Daug žmonių gyvena su tyliais klausimais apie prasmę, tikėjimą ir Dievą. Ne todėl, kad jie neturėtų minčių ar jausmų, bet todėl, kad ne visada aišku, kur apie tai galima kalbėti atvirai – be vertinimo, spaudimo ar „teisingų“ atsakymų. Juk kartais svarbiausia yra ne rasti galutinius atsakymus, o turėti saugią vietą klausti ir kalbėtis.

Nuo šalto pastato iki gyvos bendruomenės

Viena iš tokių erdvių – Alfa kursas, tarptautinė iniciatyva, gimusi kaip atviro dialogo apie krikščioniškąjį tikėjimą forma. Būtent joje atsidūrė ir matematikos mokytojas Andrius – žmogus, kuris save visada laikė tikinčiu, tačiau jo santykis su Bažnyčia ilgą laiką buvo gana atsargus.

„Bažnyčia man atrodė tiesiog pastatas, kuriame vyksta asmeninis žmogaus ir Dievo dialogas. Įvairios apeigos, tarpininkai man atrodė nebūtini. Vis dėlto širdies gilumoje nuolat kirbėjo klausimas, ar toks požiūris teisingas, kas iš tiesų slypi po tomis tradicijomis?“ – sako jis.

Atsakymų ieškoti Andrius pradėjo visai netikėtai. Vieną dieną, turėdamas laisvo laiko, jis vaikščiojo po Vilniaus Senamiestį ir užsuko į Ramintojos bažnyčią. Pokalbis su darbuotoja apie knygas netrukus pakrypo apie amžinųjų tiesų paieškas.

„Knygynėlio darbuotoja pakvietė ateiti į Šv. Mišias, kur išgirdau kun. Algirdo Toliato pamokslą ir kvietimą dalyvauti Alfa kurse. Pagalvojau – kodėl gi ne“, – prisimena Andrius. Smalsumas ir noras išbandyti bendruomenišką tikėjimo formą tapo pagrindine priežastimi prisijungti prie Alfa kurso. Tačiau pirmoji patirtis buvo labai netikėta ir stipri. Andrius neslepia: „Esu santūrus ir uždaras žmogus. Čia gavau labai didelę dozę šilumos ir bendruomeniškumo. Toks gyvas, betarpiškas bendravimas, svetingumas, bendros vakarienės, prisipažinsiu, kiek sutrikdė ir išgąsdino“. 

Todėl po kelių susitikimų jis pasitraukė – visko buvo tiesiog per daug.

„Gal todėl, kad iki tol Bažnyčia man buvo tylos ir individualaus santykio erdvė, o Alfa kursas pasiūlė visiškai kitokią patirtį – gyvą, artimą bendravimą, todėl neįprastą ir net nejaukų“, – pripažįsta Andrius.

Tačiau ši trumpa pažintis nebuvo be pėdsakų. Pasak jo, viduje ėmė rusenti kažkokia žarija. Praėjo žiema, atėjo pavasaris, ir jis sulaukė žinutės iš Alfa kurso grupelės vadovo su klausimu, gal norėtų prisijungti prie naujo kurso. Šį kartą jis buvo pasiruošęs. 2025 m. pavasarį Andrius vėl atėjo į Alfa kursą, šį kartą jau lengvai įsiliejo į grupę, baigė visą kursą ir tapo bendruomenės dalimi. Šiandien Andrius yra Alfa kurso komandos savanoris, o jo santykis su tikėjimu pasikeitė iš esmės.

„Giliau domiuosi tikėjimo klausimais, skaitau Šventąjį Raštą ir jis man dabar jau atsiveria visiškai kitaip. Jei anksčiau tai atrodė padrikos istorijos ir atskiri įvykiai, dabar atsiskleidžia vientisas pasakojimas, susijęs su dabartimi“, – esminį pokytį įvardija Andrius.

Pasak jo, tai, kas kadaise atrodė kaip sausos dogmos ar formulės, atsiveria gilesniais prasmės sluoksniais.

Andrius pasakoja, jog neretai tenka girdėti stereotipų neva Alfa kursas tėra tik būdas pritraukti žmones į Bažnyčią ar padidinti praktikuojančiųjų skaičių.

Pasak jo, realybė yra kitokia: „Tikrasis Alfa kurso tikslas – parodyti tikrąją Bažnyčią, nukreipiant žvilgsnį nuo organizacijos ar architektūros į bendruomenę. Tai bandymas parodyti tikėjimą kaip gyvą ryšį, o Bažnyčią – kaip žmones, o ne tik struktūras. Per jausminę, žmogišką patirtį čia siūloma prisiliesti prie tikėjimo esmės.“

Skirtingi socialiniai burbulai, bet žmonės – panašūs

Kun. A. Toliatas pasakoja, kad Ramintojos bažnyčioje Alfa kursai vyksta nuo tos dienos, kai ji atvėrė duris 2018-aisiais. Iš pradžių kursai buvo rengiami kartą per metus, vėliau – du kartus. Šiuo metu norinčiųjų yra daugybė, todėl kursai rengiami rudenį ir pavasarį, yra atskiros grupės jaunimui.

Kunigas pastebi, kad Alfa kursas tapo vieta, kurioje žmonės jaučiasi jaukiai ir saugiai, todėl dažnai pasikviečia ir savo draugus: „Čia ateina tikrai ne tik tikintys ar praktikuojantys katalikai, bet ir tie, kurie visai nelanko Bažnyčios, nėra įpratę prie religinių erdvių ar net nėra krikštyti. Tačiau visi jaučiasi laisvi ir priimti. Skirtingos žmonių patirtys, požiūriai, nuomonės ir gyvenimo istorijos kuria įvairovę, kuri leidžia išeiti iš įprastų socialinių burbulų.“

Kun. A. Toliatas šią patirtį lygina su piligrimine kelione Santjago keliu, kai eidamas sutinki skirtingus žmones, klausaisi jų istorijų ir keitiesi pats, nes susitikimai bei naujos patirtys praturtina ir plečia žmogaus vidinį pasaulį.

„Mane iki šiol stebina tai, jog Alfa kursą sudaro vos dvylika susitikimų, tačiau per šį laiką žmonės pabendrauja taip glaudžiai, jog atrodo, tarsi būtų pažįstami nuo vaikystės ar net giminės. Manau, šis artumas gimsta ne dėl formalių veiklų, o iš paprasto buvimo kartu, kai žmonės kalbasi, vakarieniauja drauge. Pastebiu, kad tas laikas tiesiog ištirpsta“, – pasakoja jis.

Ilgiausias kelias – nuo galvos iki širdies

Kun. A.Toliatas pabrėžia, kad Alfa kursas nėra orientuotas į žinių perdavimą – šiandien informacijos netrūksta ir ją galima lengvai susirasti.

„ Alfa kursas pirmiausia yra apie santykį. Apie žmonių tarpusavio ryšį, kuris šiandien, vienatvės ir fragmentiškų ryšių laikais, tampa ypač svarbus. Juk pats ilgiausias kelias yra kelias nuo galvos iki širdies. Nepriklausomai nuo patirčių, įsitikinimų ar tikėjimo, žmonėms reikia žmogiško artumo ir bendrystės. Būtent tai ir gimsta Alfa kurso metu“, – sako kunigas.

Jis pastebi, jog neretai žmonės į Alfa kursą ateina tada, kai atsiduria gyvenimo kryžkelėje, kai ima kilti prasmės klausimai arba pasiekia tam tikrą brandą.

 „Alfa kursas yra ta vieta, kur galima ateiti su bet kokiais klausimais. Tai vieta, kur nėra išankstinių nusistatymų, bet atvirumas ieškoti,“ – tikina kunigas.

Ir džiaugiasi, kad ši patirtis keičia ne tik atskirus žmones, bet ir pačią Bažnyčios bendruomenę.

„Po Alfa kursų sekmadienio Šv. Mišios daugeliui tampa nebe vien asmeninio pamaldumo išraiška, bet labiau primena šeimos susitikimą – žmonės pradeda pažinti vieni kitus ir jiems ima rūpėti, kaip sekasi šalia esančiam. Ramintojos bendruomenėje tai ypač akivaizdu: Alfa kursą lankę žmonės nori bendrauti ir po šv. Mišių. Taip gimė tradicija po pamaldų pasilikti kartu – pietauti, kalbėtis, dalintis kasdienybės patirtimis. Bendruomenė tampa gyva ir atvira,“ – pasakoja A. Toliatas.

Kunigas dar kartą pabrėžia, kad Alfa kursas atviras visiems – nebūtinai tikintiems ar krikštytiems. Jei žmogus ateina, vadinasi, jam įdomu, o ieškantys žmonės visada praturtina diskusijas. Pasak A. Toliato, visos didelės kelionės prasideda nuo mažo žingsnelio, o kartais užtenka ateiti vieną kartą ir perlipti savo vidines abejones.

Alfa kursai yra nemokami ir vyksta skirtingos parapijose ir bendruomenėse. O jeigu tokio kurso netoliese nėra,  niekada nevėlu jį pradėti organizuoti. Kreipiantis į Alfa kurso centrą, galima sulaukti pagalbos ir palaikymo organizuojant šį kursą.

Gabrielė BRAŽĖNAITĖ

Vakar rytą paaiškėjo, kad keliuose Šilalės daugiabučių kiemuose nakties metu pasidarbavo vagys. Iki pietų policijai apie nuostolius pranešė du miesto gyventojai, neatmetama, kad jų gali būti ir daugiau.

Žydrūnė MILAŠĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Šiandien daug kalbama apie konvencinį, informacinį, hibridinį karą, tačiau vyksta dar vienas, užgožtas informacijos apie kitus dramatiškus įvykius, kasdien pareikalaujantis savo aukų. Ir panašu, jog situacija tik prastės. Kalbu apie cheminį karą, kurį žmonija kariauja pati su savimi. Deja, paliaubų horizonte nematyti, bet regime vis naujas atakų bangas ir pirmiausia jos nutaikytos į vaikus ir paauglius. Mus klaidina tai, kad mirtį nešantys cheminiai mišiniai dažnai maloniai kvepia vaisiais ir yra tapę naujuoju normalumu.

Galima sakyti, jog tai yra dar viena sąmokslo teorija. Nes kai susiduriame su labai sudėtinga problema, visada yra pagunda ją ignoruoti, menkinti. Žinoma, šis tekstas irgi nepakeis situacijos, bet, nepaisant to, esu įsitikinęs, kalbėti apie tai būtina – kad bent jau žinotume, su kuo susiduriame. Tam pritaria ir vienas žymiausių Lietuvos toksikologų Robertas Badaras, vadovaujantis moderniausiam šalyje Toksikologijos centrui. Pasak toksikologo, kuriam kasdien tenka matyti sunkiai apsinuodijusius žmones, atėjo laikas, kai pirmąja fronto linija cheminiame kare tapo net ne toksikologai, o pediatrai. Tai šokiruoja, tačiau, kai į viešumą prasprūsta informacija apie sunkiai apsinuodijusius ar net mirusius vaikus ir paauglius, tai jau nėra tik atsitiktinumas ar neatsargus elgesys. Naujos psichoaktyvios priemonės, ypatingai destruktyviai veikiančios žmogaus psichiką, tampa įprasta kasdienybės dalimi. Nėra paprasta atpažinti jų vartotoją: jokio nemalonaus kvapo, tradiciniai narkotikų testai jų neaptinka, paprasčiausiai gali atrodyti, kad vaikas išsiblaškęs ar paniręs į savo pasaulį, o gal pavargęs nuo visų įsipareigojimų. Psichiką veikiančių medžiagų skaičiuojama tūkstančiais, jų poveikis stiprėja, nes joms keliamas tik vienas reikalavimas – turi „daužti” per galvą. Šios medžiagos platinamos tabletėmis, net sunkiai aptinkamomis kruopelėmis, o vienas populiariausių jų vartojimo būdų – priedai į skysčius elektroninėms cigaretėms.

Atrodytų, ar gali būti pavojingas ar net pražūtingas bananais, apelsinais, braškėmis kvepiantis produktas? Deja, „garinimas” vis jaunėja ir yra tapęs, regis, nepajudinama mada. Toksikologą R. Badarą, anot jo paties, ypač sukrėtė atvejis, kai teko gelbėti labai sunkios būklės paauglį. Pasak mediko, laimei, tai pavyko, nors padariniai liks. Paaiškėjo, kad vaikinukas įsilašino penkis lašus atsiųsto „kaifo” į elektroninę cigaretę. Gydytojui sakė, jog supranta, kad blogai padarė, nes... reikėjo tik trijų. Kai toksikologas paklausė, o gal vis tik reiktų atsisakyti to, jaunuolis nustebo: „Juk šiandien visi tai daro”... Ir netgi paklausė gydytojo, kodėl jis „bijo” pabandyti. 

„Supratau, kad čia aš nenormalus, nes savęs nežudau”, – po tokių pokalbių sakė medikas. 

Elektroninės cigaretės išpopuliarėjo kaip neva nekenksmingas pakaitalas tradicinėms. Tačiau tiesa ta, jog jos ne tik nepadeda atsikratyti žalingo įpročio, bet sukelia dar daugiau prob­lemų ir į savo gniaužtus griebia vis jaunesnius vaikus. Per kvapus, mielų žaislų formą ir reklamą. Ir tai, kad esą „garas negali pakenkti”, yra melas: net jei tuose skysčiuose ir prieduose nėra žudančių medžiagų, juose yra cheminių priemaišų, kurios daug pavojingesnės už nikotiną. Čia kaip toje patarlėje, kai, bėgant nuo vilko, užšoki ant meškos.

Lietuva jau ne vienerius metus stabiliai „pirmauja” pasaulyje (kartais nukrenta į antrą vietą) pagal „garinimo” paplitimą. Belgija tapo pirmąją valstybe Europos Sąjungoje, kur vienkartinės elektroninės cigaretės, kurios ir yra patraukliausios vaikams, buvo uždraustos. Netrukus tokių priemonių ketina imtis Prancūzija. Lietuvoje prieš kurį laiką buvo uždrausta prekyba kvapiais skysčiais. Puiku, bet kiek tai veikia praktiškai? Tuo labiau, jog šio draudimo internetinės parduotuvės nepaiso. Manau, ir mums reikėtų sekti Belgijos bei Prancūzijos pavyzdžiu. Bet tam reikia drąsos ir suvokimo, jog čia ne teisių ar pasirinkimo, kaip elgsiuosi su savo sveikata, klausimas – vyksta tikras cheminis karas. Ir jei anksčiau toksikologai, priklausomybių konsultantai, psichiatrai galėjo nesunkiai įvertinti „apsinešusio” žmogaus būklę, žinojo, ko galima tikėtis, kokią pagalbą pasiūlyti, tai naujųjų kvaišalų specifika yra ta, kad jie tiesiog „sprogsta” žmogaus galvoje. Dar didesnė tragedija – regime vis jaunesnes aukas, o cheminės atakos (nešančios jų vykdytojams labai didelį pelną) sąmonignai yra nukreiptos prieš tokio amžiaus žmones, kai dar nėra susiformavęs kritinis mąstymas, kai negalvojama apie padarinius, bet norisi „šventės”...

Griežti pasiūlos ribojimai neišspręs visų problemų, tačiau jie būtini. Bet tam reikalingas visų politinių partijų susitarimas. Ir labai svarbu, kad jis nevirstų parodomąja politikų akcija. Ypač – artėjant rinkimams. Todėl reikalinga skirtingų profesijų ekspertų taryba, kuri padėtų suformuoti veiksmingiausias prevencijos, užkardymo, pagalbos kvaišalų jau pažeistiems žmonėms priemones. 

Beje, elektroninės cigaretės yra tik vienas iš šio savotiško naikinimo gink­lų. Būtina reaguoti ir į tai, kad Lietuvos paaugliai net kelis kartus daugiau nei pasaulinė norma vartoja gydytojo nepaskirtų raminamųjų vaistų, o internetu nesunku nusipirkti „vakarėlių narkotikų”...

Bet bent jau kol kas pas mus įsijautus diskutuojama tik apie tai, teisūs ar ne jaunuoliai, rengiantys protestus prieš politikus. Nes tai yra paprasčiau, tai kelia politikų reitingus ir šurmulį, užgožiantį svarbias visuomenės piktžaizdes. Nors į liūną klimpstantys vaikai ir paaugliai netrukus gali pradėti daryti įtaką mūsų valstybei daug labiau, nei tai, kaip dabar elgiasi politikai.

Andrius NAVICKAS

Skaitmeninė atskirtis Lietuvos regionuose traukiasi: 2025-ieji tapo esminio lūžio metais įgyvendinant projektą „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“. Pasiekus numatytus tikslus, galimybė naudotis gigabitinės spartos internetu šiandien užtikrinta 2580-čiai subjektų, tiesiogiai prisidedančių prie šalies socia­linės ir ekonominės pažangos. Šviesolaidinio tinklo mazguose sumontuota nauja įranga atvėrė duris naujoms kokybiškoms didmeninėms paslaugoms.

„Klodami šviesolaidžius ten, kur jų iki šiol nebuvo, tiesiame skaitmeninį kelią naujoms galimybėms regionuose. Spartus ryšys net ir atokiausiose Lietuvos vietovėse reiškia ne tik augančius verslus, geresnes są­ygas gydymo įstaigoms, mokykloms ar bibliotekoms. Tai ryšys žmonėms – senjorams, norintiems sklandžiai susisiekti su savo artimaisiais, ar jaunimui, kuriančiam savo ateitį čia pat, namuose“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.

Tauragės apskrityje galimybė naudotis spartaus ryšio suteikiamais privalumais jau suteikta 237 subjektams: 1 bendruomenei, 1 socialinės apsaugos įstaigai, 3 medicinos įstaigoms, 1 biblio­tekai, 3 mokymo įstaigoms, 2 viešosios tvarkos įstaigoms, 222 ūkio, verslo ir turizmo subjektams bei 4 ryšio in­frastruktūros subjektams.

Projekto „Itin spartaus ryšio infrast­ruktūra“, kurį Susisie­ki­mo ministerijos iniciatyva įgyvendina VŠĮ  „Plačiajuostis in­ternetas“ tikslas iki projekto įgyvendinimo pabaigos pasiekti 5000 subjektų komerciškai nepatraukliose Lietuvos vietovėse.

Sukurta infrastruktūra pažangias skaitmenines paslaugas galės teikti visi šalies ryšio operatoriai, tad prijungtas sub­jektas turės galimybę laisvai pasirinkti norimą paslaugų teikėją, veikiantį teritorijoje, bei gauti paslaugas, atitinkančias individualius poreikius.

Gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra skirta atliepti vis augančius ryšio paslaugų varto­tojų lūkesčius Lietuvos regionuose ir sudaryti galimybę vartotojams naudotis labai pralaidžiais elekt­roninių ryšių tinklais bei gauti itin aukštos kokybės skaitmenines paslaugas. 

Gigabiti­nis junglumas taip pat išski­riamas kaip vienas iš Europos Są­jungos strateginių tikslų iki 2030 m.

Projektas „Itin spartaus ryšio infrast­ruktūra“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis.

Daugiau apie projektą, prijungiamus socialinę ir ekonominę pažangą skatinančius subjektus, projekto teritorijas galite sužinoti interneto puslapyje https://placiajuostis.lrv.lt/lt/projektai/isri/ 

Sausio viduryje Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos IV g klasės mokiniai Guoda Pivoriūtė ir Edvinas Petravi­čius bei užsienio (anglų, vokiečių) kalbų mokytoja Kristina Katauskaitė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Irena Tverijonienė dalyvavo programos „Nordplus Junior“ projekto „Our Baltic Sea“ veiklose Danijoje, Hileriodo mieste, Hillerød Tekniske gimnazijoje. 

Penktajame projekto susitikime dalyvavo partneriai iš Suomijos, Švedijos, Danijos, Lat­vijos, Estijos ir Lietuvos. Baltijos jūra vienija visus projekto dalyvius, todėl veiklų metu buvo siekiama stiprinti supratimą apie mus supančią aplinką, tvarumą, aplinkosaugos prob­lemas bei plėtoti tarpkultūrinį bendradarbiavimą Baltijos jūros regiono mokyklose.

Pirmąją susitikimo dieną projekto dalyviai susipažino su gimnazija bei mobilumo Danijoje dalyviais, atliko kūrybines užduotis grupėse, netgi lankėsi Danijos karalių rezidencijoje, įspūdingoje Frederiksborgo pilyje. Kitą dieną komanda vyko į Kopenhagą tyrinėti miesto architektūros tvarumo (2023–2026 m. Danijos sostinė paskelbta pa­saulio architektūros sostine). Vaikščiodami palei uostą mokiniai susipažino su naujų pastatų pritaikomumu šiuolaikiniam žmogui, vertino architektūrinių statinių funkcionalumą ir tvarumą, medžiagų ekologiškumą, draugiškumą gamtai bei visuomenei. Kopenhagos nuotekų valymo įmonėje „Biofos“ mokiniai susipažino su jos veikla bei atliko cheminį vandens mėginio valymą. 

