Prieš mėnesį 75-eri sukako Pasausalio kaime gyvenančiam Stasiui Kybartui – visą gyvenimą „Šilalės artojo“ laikraštį Kaltinėnų apylinkių gyventojams nešęs paštininkas ir dabar nesiskiria su bendraamžiu leidiniu, tik laikraštį į jo kiemą jau atveža kita pašto darbuotoja. 

Irenos ir  Stasio Kybartų vienkiemis yra tolokai ne tik nuo aplinkinių kaimų, pro jų namų langus nematyti ir kelio, bet atskirti nuo pasaulio šie žmonės nesijaučia. Iš Kanapukų kaimo, buvusio už poros kilometrų, kilęs Stasys čia apsigyveno prieš 49 metus, parėjęs į užkurius Irenos tėviškėje. Ją taip pat nusižiūrėjo nešiodamas laikraščius – tada nebuvo šeimos, kuri, pasak Stasio, neprenume­ruotų „Tiesikės“ ir „Artojo“. Di­delio formato „Tiesa“ buvo rei­kalinga krosniai prakurti, lašiniams susukti, o sukarpyta nukeliaudavo į būdelę su širdele – apie tualetinį popierių kaime ilgai niekas nežinojo. O „Artojo“, pasak Stasio, žmonės laukdavo, nes jis dalinosi vietinėmis naujienomis, švietė žmones ir džiaugėsi nors ir lėtai kaime vykstančia pažanga.

Lingeniškės pašte dirbti laiš­kininku S. Kybartas pradėjo 1968-aisiais, būdamas vos septyniolikos. 

„Jaunas esi, palakstyk po kaimą“, – susirgus ankstesniam paštininkui paliepė kolūkio pirmininkas, gal net pats nesitikėjęs, kad surado jam darbą visam gyvenimui. 

 „Laikraščiai tada buvo pigūs, žmonės daug jų sakydavosi, tad vaikščiodavome pilnais krepšiais, net nugara pasisuko į vieną pusę. Kai Lingeniškės paštą sujungė su Kaltinėnų paš­tu, jau dirbome keturiese – išnešiodavom net 1000 „Artojų“. Tada mano apylinkėj 80 trobų buvo, kiekvienoj po kelias šeimas gyveno“, – prisimena S. Kybartas. 

Smagus jam buvo tas darbas: vasarą šokdavo ant dviračio, žiemą kinkydavo arklį – sniego būdavo tiek, kad „paziukui“ važiuojant Kražių keliu, stogo nesimatydavo. „Suvažinėjo“ Stasys  nuosavą „Ižą“ ir „Minskelį“, paskui ir mašinukę nusipir­ko – greičiau darbus atlikdavo, nes laiškininko visur laukdavo. Žmonės daug laiškų rašydavo ir daug jų gaudavo: giminės sveikinimus vieni kitiems švenčių proga siųsdavo, vaikai iš kariuomenės tėvams laiškus rašydavo, nes kitų susisiekimo priemonių nebuvo. 

Sovietų kariuomenėje teko tarnauti ir Stasiui. Žmogus juokiasi, kad ir ten paštininku dirbo: turėjo leidimą išeiti į miestą parnešti korespondenciją ir išdalyti laiškus tarnybos draugams. Laiškas būdavo didelis turtas, nes tai buvo vienintelė žinia iš namų ir likusių mylimųjų. 

Nekeitė Stasys profesijos ir grįžęs iš kariuomenės. Kam ieškoti kito darbo, jei tas „prie širdies“, o visi žmonės pažįstami, visi laukia ir džiaugiasi, kai į sodybą užsuka.

 „Mano laikais nereikėjo nešioti ir pardavinėti muilo, siūlyti per prievartą skalbimo miltelių. Tik prieš pat galą tapom „bankininkais“ – pašte buvo galima mokesčius sumokėti, žmonės prašydavo paimti, o daugelis dar ir skaitiklių parodymus nurašyti, kiek mokėti, suskaičiuoti. Kol kaimai neištuštėjo, paštininkams darbo užteko“, – sako S. Kybartas,  Kaltinėnų apylinkėse laikraščius nešiojęs iki 2008 m. 

Ne kartą atostogų metų Irenai tekdavo pavaduoti savąjį Stasį, bet paštininko darbas jai nepatiko. Kažkada siuvėjos profesijos išmokusi moteris kelis metus dirbo Šilalėje – autobusu nuvažiuodavo ir grįždavo, bet, susirgus mamai, ilgam tapo jos slauge ir namų siela: visi kaimo darbai griūdavo ant jos pečių, todėl lakstymas per kaimynus su laikraščiais moteriai buvo laiko gaišimas. 

Prie keliuko į Kybartų sodybą pritvirtinta pašto dėžutė, bet  Sauslaukio kaimą, kuriame teliko dvi sodybos, aptarnaujanti laiškininkė laikraščius ir žurnalus atveža tiesiai į kiemą. Irena ir Stasys  nemažai skaito: šiuose namuose tebėra mylimas „Šilalės artojas“, Stasiui įdomus „Kaimo laikraštis“, o Irena negali gyventi be žurnalo „Namuose ir sode“. Sako, jog skaityti naują laikraščio numerį yra didelė pramoga.

