Ryškiausia žvaigždė Lietuvos padangėje ir dvasingumo orientyras

Šią savaitę šurmuliuojančios Ka­zi­mierinės paskatino prisiminti vie­ną iškiliausių mūsų tautos švie­suolių monsinjorą Kazimierą Va­si­liaus­ką, kurio 25-ąsias mirties me­ti­nes minėsime šį rudenį. Tai bu­vo žmogus, atviras politikams, ti­kin­tie­­siems ir nuo religijos nusigręžu­siems, išgyvenęs tremtį, bet pasi­žy­mėjęs didele vidine laisve. Mon­sin­joras K. Vasiliauskas jį paži­no­­ju­siųjų pri­siminimuose yra išli­kęs kaip vi­suomenės taikytojas, kiek­­vieną žmo­gų laikęs didele vertybe. 

„Visi mes norime būti gra­žūs. Norime, kad ir mūsų Tėvynė Lietuva bū­tų graži, todėl turime kiek­vienas surasti tokią veik­los sritį, kurioje galėtume lengviau atsiskleisti kaip grožio ir gėrio kūrėjai. Tik gražus savo siela, blaivus žmogus gali gražinti Lietuvą. O pradėti reikia nuo savo tėviškės kampelio, upelio, takelio”, – rašė mons. K. Vasiliauskas.

Šiandien su „Šilalės artojo“ skaitytojais noriu pa­sidalinti savo asmeniniais prisiminimais ir ta šviesa, kurią paliko monsinjoras. Pamenu, su kokiu giliu skausmu širdyje 2001 m. spalio 14 d. sutikau žinią apie jo netektį – išėjo žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė santarvės, gėrio ir dvasingumo idėjai. Sunku buvo patikėti, jog nebematysime žilagalvio monsinjoro ankstyvą rytmetį Pylimo gatve skubančio į Šv. Mikalojaus bažnyčią, nebegirdėsime jo dvasingų pamokslų ir sielą raminančių žodžių. Mons. K. Vasiliauskas buvo vaikščiojanti meilė, kurią patyrė daugelis žmonių, pažinojusių šį dvasininką. 

Jis buvo vienas iš Vaižgantiškos draugijos atkūrimo iniciatorių. Pamenu, kai 1995 m. atkūrėme „Lietuvai pagražinti“ draugiją, monsinjoras, sutikęs užimti Garbės pirmininko pareigas, jas nuoširdžiai ėjo iki pat mirties. 

Mano atmintyje giliai įsirėžė ir visam gyvenimui išliko mons. K. Vasiliausko kalba, pa­sakyta „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkuriamajame suvažiavime. Sveikindamas į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavusius krašto gražintojus, monsinjoras išsakė mintis, kurios aktualios ir šiandien. Jis kalbėjo: „Kurgi mūsų draugija šiandieniniame gyvenime turėtų ieškoti tikrojo grožio apraiškų ir padėti prie jų artėti mūsų visuomenei? Jų daug, ir, deja, ne visuomet mes pajėgiame deramai pasirinkti. Pabandysiu į šiuos klausimus atsakyti perfrazuodamas Vinco Kudirkos eilėraščio antraštę „Gražu, gražiau, gražiausiai“. Gražu, kai gražūs mūsų Tėvynės ežerai, miškai, kalneliai, upės, parkai, jos gyvūnija ir augalija. Gražiau, kai gražūs mūsų miestai, kaimai, vienkiemių sodybos. Gražiau, kai visuomenė sugeba gražiai gyventi ir sugyventi, kai mes patys sugebame vieni kitus mylėti, gerbti, suprasti, atjausti, kai visi žmonės turi darbo ir duonos, kai jie turi kur gyventi, kai tautos vadovai myli ir rūpinasi visais šalies piliečiais, ypač įvairių negalavimų varginamais, kai jautriai įsiklauso į jų teisėtus siekius bei įvairias problemas, o piliečiai savo ruožtu deramai gerbia savo vadovus, sąžiningai vykdo jų teisėtus reikalavimus, kai krašte teisė ir teisingumas visur ir visada viešpatauja, kai doriems ir sąžiningiems piliečiams jau niekada nebereikia bijoti nusikaltėlių ir nusikaltimų šiurpių šešėlių. 

Gražiausiai, be abejonės, mūsų Tėvy­nėje bus tik tuomet, kai vis daugiau vi­suomenėje bus tų, kurie visuomet, bū­dami ištikimi aukštųjų vertybių, t.y. tie­sos, grožio, gėrio pasauliui, tampa pilnavertėmis asmenybėmis.

Mūsų draugija žvelgia į ateitį optimistiškai. Ji tiki, jog gėris ir grožis į mūsų tautą būtinai ateis, o mūsų kiekvieno švenčiausia pareiga visa daryti, kad jie ateitų kuo greičiau.“

Šios monsinjoro kalbos rank­raštį, kaip didžiausią sakralinę vertybę, iki šiol saugau šeimos bibliotekoje ir prie jo prisiliečiu, kai noriu sustiprinti ne tik savo dvasinę būseną, bet ir priminti artimiesiems ar atsilankiusiems svečiams apie šį kilnų žmogų, kalbėjusį mums ir gyvenusį dėl mūsų laimės bei paguodos. 

Mane su monsinjoru suvedė kaimynystė, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo idėja ir ąžuoliuko, pasodinto Karaliaus Mindaugos skvere popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje atminčiai, pašventinimo reikalas. Dažnai lankydavausi jo vieno kambario kukliame butelyje, nukrautame knygomis ir sakralinėmis vertybėmis. Pokalbiai su juo buvo nepakartojamos gyvenimo pamokos apie tikėjimo reikšmę žmogui, apie Lietuvos gražinimo reikalus, gamtosaugą bei žmogaus dvasinę būseną socialinių bei politinių lūžių metu. Tie pašnekesiai būdavo nuoširdūs, atviri ir geranoriški. Iki šiol atminty išliko mons. K. Vasiliausko mėgstama frazė „Mus jungia tos pačios žvaigždės“. Tardamas šiuos žodžius, jis, matyt, norėdavo padrąsinti pašnekovą, kad jaustumeisi drąsesnis ir atviresnis...

Nuo tos dienos, kai netekome šios iškilios asmenybės, praėjo jau kone 25-eri metai, bet begalinėje laiko tėkmėje mons. K. Vasiliausko dvasios žvaigždė dar labiau išryškėja, nušviesdama tas vertybes, kurias jis visą gyvenimą skelbė kaip gyvenimo laimę ir prasmę žmonėms. Dažnai į rankas, kaip Šventą raštą, paimu knygas „Širdies neatskiriamasis“, „Šviesi vilties žvaigždė“, kitus leidinius apie monsinjorą ir širdies gilumoje dėkoju Kūrėjui už tautai padovanotą didį žmogų, už laimę jį pažinti.

Deja, nepaprastai greitai bėgantis laikas vis labiau atitolina mus ne tik nuo mons. K. Vasiliausko netekties, bet ir nuo jo puoselėtų dvasinių vertybių. Todėl, manau, būtų prasminga 2026 m. paskelbti mons. K. Va-­

siliausko metais, kurie galbūt padėtų išlyginti perdėm duobėtą ir užžėlusį tautos dvasingumo kelią, kuriame kiek­vienas ir visa tauta rastume orientyrą sugrįžimui prie tarpusavio pagarbos, santarvės, meilės ir susiklausymo...

Nes, kaip prieš kelis metus yra sakiusi knygos apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė, monsinjorui skaudėtų širdį dėl mūsų susvetimėjimo, susmulkėjimo, nenoro padėti vienas kitam...

Juozas STASINAS

žurnalistas, nusipelnęs gamtosaugininkas, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo iniciatorius

Asmeninio archyvo nuotr.