Trečioji diena Danijoje prasidėjo UNESCO jaunimo ambasa­dorių veiklų pristatymu, moki­niai atliko įvairias užduotis, susijusias su darnaus vystymosi tikslais, o mokytojai stebėjo ko­legų iš Danijos pamokas. 

Suža­vėjo išvyka į vieną iš UNESCO objektų – karališkosios medžioklės girios plotus Store Dyrehave, garsėjančius unikalia atsiradimo istorija, prasidėjusia dar XVII a., valdant karaliui Kristia­nui V. Store Dyrehave yra vienas iš trijų miškų, sudarančių figūrinio jojimo medžioklės kraš­to­vaizdį Šiaurės Zelandijo­je, UNESCO pasaulio paveldo ob­jekte.

Projektinės savaitės veiklų metu dalyviai įgijo daugiau žinių apie Baltijos jūros jaut­rumą žmonių sukeltai taršai, atlikdami kūrybinius darbus ir kurdami bei pristatydami bendras veiklas prisidėjo prie tvarumo įgyvendinimo principų, sustip­rino tarptautinę bendrystę, pa­­tobulino komunikavimo ir emo­­cinę kompetencijas. 

Projektas finansuojamas „Nordplus” programos lėšomis.

Irena TVERIJONIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Kristina KATAUSKAITĖ

užsienio kalbų mokytoja metodininkė 

Nuotr. iš gimnazijos archyvo

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus oficialiai pristatė naują ir ypač ver­tingą eksponatą – autentiškus XIX amžiaus sraigtinius laiptus, kurie atkeliavo iš Rubinavo dvaro. Šis unikalus radinys yra ne tik vietinės, bet ir platesnės Lietuvos dvarų paveldo dalies išsaugojimo pavyzdys, į kurį įsitraukė savininkai, muziejininkai ir kultūros paveldo ekspertai.

„Šilalės artojo“ inform.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Taip trumpai vienu sakiniu būtų galima nusakyti vienos laukuviškės vairavimo istoriją. Vieną lapkričio pabaigos dieną stipriai įkaušusi mote­riškė išsiruošė į Šilalę, bet, laimei, laiku įkliuvo pareigūnams, nes nežinia kuo tokie pasivažinėjimai galėjo baigtis. Moters baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per kelias dienas, o paskelbtas nuo­sprendis – nebeskundžiamas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Tiek Lietuvą, tiek Ukrainą kausto šalčiai. Tačiau jei lietuviai šiomis die­nomis gali mažiau būti lauke, o po darbo šiltai sėdėti prie televizoriaus, daugumai ukrainiečių speigai tampa gyvybės ir mirties klausimu. Pavojus neišgyventi šalčių gresia ne tik apkasuose tūnantiems kariams, bet ir tiems civiliams, kurie gyvena nešildomuose butuose, o temperatūra juose yra priartėjusi prie nulio. 

JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigė, jog telefonu paprašė Rusijos „caro“ Putino per didžiausius šalčius nebombarduoti Ukrainos miestų, ir neva gavo tokį pažadą. Bet Rusija susilaikyti nuo apšaudymų nesugebėjo net savaitės... Kyjive bei daugybėje miestų ir kaimų žmonės gyvena be šildymo – po tikslingų bombardavimų sugriauta daugybė elektros pastočių ir katilinių, kurių neįmanoma skubiai atstatyti.

Siekdama sukelti ukrainiečių nepasitenkinimą ir spaudimą vadovybei pasirašyti nepalankią taikos sutartį, Maskva ne tik kankina šalčiu, bet ir daro barbariškus, šiurpą keliančius nusikaltimus. Iki tol okupantų raketos bei skraidyklės dažniau taikydavosi į geležinkelių stotis bei sandėlius, siekdamos paralyžiuoti traukinių eismą ir tuo pačiu tiekimą frontui. Bet štai praėjusią savaitę raketa netoli Charkivo pataikė į keleivinį traukinį, vykusį iš Lvivo. Tada žuvo penki keleiviai, keliasdešimt buvo sužeista. Vasario pradžioje Rusijos kariai dronu smogė maršrutiniam autobusui: teigiama, jog žuvo 15 kasyk­los darbininkų, dar tiek pat buvo sužeista.