„Laiko turiu daug – nebelaikom gyvulių, nereikia šienauti. Dabar tik vienas rūpestis – kieme žolę nupjauti“, – dėsto didžiulėje, bene pusės hektaro sodyboje šeimininkaujantis Stasys. 

Ir tas darbas, pasak jo, daug laiko atima – žingsniui sulėtėjus, kol vieną sodybos pusę nušienauja, kitoje vėl žolė suželia. 

Šeima turėjo Kaune paveldėtą butą, bet iš savo kraštų niekur nenorėjo išvažiuoti. Tik dabar, kai sveikata jau kelia nemažų problemų, norėtų, kad būtų gerai arčiau vaikų, kad daktarai, vaistai ir duona būtų ranka pasiekiami. Gerai, jog dar gali pats nuvažiuoti bent į Kaltinėnus, apsukti Šilalę, aplankyti Tauragėje, Šiauliuose gyvenančius vaikus. Gyvenimo keliai sutrumpėjo, draugų nebeliko, bet gyventi norisi – ypač, kai toks gražus laikas ir kieme laido gerklę gegutės, suokia skardžiabalsės lakštingalos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungoje lankėsi žolininkė, fitoterapeutė ir trijų knygų autorė Giedrė Bružienė. Viešnia šmaikščiai ir įtaigiai pasakojo apie pievose augančių žolynų poveikį žmogaus sveikatai bei sveikos gyvensenos principus. Pasak G. Bru­žienės, žmonės dažnai kreipiasi į ją ieškodami patarimų dėl gydymosi žolelėmis ar sveikesnio gyvenimo būdo. Tačiau fitoterapeutė iš anksto apibrėžia savo galimybes: „Tik neprašyk iš durno razumną padaryti – tai vienintelė liga, nuo kurios vaistų nėra.“

Šį teiginį ji iliustravo nuotaikinga istorija iš savo gyvenimo. Šeima augino katiną, kuris įsikorė į medį ir kelias dienas nesavu balsu kniaukė, tačiau pats išlipti nesugebėjo. Galiausiai Giedrės vyras pasiryžo gelbėjimo operacijai. Bet vos tik nukėlė katiną iš vieno medžio, šis tuojau pat liuoktelėjo į kitą. Iš ten nušoko ant stogo, o vėliau įsmuko į kaminą. Gaila pasidarė kamine įstrigusio gyvūno, todėl šeimininkai net išardė krosnies sienelę, kad jį išlaisvintų. Tačiau ištrauktas katinas netrukus išlėkė į kiemą ir vėl šoko į medį...

„Taip ir su durnumu – kad ir kaip gelbėtum, neišgelbėsi, jei pats to nenori“, – juokavo žolininkė.

Apie savo kelią į fitoterapiją G. Bružienė pasakojo atvirai.

„Pagal išsilavinimą esu filologė. Dirbau pagal specialybę Klaipėdos miesto savivaldybėje. Kiek galima taisyti tuos pačius administracijos direktoriaus įsakymus? Kableliai man labai nusibodo. Ryte išvažiuoju – alyvos dar nežydėjusios, grįžtu iš darbo – jau nužydėjusios. Supratau, jog nebematau gyvenimo ir pati tapau tikru ligų maišeliu“, – prisiminė ji.

Pasak žolininkės, vienas didžiausių gydymosi vaistažolėmis privalumų yra tas, kad jas ar jų mišinius galima pradėti vartoti vos pajutus pirmuosius negalavimo požymius. Tačiau, anot Giedrės, svarbiausia ne tik žolelės, bet ir žmogaus požiūris į savo sveikatą bei kasdienius įpročius.

„Žolės veikia švelniai. Nereikia laukti, kol atsiras rimtų sveikatos problemų – nemiga, inkstų ar kepenų ligos. Rūpintis savimi galima vos pajutus pirmuosius negalavimus“, – sakė fitoterapeutė.

Vis dėlto G. Bružienė pabrėžė, kad vaistažoles reikia vartoti atsakingai. Pasak jos, perdozuoti žolelių arbatų tikrai įmanoma, todėl svarbu išlaikyti vartojamų augalų įvairovę ir nepikt­naudžiauti vienos rūšies preparatais.

„Jei nėra proto, tai ir kibiras vandens gali tapti mirtina doze. Nereikia pulti naudoti vien tik vienos rūšies žolelių. Pavyzdžiui, medetkos, varto­jamos per ilgai ir dideliais kiekiais, gali suploninti kraujagyslių sieneles. Dabar labai populiarus pelynas – tačiau jo padauginus gali prasidėti haliucinacijos, sapnuosis itin ryškūs ir spalvingi sapnai“, – perspėjo žolininkė.

Pasak jos, viena vertingiausių vaistažolių yra paprastasis varputis. Jo šaknis galima rinkti ir naudoti ištisus metus. Varputis švelniai valo organizmą, padeda palaikyti inkstų veiklą ir saugo nuo akmenų susidarymo. Žolininkė pabrėžė, jog šis augalas neturi ryškaus šalutinio poveikio, o jo perdozuoti praktiškai neįmanoma.

Įdomu tai, kad sunkmečiais ir bad­mečiu varpučio šaknys būdavo maišomos į duoną – taip ji tapdavo sotesnė ir jos užtekdavo didesniam žmonių skaičiui.

Kalbėdama apie kitas vaistažoles, G. Bružienė ragino būti atsargiems ir visada pasidomėti, ar pasirinktos žolelės nesąveikauja su vartojamais vaistais. Taip pat svarbu daryti pertraukas ir ilgą laiką nenaudoti tos pačios rūšies augalų.

O kad klausytojams būtų lengviau prisiminti patarimus, viešnia atsivežė savo knygą „Ir ateis ta diena...“. Paklausta apie pavadinimo kilmę, autorė pasakojo, jog šiam posakiui jau keli tūkstant­mečiai.

„Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi. Ir eisi tą dieną skinti augalų. Ir senat­vėje džiaugsiesi, kad tą dieną padėjai sau, o gal net kitam“, – citavo ji. 

Pasak autorės, knygos pavadinime panaudota tik šių prasmingų žodžių pradžia. Tai tarsi užuomina, kad istorija dar nėra baigta ir ateityje gali sulaukti tęsinio.

Leidinyje ne tik nuotaikingi pasakojimai apie augalus ir jų gydomąsias savybes, bet ją paįvairina ir Giedrės vyro Lino Bružo fotografijos, padedančios atpažinti vaistažoles bei tinkamai jas naudoti. Savo ūkyje žolininkė augina apie 80 rūšių vaistinių augalų.

Susitikimo metu netrūko smagių istorijų. G. Bružienė juokaudama tikino, jog tepalo skaudantiems sąnariams gali pasigaminti kiekvienas.

„Švėkšnoje galima nusipirkti paršelį. Kainuoja, berods, šimtas keliasdešimt eurų, tik važiuoti reikia ketvirtą valandą ryto, kad gautumėte. Po pusės metų auginimo ekologiškais pašarais turėsite puikių taukų tepalui. Į juos pridėkite pasirinktų žolelių, keturias valandas kaitinkite, bet nevirkite. Palikite per naktį nusistovėti, o rytą vėl pakaitinkite ir išpilstykite. Visa virtuvė bus taukuota, bet šuo užtat bus laimingas“, – šmaikštavo žolininkė.

Vargu ar kas nors po šio pasakojimo skubės į Švėkšną pirkti paršelio, tačiau prisirinkti ar užsiauginti vaistinių augalų savo reikmėms gali beveik kiek­vienas. Vienas iš tokių, kuriuos Giedrė rekomenduoja auginti, yra vaistinė gelsvė.

„Ji yra ir vaistas, ir prieskonis, skatina tulžies išsiskyrimą, tinka, kai kojos tinsta, gerina virškinimą, o kaip prieskonis puikiai dera su žuvimi“, – pasakojo fitoterapeutė.

Vaistinė gelsvė yra ilgaamžis augalas, vienoje vietoje gali augti septynerius ir daugiau metų, o palankiomis sąlygomis užauga net iki dviejų metrų aukščio.

Visiems gerai žinomas valgomasis krienas vertingas ne tik dėl šaknų, bet ir dėl lapų. Žolininkės teigimu, verdančiu vandeniu nuplikyti krienų lapai gali būti dedami ant skaudančių sąnarių. Naudingos ir šaknys, tačiau jų reikėtų vartoti saikingai – didesni kiekiai dirgina skrandį, todėl nerekomenduojami žmonėms, turintiems skrandžio opų. Valgomasis krienas gerina kraujotaką, padeda kovoti su organizmo parazitais, yra vienas iš vitamino C šaltinių ir turi kitų vertingų medžiagų. G. Bružienė krieną vadina lietuvišku imbiero atitikmeniu.

„Vyresniems žmonėms labai tinka orkaitėje kepti obuoliai su krienais – stiprina širdį. Krienų sultimis galima įtrinti ir galvos odą, kad mažiau slinktų plaukai. Dar geriau jas sumaišyti su bičių žiedadulkėmis, įmasažuoti į galvos odą ir palaikyti kuo ilgiau“, – pasakojo žolininkė.

Ypač vertingos ir dilgėlės – kol jos jaunos, neperaugusios, o lapų apatinė pusė nusidažiusi violetiniu atspalviu, jas verta rinkti ir dėti į žaliuosius kokteilius. Pasak žolininkės, tai puiki priemonė pavasariniam nuovargiui ir jėgų stokai įveikti.

Lietuvoje auganti didžioji ugniažolė taip pat pasižymi vertingomis savybėmis. Pasak G. Bružienės, šis aguoninių šeimai priklausantis augalas turi nuskausminamąjį poveikį ir nuo seno naudojamas liaudies medicinoje.

„Praskiestomis ugniažolės sultimis galima patepti akių vokus, kai vargina akių nuovargis ar uždegimai. Tam tinka susmulkinta antžeminė augalo dalis, tik ją būtina skiesti vandeniu, kad nenudegintų odos. Ugniažolė taip pat yra puiki priemonė nuo nagų grybelio. Prisirinkite augalo, vieną jo dalį užpilkite actu, ki­tą – 40 laipsnių degtine. Po kelių savaičių nukoškite ir sumaišę abi ištraukas tepkite grybelio pažeistus nagus. Kartais tokios ištraukos padeda atsikratyti ir papilomų“, – pasakojo žolininkė.

Vis dėlto ji pabrėžė, kad su šiuo augalu reikia elgtis atsargiai. Pasak G. Bružienės, kai kuriems onkologiniams ligoniams gydytojai leidžia vartoti ugniažolės užpilus, tačiau tai daryti galima tik pasitarus su medikais ir griežtai laikantis rekomendacijų.

Atidžiausiai G. Bružienės klausiusieji, ko gero, jau planuoja savo darželiuose ar soduose pasisodinti vaistinį šalaviją. Pasak žolininkės, šis augalas ne tik skleidžia naudingus fitoncidus, bet ir gali pagerinti nuotaiką.

„Jei norite apsisaugoti ne tik nuo melancholijos, įsidėkite šviežią šalavijo lapelį į batą – tada be baimės net kalnus perlipsite“, – šmaikštavo viešnia.

Vaistinis šalavijas nuo seno vertinamas dėl savo gydomųjų savybių. Jis vartojamas esant įvairiems uždegimams, odos ir gleivinės infekcijoms, viršutinių kvėpavimo takų ligoms, infekciniams bei uždegiminiams bronchų procesams, taip pat virškinimo sutrikimams.

Baigdama susitikimą žolininkė šilališkiams paliko ne tik naudingų žinių apie vaistažoles, bet ir šiltą palinkėjimą: „Jei esi birbalinė musė, visur mėšlyną matai, o jei bitelė – visos pievos tau žydi. Tad nebūkime birbalinės musės – tegul mums žydi visos pievos.“

Šie žodžiai tapo gražia susitikimo pabaiga, priminusia, kad sveikata prasideda ne tik nuo vaistažolių puodelio, bet ir nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių trėmimus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo vežami į Sibirą. Ši diena paskelbta Gedulo ir vilties diena.

Šiuolaikinės oratorijos „45-tas ŠERKŠNAS“ pavadinimas simboliškai siejasi su 1945-aisiais, Algirdo Pūro ištrėmimo metais. „Tuo pačiu, tai yra ir paminklas kovojantiems už laisvę“, – sako oratorijos autorius Domantas Pūras, kurio kūrinį veda senelio balsas, autentiškai liudijantis trilerį primenančią žmogaus patirtį.

Darbo eskizą pristatęs „ConTempo OFF“ 2025 platformoje, šiandien Domantas kviečia jį išgirsti išskirtinai autentiškoje aplinkoje. Gedulo ir vilties dienos išvakarėse – Birželio 13 dieną, 22 valandą – Raseinių rajone, prie Viduklės geležinkelio stoties, iš kurios 1941–1952 m. į SSRS gilumą buvo masiškai tremiami Lietuvos gyventojai.

Ši oratorija – istorinė, muzikinė ir vizualinė patirtis, paremta autentišku tremtinio Algirdo Pūro liudijimu. Jo balsas tampa daugiasluoksnio muzikinio kūrinio ašimi, kur susipina asmeninė istorija, istorinė atmintis ir universalios žmogiškos patirtys.

Pasakojime atsiveria priverstinio ištrėmimo patirtis, partizanų kovų reikšmė, NKVD kankinimai, asmeniniai išgyvenimai, o kartu ir platesnės temos: kančia, stiprybė, išdavystė, atleidimas ir susitaikymas.

Kūrinys sukurtas vokaliniam ansambliui „Melos“, ansambliui Twenty Fingers Duo – Lorai ir Arnui Kmieliauskams, elektronikai, erdviniam garsui ir balso įrašui. Klausytojai atsiduria kūrinio viduje: juos supa atlikėjai, erdvinio garso sistema ir 180° projekcijos, išplečiančios pasakojimą į vizualinę dimensiją. Išskirtinėje erdvėje muzika, liudijimas ir istorinė vieta tampa viena įtraukiančia gyvos atminties patirtimi.

Su kompozitoriumi Domantu Pūru, kuris pokalbio metu su grupe „El Chico Fuendre“ yra ture po Europą, kalbasi dramaturgė Deimantė Vilkelytė.

Iš kur atėjo inspiracija sukurti šį kūrinį?

Kokiais 2016 metais pas senelį žaidėm šachmatais ir paprašiau jo, kad viską papasakotų. Slapčia jį įrašiau. Norėjau dokumentuoti tai. Gal sau labiau. Negalvojau apie kažkokį kūrinį, bet norėjau atsiminti, turėti įrašą kaip gyvą atmintį. Senų Kauno vaizdų, kur jis atvažiavo mokytis ir... tą visą istoriją apie jo suėmimą, KGB tardymą.

2022 metais padariau pirmą kūrinio versiją. Tai buvo mano bakalauro baigiamasis. Bet tada, šiais metais, jis... numirė ir niekad šito neišgirdo. Tai tapo paminklu – gyvu šios istorijos atminimu. Nusprendžiau, kad reikia perdaryti viską nuo pradžių: sudėti tiek grožio, tiek ir negrožio... Tokia buvo pirminė inspiracija.

Dabar kūrinys įgavo ir kitą pusę – tyrinėdamas kitų žmonių tremties istorijas, gilindamasis į laisvės kovų, okupacijų ar genocido kontekstus, įgavau kitą požiūrį, pradėjau iš naujo vertinti, kiek lietuvių tautos išgyvenimai yra svarbūs ir negali būti pamiršti. Turi būti prisimenami ir vertinami kaip mūsų tautos dalis.

O kokia yra tavo senelio istorija, kurią tik tu žinai?

Senelis buvo labai protingas žmogus, labai imlus visokiems mokslams ir norėjo būti astronautu, bet kadangi jį ištrėmė 15-os, dar visai paauglystėje, grįžo iš Sibiro po 10 metų, kai buvo jau 25-erių… ir nebeturėjo progos, tikriausiai, tiek mokytis, kad taptų astronautu.

Iš to, ką išmoko Sibire, grįžęs dirbo drobės fabrike ir buvo ten vienas iš svarbiausių asmenų, bet tą pasiekė ne per sovietinę sistemą – pažintis ir gėrimą, o per savo darbą ir išmonę. Palengvino ir automatizavo daug fabriko darbų – buvo ir apdovanotas už tai. Senelis buvo labai tvarkingas žmogus, nelinkęs į žalingus įpročius, negerdavo. Tuo tarpu kai visi bendradarbiai iškart prapildavo savo algą, jam visada kažkaip labiau rūpėjo kosmosas… Ir aš galvoju, galbūt dėl to, kad žemėje buvo tiek neigiamų patirčių, jam labiau norėjosi žiūrėti į viršų…

Turėjo istoriją, kaip vaikystėje jį buvo pagrobę ateiviai ir pavežioję... Niekada jos neišsižadėjo. Per visą savo gyvenimą – iki pat mirties – sakydavo tiek man, tiek mano tėvams, kad „jį buvo pagrobę ateiviai“... Tai aš kažkaip linkęs juo tikėti.

Apie ką tu galvojai kurdamas šį kūrinį?

Man visada rūpėjo tremties tema. Tikriausiai visą gyvenimą. Visada augant jausdavau tą kolektyvinę traumą. Darydamas kūrinį supratau, kad tas trėmimas ir visa istorija jau yra užkoduota manyje ir, man atrodo, daugumoje lietuvių. Tai tam tikras patriotiškumas, noras saugoti tą savo žemę, kovoti dėl jos ir kalbėti apie tai.

Didelė darbo dalis – mano paties būsenų analizavimas ir ėjimas kartu per tą istoriją, kurią mano senelis pasakojo. Įsijautimas – toks empirinis, subjektyvus – kaip tai mane veikia ir koks tai jausmas. Ką aš jaučiu tame pasakojime. Ką aš jaučiu toje kolektyvinėje traumoje... Bandymas visa tai sudėti į muziką.

Kai gyvai atlieki šį kūrinį, ką tau reiškia ir duoda erdvė?

Tikrai, erdvė labai daug duoda. Raseiniai – labai simboliška... geležinkelio stotis. Bet tai yra open air‘as ir viskas atvira – kitokie iššūkiai, su kuriais dar iš tiesų nežinau, kaip reikės susitvarkyti, bet ta vieta tikrai duoda daug. Įsivaizduoti tuo pačiu, kaip kai kurios detalės iš pasakojimo – kaip tie garvežiai rieda, kokia būsena, galbūt įsijausti į senelio būseną tuo metu. Kai jis ten buvo penkiolikos ar šešiolikos...

Kūrybinė komanda:

Kompozitorius: Domantas Pūras

Šviesų ir vaizdo projekcijų dailininkas: Tomas Stonys

Atlikėjai:

Vokalinis ansamblis „Melos“

Twenty Fingers Duo – Lora ir Arnas Kmieliauskai

Prodiuseris: Darius Vizbaras

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

Projektą įgyvendina: Kosmos Theatre

Renginio ko-organizatoriai:

Raseinių krašto istorijos muziejus

Renginio partneriai:

Raseinių rajono savivaldybė

Raseinių rajono kultūros centras

UAB „Agrokoncerno grūdai“

Birželio 13-ąją Šilalė taps viso Tauragės regio­no kultūrinės bendrystės centru – čia vyks dainų šventė, subursianti apie pustrečio tūkstančio dainininkų, šokėjų, muzikantų ir kitų meno mėgėjų iš Šilalės, Tauragės ir Jurbarko rajonų bei Pagėgių savivaldybės. Šventė ne tik primins turtingas regiono dainų švenčių tradicijas, bet ir dar kartą įrodys, kad lietuviška daina, šokis ir muzika tebėra gyva jėga, vienijanti skirtingų kartų bei kraštų žmones.

Įspūdingi ir šventės mastai – Šilalėje susiburs apie 2400 meno mėgėjų. Gausiausia bus šeimininkų delegacija – net 1065 šilališkiai. Iš Jurbarko rajono atvyks 620 dalyvių, Tauragei atstovaus 555 meno mėgėjai, o Pagėgių savivaldybei – 155 kultūros puoselėtojai. Toks dalyvių skaičius liudija, jog dainų švenčių tradicija mūsų regione ne tik gyva, bet kasmet suburia vis daugiau žmonių, norinčių dainuoti, šokti, muzikuoti bei puoselėti savo krašto kultūrinį paveldą.

Šventė prasidės Šilalės Dariaus ir Girėno skvere, kur žiūrovus pasitiks linijinių šokių programa, o netrukus miesto gatvėmis nusidrieks iškilminga eisena. Spalvinga kolona, lydima muzikos ir geros nuotaikos, keliaus į miesto pušyną, kuriame vyks pagrindiniai renginiai. Vien eisenoje žengs daugiau kaip 2 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių – nuo pirmą kartą dainų šventėje dalyvaujančių vaikų iki ilgamečių tradicijų puoselėtojų.

Šiųmetė šventė ypatinga ir tuo, kad primena svarbų istorinį faktą – būtent Šilalėje 2004-aisiais įvyko pirmoji Tauragės apskrities dainų šventė. Tad po daugiau nei dviejų dešimtmečių regiono kolektyvai vėl susitiks ten, kur prasidėjo graži tradicija, tapusi svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi.

Renginio programa atskleis lietuviškos kultūros įvairovę. Žiūrovai išgirs vaikų ir jaunimo chorus, pučiamųjų orkest­rus, mišriuosius bei moterų chorus, folkloro ansamblius, liaudiškos muzikos kapelas, išvys įvairiapusę šokių prog­ramą. Skambės tiek lietuvių liaudies kūriniai, tiek šiuolaikinių autorių muzika.

Netrūks ir ypatingų svečių: šilališkiai ir svečiai turės galimybę išgirsti operos solistą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Vytautą Juozapaitį, mums jau puikiai pažįstamą solistą And­rių Apšegą bei jaunąją atlikėją šilališkę Liepą Gedvilaitę. Jų atliekami kūriniai neabejoti­nai taps vienomis įsimintiniausių šventės akimirkų.

Ypatingas dėmesys bus skir­tas krašto šviesuolei, tremti­nei, poetei, Šilalės rajono gar­bės pilietei Teresei Rubšy­tei-Ūksienei. Jos kūrybos muzikinis pagerbimas primins, kokią svarbią vietą kultūroje užima žmonės, paliekantys ryškų pėdsaką ateities kartoms.

Dainų šventės pavadinimas „Siekiai suartina“ kalba apie tai, kas šiandien ypač svarbu – gebėjimą būti kartu, nepaisant skirtingų gyvenimo kelių, kartų ar gyvenamosios vietos. Kai vienoje erdvėje susitinka vaikai ir senjorai, mokiniai ir mokytojai, choristai, šokėjai bei muzikantai, gimsta svarbiausia – bendruomeniškumas.

Birželio 13-ąją Šilalė taps regiono kultūros sostine, kur bus akcentuojama, jog lietuviška daina tebėra gyva, o tradicijos išlieka tol, kol jas perduodame vieni kitiems. Tad kviečiame visus ateiti, išgirsti, pamatyti ir pajusti. 

Antanas KAZLAUSKAS

Šilalės kultūros centro direktorius, laikinai einantis pareigas

Nuotr. iš dainų šventės archyvo

Savivaldybė paslaugas gyventojams turėtų teikti nepaisant specialistų atostogų ar  nedarbingumo, tačiau tų paslaugų prašantys žmonės neretai susiduria su neįveikiamais biurokratiniais trukdžiais. Taip atsitiko ir Šilalės savivaldybėje – Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriuje dar dvi savaites niekas neregistruos žemės ūkio technikos, nes tai darantis specialistas atostogauja, o jo pavaduoti niekas nepaskirtas. Todėl nusipirkę traktorių ar kitą žemės dirbimo mašiną, ūkininkai priversti ją laikyti pastatytą kieme ar dirbtuvėse, nes nere­gistruota į laukus išvažiuoti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Dėl inventorizacijos metu Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje nustatyto baldų ir archeologijos kolekcijos eksponatų trūkumo iš pareigų atleista direktorės pavaduotoja ir vyriausioji muziejinių rinkinių kuratorė Rita Dirškuvienė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisiją, o Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai aiškinasi galimo nusikaltimo požymius ir į apklausas kviečia muziejaus darbuotojus. Kol kas atsakymų, kur dingo inventorius ir ar ilgametė muziejaus darbuotoja pagrįstai neteko darbo, nėra. Tačiau galima numanyti, jog tokia neįprasta situacija yra ir ilgus metus muziejuje kauptis galėjusių sisteminių problemų pasekmė.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Šiemet Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanota Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė profesorė Rasa Tamelienė sulaukė ne tik medikų bendruomenės sveikinimų. Gražūs žodžiai plaukė ir iš gimtųjų Bijotų – kraštiečiai linkėjo profesorei sėkmės, džiaugėsi jos pasiekimais.

„Mano širdis šią vietą visada prisimena kaip pačią šilčiausią, pačią gražiausią Lietuvoje”, – sentimentų tėviškei neslepia R. Tamelienė, užaugusi šalia garsiųjų Dionizo Poškos Baublių, pirmojoje savo mokykloje Bijotuose išmokusi tikėti žinių galia ir supratusi, jog nuoširdus darbas gali keisti žmonių gyvenimus.

Senasis namas atgyja sapnuose

„Bijotai man buvo visas pasaulis. Tai ir šviesūs vaikystės prisiminimai, ir tėveliai, brolis, klasiokai, mokykla, kaimynai, tai ir saugumo jausmas. Augau labai gražioje šeimoje, buvau mylima, man tai buvo pati nuostabiausia aplinka”, – paklausta, kokie vaikystės Bijotai išlikę atmintyje, prisiminimais dalijasi R. Tamelienė. 

Šeimyna buvo nemaža. Saugią namų aplinką kūrė ne tik tėveliai, bet ir kartu gyvenusi močiutė, tėčio mama, taip pat mamos tėvai, vėliau išsikraustę į Kauną. Rasa tebeprisimena visus kaimynus, ryškiai iškyla gimtasis namas, kiemas, išvaikščioti vaikystės takeliai.

„Kartkartėmis vis pravažiuoju pro mūsų kaimą. Pastoviu prie savo namo, nors jis dabar jau apleistas ir griūvantis. Pasidairau į tuos pačius medžius, kur leisdavome sulą. Priešais namą mama turėjo didžiulius gėlynus. Pats namelis nebuvo labai senas, statytas, matyt, jau sovietiniu periodu, atsimenu, jį vis reikėdavo perdažyti. Čia prabėgo mano vaikystė. Vėliau išsikraustėme į butą Tauragėje, tuomet man buvo 15 metų. Namas liko – jame gyveno kiti žmonės, paskui dar kiti”, – pasakoja kraštietė. 

Sentimentai traukia sugrįžti, nors gimtosiose vietose daug kas pasikeitę. Vaikystės namai šiandien nebegyvenami, tik aplink juos kaimynai susistatę bičių avilius. Tiesa, ir kaimynai nebe tie – kiti žmonės, kiti gyvenimai, bet, atrodo, tebesklando senoji kaimo dvasia, išsaugota ryškiuose atminties paveiksluose. Pašnekovė prisipažįsta net sapnuojanti šiuos namus, aiškiai regi visa, kaip buvę jų viduje – paveikslas neišsitrynęs, širdžiai mielas, kartais keliantis minčių, kaip smagu būtų čia sugrįžti, susikurti sodybą. 

Kas žino, galbūt senasis namas dar atgims?

Vaikystė – Baublių pašonėje

Nuo namų – per tiltelį, ir D. Poškos Baubliai ranka pasiekiami. Lankydamasi Bijotuose R. Tamelienė kaskart pasidairo ir po vaikų žaidimų erdve anuomet buvusias vietas. 

„Ten buvo mūsų žaidimų aikštelė. Lakstydavome po tuos Baublius, sėdėdavome ant ak­menų, karstydavomės. Tai bu­vo tarsi mūsų gyvenamasis plotas. Mokykloje, kuri irgi šalia, per pertraukas eidavome pasivaikščioti aplink muziejų. Jie buvo neatskiriami, tas pats vienetas”, – tai, kad teko augti išskirtinėje vietoje, ji vertina kaip likimo dovaną. 

Su Baubliais susiję ir keli į atmintį įsirėžę įvykiai. Pavyzdžiui, vaikams daug džiaugsmo suteikė atvykę gaisrininkai, kurie stipria vandens srove bandė išvaikyti medžiuose virš Baub­lių įsikūrusias varnas. Matyt, nesėkmingai, nes ir vėliau jų gaubtai būdavo nuolat apteršti. Įsiminė ir kitas vizitas – amerikiečių delegacijos. Svečiai vaikus apdalijo kramtomąja guma – anuomet tai buvo kažkas ypatingo!

Šalia Baublių tekantis Pelos upelis, anąpus žemyn, parduo­tuvės link, besileidžianti dabartinė Muziejaus gatvė bū­davo smagių žiemos pramogų vieta. Nuolydis, vaikystėje atrodęs kaip visas kalnas, buvo puiki slidinėjimo trasa, o ant kalnelių šalia Baublių visi traukdavo su rogutėmis. Dar viena kaimo vaikų susibūrimų vieta – prie mokyklos, šalia prūdų, kur buvo smagu lakstyti, žaisti įvairius žaidimus. 

