Rugpjūčio 14 d., 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ“, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tomo Ambrozaičio atliks M. K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, taip pat jo monumentalųjį kūrinį „De profundis“.

Prisidėdamas prie Vyriausybės programos, skirtos Čiurlionio metams paminėti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato išskirtinį ir labai lauktą koncertą. Maestro Tomas Ambrozaitis džiaugiasi, kad šis koncertas klausytojams atskleis pačius ryškiausius ir emociškai galingiausius Čiurlionio kūrinius. „M. K. Čiurlionio muzika man yra labai artima. Šiemet, minint Čiurlionio metus, labai smagu, kad šios muzikos bus tiek daug, ir mes su orkestru galėsime prisidėti prie jos garsinimo. Kiekvienas Čiurlionio kūrinys turi savo unikalų skambesį ir įspūdį. Tai muzika, kuri atskleidžia ne tik tautos dvasią, bet ir pasakoja apie mūsų krašto gamtos unikalų grožį bei emocijas. Tai kone mūsų tautos paveldas“.

Simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, kurios bus atliekamos koncerte, – tai kūriniai, kuriuose Čiurlionis ypatingai susieja gamtos vaizdus su žmogaus emocijomis. „Miške“ Čiurlionis perteikia tylią miško magiją ir paslaptį, o „Jūra“ – dramatišką jūros jėgą bei neaprėpiamą begalybę. Tomas Ambrozaitis apie šiuos kūrinius pasakoja: „Tai muzika, kupina polėkio, su dramatiškomis kulminacijomis ir nepaprasta emocine galia. Žaviuosi, kaip Čiurlionis sugeba muzikos pagalba pavaizduoti gamtos elementus – mišką, jūrą, vėją, audras.“

Poema „Jūra“ bus atlikta pagal Eduardo Balsio redakciją, parengtą jau po Čiurlionio mirties. Tomas Ambrozaitis dalinasi savo įspūdžiais: „Man labai įdomu atlikti būtent šią redakciją, nes Balsio orkestruotė labai subtiliai išryškina Čiurlionio muziką. Tai labai švelni, tačiau galinga ir išraiškinga orkestruotė, kuri taip pat parodo ir Čiurlionio kūrybos išskirtinumą. Mūsų tikslas – perteikti Čiurlionio kūrybos esmę taip, kad klausytojai pajustų šio genijaus dvasią.“

Įdomu, jog „Jūra“ buvo atlikta Palangoje, ir, pasak T. Ambrozaičio, koncerte klausytojai galėjo pasidžiaugti šiuo kūriniu ne tik kaip muzika, bet ir kaip tautos dvasios išraiška. „Po koncerto profesorius Vytautas Landsbergis pasveikino mūsų orkestrą su puikiu pasirodymu ir pateikė vertingų pastabų. Tikiuosi, kad rugpjūčio 14 d. mūsų klausytojams dovanosime dar vieną puikų Čiurlionio muzikos paveikslą.“

Tomas Ambrozaitis ragina žiūrovus, kurie klausys Čiurlionio muzikos, nebijoti pasinerti į šios muzikos emocinį pasaulį. „Čiurlionio kūriniai turi ypatingą gebėjimą perteikti jausmus ir įspūdžius. Tai bus ypatingas, lietuviškas vakaras, kupinas jausmų ir emocijų.“

Bilietai į Klaipėdos festivalio koncertą sparčiai tirpsta, tad kviečiame paskubėti juos įsigyti. Nepraleiskite šio išskirtinio vakaro su Čiurlionio muzika, kuri atveria duris į lietuviškos muzikos sielą ir suteikia unikalią muzikinę patirtį.

KVMT inform.

Neteko girdėti, kad nors viena kita tauta turėtų tradiciją, minint savo Valstybės dieną, vakare sutartinai giedoti šalies himną. Tačiau lietu­viai jį gieda ne tik savo Tėvynėje, bet ir tose šalyse, kuriose tuo metu yra. Daugybė užsieniečių tuo žavisi ir netgi pavydi. Tačiau, nors Valstybės dienos vakare viešoji erdvė prisi­pildo viltingą vienybę liudijančiais vaizdais, netrukus ateina liepos 7-oji, o tada tenka vėl sugrįžti į bar­nių, patyčių, neteisybės ir net neapykantos sklidiną tikrovę...

Pastaruoju metu keisčiausias, švelniai tariant, politinis konfliktas vis dar vyksta Krašto apsaugos ministerijoje. Jau rašėme, jog karinės žvalgybos vadovui iki kadencijos pabaigos likus keliems mėnesiams, ministrė jį nušalino nuo pareigų ir perkėlė į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą. Taip, ji tikrai neprivalo siūlyti tos pačios kandidatūros kitai kadencijai. Tuo labiau, jei yra kokių nors asmeninių „kibirkščių“. Tačiau vieno svarbiausių žvalgų atleidimas tokiu būdu, kai siekiame, kad šalies gynybinės pajėgos atrodytų stiprios ir vieningos, atrodo lyg dovana mūsų valstybės priešams. Nebent būtų paaiškėję, kad Elegijus Paulavičius nesugeba tinkamai atlikti svarbių pareigų arba, kas būtų didžiausias smūgis, yra veikiamas iš išorės. Tačiau iš įvairių partijų atstovų sudarytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jokio realaus pagrindo, kodėl E. Paulavičius turėjo būti skubotai atleistas, nerado. Todėl nenuostabu, jog pasigirdo svarstymų, kad tokį prašymą ministrei galėjo pateikti Prezidentas, kuris esą turi planų visur „padėti“ jam paklusnius pareigūnus. Tokias versijas dar gimdo ir ministrės Dovilės Šakalienės keista konfrontacinė pozicija bei labai arogantiškas bendravimas su kolegomis Seime.

Tačiau gali būti, jog ministrė tiesiog „paslydo ant banano žievės“. Galbūt „užliūliuota“ pirmą pusmetį girdėtų palankių tiek pozicijos, tiek opozicijos vertinimų, nusprendė, kad gali nepaisyti formalių taisyklių, tuo labiau, kai turi tvirtą Prezidento užnugarį. Tačiau E. Paulavičiaus skandalas yra smūgis Lietuvos nacionaliniam saugumui ir tarptautinei reputacijai. Taip pat palieka pavojingą potencialių būsimų priešpriešų krašto apsaugos sistemoje židinį. Nes jis negęsta – ministrė pareiškė nepaisysianti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymo grąžinti į pareigas karinės žvalgybos vadą, kol, anot jos, nesibaigs tyrimas. Tad belieka laukti. 

Antradienį protesto mitingas, pasibaigęs skanduote „Paluckas bailys“ nenustebino. Prie Vyriausybės susirinkę žmonės surengė mitingą dėl Premjero Gintauto Palucko buvusio ir esamo verslo, valdančiosios koalicijos veiksmų. Maždaug 2 tūkst. žmonių reikalavo, jog Ministras Pirmininkas pateiktų aiškius atsakymus apie savo buvusį ir dabartį verslą, nutrauktų koaliciją su „Nemuno aušra“, sustabdytų iniciatyvas, kuriomis siekiama palengvinti į „čekiukų“ skandalą įsivėlusių politikų atsakomybę, o jei atsakymai nebus išsamūs ar skaidrūs, reikalavo jo atsistatydinimo. Panašūs mitingai vyko ką tik suformavus Vyriausybę. Tik tada G. Paluckas juose išdrįso pasirodyti ir net sakė, kad nieko tokio, jei kadencijos pradžia prasideda švilpimais, svarbiausia pasiekti, kad jos pabaigoje nepasitikėjimo šūksniai virstų dėkojančiais plojimais. Kol kas nepanašu, jog Premjeras artėja tokio tikslo link. Ir ne tik mitingas Vilniuje tai rodo, bet ir prastėjantys reitingai... 

Mitingai demokratinėse valstybėse yra įprastas dalykas. Deja, Lietuvos politikai turi įprotį ne bandyti suprasti protestuojančius, mėginti tirpdyti jų nepasitenkinimą, bet reaguoti sarkazmu ar net patyčiomis. Natūralu, jog Prezidentas ir jo komanda nepritaria mitinguojančių teiginiams, tačiau ar turi teisę Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas viešai tyčiotis iš pilietinį susirūpinimą demonstruojančių žmonių? 

Praėjusioje kadencijoje valdantieji irgi panašiai reagavo į prieš juos nukreiptus protestus, o toks jų elgesys buvo vadinamas arogancija. Dabar Prezidento vardu išgirdome itin arogantiškus ir priešpriešą kurstančius teiginius. Todėl ir atrodo, kad iš Daukanto aikštės pasigirstantys raginimai susitelkti vienybei skamba veid­mainiškai...

Kol politikai riejasi ir svaidosi kaltinimais, ligoninėje mirė dar vienas paauglys, apsinuodijęs narkotinėmis medžiagomis. Skaudi tragedija ir kartu dar vienas perspėjimas, kad tikrai yra labai sudėtingų problemų, vardan kurių dera susitelkti. Ir čia nepakanka griežtesnio tėvų moralo, prevencinių pokalbių mokykloje ar vienkartinių policijos akcijų. Privaloma ieškoti konkrečių būdų, kaip užkardyti naujųjų sintetinių narkotikų pasiūlą. Yra geroji kitų valstybių patirtis, turime stiprinti jau veikiančias į paauglius orientuotas prevencines programas, investuoti į sveiko laisvalaikio infrast­ruktūrą ir kt.

Tačiau tikras problemas spręsti yra sunku, ir čia mažai padeda pozavimas prieš kameras. Todėl, deja, greičiausiai ir toliau politikoje vyraus patyčiomis sustip­rinti žodžių karai. Ir juos galima vadinti savotiška politikų priklausomybe. O sveikti priklausomi žmonės, kaip tvirtina specialistai, pradeda tik tada, kai pasiekia dugną...

Andrius NAVICKAS

Saulėtais rytais važiuojant pro Vytogalą, negali atitraukti akių nuo mė­lyno lyg vasaros dangus linų lauko. Tačiau šie augalai Lietuvoje jau tapo retenybe, nes, sumažinus paramą, beveik nebeliko juos auginančių. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Šių metų birželį, palyginti su geguže, vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,3 proc. Kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, labiausiai pabrango mėsos konservai, kakava ir šokolado milteliai, jautiena ir veršiena, kūdikių maistas, vaisių bei daržovių sultys. Tiesa, nurodoma, jog atpigo ledai, riešutai, jūros gėrybės, šokoladas ir desertai kakavos pagrindu.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Liepos 5–6 d. Estijos Paikuse trasoje įvyko antrasis Baltijos enduro čempionato etapas, kuris šiemet atnešė istorinį laimėjimą Lietuvai. Pirmą kartą čia triumfavo ši­lališkis N. Jucius, Estijos pelkėse aplenkęs visą enduro elitą ir nugalėjęs varžovus. 

Tai – neeilinis pasiekimas ne tik pačiam sportininkui, bet ir visai Lietuvos enduro bend­ruomenei. Paikuse trasa garsėja kaip viena sudėtingiausių Baltijos šalyse: smėlingas ir klampus gruntas bei permainingos oro sąlygos nuolat tikrina sportininkų ištvermę, koncentraciją bei techninius gebėjimus, o pelkėti testų ruožai dažnai tampa klampūs, ypač po lietaus – čia tenka kovoti ne tik su technika, bet ir su savo jėgomis. Tačiau šiemet net sudėtinga danga, varginantis lietus ir netikėtas sveikatos iššūkis nesutrukdė N. Juciui pasiekti pergalės.

„Nelengvas riešutėlis laimėti Baltijos enduro čempionato Estijos etapą – reikėjo maksimaliai išnaudoti savo įgūdžius. Turėjau danties skausmą nuo pat penktadienio, tai dar pridėjo didesnių emocinių bei fizinių išgyvenimų, tačiau, kaip sakoma, kas nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Labai džiaugiuosi laimėjimu“, – po varžybų kalbėjo N. Jucius.

Varžybose dalyvavo stip­riausi enduro meistrai iš Lietuvos, Lat­vijos, Estijos, taip pat Suomijos ir Švedijos. Konkurencija buvo įnirtinga – pirmąją dieną N. Jucius laimėjo vos 0,4 sekundės persvara, o tai akivaizdžiai iliust­ruoja aukštą varžybų lygį. Antrąją dieną visą laiką pylė lietus, kuris trasą pavertė tik­ru išbandymu net ir labiausiai patyrusiems motociklininkams. 

Ši pergalė tampa dar reikš­mingesnė, ži­nant, jog Paikuse trasa iki šiol nebuvo palanki lietuviams. Tai ne tik sportinis, bet ir psichologinis barjeras, kurį N. Jucius sugriovė su pasi­didžiavimu.

Baltijos enduro čempionato finalas vyks rugsėjo 20–21 d. Lietuvoje, Uoginių auto-moto sporto trasoje. Ten ir paaiškės, kas taps šių metų Baltijos čempio­nu. Tačiau jau dabar aišku viena: N. Jucius yra rimtas pretendentas į titulą su dviem laimėjimais savo kišenėje.

Lietuvos motociklų sporto 

federacijos inform. ir nuotr.

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau  kitą savaitę žiūrovų laukia tradicinis miuziklo vakaras, kelintus metus vykstantis vasaros viduryje, penktadienį. Šeštadienį, liepos 19 d., Bijotuose vyks kulminacinis festivalio renginys, siūlantis pramogų įvairovę. 

Lietuvoje nėra daug miuzik­lų, kurie taptų ne tik teatriniu įvykiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. „Ar Amerika pirtyje?“ – būtent toks. Tai ne tiesiog spek­taklis su muzika ir humoru, tai mūsų pačių istorijos parodija, kurioje pirtis tampa ne tik lietuviškos higienos metafora, bet ir simboliniu susikaupusių mitų, vilčių ir kvailysčių garo kambariu.

Šio miuziklo siužetas kilo iš XIX a. pabaigos komedijos, kurią dar 1895 m. parašė Keturakis (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai). Tai pirmasis lietuviškas originalus dramaturgijos kūrinys – paprasta, ir drąsi istorija apie valstiečių troškimą emigruoti į „pažadėtąją žemę“ – Ameriką. Spektaklio kūrėjai, perkeldami šį siužetą į šiuolaikinį miuziklo formatą, padarė daug daugiau nei tik atgaivino seną tekstą – jie transformavo jį į gyvą satyrą apie mūsų tapatybę, iliuzijas ir norą „išsigelbėti“ kažkur kitur.

Miuziklas tampa tarsi satyriniu ritualu – pirtyje nusivelkame ne tik drabužius, bet ir nusiimame socialines kaukes, herojai yra atviri, emocionalūs, dažnai naivūs, bet visada atpažįstami. Kiekvienas jų – tai karikatūra, bet kartu ir mūsų pačių portretas.

Muzikinė spektaklio kalba – svarbi šio kūrinio gyvybės dalis. Joje maišosi liaudiški motyvai, šiuolaikiniai ritmai, teatrinis kabaretas. Tai muzika, kuri lyg ir kviečia linksmintis, bet tuo pačiu leidžia suprasti, jog šis linksmumas – su kartėlio prieskoniu. 

Klasikinio lietuviško spektaklio siužetą režisierius Neri­jus Petrokas atgaivino spalvingomis melodijomis, specialiai aranžuotomis žinomo TV projektų dirigento Vytauto Lukočiaus ir per muziką pasiekia tai, ką sunku apibrėžti žodžiais – atpažinimo jausmą, kuris jungia tautinę savastį bei globalias kultūros įtakas. 

Vienas iš giliausių šio miu­ziklo sluoksnių – lietuviško mentaliteto refleksija. Ilgą laiką Amerika buvo simbolinė utopija lietuvių sąmonėje: vieta, kur viskas įmanoma, kur galima pabėgti nuo vargo, valstybės problemų ar paprasčiausiai nuo savęs. Tačiau spektak­lis parodo, kad net jei išvažiuosi į Ameriką, „vidinė Lietuva“ keliaus kartu su tavimi.

Pirtyje personažai išsikalba, svajoja, ginčijasi, dainuoja ir tuo pačiu iškelia klausimą, ar tikrai žinome, ko ieškome išvykdami. Ar bėgame nuo bėdų, ar nuo savęs? O gal tik tikimės, kad „kažkur kitur“ bus geriau, nes nenorime spręsti to, kas yra čia?

Miuzikle pagrindinius vaid­menis atlieka Deivis Norvilas (Vincas), Sandra Lebrikai­tė (Agota), Rytis Janilionis (An­tanas), Osvaldas Petraška (Be­kampis), Nerijus Pet­rokas (Faibčikas), Jus­tinas Buta (Pirš­lys). Taip pat scenoje pasirodys Kauno muzikos ansamb­lis „Ainiai“.

Tad liepos 18 d., 21 val., žiūrovų laukia Bijotų dvaro parkas, kur šalia Baublių muziejaus šėls šios vasaros festivalio miuziklas „Ar Amerika pirtyje?“ 

Penktadienio miuziklo vakaras – tai tik viena festivalio dalis, nes jau kitą dieną, liepos 19 d., nuo 16 val., vyks kulminacinis renginys, siūlantis pramogų įvairovę, nuo 17 val. – koncertai: linksmos muzikos ansamblis „Padkava“, liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir solistai Vygantas Bemovas (tenoras), Gabrielė Bielskytė (sopranas) atliks populiariausius Benjamino Gorbulskio šlagerius, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, unikali ispanų ir Lotynų Amerikos muzikos grupė „Nalata project“ (Brazilija-Lat­vija), roko grupė „Thundertale“ ir grupė „The Roop“, taip pat vaikinų grupė Dovydas Pet­rošius, Ignas Novikovas ir Ovidijus Bugdinas.

Lankytojų lauks ir ekskursija elektrobusu Bijotai–Girdiškė–Bijotai (trukmė 1 val., išvykstama 16, 17, 18 val. iš Baublių muziejaus aikštelės), muziejaus I-oje salėje vyks edukacinė paskaita apie dvarų virtuvę „Didysis kaminas“ (lektorius dr. Marius Daraškevičius, dvarų kultūros tyrinėtojas), II-oje salė pasirodys dainuojamosios poezijos atlikėjas Tautvydas Vėtra, kluone gagens žąsys (Pagėgių kultūros centro Žasų muziejaus edukacija), parke bus gausu pramogų visai šeimai („Išsitaškom“ mokama), vyks etno klubo edukacinė programa „Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“, vaikai galės pajodinėti poniais Pikiu ir Poriu (mokama), dailininkų – tapytojų grupė „Mėlynas menas“ kurs paveikslus ir kt. 

Irina SADAUSKIENĖ

Organizatorių nuotr.

Pastaraisiais metais vis daugiau jaunų lietuvių ryžtasi sugrįžti į gimtinę po gyvenimo svetur. Nors emigracija ilgą laiką buvo laikoma neišvengiama perspektyva ieškantiems geresnio gyvenimo, ši tendencija pamažu keičiasi, o į gimtąjį kraštą jaunus žmones parveda įvairiausi motyvai – noras būti arčiau šeimos, siekis kurti prasmingą karjerą Lietuvoje arba tiesiog poreikis jaustis reikalingais savo šalyje.

Tokią istoriją pasakoja ir netrukus 25-erių sukaktį minėsiantis kvėdarniškis Deividas, kuris prieš kelis metus išvyko į Kanadą, ieškodamas platesnių galimybių, tačiau suprato, jog joks ekonominis saugumas ar patogumas nepakeis ryšio su artimaisiais, gimtąja kalba ir jausmo, kad esi ten, kur turi būti. 

Vaikinas su šypsena prisimena dar visai nesenus laikus, kai rinkosi gyvenimo kelią, kai tėvai bandė patarti, o jam, kaip turbūt būdinga daugeliui jaunų žmonių, tąsyk atrodė, kad tėvai nežino, ką kalba. 

„Kai mokiausi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje, labiausiai patikdavo anglų kalbos pamokos ir visiškai nemėgau matematikos. Tikriausiai nieko originalaus – kaip ir visi mokiniai galvojau, kam man tos formulės, kur jas gyvenime panaudosiu. Tačiau, laikui bėgant, vis tik supratau, „kam ta matematika“, jeigu net neketini jos studijuoti – būtent matematikos pamokos lavina mūsų loginį mąstymą, be kurio gyvenimas neįsivaizduojamas“, – sako dabar jau žinąs atsakymus į jam pačiam mokykloje kildavusius klausimus D. Grigišas.

Baigdamas dvyliktą klasę Dei­­vidas tikina nežinojęs, ko nori iš gyvenimo: dirbti ar studijuoti, jeigu studijuoti, tai kokį dalyką. 

„Mintys keitė viena kitą kas savaitę, turėjau pačių įvairiausių sumanymų, kol galiausiai nusprendžiau niekur nestudijuoti, o leistis į pasaulio pažinimo kelionę. Kaip ir daugumai jaunų žmonių, tąkart man atrodė, jog viskas, kas yra susiję su užsieniu, yra gerai, o mūsų šalyje viskas yra blogai. Dabar esu įsitikinęs, kad tokia negatyvi nuomonė apie gimtinę jaunam žmogui greičiausiai susiformuoja dėl veiklos trūkumo: norisi nuveikti kažką įdomesnio, neįprasto, bet sąlygų tam nėra“, – svarsto pašnekovas.

Tad, užvaldytas idėjos pamatyti pasaulį arba kaip dabar madinga sakyti – ieškoti savęs, kvėdarniškis išvyko į tolimąją Kanadą. Ta šalis vaikinui atrodė visiškai kitoks, nepažintas kraštas, todėl ir viliojo.

„Buvo įdomu viskas: ten kunkuliuojantis gyvenimas, kitokia gamta ir net kitokie gyvūnai, o kur dar dangų remiantys dangoraižiai. Labai viskuo domėjausi, viską stebėjau ir norėjau pats pagyventi tokioje neįprastoje, daugiakultūrėje aplinkoje, kur skirtingos tautybės ir pasaulėžiūros egzistuoja greta. 

Didžiausias ir geriausias Kanados įspū­dis – į vieną peizažą susipynusi laukinė gamta, kalnai, jūra ir dangoraižiai. Tačiau po truputį atėjo suvokimas, kad tai – tik paviršius, o kanadiečių, kaip ir visų žmonių, gyvenime būna visko, kad gerai išvystyta viešoji infrastruktūra ir aukštas šios šalies pragyvenimo lygis negali užpildyti vidinio tuštumos jausmo – trūko artimųjų, gimtosios kalbos ir paprasčiausio lietuviško bendravimo, mus skiriantys 8500 kilometrų pasirodė esantys labai „ilgi“, tad ištvėriau svetimame krašte kiek ilgiau nei pusmetį. Ir nors kasdien bandžiau sau įteigti, kad turiu, ko noriu, kad galiu tuo džiaugtis ir mėgautis galimybe pamatyti pasaulį, namų trauka darė savo. Mane pradėjo erzinti ne tik gatvėmis slampinėjantys ir keistis nenorintys narkomanų būriai, bet vargino dideli žmonių srautai apskritai. Netgi įspūdingi gamtos peizažai nebeteikė džiugesio, tad apsisprendžiau, jog laikas namo“, – pasakoja Deividas.

Anot jo, pusmetis Kanadoje padėjo gerokai patobulinti ang­lų kalbos žinias, tad netrukus kvėdarniškis laimės jau ieškojo Norvegijoje. Bet ir čia neužsibuvo.

„Kurį laiką pagyvenus užsienyje, požiūris į gimtinę visiškai pasikeitė. Mes nevertiname to, ką turime, ir kas, iš dabartinės mano patirties, yra svarbiausia, – artimųjų, giminaičių, draugų, susitikimų su jais. Lietuvoje daug džiaugsmo teikia gamtos ramuma, netgi saugus eismas. 

Dabar su drauge gyvenu Vilniuje ir abu smagiai prisimename tą etapą, kai, vedini, jaunatviško maksimalizmo, mėginome „užkariauti“ pasaulį, nematydami savo krašto. Iki šiol atsimenu mamos žodžius, kai ji nuolat kartodavo, kad tik pagyvenęs užsienyje suprasiu, kokia svarbi žmogui jo gimtinė. Anuomet numodavau ranka, leisdamas suprasti, kad jos žinios ir teorijos esančios pasenusios. Dabar iš patirties jau žinau, jog mama visada yra bent 99 procentais teisi“, – kvatojasi vaikinas.

Paklaustas apie savo šaknis, jis sako, jog tėtis Ramūnas – tik­ras kvėdarniškis, mama Kristina atitekėjo į mūsų rajoną iš Šilutės, Deividas turi 21-erių brolį. 

Vaikinas prisipažįsta, jog su gyvenimo partnere Vesta Monika susipažino socialiniuose tinkluose, o tada paaiškėjo, kad jiedu abu – iš Šilalės rajono. Be to, būtent jaunuolių pažintis nulėmė galutinį Deivido apsisprendimą baigti keliones po užsienio šalis ir grįžti į Lietuvą.

„Šeimos, draugės ilgesys, noras pradėti kurti savo ateitį ir daryti tai ne kur nors kitur, o gimtinėje, padarė savo – gegužę galutinai apsisprendžiau ir sugrįžau visam laikui. Nebenoriu bėgioti po skirtingas šalis. Tuo labiau, kad gyvenimas čia išties gerėja, Šilalės kraštas po truputį irgi keičiasi, todėl neabejoju, kad grįžtančių emigrantų vis daugės“, – viliasi kvėdarniškis.

Dar vis dvejojantiems grįžti namo ar likti svetur, pašnekovas sako neturintis vieno recepto ar patarimo – tai priklauso nuo daugybės dalykų. 

„Bet jaunam žmogui patarčiau pirmiausia pabandyti kurti ateitį būtent savo šalyje. Užsienis niekur nepabėgs. O tiems, kurie baigė gimnaziją ir renkasi, ką toliau veikti, kur vykti, ką studijuoti, iš savo patirties sakau: nebijokite suklysti. Patarčiau klausytis savo širdies, renkantis gyvenimo kelią. O jeigu turite savo svajonę ar tikslą, svarbu, kad niekieno žodis ar nuomonė nepadarytų įtakos sprendimui“, – pataria Deividas.

Vaikinas įsitikinęs, jog svarbiausia yra tikėti savimi ir siekti užsibrėžto tikslo – žinoma, viskam reikia pastangų ir darbo. 

Emigranto duonos atsisakęs kvėdarniškis neabejoja, kad kiekvieno žmogaus pasirinkimuose yra bei bus ir sunkių, ir gerų etapų, todėl reikia išmokti mėgautis tuo, nebijoti klysti ir vėl bandyti. Nes tik tada, kai žmogus sieks savo paties užsibrėžtų tikslų, jis pajus gyvenimo skonį ir džiaugsmą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Margarita RIMKUTĖ

Tarptautinio Tauragė džiazo festivalio lankytojus liepos 10 d. stebins itin retas instrumentinis duetas: geležinkelio stotyje gros akordeonininkė Girmantė Bubelytė ir gitaristas Mantas Ralas. Programoje – atlikėjų kūryba ir garsios romantinės komedijos „Amelija iš Monmarto“ melodijos.

„Perfect Nemesis“ – tai dviejų priešybių dermė, virtusi muzikiniu dialogu. Akordeonininkė G. Bubelytė ir gitaristas M. Ralas (žinomas kaip Vido Bareikio grupės narys) atėjo iš skirtingų muzikinių pasaulių. Jų keliai susikirto ir tapo bendru kūrybiniu taku – duetas pradėjo dalintis idėjomis ir leidosi į muzikinę kelionę, kurioje gimsta autentiškas, natūralus garsas. Scenoje jie siekia keisti nusistovėjusią nuomonę apie gitaros ir akordeono skambesį.

„Tauragiškiai, manau, niekada nebus girdėję tokio instrumentų derinio: gitaros ir akordeono. Kol neišbandžiau, pats nebuvau girdėjęs tokių duetų. Po koncertų dažnai tenka išgirsti, jog klausytojams mūsų pasirodymas – nauja patirtis, – sakė M. Ralas.

Nuo 2023-iųjų Girmantė ir Mantas pradėjo koncertuoti kartu, o pirmuosiuose pasirodymuose daugiausia interpretavo kitų autorių kūrybą.

„Labiausiai mėgaujamės grodami savo kūrybą, kuri dažniausiai gimsta iš bendrų muzikinių interpretacijų. Vienos formulės kūrybai neturime, kūrinį akordeonui parašo Girmantė, o aš prisijungiu, kitą, gitarai, parašau aš, tada Girmantė prideda savo partiją. Yra tokių kūrinių, kurie gimsta tiesiog kartu grojant, kartu improvizuojant, – sakė M. Ralas.

Nors gitaros ir akordeono repertuaras dažnai siejamas su tam tikrais skambesio rėmais, „Perfect Nemesis“ drąsiai juos peržengia. Jų muzika yra laisvai tekanti, kupina emocijų ir vidinės jėgos. Čia susilieja klasikos, lotynų ritmų, roko, popmuzikos ir minimalizmo elementai, persmelkti asmeninių išgyvenimų.

Kaip sakė grupės nariai, liepos 10 d. įvyksiančiame koncerte pusę programos sudarys asmeninės kūrybos kūriniai, kitoje koncerto dalyje skambės Yano Tiersenno kūrybos interpretacijos. Y. Tiersennas – šių laikų prancūzų multiinstrumentalistas, kompozitorius sulaukė pripažinimo sukūręs garso takelį 2001 m. filmui „Amelija iš Monmarto“.

„Išties bus įdomu ir neįprasta groti geležinkelio stotyje. Mūsų repertuare yra nemažai minimalistinės muzikos, ji tokia sklendžianti ir plaukianti akustikoje, tad traukinių stočiai puikiai tiks, o programa vadinasi „Amelija Meksikoje“, – sakė G. Bubelytė.

https://www.facebook.com/tauragejazz

https://www.instagram.com/taurage_jazz

Daiva BARTKIENĖ

Lygiai prieš dvejus metus Jurbarko pakraštyje, gražiame Mituvos upės slėnyje iškilmingai atidarytas vos 5 metrų gamtos stebėjimo bokštas. Problemų dėl jo saugumo kilo iškart po Europos Sąjungos lėšomis įgyvendinto projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ pristatymo, o po penkių mėnesių savivaldybė gyventojams oficialiai pranešė, kad bokšto lankymas stabdomas. Nors po to jau praėjo pusantrų metų, įėjimas į statinį uždarytas – ant metalinės grandinės kabo užrašas „Lankymas draudžiamas“.

Nesusitaria su rangovais

„Prašome parko lankytojų dėl saugumo nelipti į bokštą. Šiuo metu Jurbarko rajono savivaldybės administracija rengia pretenziją rangovui – UAB „Projektas Karma“ ir techniniam prižiūrėtojui dėl nustatytų trūkumų pašalinimo“, – buvo rašoma 2023 metų gruodžio 8 dieną išplatintame oficialiame Jurbarko savivaldybės administracijos pranešime.

„UAB „Projektas Karma“ yra pateiktas MB „Statinių ekspertizės“ atliktos ekspertizės defektinis aktas, kuriuo remiantis rangovas atliks defektų šalinimo darbus artimiausiu metu“,- šių metų vasarį užtikrino Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Rūta Vančienė.

Tą patį Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė pakartojo ir baigiantis gegužiui: „Lankymas bus atnaujintas tuomet, kai bus pašalinti nustatyti trūkumai. Statiniui taikomas garantinis laikotarpis. Rangovas yra įsipareigojęs ištaisyti defektus, nustatytus per garantinį laikotarpį. Nustatyti defektai bus taisomi rangovo lėšomis“.

Akivaizdu, kad Jurbarko savivaldybei nepavyksta susitarti su UAB „Projektas Karma“ dėl bokšto perstatymo iš saugių, sertifikuotų medžiagų, ir tai yra priežastis, dėl kurios 36 tūkst. eurų kainavusiu gamtos pažinimo bokštu jurbarkiečiai jau dveji metai negali naudotis.

MB „Statinių ekspertizės“ atliktos Mituvos slėnio gamtos stebėjimo ir pažinimo bokšto ekspertizės rezultatai parodė, kad statinys neatitinka esminio statinio reikalavimo „mechaninis atsparumas ir pastovumas“, o trūkumus pašalinti įmanoma tik statinį visiškai išmontavus.

Neatitinka bendruomenės lūkesčių

Gamtos pažinimo bokštas yra vienas iš  projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ įgyvendinimo metu sukurtų lankytinų objektų. Jurbarko savivaldybė skelbė, kad  už 729 173,82  abipus Mituvos upės sutvarkyti želdynai, įrengti pasivaikščiojimo bei basakojų takai, laiptai upės nusileisti ant upės kranto, mažųjų laivelių laivų nuleidimo trapas. Informaciniuose-edukaciniuose stenduose pateikiama informacija ne tik apie čia augančius medžius, nuskaičius QR kodą mobiliuoju telefonu galima išgirsti šiose vietovėse gyvenančių paukščių balsus.

Bet praėjus vos dvejiems metams nuo pompastika dvelkusios atidarymo ceremonijos, Europos Sąjungos lėšomis sukurtas turtas  jau gerokai apnykęs. Užrašai ir QR kodai apsitrynė, laiptų cementas nutrupėjo, todėl ir jais vaikščioti jau tampa pavojinga, pamažu  nyksta ir  projekto metu sukurti lavinantys žaidimai. Jurbarkiečiai ir miesto svečiai galėtų džiaugtis tik įspūdingu parko apšvietimu – vidury nakties abiejose upės pakrantėse šviesu kaip dieną. Apšvietimo įrenginiai prie takų sustatyti kas 15 – 20 metrų ir plieskia taip, kad akina pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojus.  

Šį turtą - 2,7 km apšvietimo tinklų su 82 šviestuvais Jurbarko savivaldybė taip pat sukūrė Europos Sąjungos lėšomis: lauko apšvietimo tinkų įrengimui iš Regioninės plėtros programos pagal 2023–2029 m. “Tauragė +” funkcinės zonos strategijos įgyvendinimo plano veiksmą „Kraštovaizdžio parko Mituvos upės slėnyje pritaikymas lankymui“ skirta 115 980,91 Eur.

