Bilionių seniūnija – lyg deganti žvakė

Viena iš vadinamų mažųjų rajono seniūnijų – Bilioniai. Prieš tris dešimtmečius buvusio kolūkio teritorijoje suformuotas atskiras administracinis vienetas praėjusią tarybos kadenciją vos nebuvo panaikintas. Tačiau bilioniškiai įsitikinę, kad jei jų seniūnija taptų Laukuvos seniūnijos dalimi, būtų labai blogai: istorinė vietovė, svarbi piliakalniais ir ant jų degintais laužais, anot vietinių gyventojų, taptų užgesinta žvake.

Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė seniūnijai vadovauja jau ilgiau nei du jos pirmtakai. Pirmasis seniūnas Rimantas Tverijonas pareigas ėjo nuo 1995-ųjų, kai seniūnija buvo įkurta, iki 1998-ųjų, kai jį pakeitė Zenonas Levickis. 

„Bilionių seniūnijos administ­racija visą laiką veikė buvusioje kolūkio kontoroje, pastatytoje 1967-aisiais. Žinoma, mums pradėjus dirbti, viskas buvo apleista, netinkama naudoti, o lėšų irgi neturėjome, tad teko sukąsti dantis, apsišarvoti kantrybe ir mažais žingsneliais judėti pirmyn. Iš pradžių buvo tik trys darbuotojai – seniūnas, jo pavaduotojas ir buhalteris. Netrukus supratome, jog būtinas ir žemės ūkio specialistas, nes, prasidėjus žemės nuosavybės atkūrimui, susidarydavo ilgiausios eilės, žmonės sėdėdavo iki išnaktų. Vėliau kolektyvą papildė socialinis darbuotojas, atsirado kitų specia­listų, darbininkų“, – pirmuosius Bilionių seniūnijos kūrimosi žingsnius prisimena dešimt metų jai vadovavęs Z. Levickis.

Iki tol jis dirbo veterinarijos gydytoju, tad puikiai žinojo ne tik visos seniūnijos teritoriją, kelius, bet asmeniškai pažinojo ir daugumą gyventojų. Vyras prisimena, kad kai jam buvo pasiūlytos šios pareigos, svarstė neilgai, gal dvi paras: sako supratęs, jog privalo imtis atsakomybės, nes niekas kitas už savą apylinkių gyventoją seniūnijai nepavadovaus. Kai Zenonas perėmė Bilionių seniūnijos vairą, joje gyveno 550 žmonių, kaip ir visose kaimiškose vietovėse, anuomet jokių gatvių pavadinimų nebuvo. Tad būtent Z. Levickis nusprendė gatvių vardais įamžinti tai, kas jau išnykę, kas vertingiausia, ką būtina išsaugoti ateities kartoms.

„Jau įrodyta, jog Bilionių vardas raštuose minimas nuo 1554 m. Dabartinės seniūnės Loretos užsakymu, istorikas, kraštotyrininkas Vytenis Almonaitis 2014-aisiais atliko istorinį tyrimą ir įvardijo daug iki tol nežinotų faktų. Paaiškėjo, jog dabartinė Bilionių gyvenvietė kadaise buvo bajorkiemis, priklausęs Vampialaukio gyvenvietei (1385 m.). Vampialaukis neišliko, bet vienai Bilionių gatvelei yra suteiktas šis vardas“, – akcentuoja Z. Levickis.

V. Almonaičio tyrime rašoma, kad „preliminari Vampialaukio vieta – pietinė Bilionių piliakalnio papėdė. Taigi Vampialaukis buvo ne eilinis kaimas, o papilio gyvenvietė. (…) XVI–XVII a. viena šalia kitos egzistavo abi šios gyvenvietės – ir Bilioniai, ir Vampialaukis. Vėliau jis tapo Bilionių dalimi, kurie ir paveldėjo jo istoriją“.

Bilionių vardas oficialiai minimas 1554 m. gegužės 25 d. akte, kurį surašė Pajūrio ir Kar­šuvos valsčių matininkas Va­lentas Zaleskis. Čia paminėti ir kaimyninių kaimų pavadinimai – Py­kaičiai, Girvainiai, o aprašant sklypų ribas įvardijama ir Viksvė – iki šiol pro Bilionius tekantis upelis. 

„Pavadinti šio upelio vardu vieną gatvę pasiūliau aš. Kaip ir kitai gatvelei suteikti Piliakalnio pavadinimą“, – įsiterpia į pokalbį seniūnė Loreta. 

Pasak Z. Levickio, būta ir kuriozų dėl gatvių pavadinimų – tarkime, nė vienas seniūnas nesiūlė Švedkalnio gatvės, bet tokį pavadinimą sukūrė rajono valdžia. Ir tai vietiniams nė kiek nepatinka.

„Bilioniuose jokių švedų per amžius nėra buvę, o ir vietiniai niekada to kalno taip nevadino. Yra sakančių Šventkalnis, Švietkalnis ir tam galbūt yra pagrindo: kažkada lietuviai ant piliakalnių degdavo laužus, be to, jo viršūnėje buvo kapinės“, – sako Bilionių bendruomenės pirmininkė Virginija Geštautienė. 

Pašnekovai įsitikinę – būtina didžiuotis savo gimtine, o bilioniškiams – ypatingai. Jie sako, kad privalo ne tik stengtis išsaugoti senolių atminimą, bet ir tas žinias perduoti ateities kartoms. 

„Mes gyvename išties ypatingoje vietoje, tik retas apie tai susimąstome. Kai kurie netgi piktinasi, kam tie piliakalniai reikalingi, atseit geriau jų vietoje būtų dirbama žemė. Bet mes labai stengiamės, kad visuomenės požiūris pasikeistų, kad gerbtume ir vertintume protėvių atminimą, apie kurį mažai težinome. Tad dabar, kaupdami informaciją, tikimės, jog tai pravers ateityje, galbūt rasis technologijos, kurių pagalba bus galima tiksliau pasakyti, kuo ir kaip gyveno prieš mus Bi­lioniuose įsikūrusieji, o gal atsiras ir įrodymų, kad Bilioniai išties buvo garsieji Pilėnai“, – viliasi L. Daukantienė.

Seniūnės manymu, tokios mažos bendruomenės kaip Bilionių, Palentinio, Didkiemio, Tenenių, Žadeikių privalo veikti it vienas kumštis – dirbti ranka rankon, žengti koja kojon. 

„Būdami kiekvienas atskirai, skaidydamiesi ir skirstydami, kur bendruomenės, kur seniū­nijos veikla ar sritis, nieko nenuveiksime ir nieko nepasieksime. Tad mes kartu su bend­ruomene rašome projektus, ku­riame, improvizuojame. Nau­jausią kūrinį visuomenei pristatysime birželio 29 d. Bilionių sodyboje, plenero atidarymo metu“, – intriguoja V. Geštautienė ir L. Daukantienė.

Tas bilioniškių projektas – išsaugotos klojimo teatro tradicijos. Mat kažkada senojoje Straukų sodyboje yra veikęs klojimo teatras. Tiesa, jis jau buvo veiklą atnaujinęs 2003-aisiais, tąsyk vietiniai buvo pastatę Kazimiero Čip­lio-Vijūno pjesę „Bobulės susipy­ko“. Tačiau, laikui bėgant, teatro veik­la apslopo. Da­bar bandoma jį vėl prikelti, tuo labiau, jog klojimo teatro aktorių branduolys tebėra išlikęs. Apie tokią galimybę garsiau imta kalbėti pernai gruodį, kai Bilionių mėgėjų teatras ir Bilionių bendruomenė sukūrė filmuką „Kap Kaliedu laukdava mūsu senuole“. 

„Nusprendėme sukurti projektą savo žmonėms, vėliau sugalvojome viską nufilmuoti. Viskas gimė per vieną vakarą, bekalbant apie tai, kad mūsuose nebėra jokios autentikos. Per iki Kalėdų likusias dvi savaites suradome rėmėjų, pasisamdėme profesionalius videokūrėjus ir gavosi šaunus rezultatas. O labiausiai džiaugiamės, kad pavyko į šią veiklą įtraukti jaunimą. Beje, mūsų jaunimas nuo to laiko vis teiraujasi, kada dar ką nors panašaus sumanysime. Vadinasi, ir šiandienos jaunam žmogui reikia istorijos, tik dabartis reikalauja kitokių priėjimo ir pateikimo būdų“, – įsitikinusi bilioniškių kultūriniu užimtumu besirūpinanti V. Geš­tautienė.

Šiame teatre daug metų vaidinanti Z. Levickis prisimena, jog net soviet­mečiu Bilioniuose buvo teatras, tik tada teko statyti Antono Čechovo „Piršlybas“, bet rezultatas buvo puikus – bilioniškiai buvo kviečiami ir į gastroles, ir į konkursus. 

„Kažkodėl dabar, kai yra visos galimybės mokytis muzikos, meno, nebeturime nei muzikantų, nei dainininkų, o kolūkyje, pamenu, būdavo atskiri vyrų ir moterų ansambliai, „Trapkaus“ kapela, nors visi buvome savamoksliai muzikantai. Sunku pasakyti, kas tai lemia – gal žmogus visada siekia to, kas sunkiai pasiekiama. Juk anuomet mokėti groti kokiu instrumentu buvo pasididžiavimas“, – svarsto Z. Levickis.

Pasak V. Geštautienės, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Bilioniai garsėjo savo šokių vakarais, į kuriuos suvažiuodavo minios iš kitų rajonų. Deja, dabartiniai Bilioniai sensta, jaunimas palieka gimtuosius namus, išvyksta gyvenimo kurti į miestus. Yra ir kelios tuščios sodybos, bet įsikurti naujakuriai neskuba, o tie, kurie tam ryžtasi, jau yra garbingesnio amžiaus, kuriems pabodo miesto šurmulys, kuriems protėvių žemė teikia ramybę ir poilsį. 

„Kai praėjusi valdžia buvo užsimojusi naikinti mažąsias seniūnijas ir jungti jas prie didesniųjų, surengė gyventojų apklausas. Bet tai sulaukė daugumos pasipriešinimo. Esu tikra, jog dabartinė valdžia tokių drastiškų veiksmų nesiims, bet kas bus toliau, niekas nežino. O kol esame, nusprendėme nuveikti bent keletą mažų darbų“, – sako seniūnė Loreta.

Ji prisimena tą laiką, kai nusprendė mesti bio­logijos mokytojos darbą ir sutiko tapti seniūne – tąsyk aplink seniūnijos pastatą plytėjo ūkininko ganyklos, šalia ganėsi karvės, mėtėsi girdyklos ir t.t. Būtent toks vaizdelis pasitikdavo kiekvieną į Bilionius užsukusį, tad seniūnė nusprendė viską pakeisti. Kreipėsi į anuometinę rajono valdžią ir įtikino, jog savivaldybė turi nupirkti to ūkininko žemę. L. Daukantienės sumanymas pavyko, o dabar atvykstančiuosius pasitinka įspūdingas parkas su plenero kūrėjų darbais, puoselėjama augmenija ir akmenimis, ant kurių iškalti Bilionių seniūnijos kaimų pavadinimai: Baravykai, Baubliai, Gulbės, Plunksnės, Aukštagirė, Bilioniai, Padvarninkai, Stoniai. 

„Aukštagirės slidinėjimo trasos yra puikus orientyras ir ideali reklama Bilioniams. Tad mūsų gyventojams reikėtų išmokti tuo naudotis, gal net prasimanyti lėšų – juk mes patys, kur bekeliautume, stengiamės atminimui parsivežti bent kokį simbolį. O turistų čia išties daug sulaukiame, būna dienų, kai mašinos juda nenutrūkstamu srautu. Kelias Aukštagirės apžvalgos bokšto link irgi judrus, vietiniams net nebeliko kur išeiti pasivaikščioti. Dėl to mūsų žmonės ir bamba, ir piktinasi turistų gausa, kai kam nepatinka ir menininkų plenero savaitė – esą ir vėl renginys ne vietiniams. Bet aš visada sakau: pradėkime žvelgti plačiau – turistai, dailininkai, kūrėjai, jų darbai, liekantys Bilioniuose, garsina mūsų kraštą, skleidžia apie mus gerą žinią, o pasilinksminti galime nuvykti ir į Bijotus ar Laukuvą, į Šilalę – koncertų, festivalių rajone netrūksta. 

Bet reikia bilioniškius ir pagirti – čia kiekvienas stengiasi gyventi gražiau, puoselėja sodybas, o geras pavyzdys užkrečia ir kitus. Ir tai jau yra žingsnis į gražesnį savo kraštą“, – sako L. Daukantienė.

Prakalbusi apie seniūnijos teritorijų gražinimą, seniūnė dar kartą prabyla apie Bilionių piliakalnio prieigas ir ten tyvuliuojantį tvenkinį. Pasirodo, jo viduryje yra sala, kurią nuo seno pamėgo paukščiai. Bet prieš daug metų buvo užsimota tą paukščių buveinę išnaikinti kartu su sala. Laimei, sumanymas žlugo, mat, bandant iškasti salą, dirbusi įmonė paskandino kelis savo traktorius... 

„Dėl to ir sala, ir paukščių buveinė išliko, o man norėtųsi šią teritoriją padaryti jaukesne, patrauklesne, lengviau prieinama ir lankoma. Tad vienas iš dabartinių planų – įrengti lieptą. Taip pat turime svajone, kad prie garsiojo piliakalnio galėtų atsirasti bent mažytis muziejus su radinių ekspozicija. Bet čia jau ne seniūnijos ir net ne savivaldybės objektas, tad iniciatyvos turėtų imtis kultūros paveldo prižiūrėtojai“, – svarsto Bilionių seniūnijos seniūnė.

L. Daukantienės įsitikinimu, didžiausia dabartinės visuomenės blogybė – abejingumas. Ji jau įsitikino, kad, norint kažką naudingo nuveikti, tenka remtis į vyresniąją kartą. Tuo tarpu jaunesniems dabar traukia domėtis ir grožėtis tik tuo, kas toliau nuo namų, pamirštant savo krašto istoriją. Tačiau seniūnė ir jos komanda nepasiduoda – vėl kurs filmą, naudosis šiuolaikinėmis technologijomis, kad kuo platesnis ratas žiūrovų galėtų pamatyti, koks nepaprastas, ypatingas ir prasmingas Bilionių seniūnijos žmonių gyvenimas buvo, yra ir tikėkimės bus.

„Kaip ir Z. Levickio laikais, šiuo metu seniūnijoje dirba tik seniūnė, valytoja ir vairuotojas. Tad, kaip sako mano pirmtakas, jeigu ateitų laikas, kai būtų nuspręsta panaikinti seniūniją, būtų labai blogai – Bilionių žvakė užgestų“, – įsitikinusi seniūnė L. Daukantienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.