1941 metų birželio 14-ąją iš Lietuvos į Si­birą iškeliavo pirmieji ešelonai su tremtiniais. Tarp jų daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Nuo tų skaudžių okupantų nusikaltimų mūsų tautai prabėgo 75-eri metai. Šiandien stabtelėkime bei prisiminkime tuos, kurie įvairiais būdais kovojo su okupacine valdžia. Vienas iš jų – Antanas Leonardas Rubšys, Popiežiaus rūmų prelatas, visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas.

1939-aisiais į Lietuvą buvo įvedami Sovietų sąjungos daliniai, 1940 m. šalis okupuota. Tuo laiku Šilalės apylinkėse intensyviai steigėsi su pogrindine veikla susiję būreliai. 1940-1941 m. Šilalės gimnazijoje buvo pastebimos antitarybinės nuotaikos, miestelyje ant telefono ir elektros stulpų pasirodydavo ranka rašytų proklamacijų. Tai, jog prie šito aktyviai prisidėjo ir A.Rubšys, patvirtina ir mokytojas Kazimieras Šetkus. Pasak jo, maždaug apie 1940 m. ar 1941 m. gimnazistai A.Rubšys bei Stasys Žilys paprašė jo iš sėtinio išdrožti nedideles raides, ku­rias padažius rašalu, buvo galima spausdinti tekstą. Ką jaunuoliai spausdino, jis nežinojęs – gimnazistai nieko nepasakoję. Tačiau enkave­distai greitai išsiaiškino šių proklamacijų autorius. 1941-ųjų pavasarį grupė Ši­la­lės gimnazistų, tarp jų - ir A.Rubšys, buvo areštuoti bei įkalinti vadinamoje „šuberti­nėje“, Tauragės saugume. Ir tik laimingo atsitiktinumo dė­ka Antanui pavyko iš ten ištrūkti gyvam.

Apie savo pogrindinę veik­lą jis pasakojo: ,,Besimokant teko išgyventi net dvi okupa­cijas – rusų ir vo­kiečių. Ir prieš abi kovojome, t.y. veikė pogrindinės gimnazistų or­ganizacijos, ku­rių branduolį daž­nai sudary­da­vo apie tris moksleivius. Mes platindavome spaudą, rašydavome atsišaukimus, būdavome partizanų ryšininkai“. 

Po kelių dešimtmečių jis rašė: „Tada mokykloje buvome svetimųjų gundomi palikti savo tautinę bei religinę praeitį kaip atgyveną ir kurti naują ateitį su naujo žmogaus tipu“.

1943-iaisiais A.Rubšys, baigęs gimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Toks jo sprendimas artimuosius labai nustebino, nes Antanas buvo pasaulietiškas, bend­raujantis, mėgo pasilinksmin­ti, tiesa, alkoholio nevartojo. Ir nors visa šeima buvo nustebinta šitokiu sprendimu, tėvai džiaugėsi, jog sūnus no­ri tapti kunigu.

Antano sesuo Teresė Rub­šytė-Ūksienė yra sakiusi, kad gamta Antaną apdovanojo ne­eiliniais gabumais. Jis ypač domėjosi egzotiškomis Ar­ti­­mųjų Rytų šalimis bei svajojo kada nors jas pamatyti, be atvangos žaidė krepšinį, mokėjo net penkias užsienio kalbas.

Studijuodamas Telšių kuni­gų seminarijoje, Antanas pra­dėjo gilintis į Šv. Raštą: „Šven­tasis Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino“.

Vasaros atostogų metu jaunasis klierikas tapdavo vaikų traukos centru: padėdavo jiems pasiruošti Pirmajai komunijai, mokydavo poterių ir katekizmo. Būdamas gabus studentas, A.Rubšys stengėsi ir kaimo vaikams perduoti savo žinias, supažindinti juos su tikėjimo tiesomis. 

1944 m. Žemaitijoje vis dar vyko mūšiai tarp sovietų ir vokiečių armijų. Rudenį, karo frontui artėjant prie Du­bysos, tėvas išvežė Antaną į Telšių kunigų seminariją tęsti mokslų. Po vasaros atostogų sugrįžus į Telšius, artėjant frontui, klierikams buvo pasiūly­ta per­­sikelti į Vo­kietiją, į Ei­chs­tato aukštąją teolo­gijos-fi­lo­sofijos mo­kyklą. A.Rub­­šiui te­ko pėsčiomis žings­niuoti iki Kre­­tingos, iš ten traukiniu ant platformos keliauti iki Ka­ra­­liaučiaus.

Elena Zi­vi­­čiū­tė-Dar­gie­nė, A.Rub­­šio draugė, pasa­kojo, kad 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje, prieš keliantis per Ne­muną, jį kankino abejonės. Tada Antanas, pasak jos, atvertęs Bibliją ir pirštu dūręs į ją. Ten buvo parašyta: „Eik toliau pasirinktu keliu“. Tuo viskas ir pasakyta. A.Rubšio kelionė į Vokietiją truko dvi savaites...

Kaip itin gabus studentas, 1945 m. jis buvo pasiųs­tas į Romos popiežiškąjį Griga­­liaus universitetą gilintis į bib­lines studijas. 1948-ųjų gruodžio 18 d. Romoje A.Rubšys įšventintas kunigu. 

Pokario Roma mažai ką ga­lėjo pasiūlyti jaunam moks­lininkui, todėl 1951 m. rudenį Antanas išplaukė į Ame­riką. San Diego Nekaltojo Pra­si­dė­­­­jimo kunigų seminarijoje kun. A.Rubšys metus dėstė Šv. Raš­tą. 1958-aisiais jis buvo pakviestas į Manhattano kolegiją Niujorke, kur dirbo net 30 metų.

Nepamiršo prelatas A.Rub­šys ir Lietuvos. Bičiulio arkivyskupo Audrio Juozo Bač­kio kvietimu, 1994–2002 m. Šv. Rašto disciplinas jis dėstė Vil­niaus, Telšių kunigų semi­narijose, Vytauto Di­džiojo uni­versitete Kaune.

1994-aisiais popiežius Jo­nas Paulius II kun. A.Rubšiui su­teikė Popiežiaus rūmų pre­lato titulą, o 1995 m. už Se­nojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Se­nąjį Testamentą“ ir „Rak­tas į Naująjį Testamentą“, „Šven­tojo Rašto kraštuose“ jis tapo Lietuvos valstybinės premijos laureatu.

Remiantis dr. Aldonos Vasi­liauskienės surinktais faktais, per beveik 79 savo gyvenimo metus A.Rubšys akademinėms studijoms paskyrė 15 metų, pedagoginiam ir moksliniam darbui – 44 metus. Mirė jis 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke. Prelato pa­laikai atvežti į Lietuvą bei palaidoti Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios šven­­­toriuje. Jo asmeninis archyvas, vykdant testamente išreikštą valią, perduotas Vy­tauto Didžiojo universiteto Ka­talikų teologijos fakultetui. 

Monika RUPŠYTĖ

Nuotr. iš A.Rubšio sesers T.Ūksienės archyvo

Praėjusį šeštadienį, nuo ankstyvo ryto, Šiauduvoje vyko jubiliejinė – 10-oji Žvejo šventė. Pirmosios orga­nizatorė buvo laisvalaikio salės administratorė Virgi­nija Kniulienė, o visas likusias rengė kaimo bend­ruomenės pirmininkė Sigita Laurinavičienė, įtraukdama savo šei­myną, gimines, artimuosius, draugus bei kaimynus.

„Paramos renginiui kreipiausi į visus verslininkus, čia gyvenančius ar buvusius šiauduviškius“, - prisipažino S.Laurinavičienė.

Išvakarėse aplink tvenki­nį buvo paruoštos vietos žve­jybai. Visos 27 buvo už­imtos vietinių ir iš svetur atvykusių rytinės žūk­lės mėgėjų – šiauduviškių, laukuviškių, šilališkių, atkakusių iš Drobūkščių, net Salantų. Nuo ankstaus ryto pūtęs šiaurys ir įkyrus lietus rodė, kad žvejyba nebus sėkminga. Pirmosiomis minutėmis ant sliekų, kukurūzų bei kitokio jauko gundėsi tik smulkūs ešeriukai. Tvenkinyje kone iki priešpiečių tingiai snaudė lynai, nejudėjo ir lydekos.

Tačiau gobšuolių ir tarp žuvų netrūksta: jau pirmomis žvejybos minutėmis stam­bokas (apie 600 gramų) ly­nas susigundė dešimt­me­­čio žvejo iš Drobūkščių Ta­do Karučio ant kabliuko už­mautu naktiniu slieku ir įkliuvo – buvo ne tik pirmasis solidus laimikis, bet ir pelnė berniukui, iš viso sugavusiam 1,28 kg žuvies, nugalėtojo vardą. Antrąją vietą laimėjo laukuviškis Linas Petrauskas, namo išsivežęs 1,14 kg žuvies. Trečias liko Valentinas Girdauskas iš Šiau­duvos. Neblogai pasi­se­kė ir jauniau­siam žvejui – aš­­tuonmečiui Min­daugui Rim­kui, sugavusiam kilograminį karpį.

O kokia šventė gali apsieiti be lietuviškos „religijos“ – krepšinio? Į kovą dėl stipriausios titulo sto­jo arti trisdešimt koman­dų. Nugalėtojais tapo „Šiau­­du­viš­kiai“, antri liko „Di­gimonai“ nuo Bilionių, tre­ti – taip pat netoli­mi svečiai „Gi­mi­nai­čiai“. Tritaškių me­timo rungtyje nenugalimas bu­vo Artūras Pū­kelis.

Anksčiau popu­liarią virvės trau­­kimo rungtį pakei­tė traktoriaus tempimo koman­di­nės bei individua­lios varžy­bos. 18 metrų traukiant beveik 6 tonas sveriantį traktorių, stip­riausia pripažinta komanda „Jėga“. Jiems visai nedaug nusileido „Valtra“, trečiąją vietą užėmė „Nežinomi“. Indi­vi­dualioje traktoriaus tempimo rungtyje stip­riausias buvo šiauduviškis Vytautas Gudauskas. Nuo jo nedaug atsiliko Aivaras Virbašius iš Laukuvos, trečias liko klaipėdiškis Džiugas Jucius.

Šventės dalyvių pasveikinti užsuko būrelis rajono baikerių, žmonės į taktą lingavo grupės „Nerija“ atstovui, plojo Irmai Jurgelevičiūtei bei Mino. Vaikai išsimaudė putose, prisirinko iš lėktuvo išmestų saldumynų. O prigaudžius žuvies, kaip neišvirsi žuvienės ant laužo? Dvi komandos varžėsi, kieno virėjai yra geresni. Nugalėjo tie, kam pavyko pasrėbti iš abiejų puodų. 

Šiauduviškiai juokėsi, jog Žvejo šventė gyvenvietėje tampa tarsi savotiški atlaidai. Į tėviškę būtent tomis dienomis aplankyti artimųjų sugrįžta vaikai, atostogų parvyksta už­darbiaujantieji užsienyje.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Trečiadienio vakarą, apie 18.50 val., Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnams įkliuvo už vairo sėdęs neblaivus palangiškis su kompanija.

Asmeniniu automobiliu atvažiavę į degalinę Vabalų k., Šilalės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjai Kristina Ambrozienė ir Tomas Daujotis iš karto atkreipė dėmesį į „Volvo“, kurio vairuotojui niekaip nepavyko pajudėti iš vietos – vos užvedus variklį, šis iš karto užgesdavo. Kadangi transporto priemonė buvo užstojusi pravažiavimą, neuniformuota pareigūnė pri­ėjo prie vairuotojo bei paprašė automobilį patraukti. Už vairo sė­dėjęs vyras mėgino tai padaryti, tačiau variklis ir vėl užgeso, o mašina pradėjo riedėti asmeninio pareigūnės automobilio link. Ji puolė laikyti „Volvo“, kad šis niekur neatsitrenktų, o jos kolega, nu­bėgęs prie mašinos, ištraukė iš užvedimo spynelės raktelius ir užtraukė rankinį stabdį. Įlindęs į automobilio vidų, pareigūnas užuodė sklindantį stiprų alkoholio tvaiką, todėl nedelsdamas išsikvietė kole­gas, kad šie patvirtintų jo įtarimus.

Atvykus policijos ekipažui, neadekvačiai besielgiantis 43 metų „Volvo“ vairuotojas ka­te­goriškai atsisakė pasitik­rinti savo blaivumą. Bet nuo vyriškio sklindantis kvapas bei jo elgesys leido pagrįstai manyti, jog jis yra vartojęs alkoholinių gėrimų. Vienam iš jo bendrakeleivių nustatytas sunkus (3,10 prom. alkoholio) girtumas, kitam – vidutinis (2,30 prom.). Lyg to būtų maža, paaiškėjo, kad už vairo sėdęs palangiškis neturi teisės vairuoti, o jo automobiliui neatlikta techninė apžiūra, jis neregistruotas. Be to, vairuotojas nepateikė galiojančio pri­valomojo draudimo dokumento.

Vyro atžvilgiu pradėta ad­ministracinė teisena pagal LR ATPK 129 str. (transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, neturint teisės vai­ruoti), LR ATPK 123 str. 1 d. (transporto priemonės vairavimo tvarkos pažeidimas) ir LR ATPK 1241 str. 8 d. (kelių eismo taisyklių pažeidimas).

Laimei, pareigūnai, atsidūrę tinkamu laiku ir tinkamoje vie­to­je, sugebėjo užkirsti kelią ga­­limoms skaudžioms šio įvykio pasekmėms. Faktai patvirtina, jog ne viena eismo nelaimė, pasibaigusi nekaltų žmonių mir­timi, buvo su­­kelta būtent ne­blaivių vai­ruo­tojų. 

Policijos pa­reigūnai ragina gyventojus bū­ti atsakingiems, nesėsti už vairo neblaiviems ir nerizi­kuo­ti savo bei kitų sveikata ir gyvybe. O vairuojant visada pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į oro bei važiavimo są­lygas, segėti saugos diržus ir nepažeidinėti kelių eismo taisyk­lių.

Rūta JANAVIČIŪTĖ 

Tauragės AVPK

Komunikacijos grupės specialistė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vaikystė – pats žaviausias gyvenimo tarpsnis, kupinas džiugesio, žaidimų, nuotykių, kvepiantis ledais, šokoladu ir pražydusiomis pienėmis. Bet turbūt nėra laimingesnių vaikystės dienų už tas, kurios buvo praleistos su mėgiama knyga. Ir jei kiekvienas iš mūsų prisimintų savo vaikystės skaitinius, tai neabejotinai būtų pasakos.

Gegužės 30-oji priešmokyklinės grupės, I b, II, III ir IV klasių mokinukams prasidėjo netradiciškai - 1a klasės vaikai pakvietė juos vasarą pasitikti pasakų pasaulyje – vyko projektinės veiklos „Iš pasakų kraitelės“ pristatymas. Mokinukai parengė muzikinio spektaklio „Batuoto katinėlio ir gaidelio pasaka“ premjerą. Pasaka prasidėjo tuo, kad mergaitė namuose rado seną knygą, kuri ją ir žiūrovus įtraukė į stebuklingą miško erdvę...

Spektakliukas vaikus pamokė būti atsargius - ne visada aklai tikėti tuo, ką sako kiti, nes pasaulyje yra daugybė pavojų: Batuotas katinėlis, išėjęs į mišką uogauti, paliko naivų gaidelį vieną namie, nors netoliese įsikūrusi ožka įspėjo apie grobio tykančius lapę ir vilką. Gaidelis prisiekė nieko neįleisti, bet gudrūs plėšrūnai apgavo patiklų paukštelį ir pagrobė jį. Tačiau katinėlis gaidelį išvadavo, o visi miško žvėreliai nusprendė toliau gyventi taikiai. Spektakliuko metu herojai dainavo visiems gerai žinomas daineles „Vilkas ir septyni ožiukai“, „Vabaliukų dainelė per lietų“, „Pasakų šaly“, šoko paukštelių šokį. Žiūrovus sužavėjo lapės ir vilko daina-šokis „Lapė snapė“.

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio 

pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) gegužės 30 d. paskelbė naujas elektros energijos persiuntimo paslaugų bei visuomenines elektros kainas, kurios galios 2016 m. antrąjį pusmetį. Nuo liepos 1 d. privatiems klientams elektros kainos sumažės vidutiniškai 5,4 proc.

Elektros ir dujų skirstymo bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) skaičiuoja, jog namų ūkio išlaidos elektrai per mėnesį sumažės maždaug 1 euru. ESO elektros kainas perskaičiavo po to, kai VKEKK sumažino viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP), sisteminių paslaugų, elektros rinkos kainas bei visuomenines elektros energijos kainos viršutines ribas.

Naujas kainas reikės taikyti nuo rugpjūčio, kai bus atsiskaitoma už liepos mėnesį suvartotą elektros energiją.

Nuo liepos 1 d. „Stan­dar­ti­nio“ vienos laiko zonos tarifo plano, kuriuo šiuo metu atsiskaito 70 proc. privačių ESO klientų, kaina bus 12 centų už kWh – 5,5 proc. mažiau nei pirmąjį 2016-ųjų pusmetį. Šiuo metu šį planą pasirinkę ESO klientai moka 12,7 cento už kWh.

Pasirinkusieji „Stan­dartinį“ dviejų laiko zonų tarifo planą antrąjį šių metų pusmetį mokės 13 centų (dienos metu, darbo dienomis) ir 9,6 cento už kWh (nakties metu bei savaitgaliais). Dviejų laiko zonų tarifo planai rekomenduojami tiems, kurie daugiau nei 29 proc. elektros energijos suvartoja naktimis bei savaitgaliais.

Antrąjį pusmetį „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo plano kaina bus 11,9 cento už kWh – 5,6 proc. mažesnė nei pirmąjį pusmetį. Pasirinkusieji „Elektrinių viryklių“ dviejų laiko zonų tarifo planą nuo liepos 1 d. mokės 12,9 cento už kWh dienos metu darbo dienomis ir 9,5 cento už kWh nakties metu bei savaitgaliais.

Daugiau elektros energijos vartojantiems gyventojams ESO ir toliau siūlys tarifų pla­nus „Namai“ bei „Namai plius“ su pastoviąja kainos da­limi.

Verslo klientams, gaunantiems elektros energiją iš vidutinės įtampos tinklų, nuo antrojo pusmečio persiuntimo paslaugos kainos vidutiniškai mažės apie 3,6 proc., iš žemosios įtampos tinklų – maždaug 3,3 proc. Konkrečių verslo klien­tų išlaidos už elekt­ros energijos persiuntimo paslaugą gali skirtis. 

Nežinantiems, kaip ir kokį tarifo planą geriausia pasirinkti, patars bendrovės specialistai savitarnos svetainėje www.manogile.lt, trumpuoju numeriu 1802 arba artimiausiame klientų aptarnavimo centre. Taip pat galima išbandyti palankiausio tarifo plano skaičiuoklę, kurią rasite www.eso.lt.

Nuo liepos 1 d. įsigaliosiančias elektros energijos persiuntimo paslaugų ir vi­suomeninės elektros kainos skelbiamos tinklalapyje www.eso.lt.

Martynas BURBA 

ESO atstovas ryšiams su visuomene

Sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje sparčiai auga. Per keturis šių metų mėnesius užregist­ruoti 3 erkinio encefalito ir 164 Laimo ligos atvejai. Tai 16,5 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu (atitinkamai sirgo 9 ir 137). Šiemet rajone užregistruoti 3 susirgimai Laimo liga, erkinio encefalito atvejų kol kas nėra. Tačiau erkės aktyvios visą sezoną, o labiausiai - nuo gegužės iki birželio bei rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. 

Erkinis encefalitas – sunki virusinė liga, pažeidžianti galvos bei nugaros smegenis. Ja susergama, įsisiurbus virusą turinčiai erkei, taip pat pavartojus nepasterizuoto ar kitaip termiškai neapdoroto karvės ar ožkos pieno. Po 2-3 savaičių pasireiškia pirmieji simptomai, panašūs į gripo: karščiuojama, skauda galvą, raumenis. Po savaitės tai praeina, ir žmogus pasijunta geriau. Dar po 2-4 savaičių vėl pakyla temperatūra, gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pusiausvyros sutrikimai. Apie 30 proc. sirgusiųjų erkiniu encefalitu, ir po gydymo praėjus metams, skundžiasi įvairiais negalavimais, dalis lieka neįgalūs. Persirgus šia liga, imunitetas susidaro visam gyvenimui.

Vienintelė efektyvi apsisaugojimo priemonė yra skiepai. Skiepytis niekada nevėlu, ta­­čiau geriausia - iki šiltojo metų laikotarpio. Erkinio encefalito vakcina skiepijama, išlaikant 1-3 mėnesių intervalą tarp pirmosios ir antrosios dozių, po kurių susidaro imunitetas, visiškai apsaugantis nuo ligos išsivystymo vienerius metus. Trečia dozė skiriama maždaug po 9-12 mėn. Vėliau, siekiant palaikyti apsauginį imuniteto lygį, kas 3-5 metus reikia pakartotinai skiepytis po vieną dozę.

Laimo ligos simptomai pasireiškia per mėnesį. Er­kės įkandimo vietoje at­siranda raudona dėmė ryškiais kraštais. Są­narių, raumenų ar galvos skausmas, patinimas aplink akis bei karščiavimas yra dažniausiai pa­sitaikantys šios li­gos požymiai. Lai­ku pradėjus gydymą, visiškai pasveikstama. Diagnozei patvirtinti atliekami tyrimai, o gydymui skiriami antibiotikai. Per­sir­gus imunitetas neįgyjamas, todėl žmogus ga­li sirgti pakartotinai.

Visiškai išvengti erkių įkandimo yra sunku. Tačiau reikia neužmiršti kai kurių atsargumo priemonių: vykstant į gamtą, vilkėti šviesius, ryškius drabužius ilgomis rankovėmis, nes ant jų geriau matosi ropojantys parazitai, mūvėti ilgas kelnes, sukištas į kojines, ar batus, galvą apsirišti skarele arba užsidėti kepurę. Patartina naudoti repelentus, kurių sudėtyje esančios lakiosios medžiagos garuodamos atbaido vabzdžius.

Grįžus namo, reikia atidžiai apžiūrėti kūną, ypač kojas, pažastis, juosmens sri­tį, kak­lą, ausis, iššukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persi­rengti kitais drabužiais. Įsi­siurbusią erkę būtina kuo greičiau ištraukti - pincetu suimti kiek galima arčiau galvutės ir truktelėti. Labai svarbu nespausti ir netraiškyti, kad į žaizdą nepatektų užkrato. Negalima tepti parazito riebalais, aliejumi, spiritu ar kitomis  priemonėmis, nes šios medžiagos ska­tina erkę gaminti daugiau seilių, užkratas greičiau patenka į žaizdą. Įkandimo vietą reikia nuplauti vandeniu su muilu ar patepti dezinfekuojančia medžiaga. Nepavykus iš­traukti erkės ar jos likus odoje, pažeistos vietos draskyti negalima - organizmas pats pašalins svetimkūnį. 

Jei po 1-2 savaičių įkandimo vietoje  atsiranda  paraudimas ir jis plečiasi, pakyla kūno temperatūra, skauda galvą, raumenis, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Virginija KRUŠIENĖ

NVSC Tauragės departamento

Šilalės skyriaus vyresnioji specialistė

Apie penktadalį pasaulio gyventojų kenčia nuo įvairių alergijų, o žydint augalams, alergiškų pacientų skaičius dar labiau išauga. Pasak medikų, patekusios į kvėpavimo takus ir akis, žiedadulkės gali sukelti sunkų uždegimą, dėl kurio galima nejausti skonio ir net prarasti uoslę. Klaidingai manoma, jog užtenka pakentėti, kol nužydės alergiją sukeliantis augalas, ir viskas baigsis. Deja, alergijos padariniai išlieka ilgam. Alergenų sukelta sloga, čiaudulys, dusulys, gerklės perštėjimas, ašarojančios akys, galvos skausmas bei nuovargis gali baigtis sinusitu, bronchų astma ar net konjunktyvitu.

Apie alergijų priežastis bei diagnostiką kalbamės su Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininke, gydytoja Egle MARCIUŠKIENE.

- Kokias versijas dėl alerginių susirgimų padidėjimo kelia medikai?

- Alergijos yra labai dažnos - skaičiuojama, kad nuo jų kenčia vienas iš trijų gyventojų. Dažniausiai žmonės net nežino, jog yra kažkam alergiški ir, blogai jausdamiesi, ieško kitų ligų. Alergijų didėjimo priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios, todėl pasaulio medikai bei mokslininkai šiai sričiai skiria daug dėmesio. Beje, akivaizdu, kad alergijoms įtakos turi ir oro tarša. Alergiškų žmonių daugiau yra miestuose: kaltas ir dulkėtumas, ir automobilių išmetamos dujos, ir neprižiūrimos miestų teritorijos (nešienaujamos pievos, nevalomos gatvės). Visa tai kenkia kvėpavimo takams bei imuninei sistemai, tad dėl alerginių reakcijų nereikėtų kaltinti vien žiedadulkių.

- Ir vis tik, kodėl alergijų daugiausiai fiksuojama pavasarį bei vasarą?

- Alergijos kyla dėl įkvepiamųjų alergenų ir maisto. Maisto sukelta alergija yra vadinama ne sezonine, nes trunka ištisus metus. Žinoma, yra sezoniškų maisto produktų, pavyzdžiui, braškės. Kai jų atsiranda, padaugėja alergiškų žmonių vasaros pradžioje. Dabar braškes galime valgyti ištisus metus, todėl maisto produktų sukeltos alergijos irgi kyla visus metus.

Įkvepiamųjų alergenų yra dvi rūšys: kurie patalpose, namuose, ir kurie yra už namų, gamtoje. Prie naminių alergenų priklauso visos erkutės, kurios gyvena namų dulkėse, patalynėje, įvairūs pelėsiniai grybeliai, naminių gyvūnų plunksnos, pūkai, plaukai, epitelis.

Tačiau kodėl pradedame šne­kėti apie alergijas pava­sarį ir vasarą? Todėl, kad pa­daugėja sezoninių būtent įkve­piamųjų alergenų, kurie yra gamtoje. Tai visi žydintys augalai, jų žiedadulkės. Jeigu pavasarį to išvengti sunkiau, tai vasarą tokių alergenų gamtoje galima sumažinti. Tad prie alergijų sukėlėjų reikėtų priskirti ir apsileidusią miestų bei miestelių valdžią, kuri nepasirūpina nušienauti pievas bei parkus. Kai visos žolės pradeda žydėti, didėja žiedadulkių koncentracija ore, sukelianti intensyvesnius alergijų simptomus. Dažnai sakome, kad tai - šienligė. Tad vienas iš apsaugos būdų yra nebūti ten, kur pjaunama žolė. Nešienautoje pievoje daugiau ir kur kas pavojingesnių gyvybei parazitų - erkių. 

- Daug žmonių net nežino, kad yra kažkam alergiški. Jie mano, jog nieko nepadarysi dėl varančios nosies ar ašarojančių akių. Kokius alerginius tyrimus ir kokiais atvejais rekomenduoja­te atlikti?

- Alergijų diagnostika yra labai sudėtinga. Mūsų laboratorijos atliekamoje Lietuvos atopinėje alergenų paletėje yra surinkti dažniausiai pa­sitaikantys įkvepiamieji ir maisto alergenai. Šią pale­tę tobulinau daug laiko ir tai yra mano 10 metų prak­ti­kos apibendrini­mas. Iš kraujo nu­statomi spe­cifiniai imu­no­glo­bu­li­nai E. Tai yra antikūnai, kurie susidaro kraujyje dėl tam tikro alergeno poveikio. Tačiau alergijos išsivystymo mechanizmai gali būti ir kitokie, tarkime, kontaktinis dermatitas. Šio tipo alergijos prasideda nuo odos kontakto į tam tikrą alergeną, tarkime, plieną, sidabrą. Kraujyje šitų alergenų antikūnų neaptiksime, nes jie nesusidaro.

Pasaulyje atliekami įodiniai mėginiai - aler­ge­nai dedami ant odos ir vertinamos dvi reak­cijos: kada susidaro reakcija odoje, dalyvau­jant tiems patiems specifiniams imunoglobulinams E, kitas mechanizmas - kai paleidžiama tam tikra medžiaga histaminas ir tada įvyksta kita reakcija kontakto vietoje su tuo alergenu. Pagal tai taip pat diagnozuojama alergija. Jeigu alergija pasireiškia odos pažeidimu, ji yra išberta, jo­kių įodinių mėginių atlikti neįmanoma. Vienintelis išsigelbėjimas - kraujo tyrimai. Lietu­vos laboratorijos gali patikrinti dėl 200 alergenų rūšių. Taip pat siūlomi dažniausių alergenų rinkiniai. Žmogui patogiausia atlikti tam tikrą grupę tyrimų, o jeigu alergijos nerandama, galima rinktis kitą grupę. Mano praktikoje paskutinis ne­­diagnozuotos alergijos at­­vejis užfiksuotas septy­nias­­dešimtmečiui vyrui. Jis krei­pėsi į šeimos gydytoją ne vie­ną kartą, tačiau atsakymas būdavo toks pat: šitiek metų rūkei, todėl turi obstrukcinę plaučių ligą. Vieną dieną jis neapsikentė, atliko kraujo tyrimus, ir nustatėme alergiją.

- Kokie dažniausi alergenai kamuoja lietuvius?

- Lietuviai visai netoleruoja pelyno, todėl jis yra dažniausias įkvepiamas alergenas. Be to, daugelis žmonių alergiški gysločiui, dilgėlėms, beržams, lazdynams, motiejukams bei įvairioms javų žiedadulkėms. Iš naminių gyvūnų alergijas sukelia šunys bei katės, taip pat yra nustatoma alergija arklio, karvės epiteliui, plaukams, įvairiems plunksnų mišiniams, kurie buvo anksčiau labai paplitę, nes miegodavome ant plunksnų pagalvių. Alergenų yra drėgnose apleistose, neremontuojamose patalpose. Iš maisto dažniausiai alergijas sukelia kiaušiniai, pienas, riešutai, braškės, abrikosai, apelsinai.

- Jeigu jau sužinojau, kam esu alergiškas, ar įmanoma išvengti rastų alergenų?

- Jeigu yra alergija konkrečiam produktui, žmogus jo gali nevartoti. Bet nutinka ir taip, kad, atsisakius tam tik­ro maisto, jį pakeitus kitu ir valgant dažniau, alergija išsivysto ir jam. Tokiu atveju geriausia kreiptis į specialistus.

Dabar yra tinklelių ant langų, sumažinančių alerge­nų kiekį patalpoje, antialerginės patalynės, čiužinių. Aler­giškiems žmonėms tapo leng­viau ištverti šį negalavimą. Ir, aišku, visuomet lieka medikamentinis gydymas, ku­rį siūlo alergologai. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje atidaryta dviejų aštuntokių fotografijų paroda „Gavau laišką nuo pavasario“. Ji veiks iki spalio 1 d.

Parodos autorės – Ingrida Vitkutė ir Ieva Špečkauskaitė dalijasi mintimis, ką joms reiškia fotografija.

Ingrida: Fotogra­fuoti pamėgau nuo pradinių klasių. Kai tėtis nusipirko fotoaparatą, buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip jis veikia. Pabandžiau ir patiko. Labiausiai mėgstu fotografuoti gamtą, augalus, pirmuosius pavasario žiedus. Gamta yra atsvara kasdieniam gyvenimui, leidžia pabėgti nuo rūpesčių. Pa­veiksluodama renginius, stengiuosi „pagauti kad­rą“, kuris atgaivintų malonius prisiminimus.

Fotografavi­mas nėra tik myg­tuko pa­spau­di­mas, tai - akimirkos su­stabdymas. Ti­kiuosi, kad šis pomėgis išliks visą gyvenimą, galbūt su tuo susiesiu savo studijas, darbą.

Ieva:  Man fotografija - tai pasaulio pateikimas savaip. Dauguma padarytų darbų ar pasakytų žodžių yra nepastebimi, tačiau nuotraukos, kuriose įamžin­tas objektas, renginio akimirka, atrodo neįprastai, vi­sada patraukia dėmesį. Fo­tografavimas padeda nusi­raminti, susikaupti, ugdo gebėjimą įprastus daiktus pamatyti kitu kampu.

Nors fotografija susidomėjau vos prieš metus, manau, jog pasiekiau daug: surengiau parodą, fotografavau ne vieną renginį, o svarbiausia – susipažinau su fototechnika ir išmokau ja naudotis. 

Sandra VAIČIKAUSKIENĖ

Šilalės

Dariaus ir Girėno progimnazijos

direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Atsivertęs bet kurio rajono laikraščio skelbimų pus­lapį, skaitai: parduoda karves, veršingas telyčias. Po dvi, penkias, septynias. Kaina už kilogramą „mizeriš­ka“ – nuo 1 iki 1,15 euro. O jei sulauki supirkėjų, žiūrėk, ji dar nukrinta: tai gyvulys per liesas, tai per senas, tai tešmuo per mažas ar charakteris prastas... Jeigu turi didesnę bandą, apie karvių pardavimą gali skelbtis internete. tuomet atvažiuoja lenkų ūkininkas, apsižiūri, ir kitą dieną prie fermos atrieda keli furgonai. Paima visas: ir jaunas telyčaites, ir sukergtas karves. palieka nebent visiškai neperspektyvią ar perkaršusią. Beje, su­moka šiek tiek brangiau.

 Būtinybė išparduoti karvių bandas neaplenkė ir mūsų rajono ūkininkų.

Buvo metas, kai Dalios ir Ramūno Lelėnų iš Stročių kaimo bandą sudarė beveik šimtas galvijų. Ūkininkai ją didino ir tikėjosi: kaip ir iki šiol, taip ir ateityje žmonės gers pieną, grietine gardins sriubą, valgys varškę ir sūrius... Žodžiu, pienas bei jo produktai bus vertinami ir išlaikys padorią kainą. Deja, dabar jis tapo pigesnis nei tuščias plastikinis butelis...

„Abu su vyru esame vietiniai. Aš gyvenu be­veik tėviškė­je, Ra­mūnas – iš Lauku­vos. Nesame jokie specia­listai. Tačiau noro dirb­ti ir prasigyventi netrūko nuo jaunystės. Pra­dėjome gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjome kelias karvutes. Telyčių prisiauginome iš savo karvių, o kai pieno kaina kilo, bandai plėsti jų pirkome iš kitų ūkininkų. Susitaupėme pi­nigų ir įsigijome se­ną fermą, nors ji ir tolokai nuo sodybos. Mechanizacijos, galima sakyti, ten nebuvo jokios. Darėme kaip nuo senų senovės Lietuvos ūkininkai elgėsi – ne namą statėmės, ne so­dybą puošėme (tiesą pasakius, Lelėnų sodyba palei Žemaičių plentą seniai traukia akį subtiliu skoniu bei tvarka), bet investavome į ūkį. Taip - ilgus metus. Kai darbas mudviem su Ramūnu tapo per sunkus, teko samdyti žmonių. Mums pasisekė: keletą metų turėjome darbščius, pareigingus, atsakingus pagalbininkus. Nesvarbu, kad kaimas - atsakingai dirbančiam reikia ir gerai mokėti. Pagal išgales taip ir darėme. Tačiau senome ne tik mes, bet ir mūsų darbuotojai, kuriems jau irgi per sunku“, - apie ne visai prastus du ūkininkavimo dešimtmečius pasakojo Dalia.

O kiek planų tuomet kūrė Lelėnai! Nors nuosavos žemės jie teturi 25 hektarus, deklaruodavo apie 50. Mat dar tiek pat nuomojosi be sutarčių, jog savininkai gautų subsidijas.

„Norėjome, kad ir mums būtų gerai, ir žmonės nesiskųstų. Bet ką reiškia nuomotis neoficialiai? Ima žmogus ir persigalvoja, pernuomoja kitam ūkininkui, nors tu jau būni investavęs į pievos ar ganyklos atnaujinimą, išrinkęs akmenis, išlyginęs pelkingas įlankas... Tačiau skaudžiausiai mums, pienininkams, kir­to supirkėjai ir, žinoma, val­džia“, - jaučia nuoskaudą D.Lelėnienė.

Žinoma, įtakos kainoms turėjo pasaulinė krizė. Bet jau ir prieš ją, netgi prieš stojant į Europos Sąjungą, buvo aišku, jog Lietuvos pieno ūkiai nebus lygiaverčiai partneriai su latviais, estais ar lenkais. Tačiau žmonės tikėjo: išsirinksime tokią valdžią, kuri stos už trečdalį Lietuvos žmonių – kaimo ūkininkų. Vylėsi, kad ir nedidelis ūkelis galės būti pragyvenimo šaltinis. O išėjo šnipštas.

Anot Dalios, žmones gadina ir pašalpos. Bet kartu ji supranta tuos, kurie nesistengia susirasti darbą, o gyvena iš pašalpų. Jeigu dykai duoda, kam dirbti - juk iš pašalpos ir maisto davinių įmanoma šiaip taip pramisti. O jei dar pavienių darbų pasitaiko - „rojus Lietuvoje“. 

Rudenį perdirbėjai žada nebepirkti pieno iš ūkininkų, kurie turi mažiau nei 5 melžiamas karves. Tad reikia arba burtis į kooperatyvus, arba išparduoti gyvulius. 

„Galiu sakyti, kad apsimelavau pati sau. Visada buvau tikra, jog kol gyvuos kooperatyvas „Pieno gėlė“, tol melšime karves. Nors ir dabar, kai visi mūsų galvijai atsidūrė Lenkijoje, tebemanau, kad be kooperacijos kaimo žmonės tikrai neišsilaikys. Nes su kooperatyvais pieno supirkimo įmonės yra priverstos skaitytis. Tiesa, ir jiems nemokama tiek, kiek stambiems pieno gamintojams. O jei esi 5 ar 10 karvių savininkas, supirkėjai dėl pieno kainos su tavimi nė nekalba, net pro duris neįsileidžia“, - iš patirties žino Dalia. 

Na, dėl kainų, anot moters, jie dar būtų truputį tempę, šiek tiek uždirbę iš subsidijų, jei ne pačių sušlubavusi sveikata ir žmonių, kuriuos galima pasamdyti, trūkumas.

„Kokių tik planų mes neturėjome! Kai buvęs Žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas Kazimieras Gedvilas pradėjo organizuoti mokymus, lankėme beveik visus, turime įvairiausių pažymėjimų, diplomų. Dalyvavome visose programose, kuriose tik galėjome. Pasistatėme apie 100 tūkstančių litų kainavusią, o dabar rūdijančią srutų talpyk­lą, rengėme projektus naujai fermai, kitiems ūkiniams pastatams. Deja, viskas sustojo, ir vasario pabaigoje gyvenimas ėmė suktis kita linkme - produktyvias karves, prieauglį palydėjome į Lenkiją. Nuvažiavome pas tą ūkininką, gyvuliai išties prižiūrimi, gauna sočiai pašaro, priedų... Tačiau širdis plyšta iš skausmo: karvutės buvo numylėtos, nuglostytos.

Kodėl taip apsisprendėme? Užburtas ratas: už pieną mo­ka mažai, nebėra už ką nupirkti gyvuliams kombinuotųjų pašarų, priedų, menksta primilžiai, dar labiau mažėja pajamos... Juk į nuostolį negyvensi. Be to, einame senyn, prastėja sveikata, reikia vaistų. O ir jaunėlė dukra dar tebestudijuoja“, - guodėsi Dalia.

Lelėnų šeimoje – keturi vaikai. Vyriausiosios dukros įsikūrė Danijoje, žentai ten dirba pas ūkininkus. Sūnus, baigęs statybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, magistratūroje studijavęs nekilnojamojo turto mokslus, taip pat uždarbiauja Danijoje. Buvo ir Dalia nuvažiavusi pas vaikus pasižiūrėti, kaip jiems sekasi, kaip gyvena ūkininkai.

„Širdis nesitvėrė krūtinėje, kai pamačiau jaunus lietuvaičius, dirbančius laukuose, fermose. Darbštūs, pareigingi. Pas mus per tris kaimus vieno tokio nerastumei, - kalbėjo moteris. – Suprantu, kad mūsų ūkininkai negali mokėti tiek, kiek ten uždirba paprasti darbininkai. Bet juk ne iš godumo, o todėl, jog nėra iš ko.

Turime du darbščius žentus, kurie norėtų ūkininkauti Lietuvoje. Tačiau mudu su vyru atkalbinėjame – kol kas pas mus iš žemės ūkio ne tik neuždirbsi, bet dar ir pradirbsi. Mes, kaimo žmonės, nesie­kiame pralobti, norime paprasčiausiai dirbti ir iš to gyventi. Tačiau mums neleidžiama. Smulkiesiems valdžia siūlo kurti kooperatyvus. O iš kokių pinigų juos kur­ti?“ – nevilties kupinu balsu kalba Dalia.

Kokią perspektyvą savo buvusiam gana nemažam ūkiui mato šeimininkė? Kol kas optimizmu netrykšta. Pirmiausia planuoja bent kiek pati fiziškai sustiprėti. Ateityje galvoja apie mėsinių galvijų auginimą. Bet juk gyvulys neužauga per mėnesį. Nusipirktų veršelių, ta­čiau, anot ūkininkės, kas bus, jei kuris išsilauš per tvorą?

„Aš kartais nuo tvenkinuko iki namų vos pareinu - taip gelia kojas. Žiūrėsime, kas bus toliau“, - gal ir nenori iki galo atskleisti planų D.Lelėnienė, o gal viliasi, jog kuris iš vaikų grįš tęsti jų sumanymų...

Su ūkio šeimininku pasikalbėti nepavyko. Žmona sakė, kad jis išlėkė į Šilalę kažkokios detalės traktoriui. Kas ten žino, galbūt žmogus paprasčiausiai nenorėjo kalbėti jam skaudžia tema... 

Graži Dalios ir Ramū­no sodyba. Šiemet šeimininkai ją dar atnaujino, planuoja baigti remontuoti namą. O bekalbantis, kone į kiemą iš dar nenupjautos pievos atstriksėjo senas Lelėnų bičiulis kiškis. Šiek tiek pasidairęs, apsuko ratą ir nuliuoksėjo į nupjautą pievą. O ten šmirinėjo lapė, matyt, netoli ir jos jaunikliai. Plačiais žingsniais laukus matavo gandras. Dalia įmetė į tvenkinį keletą riekelių duonos, kurią kaipmat tarsi kamuolius ėmė ritinėti karpiai, karosai.

Rodos, dirbk, kad turėtum, ir gyvenk savo malonumui. Deja, dirbti neleidžia. Visi, kas tik pritelpa: supirkėjai, įstatymų kūrėjai ir jų leidėjai...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.