Seimas pareiškė pastabas ir pa­geidavimus kitų metų valstybės biu­džeto projektui. Kaip jau įpras­ta, parlamentarai lenktyniauja, ku­ris bus dosnesnis „savo“ apygar­dai, taip pat badoma pirštais į įvai­rias „skyles“, bet galima prog­no­zuoti, jog biudžetas galiausiai vis tiek bus patvirtintas, nors jį, kaip įprastai, kritikuos visi, net ir pa­tys valdantieji.

Apsistumdymus ties biudžeto projektu puikiai iliustruoja finansų ir švietimo, mokslo bei sporto ministrų dialogas. Švietimo, mokslo ir sporto minist­rė Raminta Popovienė labai pasistengė, jog pedagogai nesigriebtų streiko ir pažadėjo jiems daugiau biudžeto lėšų nei numatyta projekte, kuris buvo pateiktas Seimui. Išgirdęs apie tai, finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas piktai atšovė, jog toks pažadas neva su juo nederintas ir jis neįsivaizduojantis, iš kur galima būtų paimti ministrės pažadėtus pinigus. Į tai R. Popovienė atsakė, kad tai jau ne jos reikalas ir ištarė savotišku kalambūru tapusią frazę, jog ji esanti nustebusi, kad finansų ministras yra nustebęs... Tačiau Vyriausybė yra kolegialus darinys, todėl vis tik reikės susitarti, ką darys minist­rė, jei iš Finansų ministerijos gaus atsakymą, kad nėra galimybių patenkinti „švietimiečių“ norus.

Nepatenkinti ne tik pedagogai, bet ir gydytojai, pareigūnai, žemdirbiai, kultūrininkai. Tuo labiau, kad dabartiniai valdantieji yra išdaliję tiek pažadų, jog jiems nepakaktų pinigų net jei biudžetas būdų dvigubai didesnis.

Socialdemokratai per rinkimų kampaniją žadėjo sklandžiai veikiančią valstybę. Deja, kol kas valstybė akivaizdžiai stringa. Geriausias pavyzdys – nuolat gydytojų darbą komplikuojanti e.sveikatos sistema. Bandoma ją lopyti, tačiau po kiekvieno tokio mėginimo viskas tik dar labiau pablogėja. Sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad, norint išvengti dar didesnių komplikacijų, e.sistema bus tvarkoma savaitgaliais ir užsimena apie visiškai atskiros kūrimą, o viešojoje erdvėje jau girdisi ir tam numatomos sumos – svarstoma skirti 15 milijonų eurų ir netgi įkurti jai administruoti specialią instituciją. 

Kitas „simbolis“ – Vilniaus oro uostas. Nežinia, ar skrydis į ar iš Vilniaus nebus atšauktas, tapo įprasta. Vyriausybė akivaizdžiai pralaimi kovą su kont­rabandininkų balionais, o šią savaitę dar ir lėktuvas nuo tako nučiuožė. Taip, iššūkis nėra paprastas, tačiau kas nutiktų, jei dar užplūstų ir iš Baltarusijos į Lietuvą stumiami, kaip praėjusią kadenciją, tūkstančiai migrantų. Todėl dabar susidaro įspūdis, jog šiandien pri­imami eksperimentiniai sprendimai, prieštaraujantys vienas kitam, viliantis, kad gal Baltarusijos diktatoriui paprasčiausiai atsibos bandyti mūsų kantrybę.

Kol švietimo, mokslo ir sporto minist­rė mažina valstybinių egzaminų minimalią kartelę ar duoda užduotis finansų ministrui, niekur neišnyksta vienas svarbiausių mokyklų skaudulių – vis grėsmingesnis mokytojų trūkumas. Sprendžiant šią įsisenėjusią problemą, nepakanka kosmetinių „papudravimų“. Ir jau aišku, jog situa­cija sparčiai blogės, nes didžioji dalis dabartinių mokytojų yra garbaus amžius. Paradoksas: kol kas „gelbėja“ prasta demografinė situacija ir mažėjantis vaikų skaičius. Kita vertus, galime džiaugtis dėl kiekvieno išsaugoto mokyklos pastato regionuose, tačiau ne patalpos, o tik mokytojai jas paverčia tikra mokykla...

Labai panaši situacija ir sveikatos apsaugos sistemoje. Politikai, skirtingai nei siūlė medikų organizacijos, nusprendė, jog svarbiau yra ne didinti Ligonių kasų nustatytus gerokai per mažus bazinius paslaugų įkainius, bet uždrausti priemokas privačiose gydymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė tvirtina, kad tokiu būdu esą bus suvaržytas privačių įstaigų godumas ir net sumažės eilės valstybinėse ligoninėse bei poliklinikose. Tuo tarpu tokio sprendimo kritikai perspėja, kad tai ne tik nepadidins medikų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičiaus, bet nepagerės ir pacientų galimybė rinktis bei greičiau gauti paslaugas. Pamatysime, kuri pusė teisi, tačiau nekyla abejonių, kad kol nebus peržiūrėti baziniai paslaugų įkainiai, kokybinio pokyčio tikėtis neverta. Tuo labiau, jog turime ekspertų prog­nozes, kurios perspėja apie sparčiai augantį sveikatos specialistų trūkumą. Ministerija skelbia, jog imasi priemonių, deja, vis labiau įsitvirtina priešprieša tarp ministerijos ir medikų bendruomenės. O labiausiai kenčia dėl to pacientai.

Tiesa, šiek tiek rimsta situacija kultūros srityje. Protesto mitingas Vilniuje buvo panašesnis į kultūrinę akciją, primenančią valdžiai, kad jos veiksmai įdėmiai stebimi, o ne kokį nors ultimatumą. Toliau kuriamos Kultūros asamb­lėjos regionuose, stabdomos viešos protesto akcijos, tačiau kultūros lauko žmones keičia kiti protestuotojai. Pavyzdžiui, mažais atlyginimas nepatenkinti pareigūnai. Ir, regis, to mūsų šalyje dar nebuvo – vidaus reikalų minist­ras Vladislav Kondratovič problemą mėgino išspręsti, ant scenos užtraukęs dainą. Tačiau protestuojančių pareigūnų ministro vokaliniai sugebėjimai nesužavėjo. Labiau patiko pažadas atrasti pinigų didesniems atlyginimams. Kita vertus, tie pažadai neatrodo labai tvirtai, o panašėja į improvizaciją, norint patikti publikai.

Be abejo, yra objektyvių priežasčių ir nemažai įsisenėjusių problemų, trukdančių valstybei sklandžiai veikti visose srityse. O ir kritikuoti visuomet yra lengviau nei daryti. Tačiau pripažinkime, jog dabartinės valdžios pri­imami sprendimai, arba tiksliau jų nebuvimas, yra itin didžiulis kontrastas tam, kaip turėtų veikti valstybė.

Gyventojams apmaudu, jog atsakingas politines pareigas užimantys žmonės didžiąją laiko dalį skiria svarstymams, ar veiksni, tvari ir ilgalaikė yra dabartinė valdančioji koalicija, o žmonių rūpesčiai nustumiami į antrą planą. Ir, perfrazuojant socialdemokratų pirmininką Mindaugą Sinkevičių, kuris pareiškė, jog „yra š... pylimo riba, kurios nebegalima toleruoti“, norisi palinkėti valdžiai, kad apskritai iš valdžios nesklistų tas š... dvokas, o visuomenė pajustų, jog valdžia yra jos pusėje ir pagaliau pradėtų rūpintis ne savo įvaizdžiu, bet valstybės gerove.

Andrius NAVICKAS

Vakaras prasidėjo su dailininku, meno istoriku, dailės ir vaizdingo raš­to mokytoju, žurnalistu, daugelio gamtos, kultūros bei istorijos faktų ir jausenos prikėlėju bei aktualintoju Kaziu Kęstučiu Šiaulyčiu. Prisėdęs ant Ratnyčėlės upelio kranto, nuleidęs basas kojas į per Dzūkiją tekantį vandenį, dailininkas yra nuliejęs šūsnį darbų su įvairiais šio upelio kraš­tovaizdžiais. 

Yra posakis, kad „antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“, jį žinojo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, todėl jaunystės upę Ratnyčėlę palikęs giliam kūrybos žadinimui, pabandė pavaikščioti Žemaitijos upės Minijos ir jos intakų pakrantėmis. Posakį apie bridimą į tekančią upę žino ir dailininkas K. K. Šiaulytis. Todėl neturėdamas iliuzijos apie upės srovės ir laiko sustabdymą, tai fiksuoja pieštuku, akvarele, pateikdamas mūsų visų pažinimo džiaugsmui ir širdies atgaivai. Bandant perprasti atskiro regiono, žemės, parapijos miesto ar miestelio gamtinį, istorinį kraštovaizdį, verta neužmiršti, jog seniausi vietų vardai yra hidronimai. Upės per šimtmečius dažnai pakeičia savo vagą, ilgiau iš „debesų“ nutūpę savo vardą išsaugo ežerai. Tad savo įžvalgomis apie M. K. Čiurlionį bei jo kūrybą pasidalinęs K. K. Šiaulytis beveik po šimtmečio vaikščiojęs didžiojo kūrėjo takais, mums padėjo susigaudyti dainaviškoje ir žemaitiškoje M. K. Čiurlionio kūryboje, panaudojant tyrimui „geografinį“ metodą.

Regis, su M. K. Čiurlionio kūrybiniu palikimu esame daugiau ar mažiau susi­pažinę. Bet „pilkų” zonų, kūrybos posūkių ar naujų įžvalgų jo kūrybiniame palikime vis atsiranda. Prasminga K. K. Šiaulyčio nuostata semtis vandenį iš tos vietos, tad dailininko akvarelėse liko Akmenos, Lokystos, Pelos, Salanto, Kapstato, Paršežerio ežeruose ir bevardžiuose tvenkiniuose semto vandens pėdsakų. Teko ir man ne kartą ekspedicijose Žemaitijoje leistis nuo įspūdingų Minijos skardžių.

Žurnalistė, knygų leidėja, kelionių organizatorė Aurelija Arlauskienė pasidalijo įžvalgomis apie K. K. Šiaulyčio išskirtinius kūrybos bruožus, pasidžiaugė daugialype jo kūrybine veik­la, įžvelgdama tam tikrų paralelių su M. K. Čiurlionio kūrybos palikimu, kai kuriais kūrybos aspektais stebint gam­tą, kraštovaizdį, kultūros paveldo reiškinius.

K. K. Šiaulytis sukūrė daug vaizdų iš Laukuvos (savo mamos gimtinės) ir End­riejavo (tėvo gimtinės) apylinkių, kurie nutūpė į monografijas, atvirukų rinkinius. 

Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkas dr. Bonifacas Vengalis ir tarybos nariai dėkojo vakaro svečiui, apdovanojo leidiniu „Žemaitija“, prie padėkų prisidėjo Šilalės kraštiečių draugijos nariai. Visi išsiskyrėme iki kitos parodos, iki naujų pasakojimų apie Žemaitijos ir Dzūkijos gamtos grožį bei žmonių savitumą. 

Virginijus JOCYS 

AUTORIAUS nuotr.

Lapkričio pradžioje Seime surengta konferencija „Žemaitijos regio­no istorinės tapatybės ir žemaičių kalbos išsaugojimas bei teisinis įtvir­ti­ni­mas“, skirta Žemaičių kultūros dienoms, taip pat išreikšta iniciatyva, kad že­maičių kalba būtų oficialiai pripažinta, Žemaitija įteisinta kaip istorinis Lietuvos regionas, o Telšiai – kaip oficiali Žemaitijos sostinė. 

Žemaičių kultūros dienų iniciatorė – Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, konferenciją organizavo Seimo laikinoji žemaičių grupė ir Žemaičių kultūros draugija, globėja tapo Seimo narė, Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė Violeta Turauskaitė, susirinkusiuosius sveikino Kultūros komi­teto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas bei Pasaulio lietuvių bendruomenės kul­tūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, buvusi Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė. Buvo perskaityti net penki pranešimai – architektas, Nacio­nalinės kultūros premijos laureatas, Že­maičių kultūros draugijos prezidentas prof. Algirdas Žebrauskas kalbėjo apie tai, jog „Žemaitija – istorinė Europos žemė“, kalbininkas, Žemaičių kultūros draugijos prezidento pavaduotojas prof. Juozas Pabrėža skaitė pranešimą „Žemaičių kalbos ir rašybos įtvirtinimas“, Rezeknės (Latvija) cent­rinės bibliotekos darbuotojos Anitos Gaidulės pranešimą „Šiandienos latgalių kalbos situacija Latvijoje“ perskaitė jį į žemaičių kalbą išvertęs režisierius, rašytojas ir vertėjas Edmundas Untulis. Šveicarijos ir Lietuvos kalbininkas, vertėjas Markus Roduner apžvelgė „Re­gio­ninių kalbų sampratą Europoje“, o etnologas, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narys prof. Rimantas Balsys „įvertino“ „Žemaičius etninės kultūros požiūriu“.

Prasidėjus diskusijoms, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo pirmininkė Dalia Urbanavičienė įrodinėjo, jog žemaičių kalba, kuriai siekiama regioninės statuso, yra ne istorinio, o etnografinio regiono savasties ženk­las, bet su ja nesutiko ne tik Žemaičių kultūros draugijos prezidentas A. Žebrauskas ar jo pavaduotojas J. Pabrėža, bet ir kiti konferencijos dalyviai. Tad vienbalsiai priimta rezoliucija „Inicijuoti Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas Žemaitijos kaip istorinio Lietuvos regiono su sostine Telšiais ir regioninės žemaičių kalbos teisinis įtvirtinimas“.

Savo žemaitiška poezija konferenciją pradėjo ir baigė plungiškė poetė Irena Stražinskaitė-Glinskienė bei kražiškio Marijaus Čekavičiaus pučiamas ragas. 

Dalia ZABITIENĖ

Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narė

Traksėdyje gyvenanti kūrėja geba adata ir siūlais įausti į audinį tai, ko ki­ti nepasakytų net žodžiais. Lineta Degutienė šiandien stebina iš­skirtiniais siuvinėtais paveikslais, nors mokykloje darbų pamokos jai bu­vo bene nemėgstamiausios – jų vengė ir netgi iš jų bėgdavo. Vis dėl­to kūrybinė gyslelė ją susirado savaime: netikėtai, tyliai, bet nepapras­tai ryškiai. Kaip gimsta paveikslai, kuriuose persipina kruopštumas, kant­rybė ir vidinė ramybė? Kokia kelionė nuvedė moterį iki meistriškumo, kuris šiandien žavi kiekvieną, pažvelgusį į jos darbus? 

Lineta pasakoja, jog pamokos ir asmeninis susidomėjimas tam tikra sritimi yra skirtingi dalykai. Mat ji, nors visiškai nesidomėjo rankdarbiais mokykloje, namuose į tai požiūris buvo priešingas.

„Mūsų kaimynės anūkė buvo mano bendraamžė, ji atvažiuodavo atostogų iš didmiesčio, kur pamokos būdavo dėstomos visiškai kitaip nei pas mus. Draugei per vasarą būdavo duota užduotis išsiuvinėti paveikslą. Ji turėjo visas tam būtinas priemones, tad kartą ir man atkirpo gabalą specialaus audinio. Parbėgusi namo puoliau ieškoti siūlų, bet pirmieji bandymai  nuvylė – mano siuviniai susitraukdavo“, – pasakoja apie pirmuosius savo tuomet 12-metės siuvinėjimo žingsnius Lineta.

Tačiau po kurio laiko sužinojusi, jog siuvinėtojos naudoja specialius lanke­lius medžiagai įtempti, suskubo tokį ir pati nusipirkti, o tuomet, dideliam džiaugsmui, siuvinėtas paveiksliukas pir­mąkart nesusitraukė. Vėliau sužinojo, kad Šilalėje galima gauti ir tos „stebuklingos“ siuvinėtojų naudoja­mos medžiagos. Tad pirmasis Linetos darbas buvo išsiuvinėtas ant specialios medžiagos, bet su buityje naudojamais paprastais siuvimo siūlais. 

„Susidomėjimas siuvinėjimu paskatino ir skaityti – pradėjau bibliotekoje ieškoti informacijos apie rankdarbius, o kuo labiau gilinausi, tuo daugiau norėjau žinoti, padaryti geriau. Taip, matyt, tas rankdarbių ratas manyje ir užsisuko. Iš pradžių ėmiausi mažų darbelių – siuvinėjau aplikacijas atvirukams ir jas dovanojau. Po truputį pasklido žinia apie mano rankdarbius. Įgudusi jau ryžausi ir didesniems darbeliams – pagalvėlėms, pusmetrio ploto paveikslams“, – pasakoja traksėdiškė.

Linetos mama Danutė Beržinienė nebuvo baigusi jokių mokslų, dirbo kolūkyje melžėja, bet visas Traksėdis, anot Linetos, žinojo, kad jeigu reikia plakato ar paveikslo, reikia kreiptis į ją.

„Dažniausiai tai būdavo į mamą per mane – mokykloje įduodavo lapą ir pasakydavo, ką reikia užrašyti ir ką nupiešti. Mama niekada neatsisakydavo, nes ji labai gražiai rašė ir piešė, mokėjo siūti ir megzti. Tai, ką aš gebu, palyginti su mamos talentu, yra mažmožis“, – tikina moteris.

Ir apgailestauja, jog dabar su mama jau nebeturi galimybės nei pasitarti, nei pasidalinti patirtimi – ji mirė prieš 12 metų, gana jauna, sulaukusi vos 55-erių... 

Lineta iš tėviškės sodybos taip niekur ir neišvyko – gyvena savo ritmu ir vis stengiasi nepamiršti mamos įskiepytų pamokų bei dorybių. Pasirodo, mama, žinodama, jog Lineta nelanko darbų pamokų, pati stengėsi dukrai suteikti praktinių patarimų – išmokė megzti virbalais ir nerti vąšeliu, todėl moteris iki šiol didžiuojasi savo pačios rankomis numegztais megztiniais, nunertomis suknelėmis. Ir nors jos rankdarbiai yra aukso vertės Linetos artimiesiems, vis tik ji nenori imti pinigų iš svetimų žmonių už savo darbus. 

„Aš puikiai suprantu, kad tokie rankdarbiai kainuoja brangiai – ir tai ne tik laikas, kurį reikia skirti, bet ir medžiagos, siūlai, kitos priemonės“, – sako ji.

Moteris neslepia – besidominčiųjų jos kūryba yra labai daug, bet tik retas kuris sutinka padengti medžiagų kainą, tad apie prekybą ar uždarbį ji net negalvoja. Kita vertus, Lineta negyvena atskirta nuo išorinio pasaulio ir puikiai žino, kiek uždirbama iš siuvinėjimo.

„Tai yra labai brangus pomėgis visomis prasmėmis. Vienam paveikslui reikia labai daug laiko, bet be laiko sąnaudų dar būtinos ir gamybos priemonės: schemos paruošimas kainuoja apie 30 eurų, siūlai – apie 150 Eur, medžiaga – apie 30 Eur, rėmas – apie 20 Eur, o kur dar siuvinėjimo adatos, kiti mažmožiai. Visas šias išlaidas prašau žmonių man padengti. Aš savo darbo nemoku įvertinti pinigais, tiesiog noriu kitam malonumą suteikti. Nors žinau, kad kitos siuvinėtojos Lietuvoje tokius savo kūrinius vertina labai paprastai – kaip kryželis, taip centas“, – kukliai apie savo įspūdingų darbų vertę kalba auksinių rankų meistrė.

Pasak jos, nuo pirmųjų bandymų praėjo daug metų, pasikeitė technologijos, atsirado daugiau galimybių rinktis reikalingus dalykus. 

„Žinoma, būtų galima pigiau jų rasti Azijos internetinėse parduotuvėse, bet aš to nedarau – Lietuvos verslininkai siūlo brangesnes, tačiau nepalyginamai kokybiškesnes medžiagas“, – rodo neseniai gautų siūlų rinkinį naujam darbui siuvinėjimo kryželiu meistrė. 

Lineta jau įgudo naudotis ir šiuolaikinėmis siuvinėtojų technologijomis – visus duomenis veda į specialią prog­ramėlę, kuri suskaičiuoja, kiek dygsnių jau padaryta, kiek jų dar liko ir per kiek laiko darbą įmanoma užbaigti. Bet, kaip ir visur kitur, taip ir čia – būna, jog programėlė pasirodo besanti ne tokia „protinga“ ir kartais „užlūžta“, tada tenka grįžti, anot Linetos, prie „senovės“. Todėl 40-metė moteris juokiasi esanti „seno sukirpimo“ ir stengiasi viską, kas būtina, dar ir atsispausdinti ant popieriaus dėl šventos ramybės. 

„Negaliu suklysti, nes, siuvinėjant didesnius paveikslus, kiekvienas dygsnis yra labai svarbus. Sykį siuvinėjau ir su kažkuo smagiai plepėjau – nė nepastebėjau, kaip padariau dvi klaidas. O kiek teko ašarų išlieti, kai reikėjo viską išardyti. Verkiau ir ardžiau, nes kitaip negaliu, nors neįgudusi akis tos klaidos gal ir nepastebėtų. Bet juk siuvinėju daiktą, kuris gyvens ilgiau už mus. Gal dėl to, kad suprantu siuvinių ilgaamžiškumą, išliekamumo vertę, man negaila prie vieno darbo sugaištų mėnesių ar netgi metų“, – akcentuoja gebėjimo neskubėti ir daryti viską lėtai, bet tiksliai svarbą pašnekovė.

Traksėdiškė prisipažįsta piešti taip ir neišmokusi, tad jai šiuolaikinės technologijos – didžiulė paspirtis, nes visus sumanymus vizualizuoja programos, o Linetai tereikią viską perkelti ant audinio. Jai kalbant gali pasirodyti, kad iš tiesų – siuvinėti kryželiu gali kone kiek­vienas, bet, vos pradėjus domėtis, kas apskritai tai yra, tampa aišku, jog toks kruopštus darbas yra įveikiamas anaiptol ne kiekvienoms rankoms. 

„Jeigu nesu įsprausta į laiko rėmus, 40x50 centimetrų paveikslą galiu siuvinėti metus. Tiek laiko užtrukau ir siuvinėdama sūnaus Luko paveikslą, kurį kūriau jo 20-mečiui. Siuvinėjimo kryželiu technikų taip pat yra įvairių, o kuo smulkesni dygsneliai, tuo vaizdas gaunasi tikroviškesnis. Lukas pageidavo, kad išsiuvinėčiau jo nuotrauką tik juodais-baltais siūlais, gal tuo laiku buvo madinga tokia fotografija, nors nuot­rauką, pagal kurią siuvinėjau sūnaus portretą, buvo spalvota“, – rodo vieną iš svarbiausių savo darbų Lineta.

Vienam rankdarbiui, anot kūrėjos, reikalingi tūkstančiai dygsnių. Pavyzdžiui, siuvinėjo merginos portretą, kuriame suskaičiavo apie 140 tūkstančių dygsnių, įspūdinga ir daugiau nei iš 40 tūkst. dygsnių „sukonstruota“ žuvis. 

Lineta juokauja, kad jei nereikėtų eiti į darbą ir galėtų visą laiką skirti tik siuvinėjimui, per pusant­ro mėnesio galėtų išsiuvinėti maždaug 20,5 tūkst. dygsnių. 

„Man toks užsiėmimas teikia didžiulį malonumą – siuvinėdama aš pailsiu, atsipalaiduoju, o dar smagiau, kai kiti žmonės paveikslą įvertina, moka juo pasidžiaugti. Kaip ir mano šviesios atminties mamai, man labai svarbu yra daryti žmonėms gerą ir teikti džiaugsmą“, – jaut­riai sako traksėdiškė.  

Ir prisipažįsta, jog, pradėjusi kūrinį, ne visada žino, koks bus galutinis rezultatas ir apskritai ar pavyks perteikti dygsniais tai, kas buvo sumanyta. Ji neslepia – yra darbų, kuriuos, vos įpusėjus, norisi mesti arba palikti kitam laikui, bet yra ir tokių, kurie gimsta tarsi savaime, nė pačiai nespėjus gerai susivokti, jog darbas jau baigtas.

„Tiesa, kol kas tokie siuviniai mano gyvenime buvo tik du – sūnaus Luko portretas ir paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Iš viso esu išsiuvinėjusi gal pusšimtį paveikslų, visų jų nė neprisimenu, nes didelė dalis iškeliavo į užsienį. Apmaudu tik dėl vieno – kad dar nemoku jų pažymėti autografu“, – žada pradėti domėtis ir savo vardo įamžinimu siuviniuose L. Degutienė.

Savo darbų, pasirodo, ji iki šiol niekur niekada nei rodė, nei eksponavo – pirmąkart į dienos šviesą jie buvo ištraukti tik tądien, kai redakcija seniūnijoje nusprendė susitikti su bendruomene ir pasikalbėti apie jos veiklą. Lineta prisipažįsta net nesusimąsčiusi, kad galėtų pretenduoti ir į tautodailininkės vardą. Tad nuo šiol galvosūkių tik padaugės, nes apie jos paslėptą talentą ir kūrybą sužino vis daugiau žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Artėjant kariuomenės dienai, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje jau šeštą kartą vyko lietuviškos patriotinės dainos festivalis „Marš, marš, kareivėliai“, skirtas šiai kariuomenės dienai paminėti. Gražų tradicinį renginį organizavo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija, Šilalės meno mokykla bei Šilalės švietimo pagalbos tarnyba. Idėjos autorė – muzikos mokytoja Dalia Krasauskienė.

Šiemet festivalis buvo ypač populiarus – sukvietė visų Šilalės rajono mokyklų dainorėlius, Rietavo savivaldybės atstovus, o iš viso jame dalyvavo apie 140 dalyvių ir 12 vadovų. Nuoširdžiai dėkojame festivalio nominacijų ir prizų rėmėjams: europarlamentarui Pauliui Saudargui ir jo padėjėjui Jonui Gudauskui, Šilalės rajono merui Tadui Bartkui, savivaldybės tarybos narei Rimai Norvilienei, Pajūrio generolo Motiejaus Pečiulionio bataliono atstovams, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojams, Kvėdarnos seniūnui Aivarui Dobilui, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorei Loretai Pociuvienei ir istorijos mokytojai Laimai Nagevičienei, Šilalės meno mokyklos direktoriui Arūnui Goštautui ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos direktorei Birutei Jankauskienei. Nuoširdus ačiū visiems kolektyvų vadovams, puikiai dainavusiems dainininkams ir visiems, kurie padėjo organizuoti šį nuostabų renginį. Tai buvo pati geriausia pilietiškumo, istorijos ir muzikos pamoka. Lietuviai nuo seno dainavo, dainuoja ir dainuos! Iki kitų metų!

Dalia KRASAUSKIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos muzikos mokytoja

Evos DZENOVAGYTĖS ir Jurgitos SKURDELIENĖS nuotr.

Lapkričio 3–7 d. Šilalės ugdymo įstaigų administracijos ir mokytojų atstovai iš Simono Gaudėšiaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio,Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijų ir Dariaus bei Girėno progimnazijos, įgyvendindami švietimo pažangos programą „Tūkstantmečio mokykla II“, dalyvavo tarptautinėje stažuotėje Taline (Estija). Jos tikslas – stiprinti komandinio darbo įgūdžius, skatinti kolegialų mokymąsi, atsakomybės prisiėmimą ir dalijimąsi gerąja patirtimi.

Šilalės rajono mokyklų vadovų ir mokytojų delegacija lankėsi Talino verslo mokykloje (Estonian Business School), kur susipažino su jų programa, orientuota į lyderystės ugdymą ir STEAM mokymąsi, išbandė programavimą, dirbo komandose, kėlė probleminius klausimus, ieškojo sprendimų būdų ir juos kiekviena mokykla pristatė. Diena užbaigta įspūdingame „Seaplane Harbour“ jūrų muziejuje – vietoje, kur istorija ir technologijos susilieja į vieną įdomų pasakojimą.

Kitą dieną apsilankyta Viimsi gimnazijoje, „KUMU“ šiuolaikinio meno muziejuje, kur ieškota kūrybiškumo ir inovacijų sąsajų tarp meno ir ugdymo. Viimsi gimnazija žinoma dėl modernios mokymosi kultūros, projektinio mokymo ir mokinio savarankiškumo skatinimo. Joje pabrėžiamas mokytojo kaip mentoriaus ir lyderio vaidmuo – mokytojai padeda mokiniams atrasti asmeninius tikslus, ugdo kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą. Daug dėmesio skiriama  bendruomenės kūrimui, dalyvaujamajai vadybai ir atvirumui pokyčiams, naudojamos šiuolaikinės technologijos, tarpdisciplininiai projektai ir mokymasis per patirtį. Mokymų metu diskutuota apie gebėjimą būti lankstiems ir prisitaikan­tiems prie skirtingų mokinių kartų poreikių.

Abiejų institucijų veikla rodo, jog švietimo lyderystė nėra tik administracinė – tai kūrybiškumo, bendradarbiavimo ir įgalinimo kultūra.

Talino Saksa gimnazijoje švietimo lyderiai susipažino su moderniu požiūriu į mokymąsi. Joje įgyvendinama speciali vokiečių kalbos programa, kurioje kai kurie dalykai (pavyzdžiui, matematika, istorija, fizika, biologija) dėstomi vokiečių kalba – gimnazija skatina daugiakalbystę, kultūrų bendradarbiavimą ir atveria galimybes mokytis vokiečių kalba bei bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Ypatingai pabrėžiama, jog „kiekvienas mokinys yra svarbus savo mokymosi proceso lyderis“.

Pedagogai apsilankė ir „Fotografiska“ muziejuje, kur šiuolaikinė fotografija kviečia pažvelgti į pasaulį kitaip.

Abi institucijos ugdo ir demonstruoja vertybinę, kūrybišką lyderystę, kuri skatina atsakomybę, sąmoningumą ir drąsą veikti bendruomenės labui.

Palyginus Saksa gimnaziją ir „Fotografiska“ muziejų įsitikinta, kad geriausi rezultatai gimsta iš bendro darbo, kai skirtingi talentai, kompetencijos ir požiūriai susijungia kuriant prasmingus dalykus.

Paskutinė stažuotės diena prabėgo Pelgulinna gimnazijoje, garsėjančioje savo kūrybišku požiūriu į mokymąsi ir bendruomeniškumo stiprinimą. Jos lyderiai akcentavo, jog tiki kiekvienu besimokančiuoju, jo gebėjimu ir noru mokytis, didelis dėmesys skiriamas patyriminiam mokymuisi, socialinių emocinių įgūdžių ugdymui, kolegialiam mokymuisi. Joje vadovaujamasi šūkiu „Pasirink, kurk ir imkis veiksmų“. Mūsų rajono švietimo įstaigų administracijos ir mokytojų atstovai dalyvavo kūrybiškumo bei saviraiškos ugdymo dirbtuvėse, išbandė praktines užduotis, skatinančias kritinį mąstymą ir gebėjimą pažvelgti į problemą iš įvairių perspektyvų. Neabejojame – kūrybiškame procese nėra neteisingų atsakymų, svarbus požiūris ir atvirumas idėjoms.

Iš stažuotės grįžtame su mintimis, kad „tikrasis švietimo grožis atsiskleidžia tada, kai lyderystė reiškia ne valdžią, o įkvėpimą – padėti kitiems atrasti savo šviesą ir kelią, kad mokymasis ir lyderystė susilieja ten, kur smalsumas tampa drąsa, o žinojimas – bendru kūrimu, kuris augina ne tik protą, bet ir širdį.Mūsų didžiausias tikslas – išmokyti kiekvieną mokinį būti savarankišku, kad jo mokymosi kelias būtų jo paties pasirinkimas ir atsakomybė. Todėl ši stažuotė – tai ne tik naujos idėjos, bet ir įkvėpimas toliau augti, bendradarbiauti bei kurti mokyklą, kurioje mokymasis tampa bendru kūrybiniu procesu.

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokykla II“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

Sausio 3 d., 17 val., – „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Larso Noréno pjesė – negailestingai atvira ir su nemenka absurdo humoro doze. Veiksmas vyksta puikiai įrengtame bute. Scenoje keturi trisdešimties metų žmonės – dvi susituokusios poros, gyvenančios tame pačiame daugiabutyje. Už klestinčio pasiturinčių šeimų fasado – lėta ir neišvengiama katastrofa, kuri vyksta kasdien. Ne veltui L. Norénas dažnai gretinamas su Strindbergu – jo „Demonai“ yra apie tą patį žmogiškąjį paradoksą: sugebėjimą (ir net slaptą vidinį norą) kito, artimo ir gal net tebemylimo žmogaus, gyvenimą paversti pragaru.
Pirkti bilietus:
3 d. – https://kdt.lt/renginiai/demonai/?first=a03ad2c7-e99a-4487-97d0-aa08915f3eeb

Sausio 4 d., 12 ir 17 val., – „Sniego karalienė“. Rež. Paulius Tamolė. Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės…

Pirkti bilietus:
4 d. 12:00 – https://kdt.lt/renginiai/sniego-karaliene/?first=a03ad302-85b1-4e91-af69-c8959757a3e2
4 d. 17:00 – https://kdt.lt/renginiai/sniego-karaliene/?first=a03ad323-7bc2-4744-95b3-57b7fb3f314b

Sausio 9 d., 18.30 val. ir sausio 10 d., 17 val., – „Fragmentas“. Paremta A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais. Rež. Dmitry Krymov. „Mūsų spektaklis vadinasi „Fragmentas“. Tai fragmentas iš A. Čechovo pjesės „Trys seserys“, trečiojo veiksmo pradžia – naktinis gaisras. Centre, tarsi po padidinamuoju stiklu, Olga, vyriausia iš trijų seserų. Šiame dramatiškame kūrinyje – nervas, baimė, nuojauta ir kova. Kova beviltiška ir galbūt nelabai sėkminga, kaip ir visi A. Čechovo herojų, taip pat ir Olgos, bandymai nugalėti likimą, kuris neleidžia jiems išsaugoti vyšnių sodo, tapti rašytoju ar išvykti į Maskvą. Jie pasmerkti žlugti. Lieka tik potraukis vienas kitam, kančia ir vienatvė. A. Čechovui apskritai rūpi ne rezultatas, o pats bandymas, ir būtent tuo jo personažai mums artimi ir brangūs.

Pirkti bilietus:
9 d. – https://kdt.lt/renginiai/fragmentas/?first=a044736f-ddf5-4450-be5e-8b31b868517a
10 d. – https://kdt.lt/renginiai/fragmentas/?first=a0447383-1d48-4ce2-8966-837db5f79df2

Sausio 11 d., 17 val., – „Elzės žemė“. Rež. Povilas Gaidys. „Elzės žemė“ – tai tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. Visi pjesės herojai turi savo prototipus. Tai jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius nedideliame Sibiro kaime. Pjesės herojė Elzė – Rusijos vokietė, patyrusi nelengvą gyvenimą karo ir pokario metais, bet sulaukusi 76-erių pirmą kartą įsimyli. Jos išrinktasis Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, pusę savo amžiaus mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį, deja, viskas klostosi ne taip paprastai... Tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, atrodytų neįtikėtina, bet reali.
Pirkti bilietus:
11 d. https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=a03ad3ce-ef72-43a7-bd5f-668f63e65103

Sausio 16 d., 18.30 val., – „Tėvas“. Pjesės autorius August Strindberg. Rež. Māra Ķimele. Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?

Pirkti bilietus:
16 d. https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a03ad470-0606-4794-9f63-81c7d0a7422c

Sausio 17–18 d., 17 val., – „Milena“. Rež. Laura Kutkaitė. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“, – rašė Franzas Kafka. Spektaklis „Milena“ yra bandymas Kafką nuo savęs nusipurtyti. Tačiau kaip nuo savęs nusipurtyti tai, ką manaisi mylinti? Kaip jį nuo savęs nusipurtyti, kai visas pasaulis apie tave žino būtent dėl to, kad jis tau rašė laiškus?

Pirkti bilietus:
17 d. – https://kdt.lt/renginiai/milena/?first=a03ad4bb-4f95-4860-a182-e3bafa890182
18 d. – https://kdt.lt/renginiai/milena/?first=a03ad4bb-5f80-4fec-95a5-9bcdfff8fb57

Sausio 23 d., 18.30 val., – „Tarp Lenos Kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mirtis“. Pagal Mikelandželą Karavadžą. Rež. Agata Duda-Gracz. Pjesėje remiamasi baroko laikotarpio Italijos dailininko Caravaggio biografija ir kūryba. Svarstomas nuodėmės ir šventumo santykis, kuris anaiptol ne toks vienareikšmiškas, kaip galėtų atrodyti. Caravaggio paveikslai religine tematika pripažįstami genialiais, jie žadina tikėjimą – bet pats Caravaggio, tarp bendraamžių išgarsėjęs ne tik savo tapybos darbais, bet ir šokiruojančiu žiaurumu, savo gyvenimą leido vėjais, nevengdamas nė vienos įmanomos nuodėmės. Šešėliai jį domino labiau už šviesą – tiek tapyboje, tiek gyvenime. Didis nusidėjėlis – ir kartu šventasis, kuriam tapymas buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos prieglobstis.

Pirkti bilietus:
23 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a0612a39-003a-412f-bb5b-4a2805dbe5f8

Sausio 24–25 d., 12 val., – „Bildukas“. Rež. Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė. Ar gali įsivaizduoti, kas nutiktų, jei nustotum tvarkytis? Į ką pavirstų tavo kambarys? Kaip greitai jis taptų šiukšlynu? Ir kokių svečių jame sulauktum? Įvairiausių aštriadančių graužikų? Smirdalių musių? O gal... Bilduko? Taip. Išgirdai teisingai. Bilduko!
Jei dar nežinojai, atskleisime seną paslaptį – netvarkos pilnas gyvenimas gali tapti stipriai traukiančiu magnetu keisčiausioms būtybėms.
Leisk papasakoti tau istoriją. Kitokią nei visos kitos tavo girdėtos istorijos. Joje nerasi dar vieno pavyzdingo herojaus kartu su ištikimu padėjėju, gelbėjančių pasaulį nuo blogio jėgų keliamo chaoso.
Pirkti bilietus:
24 d. – https://kdt.lt/renginiai/bildukas/?first=a0612a8e-b451-4d12-8761-45bb4d52066f
25 d. – https://kdt.lt/renginiai/bildukas/?first=a03ad545-3b89-4317-839e-fec98000c58d

Sausio 29 d., 18.30 val., – „Labas rytas, pone Triuši“. Rež. Marius Pažereckas. Tai pjesė apie modernios vartotojiškos visuomenės šizofreniją. Spektaklis apie jauną žmogų, nusivylusį vartotojiška „pirk arba mirk“ visuomene, kurioje jis bando išgyventi. Vartotojų visuomenė prieš Asmenybę. Asmenybė prieš Vartotojų visuomenę. Vyriškumas prieš Moteriškumą. Moteriškumas prieš Vyriškumą. Laisvė prieš Stigmatizaciją. Stigmatizacija prieš Laisvę. Beprotybė prieš Gydymą. Gydymas prieš Beprotybę. Beprotybė prieš Keistenybę… Užburtas ratas… Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma ištrūkti iš šio labirinto. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Giliau įnikus į šią istoriją, paaiškėja vienas dalykas: tai drama, kurios esminis konfliktas yra senas kaip pasaulis. Tai konfliktas tarp atsakomybės ir laisvės. Kalbant teatriniais terminais – tarp meilės ir pareigos. Šioje dramoje bandoma prisitaikyti prie mus supančio pasaulio taisyklių. Ši drama – tarsi vadovėlis, kuriame aprašytos žaidimo taisyklės tuomet, kai žaidimas virsta gyvenimu. Tikru gyvenimu.

Pirkti bilietus:
29 d. – https://kdt.lt/renginiai/labas-rytas-pone-triusi/?first=a03ad574-93d6-41f6-ba6b-2706039894ef

Sausio 30 d., 18.30 val. ir sausio 31 d., 17 val., – „Mane vadina Kalendorium“. Pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Rež. Elmārs Seņkovs. Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti. Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.

Pirkti bilietus:
30 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=a03ad5b1-3cf1-4f2b-a75f-1c89f5c5f100
31 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=a03ad5c1-1a75-4cec-9d35-81495bab4f6a

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Dvi lėlytės, zuikis ir kareivėlis – kažkada vaikų labai mylėti, vėliau pamiršti žaisliukai pirmą kartą scenoje pasirodė praėjusią žiemą. Jie nusipurtė nuo savęs dulkes ir pasiryžę patys kurti savo laimę, išsiruošė ieškoti naujų namų, kurios po visos eilės nuotykių rado pas patį Kalėdų Senelį. Ne tik namus, bet ir prasmę – tapo vertinamais Senelio pagalbininkais. Šiais metais Klaipėdos dramos aktorių inicijuotas, kurtas ir didelio pasisekimo sulaukęs spektaklis vėl grįžta žadinti gražiausių žiemos švenčių nuotaikos vaikams. „Kalėdinė žaislų misija: atostogos“ ir šįkart įtrauks į greitą veiksmą scenoje bei kvies atpažinti tai, kas svarbiausia tiek per šventes, tiek kasdieniame gyvenime.

Nuotaikingas spektaklis bus rodomas nuo gruodžio 9 iki 21 d. Darbo dienomis jo peržiūros rezervuojamos grupėms iš ugdymo įstaigų.

„Kalėdinės žaislų misijos: atostogos“ sumanytojai ir kūrėjai, Klaipėdos dramos teatro aktoriai Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė minėjo, kad sukūrus pirmąją žaisliukų istoriją jau buvo aišku, kad ji turi tęstis. „Laikui einant personažai auga, išmoksta naujų dalykų, vaikai auga kartu su jais, – apie tęstinumo grožį kalbėjo S. Pinaitytė. – Čia slypi ir viena aktorinė svajonė, paprastai spektaklis kažkur baigiasi, o šiuo atveju yra tęstinumas – personažų gyvenimas tęsiasi. Tad kurti šią istoriją labai smagu.“ Į sceną naujam nuotykiui kviesdami žaisliukus, spektaklio kūrėjai atsižvelgia į tai, kad daliai jaunųjų žiūrovų tai bus – nauja pažintis, o daliai – susitikimas su jau pamiltais veikėjais. Vieni megs naują draugystę, kiti – tvirtins jau esamą ryšį.

Dėliodami „Kalėdinės žaislų misijos: atostogos“ siužeto ašį, spektaklio kūrėjai mąstė apie tai, kas jiems patiems yra šventės, kas slypi pačioje jų šerdyje, dėl ko jos tokios ypatingos. Visa tai – fundamentalūs, labai paprasti dalykai, dažnai pradingstantys kasdienybės šurmulyje ir vartotojiškos kultūros gausoje. „Šventės mums yra puikiausios atostogos, kurias nepaprastai gera švęsti su artimiausiais savo žmonėmis, juk per kasdienę rutiną dažnai nespėjame pabūti su jais. Šiemet spektaklyje kalbame apie šį ryšį, apie šventes kaip ryšį, apie tai, kad atostogas mums sukuria šalia esantys žmonės, o ne kažkokia specifinė vieta“, – sakė K. Maiskis.

Spektaklio kūrėjai juokavo, kad šiemet jo siužetas tam tikra prasme apsivertė – praėjusiais metais per visą pasaulį ieškodami sau namų keliavo keturi žaisliukai, šiemet keliauja pagaliau atostogas sau galintis leisti Kalėdų Senelis. „Senelis juk yra aplankęs visą pasaulį, bet niekada negalėjo juo pasimėgauti – juk visada keliauja naktį, kai nieko negali pamatyti, be to, neturi laiko, nes reikia spėti pas visus vaikus. Bet dabar, pagaliau turėdamas patikimų pagalbininkų, gali iškeliauti ir pamatyti visas įdomybes, pavyzdžiui, jam įdomu pamatyti, kaip Rio de Žaneire atrodo tas žmogus, norintis apkabinti visą pasaulį, apie kurį jam pasakojo žaisliukai“, – minėjo K. Maiskis.

Seneliui niekaip negrįžtant iš atostogų, jo namus prižiūrintys žaisliukai ima nerimauti – o kaip šventės? Kaip dovanos? Kaip jų laukiantys viso pasaulio vaikai? Žaisliukų ir spektaklio žiūrovų laukia nemažas iššūkis – juk Kalėdos įvykti gali tik su Kalėdų Seneliu. „Praėjusiais metais vaikai spektaklyje turėjo progų dalyvauti, taip ir šiais metais. Vaikai šįkart bus Kalėdų Senelio pagalbininkų pagalbininkais ir žaisliukai kvies juos kartu kurti kalėdinius stebuklus. Lyginant, atrodo, kad šiais metais įtraukimo ir bendravimo su vaikais bus dar daugiau. Tai yra iššūkis aktoriams, dėl to labai svarbu išsigryninti spektaklio struktūrą, kiekvienam etapui turime suplanavę net po kelis variantus“, – vardijo S. Pinaitytė.

„Kalėdų žaislų misiją: atostogos“ kuriantys aktoriai turi nemažai patirties bendraujant su vaikais. Jie dirba su vaikais ir paaugliais Vaikų teatro studijoje, kartu su savo auklėtiniais stato spektaklius. Klaipėdos dramos teatro repertuarą papildę spektakliai vaikams „Bildukas“ bei „Ką sakai?“ taip pat jų pastangų teatrą artinti prie jaunosios kartos žiūrovų rezultatas. „Bendraujant su vaikais labai daug tikrumo. Vaikai nuoširdūs, jiems sunku meluoti. Dirbdama su vaikais labiausiai vertinu būtent jų atvirumą – jie nemanipuliuoja ir nekoketuoja, kaip yra, taip ir sako“, – minėjo S. Pinaitytė. – Vaidinant vaikams labai greitai aišku, kas veikia, o kas ne. Jų reakcijos nuoširdžios, o aktoriui tai – didžiausias apdovanojimas, ši reakcija, mainai. Statant spektaklius vaikams, apskritai labai daug magijos – tai puoselėja ir mūsų pačių vidinį vaiką, kurį mūsų profesijos žmonėms labai svarbu išsaugoti ir kuris svarbus visuose, ne tik vaikiškuose, spektakliuose.“ Kolegę papildęs K. Maiskis pastebėjo, kad kuriant vaikams patys svarbiausi dalykai gali atrodyti labai elementarūs, bet siekiant ryšio jie yra būtini, „nuoširdumas, tiesa, žaidimas“, – nedaugiažodžiavo aktorius.

Šventinio spektaklio veikėjai mieste pasirodys dar prieš prasidedant šio spektaklio rodymams. Klaipėdos miesto kalėdinės eglutės įžiebimo dieną, lapkričio 29 d., tarp 14.30–15.30 val. zuikis ir medinė lėlytė išeis iš teatro pasmalsauti, kas per šurmulys Teatro aikštėje. Su žaisliukais bus galima nusifotografuoti, pabendrauti, gal net išsakyti savo didžiausius norus šventėms, juk jie dirba pas Kalėdų Senelį ir atsakingai jam perduos vaikų išsakytas svajones.

„Kalėdinė žaislų misija: atostogos“ Klaipėdos dramos teatre nuo gruodžio 9 d. iki gruodžio 21 d. Darbo dienomis spektaklio peržiūros rezervuojamos grupėms iš ugdymo įstaigų. Dėl rezervacijų kreiptis į pardavimo vadybininkę tel. + 370 659 07931.

Idėjos autoriai ir režisieriai: Samanta Pinaitytė, Karolis Maiskis, režisieriaus asistentas Vaidas Jočys, scenografas Rytis Veverskis, scenografo asistentė Daiva Dašenkovienė, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaizdo projekcijų menininkas Albertas Vaitiekus.

Vaidina: Samanta Pinaitytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis.