Tauragiškė šeimos gydytoja Karolina Zybartienė Šilalėje dirba trečius metus. Pareiginga, atsakinga ir ypatingai daug dėmesio skirianti žmoniškumui santy­kiuose, ji greitai pelnė pacientų pasitikėjimą ir pagarbą.

„Be tikro ryšio su žmogumi neįmanomas ir tikras gydymas“, – sako medikė, o šie žo­džiai tik patvirtina, kad medicina – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, reikalaujantis empatijos bei supratingumo.

Gydytoja sutiko pasikalbėti apie jos darbo kasdienybę, iš­šūkius, džiaugsmus bei tai, kas jai svarbiausia bendraujant su pacientais.

Šilališkiai – labai kantrūs

Paklausta, ar skiriasi pacientai Tauragėje ir Šilalėje, K. Zy­bartienė patvirtina, jog tai yra tiesa.

„Tikrai taip – net labai. Nors šiuos miestus skiria vos 30 kilometrų, pacientai juose gana skirtingi. Matyt, kraštas, kuriame gyveni, iš tiesų formuoja tam tikras charakterio savybes. Šilališkiai – labai kantrūs. Jie savo sveikatai skiria mažiau dėmesio, nes pirmiausia rūpi­nasi darbu, ūkiu, vaikais, reikalais, o tik tada prisimena save ir savo kūną. Jų žemaitiškumas labiau išreikštas – daugiau paprastumo, su jais lengviau susikalbėti, mažiau kyla konfl­ik­tų. Jie ne taip aštriai reaguoja į situacijas, moka palaukti, jeigu reikia.

Pastebiu ir tam tikrą atotrūkį tarp pačių pacientų – vieni iš­silavinę, apsiskaitę, domi­si svei­kata, kiti – paprasti, ūkiš­ki, neturintys nei laiko, nei gali­mybių gilintis į medicinos naujienas.

Miesto žmogus turi daugiau laisvo laiko, naršo internete, renka informaciją,­ dalinasi ja su kitais. Vos tik pa­jutęs nerimą, iškart keliauja pas gydy­toją.

Tikrai nenoriu, jog tai būtų suprasta kaip kritika. Tauragė man labai brangi, tai mano gimtasis miestas, kuriame už­augau. Myliu jį ir jo žmones“, – šypsosi gydytoja.

Šeimos medicina yra turbūt viena įvairiapusiškiausių, plačiausių medicinos mokslo šakų. Todėl smalsu, kodėl Ka­rolina pasirinko būtent šei­mos gydytojos specializaciją. O ji nustebina prisipažinimu, jog mokykloje net negalvojusi apie mediko profesiją. 

„Mokiausi labai gerai, bet ilgai nežinojau, kuo noriu būti. Vienu metu svajojau tapti­ mo­kytoja, paskui – teisininke, dar vėliau – žurnaliste. Kai at­ėjo metas rinktis studijas, pasi­ta­­r­iau su mama. Ji pasiūlė pabandyti mediciną, ir aš įstojau į Sveikatos mokslų universite­tą. Norėjau būti pediatre – labai traukė darbas su vaikais. Ta­čiau išgirdome, jog ambulatorinėje grandyje pediatrų neliks, jie dirbs tik stacionaruose, tad teko pergalvoti savo planus.

Tariausi ir su savo būsimu vyru, ar tikrai norėčiau dirbti naktimis, paromis. Pamenu, susirašiau ant lapelio visas sritis, kuriose tikrai nenorėčiau dirbti. Ir galiausiai supratau, kad šeimos medicina yra ta sritis, kuri apima viską. Pas mane ateina visi – ir besilaukiančios moterys, ir maži vaikai, ir suaugusieji, ir senjorai. Ir man tai labai patinka, todėl manau, jog pasirinkau teisingai“, – neabejoja gydytoja.

Pasak jos, žmonės į šei­mos gydytoją kreipiasi dėl pačių įvai­riausių negalavimų, bet daž­niau­siai – dėl silpnumo, jėgų stokos, nuovargio. Tai patys populiariausi nusiskundimai. Be to, anot K. Zybartienės, sezoniniai pokyčiai taip pat daro savo, ypač žiemą ir rudenį padažnėja infekcijų, peršalimų, karščiavimų ir pan.

Deja, pasirodo, daugelis vis dar kai kuriuos ligų simptomus yra linkę ignoruoti.

„Bet jokio kūno signalo nerei­kėtų ignoruoti. Vienam svaigs­ta galva, kitą pykina, trečiam pučia pilvą, skauda…Visi šie pojūčiai yra svarbūs, todėl geriausia atvykti pas savo šei­mos gydytoją, kad būtų galima įver­tinti, ar tai rimta, ar galima tiesiog stebėti“, – pataria šeimos gydytoja.

Pasak jos, liga retai būna to­kia, kaip aprašyta vadovėlyje. Medicina – savotiškas menas: reikia šiek tiek informacijos iš pokalbio, šiek tiek iš apžiūros, šiek tiek iš tyrimų. Ir tik iš vi­sų dalių, anot medikės, sudė­lioji bendrą vaizdą, kol galiau­siai nustatai diag­nozę. Bet be­ne svarbiausia, jog gydytojas ir pacientas girdėtų vienas kitą, bendradarbiautų.

„Profilaktika – galimybė užkirsti kelią ligai, tačiau daž­nai žmonės numoja ranka: „Ai, man nieko neskauda, kam tik­rintis?“ arba „Bijau išgirsti, kad sergu.“ Bet juk kuo anksčiau sužinosime apie ligą, tuo didesnė tikimybė, kad išgydy­sime ją lengviau, paprasčiau, be skaudžių pasekmių. 

Yra akivaizdus skirtumas tarp miesto ir kaimiškų vieto­vių gyventojų. Kartais tenka tiesiog „gaudyti“ pacientus – skambinti po kelis kartus, raginti atlikti tyrimus. Ir vis tiek kai kurie prisipažįsta: „Bijau išgirsti blogą diagnozę.“ Tačiau liga nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties, nei kur gyveni. Kai nustatoma per vėlai, net ir pilnas pinigų maišas nepadės.

Dabar kai kurių progra­mų amžius paankstintas. Pa­vyz­džiui, širdies ir kraujagysl­ių ligų prevencinė programa skirta vyrams ir moterims nuo 40 metų, krūties vėžio – nuo 45-erių. Todėl labai svarbu nepamiršti savęs tarp kasdienių darbų ir rūpesčių. Sveikata – didžiausias mūsų turtas“, – primena šeimos gydytoja.

Kone visi „gydosi“ internete 

Ji džiaugiasi, jog šilališkiai pacientai pasitiki savo šei­mos gydytojais, o paklausta, kas su­kuria tą pasitikėjimą, sako, kad labiausiai paglosto širdį atvejai, kai žmogus grįžta po specialisto konsultacijos ir sako: „Atėjau dar su jumis, daktare, pasitarti.“ 

„Žinoma, kartais pasitaiko ir dviprasmiškų situacijų. Ateina žmogus ir sako: „Man specialistas liepė daryti taip ir taip.“ Ir tuomet, prisipažinsiu, pasijunti lyg šiek tiek nustumtas į šoną, lyg tavo nuomonė mažiau svarbi, nors šeimos gydytojas yra tas, kuris lydi pacientą ne sprinte, o ilgame maratone – žino visą jo ligos istoriją, situaciją, kontekstą. Todėl kai sulauki grįžtamojo ryšio, kai  jauti, jog pacientui svarbi tavo nuomonė, jis tavimi pasitiki, yra labai malonu. O tų grįžtančių, klausančių, besikreipiančių ne tik dėl recepto, bet ir dėl nuošir­daus pokalbio kuo toliau – tuo dau­giau. Man tai yra didžiausias įvertinimas“, – sa­ko gydytoja.

Ji neneigia, jog, deja, net 90 proc. pacientų ateina jau nusistačiusių sau diagnozę in­ternete.

„Esminė problema – svei­katos raštingumo stoka. Mo­kykloje vaikai mokomi spręsti sudė­tingiausias te­oremas, bet niekas jų nemo­ko, kas ­yra elementarus karš­čia­vimas, kiek die­nų jis tę­siasi ir kokį vaistą galima saugiai pasirinkti.

LRT laidoje „Senti­mentai“ profesorius Ri­man­tas Kėva­las la­­bai taikliai pasa­kė: „Ma­no močiutė išspręstų 90 proc. problemų Pe­diatrijos sky­­riuje. Vaikui daž­nai tereikia mei­lės, mamos šilu­mos, pakankamai skys­čių ir vaisto nuo temperatūros.“

Dažnai pacientai ateina visiškai nepasiruošę konsultacijai. Pradedu pokalbį: „Laba diena, kaip jaučiatės? Kuo skundžiatės?“ O atsakymas būna: „Man reikia tokio ir tokio tyrimo. Duokit siuntimą pas tą, kuris gydo.“ Tokiais momentais pasidaro liūdna ir skaudu, nes gydytojo ir paciento santykis – tai ne užsakymas iš meniu. Jei pokalbį pradedame nuo mandagaus pasisveikinimo, nuoširdaus nusiskundimų įvardi­jimo, viskas klostosi kur kas geriau. Bet kai žmogus ateina jau „nusistatęs“ diagnozę internete, nebegali eiti nuo pradžių, turi paneiginėti jo susikurtą įsi­tikinimą. Tai švaisto laiką, pinigus, atliekami nereikalingi tyrimai, konsultuojamasi su specialistais, kai to visiškai nereikia.

Ypač sunku, kai žmogus serga lėtine liga. Tuomet tenka įtikinėti, jog tyrimai patys savaime nieko negydo. Žmogui sunkiausia priimti, jog su kai kuriomis ligomis (diabetas, hipertenzija ar skydliaukės sutrikimai) teks gyventi visą laiką. Visada sakau pacientui: „Jūs ką tik įgijote naują draugę. Nuo šiol keliausite kartu visą gyvenimą – susikibę už rankų.“

Ir vis dėlto yra nuostabių pavyzdžių. Apie 15 proc. pacientų yra labai sąmoningi: laikosi gydymo plano, reguliariai vartoja vaistus, laiku konsultuojasi, jei kyla dvejonių – ateina pasitarti. Tai yra tikras bendradarbiavimas.

Deja, yra ir tokių, kurie bando „apgauti“ gydytoją: nusiperka vaistus, bet nevartoja, o paklausti, ar juos naudoja, teisinasi, jog „sugalvojo padaryti pertrauką.“ Vis norisi improvizuoti, bet kai vėliau atliekame tyrimus, pamatome, kad pokyčio nėra. Bet jei žmogus­ tikrai vartoja vaistus, reak­cija bus. Galbūt ji bus nepakankama, gal reikės koreguoti dozę, bet atsakas visada bus. Todėl šeimos gydytojo ir paciento ryšys turi būti grįstas pasitikėjimu. Kaip ir su kirpėju – juk ne pas bet kurį einame, renkamės tą, pas kurį gerai ir saugiai jaučiamės. Taip ir su šei­mos gydytoju – svarbu rasti žmogų, su kuriuo jauti ryšį, gali dalintis atsakomybe už savo sveikatą“, – tikina medikė.

Skaudu dėl vienišų, pamirštų senjorų

K. Zybartienė dirba ir Slaugos skyriuje, kuriame, pasak jos, geriausiai matyti, kaip gyvenimo ratas sukasi nuo vaikys­tės per jaunystę, brandą ir vėl grįžtame arčiau to, nuo ko pradėjome. Tik jau bendrauti tenka ne su vaikų tėvais, o su senjorų vaikais. Atsakomybės tarsi apsikeičia vietomis.

„Žinoma, gydant vaikus, daž­niau jauti moralinį pasitenkinimą. Jie greičiau sveiksta, rečiau serga lėtinėmis ligomis, jų organizmas gyvybingas,­ pilnas atsinaujinimo jėgos. Su senjorais kitaip: liga daž­nai­ yra nuolatinė palydovė, o ne trumpas epizodas. 

Be to, daugėja vienišų sen­jorų, kurie neturi į ką kreip­tis, kai pablogėja sveikata. Galiu išsakyti nuomonę tik kaip ­žmogus, ne kaip gydytoja: mes, kaip visuomenė, vis dažniau prarandame moralinę atsako­mybę savo tėvams. Kalbame apie vaikų teises – ir tai labai svarbu. Bet kur senelių teisės? Kas jomis rūpinasi?

Pasitaiko labai jautrių situacijų. Kartais skaudu, kad vaikai nepadeda savo tėvams. Kita vertus, ar mes žinome visą istoriją? Galbūt ten – skaudūs santykiai, ilgai kauptos nuoskaudos. Aš neturiu teisės teisti, bet kai matau vienišus, apleis­tus senus žmones, mano, kaip žmo­gaus, kaip dviejų dukrų mamos tikslas yra atsakyti į klausimą: kaip gyventi ir kaip auk­lėti savo vaikus, kad jiems rūpėtų ne tik tie, kurie naudingi, kad jie augtų jautrūs, atsakingi, kad žinotų, jog silpnes­niam padėti būtina? Svarbu perduoti jaunajai kartai ži­nią, jog pagarba ir rūpestis neturėtų būti išim­tis – tai turėtų būti norma.

Suaugę vaikai neprivalo gyventi su savo tėvais. Tačiau jie gali ir turi padėti organizuoti pagalbą – socialines paslaugas, slaugą, atvežimą pas gydytoją ar tiesiog palaikymą.

Kodėl mums taip sunku pa­sėdėti pusvalandį prie savo artimo? Juk ateis laikas, kai visi būsime tame gyvenimo etape. Prieš kelias dienas matavau kraujos­pūdį labai garbaus amžiaus moteriai ir pagalvojau: juk ir ji kažkada buvo jauna, mylėjo, juokėsi, augino vaikus, ėjo į darbą. O dabar guli visiškai bejėgė... Ir kiekvienas vieną dieną būsime toje pačioje vietoje. Artimieji dažnai neturi kantrybės. Bet juk reikia tiek nedaug – ateiti, pasėdėti ša­lia, išklausyti, palaikyti už rankos. Nereikia nieko daugiau. Gal mes bijome pamatyti save ateityje?

Man atrodo, jog labai svarbu stiprinti ryšį tarp kartų. Manau, būtų prasminga, jei mokyklos daugiau bendradarbiautų su senelių namais“, – jautriai kalba medikė. 

Fiziniai negalavimai ir emocinė būklė neatsiejami

Ir primena, jog būtent emocinė būklė turi įtakos fiziniams negalavimams. Ypač tai matyti, kai pacientas, pasak gydytojos, išvardina daugybę įvairių simptomų, bet atlikus visus tyrimus, jokios aiškios fizinės ligos nenustatoma. 

„Tada rekomenduoju pasi­kalbėti su psichikos svei­ka­tos specialistu. De­ja, dažnai susiduriu su pasipriešinimu: „Aš ne durnas, nereikia manęs durniumi laikyti.“ Tai – vis dar labai gaji stigma, bet žmo­gus­ nėra tik kūnas – ranka, koja ar širdis, mes esame ir siela, ir aplinka, kurioje gyvename. Ir kol žmonės nepriims šios tiesos, tol suksis užburtame rate: darys šim­tus nereikalingų ty­ri­mų, lankysis pas dešimtis specialis­tų ir vis tiek ne­supras, kodėl blogai jaučiasi.

Jeigu nepripa­žįsti, kad proble­ma yra nekenčia­mas darbas, į kurį kas rytą eini per prievartą, arba toksiški santykiai, emo­cinis smurtas na­muose – jokie tyrimai nepadės. Kol to nesuvokiama, gydymas yra tik laikinas pleist­ras.

Mums labai rei­kia stipresnio Psi­chi­kos sveikatos cent­ro įsi­trauki­mo – nemokamų renginių, paskaitų, prieinamos psichologinės pagalbos. Reikia mo­kytis kalbėtis apie emoci­nę sveikatą be baimės ir gė­dos. Aš pati savo pacientams atvirai sakau: kartą per savaitę einu pas psichologę. Ne todėl, jog nesusitvarkau su gyvenimu, o todėl, kad noriu gyventi kokybiškai. Noriu „iš­garinti“ emo­cijas, kad jų neparsineščiau na­mo, kad neerzintų ne vietoje padėti batai ar kitos smulkmenos. Aš – toks pat žmogus kaip ir visi: skaudu, kai miršta mano pacientas, kuris tampa ne tik mano darbo, bet ir gyvenimo dalimi.

Kartais būna, kad, vos atidaręs kabineto duris, pacientas išrėkia visas savo emocijas. Ir vis tiek po kelių minučių turiu pasitikti kitą žmo­gų, šypsotis, būti pasiruošusi išgirsti ir padėti. O jis ateina su savo skausmu, kuris jam yra pats svarbiausias. Išbūti tame, išlaikyti emocinį atsparumą – tikrai neleng­va.

Ilgai galvojau, jog esu labai stip­ri. Bet tai buvo tik įvaizdis. Viduje viskas veikia stipriau, nei norisi pripažinti. Todėl pasirinkau kartą per savaitę susitikti su psichologe pasikalbėti: kodėl taip sureagavau, ką tai man reiškia? Ir kai visas tas emocijas suprantu, galiu vėl eiti pirmyn. Pasaulinėje praktikoje tai yra visiškai normalu. Ir tai – ne gėda, o noras gyventi kokybiškai“, – teigia gydytoja.

Ji prisipažįsta skirianti dėmesio ir savo fizinei sveikatai.

„Turiu nuostabią savo šei­mos gydytoją Redą Butvidienę, esu jai labai dėkinga už nuoširdų rūpestį ir profesionalumą. Gimtadienio proga visada pasidovanoju sau kas­metinius kraujo tyrimus, stengiuosi susidėlioti aiškų dienos re­žimą, atrasti laiko poilsiui ir savirefleksijai. Noriu daugiau judėti, sportuoti, labai siekiu skirti dėmesio teisingai mitybai, nes tai yra mūsų sveikatos pamatas. Nors rutina kartais erzina, visgi ji yra bazė, ant kurios laikosi mūsų gerovė.

Dažnai pamirštame vieną svarbų dalyką: svarbiausias žmo­gus tavo gyvenime esi tu pats. Niekas kitas neprivalo už tave įpilti stiklinės vandens, paruošti sveiko maisto ar pasirūpinti, kad laiku eitum miegoti. Tik mes patys sprendžiame, kur būti, su kuo būti, kokį darbą dirbti. Ir visada turime bent du pasirinkimus – „taip“ arba „ne“. Kiekvienas sprendimas turi savo kainą, bet svarbu prisiimti atsakomybę. Kartais būna sunku, nemalonu, kartais visai nesinori, bet reikia. Ir, aišku, labai svarbu būti tarp gerų žmo­nių,­ dalintis šypsenomis, geromis emocijomis, jausti dėkin­gumą už tai, kad šiandien kojos dar neša, rankos leidžia dirbti, o galva – galvoti. Tai – mažos, bet neįkainoja­mos­ kasdienės dovanos, kurias verta branginti“, – pataria šeimos gydy­toja K. Zybartienė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ 

AUTORĖS nuotr.

 Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Po spalvingos Jūros šventės Klaipėdoje ir „Nida Jazz maratono“, šią savaitę bus verta pasilikti Šilalėje – čia prasideda tradicinė miesto šventė su gausybe renginių, pasirodymų ir bendruomenės susibūrimų. Be to, praėjusią savaitę paskelbtos 2026-ųjų Lietuvos mažosios kultūros sostinės, kuriomis kitais metais bus Kurkliai (Anykščių r.), Semeliškės (Elektrėnų sav.), Agluonėnai (Klaipėdos r.), Skriaudžiai (Prienų r.) ir Tirkšliai (Mažeikių r.). Tiesa, mūsų rajone tokio statuso negavo nė vienas miestelis, bet galbūt pasiseks dar kitais metais. Nuo 2014 m. šia programa apdovanotos jau 90 gyvenviečių, o šiemet mažųjų sostinių titulu dabinasi Žeimelis, Rudamina, Kudirkos Naumiestis, Dreverna ir Švėkšna. 

Jau poryt (liepos 31 d.) Šilalės kultūros centro aikš­tėje muzika skambės žva­kių šviesoje – vyks Šilalės muzikinio teatro programa „Vasaros nakties muzika žva­kių šviesoje“. Koncerte dalyvaus teatro solistai ir šokių kolektyvai, svečiai iš Kauno valstybinio muzikinio teat­ro pristatys lietuvių ir už­sienio kompozitorių kūrinius bei ištraukas iš miuziklų ir operečių. Renginį reži­suoja Antanas Kazlauskas, vedėjas – Algirdas Šaulys.

Rugpjūčio 1 d. prasidės miesto šventė. Tarp dau­­gybės pramogų ir ren­gi­­nių – Šilalės Vla­do Stat­kevičiaus muzie­juje atidaroma paroda „Laisvės pojūtis“, Šv. Pranciškaus Asyžiečio baž­nyčioje įvyks „Auksinės gilės“ apdovanojimai ir Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo ceremonija su Sandros Lebrikaitės koncertu, o pir­mąjį mies­to šven­tės vakarą užbaigs „Balto­ji vakarienė“ su Dai­noto Varno ir Kauno bigbendo pasirodymu, prie Kul­tūros centro veiks vizuali­nė instaliacija autobuse „Kryp­tis – Šilalė“.

Rugpjūčio 2-ąją suplanuota dar daugiau kultūri­nių renginių: scenoje pasirodys vietos meno kolektyvai, vyks mugė, paroda ir ekskursija muziejuje, įrengtas etnokiemelis, bus galima sudalyvauti linijinių šokių festivalyje „Šokantys rugpjūčio žiedai 2025“ bei orkestrų koncerte „Padū­duo­kim draugiškai Šilalėje“, pažiūrėti šokio spektaklį „Saldi svajonė“ ir kt.

Sekmadienis Šilalėje prasidės Šv. Mišiomis, po jų miesto pušyne vyks vaikų meno kolektyvų pasirodymai ir koncertas, svečiai bus vaišinami gimtadienio tortu ir kt.

Vasarą teatrai atostogauja, bet savotiškais jų spek­takliais gali tapti butai-muziejai. O tokių, pasirodo, daugiausiai yra Kaune – siūloma pasidairyti po Mi­ko ir Kipro Petrauskų na­mų ekspoziciją, apsilanky­ti Mai­ronio ir Vaižganto butuose, Juozo Zikaro name, Balio ir Vandos Sruogų, Juozo Grušo namuose-muziejuose ir kt. Žemaitijoje galima sustoti rašytojos Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantės dvaro sodyboje, atostogaujant prie jūros apsilankyti Palango­je, kur Jūratės ir Kastyčio skvere pirmąjį vaidinimą lietuvių kalba – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ – žymi Regimanto Mid­vikio sukurtas pamink­las. Tad nors ir vasara, kul­tūrinių įvykių paletė labai spalvinga. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kai JAV birželį smogė Irano branduoliniams objektams Forde, Natanze ir Isfahane, nubudome kitokiame pa­sau­lyje. Politologai, ekspertai nerimastingai svarsto: o kas to­liau, kai kas spėlioja, jog Amerika užsitraukė baisią iranie­čių neapykantą. Tuo labiau, kad Iranas žada gintis visomis įmanomomis priemonėmis ir vadina JAV operaciją nesąži­ninga agresija, kurią branduolinį ginklą turinti valstybė įvykdė prieš tokio ginklo neturinčią šalį.

Bet prieš kelis metus teko keliauti po Iraną ir jau tada atrodė, kad šios šalies neapykanta amerikiečiams yra labai sena, o ir ugdoma ji, regis, nuo mažumės. 

Ne visi pageidaujami 

Prisimenu, kaip nelengva bu­vo išvykti į Iraną. Pirmas rūpestis – gauti šios valstybės vizą. Tam reikėjo užpildyti anketą, atsakant į kitų kelionių vizoms nebūdingus klausimus: kokia buvo senelio, prosenelio pavardė iš tėvo pusės (motinos linija jų nedomina), kokias ša­lis­ jau esi aplankęs, ar turi ko­kios kitos valstybės vizą ir pan. Buvome įspėti, jog neparašytume, kad esam lankęsi Iz­raelyje, o jei tokia viza pase yra, jį būtina pasikeisti, nes į Iraną kitaip nebūsi įleistas. Negana to, išgirdome patarimų nesigirti ir buvus Amerikoje, nes ji Irane laikoma blogio ašimi. Be to, skiltyje apie profesiją negalima nurodyti, kad esi žurnalistas ar fotografas, nes tokių smalsuolių Irane irgi niekas nepageidauja...

Kai pagaliau įveikus formalus nuvykome į šią šalį, suži­nojome, kad dar sunkiau yra vietiniams žmonėms išvažiuoti iš Irano. Neatlikę karinės tarnybos jaunuoliai neturi paso, tad, norė­dami gauti vizą į Vakarų šalis, jie įtikinamai turi įrodyti, jog po viešnagės grįš atgal. Jei vis tik apsigalvotų priešin­gai, dėl tokio poelgio nukentėtų Irane likusi gausi šeima. 

Amžinas lyderis

Irane nesutikome nė vieno žmo­gaus, kuriam patiktų jo šalies santvarka. Dauguma su ilgesiu prisimena priešrevoliu­ci­­nį lai­kotarpį, kuomet šalis sparčiai laisvėjo. Deja, po 1979 m. įvyk­dytos islamiškosios revo­liucijos­ susiklostė įdomi santvarka – teokratinė (valstybės valdymo­­ forma, kai aukščiausia valdžia­ priklauso dvasininkams) res­publika su viešaisiais rinkimais. Ir nors Irane kas ketveri me­tai yra renkamas prezidentas, tačiau įtakingiausias asmuo šalyje yra dvasinis lyderis ajatola. Jis save, kaip revoliucijos vadas, į šį postą yra paskyręs iki gyvos galvos. Nors dvasinis lyderis, rodos, turėtų rūpintis religiniais reikalais, tačiau jo įtaka jaučiama visur – įvairiausiose gyvenimo srityse bei užsie­nio­ politikoje. Visos Irano gatvės, įstaigos, kavinės, degalinės, būstai mirgėte mirga lyderio atvaizdais. Deja, nuo tokių garbinimo ženklų pagarbos jam nedaugėja, o iraniečiai kartais iš­drįsta prisipažinti, kad jie į rinkimus nebeina, nes jų dvasinis lyderis vis tiek amžinas, o prezidentas esąs tik dėl vaizdo.

Dainos po tiltu

Skaitant pranešimus, kaip bombarduojamas Isfahanas, atmintyje iškyla įstabaus grožio persų miestas, naktiniai pasivaikščiojimai jo gatvėmis, po­ kurių supratome, kad vis­ką į savo gniaužtus yra paėmusi valdžia, kuri nesijautė saugi, nes ir tada, prieš kelis metus, griežtai buvo draudžiami bet kokie žmonių susibūrimai ar net sporto už­siėmimai. Pamenu, kai vieną dieną ėmėme artėti prie nuos­tabaus grožio ir sudėtingos­ architektūros arkinio tilto, ku­ris dar vadinamas Gyvybę ne­šančiu tiltu, išgirdo­me iš po jo sklindančią dainą. Melodija buvo tiesiog užbu­rianti, tarsi visas angelų choras dainuotų. Gal tai dėl išskirtinės tilto akustikos, o gal todėl, kad farsi  (persų) kalba yra labai graži, melodinga ir kažkokiomis savo vibracijomis itin miela mūsų ausiai. Maždaug pusvalandį jos klausėmės ir norėjome, jog dainininkai nenutiltų. Tai buvo pats gražiausias kada nors gyvenime girdėtas koncertas. Ta­čiau kartu į akis krito ir tai, kad vienas vyras stovėjo kiek atokiau ir visą laiką buvo įsmei­gęs akis į telefoną. Nebuvo panašu, kad jis juo žaistų ar ko­kius reikalus tvarkytų. Staiga jis šūktelėjo „Policija!“, o dainininkai žaibo greitumu pasklido į visas puses... 

