Prie vaizdingų Nemuno krantų prisišliejusio mano miestelio žmonės nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karą juto vos dvi savaites – kai frontas slinko į Rytus ir kai jis nugriaudėjo į Vakarus. Tėvai sode buvo išsikasę bunkerį, kuriame su dviem mažais vaikais ir slėpėsi. Išlįsdavo tik nuščiuvus kanonadai pašerti gyvulių ar pasigaminti valgio...

Kaimo žmogui ne karas bu­vo baisus, net ne kraugeriais vadinti vokiečiai, o sovietinė okupacija. Likus vos savaitei iki birželio 22-osios ryto, per Lietuvą praūžė baisi trėmimų banga, kuri ilgam sunaikino bet kokias dar egzistavusias simpatijas stalininiam režimui. Birželio sukilimo dalyvių likimas dar kartą įrodė, kad nė su vienu „išvaduotoju“ nereikia eiti obuoliauti...

Kodėl aš tai prisimenu, nors esu gimęs pokariu? Is­to­ri­j­a nuolat revizuojama. So­vie­ti­­niuose vadovėliuose mums bru­ko Kremliaus tiesas, reikė­jo mintinai žinoti kiekvieno TSKP suvažiavimo sprendi­mus, o SSRS pergalė prieš fašizmą nebuvo kvestionuojama. Kaip ir „laisvas Lietuvos įstojimas į brolišką tarybinių tautų šeimą“...

Pamenu ugningus Sąjūdžio surengtus mitin­gus Vingio par­­ke, prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus paminklo Vilniuje, kai vie­šai bu­vo pasmerktas nusikalsta­mas Molotovo-Ri­bent­ro­po pak­tas ir jo slaptieji proto­ko­lai. Pamenu ir 1989 m. gruodžio 24 d., kai džiaugsmin­gai sutikome SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą, kurio 7 punkte šis paktas ir slaptieji protokolai buvo ne tik pasmerkti, bet ir pripažinti niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Taip buvo atvertas tiesus ke­lias į okupuotų SSRS tautų apsisprendimą. Tačiau prieš 20 metų Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, prasidėjo šių spren­dimų revizija. Jau 2005 m. Rusijos URM paskelbė komentarą Vakarų valstybių raginimui teisiškai denonsuoti minėtą paktą. Kaip rašė tuo­me­­tinis Vilniaus universite­to Tarptautinių santykių ir po­li­tikos mokslų institu­to (TSPMI) dėstytojas, vėliau Kons­titu­ci­nio Teismo pir­mi­­ninkas Dai­nius Žalimas, Mask­­va teigė, jog tie nutarimai buvo tik Sovietų sąjungos vidaus aktai, neturintys tarp­tautinės reikšmės, be to, Ru­sija neprivalo laikytis panaikintos valstybės teisinių normų, nors šiaip ji yra laikoma SSRS visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja. 

Toliau dar gražiau. Kremlius įsuko propagandinę mašiną, kuri ėmė gaminti istorines klišes: esą 1940 m. birželio 15 d. agresija vyko sutikus Lie­tuvos vadovybei, o įstojimui į SSRS buvo pritarta liepos 21-ąją išrinkto Liaudies Sei­mo rugpjūčio 25 d. nutarimu. Jis visiškai pamiršta, jog tie sutikimai buvo duoti po grasinančių ultimatumų, sulaužant iki tol pasirašytas taikos ir nepuolimo bei savitarpio pagalbos sutartis, o rinkimus rengiant po 130 tūkstančių okupacinės sovietų kareivių automatų vamzdžiais...

Praėjusią savaitę V. Putinas pats pasireiškė kaip istorijos revizorius. Lindėdamas sa­­vo rezidencijos bunkeryje No­vo-Oga­riove, į kurį galima patek­ti tuneliu tik apipurkštam antiseptiku, jis interviu Ame­ri­kos leidiniui „The Na­tio­nal Interest“ ir straipsnyje laik­raš­­tyje „Rossijskaja gazeta“ gy­­nė Stalino paktą su nacistais ir tvirtino, kad „nebuvo alternatyvos“ SSRS įsiveržimui į Len­kiją 1939 m. rugsėjo 17 d., o Bal­tijos šalių „inkorporavimo į SSRS procesas vyko susitarimų pagrindu, pritarus išrinktosioms trijų respublikų valdžioms“. Beje, jis pasiūlė surengti naują Jaltos susitikimą, dalyvaujant penkių didžiausių valstybių vadovams, kad būtų vienąkart užbaigta su sankcijomis ir iš naujo įtakos sferomis būtų pasidalinta Europa bei pasaulis...

Kai kas tai pavadins nesveikais svaičiojimais ar nieko bendro su naujojo amžiaus realijomis neturinčiais istorijos iškraipymais. Anaiptol. Taip Ru­sijos vadovas siekia sutelkti aplink save radikalų branduolį ir išlikti valdžioje, patraukti pasaulio lyderių dėmesį, sumenkinti Baltijos šalių istorinę praeitį ir, kas gali paneigti, paruošti dirvą naujai agresijai prieš jas. Gruzijos, Ukrainos, Krymo precedentus jau turime.

Birželio 24-ąją virš Raudo­nosios aikštės vėl gaus Per­galės paradas – lyg naujo karo pradžios pranašas. Jį, kaip ir kažkada Stalinas, iš tribūnos laimins pats V. Putinas, net ir per COVID-19 išlindęs iš savo bunkerio. Baisios praeities pa­mokyti mes nuogąstaujame: ar iš Maskvos aikštės tie tankai vienąkart nenužlegės į Va­karus... 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Nenaudojami buvusių rajono mokyklų pastatai savivaldybei tapo dideliu rūpesčiu. Dar neseniai brangiai renovuotiems statiniams prikelti reikia šimtų tūkstančių eurų, bet ir tai nėra pati didžiausia problema. Daug sunkiau sugalvoti, kas juose galėtų vykti, o sugalvojus – rasti, kas tas veiklas išlaikytų ir finansuotų, nes naujų naštų užkrauti biudžetui, jau ir taip sunkiai suduriančiam galą su galu, nebūtų protinga. Tačiau blogiausia, jog naujų įstaigų kūrimas kaimuose gali sunaikinti veikiančias Šilalėje. Šįkart pavojus iškilo Greitosios medicinos pagalbos stočiai, mat, gelbėdama Bijotų mokyklos pastatą, savivaldybė puoselėja planus ten įkurdinti vieną medikų brigadą.  

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.49

Apmaudu, kad dalis žmonių vis dar nevertina to, kas kuriama jiems patiems. Štai vos spėjo miesto seniūnija atnaujinti pagrindinės gatvės gėlynus, o į juos jau įniko niekdarių rankos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

SKAITYTOJO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Astos ir Vaido Ignotų, gyvenančių vieno iš Šilalės daugiabučių viršutiniame aukšte, nė neįtartum esant bitininkais. Tačiau abu, vos baigę darbus, lekia žiūrėti savo bičių, kurios įkurdintos net trijose vietose Kontautalių kaime ir Jud­rėnuose (Klaipėdos r.). Per šešerius metus, kai sutuoktiniai bitininkauja, „Šilalės artojo“ korespondentai yra pirmieji, apsilankę Kontautalių bityne – iki šiol jokia svetima koja čia nebuvo įžengusi. Atokioje pamiškėje daugiau nei dešimtyje daugiaaukščių avilių įkurdintos bitės ramiai renka medų iš pievų žolynų ir medžių žiedlapių. Nušienautoje palaukėje išrikiuoti aviliai, kitoje pusėje – dėžutės motinėlėms veisti, į medį įkelta eilinio spiečiaus laukianti gaudyklė.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Pastaruosius dešimtmečius gyvenome geriau nei patys turtingiausieji ir galingiausieji gyveno praeityje. Mūsų automobiliai ir lėktuvai yra greitesni nei karalių žirgai bei karietos, butai šiltesni nei jų pilys, žinios spartesnės, vaistai veiksmingesni, gatvės saugesnės. Net pačių vargingiausiųjų skurdas sumažėjo perpus. Nors prieš kelis šimtmečius gyvenę ekonomistai ateities kartoms prog­nozavo badą ir išnykimą, istorija parodė, kad gyvenimo kokybė tik gerėjo. Nepaisant to, niūrios ateities pranašų netrūksta ir šiandien.

Marija VYŠNIAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto

Švietimo centro vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Kai artimojo atminimui statome paminklą, paprastai tikimės, kad jis stovės šimtmečius. Ir, ko gero, niekam nė į galvą neateina mintis, jog kada nors jis bus panaudotas kaip statybinė medžiaga.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Po įvykio, kurio metu savivaldybės tarybos narys „tvarkietis“ Arvydas Petkus kaltinamas girtas apgadinęs kitą automobilį praėjus beveik devyniems mėnesiams, birželio 11 d. Šilalės teismo rūmuose pagaliau atversta jo baudžiamoji byla.

Į pirmąjį posėdį atvykę liudytojai kone vienbalsiai tvirtino ir įrodinėjo, kad užfiksuotų įvykių išvakarėse gimtadienį šventęs A. Petkus buvo girtas, tačiau pats už vairo nesėdėjo – neva jį tądien visur vežiojo jo įmonės darbuotojas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (AVPK) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo. Didkiemio seniūnijos gyventojas, įtariama, nužudė pas jį gyvulio pirkti atvykusį skaudviliškį (Tauragės r.).

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47

Nuotoliniu būdu posėdžiavusi taryba leido savivaldybės administ­racijai iki šių metų pabaigos pasiskolinti 1,5 mln. eurų ir imti iš banko 613 tūkst. Eur ilgalaikę paskolą projektams įgyvendinti. Abejonių, ar tiek pinigų tikrai reikia, kilo ir valdantiesiems, ir juos kritikuojančiai opozicijai. Pasikliauta „garbės žodžiu“ – valdžios pažadu neimti paskolos, jei pinigų biudžete netrūks. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.47