Šiemet jubiliejų mininti Šilalės ligoninė, įsteigta 1952-aisiais, veiklą pra­dėjo trijuose nedideliuose mediniuose nameliuose. Kaip tuo gūdžiu pokario laikotarpiu dirbo medikai, kokie išbandymai jų laukė kiekvieną dieną, prisimena po 40 ir daugiau metų humaniškiausiai profesijai paskyrusios šilališkės – medicinos sesuo Ro­žė Venckutė–Šimkienė ir akušerė Birutė Norbutaitė–La­šaitienė. Garbaus amžiaus sulaukusios moterys ke­lių kar­tų rajono gyventojų pagarbos nusipelnė atsidavimu pa­cientams. O tai buvo…

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68) Tęsiame Šilalės kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti jo jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus. Gyvenimas tęsiasi Gyvenimas, atrodė, grįžo į normalias vėžes. Prasidėjo šienapjūtė, vėliau javapjūtė, bet atsirado problemų dėl ne savo žemėje išaugusio derliaus. Ži­noma, per vargus ir netektis viskas…

Šilalėje, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti 1961 m. rugpjūčio 1 d. Patekau į darbštų, kūry­bingą Švietimo skyriaus kolektyvą. Čia praleidau vie­nuolika metų. Tai buvo gyvenimo brandos, že­maičių žemės pa­žinimo, rajono švietimo ir kultūros stu­dijų laikas. Mokyklų lankymas, pe­dagoginio darbo vertinimas, glaudūs ryšiai su mokytojais. Mokytojas – šviesiausia bend­ruomenės asme­nybė, tikras dvasios au­toritetas, patarėjas, išmintingas pašnekovas. Tokių pedagogų rajone bu­vo dauguma,…