Netrukus pamatėme, jog iš tiesų atvažiavo policija. Tuomet ir sužinojome, kad tokie susibūrimai Irane yra griežtai draudžiami, už tai gali būti ilgam įkalintas.

Tai ne vieną iš mūsų grupės privertė susimąstyti – grįžome tylė­dami ir net braukdami ašarą, kiekvienas savo šir­dy­je įvertinęs, ko­kia yra laisvės dainos kaina...

Sostinė – kaip penkios Lietuvos

Irano sostinėje Te­herane, kuriame­ gyvena apie 15 mln. gyventojų (net jei mūsų vis dar būtų 3 mln., tai būtų penkios Lietuvos), bene didžiausią įspūdį paliko JAV ambasada, į kurią pažvelgti pavyko pro pravirus vartus, nes tuo metu darbininkai juos dažė. Šiaip jau buvusios Amerikos ambasados teritorija yra uždara, po ją mak­linėti niekam neleidžiama, o viską, ką norėjo pasakyti Ira­nas apie šią valstybę, yra surašyta, nupiešta ant teritoriją supančios tvoros. Tačiau visų šių piešinių ir užrašų mintis yra viena – mirtis Amerikai. Po 1979 m. įvykdytos islamo revoliucijos, Amerika buvo paskelb­ta Irano prieše, ambasados darbuotojai išvyti, o pastatai po truputį nyko savaime. Bet antiamerikietiški piešiniai ant tvo­rų būdavo nuolat atnaujinami.

Gidas įvedė mus į vieną mo­kyklą, kurios tarpduryje, ant paties slenksčio, pamenu nupieštą didžiulę Amerikos vė­liavą su tuo pačiu užrašu: „Mir­tis Amerikai“. Mokinukai kas­dien eidami per ją privalo gar­siai tą užrašą skanduoti... Tai­gi ne­apykanta ugdoma nuo ma­žumės.

Mirtininkų alėjos

Šiurpą kėlė kiekviename Ira­no mieste, kiekvieno­je gyvenvietėje mir­­tininkų (šachi­dų) alėjos. Taip, kaip mes savo mies­­tus įvairio­mis progomis puošia­me vėliavėlė­mis ar kitokiais at­ri­butais, taip iraniečiai – žu­vusių mirtininkų portretais. Tie žmo­nės žuvo per Irano – Irako karą, per įvairius teroristinius išpuo­lius, kai kurių motinos dar tebelaukia grįžtančių... 

Šiandien jie laikomi šalies did­vyriais, jų portretai išrikiuoti pagrindinėse miestų gatvėse ir aikštėse. Tik kažin, ar visi jie norėjo būti didvyriais? Tarp susisprogdinusių mirtininkų matėme ir visiškų vaikų. Gidas iranietis teigė, jog, prireikus sprogdintojų, atvažiuoja deng­tos mašinos į mokyklas, surenka berniukus, vėliau apriša juos sprogmenimis... Ir taip jie tampa „didvyriais“, nors niekas jų neklausia, nori jie tokio statuso ar ne. 

Kas keistųsi?

Po pastarųjų JAV smūgių Iranui buvo stebimasi santū­ria arabų pasaulio reakcija. Keliaudama po Iraną jutau, kad ir arabai nėra šios šalies draugai, nes arabus jie sieja su žiau­rumu ir prievarta. Iranietį pavadinti arabu yra tolygu įžeidimui, mat jie – persų palikuonys, arijai.

Iraniečiai labai didžiuojasi sa­vo šalimi, labai sena jos istorija, dariusią įtaką daugeliui pasaulio civilizacijų. Bet kartu jie gėdijasi savo dabartinės politinės situacijos. Jau tada kelionėje sutikti iraniečiai abejojo, ar jų šalyje situacija daug keis­tųsi, jei vieną dieną būtų panaikintos laisvą žmonių pasirinkimą varžančios taisyklės. Dau­gybė suvaržymų yra grįsti religija, o šis barjeras, kaip ži­nome, labai sunkiai įveikia­mas ir pokyčiai nevyksta greitai. Tuo labiau, jog Irano visuomenė yra daugiasluoksnė, vieni žmonės save laiko persais, ku-

riems islamas buvo jėga primes­tas, kiti save laiko arabais, dar yra ir išpažįstančiųjų senąjį zoroastrų tikėjimą. Vienus aprangos kodas Irane tiesiog smaugia, o kiti jo nė už ką neatsisakytų, net jei būtų panaikintas „Pasdar“ padalinys, kitaip dar vadinamas dorovės policija. Jos paskirtis – užtikrinti, jog moterys būtų padoriai apsirengusios, tinkamai elgtųsi. „Pasdar“ padaliniui yra suteiktos didžiulės teisės, už bet kokį mūsų akimis nesuvokiamą nepadorumą moteris gali būti keletui dienų sulaikoma, net deportuojama iš šalies, o kartais nu­bausta rykštėmis. 

Islamo taisyklės yra vyriausybės pripažintos įstatymu. O tai reiškia, jog kūno dengimas viešumoje yra privalomas tiek vietinėms, tiek atvykėlėms. Mūsų gidė prie vienos šven­tyklos atkreipė dėmesį į moterų avalynę, kuri buvo beveik visų vienoda. Pasirodo, ją tokią patvirtino ajatola, Irano dvasinis vadovas, todėl privaloma ją avėti be jokių diskusijų...

Be to, Irane dideliu nusikaltimu laikoma, jei moteris saugosi nėštumo, jeigu tam nepritaria vyras – už nėštumo reguliavimą slapčia nuo vyro galima net mirties bausmės sulaukti.

Kita vertus, tai yra Persija su savo milžiniškais kultūros lobiais, turtingu istoriniu pali­kimu, kurios, deja, turistams ap­lankyti jau ilgai nebepavyks...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

 Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

„Iki anūkės žūties labai skeptiškai vertindavau pasakojimus apie antgamtinius ka­ti­nų sugebėjimus gydyti savo šeimininkus ir pan. Bet dabar nebesu tokia skeptiška – pavyzdžiui, prie mano velionio vyro ir anūkės jie tiesiog kaip prie magneto lipdavo, anūkei vis sakydavau, kad nebetemptų jų į sodybą, turim šunį ir dvi kates kieme, užtenka. Bet kur tau, būdama paauglė, ji parsinešė mažą leisgyvį kačiuką, kurį rado gatvėje šlapią per lietų. Ir nors prašiau nepratinti prie kambario, tegul gyvena sandėliuke, tačiau jiedu miegodavo apsikabinę. Gal dėl to, kai žuvo, tas katinas nesitraukė nuo jos pelenų”, – pasakojimą pradėjo 63-ejų Irina Pasmor.

21-erių jos anūkė Darija žuvo pirmąją karo savaitę, vos įstojusi į kariuomenę ir nusprendusi ginti tėvynę, kai prie vadavietės atskrido rusų raketa „Iskander”. Merginos kūną iš po griuvėsių atkasti pavyko tik po trijų parų, deja, gelbėtojai rado tik jos galvą ir vieną ranką... 

„Pelenus laidojom po mėnesio, kai po žiemos atšilo žemė. Ir visą tą mėnesį katinas nesitraukė nuo urnos, o kai grįžom po laidotuvių, namus radom siaubingai apverstus – gyvūnas nutraukė užuolaidas, išvartė gėles, sudaužė indus... Kai išleidom į lauką, jis pabėgo, daugiau jo ir nebepamatėm“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo moteris.

Praėjus dešimt mėnesių po anūkės žūties, mirė ir Darijos senelis, Irinos vyras Valerijus. Jis buvo prie anūkės labai prisirišęs: kai po patirtos stuburo traumos tapo nedarbingu, rūpinosi mergaite, lydėdavo ją į darželį, mokyklą, skaitydavo knygas, kartu žaisdavo. Niekuo daugiau, anot Irinos, nesiskundė, tačiau po anūkės žūties labai pasikeitė, pasislėpęs kasdien raudodavo, o vieną rytą nebeatsibudo – naktį ištiko insultas.

„Kaimynės sako, kad Darija iš dangaus globoja mūsų namą ir visa gatvę, nes per karą nė karto čia nesprogo nė viena bomba, nors aplinkui degė namai, žuvo žmonės. Jos mama, mano dukra, planavo kurti naują šeimą, todėl Dašą, kaip mes ją vadinom, auginau nuo pat mažumės. Gimė ji Drakono metais, gal dėl to buvo be galo aktyvi ir drąsi, dar mokydamasi technikume įsitraukė į patrio­tinę veiklą. Pamatė kažkokio renginio skelbimą, nuėjo, o ten „Azovo” pulko veteranai ir futbolo komandos „Metalist” aist­ruoliai, vien vyrai. Jie kartu suformavo Nacionalinės gvardijos skyrių, pirmą karo dieną visi drauge įstojo į pačių įkurtą karinį „Kraken” būrį”, – pasakojo Irina.

Jos teigimu, iki karo Darija su draugais vežė paramą kovotojams į Donbasą, rengė apsigynimo kursus moterims bei karinio parengimo stovyklas jaunimui, inicijavo kraujo donorystės akcijas, gabeno pagalbą vaikų namams ir gyvūnų prieglaudoms, pensininkus mokė naudotis kompiuteriu bei mobiliuoju telefonu. Mergina dar suspėdavo lankyti paskaitas technikume, dirbti muilo fabrike, kas trečią parą globoti sunkiai susirgusią prosenelę. Tokį jos aktyvumą pastebėję Nacionalinės gvardijos padalinio vadai merginai pasiūlė dirbti vadavietės administratore.

