1. Užsakovas:

Lietuvos socialdemokratų partija,
Barboros Radvilaitės g. 1, LT-01124 Vilnius

Į.K. 191362889

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2. Užsakovą kontroliuojantis subjektas: 

(užsakovas nėra kito subjekto kontroliuojamas subjektas)

3. Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas:

Lietuvos socialdemokratų partija,
Barboros Radvilaitės g. 1, LT-01124 Vilnius

Į.K. 191362889

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

4. Laikotarpis, kurį politinės reklamos skelbimą numatoma publikuoti, pateikti ar platinti:

Publikavimo datos laikraščiuose bei portale. 2026-02-24

5. Kitų išmokų, kurias politinės reklamos paslaugų teikėjai gavo už politinės reklamos skelbimą, bendros sumos ir bendra vertė:

1176,55 Eur su PVM.

6. Informacija apie politinės reklamos paslaugų teikėjų gautų sumų ir kitų išmokų kilmę:

Lietuvos socialdemokratų partija

7. Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su:

Vyriausybės darbo / viešosios politikos komunikacija

8. Tinklalapio saitas (-ai) į oficialią informaciją apie dalyvavimo rinkimuose ar referendume, su kuriuo (-iais) politinės reklamos skelbimas yra susijęs, sąlygas. Nėra

9. Nuorodos į Europos internetinės politinės reklamos skelbimų saugyklą.

https://silales-artojas.lt/aktualijos/politika/7241-sprendimai-kurie-keicia-zmoniu-gyvenimus

10. Kaip pranešti apie politinės reklamos skelbimus, kurie galbūt neatitinka reikalavimų: [Informacija apie Reglamento (ES) 2024/900 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą mechanizmą, skirtą pranešti apie galimai reikalavimų neatitinkančius politinės reklamos skelbimus.]

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiandien išgyvena brandų ir dinamišką savo raidos etapą – naujas teatro pastatas, auganti auditorija ir drąsiau formuojamas meninis identitetas kelia ne tik džiaugsmą, bet ir atsakomybę. Teatro kryptis, ilgalaikės ambicijos bei sprendimai, lemiantys jo vietą miesto, šalies ir regiono kultūros žemėlapyje, gimsta ne tik scenoje, bet ir nuosekliuose apmąstymuose, diskusijose bei profesionaliame dialoge.

Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno taryba, suburianti skirtingų sričių profesionalus, kurių patirtys ir kompetencijos leidžia į teatrą žvelgti plačiau ir atviriau. Meno taryboje dirba kultūros politikos, akademinio lauko, kūrybos, kritikos ir praktinio scenos meno atstovai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupės vyriausioji specialistė Janina Stankevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, KVMT operos solistas ir choro artistas Valdas Kazlauskas, KVMT repetitorius, baleto šokėjas Mantas Ūsas, muzikos kritikė, LRT KLASIKA vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė bei komunikacijos ekspertas, kultūros vadybininkas ir laidų vedėjas Julijus Grickevičius.

Šiuo interviu ciklu siekiame pakviesti skaitytoją susipažinti su jų vizijomis bei įžvalgomis apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą, dabarties stiprybes ir ateities potencialą. Tai pokalbiai apie kultūros politiką, repertuarą, auditorijos įtrauktį, tarptautiškumą, bendradarbiavimą ir teatro vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.

Pirmasis šio ciklo pokalbis – su Julijumi Grickevičiumi, kurio profesinė patirtis apima darbą muzikos ir operos teatruose, viešosios komunikacijos, tarptautinės kultūros vadybos bei lyderystės srityse. J. Grickevičius į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą žvelgia ne tik kaip į scenos menų instituciją, bet ir kaip į atvirą kūrybinę erdvę, formuojančią dialogą su savo bendruomene, miestu ir regionu.

Kaip vertinate šiandieninę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kryptį ir veiklą? Kur, Jūsų akimis, stipriausios teatro pusės, o kur matote didžiausią potencialą augti?

Manau, kad nuoseklumas yra viena šio teatro stiprybių. Per pastaruosius penkerius metus įvyko daug teigiamų pokyčių, kuriuos vainikavo naujo teatro pastato atidarymas. KVMT pastebimai sustiprėjo ir tapo ryškiu kultūros žemėlapio traukos tašku klausytojams visoje, ne tik Vakarų, Lietuvoje. Teatras puikiai lankomas, manau, kad tai ne tik smalsuoliai, kurie mėgaujasi naujomis erdvėmis, architektūriniais sprendimais ar užsuka čia dėl asmenukės. Tai didina ir nuolatinę auditoriją. Dabar logiška keliauti jau pasirinktu keliu, išlaikyti įdirbį, tačiau svarbu ir labiau atsiverti, permąstyti savo kryptį, kuo esi išskirtinis ir unikalus, kokią prasmingą nišą gali užimti bendruomenėje, mieste, šalyje ir regione. Galiausiai, kaip atverti naujos scenos galimybes kūrėjams ir žanrams. Tai teatras turintis potencialą kalbėti ne tik klaipėdiečiams, klaipėdiečių lūpomis apie Klaipėdą, bet tapti atvira kūrybine erdve.

Kokias vizijas ir prioritetus norėtumėte matyti formuojant KVMT meno politiką artimiausiais metais?

Gal nuskambės ir radikaliai, bet dar vieno repertuarinio teatro su didžiaisiais pagrindinių klasikos veikalų pavadinimais nereikia. Klaipėdos istorija pati diktuoja keletą krypčių. Pirmiausia, jungtis su Baltijos jūros regionu. Antra, šiame mieste nedidelį pėdsaką paliko Richardas Wagneris. Žinoma, gilintis į jo kūrybą yra milžiniška užduotis, reikalaujanti trupės pajėgumų ir dedikacijos, noro tobulėti ir pažinti šį kūrėją. Tačiau Lietuvoje R. Wagnerio kūryba nėra labai aktyviai pristatoma, dėl to turime didžiulę spragą mūsų repertuaruose ir muzikinio teatro suvokime apskritai. Klaipėdoje yra R. Wagnerio veikalų statymo patirties, o dar kokio atgarsio susilaukė „Skrajojantis Olandas“. Būtina augti po truputį, pavyzdžiui praeitos vasaros „Lohengrinas“ sveikintinas. Taip, šis veikalas nėra pats palankiausias „karpymui“, tai pastebėjo ir kai kurie kritikai, tačiau siekis prisiliesti prie šio veikalo, dirigento Gintaro Rinkevičiaus pakvietimas ir rezultatas buvo labai džiuginantis. Linkiu ir toliau tęsti, imtis kitų šio kompozitoriaus veikalų, jų ištraukų, ieškoti pateikimo formatų.

Taip pat yra ir daugiau kitų kompozitorių kūrinių, kurie mažiau žinomi ir nestatomi Lietuvoje, bet puikiai tiktų KVMT scenai. Kita kryptis – šiuolaikinė muzika, opera, kameriniai pastatymai, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, nepriklausomais kūrėjais. Lietuvoje per mažai bendradarbiaujame tarp institucijų, atrodo, kad šalia esančias įstaigas dėl skirtingo pavaldumo ar biudžeto tarsi skiria didžiulė siena. Ir ši gynybinė pozicija net neakivaizdžiai palaikoma, įrėminta biurokratijos. Todėl įkvepiančiai atrodo KVMT bendradarbiavimas su Klaipėdos kameriniu orkestru statant G. F. Hendelio operą „Julijus Cezaris“. Labai tikiuosi, kad tokių projektų bus ir daugiau.

Kokie pokyčiai ar naujos iniciatyvos, Jūsų manymu, galėtų labiausiai sustiprinti teatro pozicijas Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje?

Šie klausimai - giminingi. Ir aš į juos abu atsakysiu panašiai. Jeigu reikėtų apibendrinti keliais raktažodžiais, tai augimas ir atsivėrimas. Kaip meno tarybos nariui aktualu suprasti kaip teatras toliau formuos savo identitetą ar išdrįs žengti už savo trupės ribų. Tai labai platus klausimas, kurio įgyvendinimui reikia pažvelgti į save labai nuoširdžiai ir giliai, atsakyti į daug klausimų. Svarbu padaryti namų darbus toliau auginant trupę, kūrėjus, orkestrą. Be meninės kokybės mums neteks kalbėti apie pozicijas tarptautinėje erdvėje. Repertuaras, meninė kryptis – viena. Bet pastaruoju metu matome naująją muzikų kartą, besimokančią Lietuvoje ir užsienyje, ieškančius savęs naujuosius menininkus, solistus sukaupusius daug naujos patirties savo studijų metu. Jaunųjų talentų pritraukimas, vieta kūrybai, saviraiškai, bandymams yra svarbi kryptis, kuri Lietuvoje nėra nuosekliai išplėtota, to galėtų imtis KVMT. Auginti dabartinį ir ateities kūrėją, išlaikyti esamą ir atvesti naują klausytoją.

Klaipėdoje tebesiformuoja klasikinės muzikos auditorija, todėl edukacija turėtų lankytojus lydėti kiekviename žingsnyje, tai horizontalus ir integralus procesas. Taip pat naujos auditorijos plėtra, programos siekiančios pritraukti klausytojus nuo pirmosios jų patirties kūdikystėje iki kelionių pas savo auditoriją. Sveikintina, kad teatras imasi lyderystės ir kitur, pavyzdžiui tvarumo srityje, kuri nėra tik madingų sąvokų kratinys, bet atspindi teatro atsakomybę.

Klaipėdos festivalis, vykstantis turizmo sezono pike yra puikus formatas pristatyti jį regiono mastu. Legenda jau sukurta „Skrajojančio Olando“, tad formuojant šio festivalio programą, komunikaciją reikėtų regioninės, tarptautinės dimensijos.

Sukaupėte įspūdingą patirtį dirbdamas tiek simfoniniuose ir operos teatruose, tiek viešosios komunikacijos, lyderystės, tarptautinės kultūros vadybos srityse. Kaip ši daugialypė profesinė patirtis formuoja Jūsų požiūrį į šiuolaikinį muzikos teatrą ir jo vaidmenį visuomenėje?

Pastebiu, kad besikeičiant kartoms, labai daug įstaigų net senas tradicijas turinčiose šalyse permąsto savo vaidmenį visuomenėje ir grįžta prie labai pamatinių klausimų. Pavyzdžiui, ar kaimynystėje gyvenantys žmonės žino, kad šalia jų yra teatras, ar žino kas ten vyksta, ar jaučiasi laukiami. Šie klausimai nesusiję su menine kartele, veikiau su dialogu ir būdų papasakoti, aktualizuoti savo veiklą paieška. Labai daug pastangų dedama kantriai aiškinant ką mes darome, kodėl tai svarbu, nepaliekant vietos savaime suprantamiems dalykams ar prielaidoms. Ieškoma daugiau jungčių su švietimu, mokyklomis, skirtingomis socialinėmis grupėmis. Kuriamos strategijos dėl prieinamumo didinimo. Manau tai labai svarbu. Kuo labiau elitizuosime meną, tuo mažiau šansų pasiekti savo auditoriją. Politiniame lygmenyje, finansavime vis daugiau neužtikrintumo, mes manėme, kad iki mūsų šalies ši populizmo banga neatsiris. Bet atsirito. Jeigu nekursime tvirto ryšio su savo publika, nebūsime jai reikalingi, tuomet išnyksime.

Kokias sukauptas gerąsias praktikas norėtumėte perkelti į KVMT meno tarybos veiklą? Kokį indėlį tikitės palikti dirbdamas KVMT?

Nuo pirmos akimirkos, kai teatro vadovė Goda Giedraitytė pakvietė prisijungti prie KVMT meno tarybos skatinau kuo labiau išnaudoti mus, mūsų patirtį, įtraukti į diskusijas, sprendimus. Meno taryba daug įgaliojimų neturi, tačiau joje susitinka profesionalai, turintys skirtingų patirčių, vizijų, matymo kampų. Juolab, kad teatrą matau ne iš įstaigos vidaus, o kiek iš šalies. Aš visiškai pasitikiu teatro administracija ir mielai prisidėsiu prie teatro veiklos kuo tik galėsiu būti naudingas.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro monooperos „Prima donna“ premjera tapo išskirtiniu sezono įvykiu – kameriniu, tačiau emociškai galingu kūriniu, atvėrusiu nematomą teatro žmogaus pusę. Tai spektaklis, kuriame susitinka muzika, drama ir vizualumas, o pagrindiniu veikėju tampa ne siužetas, bet žmogaus vidinis pasaulis.

Režisūrinė idėja – apie žmogų už vaidmens

Monooperos režisierė ir scenarijaus autorė Rūta Bunikytė spektaklį kūrė įkvėpta teatro solistų kasdienybės ir jų profesinės tapatybės. Tai ne biografinė istorija, o mistinis menininko portretas, kuriame persipina scena ir asmeninis gyvenimas. Spektaklio režisūra išsiskiria jautrumu ir pasitikėjimu atlikėja. Vietoje aiškios siužetinės linijos pasirenkama vidinė kelionė per skirtingus personažus ir būsenas, keliant klausimą – kas lieka, kai nusiimame vaidmenų kaukes?... Premjeros vakaras patvirtino, kad ši tema žiūrovams artima ir jaudinanti.

Muzika – lyg kūrybinis dialogas

Spektaklio muzikinę koncepciją formavo muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, o aranžuotes sukūrė Rimantas Giedraitis. Jų bendras darbas dovanoja turtingą muzikinę dramaturgiją, kurioje persipina skirtingų epochų muzika – nuo Georg Friedrich Händel iki Franz Lehár, nuo Giacomo Puccini iki Antonín Dvořák. O muzikinę gyvybę užtikrina šešių muzikantų KVMT orkestro grupė: Aidas Strimaitis (I smuikas), Beatričė Raulušaitienė (II smuikas), Monika Longo (altas), Ignas Bazaras (violončelė), Akvilė Petrauskaitė (kontrabosas), Loreta Piaseckienė (fortepijonas).

Daugybė pasaulių vienoje erdvėje

Solistės tapatybės temą sustiprina dinamiška vizualinė erdvė. Greitai kintantys sceniniai įvaizdžiai leidžia viename spektaklyje patirti daugybę skirtingų pasaulių. Tam scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik pasitelkia ir veidrodžių motyvus, ir kostiumų detales, o šviesų dailininkas Edvardas Osinskis subtiliai modeliuoja emocinę atmosferą. Vizualumas čia ne konkuruoja su muzika ar atlikimu, o organiškai juos papildo.

Spektaklio ašis – solistės meistriškumas

Monooperos centre – KVMT solistė Rita Petrauskaitė, viso spektaklio metu viena karaliaujanti scenoje. Tai didžiulis išbandymas, reikalaujantis ne tik techninio meistriškumo, bet ir vidinės ištvermės. Premjeros vakarą R. Petrauskaitės atlikimas išsiskyrė balso ir dramos sinteze. Ji organiškai jungė operinį vokalą su aktorine raiška, leisdama žiūrovui išgyventi visą emocinę amplitudę – nuo stiprybės iki trapumo. Tai buvo ne demonstratyvus virtuoziškumas, o brandus, išjaustas ir nuoširdus pasirodymas.

Teatro kryptis – arčiau žiūrovo

Anot KVMT vadovės Godos Giedraitytės, ši premjera atspindi kryptingą teatro siekį plėtoti kamerinius, mobilius ir žiūrovui artimus spektaklius. „Prima donna“ tapo įrodymu, kad opera šiandien gali būti ne tik monumentali, bet ir intymi, refleksyvi, kalbanti apie žmogų.

Monoopera „Prima donna“ – tai spektaklis apie menininką, bet kartu ir apie kiekvieną iš mūsų. Apie vaidmenis, kuriuos atliekame kasdien, ir apie balsą, kurį bandome išgirsti už jų.

Artimiausi spektaklio parodymai - kovo 18 ir 27 dienomis. Tai proga patirti teatrą, kuris kalba tyliau, bet paliečia giliau. Mes jūsų laukiame!

KVMT inform.

Jau buvome pamiršę, kad vasarį gali būti tiek sniego ir šalčio. Ir nors jau kitą antradienį Užgavėnės, per kurias žiema tradiciškai bus vejama iš kiemo, atrodo, kad šiemet ji nusiteikusi rimtai pasigalynėti ir bent jau kol kas niekur keliauti neketina.

Nepanašu, kad ir politikoje grei­tu laiku baigsis skandalų pūgos.

Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo diena, ne­trukus prasidės gavėnia, tačiau ramybės nenusimato, o kiekviena savaitė kupina įvairiausių rūpesčių. Šios savaitės šalį supurtė seniai beregėtas skandalas, mat Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai atliko kratas įtakingų politikų – konservatoriaus Kazio Starkevičiaus ir demokrato Sauliaus Skvernelio – kabinetuose Seime bei namuose. Tai šiek tiek nukreipė dėmesį nuo konfliktų Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose, taip pat užgožė į viešumą patekusią informaciją, jog gana prabangiai gyvenantis politikas tuo pat metu gali gauti ir bedarbio išmoką, ir solidžią sumelę už savo paties partijai nuomojamą automobilį. 

Nežinia, kuo baigsis tyrimai ir ar bus pareikšti įtarimai K. Starkevičiui bei S. Skverneliui, tačiau tai, jog į STT akiratį patenka skirtingų partijų atstovai, teikia vilties, kad nuostata, jog prieš įstatymą yra lygūs visi, vis dar galioja...  

Tiesa, atrodo, Prezidentui sunkiai sekasi atidėti politines simpatijas į šalį – jo patarėjas suskubo paskelbti, kad neabejoja, jog įtarimams yra pag­rindo. Nors, remiantis Konstitucija, tai gali nuspręsti tik teismas, kuriam niekas neturi teisės daryti spaudimo. Net ir valstybės vadovas. Beje, kai į teisėsaugos akiratį buvo pakliuvę valdančiosios koalicijos atstovai, Prezidentas ragino neskubėti su išvadomis. Tai neskubėkime ir šį sykį.

Nors kol kas mažai informacijos apie tai, kas dedasi Žemės ūkio ministerijos žinioje esančioje Valstybinėje augalininkystės tarnyboje, tačiau ir tų duomenų užtenka konstatuoti, jog ten – tik­ra velniava. Keitėsi Vyriausybės, bet situacija negerėjo. Atvirkščiai – atrodo, tik dar labiau viskas tapo nevaldoma. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar vien tik joje... 

Paprastai tam, kad pamatytume nešvarumus, turi nutirpti sniegas. O vedant paralelę su politika, belieka konstatuoti, jog daug metų kiekviena nauja valdžia žada mums pavasarį, o kiekvieni rinkimai, deja, vis dažniau primena Užgavėnes: politikai slepiasi po kaukėmis ir tikruosius veidus parodo (o kartais ir ne) tik po rinkimų...

Sociologinės apklausos rodo, kad pasitikėjimas visomis valdžios institucijomis tarsi sniego lavina garma žemyn. Tai neturėtų niekam kelti džiaugsmo, nes gyventojų nepasitikėjimas savo valdžia daro valstybę neveiksnia. Todėl labai svarbu, jog nedėtume lygybės ženklo tarp valstybės ir valdžios: jos keičiasi, o mūsų valstybė yra ir turi išlikti. Tai, beje, yra ir vienas svarbiausių Vasario 16-osios signatarų įpareigojimų. 1918 m. valstybės kūrimas prasidėjo dar tada, kai nebuvo aišku, kas ją valdys. Signatarų 20-tukas irgi turėjo skirtingas vizijas dėl to, kaip turi atrodyti Nepriklausoma Lietuva, tačiau jie sugebėjo sutarti, kad nuo svetimų įtakų laisva valstybė yra geriausia erdvė kūrybai.

Šiandien esame atsidūrę itin sudė­tingoje geopolitinėje situa­cijoje, kasdien girdime perspėjimus dėl galimos agresijos, didžiules lėšas tenka nukreipti gynybai ir lyg viso šito būtų negana, dar kenčiame nuo politikų savanaudiškumo ir rietenų. Nors taip norėtųsi, jog dabartiniai politikai bent kruopelyte būtų panašūs į tuos, kurie išties kovojo už Nepriklausomybę. Tuo labiau, jog ir prieš 108-erius metus geopolitinės grėsmės buvo dar didesnės, o valstybę teko kurti nuo nulio – ji tapo laisva ir nepriklausoma po ilgų okupacijos metų. Anuometiniai signatarai įrodė, kad asmeninė drąsa, pasiaukojimas ir apsisprendimai keičia istoriją. 

Dar po 30-ies metų jau kiti signatarai – partizanai paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir ją vėliau apšlakstė savo krauju. Skaudu dėl jų likimo, tačiau jų auka nebuvo beprasmė. 1990-aisiais ir vėl turėjome naujus signatarus. Jie taip pat rizikavo, nors apie tai šiandien jau kiek ir pamiršome. O juk tik tuomečių politikų ryžtas lėmė, kad Lietuva po daugelio metų okupacijos atgavo laisvę, demok­ratiją ir teisę pačiai spręsti savo ateitį.

Todėl dabarties politikams tenka didžiulė atsakomybė ir signatarų įpareigojimas: rūpintis ne savo asmeniniais ar partiniais interesais, o visuomenės gerove. Nes kai visuomenės interesai nustumiami į šalį, nyksta demokratijos vertybės ir silpnėja pati valstybė.

Beje, už tai atsakingi esame ir mes – demokratinėje šalyje piliečiai turi galią ir pareigą reikalauti, jog valdžia dirbtų sąžiningai ir skaidriai. Bet jei visuomenė lieka abejinga, nesidomi politiniais sprendimais ar nebalsuoja rinkimuose, politikams daug lengviau siekti tik savo interesų. Todėl kiek­vienas turime jausti pareigą prisidėti prie valstybės gerovės – domėtis, kritiškai vertinti valdžios veiksmus, išsakyti nuomonę ir aktyviai dalyvauti pilietiniame gyvenime. Tik sąmoninga ir aktyvi visuomenė gali užtikrinti, kad politikai nepamirštų, kam tarnauja. 

Andrius NAVICKAS

Kitą savaitę Šilalės savivaldybės taryba pradės svarstyti 2026 m. rajono biudžetą – pagrindinį dokumentą, nuo kurio priklausys ne tik įstaigų finansavimas, bet ir savi­valdybės įgyvendinamų projektų sėkmė. Rajono meras Tadas Bartkus viešai skelbia, jog šiemet savivaldybė disponuos maždaug 60 mln. eurų. Tačiau be jokio platesnio pa­aiškinimo pateikiamose biudžeto projekto lentelėse skaičiai yra gerokai mažesni, o jų  paskirstymas sunkiai suprantamas net ir tarybos nariams. Politikai pripažįsta, kad nors biudžetas ir auga, jis iš esmės yra orientuotas ne į gyventojų, o į valdžios poreikius. 

Apie tai, kaip vertina rajono biudžetą ir ko iš jo galime tikėtis, „Šilalės artojas“ klausė visų savivaldybės taryboje esančių frakcijų atstovų.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams skirta konferencija „Metodų mainai: nuo idėjos iki rezultatų“, organizuota pagal Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų profesinių kompetencijų tobulinimo programos III modulį.

Į konfe­renciją susirinko 50 dalyvių, ku­rie turė­jo gali­my­bę išklausyti net 19 naudingų, motyvuojančių ir profesinį augimą skatinančių prane­šimų, paremtų re­aliomis pedagoginė­mis patir­timis. Pra­nešėjai dalijosi idėjomis, metodais, sėkmės pavyzdžiais ir praktiniais sprendimais, aktualiais ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo srityje. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, jo pavaduotoja ugdymui Regina Rimkutė bei Šilalės švietimo pagalbos tarnybos direktorė Birutė Jankauskienė pabrėžė nuolatinio mokymosi, bendradarbiavimo ir dalijimosi gerąja patirtimi svarbą. Visi pristatymai buvo įdomūs, aktualūs ir naudingi, suteikę dalyviams ne tik naujų žinių, bet ir įkvėpimo profesiniam tobulėjimui bei savirealizacijai.

Konferencijos dalyviai buvo apdovanoti Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos dailės mokytojos Dianos Rupšienės kurtomis autorinėmis dovanėlėmis – šiltu dėkingumo ženklu už dalyvavimą, bendrystę ir dalijimąsi profesine patirtimi.

Dėkojame visiems pranešėjams ir dalyviams, Šilalės švietimo pagalbos tarnybai už aktyvumą ir bendradarbiavimą, įgyvendinant ilgalaikę kvalifikacijos to­bulinimo programą ir kt. Tarnybos specialistų profesionalumas, metodinė pagalba padėjo sėkmingai organizuoti konferenciją bei stiprinti pedagogų profesines kompetencijas. 

Simona JONIKIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų skaitykloje pristatyta Šilalės meno mokyklos moki­nės 17-metės Augustės Borkovskajos personalinė piešinių paroda „Saulės pasaka“. 

Piešimas Augustės gyvenime tapo ne tik mokymosi dalimi, bet ir natūraliu saviraiškos būdu, lydinčiu nuo ankstyvos vaikystės. Menas moksleivei, anot jos pačios, yra svarbi vidinio pasaulio dalis, per kurią išreiškia jausmus, mintis ir nuotaikas, ne visada telpančias į žodžius.

Vaikystėje Augustė kurį laiką gyveno Nemenčinėje (Vilniaus r.) kar­tu su mama ir jos šeima, Pailgėje vienerius metus lankė darželį. Šie pirmieji aplinkos pokyčiai formavo mergaitės vaizduotę, jautrumą aplinkai bei pasaulio suvokimą. Vė­liau šeima persikėlė į Šilalę, Augustė pradėjo mokytis Šilalės Dariaus ir Girėno pradinėje mokykloje, nuo 5 iki 8 klasės tęsė mokslus progimnazijoje.

Piešimas jos gyvenime atsirado dar ankstyvoje vaikystėje. Nors jis išryškėjo pirmoje klasėje per dailės pa­mokas, kai reikėjo pieš­­ti herbą ar vėliavą, iš tiesų kurti mergai­tė pradėjo gerokai anksčiau. Prisimena, kaip kartu su drauge žiūrėdavo vaizdo įrašus apie piešimą ir žingsnis po žingsnio bandydavo atkartoti matytus pavyzdžius. 

Didelę įtaką, anot Augustės, jos kūrybai darė animaciniai filmai ir fantastikos pasauliai, kuriuose realybė persipina su sap­no logika. Todėl ir dabar jos piešiniuose dažnai atsiranda veikėjai, gimstantys iš vaizduotės, emocijų ir vidinių būsenų. 

Pastebėję duk­ros polinkį piešti, tėvai Augustę penktoje klasėje atvedė į Šilalės meno mokyk­lą. Šiandien mer­gina sako, jog reikšmingą įtaką jos kū­rybinei krypčiai pa­darė skaitmeninio meno kūrėjas, žinomas dėl fantastinių meno kūrinių, WLOP. Jo darbams būdingas fantazijos ir realizmo derinys, žadinantis vaizduotę ryškiu pasakojimu ir sudėtingais dizainais. Būtent jo kūryba įkvėpė ieškoti atmosferos, pas­lapties ir emocinio gilumo.

Šiuo metu Augustė piešia tada, kai jaučia vidinį poreikį – dažniausiai kuria trumpus eskizus, tampančius akimirksnio nuotaikos atspindžiais. Piešimą ji laiko hobiu ir laisvalaikio veik­la, tačiau kartu tai – tylus būdas pažinti save.

Renginio metu Vaikų skaityklos bib­liotekininkė Dalia Goštautienė nuoširdžiai dėkojo Šilalės meno mokyklos mokytojams ir mokiniams už parodos pristatymo metu skambėjusius muzikinius kūrinius, kurie dar labiau praturtino renginio atmosferą. Taip pat padėka skirta Augustės mokytojui Andriui Zaikauskui – už tai, jog pas­tebėjo jos talentą, kryptingai jį ugdė ir padėjo jam augti. Padėkos žodžiai skambėjo ir Augustės tėvams – už palaikymą, supratimą, paskatinimą dukrai. 

Renginyje dalyvavo ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zoja Masteikienė bei mokytoja Vida Rimkienė.

Kviečiame apsilankyti bibliotekoje ir apžiūrėti jaunosios kūrėjos piešinius, kurie bus eksponuojami  iki vasario 28 d.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Už keleto dienų – Vasario 16-oji – Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena. Nors ji nuo mūsų dienų nutolusi net 108-erius metus, sudėtingoje karų ir revoliucijų sankirtoje priimtas drąsus sprendimas pasauliui pademonstravo, kad atgimė dar viena nepriklausoma ir laisva valstybė. Apie tai ir šis pokalbis su istoriku, publicistu ir politiku Arvydu ANUŠAUSKU.

– Dar ir šiandien pasigirsta ginčų, kas svarbiau: 1918 m. Vasario 16-oji, 1949 m. vasario 16-osios partizanų Deklaracija ar Kovo 11-oji. Kaip ir kokiais motyvais Jūs išrikiuotumėte šias datas? Kokia jų reikšmė valstybingumui? 

– Reikia pabrėžti, kad esminiai sprendimai dėl valstybės ateities buvo priimti 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. 

kovo 11 d. Būtent tuomet buvo nuspręsta, kaip sukurti ir atkurti modernią Lietuvos valstybę, kokiais principais ją konstruoti, kokius santykius su kaimyninėmis valstybėmis palaikyti ir kaip užtikrinti valstybės demokratiškumą. Okupacijos metu kovojančios tautos atstovų 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija turėjo didelę simbolinę reikšmę, pabrėžė valstybingumo tęstinumą, santykį su Lietuvos Respublikos konstitucija ir okupantų kolaborantais. 

– Ar ne per mažai garsiname ir vertiname (švietime, komunikacijo­je, žiniasklaidoje) tą garbingą ir drąsų 20 signatarų žingsnį? Kita vertus, ne mažiau sudėtingas buvo ir Kovo 11-osios sprendimas...

– Kažkada 1987–1990 m. signatarai ir jų priimti sprendimai, geopolitinio konteksto vertinimas buvo ideologinės kovos su okupantais sankirtoje. Apie tai buvo rašoma itin daug, tuo pačiu metu skatinant atkurti nacionalinį Lietuvos istorijos pasakojimą. Dabar kartos keičiasi. Vėl vyksta geopolitiniai lūžiai, netoli Lietuvos liepsnoja karas, į Lietuvos ateitį prieš 108-erius metus nulėmusį sprendimą galima pasižiūrėti ne tik kaip į archyvinį dokumentą. Iš tikrųjų ne tik mūsų piliečiams, bet ir agresyviam kaimynui reikia nuolat priminti, jog tuo metu padarytas istorinis žingsnis yra galutinis, bet jį gali tekti vėl apginti.

– Kaip skiriasi dabartinių politikų požiūris į valstybės raidą? Juk ne paslaptis, kad vis labiau įsigali vartotojiškas elgesys, bujoja siaura partinė priklausomybė, auga taip vadinamos penktosios kolonos įtaka... 

– Požiūris į valstybės raidą dažniausiai suformuojamas tam tikros aplinkos, paprastai jis atsinešamas iš šeimos. Ir to daž­nai nenulemia vien partinė priklausomybė, o le­mia kiti dalykai –

politikų reputaci­ja, sąžiningumas prieš savo piliečius, principingumas, požiūris į korupciją ir kriminalinius šešėlius. Jau nekalbant apie požiūrį į atvirai ir agresyviai mūsų valstybės atžvilgiu besielgiančius rytinius kaimynus. Vartotojiškumo buvo ir prieš 100 metų, bet į politikos aukštumas iškelti žmonės, panaudodami savo žinias ir išsilavinimą, sąžiningai padėjo jaunai valstybei įgyvendinti reformas, atsistoti ant kojų, pastatyti modernią sostinę, tegul kuriam laikui ir laikinąją, o paskui sugrįžti į tikrąją. 

– Daug kam neaiški neprik­­l­au­somybės sąvoka: ar likti są­jungose ir kokiose, ar pasirinkti izoliaciją, vadinamąjį na­cionalinį burbulą? Jūsų, kaip istoriko ir politiko, nuomonė? 

– Dėl geopolitinių ar ekonominių priežasčių valstybės paprastai buriasi į sąjungas. Lietuvos pasirinkimas būti NATO ir Europos Sąjungos nare buvo priimtas suvereniai, laikantis Konstitucijos ir patvirtintas referendumais. Mes nenustojome būti nepriklausoma valstybe, net jei ir turime tuos pačius piniginius ženklus ar esame Šengeno zonos nariais. Izoliacija nebūtų davusi dešimčių milijardų eurų europinės paramos mūsų ūkiui, infrastruktūrai, įvairių ūkio šakų plėtrai. Lietuva sugebėjo „išspausti“ maksimalią naudą iš narystės Europos Sąjungoje, nors bendra darbo rinka ir paskatino emigracinius procesus. Mūsų istorinė patirtis rodo, kad, kai tik žlunga stabilumą ir saugumą užtikrinančios tarptautinės struktūros, mažesnės valstybės gali tapti agresyvių kaimyninių valstybių grobiu. To negalima pamiršti, nes tai jau įrašyta mūsų valstybės „istoriniame kode“. 

– Ne paslaptis, jog daugelis skeptiškai vertina prof. Vytauto Landsbergio kalbas iš Signatarų namų balkono. Kaip manote, ar Vasario 16-ąją turi išlikti ši tradicija?

– Simbolių neprimesi dirbtinai. Ceremonijų nepaversi visuotinomis per prievartą. Tai, kad Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkonėlio kalba pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas V. Landsbergis, susiklostė natūraliai. Turime tokį simbolį, kurio renkasi klausyti žmonės, nors niekas jų specialiai nekviečia. Ir prof. V. Landsbergis visada turi ką pasakyti. Ar ši tradicija išliks, priklauso tik nuo oratoriaus amžiaus bei sveikatos. Tačiau žinodamas, koks jis yra patriotiškai užsispyręs ir nuoseklus, net neabejoju, jog ši tradicija dar gyvuos.

Sveikinu laikraščio skaitytojus su artėjančia Vasario 16-ąja!

Česlovas IŠKAUSKAS

Pašnekovo archyvo nuotr.