėtų išvengti skandalų. Tuo labiau, kad, svarstant Premjerės kandidatūrą, tiek de­­mokratai, tiek konservatoriai pabrėžė,

jog didžiausią nerimą kelia net ne tai, kad naujoji Vyriausybės vadovė neturi didelės politinės patirties, bet tai, jog ja neabejotinai bandys manipuliuoti tiek tarpusavyje besikumščiuojantys socialdemokratai, tiek koalicijos part­neriai. 

Pavyzdžiui, kol kas sunku suprasti, kodėl „valstiečių“ lyderis Aurelijus Veryga koalicijoje norėjo „tomaševskininkų“ ir net pabrėžtinai pareiškė, kad jiems turėtų atitekti teisė deleguoti teisingumo minist­rą. Kaip ir galima buvo tikėtis, tai papiktino Igną Vėgėlę, kuris, tiesą sakant, atrodė logiškas pretendentas į šio ministro postą. Todėl nieko keisto, kad tiek I. Vėgėlė, tiek Rimas Jankūnas balsavo prieš koalicijos sutartį.

Opozicija atkreipė dėmesį, kad, formuojant koaliciją ir derantis dėl jos sutarties, I. Ruginienė kažkiek buvo nustumta į šalį. Derybos priminė akcininkų susirinkimą, kuris parenka vadovą ir suformuoja jam komandą. Kiek šiuose pasvarstymuose yra tiesos, įsitikinsime, kai sužinosime visas naujųjų ministrų pavardes.

Naujoji Premjerė jau paskelbė, kad neskubės kurti Regio­nų ministerijos, bet pirmiausiai įsteigs atskirą padalinį Vyriausybės kanceliarijoje ir tik paskui svarstys, kuris sprendimas geriausias. Ko gero, tai yra tikrai išmintingas sprendimas dabartinėje situacijoje. Kitas pastebėjimas, deja, liūdnesnis – per derybas dėl koalicijos Kultūros ministerija buvo mėtoma lyg „karšta bulvė“. Nors visos politinės partijos prieš rinkimus be sustojimo trimituoja apie kultūros svarbą, apie tai, kad išmintinga ir nuosekli parama kultūrai yra būtina informacinių karų epochoje, apie autentiškos tapatybės puoselėjimą ir pan. Tačiau, pasirodo, tai yra kone „antrarūšė“ ministerija. Gal todėl šiandien prasmę prarado ir žodžių junginys „politiko kultūra?“

Andrius NAVICKAS