Pirmą karo rytą Irina sakė atsibudo, išgirdusi tolimų sprogimų aidus. Ir pamatė anūkę, jau stovinčią prie durų ir skubančią į vadavietę. Į senelių prašymus likti namuose nereagavo, tikino esanti pasižadėjusi atvykti ginti miesto. Mergina prašė jai neskambinti ir neieškoti, nes būrys rinksis vis kitose vietose: „Kraken“ vadai nuspėjo, jog rusai į juos taikysis, nes kariuomenė iš miesto pasitraukė, jo ginti liko tik savanoriai. Taip ir buvo – pirma raketa Charkive atskrido į jų būstinę, bet, laimei, niekas nežuvo, gynėjai jau buvo spėję persikraustyti kitur. Tačiau Charkive buvo pilna išdavikų, todėl bombos skrido visur, kur tik įsikurdavo „Kraken“ vadavietė.

Kovo 1-ąją raketa pataikė į Nepriklausomybės aikštėje stovintį šešių aukštų regiono administracijos pastatą. Jo ves­tibiulyje buvo įkurtas savanorių gynėjų registravimosi štabas, į kurį pataikiusi raketa pražudė pusšimtį karių bei jais norinčių tapti asmenų. Darijai tada pasisekė – ji buvo kiek  tolimesnėje pastato vietoje ir sužeidimų nepatyrė. Pasisekė ir tada, kai raketa gretimame pastate pražudė šešis gynėjus. Tačiau kovo 3-ioji tapo lemtinga – Darija su bičiuliu lydėjo į sugriauto pastato rūsyje įrengtą štabą kelis kariais panorusius tapti asmenis, kai sprogo „Iskander“ raketa. Darija su bičiuliu žuvo akimirksniu, daugiau aukų nebuvo.

„Charkive nedirbo jokios parduotuvės, bet Dašos draugai sugebėjo gauti vestuvinę suknelę, kad pagal tradiciją netekėjusi mergina būtu palaidota aprengta baltai. Nors po sprogimo iš jos kūno beveik nieko neliko, tačiau karste viskas buvo pridengta vestuviniu rūbu. Aš nepajėgiau žvelgti į sudarkytą anūkę, norėjau išsaugoti jos gyvos atvaiz­dą“, – pasakojo I. Pasmor.

Darijos istorija susidomėjau prieš kelias savaites, kavinėje „Keliautojas” pamatęs jos nuot­rauką. Panašią buvau matęs kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje pirmaisiais karo metais. Tada antkapių buvo nedaug, kelios dešimtys, o Darija buvo vienintelė mergina, todėl ją ir įsidėmėjau. Kadangi merginos kapas buvo prie tako, jos nuotrauką regėdavau kaskart, apsilankęs Didvyrių alėjoje. Net ir tada, kai kariams skirtų antkapių padaugėjo nuo keliasdešimties iki keliolikos tūkstančių...

Kavinėje kabo visų žuvusių specialaus diversinio žvalgybinio armijos padalinio „Kraken” narių nuotraukos – kavinės savininkė Jelena Avilova taip stengiasi pagerbti savo žuvusį sūnų ir jo bendražygius.

Beje, peržiūrėjęs 2022 m. ko­vą Charkive darytas nuotraukas, pamačiau, kad esu įamžinęs Dariją pražudžiusios raketos išraustą duobę ir suniokotą mašiną...  

„Nors suprantu, kad viskas yra Dievo rankose, po Dašos žūties ilgai raudojau bei keikiau visus – Viešpatį, Putiną, save. Su tokia lemtimi neįmanoma susitaikyti, norisi matyti ją gyvą, o ne paminklą ir medalius. Kita vertus, guodžia tai, jog Dašos nepamiršta nei kariai, nei draugai, kurie lanko kapą, rūpinasi manimi. Mokyk­loje jai buvo atidengta atminimo lenta, įteikti du pomirtiniai medaliai, ant kapo visada net nepažįstami padeda gėlių”, – sakė skausmo prislėgta moteris.

Paklausta, kuo po anūkės žūties moteris kaltino save, Irina prisipažino priekaištavusi sau, kad Dariją nuvedė į ukrainietišką mokyklą: „Pagalvojau, jog jei būtų lankiusi rusišką, gal nebūtų tapusi patriote, nebūtų įstojusi į „Kraken” ir gyventų toliau”. 

Irinos teigimu, Charkive dauguma mokyklų buvo rusakalbės, tačiau ji nusprendė, kad nepriklausomoje Ukrainoje anūkė turi gerai mokėti protėvių kalbą, jos prosenelis buvo kilęs iš Lvivo, kur ši kalba dominuoja.

Po truputį Irina susitaikė su mintimi, kad viskas įvyko pagal Viešpaties planą, kurio pakeisti neįmanoma. 

Kadangi tušti anūkės ir vyro kambariai kėlė skausmingus prisiminimus, moteris pardavė namą ir įsikūrė bute. Kas mėnesį dalį už Darijos mirtį gaunamos pašalpos taip pat skiria kariuomenei, „Kraken” padaliniui padovanojo dalį už namą gautų pinigų. Darijos bendražygiai ją lanko, nuveža prie ka­po, o buvęs anūkės mylimasis, pirmas ir vienintelis gyvenime, beveik kasdien paskambina ar parašo iš fronto.

„Vaikystėje Darija svajojo tapti dainininke, vėliau norėjo eiti mano pėdomis ir būti kirpėja, baigė tokius mokslus, tačiau nedirbo, tapo administratore. Pat­riotinėje veikloje ji jautėsi laiminga, sakė atradusi savo pašaukimą, ketino studijuoti aukštojoje mokykloje. Laiminga buvo, jog sutiko puikų vaikiną, įsimylėjo, o ją džiugią matydami ir mudu su vyru buvome laimingi. Karas viską sugriovė, dėl Darijos žūties yra kalta tik Maskva. Anūkei net nekilo mintis bėgti iš Charkivo, ji ryžosi jį ginti. Ir nors jos kova nebuvo ilga, ji yra verta, kad prisimintume. Papasakokite Lietuvoje, kad Darija buvo labai geros širdies, kad, kaip ir visi jauni žmonės, svajojo gyventi taikoje, norėjo mylėti ir būti mylima, pamatyti pasaulį, sukurti šeimą, o žuvo gindama savo šalį“, – braukdama ašaras prašė anūkės kare netekusi Irina.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Savaitgalį visi keliai vedė į Bijotus, kur tradicija tapęs Bijotų vasaros festivalis sutraukė tūks­tančius kultūros, pagarbaus bendravimo ir smagaus pa­si­bu­vimo pasiilgusių žmo­nių. Fes­tivalio organizatoriai – šio krašto patriotai Valdas ir Ri­ma Latožai, o šįkart susirinkusiuo­sius be žado paliko ne tik aukš­tas meninis koncer­tuoti pa­kviestų kolektyvų lygis, atlikėjų įvairovė, bet ir įdo­miausios edu­kacijos bei pa­ro­dos, per ku­rias atsiskleidė jau ne vien Tau­ragės, bet ir gretimų re­gio­nų kultūros perlai. 

Penktadienio vakarą Bijotų dvaro festivalį atidarė smagiu nuotykiu žiūrovams tapusi muzikinė komedija „Ar Amerika pirtyje?“, kur pag­rindiniai atlikėjai – Deivis Norvilas ir mūsų kraštietė Sandra Lebrikaitė kvietė kitaip pažvelgti į amžinas vertybes ir ydas, nuotaiką kėlė daugelio pamėgtos, kažkada be perstojo iš radijo imtuvų sklidusios, o dabar labai pasiilgtos dainos. 

„Šiemet surizikavome ir pateikėme Bijotų dvaro festivalio žiūrovams kitokį miuziklą – lietuvišką kūrinį, kurį papuošė dirigento Vytauto Lukočiaus aranžuotos lietuviškos dainos. Matėme, kad šis žanras, pagrindinių atlikėjų charizma, subtilus jumoras paliko įspūdį žiūrovams ir prikaustė jų dėmesį iki pat paskutinio kūrinio akordo – labai tuo džiaugiamės”, – sakė septintus metus festivalį rengiantis tauragiškis V. Latoža. 

Šeštadienis Bijotuose prasidėjo edukacijomis. Smagių užsiėmimų dvaro kieme šeimoms pasiūlė kretingiškiai, jau ne pirmi metai į Bijotus atvežantys „Etno pramogas“, akį traukė sijonų šleifais dvaro takus šluojančios skrybėlėtos ponios ir orūs ponai, atvykę iš Kidulių dvaro (Šakių r.): istorinių šokių ir teatro studijos dalyviai muziejaus kieme parodė dvariškų šokių programą. 

Pilna salė klausytojų susirinko ir į istoriko dr. Mariaus Daraškevičiaus paskai­tą „Didysis kaminas“, kurioje Panemunės pilies (Jurbarko r.) šeimininkas pasakojo apie mūsų dvarų virtuves, o po renginio pilies restorano „Kuknia“ darbuotojai vaišino baltibarščiais – šalta sriuba iš jaunų rūgštynių lapelių. Lankytojų trūkumu nesiskundė ir Pagėgių žąsų muziejaus darbuotoja Justina Ipek, neatsivežusi į renginį gyvų žąsų, bet neabejotinai sudominusi Pagėgiuose prieš Kalėdas rengiamu tradicinių Žąsų turgumi.  

Žiūrovai susidomėję stebėjo tapytojų grupės „Mėlynas menas“ kūrybą – susibūrę įvairių miestų menininkai festivaliui padovanojo penkis lauko paveikslus, kurie papuoš Norberto Paškevičiaus parką. Kelis metus iš eilės parkas praturtėdavo Dionizo Poškos gyvenimą bei kūrybą atspindinčiomis medinėmis skulptūromis, o šiemet sumanyta parko lankytojus vilioti festivalio metu sukurtais lauko paveikslais. 

Organizatoriai pasirūpino, kad gausiai susirinkusiems šventės dalyviams netrūktų ir vaišių. Šįkart pirmu smuiku dvaro puotoje griežė Bijotų kaimo bendruomenė, atsigabenusi į parką netgi duonkepį, iš tolo kvepiantį per naktį keptu kugeliu. Toks gardėsis ypač viliojo iš toliau atvykusius miestiečius, dar prisimenančius močiučių virtuves ir sočias jų vaišes. O po pietų labai tiko šiek tiek smagumo suteikianti šio krašto gira. Kad Bijotų šeimininkės ne iš kelmo spirtos, bylojo ir smagus užrašas ant jų prijuosčių: „Čia valgiai kalba žemaitiškai“. 

Žemaitiškai skambėjo ir dainos nuo didžiosios festivalio scenos. Organizatoriai didįjį koncertą kasmet pradeda vietinių atlikėjų pasirodymu ir neapsirinka: melodingų „Bijotaičių“ dainų ir linksmų „Padkavos“ vyrukų šposų pasiklausyti susirinko didžiulis būrys žiūrovų. Vietiniai kolektyvai, pasak V. Latožos, suteikia renginiui autentiškumo, sukuria linksmintis kviečiančią nuotaiką.  

Svarbi renginio dalis – ekskursijos po Baublių muziejų ir išvykos į Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčią, garsėjančią unikaliais mediniais altoriais. Tokią galimybę suteikia festivalio rėmėjai – Šilalės gidų asociacija, kurios nariai nemokamai veda ekskursijas, ir Šilalės autobusų parkas, vežantis į Girdiškę elektrobusu. Šiemet vyko net trys ekskursijos. 

„Bijotų dvaro festivalis yra nepalyginamai daugiau nei populiarių grupių koncertas, kokius rengia daugelis vasarą švenčiančių bendruomenių. Tai kultūros šventė, kurioje pirmiausia kviečiame atrasti Bijotus, pajusti čia amžius alsavusią dvasią, užkrėtusią visą Lietuvą istoriniu ir kultūrinių sąjūdžiu“, – tikino iš Bijotų kilęs V. Latoža. 

„Šiame renginyje atsiskleidžia viskas, ką Bijotai turi geriausio – žmonių darbštumas, amžius puoselėta kultūra, bajoriška šios vietos žmonių savigarba. Festivalis neatsirado tuščioje vietoje, jis pratęsė buvusio seniūno Stepono Jasaičio sukurtas kraštiečių šventės tradicijas, todėl į šį renginį suvažiuoja kartų kartos“, – džiaugėsi Bijotų seniūnė Irmina Zvick. 

Didžiąją festivalio dieną įvyko ir dar vienas Bijotų bendruomenės inicijuotas renginys – Košių seniūnaičio Aurimo Šliažo surengtas automobilių ralis, sutraukęs nemažai vietinių gyventojų, tapusių ir dalyviais, ir žiūrovais.  

Kraštiečių auginamas renginys plečiasi, dalyvių daugėja, žiūrovai jį pamėgo, o naujai atvykstantys atranda Bijotus. Pasak V. La­tožos, be Lietuvos kultūros tarybos ir Šilalės savivaldybės paramos tokios turtingos kultūrinės programos negalėtų pasiūlyti. 

„Bijotų dvaro festivalis yra šio krašto gyventojų nuopelnas – mus remia vietos ūkininkai, įmonės, kultūrai neabejingi žmonės. Nesiekiame užgožti Šilalės miesto šventės, bet labai tikimės, jog festivalis taps antru didžiausiu renginiu Šilalės krašte“, – sakė V. Latoža. 

Baigiamoji Bijotų dvaro festivalio dalis vyks rugpjūčio pirmąjį sekmadienį Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Emilijos ŠMITAITĖS KERINIENĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Besibaigianti liepa žada didelius, įspū­din­gus renginius, kurių programose – įdo­my­bės visai šeimai. Ateinančią savaitę Klai­pė­­doje vyks tradicinė Jūros šventė, Kau­ne – didelis aviacijos šou, o poezijos ir muzi­kos mėgėjai bus kviečiami į koncertų ciklą, skir­tą baroko poetui Motiejui Kazimierui Sar­bie­vijui. 

Liepos 25–27 d. Klaipėda tradiciškai kviečia švęsti Jūros šventę – didžiausią uostamiesčio vasaros renginį. Uostamiestis atgis ir svečius vilios gyva muzika, gardžiais kvapais iš maisto vagonėlių, meninėmis instaliacijomis po atviru dangumi, įspūdingomis parodomis, ekskursijomis po uosto įmones, jūrininkų pagerbimo ceremonijomis, kino seansais bei ilgais vakarais po žvaigždėmis. Tarp ryškiausių akcentų – tradicinis laivų paradas „Dangės flotilė“, didysis penktadienio koncertas Kruizinių laivų terminale bei kvapą gniaužiantis prancūzų trupės „Ilotopie“ vandens spektaklis „Aqua Forte“. Kiekvieną dieną žadami nauji atradimai – nuo istorinių parodų ir sporto renginių iki šiuolaikinio dizaino mugės ar Red Bull Showrun pramogų zonos. Visa programa – klaipedossventes.lt.

Liepos 26 d. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno aerodrome vyks įspūdinga aviacijos šventė, kviečianti patirti oro šou bei šiuolaikinės aviacijos galią. Nuo 14.30 val. renginį pradės Karinių oro pajėgų orkestras, o nuo 15 val. danguje suksis legendiniai pilotai – mūsų kraštietis Jurgis Kairys, Mark Jefferies iš Jungtinės Karalystės, akrobatų grupė „Sky Hackers“, parašiutininkai „Red Devils“, akrobatinė grupė „The Flying Bulls“ bei įvairūs kariniai orlaiviai, tarp jų – F-16, Eurofighter Typhoon, B-25 Mitchell ir kiti. Šventėje bus pristatyta karinė technika, vyks edukacinės veiklos vaikams, dirbs skrydžių mokyklos, o norintieji galės užsiregistruoti skrydžiui istoriniu DC-3 lėktuvu. Vakarą vainikuos Evgenyos Redko koncertas ir įspūdingas ANBO sutemų šou. Renginys nemokamas. Visa programa – kaunas.lt.

Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ kviečia į poezijos ir muzikos koncertų ciklą, skirtą žymiausiam baroko epochos poetui M. K. Sarbievijui. Renginiai vyks liepos 25 d. Antazavės dvare (Zarasų r.), liepos 26 d. – Birštono kurhauze, liepos 27 d. – Palangos gintaro muziejuje, o  liepos 28 d. – Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje. Skambės lotyniška poezija ir XVII a. italų kompozitorių muzika, atliekama autentiškais senoviniais instrumentais. Ansamblis koncertuos su dirigentu Rodrigo Calveyra (Portugalija/Brazilija), o poeziją skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis. Koncertų ciklas skirtas pažymėti 400 metų jubiliejų nuo poezijos rinkinio „Trys lyrikos knygos“ išleidimo. Tai kvietimas į unikalią kelionę per garsą bei žodį, leidžiančią išgyventi subtilią baroko atmosferą. Visi renginiai – nemokami.

O kaip liepa be Šv. Onos atlaidų? Pasak etnologo Liberto Klimkos, liepos mėnesio antrosios pusės pagrindinis darbas senajame Lietuvos kaime – rugiapjūtė, kuri įprastai vykdavo nuo Škaplierinės iki Oninių, liepos 26-osios. 

„Taigi trukdavusi devynias dienas – archajiškosios savaitės ilgumu. Betgi nelygu kokie metai, kokie orai, juk liepa – pats lietingiausias mūsų mėnuo. Orams nusistovėjus, ūkio šeimininkas eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės jon nemažai grūdų – tai jau ir laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau kaimo senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties, antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka tam ir penktadienis – duona bus labai juoda”, – primena senolių papročius etnologas.

Ne be reikalo Oninės yra vasaros, derliaus prinokimo šventė, naujos duonos diena, nes iš šviežiai nuimto derliaus kepama duona, o Ona vadinama duonos ponia...

Kotryna PETRAITYTĖ

Taikos metu tokie pareiškimai su­keltų tikrą pasipiktinimo cunamį ir prilygtų naujo karo eskalacijai. JAV generolas Christopheris Donahue pareiškė, kad yra sukurtas planas, kaip Kaliningradą „neutralizuoti“, tai yra NATO galėtų šį Rusijos eksklavą nutrinti nuo žemės paviršiaus. 

Generolas Kremliui smogė žemiau juostos, ir Putino aplinkoje kilo sąmyšis. Oficialus Putino atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, jog NATO generolo pareiškimai įveikti Kaliningrado gynybą yra akivaizdžiai priešiški ir agresyvūs. 

„Aljanso planai verčia Rusiją imtis visų saugumo priemonių“, – sakė D. Pes­kovas. 

Rusijos generolai tiesmukai kalba, kad „lengvo pasivaikščiojimo po Kaliningradą nebus“. 