Tačiau tokie projektai ne džiugina, o pykdo gyventojus, priverstus net mieste gūžinėti patamsiais ir stengtis nesusižeisti užkliuvus už išsiklaipiusių, nežinia prieš kiek dešimtmečių sudėtų šaligatvių plytelių.

“Pagal tai, į ką investuoja rajono valdžia, atrodo, kad Jurbarke labiausiai trūksta pasivaikščiojimo takelių ir bokštelių. Verslas merdi, nedarbas ir vėl didėja, nyksta darbo vietos, menksta gyventojų perkamoji galia, nes didžioji dalis įmonių teišgali mokėti tik minimalią mėnesinę algą”,- sako Jurbarko miesto centro bendruomenės pirmininkė, verslininkė  Arijana Zairienė.

Pasak bendruomenės pirmininkės, mažiausias šalyje bokštas, į kurį įėjimas užtvertas geležine grandine, tapo simboliu visų Jurbarko nesėkmių ir netaupaus požiūrio į Europos Sąjungos paramos lėšų naudojimą.

Trečdalis investicijų – paupiams tvarkyti

Tauragės regiono plėtros tarybos dokumentai rodo, kad iš viso kraštovaizdžio formavimui Jurbarke 2014 – 2020 metais buvo skirta 910 tūkst. Eur – maždaug šeštadalis 5,5 mln. eurų siekusių investicijų regioninei plėtrai. 

Bet tai anaiptol ne viskas. Pagal tą pačią “Tauragė+” funkcinės zonos įgyvendinimo strategijos veiksmą, 2026-2029 metais Jurbarke jau pradedamas įgyvendinti projektas „Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių pritaikymas lankymui Jurbarko mieste“, kuriam numatyta skirti 4,165 mln. Eur, dar 735 tūkst. eurų tam atseikės Jurbarko savivaldybė iš rajono biudžeto. Už šiuos pinigus planuojama dar labiau išplėsti poilsiui pritaikytą teritoriją ir pritaikyti ją lankymui: įrengti  krantinę, automobilių stovėjimo aikštelę, apšvietimą, viešąjį tualetą ir mažosios architektūros elementus. Jau parengti teritorijų planavimo ir projektinės dokumentai, reikalingi projekto Europos Sąjungos finansavimui gauti.

Per Tauragės regiono plėtros programas Jurbarko savivaldybė iki 2029 metų suplanavo įgyvendinti veiklų už  30,373 mln. eurų, bet beveik 10 mln. eurų ir vėl skirs kraštovaizdžio tobulinimo bei turizmo skatinimo projektams.

Tačiau anaiptol ne visos Tauragės apskrities savivaldybės trečdalį skirtos paramos, kaip Jurbarkas,  ketina išleisti kraštovaizdžiui tvarkyti ir turizmui skatinti. Tauragės savivaldybė tam suplanavo tik apie 7 proc. paramos, Pagėgiai – šiek tiek daugiau nei 21 proc.,  Šilalė – 26,6 proc.

Susidaro įspūdis, kad kuo skurdžiau  gyvena žmonės, tuo didesnes viltis jų išrinkti politikai deda į turizmą.

Bendras regiono prioritetas

Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė Jurgita Choromansnytė patikino, kad šiuo finansavimo laikotarpiu savivaldybės koncentruojasi į problemų sprendimą, ir kuo didesnė problema, tuo daugiau lėšų jai skiriama.

„Turistinių objektų, pritaikytų lankymui stoka, yra bendra regiono problema – esame turtingas gamtos bei kultūros paminklais, bet menkai lankomas regionas. Deja, turistai dažniau pas mus užsuka pravažiuodami, ilgesniam laikui čia nelieka. Priežasčių tam yra įvairių, bet iš dalies tai priklauso nuo turizmui pritaikytų vietų trūkumo. Turizmas turi didelį potencialą, bet kai turistas neatvažiuoja, nesikuria ir darbo vietos, žmonės negauna pajamų. Todėl planuojant bendras regionines veiklas, gamtos ir kultūros objektų pritaikymui lankyti – turizmui – skyrėme prioritetą“,- teigia Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė. Pasak J. Choromanskytės, taip savivaldybės tikisi sudaryti sąlygas kurtis verslams ir naujoms darbo vietoms.

Tačiau  investicijų poveikio analizę Tauragės regione šį pavasarį atlikęs konsultacijų kompanijos Impact Advisory strategas Domas Zdanevičius apie turizmo perspektyvas kalba atsargiai. Tyrime konstatuojama, kad turizmo infrastruktūra ir jos įveiklinimas turi reikšmingą netiesioginę įtaką – stiprina gyventojų pasiryžimą kurtis ar plėsti veiklas, skatina verslumą. Tačiau tiesioginė ekonominė nauda (sukuriama pridėtinė vertė) kol kas yra ribota. Realią plėtrą ateityje skatins dviračių takų sujungimas tarp savivaldybių, tikslinga paslaugų ir turizmo produktų plėtra ir nacionalinių sporto bei kultūros renginių skaičiaus didėjimas, susijęs su Tauragės sporto ir kultūros centro atidarymu.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.