Dažniausiai tenka aiškintis žemės ir turto paveldėjimo klausimus

Šilališkiai išgirdo ir įsidėmėjo informaciją apie artėjan­čią žemės reformos pabaigą – tai patvirtina prieš pu­sant­­ros savaitės Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pri­ėmi­mo laukusi eilė ir vienas po kito skambėję klausimai dėl že­mės nuomos bei įsigijimo. Tačiau kiekvieną kartą atsi­randa ir tokių teisinių problemų, kurias išnarplioti neleng­va net juridinio darbo patirties turinčiam parlamentarui.  

Susirūpino Balsių gyventojai 

Pasiklausius Seimo nario konsultacijų, tenka daryti išvadą, kad žmonės turi labai daug net nuo „anų laikų“ susikaupusių problemų ir nebando savo reikalų tvarkyti tol, kol gyvenimas neįvaro į kampą.

Šilų kaime gyvenantis A. B. žeme susirūpino tuomet, kai pamatė, jog svetimi šienauja daug metų jo tvarkomą paupį.

„Gyvename ant senelio žemės, bet natūra mums jos negrąžino – tik namų valdą, sakė, jog prie upelio yra 5 metrų apsauginė zona. Dabar žiūrime, kad ten, kur mes išrovėme krūmus, sukultūrinome žemę, jau šeimininkauja kitas žmogus. Jei mums nedavė, kodėl atidavė kitiems?“ - stebėjosi žmogus.

Patikrinus duomenis ir įver­tinus vietovę internete skel­biamuose žemėlapiuose, paaiškėjo, jog toje vietoje yra numatyta žemė namų valdoms.

„Patys kalti, kad anksčiau neparašėte prašymo išsipirkti tą žemę - vieta graži ir gera, o 25 arai ne toks mažas sklypelis, kad liktų be savinin­ko“, - sakė Seimo narys.

Kitas Šilų kaimo gyventojas atskubėjo klausti, kaip galėjo padidėti jo nuomojamos valstybinės žemės sklypas. Žmogus turi leidimą laikinai naudotis laisva valstybine žeme. Atlikus geodezinius matavimus, buvo nustatyta, kad jos yra 17 arų.

„Dabar Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas man sako, kad ten yra 20 arų. Niekas negali paaiškinti, kodėl. Man atrodo, jog primatavo kelią ir dėl to reikalauja daugiau mokėti mokesčių – kito paaiškinimo neturiu, nes plėstis sklypui nėra kur: iš visų pusių miškas arba kelias“, - skundėsi balsiškis.

R. Žemaitaitis paaiškino, kad valstybė buvo užsakiusi atlikti visos Balsių teritorijos geodezinius matavimus, todėl, patikslinus valstybinės žemės plotą, galėjo atsirasti papildomi keli arai. Seimo narys prašė Žemėtvarkos skyriaus vedėją peržiūrėti nerimaujančio žemės nuomotojo dokumentus, kad žmogui neliktų abejonių dėl žemės nuomos mokesčio.

Netekę žemės turėtų emigruoti? 

Tiesiai iš Klaipėdos ligoninės pas Seimo narį atskubėjo labai susijaudinęs Kelmės rajono gyventojas. Severėnų kaime jau keli metai jo gyvenimo draugė nuomoja iš valstybės du žemės sklypus. Perėmė juos iš anksčiau nuomojusių draugų, žemėtvarkininkai išdavė leidimą laikinai naudotis valstybine žeme. Leidime nurodyta, jog, nepranešus apie atsisakymą žemę dirbti, jis kasmet bus pratęsiamas. Šeima ūkininkauja, žemė jiems labai reikalinga, bet šiemet staiga pamatė, kad lauką šienauja jau kiti ūkininkai.

„Kaimynė buvo gavusi laišką iš Žemėtvarkos tarnybos – ją kvietė į projekto svarstymą, o mums niekas nepranešė, kad atims sklypus. Žemė ribojasi su nuosavu sklypu, bet jau būtų kvietę ribų suderinti.

Dabar liks vienintelė išeitis – parduoti ūkį ir dingti iš Lietuvos. Draugė laukiasi, negali nervintis, aš sergu – tyrimai po tyrimų, o ligos vis tiek neranda. Nebežinome, kaip toliau gyventi“, - susijaudinęs skundėsi kelmiškis.

Perskaitęs leidimą naudotis valstybine žeme, kuriame išties nurodyta, jog, neatsisakius dirbti žemę, jos naudojimo terminas kasmet bus pratęsiamas, R. Žemaitaitis pripažino, kad Žemėtvarkos skyrius negalėjo savavališkai nutraukti valstybinės žemės nuomos sutarties. Tačiau pirmiausia žmogui reikėtų nuvykti į Kelmę ir išsiaiškinti, kas atsitiko.

Žemės grąžinimu susirūpino ir šilališkė I. Z., atsinešusi pas Seimo narį dar 1924 metais J. Z. vardu išduotą žemės nuosavybės dokumentą. Nors jis lengvai įskaitomas, anų laikų juridinė kalba šiandieniniams žmonėms sunkiai suprantama, todėl kiek­vienas, išanalizavęs dokumento įrašus, skirtingai nurodo J. Z. priklausiusį žemės plotą.

„Grąžino 4,75 hektarus, bet sakė, kad galėjome turėti ar 7 ha. Jei tikrai, būtų gaila prarasti“, - svarstė moteris.

Tačiau Seimo narys patikino, kad nuosavybę atkūrę žemėtvarkininkai šilališkių neapgavo - nuosavybės dokumente nurodyta, jog J. Z. priklausė ne 7 ha, o tik viena septintoji bendro žemės ploto, kurį jis turėjo kartu su kitais žemės bendrasavininkiais.

Nenori imti paveldėto turto

Vytogaloje, tėvų sodyboje, jau 20 metų gyvenanti E. V. susirūpino deklaruoti gyvenamąją vietą, mat moteris girdėjo, kad to nepadarius, nuo ateinančių metų valstybė neteiks jokios socialinės paramos.  Nors gyvena tėvų sodyboje, broliai nesutinka, jog ji ten būtų deklaruota, nors vytogališkė yra įsitikinusi, kad ketvirtadalis mirusių tėvų nekilnojamojo turto priklauso ir jai.

„Aš prižiūriu sodybą, remontuoju namą, net už atliekų išvežimą moku, o jie nieko nedaro ir dar norėtų mane iš tų namų išvyti. Brolis savo vardu įteisino nuosavybę, nors aš dalies niekada neatsisakiau“, - skundėsi moteris.

Ji įtikinėjo, jog turto jai nereikia, tik galimybės deklaruoti gyvenamąją vietą. Tačiau, remiantis įstatymais, pirmiausia būtina įteisinti paveldėjimą, nes kitaip įgyvendinti savo teisių į jį moteris negalės. Kam priklauso tėvų sodyba, gali patvirtinti tik Registrų centro išduotas dokumentas. Moteriai grįžus su pluošteliu popierių, paaiškėjo, kad E. V. nėra priėmusi tėvų palikimo, todėl pirmiausia reikia kreiptis į teismą dėl paveldėjimo termino atsta­tymo.

Nepalyginamai sudėtingesnė šilališkio S. N. problema. Mirus giminaitei, butą ir sodą dalinasi penki paveldėtojai. Vienas jau miręs, o jo sūnus gyvena Rusijoje ir į kvietimą įsiteisinti savo dalį neatsiliepia. Paveldėto turto nėra kam tvarkyti, todėl kiti keturi savininkai norėtų jį parduoti. Tačiau nė vienas notaras tokio sandorio netvirtina.

„Kaip priversti žmogų atvykti ir įsiteisinti paveldėtą turtą arba jo atsisakyti? Ką daryti kitiems keturiems paveldėtojams? Nuo mirties jau praėjo septyni mėnesiai. Specialiai laukėme, nes Rusijoje paveldėjimui priimti yra nustatytas šešių mėnesių terminas, bet žmogus į Lietuvą nevažiuoja ir savo artimiesiems neduoda įgaliojimo tvarkyti turtinius reikalus“, - sakė Šilalės gyventojas.

Išsiaiškinti, kas galėtų perimti nepaveldėtą turto dalį ir kokių dokumentų reikia, kad notarai tvirtintų pirki­mo-pardavimo sandorį, prireikė net kelių valandų. Notarų rūmų prezidentas patvirtino, jog tokio atvejo Lietuvoje iki šiol nėra buvę, todėl ir veiksmų praktika neaiški. Pasiūlyta dar kartą kreiptis į notarus ir jų atsisakymą skųsti teismui – tik jis galėtų įpareigoti notarus tvirtinti tokį sandorį.

Kaltinėniškė S. K. irgi atėjo pasimetusi: nežino, kaip išspręsti dar 1981 m. kilusią problemą. Tuo metu jos mama skyrėsi su vyru, antstoliai pareikalavo 8100 rublių nesumokėtų alimentų. Vaikų tėvas pinigų neturėjo, todėl buvo areštuotas šeimos namas. Dabar tėvas sutinka jį perleisti savo vaikams, bet niekas nežino, kur kreiptis, jog turto areštas būtų nuimtas. Tuo labiau, kad per tą laiką antstoliai ne kartą keitėsi, neaišku, kam yra perduoti skolos išieškojimo dokumentai.

Pasidomėjus paaiškėjo, jog skolos išieškojimo dokumentus turi tas pats antstolis, kuris ir areštavo turtą, tad tereikia kreiptis į notarą ir sudaryti dovanojimo sutartį.

Tai anaiptol ne visi klausimai, kuriuos Šilalėje šįkart teko aiškintis Seimo nariui. Pusdienio visoms rinkėjų problemoms išspręsti, žinoma, neužtenka, todėl darbas tęsiasi Seime. Ir ne visada rezultatas būna toks, kokio tikisi pagalbos prašantys žmonės. Nieko nepadarysi – gyvenimas nėra pageidavimų koncertas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.