Šiandien visose penkiose rajono gimnazijose aidi Paskutinis skambutis. Šilalės suaugusiųjų mokykloje ši šventė vyko trečiadienį. 

Kaltinėnuose, Laukuvoje, Pajūryje, Kvėdarnoje Paskutinio skambu­čio šventė – vienintelė iškilmin­ga proga, užbaigiant 12 metų trukusį kelią – švęsti išleistuves planuoja tik miesto gimnazistai. 

Linkėdami abiturientams atrasti savo vietą gyvenime, turėti tiks­lų ir jų siekti, gimnazijų vadovai kalba ir apie skaudulius. Labiausiai apčiuopiamas – mokinių skaičiaus mažėjimas, paliekantis mažąsias gimnazijas ant išlikimo ribos.

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo” archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Išgirdusi Putino nurodymą surengti keršto ataką Kyjivui, pasiunčiant raketą „Orešnik“, JAV ambasada išplatino pranešimą tautiečiams: visi Ukrainoje esantys JAV piliečiai paraginti, išgirdus informaciją apie oro pavojų, skubiai leistis į slėptuves. Panašų kreipimąsi į savo tėvynainius išsakė ir Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis. Ir nors nei jis, nei JAV ambasada nepaminėjo atominės bombos, karo ekspertai apie tai užsiminė. Mat „Orešnikas“ yra greičiausia Rusijos sukurta raketa, o dalis jų turi kovinius branduolinius užtaisus, todėl buvo spėjama, jog, įstrigus puolimui ir Ukrainai ėmus naikinti Rusijos naftos gamyklas, Maskva gali Kyjivą „paauklėti“ branduoline bomba. 

To išvengta – Maskvos pasiųstas „Orešnik“ buvo be branduolinės galvutės ir sprogo ne Kyjive, o už 90 kilometrų nuo jo esančioje Bila Cerkvėje. Kadangi raketa pataikė į garažų kooperatyvą ir didelių sugriovimų nepadarė, tapo aišku, jog grasinimas panaudoti branduolinį ginklą buvo siekis sukelti paniką.

Visgi naktis iš praėjusio šeštadienio į sekmadienį Kyjivo gyventojams įsimins ilgam dėl rekordinio raketų antskrydžio. Aš asmeniškai tų įvykių nepamiršiu visą gyvenimą, nes dauguma sprogimų vyko cent­riniame Ševčenkos mikrorajone, kuriame gyvenu, o keliolika raketų ir dronų sprogo vos už puskilometrio nuo mano langų. Juos teko laikyti visą naktį pravirus, jog sprogimo banga neįgrūstų į butą jų su visais rėmais. Jei langai yra praviri, per sprogimą subyra tik stik­lai.

Tą naktį okupantai paleido virš 600 dronų ir kone 100 raketų, lekiančių skirtingais greičiais ir vis kitaip manevruojančių. Dauguma jų taikėsi į Kyjivo statinius, o sprogimai sostinėje dundėjo keturias valandas – nuo pusės pirmos nakties iki pusės penkių ryto, gaisrai kilo net aštuoniuose iš dešimties sostinės mikrorajonų. 

Didžiausi sugriovimai buvo netoli, vos už pusės kilomet­ro nuo mano namų esančioje metro stotelėje „Lukjanivka“. Raketos sunaikino ir šešių aukštų prekybos centrą „Kvad­ratas“, trijų aukštų buitinių paslaugų centrą, turgaus paviljonus, banką, vaistinę, kirpyklą, kavines, parduotuves ir įmonių biurus. Prie metro nuvykau apie penktą ryto, vos pasibaigus komendanto valandai, kuri Kyjive prasideda vidurnaktį. Iki tol beveik tiek pat laiko praleidau vonios kambaryje, nes netoliese nėra slėptuvės. Per oro atakas rekomenduojama slėptis vonioje, tikintis, jog vidinės pertvaros ir išorinė namo siena suteiks bent šiek tiek didesnę apsaugą. Gyvenu viršutiniame, aštuntame, aukšte, o tokie butai laikomi itin pavojingais, nes, numušus raketą ar droną, jų nuolaužos dažnai krenta ant stogų ir sprogsta. Laimei, šįkart taip nenutiko, nors, prisipažinsiu, kad bent šiek tiek nurimčiau, išgėriau ir valerijono, ir gudobelės lašų...

Ryte nuskubėjęs ten, iš kur kilo didžiausi dūmai, pamačiau liepsnojančius parduotuvių ir turgelio pastatus. Vaizdas spaudė širdį – čia lankydavausi beveik kasdien, turėjau pamėgtų vietų, sveikindavausi su prekeiviais. Dar skaudžiau pasidarė išgirdus jaunos merginos klyksmą ir raudą. Ją apkabinusi jos bičiulė Olga paaiškino, jog 26-erių Lena vos prieš dvi savaites buvo nusipirkusi paviljoną turguje. Tam ji skolinosi pinigų iš draugų ir giminaičių, pasiėmė kreditą, susivežė prekes ir įrangą. Tačiau viskas akimirksniu virto pelenais, o šoką patyrusi mergina nebegalėjo suvaldyti isterijos.

Graudulį sukėlė ir pokalbis su 9-mečiu Jareku, kuris į degantį prekybos centrą ir turgų žiūrėjo apsikabinęs didžiulį pliušinį meškiną. Berniukas pasakojo, jog visą naktį su tėvais ir broliu praleido metro požemiuose, o mylimą žaislą pasiėmė todėl, kad šis bijo likti vienas namuose per sprogimus... Be to, apkabinęs meškiną jis greičiau užmiega. Vaikas su ašaromis akyse stebėjo liepsnas ir sakė, kad turgelis nuo mažens buvo jo ir mamos mėgstama apsipirkimų bei pasivaikščiojimų vieta.

„Turguje dirbau 22 metus – iš pradžių kaip samdoma pardavėja, vėliau su vyru išsipirkome patalpas. Pastaruoju metu turėjome keturis paviljonus, į kuriuos sudėjome visas santaupas ir savo darbą, o dabar viską praradome. Verkiau visą naktį, bet ryte supratau, kad svarbiausia, jog abu likome gyvi. Mūsų kariai fronte iškenčia kur kas daugiau. Atsitiesime ir mes. Išgyvensime“, – sakė Darina Srebcova.

Moters optimizmas trumpam praskaidrino slogią nuotaiką, tačiau ją temdė žinios, kad per ataką Kyjive žuvo du žmonės, beveik 100 buvo sužeisti. Nukentėjo ir nemažai istorinių paminklų bei muziejų, smūgiai buvo suduoti strateginiams bei kariniams objektams, tačiau informacija apie galimas aukas ten neviešinama.

Maskva šią ataką aiškina kaip atsaką į neva dieną anksčiau ukrainiečių surengtą dronų smūgį Rusijos okupuotame Luhansko regione. Nors Kyjivas skelbė atakavęs studentų bend­rabutyje įsikūrusią Rusijos karinę vadavietę, tačiau Maskva tvirtina, jog bendrabutyje neva gyveno studentai ir esą žuvo daugiau nei 20 civilių. Kas šiuo atveju sako tiesą, tikriausiai paaiškės tik po karo. Tačiau prie gaisravietės stovėję kyjiviečiai savo nuomonės nekeičia: jų teigimu, Rusija nuolat atakuoja civilius objektus Ukrainoje be jokios priežasties, todėl kasdien žūsta su karu nesusiję žmonės. Pavyzdžiui, prieš dieną per Rusijos dronų ataką Sumuose, smogus laidotuvių procesijai, nuo sužalojimų žuvo du žmonės, dar keliolika buvo sužeisti...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) pristatys VI-ąjį Klaipėdos festivalį – vieną ryškiausių vasaros scenos menų įvykių Vakarų Lietuvoje. Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms dedikuotas šių metų festivalis kvies publiką patirti muziką ir šokį naujai atrandant Klaipėdos erdves.

Per penkerius metus Klaipėdos festivalis tapo svarbia klasikinės muzikos ir šokio platforma, pristatančia aukščiausios meninės vertės kūrinius, tarptautinius atlikėjus ir išskirtinius sceninius projektus. Po kelių sezonų istoriniame Klaipėdos elinge festivalis tęsia kryptį atverti miestą kultūrai – šiemet renginiai vyks ne tik modernioje KVMT salėje „Jūra“, bet ir Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme.

„Klaipėdos festivalis šiandien jau yra ne tik profesionalaus scenos meno renginių ciklas, bet ir miesto kultūrinės tapatybės dalis. Festivalio programoje susijungia užsienio ir Lietuvos kūrėjai, istorinė atmintis ir šiuolaikinė muzikinio teatro kalba. Šių metų programa formuojama iš kelių žanrų renginių: teatralizuoto oratorijos atlikimo, šokio spektaklių premjeros, festivalio svečio pasirodymo, įspūdingo teatro simfoninį orkestrą ir keturis Klaipėdos regiono chorus apjungiančio koncerto, kuriame miesto bendruomenę apsilankyti kviesime nemokamai“, – pasakoja KVMT vadovė Goda Giedraitytė.

Festivalio atidarymui – teatralizuotas J. Haydno „Pasaulio sutvėrimas“

Festivalio atidarymui rugpjūčio 13 ir 14 dienomis pasirinkta monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ – vienas garsiausių vėlyvojo klasicizmo muzikos kūrinių, neatsitiktinai tapęs VI-ojo Klaipėdos festivalio programos ašimi. Dedikuodamas festivalį Karalienės Luizės metams, KVMT ieškojo kūrinių, galinčių atspindėti laikmečio dvasią ir turinčių istorinių sąsajų su pačia valdove. Pasakojama, kad 1802 metais Berlyne išgirdusi šią oratoriją Karalienė Luizė liko giliai sujaudinta muzikos, tad kompozitoriui padovanojo žiedą, o kūrėjas jai klavyrą.

1798 metais sukurta oratorija pagal Johno Miltono poemą „Prarastasis rojus“ laikoma vienu brandžiausių J. Haydno kūrinių. Muzikologai ją dažnai vadina „garsų tapyba“ – partitūroje klausytojas gali išgirsti ir riaumojančius žvėris, ir paukščių balsus, o legendinis epizodas „Tebūnie šviesa“ tampa vienu įspūdingiausių nušvitimo momentų visoje klasikinės muzikos istorijoje. Kūrinys svarbus ir Lietuvos muzikinei kultūrai – tai vienas pirmųjų oratorinio žanro opusų, atliktų Lietuvos istorijoje.

Skirtingai nei įprasti koncertiniai šio kūrinio atlikimai, KVMT publiką pakvies į teatralizuotą oratorijos versiją. Salėje „Jūra“ muzika susilies su šviesų dramaturgija ir vizualinėmis projekcijomis, o po festivalio kūrinys papildys teatro repertuarą. Pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, režisūrinius sprendinius kurs Rūta Bunikytė, sceninę atmosferą formuos šviesų magas Arvydas Buinauskas (ABLight) ir projekcijų dailininkas Linartas Urniežis.

Oratorijos intriga taps ir pasakotojo linija – arkangelo Urielio partija. Įprastai atliekama tenoro, Klaipėdos festivalio pastatyme ji bus patikėta aktoriui Dariui Meškauskui, kuris pasaulio sutvėrimo istoriją žiūrovams pasakos lietuviškai.

Scenoje pasirodys pasaulio scenas užkariavęs klaipėdietis Almas Švilpa ir KVMT teatro solistai: Rita Petrauskaitė, Giedrius Gečys, Vilius Trakys ir Judita Butkytė. O taip pat KVMT simfoninis orkestras, mišrus teatro choras bei valstybinis choras „Vilnius“. Oratorija bus atliekama originalo kalba – vokiškai, o lietuviški ir angliški vertimai bus pateikiami titruose.

Šokio diptiko premjera – lyg tarptautinis dialogas

Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis KVMT salėje „Jūra“ bus pristatyta šokio diptiko premjera. Minint karalienės Luizės jubiliejų buvo svarbu aktualizuoti moterų kūrėjų balsą (o jų tiek šveicarų, tiek lietuvių kūrybinėse komandose gausu). Antra vertus, konceptualiai abu spektaklius sieja bendruomenių ir tarpusavio ryšio temos, kurios buvo svarbios ir pačios Luizės veikloje.

Šokio diptiką sudaro du kūriniai. Pirmąjį – „Decrescendo” kuria šveicarų choreografas Marcel Leemann kartu su muzikos autoriumi Jonu Raudoniumi bei scenografijos ir kostiumų dailininke Ayse Özel. Šokio spektaklis nagrinėja grupinio elgesio, kolektyvo ir individo santykio temas. Pasitelkdamas tradicinius ir ritualinius šokio motyvus bei folklorines formas, kūrinys atskleidžia įtampą tarp bendruomenės ir individualumo. Spektaklyje tradicija tampa ne tik kultūrine atmintimi, bet ir gyvu komunikacijos, saugumo bei priklausymo šaltiniu, prie kurio nuolat sugrįžtama.

Choreografas Marcel Leemann – tarptautinį pripažinimą pelnęs kūrėjas iš Ciuricho, dirbęs su tokiais teatrais kaip Drezdeno „Semperoper“, Liucernos ir Berno teatrai. Vėliau jis įkūrė „Marcel Leemann Physical Dance Theater“, su kuriuo gastroliavo Europoje, kūrė operų, miuziklų ir dramos spektaklių choreografijas,  vadovavo festivaliui „Physical Days Bern“. Nuo 2023 m. jis šokio vadovas Tirolio žemės teatre Insbruke.

Antroji vakaro dalis – šokio kompozicija „Borrowed Landscapes“ – klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko kūrinys, įkvėptas japoniško sodo principo shakkei – „pasiskolinto peizažo“. Šiame darbe sceninė erdvė nuolat plečiasi už savo ribų, įtraukdama nematomus, bet jaučiamus kontekstus – atmintį, aplinką, kitus kūnus ir istorijas. Spektaklis kuria kintantį, daugiasluoksnį peizažą, kuriame nėra centro, o kiekvienas judesys tampa kito judesio pratęsimu.

Choreografė Agnija Šeiko – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, Šeiko šokio teatro vadovė, „Auksinio scenos kryžiaus“, „Padėkos kaukės“ laureatė, kurios kūryba pasižymi tarpdiscipliniškumu ir socialinių temų refleksija. Kūrinio scenografiją kuria Sigita Šimkūnaitė, o kostiumus – Sandra Straukaitė. Abi kompozicijas atliks KVMT baleto trupės šokėjai.

Pirmą kartą Lietuvoje – Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras

Rugpjūčio 29 dieną salėje „Jūra“ pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras. Šis festivalio akcentas pasirinktas neatsitiktinai – Karalienė Luizė buvo glaudžiai susijusi su jaunimo ugdymo ir švietimo iniciatyvų pradžia Klaipėdoje, todėl jaunųjų profesionalių muzikantų orkestras simboliškai pratęsia festivalio dedikacijos idėją.

1982 metais Prancūzijos kultūros ministerijos iniciatyva įkurtas Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (Orchestre Français des Jeunes, OFJ) laikomas viena svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų ugdymo platformų Europoje. Į orkestrą atrenkami talentingiausi atlikėjai iš visos Prancūzijos, su kuriais intensyvių kūrybinių sesijų metu dirba pasaulinio lygio dirigentai, solistai ir pedagogai.

Orkestras nuolat koncertuoja garsiausiose Prancūzijos koncertų salėse: Paryžiaus, Lilio, Dižono filharmonijose bei prestižiniuose festivaliuose, o vasaromis leidžiasi į tarptautinius gastrolių turus. Kasmet rengiamos trys orkestro sesijos, į kurias susiburia apie šimtas Prancūzijos muzikos akademijose studijuojančių jaunųjų muzikų. Čia jie gilinasi į orkestro repertuarą nuo XVIII amžiaus klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, kartu mokydamiesi profesionalios sceninės kultūros.

Nuo 2025 metų orkestro muzikos vadove tapo estų dirigentė Kristiina Poska, žinoma dėl savo ekspresyvios dirigavimo manieros ir plataus simfoninio repertuaro interpretacijų. Jos vadovaujamas orkestras europiniuose turuose pristato vadinamąjį „prancūzišką skambesį“ bei skatina kultūrinį dialogą tarp skirtingų Europos muzikos tradicijų.

Klaipėdos festivalyje skambės monumentali simfoninė programa: R. Strausso simfoninė poema „Taip kalbėjo Zaratustra“, M. Ravelio siuita nr.2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ ir legendinis „Bolero“ – vienas žinomiausių XX amžiaus orkestrinių opusų.

Festivalio finalui – bendruomenę vienijantis „Symphonic Adiemus“

Festivalį rugsėjo 5-ąją apvainikuos vienas populiariausių britų kompozitoriaus Karl Jenkins kūrinių – „Symphonic Adiemus“. Šis festivalio renginys yra dovana Klaipėdos miesto bendruomenei, todėl yra nemokamas. Koncertas vyks Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme, kuris vienam vakarui virs atvira koncertų scena.

Kūrinys išaugo iš muzikos, sukurtos Delta Airlines reklamai, ir pavergė pasaulį savo etniniu koloritu bei kompozitoriaus sukurta išgalvota kalba. Nors ji skamba tarsi lotynų, „žodžius“ K. Jenkinsas formavo pagal melodinę liniją. Įdomu tai, kad kūrinio pavadinimas artimas lotyniškam adeamus, reiškiančiam „priartėjimą“ – vertybę, kurios šiuolaikinei visuomenei dažnai trūksta. Būtent bendrystės idėja tapo ir šio koncerto pagrindu, primenant karalienei Luizei itin svarbius principus: bendruomenių telkimą, socialinį jautrumą ir kultūrinio ryšio stiprinimą.

Bendram pasirodymui KVMT subūrė gausias Vakarų Lietuvos kūrybines pajėgas. Kūrinį atliks KVMT simfoninis orkestras kartu su  Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ kameriniu choru „Cantare“, Kretingos kultūros centro choru „Kristalė“ ir Palangos kameriniu choru. Diriguos KVMT vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis.

VI-asis Klaipėdos festivalis ir šiemet sieks sujungti istoriją, šiuolaikinį scenos meną ir tarptautinį kultūrinį dialogą, o Klaipėdą dar kartą paversti reikšmingu Baltijos regiono profesionalios muzikos ir šokio centru. Karalienės Luizės jubiliejui dedikuota festivalio programa primins jos puoselėtas bendrystės, švietimo ir kultūros vertybes, kurios aktualios ir šiandienos miestui bei jo bendruomenei.

KVMT inform.

Iš tiesų apie sovietinius trėmimus, prasidėjusius 1948 m. gegu­žės 22–23 d., pavadintus „Vesna“ („Pavasaris“), pasakyta ir parašyta yra labai daug. Bet dar daugiau nepasakyta. Todėl kiekvienas prisiminimas, senolių, vaikų ar anūkų pasakojimas vėl suvirpina širdį ir tarsi įspėja: neužmirškime, nes tai įmanoma ir šiandien, kai agresorius siaubia ne tik Ukrainą, bet grūmoja ir mūsų valstybei...

Parašiau ir pagalvojau: juk ši 78 metų trėmimų istorija – gūdi praeitis, kuri mažai kam įdomi. Juo labiau, kad dar ir šiandien aptinkame nemažai iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu. Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių padlaižių palikuonys vieno kito kriminalinio tų laikų nusikaltėlio ar kolaboranto egzekuciją paverčia visos tautos nuodėme, o partizanus vadina „niekuo nekaltų kaimo žmonių žudikais“.  

