Rietavo savivaldybėje, Girėnų girininkijoje esančiame Šilų miške, 2013 metų spalį atkurta partizanų žeminė sunaikinta. Tremtinių pastangos, jog šešių žuvusių laisvės kovotojų atminimas nebūtų pamirštas, nuėjo perniek – savanorių atstatyta ir ekskursijų lankyta že­minė sudeginta iki paskutinio rąsto. Dėl įvykio tyrimas pradėtas tik po savaitės, atlikus visas biurokratines prievoles. Jeigu, praėjus tiek laiko, specialistai nustatytų, jog gaisras kilo dėl kažkieno chuliganiškų veiksmų, pareigūnai gali pradėti ir ikiteisminį tyrimą.

Šilų miško glūdumoje kadaise slapstėsi partizanai. De­ja, 1952-aisiais šeši iš jų žuvo. Dar 1996 m. jų atminimo vieta buvo atstatyta, tačiau, laikui bėgant, ji neprižiūrima sunyko. Bet Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės skyriaus pastangomis 2013-aisiais ji atstatyta dar kartą. Kadangi vieta anksčiau priklausė Šilalės rajonui, o vėliau pateko į Rietavo savivaldybės teritoriją, atidarymo ir šventinimo ceremonijoje dalyvavo abiejų savivaldybių vadovai, tremtiniai ir kiti svečiai.

Nors vieta yra nuošali, tačiau buvo lankoma, o pasiryžusiųjų pagerbti žuvusiuosius negąsdino nei prastas kelias, nei lietaus nuplautos rodyklės. Deja, penktadienį „Šilalės artojo“ redakciją pasiekė LPKTS Šilalės skyriaus pirmininkės Teresės Ūksienės skambutis – žeminę sunaikino ugnis.

„Mums apie tai pranešė trečiadienį, o ketvirtadienį patys nuvykome pažiūrėti. Žeminė visiškai sudegusi, aplinkiniai medžiai aprūkę. Turbūt tik drėgnas oras padėjo išvengti didžiulio miško gaisro. Rietaviškiai įtaria, jog padegta tokioje nuošalioje vietoje galėjo būti savaitgalį. Tik kas dabar jau bepasakys, kaip buvo iš tiesų... Kas gali taip nekęsti praeities? Girininkas sakė, kad ten buvo kamera, bet ji yra kilnojama ir kaip tyčia tuo metu buvusi iškelta į kitą vietą. Savo lėšomis bei pas­tangomis buvome sutvarkę žeminę, šešių partizanų žūties vietą. Todėl toks jos sunaikinimas yra istorijos išniekinimas“, – apmaudo neslėpė T. Ūksienė.

LPKTS Šilalės skyriaus pirmininkės pavaduotojas Antanas Rašinskas pasakojo, jog medienos žeminei įrengti paaukojo urėdija. Taip pat buvę minčių pasirūpinti, kad ji būtų įtraukta į saugomų objektų sąrašą. Tačiau tai esą nepavykę.

„Kreipėmės į Rietavo merą Antaną Černeckį, bet jis pasakė, kad reikia sušaukti savivaldybės tarybos posėdį. Dabar, kai objektas yra nebe Šilalės rajono teritorijoje, nelabai ką galime padaryti. Žadėjo įrengti rodykles, aiškiai matomas nuo autostrados. Bet kam jos dabar reikalingos...“ – apgailestavo tremtinys.

Apie įvykį informuota LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duo­baitė-Bumbulienė „Šilalės artoją“ patikino, jog stengsis surasti lėšų objekto atstatymui.

„Tokios vietos yra svarbios ir saugotinos. Todėl ieškosime paramos žeminei atstatyti, kad joje galėtų lankytis jaunimas, besidomintis istorine praeitimi“, – sakė R. Duobaitė-Bumbulienė.

Galimu vandalų išpuoliu pik­tinosi ir Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

„Manau, jog tai blogų užmačių rezultatas – vieta ten labai nuošali. Deja, vandalizmo pas mus dar labai daug, ir toks kažkieno poelgis – bjaurus ir morališkai, ir fiziškai. Tai kultūrinio paveldo naikinimas, spjūvis žmonėms į veidą“, – teigė T. B. Burauskaitė.

Nepaisant visų pasipiktinimo bei pasibaisėjimo galimu vandalizmo išpuoliu, paaiškėjo keisti dalykai. Nors tremtiniai įsitikinę, kad policija turėtų pradėti tyrimą, Rietavo policijos komisariato viršininkas Marius Vaičikauskas teigė nieko apie gaisrą nežinantis. O pasiteiravus, ar bus pradėtas tyrimas, paaiškino, kad tam reikia turėti nukentėjusįjį ir užfiksuotą padarytą žalą.

Tuo tarpu girininkas Aud­rius Pinikis, kurio prižiūrimose valdose yra sudegintoji žeminė, patikino, jog miškui jokia žala nepadaryta: sudegė tik viena sausa pušis, o šalia buvusios dvi, tikimasi, išgyvens.

Gaisro priežasties nustatinėti neva nebuvo nusiteikę ir ugniagesiai. Anot girininko, kai jis dėl to kreipęsis į gaisrininkus, šie jam paaiškinę, jog iškvietimo į gaisrą nebuvo, vadinasi, ir tirti nesą ko. Žinoma, ką čia betirsi, kuomet gaisras drėgname miške ir taip užgeso...

Tik pirma­die­nį, „Šilalės artojui“ susisiekus su Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniuoju inspektoriumi Martynu Andrijausku, šis paaiškino, kad tyrimas bus pradėtas.

„Mes neatsisakėme tirti gais­ro priežasties, tik paaiš­ki­nome, jog reikalingas iškvie­timas. Šiandien gavome raštiškus iškvietimus iš policijos ir urėdijos, tad vyksime į gaisro vietą bei aiškinsimės aplinkybes. Jei bus nustatyta, kad tai buvo tyčinis padegimas, policija gali pradėti iki­teisminį tyrimą“, – kalbėjo M. And­rijauskas.

„Šilalės artojo“ korespondentams besidomint atstatytos žeminės gaisro istorija, pavyko pabendrauti su Rietavo savivaldybės Architektūros skyriaus vyresniąja specialiste Rimante Lenkšaite. Ji padėjo išsiaiškinti tai, ko nežinojo net labiausiai su žeminės atkūrimu susiję pašnekovai: vis dėlto ji yra įtraukta į saugomų objektų sąrašą. Tad juo labiau reikia visų vienybės bei susitelkimo, prikeliant žeminę ateities kartoms.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vaizdai po gaisro

Į redakciją paskambinęs Šilalės Maironio gatvės gy­ventojas piktinosi neva gendančiais šilumos reguliatoriais, kurie automatiškai turėtų atjungti šilumą. Vyras teiravosi, ar tikrai jie neveikia, jei net keturiuose skirtinguose namuose šildymas automatiškai neatsijungia.

„Gyvenu Maironio g. 21-ajame name. Prob­­lemos dėl šilumos reguliavimo prasidėjo jau pernai. Ža­dėjo viską sutvarkyti, bet šiemet ir vėl tas pats. Esant aukštesnei nei 13 laipsnių die­nos temperatūrai, regulia­toriai turi automatiškai išjungti namo šildymą. Tokiu būdu gyventojai galėtų sutaupyti. Bet tą savaitgalį, kai oras sušilo iki 17-22 laipsnių, šildymas vis tiek nebuvo išjungtas. Butuose tvyrojo toks karštis, kad teko atidaryti visus langus. Skambinau Šilalės šilumos tinklų meistrui, ir jis pasakė, jog taip atsitiko dėl reguliatoriaus gedimo. Tačiau apėjau dar keturis aplinkinius namus ir juose taip pat šildymas nebuvo atjungtas. Tai negi visur vienu metu tie reguliatoriai sugedo?“ – klausė šilališkis.

Tačiau UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktorius Algirdas Šniepis patikino, jog visi reguliatoriai turėtų veikti.

„Šilumos mazge įrengti reguliatoriai, esant aukštesnei temperatūrai, šildymą atjungia automatiškai, o orui atvėsus, vėl pajungia. Tačiau, žinoma, būna gedimų, reguliatoriai kartais užstringa. Pa­sitaiko, kad, tarkime, atšilus orui, atjungia šilumą, bet atšalus jos nebepaduoda. Vi­saip nu­tinka. Pri­ima­me gy­ven­tojų skun­dus – to­kia mūsų pareiga. Ma­no žiniomis, dabar visi reguliatoriai jau yra sutvarkyti“, - teigė Šilumos tink­lų vadovas.

Jis priminė, jog kai tris paras laikysis vidutinė 10 laipsnių temperatūra, rajono savivaldybės administracijos di­rektoriaus įsakymu šildymas bus nutrauktas. Tačiau surinkus 51 proc. namo gyventojų parašų, galima prašyti šildymo sezoną užbaigti anksčiau ir tokiu būdu šiek tiek sutaupyti.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kovo 21-osios numeryje rašėme apie skaitytojų laiškus bei skambučius redakcijai dėl išardytų gandralizdžių. ESO atstovai sako labai pasigendantys teisinio reglamentavimo, kaip jų tarnybai reikėtų elgtis, kad žmonės nepyktų dėl ne vietoje iškeltų lizdų.

Prieš porą savaičių rašėme, jog redakcijai laišką atsiuntusi Leviškių kaimo gyventoja domėjosi, ar vietoj išardyto gandralizdžio elektrikai įkels naują. Moters tvirtinimu, netoli jos namų buvo nugriautas stulpas, kuriame perėjo gand­rai. Todėl ji prašė padėti susisiekti su elektros tiekėjais ir teigė prašysianti jų, kad elektrikai pastatytų stulpą atgal, ir gandrai po žiemos galėtų grįžti į savo perimvietę.

ESO atstovas spaudai Mar­ty­nas Burba paaiškino, jog moters pageidavimas bus įvyk­dytas.

„Esame pasirengę Leviškių kaime pastatyti atramą su platforma. Tačiau tokiu atveju prašysime gyventojos pasirašyti įsipareigojimą dėl tolesnės šios atramos priežiūros. Artimiausiu metu su ja susisieks ESO specialistas ir paaiškins detaliau“, - sakė ESO komunikacijos specialistas.

Šįkart į redakciją kreipėsi Albinas Skalauskas, teigdamas, kad elektrikai išmetė gandrų lizdą iš stulpo, kur paukščiai perėdavo daugybę metų. Vyras net atsinešė parodyti seną savo gimtinės nuotrauką, kurioje puikiai matosi šalia namo stovintis stulpas su gandralizdžiu. Dabar lizdas guli išdraskytas ant žemės. Žmogus sakė suprantantis, jog lizdas trukdė saugiam elektros tiekimui, tačiau teiravosi, ar nebuvo jokios galimybės jį išsaugoti ar pakelti aukščiau.

ESO atstovo M. Burbos teigimu, ornitologų draugijos duomenimis, apie 60 proc. visų gandralizdžių Lietuvoje yra ant elekt­ros skirstymo tinklo atramų.

„Dėl to mes susiduriame su iššūkiu, užtikrinant gyventojams patikimą bei saugų elekt­ros energijos tiekimą, nes dėl ant linijų įrengtų gandralizdžių padidėja gedimų tikimybė, kyla pavojus ne tik patiems paukščiams, bet ir žmonėms“, – tikino M. Bur­ba.

Jo manymu, kiekvienas ant atramos esantis gandralizdis bet kuriuo metu gali tapti potencialiu elektros oro linijos gedimo šaltiniu. Šių paukščių lizdai yra sunkūs, susidaro didelės svorio perkrovos. Ypač esant smarkiam vėjui ar lyjant, kai gandralizdis įmirksta ir jo svoris padvigubėja. Tuomet milžiniškas lizdas tampa nestabilus.

„Per metus užfiksuojame apie 2000 gedimų būtent dėl ant elektros linijų atramų įrengtų gandralizdžių. Dėl to nuostolių patiria tiek bendrovė, tiek elektros energijos vartotojai. Pastaruoju metu bendrovė sulaukia klientų nepasitenkinimo, reiškiamų pretenzijų ne tik dėl elektros energijos kokybės, bet ir dėl patiriamų nuostolių, tiekimo saugumo. Gandralizdžius nuo elekt­ros atramų nukeliame, kai dėl jų atsiranda elektros tiekimo sutrikimų, jeigu atrama yra avarinės būklės, kai oro linija yra demontuojama ir keičiama į požeminę. Taip pat pasitaiko atvejų, kuomet gandralizdžius nukeliame, sulaukę pačių gyventojų prašymų, kuriuose skundžiamasi ne tik elektros tiekimo nesklandumais, bet ir aplinkos teršimu. Siekiame užtikrinti maksimalią paukščių apsaugą, todėl kiekvienu atveju atsakingai įvertiname situaciją, savo veiksmus deriname su Aplinkos apsaugos agentūra“, – aiškino ESO poziciją M. Burba.

Tačiau jis pripažino ir tai, jog elektrikams trūksta aiškaus teisinio reglamentavimo, apibrėžiant atsakomybę, kaip elgtis, pavyzdžiui, kai darbuotojai randa jau iširusius ar grėsmę saugiam elekt­ros oro linijų eksploatavimui keliančius gandralizdžius.

ESO atstovo teigimu, šiuo metu bendrovė ant elektros atramų specialių platformų, skirtų paukščiams, nebestato. Esant poreikiui, įrengtas, bet nenaudojamas platformas specialistai perkelia ten, kur prašo vietos gyventojai.

Šiuo metu visoje Lietuvoje ant elektros atramų gand­rams yra įrengta apie 3 tūkst. specialių platformų.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasaulio mokslininkai bei garsiausi rajono veterinarijos gydytojai ėmė tyrinėti sunkiai pagydomą ir menkai nagrinėtą ligą, kurią jie pavadino navažerskinės sind­romu. Kadangi paprastai šis sindromas kamuoja tik aukštuomenei priklausančius individus - aukšto rango valdininkus bei politikus, yra manoma, jog liga galėjo kilti ir išplisti dėl pareigybinių aukštuminių darbų, mo­ralinio nepakankamumo bei susilpnėjusio imuniteto pi­nigų poveikiui. Gali būti, kad tai net imunodeficitas įvai­riems pinigams: tiek popieriniams banknotams, tiek skait­meninėms sumoms.

Kol kas nenustatyta, ar li­ga užkrečiama, ar paveldima kartu su pareigomis, bet jau aiškūs kai kurie jos požymiai bei susirgimo aplinkybės. Tarkime, žmogus eina aukštas pelningas pareigas, kur nors Vilniuje dirba kalbų sakytoju, puikiai valgo, geria ir tuštinasi, tačiau vos tik iškrenta iš aukštumų, pasidaro toks paliegęs, jog nebegali nueiti net į eilinius vietos politikų posėdžius. Vos tik ateina posėdžio diena, jis tampa toks nusilpęs, kad tikrai neįstengtų išklausyti nei gerbiamo mero, nei kitų koalicijos partnerių pačios trum­piausios kalbos.

Kai kurie medicinos specialistai ir veterinarijos gydytojai mano, jog tokį paūmėjimą gali sukelti tam tikrų banknotų alergija, kylanti nuo kompensacijų. Jeigu pinigai gaunami kaip išeitinė kompensacija, jie sukelia šitokį smegenų šoką, kad žmogus lieka nedarbingas visą kompensuojamą laiką. Yra manoma, kad, pasibaigus nustatytam laikui, navažerskinės sindromas turėtų praeiti savaime, be specialaus gydymo.

Aukštų pareigų ir baudžia­mųjų bylų išvargintas indivi­das gali trumpam nusijase­vinti iš darbo ir staiga pasidaryti sunkus ligonis. Paūmėjimas būna labai staigus ir netikėtas - dar vakar žmogus sakė žvalias kalbas, kėlė taurelę ir žiūrėjo į moteris, o šiandien jis - paslikas. Bet vos tik praeina alergiją kelianti kokio proceso dalis, jis vėl atsistoja ant kojų ir vėl sėkmingai eina labai atsakingas pareigas. Tačiau spe­cialis­tai mano, kad vis tik tai yra gana sunkus atvejis ir gali žmo­gų varginti tol, kol sueis se­naties terminas.

Būna, jog veiklus politikas – verslininkas taip įsisuka į visokiausių projektų verpetą, jog vieną dieną netikėtai užsinavardauskina ir taip pat nei iš šio, nei iš to pasidaro nebedarbingas. Niekas nežino, kiek turėtų užtrukti toks sveikatos sutrikimas, bet spėjama, kad neigiamą organizmo reakciją galėjo sukelti neatsargiai atliekami specialieji tyrimai.

Medicinos ekspertai ir straips­nio autoriai labai nenorėtų, jog gerbiami skaitytojai nava­žerskinės sindromą sutapatintų, pavyzdžiui, su buvusiu žemės ūkio viceministru Al­bi­nu Ežerskiu arba su vietos politiku Stasiu Navardausku, kuris šią savaitę dėl kažkokio negalavimo stojo „ant biuletenio“. Sindromo pavadinimas - tik atsitiktinis sutapimas. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, gerbiamas A. Ežerskis, nors jau kelintas mėnuo po to, kai neteko darbo ministerijoje, turi nedarbingumo pažymėjimą, todėl negali ateiti į tarybos posėdžius, tikrai yra sveikas ir žvalus. Geriausiai šitai iliust­ruoja prieš keletą dienų Šilalės kultūros centre užfik­suota akimirka, kai buvęs viceministras susitiko su dabartiniu ministru. Įvykio liudytojai tvirtina, jog A. Ežerskis (nuotraukoje jis kairėje) ener­gingai gestiku­liavo rankomis ir kalbėjo rišlia, artikuliuota kalba.

Alius ŠAKINIS

AUTORIAUS nuotr.

Susitikti su dabartinės valdžios žemės ūkio ministru Broniumi Markausku žmonių prisirinko pilna Šilalės kultūros centro salė. Visi laukė, gal ministras atveš iš Vilniaus ko­kią geresnę žinią vidutiniams ir smulkie­siems šeimų ūkiams. Tuo labiau, kad jis pats - ne tik nuo „valstiečių“ partijos, bet dar ir ūkininkas...

Stambiųjų rajono ūkininkų salėje beveik nebuvo. Bet tai ir suprantama, nes stambieji ūkiai didelio vargo nepatiria ir, aišku, išliks. Tuo šiandien neabejoja nei ministras, nei patys ūkininkai, kurie savo akimis matė, kaip visa šalies politika, nesvarbu, kas buvo valdžioje, tarnavo patiems stambiausiems ūkiams. Jiems, patiems stambiausiems, teko didžiausia visų paramų pyrago dalis, o štai mažiukams beliko vieni trupiniai. Dabartinis ministras jau pripažįsta: visai realu, jog Lietuvoje gali likti kelios didžiulės žemės ūkio korporacijos ir visiškai tuščias kaimas su užkaltais trobų langais. B. Markauskas sakė tokios perspektyvos nenorįs. Tuo tarpu salėje sėdintys žmonės nedrąsiai šnibždėjosi: „Juk nebeliks kumečių“...

Tačiau ministras pareiškė, kad ir patiems stambiausiems javų plantacijų savininkams atsiranda naujų rizikų. Grūdų augintojai eksportuoja žaliavą ir nėra priklausomi nuo vietinių perdirbėjų, kurie galėtų iš jų paimti didžiąją pelno dalį, kaip ją paima iš pieno ir mėsos gamintojų. Todėl ta šaka ne tik lengvesnė, bet ir pelningesnė. Ministro žodžiais, dabar Lietuvoje pats prasčiausias augalininkystės ir gyvulininkystės santykis, lyginant su visa Europos Sąjunga. Pas mus javams naudojama net 80 procentų žemių, kai Europos vidurkis - 67 proc. Tokiu būdu galima nualinti ir taip mažai humuso turintį dirvožemį. Tačiau didžiausi pavojai slypi pasaulio grūdų rinkoje, kur vis didesnes ambicijas kelia Rusija, Ukraina. Artimiausiu metu finansinę paramą gavusi Ukraina gali išmesti į rinką itin didelius kiekius kviečių, o tai labai kirstų per kainas. Mūsiškiams javų augintojams tai būtų skaudus smūgis. Eksportuodama žaliavą, o ne gatavus pyragus, Lietuva į biudžetą ir taip gauna mažai pajamų. O jeigu pasaulio grūdų rinkoje atsirastų perteklius, tai tikriausiai sukeltų naują, dar didesnę krizę negu buvo kilusi, kai Lietuva prarado Rusijos rinką.

Nežiūrint į tai, jog gyvulininkystė Lietuvos biudžetui duoda kur kas didesnes pajamas, ji ir toliau lieka poduk­ros vietoje. Tai pripažino ir pats ministras: galvijų skaičius nuolatos mažėja, išvežami veisliniai veršeliai.

Nėra kur dėti mėsos ir pieno produkcijos? Ministras patikino: jau yra! Atvertos naujos rinkos Azijo­je - Japonijoje, Ki­ni­joje, Emyra­tuose... Bet jei taip, kodėl tuomet nyks­ta gyvu­linin­kystė, netgi tokiuose ra­jonuose, kaip Ši­lalės, kur šita ša­ka tradiciškai bū­davo pati stip­riausia?

Atsakymą žino patys ūkininkai – auginti galvijų neapsimoka dėl žemų kainų, kurios šį pavasarį ir vėl pradėjo mažėti. Ministras su tuo sutiko, tačiau pareiškė ūkininkams, kad jos sumažėjo ne tiek, kaip prieš keletą metų - dabar už litrą pieno jie vis dėlto atseit gauna 28 centus. Bet po šių B. Markausko žodžių salėje kilo šurmulys.

- Ministras tikriausiai nežino, tačiau smulkiesiems ūkininkams kainos jau beveik nukrito iki ano lygio, - atsistojęs paaiškino savivaldybės tarybos narys Stasys Skalauskas. - Yra tokių, kuriems mokama po 10-12 centų. Apie 28 centus jiems tik pasvajoti!

Salė pritariamai suūžė. O tada ministras atsakė, jog nei jis, nei Vyriausybė neturi jokių svertų kainoms reguliuoti. Kaip perdirbėjai nustato, taip yra. Kartu jis pripažino, kad dabar nematąs priežasčių kainoms mažėti. Prieš keletą metų tai buvo galima aiškinti prarastomis Rusijos rinkomis, bet dabar jau atvertos naujos, paklausa mėsos ir pieno produkcijai yra.

- Tai kodėl krenta supirkimo kainos? - nesuprato susirinkusieji. Tačiau žemės ūkio ministras tik traukė pečiais ir tikino, jog kainas tikrai nustato ne jis.

Ką jis patartų šeimų ūkiams, kurie nebegali išsilaikyti? Juk jau ir pats sutinka, jog nebėra, kas perimtų šeimos ūkius - jaunimas iš kaimo masiškai išvažiuoja dirbti svetur, kur jam daug palankesnės sąlygos. Tai kokia išeitis?

Ministras patarė burtis į koo­­peratyvus, o susibūrus stoti į didįjį kooperatyvą „Pienas LT“. Mat jo nariais gali būti ir juridiniai asmenys. Ir dar jis patarė smulkiesiems „stambėti“ - bent pasiekti Europos vidurkį. Tačiau ir Europos vidutinis pieno ūkis, pasirodo, ne toks jau didelis - tik 33 karvės. Vadinasi, ten yra ir mažesnių ūkių, po 20 ar 10 karvių. Ir jie kažkaip išsilaiko! Deja, mūsiškė valdžia, kuri deklaruoja kovą su migracija bei kaimo žūtimi, jokio recepto neturi.

Susitikime kalbėta ir apie tai, kad valstybė melioracijos įrenginius perduoda jų naudotojams. Žemės ūkio minist­ras pripažino, jog taip valstybė tik atsikrato rūpesčio bei perkelia jį ant kitų galvos. Norint atstatyti apleistus melioracijos įrenginius, kokie buvo prieš 25 metus, reikėtų milijardinių sumų, o jų nėra. Todėl į melioraciją neverta dėti jokių vilčių.

Tai kaip bus kovojama su migracija, kurią pats minist­ras pavadino „baisiu dalyku“ ir „tikra nelaime“? Žadama mažinti paramų investicijoms ribą iki 50 tūkstančių eurų, todėl ją galės gauti daugiau žmonių. Anksčiau vienas stambus ūkininkas galėjo paimti ir 250 tūkstančių, smulkiesiems savo konkurentams nepalikdamas nieko. Dabar paramą, nors ir mažesnę, gaus penki ūkininkai. Įdomiausia, jog tokiai investicijų politikai jau nebeprieštarauja ir stambieji žemvaldžiai bei žemės ūkio bendrovės. Minist­ras tikino radęs jų „supratimą ir pritarimą“. Matyt, jau ir tie suinteresuoti, jog kaime liktų šiek tiek žmonių. Tačiau laukti stebuklo neverta – tokios paramos gali tikėtis apie pustrečio tūkstančio ūkininkų, kai tuo tarpu vien Šilalės rajone jų per 4 tūkstančius.

Tai vis tik kaip sustabdyti Lietuvos kaimo ir apskritai ūkio irimą? Ministro B. Markausko nuomone, būtų reikalingas ne tik politinis visų partijų, bet ir nacionalinis susitarimas. Pasak jo, visi Lietuvos žmonės turėtų susitarti ir kokius trejus metus neemig­ruoti. Nieko nebepridursi – tai geriausia išeitis, kokią tik valdžia galėtų sugalvoti.

O kaip su šeimų ūkiais? Ir šito žemės ūkio ministras nedetalizavo, bet ir jie, matyt, turėtų tarpusavyje susitarti, susitaikyti su nuostolingomis supirkimo kainomis, trejus metus neparduoti savo pas­kutinių karvių, išlaikyti jas iš savo menkučių pensijų... O kas paskui, po tų trejų metų?

Tada tikriausiai ateis kita valdžia ir pasiūlys dar ką nors išmintingesnio. Žinoma, jei bebus kam siūlyti.

Žmonės po susitikimo skirs­tėsi rūškanais veidais ir neatrodė, kad juos labai džiugintų toks problemos sprendimas.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi kvėdarniškė Irena Jančauskienė piktinosi, kad jau kuris laikas mies­telyje nebeveikia biblioteka. Moteris teiravosi, kiek laiko ji bus uždaryta, o žmonėms teks gyventi be knygų.

„Bene vienintelis dar likęs kultūros židinys buvo uždarytas kovo pradžioje. Kalbama, jog dėl renovacijos. Bet jokie darbai ten dar nė nepradėti. Negalime nieko paskaityti nei pasikeisti jau perskaitytų knygų. Pikta, kad šitaip neatsižvelgiama į miestelio gyventojų poreikius“, – dėstė savo požiūrį moteris.

Šilalės viešosios bibliote­kos direktorė Astutė No­rei­­kienė viliasi, jog per balan­džio mėnesį pavyks šią prob­lemą išspręsti. Pa­sak jos, renovacijos laikotarpiu Šila­lės viešosios bibliotekos Kvė­darnos filialui teks ieškoti naujų patalpų.

„Planuojama pastatą renovuoti, ir mums buvo pranešta, kad privalome išsikraustyti. Tą ir padarėme – visas knygas parsivežėme į Šilalę. Veiklą nutraukė ir tame pačiame pastate įsikūręs kultūros cent­ras. Kiek žinau, netrukus ten pradės griovimo darbus.

Rajono tarybos posėdyje prašysime leidimo skelbti konkursą naujų patalpų paieškoms, nes neaišku, kiek laiko renovacija užtruks: gal užteks metų, o gal prireiks ir dvejų. Tokiam ilgam laikui skaitytojų be knygų tik­rai nepaliksime. Tačiau kol kas tikimės jų kant­rybės bei supratingu­mo“, – sako viešosios bibliotekos direktorė.

Iki šiol Kvėdarnos biblio­te­ka su beveik 8000 knygų bu­vo įsikūrusi 60 kv. met­rų patalpose. A. Noreikienės teigimu, mažesnėse patalpose vargu ar pavyktų sutilpti net laiki­nai – tokiam kiekiui knygų reikia bent minimalios erd­vės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Neblaivių giminaičių kivirčą narpliojo Šilalės rajono apy­lin­kės teismas. Edvardas D., suspardęs savo bro­lį ir reikalavęs liudininkų, kad šie teismui pateiktų jam naudingus parodymus, nuteistas dviejų metų lais­vės atėmimo bausme. Ją vyras turės atlikti pataisos na­muo­se.

Tris kartus už nesunkų svei­katos sutrikdymą teistas Šilalės rajone gyvenantis Ed­vardas D. ir vėl teisiamųjų suole. Šįkart, būdamas girtas, jis sumušė savo brolį V. D., kuris patyrė galvos smegenų traumą, lūžo momenkaulis.

Pats kaltinamasis kategoriškai neigė sumušęs brolį. Jis atkakliai tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 20-osios vakarą užsuko pas motiną. Virtuvėje sutiko brolį ir dėdę. Esą pastebėjęs, jog stalas nukrautas alumi ir visi namiškiai ge­rokai išgėrę, todėl apsisukęs ir iš­ėjęs. Kiek paėjęs, neva sutikęs visiškai girtą brolį V. D. - su juo net nebuvę įmanoma susikalbėti. Vyras patraukęs pas kitą brolį - nak­vynės.

Teismo žiniomis, muštynės kilo 23.45 val. Kaltinamasis, įrodinėdamas savo tiesą, sa­kė, jog tuo laiku jau miego­jo. Brolio kaltinimus jis aiš­ki­­no asmeniniais nesutarimais: atseit sumuštasis pats dažnai jį provokuodavo, o ki­ti du broliai jo tiesiog nemėgsta, todėl ir suvertę jam visą kaltę.

Tačiau teismui pateikti liudininkų parodymai skelbia visai ką kita.

Sužalojimus patyręs V. D. teismui pasakojo, kad namuose jis buvo su broliu, motina ir dėde. Edvardas užsuko jau gerokai įkaušęs. Kilus ginčui, agresyviai nusiteikęs Edvardas pastūmė brolį, kuris krisdamas susitrenkė galvą į šaldytuvo rankeną. Tačiau kaltinamajam to neužteko –  pargriuvusį žmogų jis spardė ir grasino užmušiantis.

Po grumtynių Edvardas pasišalino, o V. D. paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir laukė policijos pareigūnų. Prireikė ir medikų pagalbos, nes nukentėjusiajam ne tik skaudėjo galvą, bet ir kraujavo iš kirstinės žaizdos. „Grei­tąją“ iškvietė motina, nes sumuštasis prarado sąmonę.

Nukentėjusiojo žodžius pa­tvirtino kitų įvykio liudininkų parodymai. Paaiškėjo, kad Ed­vardas konfliktą su­kė­lė tvir­­tindamas, jog namai, ku­riuo­se gyvena sumuštasis, esantys jo, ir ėmė varyti brolį lauk. Kai šis atsisakė išeiti ir liepė pačiam kaltinamajam iš jų nešdintis, jis paleido į darbą kumščius.

Teismo salėje subyrėjo ir Edvardo versija esą jis muštynių negalėjo sukelti, nes tuo metu nakvojo pas kitą brolį. Pastarasis teismui kartu su sugyventine J. J. patvirtino, jog kaltinamasis jų namuose minimą naktį nenakvojo. Tik atėjo į jų namus neblaivus ir prašė įsiminti lapkričio 20-osios datą bei patvirtinti pareigūnams, kad tuo laiku neva buvęs pas juos. Negana to, dar pagrasinęs, jog visai šeimai bus blogai, jei nevykdys jo prašymo. Po kurio laiko Edvardas dar kartą užsuko į brolio namus. Tačiau nei grasindamas, nei siūlydamas pinigų, muštynes sukėlęs vyras neįtikino jo pameluoti teismui.

Teismo skelbiamame nuosprendyje rašoma, jog Ed­vardas D. iki šiol už smurtinius nusikaltimus jau buvo teistas tris kartus. Visi jie įvykdyti prieš šeimos narius. Pastaruosius smurtinius veiksmus vyras padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl dabar jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Teismas Edvardui D. paskyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat patenkintas Klaipėdos teri­torinės ligonių kasos pareikštas 487,64 eurų civilinis ieškinys dėl lėšų, išleistų nukentėjusiojo gydymui, atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Kovo pradžioje Klaipėdos apygardos teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl nužudymo - praėjusių me­tų rudenį išgertuvių metu Šilalėje buvo užmuštas Sta­sys L. Į kaltinamųjų suolą sėdęs 28 metų Tomas S. posėdyje ne tik pripažino savo kaltę, bet ir su aša­ro­mis gailėjosi dėl tokio poelgio, atlygino turtinę žalą nukentėjusiems bei Ligonių kasai, tačiau bausmės iš­veng­ti vyrui nepavyks. Po jo smūgių Stasiui į galvą, šis po trijų dienų ligoninėje mirė. Nužudytojo žmona iš teisia­mojo reikalauja atlyginti 100 tūkst. eurų moralinę žalą.

Praėjusių metų spalio 15-ąją Šilalės miesto pakraštyje, Šilo gatvėje esančiame name, vykusios išgertuvės baigėsi tragiškai. Teismo posėdyje kal­tinamasis aiškino, kad tądien nusipirko automobilį ir atvažiavo pas bičiulį jo „aplaistyti“. Vyrai per vakarą išgėrė du 0,7 litro butelius degtinės. Tomo S. teigimu, konfliktas kilo dėl Stasio L. agresyvaus elgesio su žmona. Pasak kaltinamojo, buto šeimininkas esą trenkė žmonai, ėmė šaukti ant vaiko. Šis moterį užtaręs. Žodis po žodžio, ir neblaivūs bičiuliai susimušė. Kaltinamasis Tomas S., po to, kai buto šeimininkas trenkė savo žmonai į veidą, puolė jį auk­lėti kumščiais, vėliau spardė ir kojomis. Dėl galvos sužalojimų nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę. Galiausiai dėl sunkios būklės šilališkis buvo išgabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur spalio 18-osios rytą mirė.

Šioje byloje civilinį ieškinį - 631,22 Eur žalai atlyginti - pareiškė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) Šilalės skyrius, ir nužudytojo žmona, kuri prašo iš kaltinamojo priteisti atlyginti 1920 Eur turtinę žalą bei 100 tūkst. Eur - neturtinės žalos. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa reiškė ieškinį dėl 1082 Eur žalos atlyginimo.

Pirmajame teismo posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis, kuris savo kaltę visiškai pripažino. Vyras paaiškino, kad jau atlygino žalą „Sodrai“, taip pat turtinę žalą nužudytojo žmonai. Jis taip pat tvirtino sutinkąs padengti ir Ligonių kasos patirtus nuostolius.

Posėdyje buvo apklausti ir įvykio liudytojai.

Klaipėdos apygardos teismo atstovė Gintarė Daugėlaitė „Šilalės artoją“ informavo, jog nužudytojo žmonos reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis dar bus tikslinamas kitame teismo posėdyje, kuris vyks šiandien. Jame taip pat ketinama apklausti nukentėjusiąją.

Morta MIKUTYTĖ

Šalį purto skandalai dėl geriančių ir vaikais nesi­rū­pi­nančių tėvų. Deja, akivaizdu, jog auga nauja karta, ku­ri šią „tradiciją“ tęs. Vis dažnesni atvejai, kai už gir­tavimą baudžiami paaugliai. O Šilalės rajono apylinkės teismo atstovė patvirtino, kad ne vienas pil­nametystės nesulaukęs jaunuolis jau baudžiamas ne pirmą kartą.

Vasario 25-osios nak­tį, apie 2.30 val., policijos pareigūnai vienoje Šilalės gat­vių pastebėjo nepilnametį G. P., kuris, nors jau buvo gerokai įkaušęs, viešoje vietoje gėrė alų. Savo kaltės vaikinukas neneigė, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Nenustačius jokių sunkinančių aplinkybių, administracinėn atsakomybėn traukiamas G. P. nubaustas 10 eurų bauda.

Lygiai tuo pačiu metu girtaujanti pričiupta ir nepilnametė rajono gyventoja I. Š. Mergina irgi gurkšnojo alų. Ir nors ji taipogi vengė teismo posėdžio ir jame nepasirodė, nuo baudos išsisukti nepavyko – teks sumokėti 10 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo atstovės Monikos Vyšniauskienės „Šilalės artojui“ pateiktais duomenimis, 2016 m. teisme buvo išnagrinėta 15 bylų dėl nepilnamečių (nuo 16 iki 18 m.) alkoholinių gėrimų vartojimo viešose vietose ar girto pasirodymo viešose vietose.

„Nuo 2017 m. pradžios jau svarstytos 5 tokio pobūdžio bylos. Tai tikrai nemaži skaičiai. Tuo labiau, kad yra nemažai nepilnamečių, kurie už šitokį pažeidimą baudžiami ne pirmą kartą. Tiesa, jie paprastai į teismo posėdį neatvyksta“, – aiškino M. Vyšniauskienė.

Belieka tik spėlioti, kokios yra šių jaunuolių šeimos ir kokius elgesio pavyzdžius jie mato namuose. Tačiau statistika grėsminga: skaičiuojama, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas (nuo 15 m. ir vyresnis) per metus suvartoja 14 litrų legalaus alkoholio.

Morta MIKUTYTĖ

Mano bičiulis ir bendravardis Alius įsigeidė įsilieti į aukštuomenę. Atbėgo jis pas mane ir sako:

- Noriu būti toks pūkuotas, kaip Seimo, toks doras, kaip mūsų tarybos, toks kultūringas, kaip viso elito na­riai - aukštesniosios klasės šviesa!

- Nori prieiti prie pinigų ir likti nenubaustas?

- Ne dėl pinigų, kaip nesupranti? Turime visko pri­sipirkę, esa­me prasukę visokių verslų, yra net trakto­rius, ferma, ta­čiau trūksta kažko, nors tu ką. Man ir žmona sa­ko, kad ne­augame dvasiškai...

Tikrai, jo žmona ir man skundėsi, jog Alius - prasčiokas, netašytas stuobrys, niekada, sutikęs kokį kaimyną ar šiaip pažįstamą, o ir nepažįstamą, neprieis, per petį nepaplekšnos, rankos nepaspaus... O juk būtų gerai nuvažiuoti į Lietuvos sostinę, nueiti į operos teatrą, pabūti kartu su aukštuomene. Bet kur tu su tokiu? Nei kalbėti protingai moka, nei rankos jis tau pabučiuos!

Vadinasi, tai tiesa. Alius suprato ir pats, kad vien visokių gėrybių negana, reikia turtėti ir dvasiškai.

O kuo aš galėčiau padėti?

- Tu bendrauji su Seimo, tarybos nariais, esi buvęs Vil­niuje, tai pamokyk mane, kaip kalbėtis su šviesuliais, kad nė vienas iš jų nesuprastų, koks iš tiesų prasčiokas ir netašytas stuobrys esu.

Neturėjau laiko gaišti su juo, tai liepiau eiti namo ir įsijungti televizijos laidą.

- Tačiau ne boksus, ne futbolus žiūrėk! - įspėjau griež­tai. - Ne šaudymus ir ne visokias ten pagalbas, kur vien keiksmažodžiai! Ir net ne žinias. Įsijunk kokią kultūrinę laidą, kur bendrauja jauni, kultūringi, išsilavinę žmonės. Sako, lyg ir ragavę meno.

Alius paklausė, parėjo na­mo, paskui skambina man:

- Ačiū, brolau, suradau tokią nuostabią laidą! Mačiau, joje dalyvauja ir vienas šilališkis, lyg ir solistas iš operos teatro (tiesa, kad yra iš Šilalės, jis neprisipažįsta, pri­sistato vil­niškiu, nes na kaip čia dabar: toks išsilavinęs - ir iš kažkokios provinci­jos).

- Tai puiku! - pritariau jam. - Žiūrėk ir dėkis į galvą.

Kitą dieną sutikau Aliaus žmoną.

- Kaip Alius? - paklausiau.

- Keistas kažkoks, -  prisipa­žino Aliaus pati. - Per naktį snaudė prie televizoriaus, rytą sėdo prie stalo, iš padilbų į mane žiūri... Niekada šitaip nebuvo!

Kitą rytą vėl sutinku. Ji dar labiau susirūpinusi.

- Aliui visai susisuko galva! - pasiguodė. - Naktį žiūri televizorių, dieną įsijungia kompiuterį, stebi kažkokį gyvenimą. Mane kekše, prostitute ir dar visaip panašiai vadina – per visą amžių nebuvau šitokių žodžių girdėjusi! Ir dar šaukia, kad aš Dovilė... Arba jam pasimaišė protas, arba jis tikrai įsižiūrėjo kokią Dovilę.

Trečią dieną Alienė atbėgo pas mane labai išsigandusi.

- Būk geras, gelbėk, Alius išėjo iš proto! - šaukė ji. - Kei­kiasi, triukšmauja, laksto išsprogusiom akim po kambarį, sako esąs Kasparas. Atseit šū­dai jam maišosi su kraujais! Paskambink jam, gal jis tavęs paklausys?

Bet Alius manęs neklausė.

- Čia tu, lochas ir runke­lis? - rėžė jis man. - Ką tu supranti?

Alius buvo visai kitas žmogus.

- Ką jis ten žiūri? - paklausiau jo žmonos.

- Kažką iš trečios ar šeštos televizijos!

Viską staiga supratau. Alius žiūrėjo laidą, kur dieną naktį filmuoja neva tai dainininkus, o tarp jų yra ir kažkoks Kasparas, atseit teatro solistas. Tai jis visai neseniai tokią keiksmažodžių ariją išdainavo, kad kitiems solistams giliai pasislėpti... Kasparas Aliui - pati tikroji aukštuome­nė, nes kilęs iš pamaldžios patriotų šeimos... Tai Alius ir mo­kosi - irgi nori būti aukštuomenė.

- Ką man daryti? - verkė Aliaus pati. - Kaip susigrąžinti senąjį Alių?

- Nieko tu nedaryk, - patariau jai. - Alius pramoks aukštuomenės elgesio, nusipirks kostiumą, kaklaraištį, išmoks apsimetinėti, šypsotis, o paskui, žiūrėk, ir prasimuš į žmones, pasidarys gudrus, apdairus, slidus politikas.

- Viskas aišku, - pareiškė Aliaus pati. - Aš pati jam įdėsiu aukštuomenę!..

Kitą dieną sutikau Alių mies­te. Jis ėjo į krautuvę, rankoje laikė raštelį, kur žmona buvo surašiusi, ką ir kiek turi parnešti. Po kaire akimi buvo neryški mėlynė ir dar kelios diskusijų žymės.

- Na kaip? - paklausiau jo.

- Gerai, - atsakė jis.

Mudu supratome viens kitą.

- Ir kaip galėjau kažko tikė­tis, - prisipažino jis man. - Kasparo aukštis - ne man!

Alius numojo ranka ir pasuko į krautuvę.

O aš galvoju: gal ir gerai, kad tas Kasparas prisistato vilniškiu – Šilalei tokio lygio aukštuomenė būtų nepakeliama, čia tokioms žvaigždėms nėr kur žibėti...

Alius ŠAKINIS