Ukrainečių pyktį sukėlė ir skraidyk­lės ataka į daugiaaukštį namą Belogorodkos miestelyje Kyjivo regione, kai per sprogimą žuvo niekuo neprasikaltę sutuoktiniai Svitlana ir Maksimas Blatovai. Jei ne drąsus gretimame bute gyvenęs žurnalistas Marianas Kušniras, nepabijojęs pulti į liepsnas ir išnešti keturmetę jų dukrelę, ugnyje būtų žuvusi visa šeima...

Panašios tragedijos nutinka beveik kas dieną, tačiau Maskva lieka kurčia vaikų ašaroms ir pasaulio reikalavimui netaikytis į civilius. 

Krasnopilės rajone esantis kaimelis yra vos puskilometris nuo Rusijos pasienio, iki šiol rusai jo neatakavo. Bijodami patekti į okupaciją, dauguma gyventojų išvyko į Ukrainos gilumą, pasiliko čia mažiau nei 100 žmonių, daugiausia pensininkų, pasiryžusių geriau žūti, nei apleisti gimtus namus. Tačiau praėjusio gruodžio viduryje į Hrabovę įsiveržę okupantai užėmė du trečdalius kaimo ir nelaisvėn paėmė 52 civilius bei 13 ukrainiečių karių. Išsivedė ir 54-erių Valerijaus Kločkovo brolį su žmona. Keliasdešimt metrų tolėliau gyvenęs Valerijus kartu su dviem metais jaunesne žmona Valentina liko neužimtoje teritorijoje, bet po to nuolat gyveno rūsyje, baimindamiesi, kad irgi gali patekti nelaisvėn. Į gatvę išeiti buvo pavojinga ir dėl to, jog kaime nuo to laiko nuolat vyko didesni ar mažesni karių susirėmimai. Susirgus žmonai, Valerijus ryžosi bėgti iš Hrabovės – pasodinęs ją į rogutes, planavo nusigauti į už 14 kilometrų esantį saugesnį Ternopilės miestelį...

Maskva pasauliui nuolat tvirtina, jog esą kariai į civilius netaiko, tačiau pastarasis įvykis akivaizdžiai liudija, kad Kremliui nieko nėra švento: okupantai nesigaili nei vaikų, nei senolių, nei ligonių. Valerijus sutuoktinę rogutėmis vežė dieną, rusų skraidyklių operatoriai puikiai matė, jog tai civiliai. Bet kai nuėjus pusę kelio Valerijus nusprendė kiek pailsėti, prisėdęs ant pakelės kelmo, po akimirkos rusų dronas numetė granatą, moteris žuvo. Sutuoktinis nebėgo slėptis, o iš skausmo atsiklaupė prie mirusios Valentinos ir ilgai ilgai raudojo. Kai atsistojo ir ruošėsi rogutes su jos kūnu tempti toliau, kiti du dronai sviedė granatas į jį ir vyras žuvo...  

Sutuoktinių mirtis rusų dronų operatoriui nesukėlė jokio gailesčio, jis viešai gyrėsi pataikęs labai tiksliai. Šį jo įrašą regėjęs Valerijaus sūnėnas Oleksandras visuomeninei Ukrainos televizijai papasakojo, jog buvo susitaręs su dėde susitikti saugioje vietoje, žadėjo jų atvažiuoti paimti mašina. Jis negalėjo arčiau privažiuoti ne tik dėl gausiai apsnigto ir nenuvalyto kelio, bet ir todėl, jog nepraleido kareiviai, nes teritorija kontroliuojama priešo dronų. Pasak Oleksandro, dėdės ir tetos palaikai tebėra žūties vietoje, jų išvežti kol kas nesiryžta net ukrainiečių kariai. Jie tikisi, jog tai padaryti pavyks, kai pradės snigti arba pustyti, nes tada priešo dronai neskraidys ir bus galima surizikuoti.

Apie šios šeimos nužudymą neįstengiu skaityti be įsiūčio. Ne tik dėl nusikaltimo beprasmiškumo, bet ir todėl, jog praėjusį pavasarį kartu su kunigu Oleksandru Petrenka vykau į gretimą kaimą gelbėti rūsiuose nuo bombardavimų besislepiančių žmonių. Mačiau jų pasimetimą ir maldaujančias akis padėti. Virš mūsų galvų tada irgi buvo pakibęs rusų dronas, laimei, po kiek laiko jis nuskrido. Mums  pasisekė, kad dronas granatos nenumetė, o nuskrido toliau žvalgytis kitų aukų...

Eldoradas BUTRIMAS 

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Šalies gyventojų santaupos reikšmingai didėja – Lietuvos banko duomenimis, 2025 m. lapkritį lietuviai bankų sąskaitose laikė daugiau nei 27 mlrd. eurų – beveik 3 mlrd. Eur daugiau nei ankstesniais metais. Vis dėlto didžioji šių lėšų dalis nebuvo įdarbintos, tad, laikui bėgant, gali nuvertėti. Kol kas pavyzdį taupymo ir investavimo srityse rodo jaunesnė  karta: 18–29 m. jaunuoliai dažniau nei jų tėvai turi santaupų ir supranta skirtingas investicines priemones.

Jaunoji karta taupo nuosekliau nei jų tėvai. Ankstyvas susipažinimas su finansų valdymo įrankiais, patogiomis programėlėmis, įvairios švietimo iniciatyvos padėjo užtikrinti, kad šiuolaikiniai jaunuoliai taupymą suvoktų kaip vieną pagrindinių uždavinių siekiant finansinės laisvės. 2025 m. atliktas SEB banko tyrimas parodė, jog 18–29 m. gyventojai santaupų turi dažniau nei vyresni šalies gyventojai – tai nurodė apie 77 proc. apklaustųjų. Panašias tendencijas pastebime ir bendraudami – tokio amžiaus žmonės geriau išmano skirtingas investicines priemones, dažniau yra pabandę investuoti skaitmeninių įrankių pagalba ir ketina tai tęsti ateityje.

Galima sakyti, kad jaunuoliai išties yra finansiškai raštingesni nei ankstesnės lietuvių kartos. Prie to reikšmingai prisideda ir šiuolaikiniai tėvai. SEB banko tyrimas atskleidė, kad apie trečdalis (36 proc.) tėvų pirmą kartą mokėjimo kortelę įteikia 7–10 m. amžiaus vaikams, o daugiau negu pusė (54 proc.) su skaitmeniniais finansų valdymo įrankiais supažindina 11–14 m. atžalas. Taigi, šeimos vis anksčiau supažindina vaikus su pinigų reikšme ir leidžia jiems patiems pabandyti valdyti kišenpinigius.

Kita vertus, nors santaupų apimtys Lietuvoje auga, palyginti su Vakarų Europos šalimis, vis dar turime nemažą neišnaudotą potencialą. Vokietijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje gyventojai tradiciškai sukaupia didesnius finansinių aktyvų portfelius, o turto perdavimas šeimose yra sistemingai planuojamas visą gyvenimą. Svarbi šių šalių sėkmės dalis – nuoseklus požiūris į jaunimo finansinį auklėjimą: yra įprasta su vaikais daug kalbėti apie pinigus ir šeimos biudžetą, drauge planuoti ilgalaikius tikslus, leisti vaikams patiems spręsti dėl nedidelių pirkinių, suklysti tai darant ir vėliau drauge aptarti išmoktas pamokas.

Dar vienas ženklas, kad lietuviai tampa turtingesni – apie turto perdavimą atžaloms galvoja vis daugiau gyventojų. SEB banko privačios bankininkystės klientų apklausa rodo, jog daugiau negu pusė jų (57 proc.) jau yra mąstę, kaip paveldėtojai galėtų perimti jų turto valdymą. Praeities tyrimų duomenys rodo, kad prieš 10 metų šis klausimas gyventojams rūpėjo mažiau. Planuojant paveldėjimo klausimus svarbu prisiminti, jog svarbu perduoti ne tik patį turtą, bet ir tinkamą požiūrį į pinigus bei įgūdžius juos valdyti. Tačiau tam, jog Lietuvos šeimos išties pasivytų vokiečių ar prancūzų finansinio raštingumo ir finansų valdymo tradicijas, reikėtų daugiau kalbėtis apie pinigus. Šiuolaikiniai jaunuoliai tėvus gali supažindinti su išmaniais finansų valdymo įrankiais, padėti atrasti informacijos apie sritis, o tėvai gali padėti vaikams ugdyti tinkamas finansines vertybes ir kuo anksčiau savarankiškai prisiimti atsakomybę už savo pinigus ir finansinius sprendimus.

Sigita STROCKYTĖ-VARNĖ

SEB banko asmeninių finansų ekspertė