Su Ukrainoje žuvusiu lietuviu kartu gyvenęs latvis vos išvengė žūties

„Į mūšį, kuriame žuvo jūsiškis Tomas, pagal pirminį planą turėjau eiti ir aš, tačiau vadas man skyrė kitą užduotį“, – per atsisveikinimo ceremoniją su Tomo Valentėlio palaikais sakė latvis karys Raivis Marcencas. 51-erių rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su 20-mečiu biržiečiu, bet ir buvo sunkiai sužeistas, bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Tomas žuvo kovo 13-ąją, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotiną operaciją praėjus trims savaitėms po žūties.

Po kelių dienų bandant paimti žuvusio lietuvio palaikus, buvo sužeisti keturi į šią užduotį pasiųsti užsieniečių legio­no kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė Raivis, kuriam praėjusį ketvirtadienį Kyjive turėjo būti atlikta jau trečia ope­racija, kuri nulems, ar ateityje jis galės vaikščioti be ramentų.

Su Raiviu susipažinau prieš penkias savaites, tą pačią dieną, kai prasilenkiau su T. Valentėliu. Rytą degalinėje šalia Charkivo laukiau Latvijos Uog­rės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio 30 automobilių ukrainiečių kariams. Mero laukė ir du latvių kariai, su vienu iš kurių, slapyvardžiu „Šešėlis“, buvau susipažinęs prieš metus. Tąsyk su juo kartu buvęs R. Marcencas prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos ir dar nedalyvavęs mūšiuose. Jis prašė nefotografuoti jo, nes prisibijojo, kad šeima Latvijoje nesulauktų keršto iš rusakalbių kaimynų. Dabar, per atsisveikinimo ceremoniją su žuvusiu Tomu, Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką. 

Deja, su Tomu susipažinti nespėjau, tik prasilenkiau, kai lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo dislokuotas – tada į namą, kuriame gyveno ir lietuvis, iš Charkivo ligoninės atvežiau pasveikusį kitą užsieniečių legiono karį. Pastarasis laikėsi visų nurodymų ir nepasakojo, nei su kuo gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, nei kur treniruojasi. Kadangi duobėtais pafrontės keliais manęs laukė 3 valandų kelionė atgal, atsisakiau kario siūlymo išgerti arbatos ir išskubėjau į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Dėl to ir nesusitikau su T. Valentėliu, kuris, pasirodo, tame name gyveno.

„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau nei su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam tebuvo vos 20 metų, o man per 50, tad interesai irgi kiti. Tačiau pradžiugau, kad jis iš Biržų, nes į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penkerius metus, dažnai pravažiuodavau šį miestą, esu ne kartą sustojęs”, – pasakojo Raivis. 

Latvis su lietuviu sakė kalbėdavę rusiškai ir angliškai, nes pastarają kalbą biržietis žinojo neblogai, mat paskutiniu metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.

„Likimas mudu sujungė – jis metė darbą Jungtinėje Karalystėje, aš Vokietijoje, kad padėtume ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie, juos įveikę, neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tomui buvo lemta žū­ti, o aš likau gyvas, nors irgi nedaug trūko”, – kalbėjo Raivis.

Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai ne tik jam, bet ir dar trims kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežusį šarvuotą karinį automobilį „Humer”. Kūną bandę paimti kariai patyrė skeveldrinius sužeidimus, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis. Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Humerio” ratai, tačiau mašina sugebėjo karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, kol sužeistuosius perėmė kitas automobilis, kuriuo jie buvo nugabenti į pirminę fronto ligoninę. 

Praėjusį trečiadienį Kyjive Uk­rainoje žuvęs lietuvis karys savanoris T. Valentėlis išlydėtas į gimtinę. Į Kyjivą jis atvyko prieš 5 mėnesius, lankė pratybas užsieniečių legiono treniruočių stovyklose. Žuvo šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno apie 350 žmonių. Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas, pravarde „Jaras”, sakė, kad biržietis drausmingai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu. Tačiau po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauko organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi. Vyrai spėjo, kad per susišaudymą Tomui galbūt pritrūko šaltakraujiškumo, dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų. Per tokius mūšius žūva ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje kulkos lekia visomis kryptimis.

„Tomas žuvo didvyrio mirtimi, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net 10 dienų, per ją niekas nebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypatingai pavojingų”, – pripažino ukrainiečių karininkas.

Jis viliasi, kad Lietuvos Vyriausybė apdovanos Tomo kū­ną išgebenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.

Atsisveikinimo su lietuviu ceremonija vyko Maidano aikš­tėje Kyjive, kur plėvesuoja tūkstančiai vėliavėlių su užrašytais žuvusių karių vardais. Šioje vėliavėlių jūroje buvo ir prieš metus žuvusio lietuvio savanorio Tado Tumo trispalvė, o nuo šiol čia plazdės ir T. Va­lentėliui skirta mūsų tautinė vėliava.

Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietu­vos ambasadorė Ukrainoje Inga Sta­nytė-Toločkienė, užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos kariuomenės atstovai. Lietuvio palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Jose šalia vienas kito sėdėjo sužeistas lat­vis karys R. Mencenas bei mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.

Šią savaitę lietuvis karys palaidotas savo gimtinėje Biržuose.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.