Prieš 13 metų, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo metinėms, varčiau man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris buvo sumanytas išleisti atskira knyga. 165 puslapių kampuota 81-erių žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis bei suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkė didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Nepavyko. Jau visiškai parengus knygą spaudai, jos leidimui kažkodėl pasipriešino patys iniciatoriai... O rankraštis su gausybe senų nuotraukų iki šiol yra mano archyve ir primena: sovietinis okupantas rovė net menkiausius, vos kylančius tylaus pasipriešinimo daigus. 

Masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija, metodiškai buvo rengiamasi nuo 1939 m., o Molotovo – Ribentropo paktas Stalinui visiškai atrišo rankas. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių  tautinių partijų ir organizacijų narių, o kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Išvežtinų gyventojų apskaita pradėta 1940 m. ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus bei kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus.

Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, pagrindinis politinis trėmimų organizatorius Antanas Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti. Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. 

Įvairiais duomenimis, vien tik gegužės 22-28 d. į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatiją ir kitur buvo ištremta nuo 35 iki 40 tūkst. Lietuvos gyventojų...

Trėmimai vienodai paveikė visas tau­tines grupes, bet santykinai labiausiai nukentėjo palyginti nedidelė žydų bend­ruomenė – ištremta apie 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). 

Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, jog tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų. O istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ rašė, kad iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės, kurios išvežtos į Kazachstaną. 

Ištremtųjų vietą užėmė kolaborantai, vietiniai aktyvistai arba atvykėliai, užsilikę ar sugrįžę po žygio į Berlyną, atkelti iš SSRS gilumos. Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Tai buvo teroro prieš Lietuvos žmones branduolys.

1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų sąjungoje buvo išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Rusai mėgsta terminą „specialus“...

Baisūs tai skaičiai. Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų tautų neapykantą sovietiniam režimui, ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal netoks jau ir beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Ar prielaidos ir sąlygos joms, nuo seno brandintos Rytuose, dabar gali būti vėl realizuotos ir prie Baltijos?

Česlovas IŠKAUSKAS

Kai sovietai, vydami vokiečius, 1945 m. užėmė Karaliaučiaus kraštą, daugybė vaikų liko be namų ir šeimų. Dalis suaugusiųjų žuvo per masinius bombardavimus, kiti, mėginę laivais pasitraukti į Vokietija, buvo nuskandinti sovietų povandeninių laivų torpedomis. Vaikai plūdo į Lietuvą – daugelį priglaudė ūkininkai, jie dirbo įvairius darbus, kiek pajėgė. Nemažai jų čia ir pasiliko, sukūrė šeimas...

„Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis – vaikai. Ypač – našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų sąjungos pergalė Ant­rajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai...

Ar šiandien yra atsakymas į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą?

„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu 3–16 metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1948 m. kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar vieni pasiekė Lietuvos miestus bei kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius–Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vil­kaviškio, Marijampolės, Kalvarijos ra­jonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jur­barko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės“ (www.vilkovaikai.lt).

Po karo, bado vejami, žmonės – ypač moterys su vaikais – traukė į Estiją, Latviją ir Lietuvą. Pamenu, pas mus buvo užėjusi jauna moteris su dviem mergaitėmis – maždaug penkerių ir septynerių metų. Kadangi mano tėvai gerai mokėjo rusiškai, galėjo susikalbėti. Paklausus, kas nutiko ir kodėl jos atkeliavo taip toli, moteris, kilusi iš buvusio Leningrado, papasakojo: „Kai vokiečiai apsupo Leningradą, buvo paliktas kelių kilometrų koridorius civiliams su mažais vaikais pasitraukti. Tačiau valdžia neleido niekam išeiti – išėjimai buvo užblokuoti, pastatyti kulkosvaidžiai ir pagrasinta, jog bandantieji palikti miestą bus sušaudyti...

Žmonės masiškai mirė nuo šalčio ir bado. Gatvės buvo pilnos kūnų. Maisto gaudavo tik kareiviai ir tie, kurie dirbo gamyklose. Mano vyrą paėmė į kariuomenę, per kelias dienas apmokė tankistu ir pasiuntė į puolimą prieš vokiečius. Prieš tai buvo sunaikinta daug tankų, o bandžiusius bėgti vaikinus sušaudydavo. Kad ir maniškis nepabėgtų, tanko bokštelį užrakino. Visi keturi viduje buvę vaikinai sudegė. Tarp jų – ir mano vyras.

Vokiečiai miesto nesugriovė, bet dabar niekas mumis nesirūpina. Einame kaip ubagai per pasaulį – gal bent išliksime“...

Neužsibuvo. Pavalgydinus mergaites ir jų mamą, jos išėjo toliau.

Visi karai – beprotystė, kurią sukelia politiniai neūžaugos.

Eugenijus IVANAUSKAS

Kvėdarna

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus bei jo filialų darbuotojai dalyvavo šešių ciklų mokymuose  Pilių ir dvarų kelias „Ambasadorių akademija“. Mokymai subūrė kultūros, turizmo ir paveldosaugos sričių specia­listus iš įvairių Lietuvos regionų bei suteikė galimybę pagilinti žinias apie dvarų kultūrą, gido profesiją, lankytojų patirtis ir šiuolaikines tu­rizmo tendencijas. 

Dvarų istorija bei kultūra itin artima ir Šilalės kraštui. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Šilalės rajone buvo net 133 dvarai, o jų istorijos yra sugulusios į leidinį „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. I: Šilalės rajono savivaldybė“. Tai svarbi mūsų krašto kultūrinio identiteto dalis, kurią siekiame pažinti, saugoti ir pristatyti lankytojams.

Mokymų ciklas vyko skirtingose istorinėse erdvėse – Panemunės ir Raudonės pilyse, Gelgaudiškio, Raudondvario bei Aukštosios Fredos dvaruose, o jų metu dalyviai gilinosi į pilių ir dvarų istorijas, jų išskirtinumą bei šių objektų pritaikymą šiuolaikiniam kultūriniam turizmui. 

Didelis dėmesys skirtas gido profesijos kompetencijoms ir lankytojų patirčiai – aptartos ekskursijų vedimo metodikos, autentiško pasakojimo svarba, gido darbo gamtoje principai bei kultūrinio pasakojimo galia. Taip pat nagrinėtos šiuolaikinės komunikacijos temos – renginių organizavimas dvaruose, socialinių tinklų galimybės bei dirbtinio intelekto panaudojimas ir pan.

Įgytos žinios ir praktinės patirtys prisidės prie dar kokybiškesnio lankytojų priėmimo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje bei jo filialuose. Tikime, jog nuolatinis tobulėjimas leidžia ne tik profesionaliau pristatyti krašto istoriją, bet ir kurti įdomesnes, šiuolaikiškesnes bei įtraukesnes patirtis lankytojams.

Judita NOREIKIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės muzikinis teatras jau seniai peržengė tradicinio mėgėjų kolektyvo ribas, o profesionalūs scenos meist­rai neslepia – tai yra reiškinys, galintis nustebinti ne tik Lietuvoje. Vienas garsiausių šalies teatro reži­sierių Gytis Padegimas įsitikinęs, jog toks muzikinis teatras, kuriame po darbų repetuojantys žmonės su­geba kurti profesionalumo standartus atitinkančius pastatymus, gali būti vienas iš nedaugelio visoje Europoje.

Tuo buvo galima įsitikinti ir Giruliuose vykusioje Šilalės muzikinio teatro stovykloje-praktikume, kur kolektyvo narius ugdė žinomi teatro bei scenos profesionalai. Pasak jų, šilališkius iš kitų išskiria ne tik talentas ar darbštumas, bet ir nuoširdus atsidavimas scenai, gebėjimas priimti kritiką bei noras nuolat tobulėti.

Šilalėje – išskirtinis reiškinys

Teatre režisierius G. Padegimas dirba jau 53 metus ir sako per tą laiką gerai pažinęs muzikinio teatro specifiką.

„Operetė – išskirtinis žanras, kurio pagrindinę idėją kartais būtų galima nusakyti maždaug taip: „Jis jos nepažino, nes ji buvo su naujomis pirštinėmis“, ir tik trečiame veiksme viskas paaiškėja. Tačiau tai nereiškia, kad statant tokius kūrinius galima nuslysti į primityvų maivymąsi – žiūrovui reikia organiško veiksmo. Operetė apskritai yra sudėtingas žanras: artistai turi vienu metu dainuoti, judėti ir vaidinti. Todėl ir nepaliauja žavėti Šilalės muzikinio teatro choreografija“, – Šilalės kultūros centro mėgėjų kolektyvą gyrė garsus režisierius.

G. Padegimas ne kartą skirtingose auditorijose kartojo, kad kai kurie šilališkių pastatymai jam palieka didesnį įspūdį nei teatrų, kuriuose vaidina profesionalūs aktoriai, pastatymai.

„Pats operetę esu statęs tik kartą, tačiau per trejus metus mačiau apie 300 spektaklių, ir būtent šilališkių pastatymas mane ypač suintrigavo. Seku kolektyvo veiklą nuo pat susikūrimo ir savo džiaugsmui atradau labai įdomų teatrą, kurio atlikėjų kuriami vaidmenys – gyvi, nuoširdūs ir be nuobodulio“, – sakė režisierius.

G. Padegimas tikino matęs kone vi­sus savo buvusio studento, režisieriaus Antano Kazlausko pastatymus ir neabejoja – per kelerius metus Šilalės mu­zikinis teatras padarė milžinišką pažangą.

„Tai unikalus kolektyvas, nes Šilalė – nedidelis miestas, tačiau į teatro veiklą įtraukti įvairaus amžiaus žmonės. Puiki choreografija, įspūdingi kostiumai, nuoširdi vaidyba užburia, pakylėja ir galbūt net paskatina jaunus žmones rinktis meno kūrėjo kelią. Mano manymu, toks kolektyvas kelia viso regiono kultūrinį lygį ir privalo būti pastebėtas bei palaikomas visomis prasmėmis“, – sakė G. Padegimas.

Teatras, kuris gydo

Šilališkius vaidybos subtilybių sto­vyk­­loje mokė ir šių metų Auksinio scenos kryžiaus laureatas, Kauno dramos teat­ro aktorius Andrius Gaučas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis mokėsi Vytauto Anužio ir Veltos Žygurės-Anužienės kurse, vėliau studijavo Esekso universitete, yra sukūręs vaidmenų „Shakespeare’s Globe“, „The New Vic“ ir „Alexandra Palace“ teatruose.

Tad kas jį atvedė į Šilalę?

Pasak aktoriaus, dirbdamas su šilališkiais, jis ir pats atrado svarbių dalykų.

„Dirbdamas su Šilalės kolektyvu supratau, kad net mėgėjas, kuriam scena tėra hobis, savo darbą vertina taip pat rimtai, kaip profesionalas. Neįmanoma padėti žmogui, kuris nenori, tačiau šilališkiai tarsi gaudo kiekvieną pastabą, kiekvieną patarimą ir akimirksniu geba pritaikyti tai praktiškai“, – kalbėjo A. Gau­čas.

Jo nuomone, tokie mėgėjų kolektyvai regionuose yra ypač svarbūs, nes ne kiekvienas žmogus gali nuvažiuoti į did­miesčius ir lankytis profesionaliuose spektakliuose.

„Kultūros atėjimas arčiau žmogaus yra didelis dalykas. Tačiau tam, kad ryšys tarp scenos ir žiūrovo būtų tik­ras, aktorius turi vaidinti iš visos širdies. Jeigu žinai, jog žmogui reikia emocijos, privalai ją duoti – tikrą, nesumeluotą“, – įsitikinęs aktorius.

Todėl Šilalės muzikiniam teatrui jis linki nepamesti svarbiausio dalyko: teatras turi kurti, o ne griauti. 

Naujas pastatymas – rugsėjo 5-ąją

Šilalės muzikinio teatro projektų vadovas A. Šaulys, atsakingas už vasaros stovyklų organizavimą, priminė, kad stovykla kolektyvui reiškia ne poilsį, o intensyvų darbą.

„Kolektyvas čia gauna ne tik teorinių žinių, bet ir iškart jas išbando praktiškai. Stovyklas stengiamės rengti toliau nuo namų, uždaroje aplinkoje, kad žmonės galėtų maksimaliai susitelkti į užsiėmimus“, – sakė A. Šaulys.

Kadangi į stovyklas kviečiami profesionalūs scenos meistrai, projektas reikalauja nemažų lėšų.

„Laimei, šiemet gavome Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybės finansavimą. Smagu, kad mūsų pastangos yra matomos ir vertinamos – tai leidžia mokytis iš aukščiausio lygio profesionalų, kurių vardai žinomi net ir tiems, kurie nėra teatro žmonės“, – teigė jis.

Anot A. Šaulio, nors stovykla trunka vos kelias dienas, jos nauda išlieka ilgam – ne tik artimiausiems pastatymams, bet ir ateities sezonams.

Šių metų stovykla buvo skirta rugsėjo 5 d. ant Medvėgalio piliakalnio vyksiančiam renginiui pasiruošti. Anksčiau rodytas spektaklis „Intrigų miestas“ šįkart virs „Istorine drama ant Med­vėgalio kalno“. Pasak režisieriaus A. Kazlausko, ši vieta pasirinkta neatsitiktinai.

„Labai gaila nunykusio klasikinės muzikos festivalio, kurį prie Medvėgalio organizuodavo Vytautas Jankauskas, todėl nusprendėme šią istoriškai svarbią vietą panaudoti naujam tikslui. Turime vilčių atgaivinti vasaros festivalių tradiciją, galbūt ateityje rengti miuziklų vakarus“, – sakė režisierius.

Ant aukščiausio Žemaitijos piliakalnio žiūrovai išvys meilės istoriją, kurioje V. Šekspyro kūryba susipins su Med­vėgalio pilies kovų laikais. Spektaklyje netrūks meilės, pasiaukojimo, išdavysčių, mirties ir istorinių paralelių.

„Šiame pastatyme susidurs pagonių ir krikščionių pasauliai, o viską jungs amžina meilės jėga. Tai aktualu ir šiandien – kaip anuomet, taip ir dabar žmonių gyvenimai pilni netikėtų pokyčių, besikeičiančių planų ir lūkesčių“, – tikino A. Kazlauskas.

Kartu su mėgėjų kolektyvu rudenį scenoje pasirodys ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Andrius Apšega bei Egidijus Bavikinas.

„Didžiulė garbė, kad kartu su mumis vaidina garsūs solistai. Jų dalyvavimas leidžia augti mums, o jiems tokia kūrybinė aplinka suteikia daugiau laisvės ir tikrumo“, – sakė režisierius.

Pasak A. Šaulio, profesionalius scenos meistrus į Šilalę traukia anaiptol ne honorarai.

