Gyvenimo kelias – per kančią į šviesą

Pirmąjį sekmadienį po Sekminių Bažnyčia iškilmingai švenčia Švenčiausiosios Trejybės iškilmes. Šiemet jos su­­tapo su Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido die­­nos paminėjimu, o į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio baž­nyčią susirinkę šilališkiai kartu prisiminė ir ilgametį Ši­la­lės parapijos kleboną, buvusį dekaną bei Intos lagerio ka­linį kun. Antaną Ivanauską.

Birželio 14–15 d. prisimename 1941-uosius – kai iš Lietuvos buvo išvežti tūkstančiai šeimų, kai žmonės buvo atplėšti nuo namų, kai už laisvę, tikėjimą bei tautinę savimonę buvo baudžiama lageriais ir kalėjimu. Tomis dienomis Lietuva neteko ne tik savo piliečių – ji neteko ramybės, saugumo ir aiškios ateities. Tačiau net ir tada, tarp nežinomybės ir šalčio, žmonės neprarado vilties, meldėsi už Tėvynę, už artimuosius, galbūt – ir už savo kankintojus. Tai bu­vo vidinė taika, kurios jokia prievarta nepajėgė sunaikinti. 

Būtent apie tokią taiką su savimi, dvasinę stiprybę, apie besąlygišką meilę ir atjautą jį supusiems žmonėms, kalbėjo tie, kuriems teko laimė ir garbė pažinti kun. A. Ivanauską.

Gimęs (1921 m.) ir užaugęs Mažonų k. (Tauragės r.), 1946 m. jis buvo įšventintas į kunigus, dirbo įvairiose Žemaitijos parapijose. Sovietinės okupaci­jos pradžioje visame buvusia­me Klaipėdos krašte buvo tik viena veikianti bažnyčia, tad kun. A. Ivanausko rūpesčiu bu­vo gautas leidimas įkurti parapijas Pagėgiuose, Rukuose, Vil­kyškiuose, Smalininkuose ir Ropkojuose. Jis dalyvavo ir Ma­rijos, Taikos Karalienės, baž­nyčios Klaipėdoje staty­bo­­je. Tačiau dėl drąsos, tikėjimo ir nesitaikstymo su neteisybe jis netiko sovietinei valdžiai –1949 m. kun. A. Ivanauskas buvo areštuotas ir išsiųstas 10 metų į Intos lagerį. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir toliau kunigavo Kretingoje, Mosėdyje, Rietave, o bene ilgiausiai – Šilalėje. Tačiau visada, kur bebūtų ir kuo beužsiimtų, buvo akylai stebimas tuometės valdžios. Todėl simboliška, kad, minint Okupacijos ir genocido dieną, prisiminta ne tik ši istorinė data, bet ir žmogus, kuris tapo savotišku jos simboliu: kovotoju be ginklo, bet su meile, malda ir ištikimybe tiesai. 

Iš vaikystės išsaugotais atsiminimais apie kun. A. Ivanauską dalijosi buvusi tremtinė, Intos lagerio kalinio dukra Birutė Teodora Visokavičienė (Poderytė), pranešimą skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Violeta Jasinskienė, o sūnėnas Tomas Ivanauskas, Trakuose gyvenantis buvęs chirurgas, medicinos mokslų daktaras, pasidalijo su šilališkiais idėja išleisti knygą apie kun. A. Ivanauską „Grįžtanti atmintis“. 

Kaip „Šilalės artojui“ sakė jos autorius, ryžtis tam jį paskatino buvusiame jo tėvų name Mažonuose rasti seni dokumentai, tada dar būsimojo kun. A. Ivanausko, jo dėdės, užrašai apie ateitininkų organizaciją, kuriai šis, būdamas moksleivis, priklausė. 

Pasak T. Ivanausko, knyga turėtų pasirodyti netrukus, ją bus galima rasti ir Šilalės viešojoje bibliotekoje. Kaip, beje, joje dabar galima perskaityti ir B. Visokavičienės šilališkiams padovanotus leidinius, tarp kurių ir jos dėdės Jono Dauguviečio knyga „Gyvenimas duobėje“.

„Linkiu Šilalės krašto skaitytojams geriau pažinti savo praeitį, tautos kančias ir pergales, siekti pažangos, gerovės bei tikėti žmonijos ateitimi, einant praeities kartų nutiestu gyvenimo keliu“, – įteikdama dovanas, sakė B. Visokavičienė.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejui ji padovanojo savo vyro, diplomato, bankininko, „lito tė­vu“ vadinto Romualdo Visoka­vičiaus dokumentų rinkinį „Lie­tuvos pinigų reforma“. 

Pagerbiant kun. A. Ivanauską, ant namo, kuriame jis gyveno (dabartinės „Caritas” patalpos) visus tuos metus, kai tarnavo Šilalės bažnyčioje, politiko Jono Gudausko iniciatyva atidengta atminimo lenta, padėta gėlių ant jo kapo Šilalės bažnyčios šventoriuje.

Šilalės krašto tremtiniai prisiminti ir Šilalės civilinėse kapinėse, prie paminklo žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose 1941–1990 m.

Sekmadienį pasveikinta ir birželio 14-ąją 94-ąjį gimtadienį minėjusi politinė kalinė, poetė, Šilalės garbės pilietė Teresė Ūksienė, kuriai dovaną skyrė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vokalinis ansamblis „Žaibas“, atlikęs dainą pagal jos eiles. Taip pat susirinkusiems koncertavo Šilalės meno mokyklos auklėtiniai.

Pasak renginio dalyvių, tokie paminėjimai, tai priminimas, kad, gyvendami laisvoje Lietuvoje, turime ne tik prisiminti tremtinius, bet ir mokytis iš jų atsispirti neapykantai, susiskaldymui, išdrįsti pasakyti, kad taika prasideda nuo mūsų žodžių, sprendimų, nuo mūsų atminties. Nes būtent taikos šiandien labiausiai ir reikia pasauliui. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Rimos NORVILIENĖS nuotr.