Ukrainiečiai neslepia nuovargio, bet ir toliau žada kovoti

Lyginant gyventojų skaičių ir teikiamos paramos kiekį, Lietuva yra viena labiausiai Ukrainai padedančių šalių. Dar daugiau paramos siunčia Estija, o kaimyninė Latvija nuo mūsų atsilieka nedaug. Baltijos valstybių atstovai tarptautinėje arenoje yra vieni akty­viausių Kyjivo užtarėjų, nes mūsų šalys nepamiršta okupacijos žiaurumų ir bijo, jog, žlugus Ukrainai, tai gali pasikartoti.

Maskva, 2022-aisiais pradėjusi karą Ukrainoje, skelbė už­imsianti šalį per tris dienas, tačiau to nepavyko padaryti ir daugiau nei per tris karo metus. Tačiau Kyjivo netektys yra didelės – Rusija jau okupavo 20 proc. teritorijos ir kasdien po truputį skverbiasi vis gilyn. Esu kare nuo pat jo pradžios, daugiausiai laiko praleidžiu pafrontės miestuose, kur nuolat bendrauju su civiliais ir kariais. Grįžus trumpam pailsėti į Lietuvą, bičiuliai klausia, kodėl Rusija nepajėgia užimti visos Ukrainos, dėl ko Kyjivas neįstengia atsiimti užgrobtų teritorijų. Norint tai paaiškinti, visų pirma tenka priminti, jog šiuo­laikinis karas yra visai ne toks, kokį esame pripratę regėti kino filmuose apie antrąjį pasaulinį. Tada technika nebuvo tiek pažengusi, o svarbiausia, jog tuomet nebuvo dronų, kurie visiškai pakeitė mūšių eigą. 

Beje, panašų klausimą, kodėl nei rusai, nei ukrainiečiai neįstengia jokiame fronto ruože padaryti spartaus prasiveržimo, uždaviau Sumuose vienos brigados vadui. Pasak jo, skaitydami pranešimus, jog per parą fronte įvyko 120-170 mūšių, civiliai įsivaizduoja, kad tai buvo didelės kautynės. 

„Iš tikrųjų dabar prasiveržti dažniausiai bandoma mažo­mis 2-4 karių grupelėmis iš kelių pusių, nes didesnius susibūrimus iš karto pastebi žval­gybinių dronų operatoriai. Šios skraidyklės kybo 4-5 kilometrų aukštyje, yra nematomos, bet turi labai galingą optiką, todėl tiek mūsų, tiek rusų operatoriai viską akylai stebi. Jei mūsų operatorius pamato rusų karių susitelkimą, duoda nurodymą artileristams bei žemai skrendančių kovinių dronų operatoriams, ir šie atakuoja. Tą patį daro ir priešas, kuris mėgina prasiveržti ne tik pėsčiomis, bet ir motociklais ar keturračiais, o jų dronai ir artilerija apšaudo mūsų gynėjus. Mano brigados ginamame ruože juos pavyksta sunaikinti, tačiau kitur kas kiek laiko rusai prasmunka ir įsitvirtina naujose vietose, dėl to fronto linija pasistūmėja. Rusų žūna kelis kartus daugiau, mes turime mažiau karių ir mažiau dronų bei kitos technikos. Bet mūsų karių valia, kovingumas bei pasiaukojimas yra didesnis, todėl rusai įsten­gia prasiveržti nedaug kur ir po mažai. Aišku, jie rengia ir puolimus tankais bei gausesniais pėstininkų būriais, tačiau ne taip dažnai, kaip karo pradžioje, kai nebuvo tiek dronų. Tuo tarpu mums puolimui trūksta karių”, – sakė karininkas.

Bendraujant su ukrainiečiais, iš tiesų jaučiasi didelis jų nuovargis, psichologinis išseki­mas ir, deja, mažėjantis optimizmas. Karo pradžioje, kai rusus pavyko nuvyti nuo Kyjivo ir per­eiti į kontrpuolimą Charkivo re­gione, civiliai ir kariai tryško optimizmu, kalbėjo apie visų okupuotų teritorijų atsiėmimą ir greitą karo pabaigą. Bet vėliau optimizmas pradėjo mažėti. Tiesa, jis atgimė, JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, kuris žadėjo greitai užbaigti šį karą...

Pesimistines ukrainiečių nuo­taikas patvirtino ir prieš mė­nesį paskelbti Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto (KTSI) tyrimo rezultatai. Į klausimą, „Kokią regite po 10 metų Ukrainą: klestinčią Europos Sąjungos narę ar sugriautą šalį su didžiule gyventojų emigracija?“ dauguma žmonių (47 proc. apklaustųjų) atsakė, jog renkasi antrąjį variantą. Tuo tarpu pozityvaus likimo tikisi 43 proc. apklausos dalyvių, o neapsis­prendę yra 10 proc. žmonių.

Per tokią pat apklausą 2022 m. pabaigoje tik 5 proc. uk­rainiečių savo tėvynę regėjo sugriuvusią, o net 88 proc. manė būsiant ją klestinčia ES nare. Net praėju­sių metų gruodį, dar laukdami JAV rinkimų rezultatų, 57 proc. Ukrainos gyventojų spėjo, jog šalies laukia gera ateitis, tuo netikėjo 28 proc. apklaustųjų, o 15 proc. tuo abejojo. Tyrimus komentavęs įtakingiausias Kyjivo dienraštis „Ukrainska Pravda” rašė, jog karo eiga nusivylę gyventojai paskutines dideles viltis dėjo į D.Trumpą, o šiam pažadų neįvykdžius, paniro į dar didesnį pesimizmą...

Garsus fronto žurnalistas Ju­rijus Butusovas karo pradžio­je vylėsi, jog Ukraina laimės tik tokiu atveju, jei visa tauta bus mobilizuota kovai ir paramai frontui. Dabar jis kaltina šalies valdžią, kad ji to nesugebėjo padaryti.

Prieš savaitę Ukrainoje pirmą kartą karo metu nuvilnijo protestų banga, nustebinusi tiek prezidentą, tiek Vakarų vals­tybes. Net 17-oje miestų žmo­nės surengė mitingus, protes­tuodami prieš dviejų antikorupcinių institucijų nepriklausomybės likvidavimą, o prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo kritikuojamas ne tik dėl nesugebėjimo pažaboti korupciją, bet ir dėl blogos naujų karių mobilizacijos. Tarsi siekdamas atsikovoti tautiečių pasitikėjimą, prezidentas prieš kelias dienas įsakė nušalinti nuo pareigų į korupcijos aferą įsi­vėlusį Muchačiovo rajono vadovą Sergijų Gaidajų. Pastarasis kartu su parlamentaru Oleksiju Kuznecovu yra įtariami inicijavę dronų kariuomenei pirkimo aferą, mat nustatyta, jog už dronus buvo gerokai permokėta.

Nežinia ar tai padidins pasitikėjimą prezidentu, nes korupcija yra įtariami ir jo paties patarėjai. Per minėtą apklausą piliečių buvo prašyta įvardinti didžiausias valdžios klaidas. Net 65 proc. žmonių pirmiausiai nurodė korupciją bei biudžeto lėšų vagystes. Spėjama, jog korupcija, o tiksliau – galimybė išsipirkti iš tarnybos kariuomenėje ir net išvykti į už­sienį, tapo viena iš priežasčių, kodėl neturtingi vyrai ėmė slėptis nuo mobilizacijos. Kai Charkive pažįstamos ukrainietės paklausiau, kodėl kaime slepia mieste gyvenantį brolį nuo tarnybos, ši nusistebėjo, dėl ko jis turi rizikuoti gyvybe, kai turtingųjų ir politikų vaikai bei broliai išsiperka ir nekovoja...

Mobilizacijos vengimui įta­kos turi ir tai, jog kariai negauna atostogų, tarnybos laikas nėra ribojamas, į mūšį siunčiami net ligoti, taip pat pranešimai apie gausias žūtis ir stiprėjantį rusų puolimą. Ant mobilizacijos vengiančių vyrų pyksta fronto kovotojai, tačiau dezertyrus aršiai gina jų šeimos, kurios kartais net užsipuola karinių komisariatų darbuotojus. Prieš kelias dienas Vinicos mieste keli šim­tai žmonių bandė jėga išvaduoti į komisariatą suvežtus vyrus, policijai teko minią vaikyti aša­rinėmis dujomis. Konflikto vaizdams išplitus internete, vieni žmonės ragino griežtai bausti „vaduotojus”, tačiau nemaža dalis juos užtarė, dėl vis­ko kaltindami korumpuotą valdžią.

Atakuoti komisariatus skatina ir Maskvos agentai, internete siūlantys didelius pinigus už jų padegimus bei sprogdinimus. Negana to, priešas neapsiriboja tokiomis provokacijomis, bet ir bombardavo kelis komisariatus, tuo siekdamas padidinti vengimą juose lankytis. Spėjama, jog būtent Rusija skatina ir antikorupcinius protes­tus, nes visais būdais siekia skaldyti ukrainiečių vienybę. Pa­sibaigus protestams, Rusija bombardavo Kyjivą, užmušdama 31 civilį, tarp kurių buvo ir penki vaikai...

Tačiau net ir turėdama didžiulę karių bei ginkluotės persvarą, Rusija neįstengia palauž­ti Ukrainos, fronte į priekį skverbiasi labai lėtai. Kyjivui atsilaikyti nelengva ne tik dėl Vakarų nenoro duoti pakankamo kiekio reikiamų ginklų, bet ir dėl mobilizacijos problemų, nesugebėjimo pažaboti korupcijos, vidinių prieštaravi­mų. Jie labiausiai paaštrėjo karo metu, o skatina juos ne kas kitas, bet Maskva, nenorinti, kad Ukraina taptų ES bei NATO nare ir, Vakarams padedant, įveiktų korupciją bei kitas problemas. Rusijai naudingiau, jog ši šalis būtų tokia pat korumpuota ir nedemokrati­nė kaip ir ji pati. 

Pafrontėje kalbinti Ukrainos kariai neslepia ryžto kovoti tiek, kiek reikės, ir prašo Lie­tuvos nenustoti jų remti. Dau­guma karių ir civilių spėja, jog karas tęsis dar mažiausiai keletą metų, tačiau dalis žmo­nių vis dar tikisi, kad JAV prezidentui galbūt pavyks jį užbaigti greičiau. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.