„Juos traukia tikrumas. Jo mūsų kolektyve ir žiūrovų salėje yra labai daug. Net G. Padegimas pastebėjo, kad A. Apš­ega Šilalės scenoje vaidina daug laisviau. Todėl ši profesionalų ir mėgėjų draugystė naudinga abiem pusėms: mes galime mokytis, o profesionalai dar labiau mėgautis kūryba“, – įsitikinęs A. Šaulys.

Istoriniuose šaltiniuose Medvėgalio pilis pirmą kartą minima 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Legenda apie Med­vėgalį iki šiol mena žemaičių narsą, užsispyrimą, tvirtą dvasią ir meilę tėvynei. 2026 m. sukanka 710 metų nuo pirmojo pilies paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Būtent šiai sukakčiai paminėti ant Medvėgalio ir bus parodyta „Istorinė drama“.

Spektaklis bus rodomas vakare, kad būtų galima išnaudoti šiuolaikines apšvietimo ir vizualizacijų technologijas. Organizatoriai tikisi, jog neįprasta vie­ta – aukščiausias Žemaitijos piliakalnis – pritrauks žiūrovų iš visos Lietuvos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Nuvilnijus Tarptautinės muziejų nakties renginiams, kurių metu Šila­lės Vlado Statkevičiaus muziejuje atidarytas Šilalės kultūros festivalis „Dausos“ bei pristatyta archyvinė fotografijų, karikatūrų ir instaliacijų paroda „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“, pradedame paskutinę pavasario savaitę. Jos metu sostinėje skambės folkloras, o mū­sų regionas pakvies į tautiškumą puoselėjančias iniciatyvas bei malonius literatūrinius susitikimus.

Šiandien Vilniuje prasideda tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, kuris startuos su folkloro ansamblių plaukimu Nerimi, vėliau rateliai ir žaidimai persikels į Katedros aikštę. Be daugybės koncertų su ansambliais iš Lietuvos bei kaimyninių šalių, visą ateinantį savaitgalį Vilniaus centre vyks tautodailės darbų ir kulinarinio paveldo mugė, tradicinių amatų dirbtuvės vaikams bei suaugusiems, svečių iš Lat­vijos, Portugalijos, Rumunijos ir Ukrainos kūrybinės dirbtuvės ir kt. (festivalio prog­rama – www.ssk.lt). 

Gegužės 26-ąją Tauragės kultūros cent­ras vyresnio amžiaus žmones kviečia linksmai praleisti vakarą su kapelomis „Kaimynai“ ir „Kamana“. Organizatoriai skelbia, kad, esant geram orui, šokiai senjorams vyks lauke, prie Kultūros cent­ro. Pradžia – 19 val., bilieto kaina – 3 Eur. 

Gegužės 27 d. Tauragės kultūros cent­ras kviečia vilktis tautinį kostiumą. Ši iniciatyva jau jungia dalyvius iš 30 miestų ir 7 skirtingų valstybių, o Tauragėje tądien, 13-16 val., vyks viktorina „Ar žinai?“, skambės tautinė muzika, vyks nemokamos parodos.

Gegužės 28 d., nuo 18 val., Tauragės pilies kiemelyje vėl skambės džiazas – vyks tarptautinio festivalio „Tauragė Jazz 2026“ atidarymo koncertas, kuriame susilies muzika, improvizacija ir vizualusis menas. Publikos laukia „Jazz Flash“ („Džiazo blyksnis“), kurią pristatys Kauno bigbendas ir Maltos džiazo vokalistė Nadine Axisa, o koncertą papildys gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės“. Ypatingą vietą šio vakaro programoje užims ir jaunieji talentai. Bilietus į „Tauragė Jazz 2026“ atidarymo koncertą platina kakava.lt.

Penktadienis bus pilnas poezijos (gegužės 29 d.). Šilalėje programa prasidės Tenenių Šv. Barboros bažnyčios kieme, o 18 val. Bijotuose, prie Dionizo Poškos Baublių muziejaus, bus įteikta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos premija. Vakaro metu savo poeziją pristatys Šilalės rajono poetai ir svečiai, tarp kurių – ir D. Poškos premijos laureatas Rokas Drukteinis. 

Pavasarį nuotaikingai palydėti pakvies Tauragės aerodromas Girininkų kaime, kur šeštadienį (gegužės 30 d., 15 val.) vyks Tauragės aviacijos šventė – vienas įspūdingiausių metų renginių Vakarų Lietuvoje. Tai ne tik oro šou, bet ir visos dienos festivalis su pasirodymais, veiklomis ant žemės bei koncertais. Tauragės padangę raižys legendinis Jurgis Kairys, ANBO, Baltic Amber Team, pirmą kartą Lietuvoje – Flying Dragons, taip pat parašiutininkai iš Marijampolės. Laukia senoviniai orlaiviai, Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicija ir daugybė veiklų. Visą dieną linksmins grupė „Akordas“, o vakarą vainikuos energingi „Žemaitukai“. Vaikai iki 6 metų įleidžiami nemokamai, o suaugusiems reikia įsigyti bilietus (tickets.paysera.com).

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija