Prabėgę metai – patys gražiausi
Kaltinėnų pašonėje gyvenanti Stanislava Mikutienė su laikraščiu gimusi kone tą pačią dieną: 75-ąjį gimtadienį ji paminėjo vakar, balandžio 13-ąją. Stanislava nėra tik skaitytoja – ji laikraštį visada laikė savu, nes šešerius metus dirbo laiškininke Kaltinėnuose, su laikraščiu krepšyje lankė kaimynus ir ne vienam patarė, kad geriausias būdas žinoti visas naujienas – skaityti „Šilalės artoją“.
Rankose laikydama dovanotą „Šilalės artojo“ puodelį, Stanislava tikino, jog laikraštis apie ją ne kartą yra rašęs, tačiau kiek sykių pati dalyvavo prenumeratose, nė sykio nieko nėra laimėjusi.
„Galiu sakyti, kad man loterijoje nesiseka, bet gyvenime sėkme nesiskundžiu – štai gavau dovanų“, – juokėsi moteris.
S. Mikutienė kilusi iš Bokštų kaimo, o į Kaltinėnų eksperimentinį ūkį 1970 m. ją atvedė paskyrimas – baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą įsidarbino agronome. Stanislava prisimena, kad nuo pirmų dienų darbe ją lydėjo sėkmė. Bulvės tais metais užaugo tokios geros, jog pranoko visus anų laikų derlingumo rekordus – prikasė iš hektaro net 25 tonas. Kad sėklinės bulvės neperaugtų, sodindavo ne po 3, o po 5 tonas į hektarą ir gerai patręšdavo, todėl augo jos kaip ant mielių. Bet agronomė augino ne tik bulves, kurių sėkla eksperimentinis ūkis aprūpindavo visą rajoną, bet ir miežius, avižas, žolių sėklas.
„Buvęs direktorius Jurgis Klevitskas buvo labai griežtas vadovas, bet aš jam tikau, todėl paskyrė vadovauti Rėzgalių skyriui. Ir nors trumpai tą dariau (po metų pagimdžiau pirmą dukrą), tačiau per tuos metus skyrių iš atsilikusių išvedžiau į pirmaujančius – mano nuotrauka visus metus kabėjo Šilalės garbės lentoje. Tada ir laikraštis apie mūsų sėkmę ne kartą rašė. Buvau griežta vadovė, J. Klevitsko mokinė, reikalavau, kad savo darbus visi padarytų sąžiningai, dėl to gal ne vienas ant manęs širdyje pyktį laikė. Bet kai metų pabaigoje gavome tikrai dideles premijas, visi buvo patenkinti, dar ir šventę sau pasidovanojome“, – prisimena moteris.
Stanislavai patikę dirbti ūkyje, tame matė prasmę, sako, kad žemė jai dar ir dabar kvepia, todėl, kai tik gali, mielai imasi ūkio darbų. Tačiau su Kaltinėnų eksperimentiniu ūkiu greitai teko atsisveikinti, metė ir Kaune pradėtus mokslus – visą savo energiją veikli moteris atidavė šeimai.
Stanislava užaugino penkias dukras: anais nelengvais laikais kaip įmanydama sukosi namuose, kad tik vaikams nieko netrūktų, kad visi būtų pavalgydinti, apskalbti, sužiūrėti. Jau tris dukras augino, kai tuomečio tarybinio ūkio direktorius paprašė penimų bulių fermoje padirbėti. Neatsisakė nei tada, nei vėliau, kai perkėlė į Nuomininkų karvių fermą. O už Nuomininkų pieno ūkio pakėlimą ji netgi gavo paskyrą lengvajam automobiliui.
„Kai pagalvoju, 11 metų jokių išeiginių neturėjau, dirbau, vaikus auginau ir viską suspėdavau. Nebuvo lengva, bet jaunam visada gerai. Miegi naktį – gerai, nemiegi – irgi gerai“, – šypsosi nelengvus laikus prisiminusi S. Mikutienė.
Kai dukros paaugo, laikai jau buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo taikytis prie gyvenimo. Mikučiai iškart susigrąžino žemę ir ėmėsi ūkininkauti. Pradžia nebuvo lengva, šeima pieno ūkį pradėjo kurti nuo vienos karvės. Fermą be jokios paramos pasistatė, žemės nusipirko ir kai 2014 m. nusprendė ūkį perduoti žentui Arūnui, tvarte jau buvo 25 melžiamos karvės ir 4 veršingos telyčios.
S. Mikutienė juokiasi, kad ne mes pirmi klausiam, kodėl žentui, ne dukrai ūkį užrašė. Ogi todėl, tikina Stanislava, jog vyras racionaliau mąsto.
„Aš esu senas, daug patyręs vilkas. Jauna būdama viską norėjau mokėti, pati į traktorių sėsdavau, net motociklą sugebėjau susiremontuoti, bet vis tiek mano vyras daugiau visko sugebėjo. Džiaugiuosi, jog Arūnui sekasi. Dukros šeima greta gyvena, jei kokios pagalbos prireikia, net šaukti nereikia – patys pajaučia“, – kaltinėniškė neatsidžiaugia savo sprendimu perleisti ūkį jauniems.
„Šilalės artojas“, pasak jos, šiuose namuose laukiamas nuo 1970-ųjų. Kai atėjo metas Stanislavos užsitarnautam poilsiui, paaiškėjo, jog uždirbta pensija yra mažesnė už socialinę pašalpą – auginant dukras darbo stažas kaupėsi, bet pajamų negavo, todėl ir pensijos didesnės neužsidirbo. Ir tada S. Mikutienė nusprendė padirbėti Kaltinėnų pašte. Sako, tie šešeri metai jai buvo labai smagūs.
„Su žmonėmis reikia bendrauti, žinoti, kas ką mėgsta, kuo užsiima, kokių turi rūpesčių. Man šiame krašte visi savi, tai gerai sekėsi pardavimai – dabar paštininkai ne laiškus, o prekes į sodybas vežioja, skalbimo miltelius, muilą pardavinėja. Kai aš atvažiuodavau, visi klausdavo, kas naujo, tai sakydavau, kad visas naujienas gali patys sužinoti, „Šilalės artoją“ perskaitę, o iš to, ką sužinos, dar ir naudos galės turėti. Dažniausiai tokia reklama suveikdavo, nes rajono laikraštį žmonės mėgo ir dabar mėgsta. O kai kaskart kuris nors mano prenumeratorius laimėdavo loterijoje, tada būdavo šventė ir man“, – tikina laikraščio amžininkė, ir dabar perskaitanti kiekvieną numerį nuo pirmos iki paskutinės eilutės.
Visiems jos prisiminimams surašyti ne tik laikraščio, bet jaučio odos neužtektų, nes apie tai, kiek visko teko patirti, galėtų valandų valandas pasakoti. Bendrystė su laikraščiu, kurį pamėgo skaityti dar gyvendama tėvų namuose Bokštuose, taip pat yra jos gyvenimo dalis ir prisiminimų šaltinis.
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija