Neišmoktos valdžios pamokos – nykstantis rajonas

Ir ekonomistai, ir įvairių sričių apžvalgininkai vienu balsu tvirtina, jog nors Lietuva yra maža šalis, atskirtis tarp regionų yra akivaizdi. O norint, kad sustingę regionai atsigautų, jiems reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų.

„Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, jog dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks“, - netgi įspėja Seimo narys Kęstutis Masiulis.

Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analitikai įsitikinę, jog atskirties problemą kur kas tiks­liau apibūdina atskirtis ne tarp miestų ir regionų, o tarp ekonomiškai aktyvių ir stagnuojančių savivaldybių.

Liepos pradžioje visuomenei pristatyta LLRI atlikta analizė „Atlyginimai, nedarbas ir socialinės pašalpos gavėjai – skirtumai tarp savivaldybių” tik dar kartą parodė, jog atskirtis tarp savivaldybių išlieka didelė, o socialiniai rodikliai gerėja netolygiai. Skirtumai tarp regionų yra didžiuliai: nedarbo lygis kai kuriose savivaldybėse skiriasi tris kartus, pašalpų gavėjų – 23 kartais, o vidutinis atlyginimas – šimtais eurų.

LLRI skelbia, kad vidutinis atlyginimas šalyje pernai augo 9 proc. ir viršijo 600 eurų į rankas, tačiau net penktadalyje šalies savivaldy­bių žmonės vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 500 Eur (atskaičius mokesčius). Tarp jų pateko ir Šilalės rajonas. Tiesa, remiantis analize, vidu­tinis mė­nesio atlyginimas į rankas mūsų rajone 2016 m., lyginant su 2015-aisiais, išaugo net 12,5 proc.: pernai vidutiniškai į rankas žmonės gavo 492 Eur per mėnesį. Tačiau, nepaisant šito, vidutinis atlyginimas Šilalėje buvo gerokai mažesnis nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje.

Ne ką geresnė situacija ir Tauragės rajone, kur vidutiniškai  į rankas žmonės uždirbo 494 Eur per mėnesį.

Darbo 2016 m. Šilalės rajone neturėjo 7,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų – tai šiek tiek mažiau nei šalies vidurkis (8,1 proc.). Guodžia dar ir tai, jog šioje srityje rajono rezultatai yra geresni, pa­lyginus, pavyzdžiui, su Ig­na­linos rajono savivaldybe, kurioje nedarbas siekia 15,4 proc.

Kita vertus, bedarbystės statistiką mūsų rajone greičiausiai gražina objektyvios priežastys: kai didžioji dalis

darbingo amžiaus žmonių iš­vy­ko geresnio gyvenimo ieš­ko­ti į užsienį, nebeliko ir besi­­re­gist­ruo­jančiųjų Darbo bir­­žo­­je.

LLRI duomenimis, sociali­nės pašalpos Šilalės rajone pernai buvo mokamos 3,7 proc. gyventojų (šalies vidurkis – 3 proc.).

„Pastebima, kad savivaldybių socialiniai rodikliai dažnai yra tiesiogiai susiję su investicijų lygiu. Tai matyti ir Šilalėje. 2015 m. pabaigoje vienam Šilalės gyventojui teko vos 5 Eur sukauptų investicijų iš užsienio. Mažiau tokių investicijų pritraukė tik Rietavo ir Lazdijų savivaldybės. Investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą Šilalės rajone taip pat buvo palyginti ma­žai – 521 Eur (šalies vidurkis – 2020 Eur gyventojui).

Tačiau geresnio gyvenimo galima tikėtis, tik sutelkus jėgas pritraukti investuotojus, sukuriant kuo palankesnes sąlygas veikti verslui”, – teigia LLRI analitikė Aistė Če­pukaitė.

Jei šioje srityje lygintume save su kaimynais, rezultatas akivaizdžiai ne mūsų rajono naudai ir atrodome tik­rai apgailėtinai: tarkime, vie­nam Tau­ragės gyventojui 2015 m. pabaigoje teko 565 Eur tiesioginių užsienio investici­jų, o investicijų į ilgalaikį materia­lųjį turtą - 1001 Eur.

Anot LLRI prezidento Žil­vi­no Šilėno, tai, jog net ket­virtadalyje savivaldybių sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko mažiau kaip 100 Eur, ir ši investicijų atskirtis didėja, kelia nerimą. Regionuose gyvenimas sparčiau gerės tik tada, kai šie sugebės pritraukti investicijų – tiek užsienio, tiek vietos. Tai ir centrinės, ir vietos valdžios pareiga.

„Centrinė valdžia turėtų nebeapmokestinti investicijų, tai yra netaikyti pelno mokesčio visam reinvestuojamam pelnui. Tačiau dėl investicijų turi konkuruoti ir pačios savivaldybės. Bendraudami su verslu, girdime daug istorijų, kai planai statyti gamyk­lą buvo perkelti į kitą šalį dėl biurokratinių kliūčių, tokių kaip leidimų statybai išdavimo vilkinimas, ilgai užtrukęs žemės paskirties keitimas ir t.t. Ir nesvarbu, kas sukūrė tas kliūtis – vietos ar centrinė valdžia. Jei vietos valdžia iš tiesų nori padidinti atlyginimus, pirmiausia turi paklausti savęs: ar tikrai viską padarėme, jog investicijos ateitų būtent į mūsų rajoną”, – sako Ž. Šilėnas.

Deja, nieko guodžiančio ir kitose srityse. To paties LLRI sudarytame 2016 m. Lietuvos savivaldybių indekse Šilalės savivaldybė kapanojasi pačiame gale: mūsų rajonas tarp 54 mažųjų savivaldybių dalijasi 49-50 vieta su Anykščiais.

„Lietuvoje savivalda yra silp­na, įgaliojimai ir galios – ribotos. Gana skurdūs biudžetai, beveik neegzistuojan­čios galimybės nustatyti pa­t­rauk­les­nius mokesčių tari­fus – visa tai suvaržo savivaldy­bių gali­mybes pritraukti investuotojus bei gyventojus. Ži­noma, cha­rizmatiški, talentingi ir pat-

riotiški savivaldybių darbuotojai gali pasiekti labai daug net ir su ribotais finan­siniais ištekliais“, - teigia „Swed­bank“ vyriausiasis ekono­mis­tas dr. Nerijus Mačiulis. 

Galima būtų su juo diskutuoti tik dėl vieno: ko jau ko, bet patriotizmo stokos mūsų merui tikrai neprikiši. Tik, pasirodo, žaidimuose iškovotų titulų neužtenka, norint, kad rajone dar likę gyventi žmonės jaustųsi oriai.

Tik faktai: 

2016 m. šalyje vidutinis mėnesio atlyginimas į rankas bu­vo 602 Eur. Skirtumai savi­val­dybėse: nuo 685 Eur į ran­kas Vilniuje iki 451 Eur Šal­čininkuose.

2016 m. šalies vidutinis nedarbo lygis buvo 8,1 proc. Skir­tumai savivaldybėse: nuo 4,8 proc. Elektrėnuose iki 15,4 proc. Ignalinos r.

Vidutiniškai tiesioginių užsienio investicijų (2015 m. pabaigoje) vienam šalies gyventojui teko 4673 Eur – nuo 1 Eur Rietavo sav. iki 16 tūkst. 729 Eur Vilniaus mieste.

Materialinės investicijos vienam šalies gyventojui (2015 m. pabaigoje) vidutiniškai siekė 2020 Eur. Skirtumai savivaldybėse: nuo 373 Eur Skuo­­do r. iki 5344 Eur Alytuje.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.