Ką gi siūlo Ch. Donahue? JAV kariuomenė ir jos NATO sąjungininkės pradeda įgyvendinti naują „Rytų flango atgrasymo linijos“ planą, kuriuo siekiama stip­rinti antžeminius pajėgumus ir skatinti karinės pramonės sąveiką visame Aljanse, Vysbadene (Vokietija) vykusioje „LandEuro“ konferencijoje sakė JAV kariuomenės Europoje ir Afrikoje vadas. Didžiausias dėmesys skiriamas Baltijos šalims, t.y. rytiniam NATO flangui. Generolas teigė, jog antskrydžio, oro erd­vės blokavimo zonas (A2AD) svarbu sunaikinti „nuo žemės“, kitaip sakant sausumoje, o po to nuo jos perimti jūros kontrolę. Anot jo, tokie dalykai yra stebimi Ukrainoje, ir karas joje mums siūlo tokias išeitis. 

Ch. Donahue pažymėjo, kad Kaliningradas yra maždaug 76 km pločio ruožas pačiame Europos centre ir iš visų pusių apsuptas NATO, o kariuomenė bei jos sąjungininkai dabar turi galimybę „neutralizuoti jį nuo žemės per negirdėtai trumpą laiką ir greičiau nei kada nors anksčiau“. 

Netgi yra sukurta dalijimosi duomenimis sistema „Maven Smart System“ – „Palantir“ dirbtinio intelekto platforma, kuri priima daugybę duomenų ir greitai analizuoja informaciją, kad padėtų karo vadams priimti sprendimus.

NATO generolo planą galima paaiškinti kaip perspėjimą Maskvai, jog Kaliningradas nėra saugi Rusijos zona. Kremlius tai suprato kaip tiesioginę užuominą, kad per Baltijos jūroje vykstančias pratybas NATO gali užpulti Kaliningrado sritį. Juo labiau, kad dabar, Švedijai ir Suomijai tapus Aljanso narėmis, eksklavas tapo apsuptas, o jūra virto, kaip kažkada pasakė diplomatas Linas Linkevičius, vidine NATO jūra...

Šis nedidelis senovės prūsų žemės plotas, prigludęs prie Lietuvos ir Lenkijos dabar prikaišiotas „Iskander“ raketų, priešlėktuvinės gynybos sistemų S-300, S-350 ir S-400. Manoma, jog ten yra branduolinio ginklo atsargų. Rusų generolai tikina, kad su tokia gink­luote eksklavas išsilaikys, kol ateis pagalba iš „didžiosios žemės“. Jie primena, kad sukurta vieninga karinė erdvė su Baltarusija ir per kokias dvi valandas „mes perkirsim tarp jos ir Kaliningrado srities esantį žemės ruoželį“. Atrodo, generolai turi galvoje Suvalkų koridorių...

Priminsiu, jog Kaliningrado sritis (ją siūloma vadinti Karaliaučiumi) iki šiol tebėra vienas didžiulis Rusijos poligonas, kuris Maskvai svarbus ne ekonomine ar socialine prasme (čia 1991 m. buvo įsteigta laisvoji ekonominė zona, o ją 1995 m. panaikinus, 1996 m. įstatymu buvo įteisinta ypatingoji ekonominė zona (YEZ), kuri pradėjo veikti 2006-aisiais su 10 metų pereinamuoju laikotarpiu), bet kaip strateginis forpostas prieš Vakarus. Ir štai šis daugiau kaip 15 tūkst. kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų dabar traukia išskirtinį dėmesį.

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, keletas rusų kariuomenės dalinių buvo permesti į Ukrainos frontą. Bet vis tiek čia liko didžiulės Rusijos karinės pajėgos ir galingas karo laivynas. 

Nuklyskime į istoriją. Būtent 1945 m. liepos 17 d. prasidėjusioje ir net 16 dienų užsitęsusioje Potsdamo konferencijoje sąjungininkai „padovanojo“ šią baltų žemę Sovietų sąjungai. Šį sprendimą galėjo pakeisti numatyta Taikos konferencija, bet dėl prasidėjusio Šaltojo karo ir Vakarų abejingumo ji neįvyko, todėl Maskva laikė, kad eksklavas atiteko SSRS amžinam administravimui. 1946 m. rugsėjo 5 d. sritis buvo pripažinta uždrausta pasienio zona ir taip atskirta nuo viso pasaulio. 

Tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas kažkada taip aiškino šį Vakarų aplaidumą: „Jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.

Besidomintiems reiktų priminti ir kitą faktą: Kaliningrado kraštas galėjęs atitekti ir Lietuvai, jei Antanas Sniečkus, apie tai 1944 m. kalbėjęs su Stalinu, po šio mirties nebūtų pabūgęs Lavrentijaus Berijos rūstybės. Bet jis dėl atsargumo vėliau nekėlė šio klausimo... Ar šiandien būtume išvengę šio eksklavo grėsmės?

Greičiausiai dabartiniai NATO generolų grasinimai ir teliks Maskvą šiurpinančiais planais. Su viena sąlyga: jeigu Rusija nebandys plėsti savo agresijos.

Česlovas IŠKAUSKAS

Daiva BARTKIENĖ

Nuo 2019 metų, kai Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva pirmą kartą buvo surengtas Lietuvos regionų forumas, regionų atžvilgiu valstybės pozicija nesikeitė. Tauragės  savivaldybės meras Dovydas Kaminskas tvirtina, kad visos iki šiol buvusios vyriausybės savivaldybėms taikė principą „jei nesiseka – užsimokėk“, todėl regionai vis labiau tuštėja.

Nuomonę suformavo politikai

„Regioninė politika Lietuvoje – tarsi sąstingyje. Jos kontūrai lyg ir egzistuoja – priimtas Regioninės plėtros įstatymas, patvirtinta 2022-2030 m. Regionų plėtros programa ir net regioninių pažangos priemonių finansavimo gairės. Tačiau tikrovėje ši politika neveikia – esminio jos principo „iš apačios į viršų“ nesilaikoma, investicijos nevysta, regioniniai skirtumai vis dar labai dideli,“ – prieš dvejus metus surengtame  penktame Regionų forume sakė Lietuvos savivaldybių asociacijai  (LSA) tuomet vadovavęs Mindaugas Sinkevičius.

Dabartinis LSA prezidentas Audrius Klišonis mano, kad Regionų plėtros programa turėtų būti realus planas spręsti regionuose identifikuotas problemas, tačiau ji veikia tik kaip Europos Sąjungos (ES) lėšų investavimo instrumentas. 

Pernai Prezidento G. Nausėdos iškelta idėja steigti Regionų ministeriją, kuri vykdytų regionų poreikius atitinkančią politiką, vieningo palaikymo nesulaukė. Yra nemažai valstybės politikų ir savivaldybių merų, kurie ginčijasi, ar toks poreikis pagrįstas, skaičiuoja, kiek kainuotų dar vienos ministerijos išlaikymas ir reikalauja mažinti  biurokratizmą.

Politikų vieši ginčai  suformavo visuomenės nuomonę, kad  tokios ministerijos nereikia.  LRT užsakymu bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2025 metų gegužės 23–birželio 5 d. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad ministerijos steigimui  nepritaria 67 proc. apklaustųjų.

Keisčiausia, kad tarp nepritariančių daugiausia buvo kaimų ir mažų miestelių gyventojų,  darbininkų, ūkininkų, kitataučių bei savivalda linkusių nepasitikėti respondentų.

Valstybės politika - antiregioninė

„ES regioninė politika Lietuvoje veikia labai gerai: investicijų daug, proveržis milžiniškas, bet to neužtenka, kad suklestėtų nuo Vilniaus nutolusios, o  ypač pasienyje esančios vietovės. Prisidengiant ES regionine politika įrodinėjama, kad tai yra ir Lietuvos regioninė politika. Bet šis teiginys apgaulingas, nes nuoseklios ir apgalvotos nacionalinės regioninės politikos mūsų šalis per 35 Nepriklausomybės metus nesukūrė“, – tvirtina Tauragės savivaldybės meras Dovydas Kaminskas.

Tauragės mero nuomone, Lietuvoje reikia kalbėti ne apie tai, kaip išsaugoti regionus, o apie tolygią visos šalies plėtrą. Mažoms savivaldybėms yra neįmanoma konkuruoti su didžiosiomis, kurių biudžetai skiriasi dešimtimis kartų, todėl reikėtų nuspręsti, kur ir kokios paslaugos turi būti užtikrinamos ir numatyti joms tinkamą finansavimą.

„Turėtume apsibrėžti, kokias paslaugas privalome teikti savivaldybėje arba tam tikro dydžio mieste, kad žmonės jame liktų gyventi. Norėtųsi pasakyti gyventojams: žiūrėkit, tai yra standartas, ir  bent 10 metų mes jums tai užtikrinam. Bet kol mes gyvename liberalioje demokratinėje, kapitalistinėje visuomenėje – ten, kur biednas tampa biednesniu, o turtingas dar labiau turtingėja,  tolygi plėtra niekada netaps prioritetu, jei nebus valstybės priimto kryptingo politinio sprendimo. Pokyčiai gali atsirasti tik tada, kai tolygi Lietuvos plėtra bus pakylėta iki svarbiausio prioriteto“,- įsitikinęs D. Kaminskas.

Kad regionų politikos, užtikrinančios tolygią plėtrą,  Lietuvoje nėra, pasak Tauragės mero, rodo daugybė pavyzdžių. Tauragėje  mokyklų tinklas optimizuotas maksimaliai: yra miesto mokyklos ir nutolusias po 30 km nuo centro Skaudvilės ir Žygaičių gimnazijos. Optimizuoti jau nėra ką, reikia teikti kokybiškas ugdymo paslaugas visose gimnazijose vienodai.  Bet jei nutolusioje mokykloje klasei formuoti nėra 20 vaikų,  savivaldybė turi skirti 50 proc. lėšų tokiai klasei išlaikyti.  

„Tokia mūsų regioninė politika: jei nesiseka – užsimokėk.   Ką gali padarysi savivaldybė, turinti gyvenvietę, kurioje vaikų nėra tiek, kiek nori  Vilnius, kad jų būtų? Mes vis tiek turime išlaikyti klasę, net jei joje yra 13 ar 14 vaikų. Tas pats – sveikatos apsaugos sistemoje. Jei ligoninė neturi tiek pacientų, kiek reikalauja Teritorinės ligonių kasos, reikia uždaryti skyrių arba  prašyti, kad savivaldybė padengtų nuostolius. Regione, kur gyventojų skaičius mažėja, valstybės sukurta sistema veikia taip, kad paslaugos būtų naikinamos arba užkraunamos išlaikyti savivaldybės biudžetui. Ir tam, ką turėtų mums užtikrinti valstybė, savivaldybė per metus turi skirti 200 tūkst. eurų. Tai yra antiregioninė politika“,- piktinosi D. Kaminskas.

Gyvenantiems regionuose reikia garantijų

Tauragės mero įsitikinimu, viena  iš svarbiausių problemų regionuose yra nekilnojamojo turto plėtra. Tokiuose miestuose, kaip Tauragė, būsto nuomos rinkos nėra, o privačius  namus statytis ne visiems užtenka lėšų.

„Tauragėje planuojame pradėti įgyvendinti municipalinio būsto programą – statyti naujus daugiabučius ir nuomoti būstus tiems žmonėms, kurie grįžta į Tauragę gyventi ir papildo trūkstamų specialistų darbo rinką. Taip būtų ne tik atnaujinamas miestas, bet ir paskatinami jauni žmonės grįžti į  regioną gyventi. Daugelis svarsto  grįžti iš užsienio ar didžiųjų miestų į Tauragę, bet nenori gyventi pas tėvus, ir tas ratas savaime užsidaro. O jei turėtų galimybę bent pabandyti pagyventi Tauragėje, pamatytų, kad gyvenimo kokybė čia daug aukštesnė, sutaupoma daug laiko, nes visos paslaugos pasiekiamos greičiau, ypač auginant šeimą“,- įsitikinęs D. Kaminskas.

Mero manymu,  savivaldybei svarbiausias  dalykas yra investicijos, kuriomis kuriamos darbo vietos, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų dirbti. Antras svarbus dalykas – kokybiškas švietimas, kad dirbantys žmonės žinotų, jog jų vaikais bus pasirūpinta pačiu geriausiu būdu, ir jie gaus gerą, užtikrintą ateitį garantuojančią ugdymo kokybę. Trečias prioritetas – po darbo kartu su vaikais gauti kokybišką kultūros paslaugą, aktyvaus laisvalaikio pasiūlą, įdomų užimtumą, kad galima būtų gyventi pramingą gyvenimą, puoselėti tradicijas.  Ketvirtas svarbus dalykas yra savivalda, kuri  turi būti atvira, pasiruošusi pokyčiams,  greitai priimanti sprendimus ir nebijanti klysti.

Pasak D. Kaminsko, jei valstybei svarbiausias dalykas būtų tolygi  regionų plėtra, per 10 – 20 metų  tikrai pamatytume rezultatą, nes dabar yra sukurta tokia sistema, kad tiems, kas toliau nuo sostinės,  lieka tik riestainio skylė.

Tauragės savivaldybės ir Mortos Mikutytės nuotr.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Jau seniai peršasi mintis, kad politinės naujienos Lietuvoje pa­tiria infliaciją, o adekvačiausiai jos, atrodo, perteikiamos humoro lai­­dose. Nors didžiųjų medijų žur­­na­listai mušasi į krūtinę, tvir­tin­dami, kad viską daro dėl mūsų teisės žinoti, tačiau kasdieniai informa­cijos srautai be poilsio dienų vei­kiančiose interneto portaluose labai dažnai skleidžia, švelniai sa­­kant, ne kokį kvapą. Ir šiandien jau juo­kingai skamba faktas, jog pir­maisiais spaudos leidybos am­žiais buvo įprastas užrašas, kad ki­tas leidinio numeris pasirodys ta­da, kai bus naujienų... 

Naujienai, kuri verta viešai paskelbti, anksčiau buvo keliami griežti reikalavimai. Kaip ir vaizdui – fotografijos atsiradimo pradžioje reikėdavo tikrai daug laiko, kad galima būtų užfiksuoti bet kurį vaizdą, daug dėmesio buvo skiriama apgalvoti, ką, kodėl ir kaip fotografuoti. Ir netgi mano jaunystės laikais, kai turėjau juostinį fotoaparatą su labai ribotu skaičiumi kadrų, negalėjau „pleškinti“ bet kur ir bet kada. Tačiau šiandien susiduriame su tikru fiksuojamų vaizdų tvanu, jų autoriai tiesiog kariauja dėl žiūrovų dėmesio, sugalvodami įvairiausių gudrybių, intriguodami pavadinimais ar paprasčiausiai bandydami šokiruoti. Todėl nenuostabu, kad po kurio laiko praktiškai kiekvienam žmogui kyla klausimas, kas vyksta su pasauliu. Tas pats klausimas kyla, kai socialiniuose tinkluose lyg nestabdoma upė liejasi „naujienos“ apie kažkokius ekstravagantiškus žmones, kurie bepročiauja, o besočiai portalai, nė nesigilindami, tai platina. Todėl sunku susigaudyti, kas tikra, o kas tik kažkieno fantazija, nebegali pasitikėti, ar paskelbtas „skandalas“ yra rea­lus, ar tik jo kūrėjams reikėjo skambaus pavadinimo, kovojant už visuomenės dėmesį. 

Štai praėjusią savaitę viešojoje erdvėje daug triukšmo sukėlė pranešimas, kad „prieš Lietuvą įvykdyta karinė agresija, mus užpuolė priešo dronas“. Vėliau sužinojome, jog pavojaus šį sykį nebuvo, kad pasienyje nukrito skraidyklė, kuri, tikėtina, nebuvo jokio gudraus karinio žaidimo, nukreipto prieš Lietuvą, dalis. Aišku, galima sakyti, jog geriau sureikšminti pavojų, nei jį ignoruoti. Tačiau, jei, neduok Dieve, iš tiesų į Lietuvą atskristų priešų karinis dronas, pranešimas apie jį, ko gero, būtų mažiau sensacingas. Nes kai viską pradedame vadinti „kultiniu“, „sensacija“, „neįtikėtinu“, nebelieka priemonių atkreipti dėmesį į tikrai išskirtinius dalykus.

Panašu, kad šiandien įtakingiausiais save vadinantys žurnalistai pateko į savo susikurtus spąstus. Daug metų visi politikai buvo kritikuojami, taršomos ne tik tikros, bet ir tariamos nuodėmės, nusižengimai, kol galiausiai dauguma Lietuvos žmonių buvo įtikinti, jog politika – purvina sritis, į kurią visi veržiasi dėl egoistinių tikslų. 

Suprantama, žurnalistiniai ty­rimai apie tai, kad, pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantis asmuo galimai yra pažeidžiamas, nes kyla daug klausimų dėl jo praeities sprendimų, santykių, yra būtini – tokia yra žinia­sklaidos priedermė. Kita vertus, tie, kuriems į tyrimo lauką patekęs politikas nepatinka, džiaugsmingai trina rankas ir laukia efektingo finalo, tačiau kita dalis nuoširdžiai nesupranta, kodėl klausimai keliami būtent vienam ar kitam, jei „visi politikai tokie pat“?

Yra ir kita monetos pusė: politikai neatsako už savo žodžius, nesuka galvos, kad jie nenuvertėtų, jiems nesvarbu, kad šiandien šneka priešingai nei vakar, ar rimtu veidu dėsto nebūtus dalykus. Viena iš priežasčių – naujienos neįtikėtinu greičiu uždengia viena kitą ir galiausiai retas kuris atsimena, kas „guli“ po keliais naujausiais sluoksniais.

Matyt, dėl to gimsta ir įtarinėjimai, jog politikai ir žurnalistai yra komanda, veikianti sutartinai, kad mums nie­kada nepritrūktų naujienų, o kokia yra jų vertė, niekas per daug nesirūpina. Tikslas – žmonių galvose palikti ne turinį, o įspūdį, kad „visi yra įtakingi ir daug dirba“...

Be abejo, yra daugybė sąžiningai bei profesionaliai dirbančių žurnalistų ir politikų. Bet, kaip sakoma, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Todėl tenka sutikti su kažkieno pasakyta mintimi, jog didžiausią pavojų žmogui kelia ne melas, nes jį galima demaskuoti, bet tušti plepalai.

Andrius NAVICKAS

Šių metų sausio-gegužės mėnesiais dyzelino pardavimai Lietuvoje sumažėjo beveik penktadaliu – tai beveik triskart daugiau, nei buvo prognozavusi Finansų ministerija.  Ekspertai pažymi, kad degalų akcizų didinimas akivaizdžiai nepasiekė numatytų tikslų: pasak pranešimo žiniasklaidai, realios valstybės biudžeto pajamos mažėja, o neigiamą poveikį jaučia tiek gyventojai, tiek verslas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54