Kai gyvenimą aptemdo kas­dienybė, reikia ieškoti nuo­tykių. Tokia taisykle va­­dovaujasi iš Vytogalos ki­lu­si verslininkė Giedrė Ge­­dei­kienė (Gedeikytė), šį pa­va­sarį už­ko­pu­­si į net pa­ty­­rusiems al­pi­­nis­tams sun­­kiai pa­si­duo­dan­čią aukščiausią Kaz­beko viršukalnę. Be nuo­­tykių jau nebegalinti gy­venti mūsų kraštietė tikina, kad sunkiausia įveikti save, nes kalno viršūnė tėra tik dar vienas žingsnis į pasau­lio ir savęs pažinimą. 

Nukrito kaip iš dangaus

Baigusi Upynos mokyklą, vytogališkė išvyko į Kauną studi­juoti ekonomikos, po to dar baigė ir Sporto universitetą. Daug metų sukosi lyg voverė rate: verslas, namai, vaikai, šeima, kol pajuto, jog trūksta energijos, niekas nebedžiugina. Jauną moterį apėmė būsena, panaši į depresiją. Svarstydama, kas gyvenimui galėtų suteikti džiaugsmo, prisiminė kažkur perskaitytą mintį, kad reikia užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą vaikystėje. 

„Man tik čiūkšt per galvą: taigi mes su mergaitėm vakarais bėgdavom iki Upynos ir at­gal, iki Obelyno ir atgal. Atsi­me­nu, buvau penkiolikmetė, kai mūsų „mergų šaika“, gal de­šimt panelių, išvarydavom įšo­ku­sios į kedus net į šokius. Prieš Upynos kapines būdavo per­siaunam batus, permetam per tvorą ir einam į diskoteką, grįžtant vėl aunamės sportbačius ir bėgam namo į Vytoga­lą“, – juokiasi Giedrė. 

Dabar ji sako, jog prisimintas bėgimas, išgelbėjęs ją nuo kasdienybės nuobodulio, nukrito kaip iš dangaus. Pabandžiusi nubėgti porą kilometrų, po to penkis, Giedrė įsitikino, kad jai labai lengvai sekasi, todėl be jokio pasiruošimo išvažiavo į 10 km bėgimo varžybas, o kad smagiau būtų, kartu pasikvietė ir dešimtmetį sūnų. Po metų, per kuriuos, anot jos,  lakstė „kaip išprotėjusi“, nusprendė, jog no­ri į kalnus. Visiškai nežinodama, kas yra kal­nų bėgimas, išvyko į stovyklą, kur pateko į profesionalių bėgikų būrį. 

„Jie bėgdavo nuo 40 iki 150 km, pagalvojau, o kuo aš prastesnė, man irgi taip reikia. Po tos stovyklos pasiryžau nubėgti Vilniaus maratoną. Žvėriškai geras jausmas, kai tu bėgi, o vyrai mūrai ąžuolai jau eina, tu jiems per šoną, per šoną, va taip va“, – džiaugiasi G. Gedeikienė, nubėgusi 42 km ir 195 metrus per 4 val. 3 min. Ne rekordas, bet ne kiekvienam tokį rezultatą pasiekti. 

Bėgimas ne tik išjudino Giedrę iš kasdienybės sąstingio. Jos sūnus Simas, kuriam bėgimas irgi prilipo ilgam, dabar jau ne tik Lietuvos jaunių čempionas, bet ir Baltijos šalių čempionato nugalėtojas.  

Kalnai pakylėja arčiau dangaus

Maratonas Giedrės nesužavėjo – bėgimą plentu, žiūrint į laikrodį, ji prilygina darbui, kuris neteikia jokio malonumo. Bet užtat atrado bėgimą bekele, kuris dar vadinamas trail, braunantis per šabakštynus, dilgėlynus, purvynus, kalnus.

„Tai visai nauja bėgimo rūšis Lietuvoje, bet kai pabandžiau – iš karto patiko. Nereikia bėgti vienodu tempu, gali jį pats reguliuoti pagal savo jėgas. Tai labiau kalnų bėgimas, o Lietuvoje kalnų nėra, todėl norisi dažniau išvažiuoti, dalyvauti varžybose. Į kalną neįbėgsi, eini su lazdom, pūškuoji, o į apačią nubėgi, mėgaudamasis kalnų grožiu. Man labai šis sportas patinka – atitiko mano charakterį. Stovyklose Madeiroje, Tenerifėje kiekvieną dieną vis kita kryptimi, kitais takais bėgdavome. Gali daug kilometrų nubėgti, daug pamatyti, kraštą, ku­riame esi, pažinti, o vaizdai būna tokie širdžiai mieli, kad negali atsidžiaugti. Tas pats ir kai į varžybas išvažiuoji – gali visą laiką mėgautis natūralia gamta“, – pasakoja Giedrė.

Jos nuotykiai prasidėjo tik sulaukus brandos, dėl to dabar skuba kuo daugiau pamatyti ir patirti. Į Madeirą išvažiavo, būdama 43-ejų, o tada ir prasidėjo: vis toliau ir vis aukščiau. Paskutinis didžiausią įspūdį palikęs ir sunkiausias šios vasaros „nuotykis“ – 5054 metrų aukščio Kazbeko viršūnė.

„Man kalnai yra laisvė. Ten atsiveria begalinė erdvė, nuostabus grožis ir supratimas, kokie esame mažučiai ir silpni prieš tą kalnų didybę. Jautiesi pakylėtas arčiau dangaus. Kiek­vienas kalnas turi savitą grožį, kiekviena kelionė palieka skirtingą emociją. Gražu nuo tų prisiminimų, kuriuos patiri. Bet jei netiktų kompanija, gal ir kalnai nebūtų tokie gražūs, o kai visi eina koja kojon, kiek­vienas užkopimas turi savo istoriją ir nuotaiką. Tačiau nenoriu nieko kartoti – gyvenimo turime tiek mažai, kad antrų kartų nereikia“, – įsitikinusi G. Gedeikienė.  

Svarbiausia – norėti įveikti save

Kalnuose, tvirtina moteris, jo­kių avantiūrų negali būti, sau­giai gali jaustis tik tada, kai pasitiki tais, su kuriais eini. Paradoksas, tačiau į tolimas ir pavojingas keliones ji visada vyksta viena: jei pamačiusi, kad renkama grupė, susidomi, iškart užsiregistruoja ir nekvaršina sau galvos, kad nepažįsta tų, su kuriais keliaus, nesvarsto, ar bus su kuo bend­rauti. 

„Aš būčiau ne aš, jei nepasirašyčiau eiliniam savęs išbandymui. Kitam eitų ir praeitų pro ausis gandelis, jog kažkur kažkas su kažkuo audžia mintį užkariauti Kazbeko viršūnę. Tik ne man. Ir taip per ilgai ramiai gyvenau. Šeši mohikanai susiburiam, perkam bilietus ir skrendam“, – apie neeilinio šių metų žygio pradžią socialiniame tinkle draugams rašė Gied­rė. 

Nors nuvyko į Sakartvelą dar neprasidėjus sezonui, prognozės ištisai rodė lietų ir audras su perkūnijomis, o tai gundė likti Stepantsminde, iš kur prasideda visų alpinistų kelionė į Kazbeką, ten mėgautis skaniu valgiu, vynu bei lengvais pasivaikščiojimais. Tuo labiau, jog grįžtantys nuo kalno nešė nieko gero nežadančias žinias: nuo pirmos iki antros stovyk­los arkliai dar neina ir neneša mantų, o ant ledyno pilna nenutirpusio sniego. Bet nusprendusi, kad ji ne kokia Kauno „poniutė“, negalinti panešti mažiausiai 20 kilogramų sveriančios kuprinės su būtina manta ir maistu, Giedrė nenurimo tol, kol neįkalbėjo kelių kompanionų bandyti pasiekti tikslą. 

„Vyrukams sekėsi leng­viau, o aš vilkausi atsilikdama, svoris mėtė mane į šonus. Jei tai būtų eilinis akmenuotas takas, būtų paprasčiau, bet ėjom apsnigtu ledynu, po pusmetrį įsmigdami“, – apie pirmosios dienos įspūdžius socialiniame tinkle rašė moteris.

Ir štai: „Švinta, saulė nušviečia sniegynus. Beribis baltumas, kalnų didybė ir mes, mažyčiai nykštukai, trokštantys įveikti save. Atšnopuojam, vir­šūnė, rodos, taip arti. Nešpietna, apledijusi, neužsikabarosi lengvai... Išgirstam graiką mums rėkiantį, jog palauktume, paimtume kartu. Rišam šį jaunuolį į krūvą. Randam pritaisytų virvių, tad ropojame rankomis įsikabinę į jas. Vadas sveikina mus. Jau! Viršūnė! O aš galvoju – meluoja, jokia čia ne viršūnė, nei lentelės, nei kryžiuko, jokio ženklo. Ne, sako, viršūnė čia! Ir tada sudrimbu, negaliu atpažinti besiveržiančių jausmų“. 

„Kam tokių išbandymų reikia? O tai kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip kitaip save pažinti, jei ne per nuotykius? Viskas gerai, jei žmogui priimtina įprasta kasdienybė, bet man reikia pažinti save ir pasaulį – kiekvienas nuotykis suteikia kitokį supratimą, todėl negaliu sustoti per kitus žmones eiti į save ir geriau pažinti, kas esu aš pati“, – tvirtina G. Gedeikienė.   

Kaskart, sugrįžusi iš kelionės, Giedrė klausdavo savęs: „Kada kitas?“, o šįkart parašė: „Nesirūpinu, kada ateis naujas nuotykis į mano gyvenimą ir nauji žmonės su savo istorijomis. Jie ateis“.

Norą „pasimatuoti ribas“ įskiepijo mokytojai

Didesni nuotykiai G. Gedeikienei prasidėjo sulaukus pakankamai brandaus amžiaus. Žingsnis po žingsnio įsijungė į juos pati nepastebėdama – visu greičiu, visa širdimi. Aplink buvo draugiški žmonės, niekas nekalbėjo apie darbus, apie kažkokius rūpesčius, o bendros treniruotės su bėgiojančiais kauniečiais vyrukais, kurie labai palaikė ir veždavosi į varžybas, privertė Giedrę pamiršti, kiek jai metų. Aišku, kelionėse nepavyksta išvengti netikėtumų, tačiau kas beatsitiktų, kai jau yra arti tikslo, daro viską, ką gali, kad jį pasiektų. Skrisdama į Andorą dėl stuburo išvaržos sunkiai galėjo pasėdėti, tačiau net mintis nekilo, kad galėtų praleisti varžybas. Giedrė juokiasi, jog bėgti buvo lengviau nei sėdėti, bet kai grįžo, visus metus gydėsi stuburo išvaržą.  

„Dėl to dabar ir važiuoju į kalnus, kad galėčiau eiti, o ne bėgti. Padariau sau tokią nuolaidą. Nors niekada neieškau lengvų kelių – kalnai nėra pasivaikščiojimas takučiais, nors toks jausmas ir apima, kai prisimenu Kilimandžarą, aukščiausią 5895 metrų Afrikos vir­­šūnę. Lengva, švelni, nesunkiai pasiekiama pasirodė. Kazbeko viršukalnėje, 5054 metrų aukštyje, buvo dieviška, bet paskutiniai 500 metrų tapo baisiu išbandymu: trūko jėgų, pykino, apėmė toks nuovargis, kad kažkuriuo momentu atrodė, jog noriu tik vieno – pasiremti ant lazdos ir miegoti. Tokio jausmo niekada gyvenime nesu patyrusi. Bet nebuvo pasirinkimo, žinojau, kad jei neisiu, visi turės apsisukti ir grįžti. Pasėdėjau ant ledyno, išgėriau karštos arbatos ir pajutau, jog įsijungė tarsi kokie tolimo nuotolio žibintai – grįžo jėgos“, – apie paskutinę, pačią sunkiausią savo kelionę sako Giedrė.

Kaunietė juokiasi, kad ne kar­tą girdėjo pasiūlymų pasižiūrėti į pasą, neeikvoti organizmo.

„Nekonservuosiu dar ir pomidorų negenėsiu. Trauk ma­ne velniai, kol siela dainuoja, tol nenurimsiu. Negalėsiu bėgti, eisiu ledo rutulio žaisti ar dar ką sugalvosiu, tik nesakykit man daugiau, ar aš negaliu kaip visi žmonės. Atsakau – negaliu!“ – neseniai pareiškė Giedrė socialiniuose tinkluose. 

Judėjimas praplėtė akiratį, galimybių ribas, atsirado didžiulis noras kuo daugiau pamatyti ir visur suspėti – gyvenimas nušvito visomis spalvomis, atsirado labai daug pažinčių, sutiko daugybę įdomių žmonių. Giedrė neslepia, jog jos azartiškam gyvenimo būdui ir nuolatiniam troškimui „pasimatuoti ribas“ įtakos turėjo ir mokytojai. Neseniai pajutusi didžiulį norą dar kartą praeiti vaikystės takais, ji aplankė savo pirmąją mokytoją. Gedeikių šeima penkis metus gyveno Virbiluose. Pirmą klasę Giedrė lankė Požerės mokykloje, o pirmąja jos mokytoja tapo į devintą dešimtį dabar jau įkopusi Bronė Jocienė.

„Buvo labai smagu nuvažiuoti, pamatyti tas vietas, susitikti žmogų, kuris palydėjo į gyvenimą. Sako, buvau drąsi, dainuodavau – jau tada matė manyje tuos charakterio bruožus, kurie ir pastūmėjo ieškoti iššūkių. Nepaprastai didelę įtaką Upynos mokykloje man padarė auklėtoja ir istorijos mokytoja Regina Mickuvienė bei lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė. Vaidinau ir dainavau jos paskatinta, gavau iš jos viską geriausią, ką anais tarybiniais laikais vaikas galėjo mo­kykloje gauti“, – prisimena G. Gedeikienė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Rugpjūčio 4-ąją Teneniuose vyko tradiciniai Porciunkulės atlaidai. Šiemet į juos susirinkusieji galėjo mėgautis ne tik šventės programa, bet ir atsinaujinusiu miestelio parku.

„Jau kurį laiką puoselėjome idėją atnaujinti Tenenių parką, kuris gražus ne tik savo reljefu, bet ir medžiais, iš kurių įspūdingiausi yra kamienais suaugę skroblas ir tuopa. Padedami bendruomenės narių, parke įrengėme žaidimų aikštelę su sūpynėmis, laipynėmis ir „nameliu ant vištos kojelės”. Jo link veda basų pėdų takas, lankytojus kviečiantis pasivaikščioti medžio žieve, akmenukais, kankorėžiais ir rąstais, pakeliui susipažįstant su čia gyvenančiais miško gyventojais – sraigėmis,

varlėmis ir paukščiais. Toliau paėjėjus, medžių paunksmėje, galima išvysti ir keletą didesnių skulptūrų, kviečiančių sustoti ir pasigrožėti meno kūriniais gamtos apsuptyje”,– pasakoja Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė.

Sekmadienį vykę Porciunkulės atlaidai prasidėjo šventomis mišiomis Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje, kurias aukojo Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Ramūnas Norkus. Po jų koncertą bažnyčios kieme dovanojo atlikėja Ilma ir ansamblis „Menora”.

Laisvą laiką tarp rytinių mišių ir vakarinės Porciunkulės atlaidų programos miestelio gyventojai ir jų svečiai išnaudojo įvairiai: vieni aplankė artimuosius ar seniau matytus kaimynus, kiti dalyvavo

paplūdimio tinklinio, smiginio ir rankos lenkimo varžybose, buvo galima gėrėtis Tenenių filialo bibliotekininkės Agnės Riverės paroda „Žemaičių tautiniai raštai audiniuose“ bei pasinerti į Gitanos Berneckienės-Juškaitės mezginių parodą bei mezgimo edukacijas vaikams ir suaugusiems.

Vakare visi sugužėjo į Tenenių stadioną – dainas dovanojo kadaise Teneniuose gyvenusi atlikėja Ilona su dukra Indre, po jų ant scenos pasirodė lietuviškos populiariosios muzikos legenda Romas

Dambrauskas, kitais metais minėsiantis 40-ąsias sceninės veiklos metines, o šventę

vainikavo grupė „Bičiuliai”, kurios nariai šokiui išjudino kone kiekvieną renginio dalyvį.

Tenenių seniūnija nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems rengiant šventę: Šilalės rajono savivaldybės administracijai, rajono laikraščiui “Šilalės artojas”, parapijos klebonui kun. Jonui Juciui, ūkininkams bei miestelio bendruomenės nariams, padedantiems išsaugoti Tenenių Porciunkulės atlaidų tradicijas.

Milda JOKUBAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės bendruomenę nustebino žinia apie poligono stei­gimą mūsų rajone, žmonės klausia, kodėl viename re­gione sukoncentruota tiek daug karinės paskirties ob­jektų – artilerijos dalinys, poligonas, kalbama ir apie tre­ni­ruočių laukus. Apie tai ir kitais svarbiais gyventojams klausimais (švietimą, rajo­ne įgyvendinamus projektus bei kt.), baigiantis Seimo kadencijai, kalbamės su par­la­menta­ru Jonu Gudausku.

– Kokia Jūsų pozicija: rudenį balsuosite už ar prieš poligono steigimo įstatymą? 

– Norėčiau, kad mes, politi­kai, ir rajono gyventojai sutartume, kad krašto gynyba yra šalies prioritetas. Būdamas me­ru ar Seimo nariu, turi suvokti, kaip tai svarbu. Žinome savo krašto istoriją ir nereikia pasakoti, kuo gali baigtis, jei nesirūpinsime valstybės bei savo pačių saugumu. Dėl poligono turiu savo požiūrį. Kai Šilalės rajone steigėme artilerijos batalioną, žinojome, kad reikės vietos kariams treniruotis – tai mokykla, kurioje neužtenka skaityti knygas, kariai privalo išmokti pasiruošti kritiniams įvykiams, mokėti apsiginti ir apginti piliečių gyvybes. Tuo įsitikinau lankydamasis Ukrainoje. Esu buvęs jų poligone, kalbėjausi su iš fronto grįžusiais kariškiais, kurie moko šauktinius pasiruošti karo veiksmams.

Šilalėje artilerijos batalionas įsikūrė prieš septynerius metus, jau tada diskutavome su krašto apsaugos atstovais, kad Vakarų Lietuvoje reikia karinio poligono. Buvo planuojama tam skirti 12 tūkst. hektarų Kelmės, Telšių rajonuose, Rietave ir dalį Šilalės savivaldybėje. Teritorija būtų apėmusi daug privačių žemių bei miškų, todėl iš karto sakiau, kad su daugybe savininkų susitarti nepavyks, tik prarasime laiko. Siūliau steigti poligoną valstybinėje žemėje arba valstybiniuose miškuose. Krašto apsaugos ministerija nusprendė planuojamą poligoną perkelti į Rūdininkus, bet 12 tūkst. ha teritorija vis dar buvo rezervuota šalies bendrajame plane. Šiemet kreipiausi į Krašto apsaugos ir Aplinkos ministerijas, jog būtų atsiųstas išaiškinimas savivaldybei, kad planuoto poligono privačiose žemėse nebus. Šilalės rajono bend­rajame plane tas rezervavimas turi būti nuimtas, prašiau, jog plano rengėjai neklaidintų visuomenės.

Vakarų Lietuvoje veikia Žemaitijos brigada, turinti bata­lionus Pajūryje ir Sakalinėje (Tau­ragės r.). Buvo pateiktas prašymas skirti teritoriją mo­kymo laukams ir poligonui. Tai­gi ta žinia negalėjo būti nei iš giedro dangaus, nei kaip žaibas, nors aš apie poligono steigimą taip pat sužinojau iš žiniasklaidos. 

Derinimai vyko, į juos buvo pakviesti savivaldybės vadovai, ministerija jiems pristatė visus planus. Tačiau apie tai nebuvo pranešta visuomenei. Kaip ir neinformuojama, jog svarstoma mū­sų rajone įkurti treniruočių laukus. Praėjusią savaitę buvau susitikęs su krašto apsaugos viceministru Reniu Pleškiu, atsakingu už infrastruktūrą, bei naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Raimundu Vaikšnoru ir paprašiau įsiklausyti į Šilalėje kylančias problemas. Žemaitijos brigada dar balandžio mėnesį savivaldybei pateikė prašymą skirti artilerijos batalionui mokymų laukus. Poligonas ir mokymo laukai yra skirtingi dalykai, bet ten taip pat važinės karinė technika, treniruosis kariai. Tam mūsų rajone buvo numatytos 39 vietos, bendras jų plotas taip pat sudaro apie 1000 ha. Kai savivaldybės vadovai aiškina, kad jie nieko nežinojo apie planus kurti poligoną, turėtų paaiškinti, kodėl nepraneša visuomenei apie mokymo laukus, kurie planuojami Laukuvos, Didkiemio, Pajūrio, Traksėdžio seniūnijos valstybi­nės žemės plotuose. Man atrodo, jog toks mokymo laukų išbarstymas visame rajone yra daug blogiau už vienoje vietoje, valstybiniame miške, steigiamą karinį poligoną. O ir gyventojai tokiu atveju būtų labiau nepatenkinti. 

Šilalės rajone poligonas užims maždaug 1000 ha valstybinio miško Ringių girininkijoje, kuri yra ant Šilalės ir Tauragės savivaldybių ribos. Įsitikinau, jog poligonas neturėtų kelti didelių nepatogumų gyventojams – visai neseniai su girininku apvažiavau visą būsimo poligono teritoriją, Šilalės rajonui priklausančioje dalyje neradau nė vienos sodybos. Taip, miškas pjaunamas, yra nemažai plynų kirtimų, kažin, ar kuriantis poligonui, dar reikėtų papildomai daug jo iškirsti.    

Rugpjūčio 21 d. į Šilalę esu pakvietęs atvykti Seimo narius, Krašto apsaugos ministerijos vadovus, kad jie susitiktų su gyventojais, pasikalbėtų su medžiotojais. Žinau, jog pastarieji jau buvo susitikę su Lietuvos kariuomenės atstovais, aptarė galimybes susitarti dėl medžioklės. Manau, žmonės supras, kad poligono steigimo planas yra daug geresnė išeitis, nei bataliono noras visame rajone turėti karių mokymo laukus. Galbūt Pajūryje, šalia bataliono, tų mokymo laukų ir reikia, kad kariai galėtų treniruotis, bet po visą rajoną išsklaidyti nebūtų protinga. Tačiau viskas priklauso nuo noro diskutuoti ir susitarti, nes geriausia būtų, kad tarp visuomenės ir kariuomenės nebūtų jokių nesutarimų. Palaikysiu poligono įstatymo projektą, juo labiau, kad jam gali būti suteiktas iš Kvėdarnos kilusio ir Šilalės kraštą jau prieš 100 metų garsinusio Lietuvos kariuomenės kūrėjo, generolo Prano Liatuko vardas. Apie tokią galimybę kalbėjome su kariuomenės vadu.

– Nuo karinių reikalų pereikime prie kasdienių prob­lemų: Šilalės gimnazijos su nerimu laukia naujų mokslo metų, nes 11 klasei mokinių kaimuose trūksta, buvo grėsmė gimnazijoms netekti savo statuso. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė, kad reikalavimas formuoti klases ne mažiau kaip iš 21 mokinio bus atšauktas. Kodėl pasikeitė ši pozicija?

– Švietimo sistemoje yra nemažai pokyčių, bet jų ir reikėjo, o dirbant neišvengiame klaidų. Svarbiausia, kad jos būtų taisomos kartu su švietimo bend­ruomene. Man labiausiai rū­pi, kaip bus formuojamos kla­sės Šilalės rajono gimnazijose. Ministerija šiuo metu rengia Vyriausybės nutarimo projektą, kuris, tikimės, bus patvirtintas iki rugpjūčio vidurio.

Kalbėjausi apie klasių komp­lektavimą kaimo gimnazijose su Premjere Ingrida Šimony­te, ne kartą tai aptarėme su naująja ministre. Žinau, kad ji kalbėjosi ir su Šilalės meru bei mokyklų atstovais. Tokias prob­le­­mas spręsti nėra paprasta. Premjerė prašė pateikti pasiūlymus ir realius paskaičiuotus mokinių variantus klasėse. Teko ne kartą įtikinėti, aiškinti, džiaugiuosi, kad I. Šimonytė suprato, jog tai nėra tik Šilalės problema – mokinių trūko bene 100 kaimo gimnazijų visoje Lietuvoje.

Tačiau Vyriausybės nutarimas bus trumpalaikis sprendimas. Vaikų kaimuose mažėja, mokyklos tuštėja, todėl anksčiau ar vėliau gimnazijos klasių kaimo mokyklose gali nelikti. Kvėdarna šiemet turi 14, Pajūrio gimnazijoje yra 12 vienuoliktokų. Jei bent trys išeitų mokytis į miestą, formuoti klasės tikrai nebūtų leidžiama – 12 mokinių bus slenkstis. Bet reikia sakyti tiesiai, kad tai laikina. Jei Šilalėje veikiančiame vai­kų darželyje visada trūko vietų, dabar jau galėtų jų priimti ir daugiau, bet vaikų nėra. 

Kad pavyktų išspręsti šią prob­lemą, stengėsi ir savivaldybė. Pamatėm, kad geriau yra dirbti turint vieną tikslą, nei atskirai bandant kažką daryti. Galime kaip norime dalintis nuopelnus, bet svarbu rezultatas. O jis pasiektas – Kvėdarnos ir Pajūrio gimnazijos mokiniai, jei neišsibėgios, galės mokytis savo gimnazijose. Savivaldybė jau buvo išsiuntusi mokykloms pranešimus, kad liepos mėnesį stebėtų situaciją – jei būtų trūkę mokinių, būtų priimtas sprendimas steigti Simono Gaudėšiaus gimnazijos klases.    

– Savivaldybė į turizmo ir aplinkos tvarkymo projektus ketina investuoti per 6 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų atiteks miesto tvenkinio ir Ašučio pakrančių, gal dar pušy­no tvarkymui. Kokia Jūsų nuo­monė apie tokius ambicingus projektus? 

– Nenoriu kritikuoti projektų, nes už tuos pačius dalykus ir aš buvau kritikuojamas, kai dirbau meru, bet man atrodo, kad savivaldybės vadovai ir koalicijos partneriai supranta, jog galime prisikurti daug labai gražių vizijų, prisipiešti gražių paveiksliukų, bet realybė yra sudėtingesnė. Beje, jų savivaldybėje jau buvo pripieštas ne vienas, net žadėta, kad tuoj bus pastatyti daugiabučiai, galėsim įsigyti butų, tačiau jų nėra ir nežinom, ar kada bus. 

Tie 6 mln. Eur yra mūsų visų pinigai, su jais reikia elgtis atsakingai. Formuojant šių metų biudžetą, pasinaudodamas proga teikti pasiūlymus, siūliau nupirkti tą namelį prie bažnyčios ir toje vietoje įrengti amfiteatrą, kur galima būtų susirinkti, pasiklausyti koncertų. Atsakymo negavau, bet dabar matau, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys. Džiaugiuosi, jog bus padarytas geras darbas.

Dėl tvenkinio tvarkymo kita kalba. Yra parengtas pėsčiųjų tilto per tvenkinį techninis projektas, kažkada ir pinigai tam buvo suplanuoti. Taip pat seniai yra ir Šilalės pušyno tvarkymo projektas. Bet gal daryti kitaip yra naujos valdžios ambicija? Man atrodo, kad kažko ypatingai naujo nepavyksta sukurti. Svarbiausia, jog patys šilališkiai norėtų aktyviai tame procese dalyvauti, siūlytų, ko reikia. Tačiau ar tik­rai reikia naujų sporto aikštynų Bendruomenių parke? Šalia kapinės, ga­lėtų būti ramesnis kampelis. Be to, sporto aikštelių Šilalėje yra pakankamai, turime puikų stadioną, būtinai reikėtų sutvarkyti sporto aikštyną šalia jo ir progimnazijos stadioną. Tai turėtų būti prioritetai. Tačiau planuojamos naujos aikštelės – ar bus kam jose sportuoti? Pirmiausia reikia įveiklinti tas vietas, kurias jau turime. 

Pušyną, žinoma, reikia tvarkyti, bet ten yra valstybinis miš­kas, mums lieka tik vieta estradai ir takui su keliomis aikštelėmis. Per kadenciją įmanoma įgyvendinti ne daugiau kaip 3–4 projektus, Šilalė­je tai būtų pakankamai daug. Kai pradedame rengti techninius projek­tus, pamatom, kad svajonės ne visada pildosi. O tų svajonių bu­vo daug – net autobusai be vairuotojų į Did­kie­mį turėjo važiuoti...  

– Seimo kadencija baigiasi. Kokia ji buvo, kokius svarbiausius darbus manote padaręs? 

– Kadencija niekam nebuvo lengva. Per 4 metus daug padaryta, gal buvo galima ir dar daugiau, bet prasidėjo pandemija, paskui karas Ukrainoje, greta ėjo energetinė krizė, vyko ūkininkų streikai, daug nerimo buvo dėl nelegalios

migracijos. Visiems atrodė, jog šios krizės nepavyks suvaldyti. Buvo neramu, kas atsitiktų, jei į Lietuvą plūsteltų koks 50 tūkst. nelegalių migrantų. Į tai buvo įtraukta Lenkija, Latvija. Mūsų Vyriausybės dėka Rusijos, Baltarusijos specialiųjų tarnybų akciją pavyko suvaldyti: 550 km sienos užtverta fiziniu barjeru, sumontuotos naujausios kameros, matėme, kaip ateina prie sienos žmonės, prakerpa tvorą ir pasitraukia – iš eisenos matosi, kad tai arba kariškiai, arba specialiųjų tarny­bų darbuotojai. O po jų ateina migrantai. 

Niekas nenori, kad karas Ukrainoje vyktų. Jei pradžioje buvome vieningi, dabar jaučiamės pavargę nuo kalbų apie karą, nors patys nekariaujame. 

Pasiekėme tiek, kad 2027 m. Lietuvoje turėtume pasigamin­ti visą mūsų šaliai reikalingą elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir prisijungsime prie europinių elektros tinklų, nereikės lenkti galvos prieš carą Vladimirą.

Šią kadenciją didėjo pensijos, minimali mėnesinė alga, Tūks­tantmečio mokyklos projekte dalyvauja 270 mokyklų ir jos visos turės laboratorijas, fizikos, chemijos kabinetai bus ap­rūpinti naujausiomis mokymo priemonėmis.

Daug diskusijų Šilalėje buvo dėl Sveikatos centro kūrimo. Padaryta tiek, kiek galėta, bet reformose dalyvaujame, investuojame į sveikatos priežiūros įstaigas, bus atnaujintos ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus patalpos. 

Įvykdyta Greitosios medicinos pagalbos reforma. Priimtas dekomunizacijos įstatymas. Kiek metų kalbėjome apie sovietinių pamink­lų ir ženklų pašalinimą, deja. Dabartinė Vyriausybė tą padarė. Prisidėjau, kiek galėjau, kad name, kur gyveno Dalia Grinkevičiūtė, būtų įkurtas muziejus – tikiuosi, jog šį rudenį darbas bus užbaigtas. Palaikiau a.a. Albino Kent­ros idėją kurti Vilniuje Laisvės kovų pažinimo centrą ir Miško brolių muziejų, džiaugiuosi, kad atnaujintas Girėno gimtinėje esantis muziejus, pagaliau galima pamatyti čia iš Vilniaus parvežtą ir savo namus Vytogaloje atradusį „Lituanicos“ modelį.  

Be valstybės pagalbos savivaldybė niekaip nebūtų galėjusi užbaigti Sporto centro statybų, tam prireikė ir mano tarpininkavimo. Yra ir daugiau projektų, kuriems reikėjo tokios pagalbos. Ne visada pavykdavo, kai kuriuos įstatymus priimant pritrūkdavo gilesnės diskusijos, bet kai Seime būdavo kalbama apie Šilalės rajoną, kolegos sakydavo, kad neverta net ginčytis. 

Norėčiau akcentuoti, jog pateikiau Seimui svarstyti 3 įstatymų pataisas. Vertinu komandinį darbą, todėl kartu su kolegomis įregistravau net 110 įstatymų projektų, pataisų ir pasiūlymų. Kaip Parlamento naujokui tai nėra mažai. Visada stengiausi orientuotis į rezultatą bei siekti jo, kalbantis ir su kolegomis, ir su opozicijoje dirbančiais parlamentarais.

Kadencija baigiasi, rinkimuo­se vėl dalyvausiu, o kiek sulauksiu palaikymo iš šilališkių ir kelmiškių, bus matyti. Politi­ko gyvenimas toks yra – viskas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Užs. Nr. 147

Apmokėta iš Seimo nario par­lamentinių lėšų

Tarptautinis Klaipėdos festivalis publikai kasmet leidžia gėrėtis ne tik muzikos pasaulio perlais, įspūdingomis premjeromis, bet ir žinomiausiais atlikėjais. Rugpjūčio 8 d. 22.30 val. videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą dainuos šiuo metu Vokietijoje dirbantis baritonas Modestas Sedlevičius. Tarp ryškiausių jo karjeros pasiekimų ir Milano teatro „La Scala“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo.

Į Klaipėdą atvedė Fortūna

Solistas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Carmina Burana“ praėjusiais metais dainavo susiklosčius netikėtoms aplinkybėms: susirgus spektaklyje turėjusiam dainuoti baritonui, jis kone paskutinėmis dienomis turėjo įsijungti į naują pastatymą.

„Netikėtas Fortūnos įsikišimas (juokiasi). Gyvenu Vokietijoje, Augsburge, tačiau dėl koncerto Pažaislio festivalyje tuo metu buvau Lietuvoje. Prieš važiuodamas į koncertą gavau skambutį, kad reikia pagalbos: susirgo kolega, o sekančią dieną pasirodymas. Pasiskolinęs automobilį iš tėvo, anksti rytą iš Jonavos išskubėjau į Klaipėdą, pakeliui su žmonos pagalba kartojau tekstą. Vos atvykus į Klaipėdos festivalį - kostiumo matavimasis, susipažinimas su scena, muzikinė repeticija, labai svarbus popiečio miegas ir pasirodymas. Jaudinausi, bet proto ribose, nes visi kolegos buvo labai malonūs ir pasiruošę padėti, paremti kuo tik galėjo. Kitą rytą laukė kelionė atgal į Vokietiją“,- dalijasi įspūdžiais M. Sedlevičius.

Solistui ne kartą teko dainuoti įvairiuose „Carmina Burana“ pastatymuose. „Esu dainavęs „Carmina Burana” šešis kartus. Ne tiek jau ir daug, bet šiai kantatai, iš baritono perspektyvos tikrai pakankamai. „Carmina Burana“ techniškai labai sudėtingas kūrinys iš atlikėjo pareikalaujantis labai daug. Dažniausiai man teko dainuoti koncertiniuose pristatymuose, turėjau tik vieną sceninę „Carmina Burana” Vokietijoje, netoli Saarbrücken miesto. Čia scena, kaip ir Klaipėdos festivalyje, buvo gana monumentali, su daug šviesos efektų. Įdomu ir tai, kad tarp dalių kartais buvo rečituojami tekstai iš J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovo” knygos“,- pasakojo M. Sedlevičius.

Publikos Klaipėdos festivalyje labai laukiamas solistas sako, kad praėjusių metų „Carmina Burana“ jam paliko puikius prisiminimus, tad gerokai anksčiau gavęs pasiūlymą dainuoti, mielai sutiko atvykti ir šiais metais. „Puiki atmosfera, nuostabi publika ir istorinis elingas. Nekantriai laukiu šių metų „Carmina Buranos“. Susitikime“,- kviečia M. Sedlevičius.

Įspūdinga karjera: dainavo su Placido Domingo

Modestas Sedlevičius gimė Jonavoje. 2010 m. baigė chemijos studijas Vilniaus universitete, o 2008 m. lygiagrečiai įstojo studijuoti vokalo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur baigė parengiamuosius dainavimo kursus pas doc. Deividą Staponkų. 2011 m. baritonas įstojo į Manheimo (Vokietija) aukštąją muzikos mokyklą ir tęsė dainavimo studijas pas profesorius Rudolfą Piernay ir Snežaną Stamenković. Solistas taip pat tobulinosi meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Renatas Bruzonas, Robertas Hollis ir kiti. Sėkmė dainininką lydėjo daugelyje vokalistų konkursų, jis tapo laureatu XXI tarptautiniame Louiso Spohro (I premija, 2015), IX tarptautiniame „Lions Club“ (III premija, 2017), Klaudijos Taev (specialus prizas už F. Schuberto „Ave Maria“ interpretaciją, 2017), Tarptautiniame Karlsrūhės šiuolaikinės muzikos konkursuose (II premija, 2017), Tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse „Debut“ (III premija, 2020). Lietuvos melomanų ir žiniasklaidos dėmesį dainininkas patraukė sužibėjęs 2017 m. tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse. Jame baritonas ne tik pelnė antrąją premiją, bet ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro favoritu.

Laimėjęs stipendiją, jis buvo priimtas į Milano teatro „La Scala“ akademiją (Italija, 2015–2016). „La Scala“ teatre jis debiutavo Papageno vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (sutrumpintoje versijoje vaikams), vėliau atliko Antrojo pameistrio vaidmenį A. Bergo operoje „Vocekas“ ir Dodžo tarno vaidmenį G. Verdi operoje „Du Foskariai“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo. 2016 m. ten pat sukūrė Dandinio vaidmenį G. Rossini operoje „Pelenė“ bei Silvijo vaidmenį R. Leoncavallo operoje „Pajacai“.

Tarp kitų svarbesnių pastaraisiais metais jo sukurtų vaidmenų galima paminėti pagrindinį vaidmenį G. Rossini operoje „Vilhelmas Telis“ Berno miesto teatre (Šveicarija), Dandinis G. Rossini operoje „Pelenė“ Imlingo festivalyje Bad Endorfe (Vokietija), Arnoldas A. Ponchielli operoje „Lietuviai“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Valentinas Ch. Gounod „Fauste“ Sankt Galeno teatre (Šveicarija), pagrindinis vaidmuo W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ Esene ir Koblence (Vokietija), Fricas E. W. Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Šonaras G. Puccini „Bohemoje“ ir Papagenas W. A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“ Enschedės „Nederlandse Reisopera“ (Nyderlandai), taip pat Figaras G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurį jis dainavo Malmės operoje (Švedija), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Anhalto žemės teatre Desau ir Miuncheno kameriniame operos teatre (Vokietija). 2023–2024 m. sezone M. Sedlevičius sugrįžo į Vienos „Volksoper“ (Austrija) atlikti Dandinio vaidmens G. Rossini operoje „Pelenė“, į Anhalto žemės teatrą Desau (Vokietija) dainuoti Žoržo Žermono G. Verdi „Traviatoje“, o neseniai įvyko jo debiutas Bario „Teatro Petruzzelli“ (Italija), kur jis sukūrė Don Fernando vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“.

Be vis didėjančio vaidmenų sąrašo Europos operos teatrų scenose, M. Sedlevičius aktyviai kaupia ir koncertinį repertuarą. Jame jau puikuojasi tokie pasaulio vokalinės muzikos šedevrai kaip G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, R. Schumanno „Poeto meilė“, F. Schuberto „Žiemos kelionė“, taip pat daugelio kitų vokiečių, prancūzų, rusų kompozitorių dainos bei vokaliniai ciklai.

KVMT inform.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, apibendrinus gyventojų pajamų deklaravimo rezultatus, paaiškėjo, jog šiemet gyventojų skirta pajamų mokesčio (GPM) dalis pasieks apie 23,6 tūkst. gavėjų. Paramos ir labdaros fondams, viešosioms įstaigoms, asociacijoms ir pan. iš viso bus pervesta 27,5 mln. eurų, 1,9 mln. Eur atiteks politinėms organizacijoms, beveik 1,67 mln. Eur – profesinėms sąjungoms ar susivienijimams, o dar maždaug 314 tūkst. Eur pasieks paramos gavėjų statusą turinčius menininkus.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Uždarosios akcinės bendrovės, kurių visos akcijos priklauso savivaldybei, turėtų uždirbti pelną ir duoti bent simbolinę grąžą rajono biudžetui, tačiau yra atvirkščiai – Šilalės savivaldybė mokesčių mokėtojų pinigais gelbėja įmones nuo finansinių sunkumų. Liepos pabaigoje taryba priėmė sprendimą investuoti į Šilalės autobusų parką beveik 200 tūkst. eurų ir net nesvarstė, ar didžiulė investicija kada nors atsipirks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Šilalės savivaldybė praėjusį antradienį pagaliau surengė ilgai slėptą miesto viešųjų erdvių tvarkymo projekto pristatymą. „Šilalės artojuje“ savo skaitytojams jau buvome pateikę šio milijoninės vertės projekto vizijas, kurios labiau panašios į utopinius planus, o dabar belieka patvirtinti, jog nesuklydome – po oficialaus projekto pristatymo jį stebėję šilališkiai neabejoja, kad valdžios sumanymai ne tik ambicingi, bet ir sunkiai įgyvendinami. O už daug gražių paveiksliukų, sukurtų kompiuterine programa ir skambiais žodžiais bei „rafinuota“ kalba pristatytų šilališkiams, iš biudžeto sumokėta 14,5 tūkst. eurų. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Projekto vizualizacijos

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Apsikeitimas kaliniais tarp Vakarų ir Rusijos (Maskvai grąžinta 10 as­menų, Vokietijai – 13, trys – JAV) nė­ra lygiavertis, bet jis tiek Putinui, tiek Joe Bidenui atneša nemažų di­videndų. Tiesa, Maskva saviems nu­sikaltėliams ruošia valstybinius apdovanojimus, o Donaldas Trum­pas neištveria ir vis tiek randa kaip įkąsti demokratams...

Bet šį kartą ne apie tai. Išlaisvinti Rusijos opozicijos aktyvistai puolė kritikuoti Vakarus už sankcijas Rusijai. Vienas nuožmiausių Putino oponentų Vladimiras Kara-Murza per spaudos konferenciją Bonoje teigė: „Sankcijos nukreiptos ne prieš Putino režimą ir jo aplinkos nusikaltėlius, o prieš visą šalį. Tai nesąžininga ir duoda priešingą rezultatą“. 

Jis tvirtino, kad esą milijonai rusų yra prieš karą Ukrainoje, todėl jų skriausti nevalia. Kita vertus, sankcijos formuoja rusų priešišką nuomonę apie Vakarus ir jų paramą Ukrainai. V. Kara-Murza priminė nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo žodžius: „Šalies nelieskite – bauskite niekšus“. 

Vos Aleksejaus Navalno likimo nesulaukęs 2019 m. Vilniuje viešėjęs žurnalistas ir nuožmus Putino kritikas šiltai atsiliepia apie rusų tautą...

Kaip tik šiomis dienomis į akiratį pateko žurnalisto ir politologo Vladimiro Laučiaus opusas, kuriame atvirai pašiepiamos ekonominės sankcijos Rusijai, esą nei sustabdžiusios jos agresiją, nei pakenkusios Rusijos režimui, nei liudijančios Europos vienybę.

„Vakarų kvailumas, deja, nepagydomas“, – kirto politologas.

Ar iš tikrųjų taip? Pamušalu į viršų išversti sankcijų tikslai demonstruoja jų vertintojų susitaikymą su esama padėtimi principu „yra kaip yra“ arba „stip­resnis visada teisus“, bet nesiūlo jokių priemonių, kaip užkirsti kelią Maskvos agresijai, kuri nežabojama gali atslinkti ir į mūsų kraštus.

Pernai metų pabaigoje kilusi vadinamoji „kiaušinių krizė“, kai jų kainos pasiekė rusams sunkiai įkandamų kainų aukštumas (per metus kiaušiniai pabrango 42 proc.), mus vertė tik nusišypsoti. Bet štai šiemet sankcijos ir atskirų valstybių atsisakymai turėti kokių nors prekybinių ryšių su Rusija virto rimta grėsme. Antai, net patys patriotiniai Kremliaus portalai neslepia, kad valdžia jau riboja benzino pardavimus į užsienį, nes jo neužtenka pačios karo ekonomikos apimtos Rusijos gyventojams, o be saiko branginti kurą Kremliui būtų kaip virvės užsinėrimas ant kaklo sau pačiam. 

Sankt Peterburgo prekių biržos duomenimis, per du pastaruosius mėnesius benzino kainos pakilo 10–30 proc. Štai populiariausio AI-95 markės benzino tonos kaina išaugo 29 proc. ir liepos pabaigoje kainavo beveik 73 tūkst. rublių. Dabar jo eksporto draudimas pratęstas rugsėjį ir spalį. 

Maskva negali nuslėpti, jog naftos produktų eksportas per metus susitraukė 33 proc.: vienos šalys atsisakė arba apribojo dujų ir naftos importą, kitos pakluso Europos Sąjungos sankcijoms ir rado naujus šaltinius. Wikipedia.org rašo, kad jei 2021 m. Rusijos pajamos iš naftos sudarė 45 proc. valstybės biudžeto, tai iki 2022 m. gruodžio jos susitraukė 17 proc.

Nauji Putino dekretai ypač gąsdina šalies pensininkus. Dar suprantama, jog režimas taiko represines priemones Rusijoje gyvenantiems užsienio pensinio amžiaus žmonėms: nuo rugpjūčio pensijų negaus užsieniečiai be pilietybės ir nedeklaravę gyvenamosios vietos. 

Pagal kitą įsaką pensininkai, kurie gauna didesnę kaip 35 tūkst. rublių pensiją (apie 420 eurų), negali tikėtis jokių kitokių valstybės išmokų. Turint galvoje, kad Rusijos moterų pensinis amžius yra nuo 56,5, o vyrų – nuo 61,5 metų, ši armija tikrai gausi. Tuo tarpu darbo rinka traukiasi, pačiame jėgų žydėjime vyrai siunčiami į frontą, o pigi imigrantų darbo jėga tremiama iš šalies... 

Šiaip jau ekonominės sankcijos yra sena priemonė kovoti su agresyviais režimais. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) svetainė Imf.org primena prieškario istoriją, kai Tautų lyga ėmėsi sankcijų prieš fašistinį Italijos režimą, ir 1935 m. spalį – 1936 m. birželį Italijos pramonės gamybos apimtys susitraukė 21,2 proc., o eksportas krito net 47 proc. Ar tai sumažino B. Mussolinio ryžtą bičiuliautis su nacistiniu Hitlerio režimu – klausimas retorinis... Atsakymą žinome.

Toks pat atsakymas galėtų būti ir apie Rusijos ekonomiką. Ne, Vakarų sankcijos nėra efektyviausias būdas atšaldyti Maskvos aistrą kariauti prieš suverenias šalis, jau nekalbant apie absoliučią Vakarų vienybę. Juo labiau, kad Putinas ieško ir randa bičiulių, kurie menkina tų sankcijų reikšmę, o visokie prekybiniai suvaržymai kenkia ir juos įvedančioms ekonomikoms.

Tačiau abejoti jų reikalingumu, menkinti pagrindinį tikslą – susilpninti Rusijos ekonominę bazę, verkšlenti dėl „paprastų“ rusų patiriamų nepriteklių, tarsi ne jie renka Kremliaus vadeivas, tolygu paraginti Putiną: kariauk toliau, grobk naujas teritorijas, galų gale ateik pas mus... 

Ar tuomet save galime laikyti Vakarų pasaulio atstovais?   

Česlovas IŠKAUSKAS