75 metai kartu: atsakomybės, nepriklausomumo ir bendruomenės pasitikėjimo kelias

Rajono laikraštis mini gražų jubiliejų – įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artoju“, o pastaruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu – vieninteliam rajono leidiniui rytoj sukanka 75-eri. Tai ne tik skaičius ar simbolinė data – tai kelių kartų darbas ir nuoseklių kasdienių pastangų rezultatas, fiksuojant rajono gyvenimo pulsą, svarbiausius įvykius, pasakojant žmonių istorijas, telkiant bend­ruomenę, remiant kultūrą, skatinant diskusijas bei pilietinį aktyvumą. Šis jubiliejus yra ne vien proga prisiminti nueitą kelią, bet pirmiausia tai – galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams: visiems, kurie buvo ir yra šios gražios bendrystės dalimi. Ačiū už pasitikėjimą, už buvimą kartu, už tai, jog esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs. 

Jau daugiau nei 32 metus yra leidžiamas visiškai nepriklausomas, savarankiškas ir tik savo skaitytojams įsipa­reigojęs „Šilalės artojo“ laikraštis. Nors leidinio ištakos siekia 75-metį, vis tik dabartinei redakcijai ypatingai svarbu yra tai, jog per tuos pastaruosius tris dešimtmečius kartu su savo skaitytojais išgyvenome ir atlaikėme įvairiausius iššūkius, drauge formavome leidinio tapatybę, todėl šiandien galime pagrįstai sakyti – esame ne tik informacijos šaltinis, bet ir rajono istorijos bei jo gyvenimo metraštis.

O vartant archyvinius laikraščio numerius, akivaizdu, jog tie keliasdešimt pirmųjų dešimtmečių nebuvo lengvi. Ribotos galimybės, politinė aplinka, spaudos kontrolė ir cenzūra vertė ieškoti būdų, kaip išsaugoti svarbiausią –teisę kalbėti. Laisvas žodis ne visada buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau net ir tada, tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai pagrindiniu šios ideologijos ruporu buvo spauda, žurnalistams vis tik pavykdavo išlaikyti profesinius principus, kartais labai nedrąsiai ir labai subtiliai parašant vieną ar kitą objektyviai kritiškesnį tekstą, iliustruojant jį tam laikmečiui, atrodytų, visiškai „netinkama” fotografija…

Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė naujos galimybės, tačiau kartu atėjo ir nauji išbandymai. Spaudos laisvė tapo realybe, bet atsirado konkurencija, finansiniai sunkumai ir, deja, politikų spaudimas bei nepamatuoti norai turėti „savo” laikraštį. Neįtikėtinai karštai ir atkakliai troško jo ir Šilalės rajono valdžia, todėl kai Lietuvos Vyriausybė 1994-aisiais priėmė nutarimą, leidžiantį tuometinių periodinių leidinių redakcijoms privatizuoti patalpas bei turtą ir, sukūrus bendrovę, darbuotojams perimti laikraščio steigėjo bei leidėjo teises, prasidėjo net ketverius metus trukęs teismų maratonas – redakcijai teko ginti ir gintis nuo vietos valdžios siekio užvaldyti nepriklausomą laikraštį. Pavyko. Ir už tai, jog tada sugebėjome atsilaikyti prieš itin sutelktas, gausias bei finansiškai stip­rias valdžios „pajėgas”, labiausiai esame dėkingi savo skaitytojams – būtent jų palaikymas ir paskatinimas teikė jėgų kovoti už laikraščio išlikimą ir laisvo žodžio išsaugojimą.

Tačiau nebuvo lengvas kelias ir vėliau, kai politikai visais, kartais net pačiais kvailiausiais būdais, mėgino spausti laik­raštį – pavyzdžiui, kone prieš 20 metų tuometinė rajono valdžia taip supyko už kritiką, kad net ryžosi išdarkyti pastatą, kuriame patys „reziduoja”: kadangi jame yra įsikūrusi ir „Šilalės artojo” redakcija, nuspręsta ją pamokyti, paliekant tą dalį nerenovuota... 

O tai tik patvirtina, jog laisva, kritiška bei objektyvi žiniasklaida visada yra politikų ir valdžios atstovų „taikik­lyje” – kokia politinė jėga bebūtų, ji vis tiek neatsilaiko norui spaudoje atrodyti (pasirodyti) gražiau, negu yra iš tikrųjų. Deja, neatlaikė šio išbandymo ir dabartiniai Šilalės rajono vadovai – jie, kaip ir kelios kartos jų pirmtakų, irgi mano, jog didžiausią grėsmę rajono „gerovei” kelia kritiškos „Šilalės artojo“ publikacijos apie valdininkų bei politikų išlaidavimą, kartais sunkiai suvokiamus pirkinius ir jų kainas, prisidengiant viešaisiais pirkimais, straipsniai apie duobėtas gatves bei kelius, apie brangiai apmokamas savivaldybės kuriamas ir nežinia kada galėsiančias būti įgyvendintas vizijas, apie savų protegavimą bei nesavų ignoravimą, priimant į valdišką tarnybą ar net į kūriko pareigas... Rajono laik­raštis, drįstantis pasvarstyti, kad ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į prob­lemas arba jų visai nemato, ir jaunajai politikų kartai yra nepatogus, todėl savivaldybėje, kaip ir prieš tuos tris dešimtmečius, vyksta „didvyriška kova“: savivaldybei pavaldžių institucijų vadovams patariama neprenumeruoti „Šilalės artojo”, net seniūnai, ką jau bekalbėti apie savivaldybės administracijos skyrių vedėjus ar specialistus, negali teikti informacijos žurnalistams, prieš tai nesuderinę atsakymo su administracijos direktoriumi, visas bendravimas su žiniasklaida galimas tik raštu ir pan. O pastaruoju metu savivaldybėje po ilgų apmąstymų netgi gimė „saliamoniškas” laikraščio auklėjimo metodas – nurodymas visa jos pateikiamą informaciją spausdinti „pilna apimtim”. Nors su užduotu klausimu ji mažai kuo būna susijusi…

Tai, kas pagal įstatymus turėtų būti vieša ir prieinama, neretai tampa slapta, atsakymai yra vilkinami, pateikiami fragmentiškai ir formaliai. Ir nė motais, jog tokia vietinės valdžios „bendravimo” forma labiausiai atsiliepia ne redakcijai, kurią, matyt, taip tikimasi nubausti ir paspausti už tai, kad rašo „ne taip, kaip reikia”, o tiems, kurie skaito ir prenumeruoja laikraštį – nepamatuotų valdžios ambicijų ar netgi, galima sakyti, nebrandumo pasekmė yra be informacijos liekantys keli tūkstančiai rajono gyventojų. Nors visuomenės teisę žinoti apibrėžia įstatymai, tarp jų – ir Visuomenės informavimo įstatymas, aiškiai įtvirtinantis viešumo, skaidrumo bei atsakomybės principus. Viešasis interesas, kurį užtikrina žiniasklaida, reiškia, kad informacija apie sprendimus, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui, turi būti prieinama. Ir tai nėra valdžios privilegija – tai būtina sąlyga demokratijai. Todėl neretai redakcijos darbas tampa ir tam tikra pras­me nuoseklia, kantria kova – ne prieš konk­rečius žmones ar institucijas, bet už principus. Už tai, jog svarbi informacija pasiektų bendruomenę. Už tai, jog klausimai būtų užduodami, o atsakymai – pateikiami.

Tuo labiau šiandien, kai viešojoje erd­vėje gausu dezinformacijos, laisvo ir atsakingo žodžio svarba tik auga. Nes svarbiausia yra pasitikėjimas tuo, kas jį paskelbia: skaitytojai renkasi ne tik naujienas, bet ir požiūrį, vertybes, atsakomybę. Ir iš savo patirties galime drąsiai sakyti, jog tai nėra duotybė – tai užsitarnaujama tik sąžiningu kasdieniu darbu. 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad laikraščio vertė slypi ne tik informacijoje, bet ir gebėjime telkti bendruomenę. Iniciatyvos, skirtos vietos problemoms spręsti, diskusijoms skatinti, istorinei atminčiai saugoti ar pilietiškumui stiprinti, tapo neatsiejama leidinio dalimi. Ir galbūt tai ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio, tačiau būtent tokie darbai kuria ilgalaikį pasitikėjimą: „Šilalės artojo” skaitytojas žino – laikraštis visada bus jo pusėje ir stengsis surasti atsakymą į klausimą, kuris jam rūpi.

„Kodėl žmogui reikia vietos laikraščio? Ogi todėl, kad jisai yra arčiausiai jo, jo namų, jo bendruomenės. Kokioms medijoms gali rūpėti tai, kas yra arčiausiai tavęs? Todėl ir sakau, kad vietos laikraštis iš esmės rėžia bendruomenių ateities ir bendrabūvio, bendradarbiavimo perspektyvas. Ne veltui Vakarų komunikacijos ir žurnalistikos mokslininkai vietos spaudą tyrinėja kaip labai svarbų pilietiškumo ir bendruomeniškumo objektą”, – yra sakiusi žiniasklaidos ekspertė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Mažylė.

Per 75-erius metus laikraštį kūrė daugybė žmonių – redaktoriai, žurnalistai, fotografai, maketuotojai, spaustuvininkai. Kiekvienas jų prisidėjo prie bendro rezultato, kuris šiandien yra matomas ir vertinamas. Tačiau bene svarbiausia šioje „grandinėje” yra skaitytojų bendruomenė – tie, kurie renkasi laikraštį skaityti, tie, kurie jį kritikuoja, siūlo temas ir palaiko. Būtent skaitytojų pasitikėjimas leidžia laikraščiui išlikti. Ir tai galime vertinti ne tik kaip įprotį ar tradiciją – kartu tai ir sąmoningas pasirinkimas remti nepriklausomą, vietos bendruomenei svarbią žiniasklaidą. Pasitikėjimas, kuris redakciją įpareigoja kasdien dirbti atsakingai, tiksliai bei sąžiningai, pateisinti žmonių lūkesčius ir jų nenuvilti. 

Laikraštis gyvuoja tol, kol yra reikalingas, todėl šiandien visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams sakome ačiū: už pasitikėjimą, už laiką, už bendrą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija