Menininkės kūrybos kelias – iš Šilalės į Nyderlandus

Iš Šilalės kilusi menininkė Raimonda Grikšaitė-Seitzinger jau daugiau nei 25 metus gyvena Nyderlanduose. Čia ji su pagyrimu baigė Utrechto dailės akademiją, o šiandien yra įkūrusi nuosavą dailės studiją ir savo kūryba džiugina, kaip dažnai pavadinama Olandija, tulpių šalies meno gerbėjus.

Nominuota karališkajai tapybos premijai

Pasak R. Grikšaitės-Seitzinger, kūryba jai yra kur kas daugiau nei menas ar įgimtas talentas – tai gyvenimo būdas ir esminė žmogaus vidinio pasaulio išraiška. Kurdama ji įprasmina save, patiria kūrybinę laisvę, atskleidžia savo unikalumą ir užmezga gilesnį, prasmingesnį ryšį su kitais.

Menininkės darbuose dažnai atsikartoja simboliniai motyvai – angelai, motinos, deivės bei moters kūrėjos įvaizdžiai, atspindintys dvasinę, emocinę ir kūrybinę žmogaus dimensiją.

„Žmogus bei jo siela yra ir atspirties taškas, ir pagrindinis motyvas mano kūryboje. Mane domina vidinis pasau­lis – atviras, bet taip pat ir pilnas pas­lapties, kuriame atsiveria būsena, leidžianti tyrinėti santykį su pačia savimi ir aplinka. Klausiu: ar pasaulis, kurį matome, yra ir tas pasaulis, kurį atpažįstame savyje? Kur veda mano pačios vaizduotė ir intuicija? Tapyba man – tarsi dienoraštis kita forma, būdas išgirsti savo sielos poreikių balsą. Tai – apie pusiausvyrą santykiuose, darną su savimi bei aplinka, gebėjimą kasdienybėje įžvelgti skirtingas spalvas ir kiekviename sutiktame žmoguje atrasti jo unikalų pasau­lį“, – sako R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja juokauja, kad yra amžina studentė: Lietuvoje ji baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, o paskui, vedama meilės, išvyko į Olandiją ir, ūgtelėjus pirmajai dukrai bei padrąsinta vyro, įstojo į Utrechto dailės akademiją, kurią baigė cum laude diplomu (su pagyrimu).

„Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų. Akademijoje mane sužavėjo laisvumas visose srityse: saviraiškoje, žodyje, matyme. Teko ir pačiai paplušėti, siekiant išsilaisvinti iš tuometinio klasikinio supratimo piešti „gražiai, teisingai ir niūriai“, kuris susiformavo lietuviškoje terpėje. Po kurio laiko atradau savyje naują spalvų paletę ir ekspresiją. Atsirado kitoks fizinis kontaktas su didele drobe. Pradėjau tapyti abstraktaus stiliaus paveikslus. Ypač patraukė vokiečių ekspresionizmas dailėje“, – teigia menininkė. 

Prieš keletą metų moteris gavo ir regresijos terapeutės diplomą Tasso institute. Ši sritis traukė, kadangi domino vidinis žmogaus pasaulis. Tiesa, menininkė ne tik gilino žinias mokydamasi skirtingų dalykų, bet ir surengė ne vieną savo darbų parodą.

„Parodų buvo įvairių, sunku išskirti kurią nors vieną. Dažniausiai tai yra emocinis momentas man pačiai. Matau, kaip paveikslai, kūryba žiūrovui gali suteikti terapinę erdvę, būdą susimąstyti ir apmąstyti. Kai kuriems pa­­roda tampa įkvėpimu veiksmui, galimybe pasisemti naujų idėjų“, – dalijasi patirtimi R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja buvo nominuota prestižinei Nyderlandų karalienės Beatrix karališkajai tapybos premijai. Ši išskirtinė nominacija menininkei suteikė ne tik pripažinimą, bet ir unikalią galimybę susitikti su pačia karaliene. Pasak kūrėjos, šis įvertinimas tapo svarbiu vidiniu patvirtinimu – įrodymu sau, jog ji yra savo kelyje ir gali drąsiai kurti. 

Pasiilgsta gyvo kontakto su artimaisiais

Olandijoje menininkė su vyru George augina dukras Juliją ir Noa Salomėją. Jos abi gimė Nyderlanduose. 

„Mano vyras pustrečių metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jis yra puikiai susipažinęs su lietuvišku mentalitetu, tradicijomis bei papročiais. Nuo pat pradžių buvo savaime suprantama, kad dukros augs dvikalbėje šeimoje ir dažnai lankysis Lietuvoje pas pačius mieliausius senelius Kvesčių kaime, pas kitus giminaičius, išsibarsčiusius ne tik po Žemaitiją“, – pasakoja Raimonda. 

Ji įsitikinusi, jog vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių, ir matydami skirtingas jų patirtis bei požiūrius, savaime sparčiau mokosi supratingumo, empatijos, pagarbos kitiems žmonėms, jų kultūrai. Anot Raimondos, jie yra lankstesni, lengviau prisitaiko naujose situacijose ar aplinkoje. 

O ko menininkė pasiilgsta gyvendama užsienyje?

„Nors visas didžiąsias šventes dažniausiai švenčiame visi kartu Lietuvoje, vienareikšmiškai pasiilgstu gyvo kontakto su artimaisiais. Olandijoje galiu gyventi be lietuviškos duonos, cepelinų ar šaltibarščių, nes vis tiek skaniausi jie būna gimtajame krašte, susėdus visiems prie bendro stalo“, – juokiasi iš Šilalės kilusi kūrėja. 

Tačiau, pasak jos, nesvarbu, kur gyventum, viską reikia kurti pačiam – puoselėti santykius, šeimą, vertybes, veiklą ir svajones. Raimonda dažnai keliauja po įvairias šalis, yra susipažinusi su įvairiomis kultūromis, o štai Olandiją apibūdina ne tik tulpių, kanalų ir dviračių kraštu, bet ir pastebi, jog tai yra labai judri šalis, kurioje vyrauja tarptautinė visuomenė, gyvena daug emig­rantų. 

„Kiekvienas žemės metras čia yra aukso vertės. Patys olandai yra atviri, komunikabilūs, mokantys nubrėžti ribas, tiesūs, o gal tiksliau juos būtų galima pavadinti net kiek tiesmukais ir labai vertinančiais punktualumą. Tiesa, yra ir kitų savybių, kurios mums gali pasirodyti neįprastos – tarkime, net puodeliui kavos, draugiškiems susitikimams reikalingas išankstinis susitarimas“, – sako 25-erius metus Olandijoje gyvenanti Raimonda.

Ji taip pat išskiria, kad, lyginat su lietuvišku vaišingumu, lietuviams olandai gali pasirodyti šiek tiek šykštūs. Ypač tai jaučiama švenčiant gimtadienius. 

„Kai visi susėda ratu, gauna po vieną gabalėlį torto, užkandžiai, kaip ir gėrimai atnešami, jais pavaišinama, o kas lieka, tuoj nukeliauja atgal į virtuvę. Toks jų pragmatizmas yra susijęs su kalvinizmu, kurio viena iš idėjų yra drausmingas gyvenimas – dorovė, kuklumas, atsidavimas darbui.

Reikia nepamiršti ir to, kad olandai nuo seno daug keliavo ir buvo pirkliai, galbūt dėl to šioje šalyje vaikai nuo mažumės yra mokomi finansinio raštingumo, o išėję į vidurinę mokyklą pradeda teisėtai dirbti po keletą valandų per savaitę“ , – teigia R. Grikšaitė-Seitzinger.

Ir, pasak menininkės, olandai labai mėgaujasi gyvenimu, savanoriauja, yra optimistiški ir vertina kultūrą. 

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.