Dvi moterys, dvi knygos – viena žemė

Dvi Šilalės krašto moterys Renata Gužauskienė ir Dalia Petkevičienė nudžiugino savo kraštiečius naujomis poezijos knygelėmis. Ir abi jos glaudžiai susijusios su Upyna – tai ne tik jų gimtinė, bet ir įkvėpimo šaltinis, tad savo kū­ryboje bei veikloje jos išreiškia meilę gimtajam kraštui, žemei, žmonėms, kalbai, tradicijoms. 

Poezijos rinktines išspausdino „Ridsales“ spaustuvė Kaune 2025 m. knygų serijoje bend­ru pavadinimu „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“. Šilalės krašto kūrėjas vienija bendras knygų viršelio dizainas – stilizuotas medis su daug lapelių. Tie lapeliai – tai ,,eiliukai“, kuriuose skaitytojas matys save, atras savo išgyvenimus.

Pastaroji D. Petkevičienės knyga – jau trečia išleista poezijos rinktinė. Ją poetė pavadino „Juodai lakuotos plunksnos“. Dalios poezijoje juntamas glaudus ryšys su žeme, kalba ir žmogaus dvasiniu pasauliu. Jos eilėraščiai dažnai pasižymi melancholija, ramybe bei apmąstymais apie gyvenimo prasmę, laikinumą, tikėjimą, šeimą. Kūrėjos eilės kalba apie mažus, bet reikšmingus kasdienybės dalykus: tylą, lietų, amžinybėn iškeliavusius tėvus, vaikystės takus, motinystę, tikėjimą. Kūryboje juntami tarmiški elementai ir pagarba lietuviškam žodžiui, ypač artima žemaitiška tapatybė. Tai kuria išskirtinį stilių – jautrų, bet tvirtą, moteriškai išmintingą. 

Leidėjų paprašyta papasakoti apie save, poetė sako: „Man sunku rašyti apie save. Geriau rašyčiau apie pakelėje linguojančią smilgą, apie kieme pragydusį paukštį, medžio šakoje įstrigusį vėją, ledo šukėje nušvitusį vitražą... Likimas (kuris reiškia mano Dalios vardą) dovanojo kaimą Žakaimę, vyrą Arūną, dukras Aistę ir Justiną, anūkėlę Aivą. Esu laiminga, kad savo būtį galiu įprasminti eilėmis, o man artimi žmonės kantriai ir atlaidžiai leidžia įgyvendinti svajones.“

R. Gužauskienės skaitytojams taip pat jau nereikia pristatinėti – kūrėja ir atlikėja iš Šilalės krašto šiemet išleido ant­rąją poezijos knygelę „Išeinu svečią žemę mylėti“, kurią skiria savo simboliniam gyvenimo kelio slenksčiui, prie kurio atsisveikina su įvykiais, žmonėmis, prigimtine tarme ir vietovėmis, teikusiomis įkvėpimą.

Poetės kūryboje gausu gamtos reiškinių vaizdinių: lietaus, vėjo, miško, metų laikų, metaforiškai išrėkiančių emocines būsenas ar vidinius išgyvenimus. O ilgesys jos poezijoje išplaukia iš stipraus ryšio su gimtine, kaimo peizažais, vaikystės prisiminimais, eilėraščio žmogus kalba apie savo būsenas, ieško prasmės, susikaupimo, ramy­bės. Laikas R. Gu­žauskie­nės poezijoje ne tik fizinis, bet ir egzistencinis – nuolat juntamas laikinumo bei ilgesio šešėlis.

Išryškindama savo vardą, poetė dažnai save įvardija  simboliškai – Re nata. Į antrąją savo poezijos knygelę kūrėja sudėjo ir ankstyvosios, ir šių dienų kūrybos eilėraščius bei pietų žemaičių tarme parašytų eilių ir tekstų dainoms. O pasirinkdama baltos spalvos knygelės viršelį simboliškai pažymi naują savo kelio atkarpą.

Tiek Dalia, tiek Renata yra ypatingai artimos ir atsidavusios savo krašto žmonėms – jos nemėgina išaukštinti savęs, jų žodis gimsta iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties. Tokios moterys tampa savo krašto šviesuolėmis – ne deklaratyviai, o tyliai, per kasdienį darbą, nuoširdų bendravimą ir kūrybą. Abi jos neapsiriboja tik asmenine kūryba – dalyvauja savo krašto kultūriniuose renginiuose, puoselėja tautinį bei regioninį tapatumą. Jų veikla – tai ne tik saviraiška, bet ir indėlis į vietos žmonių dvasinį gyvenimą, jų tobulėjimą.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.