Kyjive gyvenimas nėra saugus

Kyjive dieną ir naktį kas kelias valandas girdisi oro pavojus signalai bei raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad išeiti draudžiama net kelias paras, tad prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau.

Kraupūs karo vaizdai

Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, bet labiausiai stresą kelia ataidintis bombardavimų dundesys iš Kyjivo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta gyvenvietėse, esančiose už 30–50 kilo­met­rų nuo sostinės.

Aršiausios kovos vyksta Ir­pi­nės, Bučos, Hostomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hostomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palej­čuku. Jis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o praėjusį ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hos­tomelį įnirtingai atakavo ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kyjivą.

Ukrainiečių kariai susprogdi­no tiltą per Irpinės upę ir užtvankas, jog pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkovoję vieną kaimą, ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų „orkos“ išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Su­šau­dė ir Hostomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms ve­žiojo vaistus, maistą bei humanitarinius siuntinius. Dvasininkas sakė netikėjęs, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus, šven­tikas vis vien ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigų. Cerkvė kol kas rimtai nenu­kentėjo, tik išdužo dalis langų ir sienos yra pažeistos skeveld­rų.

„Rusija nori atkurti tarybų sąjungą. Užgrobusi Ukrainą, ma­nau, pultų ir Baltijos šalis. Jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – sakė šventikas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, kad pusantro kilo­metro nuo hostelio yra namas, kurį apgriovė raketos spro­gi­mas, nuskubėjau tenai. Prie na­mo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti pavardės, papasakojo, jog trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena iš jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, ant­ra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio keturiolikto aukšto butą.

„Tai buvo mano kaimynas, 84-erių pasiligojęs pensininkas, kuris, pa­skelbus oro pavojų, atsisakė leistis į slėptuvę. Jei būčiau likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino vyras. 

Su­s­ki­lus namo sienoms, visi gyventojai apsistojo gretimos mokyklos spor­to salėje.

Krisdama raketa suskilo į dvi dalis, ir mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai iš­mušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – sakė vyriškis.

Norint patekti į laiptinę, reikia visų pirma praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą. Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti plytų bei cemento nuolaužomis, taip, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto. 

Į jį įžengus, dvelkteli šaltas vėjo gūsis – galimai dėl skersvėjo išgriuvus visiems langams. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nukritęs lygintuvas, marškiniai, kurie turbūt buvo padėti ant lentos lyginimui. Virtuvėje ant grindų sukritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puskepalis duonos, šiukšlių kibiras. Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, mėtosi rūbai, knygos, patalynė. Ant sienos vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla... 

Gynėjas panoro padėkoti Lietuvai

Antra pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu buvo visai kitokia, irgi palikusi gilų įspūdį, tačiau šį kartą – teigiamą, šiltą. 36-erių TGP narys Aleksejus Pro­cho­rovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikštant po Kyjivą, beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimties.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriauto namo, TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, bet į mane pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gy­nėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to nurodė parodyti telefoną bei fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų. 

Iš pradžių gana griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kyjive nedaug likusių žurnalistų atstovauja didelėms pasaulinėms agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.

Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos Europos Sąjungos paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės. Jis papasakojo esąs trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbęs automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikametę dukrą, o žmona Irina netrukus turi gimdyti dar vieną dukrelę. Jau pirmą karo dieną Aleksejus jas išgabeno į Lvivą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir sostinėje ėmė statyti barikadas. 

Po pokalbio vyriškis netikėtai pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant dar labiau netikėtai panoro išsakyti padėką lietuviams: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, bet tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, gink­lų, ginklų. Ir žinokite: mes nepasiduosime! Kausimės už kiekvieną Kyjivo centi­metrą. Kausimės iki pas­kutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo. Ir nugalėsime. Slava Ukraini!“

Diplomato žmona verda gynėjams sriubas

Kyjivo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, su kuria pokalbis tapo savotišku atsakymu, kodėl daug gausesnės agresoriaus pajėgos negali įveik­ti ukrainiečių tautos. 

73-ejų Olgai Kasyanenko būtina daryti skubų širdies kraujagyslių šuntavimą ir keisti vožtuvus. Tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę – ji ruošia karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariams.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – pasakojo moteris.

Diplomatas vyras pernai mirė po sunkios ligos, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra – po netikėtai ištikusio insulto.

„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys. Bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, – nusišypsojo moteris ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Uk­­rainos pergale.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.