Oro pavojaus sirenos gaudžia dieną ir naktį

Charkivas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, čia dar kur ne kur skveruose guli užsilikęs sniegas. Nėra ko stebėtis – miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai nuo Rusijos sienos nutolę vos 30 kilometrų. 

Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelės įtakos tam, kad so­vietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės bei moks­lo centras ir net vadintas Ma­žąja Maskva, miestas ekonomiškai ėmė smukti. Galimai todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baiminda­mie­si, jog įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybinių priemonių.

Miestas nustebina tuo, kad gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 metų „žiguliukas“ – aprūdijęs, skirtingomis spalvomis nudažytas, bet riedantis. 

Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Pa­klausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, jog dauguma iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo tuščias.

Sutikti ir kalbinti gyventojai teigė, jog, siekdami nemokė­ti mokesčių, darbdaviai labai dažnai žmones įdarbina ne­­oficialiai, o prasidėjus karui to­kie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eu­rų) vienkartinės pašalpos. Mat ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.

Parduotuvės čia irgi daug skurdesnės nei Kyjive ar Lvive. Jų dirba nedaug, nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, o iš vaisių ir daržovių – vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.

Gyvenimas čia yra labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos keli kilometrai nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono. Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, jog, kadangi Charkive gyvena beveik išimtinai rusakalbiai, tai miestas nesipriešins ir juos pasitiks su gėlėmis. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo ukrainiečių gynėjų sunaikinti. Keršydami už „nesvetingumą“, rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius...

Minėtą Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus ir toliau kasdien bombar­duoja.

Kadangi rusų kariams baigėsi brangios ir tiksliai lekiančios raketos, jie dabar šaudo senesnio modelio raketomis, kurios yra netaiklios ir dažnai lekia bet kur. Todėl gyventojai iš namų išeina tik iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką tūno namuose ar slėptuvėse.

Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojai gaudžia dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o pradarius langą, kartais dvelkteli toks parako dūmų tvaikas, jog kuo greičiau norisi langą už­daryti.

Pirmą kartą didelį stresą man teko patirti jau keliaujant iš Kyjivo į Charkivą. Norėdamas šiuo metu išvykti traukiniu iš Ukrainos sostinės, esi priverstas paklusti karo suvaržymams ir išgyventi keistą susidvejinimo būseną. Praėjęs išsamų kariškių patikrinimą, patenki į centrinę geležinkelio stotį ir automatiškai tampi pabėgėliu. Sto­ty­je neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems yra dalijami maisto paketai, pasiūloma vandens, arbatos, kavos.

Mamoms su vaikais ir neįgaliesiems skiriamas įvairesnis maistas, jie įlei­džiami į kitas patalpas. 

Viduje neleidžiama nieko fotografuo­ti ar filmuoti, o sutemus draudžiama uždegti šviesas. Ir vos tik Kyjive nuskamba pavojaus sirenos, stotyje šviesos išjungiamos, kad priešui šis pastatas taptų nematomas, stebint iš žval­gybinių satelitų.

Tiesa, nedidelės lemputės žybsi prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto linijos. Tų, kurie, kaip aš, nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkivą, kurio keli miegamieji rajonai yra nuo Rusijos sienos nutolę vos 20 km, įsėda vos keliolika žmonių.

Aštuntame vagone, be manęs, važiuoja dar dvi merginos. Įsikalbame ir jos pasisako, jog, nuvežusios vaikus pas gi­­mines į Vakarų Ukrainą, nusprendė grįž­ti pas vyrus bei senyvus tėvus ir likti kartu su jais. Viena mergina ragina nebijoti, sako, kad Charkive kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procen­tas gyventojų, ir primena, jog per auto­įvykius taikos metu taip pat nemažai žmonių žūsta.

Kita mergina mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina, sakyčiau, nevykusiu juokeliu: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkive, visada yra 50 pro­centų tiki­mybės, kad namo grįši svei­kas”...

Taip „padrąsintas”, apgraibomis susirandu savo kupe. Apgraibomis todėl, jog traukinyje irgi išjungtos visos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima tik telefonu. Bet vė­liau paprašoma žibintuvėlių ir juose nejungti.

Taip patamsyje tenka klotis lovą ir eiti į tualetą plautis dantų. Nori nenori apima jausmas tarsi keliautumei traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.

Šviečiant Kyjivo priemiesčių žiburiams, kupe dar yra šiokia tokia šviesa, bet vėliau įsivyrauja aklinas juo­dumas. Mat tamsoje skendi ne tik visos pravažiuojamos gyvenvietės, bet ir traukinių sto­telės... 

Traukiniui sustojus, girdisi, kad į kaž­­kokį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą nieko nesimato. Keis­ta ir tai, jog šiaip gyvenime sunkiai užmiegu prie degančios šviesos, o dabar, net ir esant aklinai tamsai, miegas, deja, visiškai neima. Pratraukiu užuolaidos kampelį ir, lekiant traukiniui, žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – mėnulį. Šis – jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai. Pa­galvoju: gal ir mėnulis specialiai pri­temdė savo spindesį, gal ir jis yra traukinio vaiduok­lio bičiulis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.