Mokykla paruošė gyvenimui

Bijotų aštuonmetei mokyk­lai, kurioje mokėsi Rasa, kurį laiką vadovavo jos tėtis Vitalius Giedraitis. Jis greičiausiai vedė ir fizinio lavinimo pamokas, mat tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute buvo įgijęs fizinio lavinimo ir geografijos mokytojo specialybę. 

Mokyklą paliko, kai buvo išrinktas Girdiškės kolūkio pirmininku. Mama, mokiusi rusų kalbos, turėjusi ir pradinukų klases, Bijotų mokykloje dirbo, kol Rasa čia baigė aštuonias klases. 

Atvykę į Bijotus kaip jauni specialistai, tėvai kurį laiką ir gyveno mokyklos pastate. Ant­rame aukšte, virš mokyklinės erdvės, jiems buvo įrengtas atskiras butas. 

„Nuo kokių penkerių metų nesiskyriau su knyga. Skaityti išmokau anksti, dar prieš pradėdama eiti į mokyklą. Bijotų kolūkio kontoros patalpose buvo biblioteka, rasdavau ten įdomių knygų, visas jas buvau perskaičiusi. Be knygų neįsivaizdavau laisvalaikio, bu­vau kaip reikiant į jas įnikusi, Įprotis skaityti išliko, kur tik važiuoju, vežuosi ir knygą. Skai­tymas – kasdienybės dalis, kaip dantų valymas”, – šypsosi pašnekovė. 

Mokykla taip pat formavo įpročius. Mokyklos suole išsiugdytas darbštumas, atkak­lumas, tikslo siekimas labai padėjo ir studijų metais, ir tolesniame profesiniame kelyje. Rasa prisimena, jog, ruošdama namų darbus, prisėsdavo tik prie rašto darbų. „Kalti” teorijos iš vadovėlių nereikėjo, nes įdėmiai klausydama per pamokas, būdavo viską įsidėjusi į galvą. 

Geru žodžiu ji mini lietuvių kalbos mokytoją Tatjaną Račienę, matematikos ir fizikos mokiusį Alfonsą Martinėną. Šie mokytojai skatino domėtis, neapsiribojo vien mokyk­line programa, vėrė kur kas platesnį akiratį. Klasės auklėtoja Dalia Ruzgienė, taip pat matematikė, lenkė prie knygų, ugdė darbštumą. 

„Prisimenu juos su didele pagarba ir dėkingumu”, – sako R. Tamelienė. 

Beje, tuometė Bijotų mokyk­la nepriminė kuklios kaimo mokyklėlės. Kartu su Rasa klasėje mokėsi trisdešimt vaikų, visoje mokykloje – apie du šimtus. Ji tebepuoselėja mokyklos suole užsimezgusias draugystes. Pavyzdžiui, artimi santykiai išliko su suolo drauge Danute Latožaite, tapusia Valeišiene, dabar gyvenančia Vilniuje. Rasa skaičiuoja, kad šiai draugystei – jau per 50 metų. 

„Mano širdis šią vietą visada prisimena kaip pačią šilčiausią, pačią gražiausią Lietuvoje”, – apie gimtinei puoselėjamus jausmus kalba pašnekovė, svarstydama, kad toks santykis leidžia matyti tik gražiąsias puses, nepastebint problemų. 

Kita vertus, anot jos, socia­liniuose tinkluose skelbiamos žinutės džiugina, verčia didžiuotis „Bijotaičiais”, kurių kūriniai skamba eteryje, daugybę žmonių sutraukia čia vykstančios teatro, kraštiečių šventės, Sniegenos atlaidai.

Klinikoje kasdien vyksta stebuklai

Profesorė R. Tamelienė – ilgametė Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė, viena ryškiausių Lietuvos naujagimių medicinos specialistų. Jos profesinė veikla siejama su neišnešiotų naujagimių priežiūros pažanga Lietuvoje, pirmojo motinos pieno banko Kauno klinikose įsteigimu bei aktyvia moksline ir šviečiamąja veikla vaikų sveikatos srityje. 

Pasirodo, medikės profesiją ji pasirinko dėl labai žemiškos priežasties – vaikystėje dažnai lankydavosi gydymo įstaigose, su vaikišku smalsumu iš arti stebėjo medikų darbą. 

„Daug skaičiau, akims tas nebuvo į naudą – tėtis ir mama mane vežiodavo profilaktiniams patikrinimams pas okulistus. Gydytojo profesija man pasirodė visai įdomi. Prisidėjo dar vienas dalykas. Nors mokiausi labai gerai, mokyklą baigiau aukso medaliu, nuolat girdėjau, jog į mediciną tai jau tikrai neįstosiu. Labai norėjau įrodyti, kad aš galiu”, – Rasa tai įrodė, į tuometį Kauno medicinos institutą įstojusi pačiais pirmais metais, vos baigusi Tauragės 4-ąją vidurinę mokyklą.

Ilgos medicinos studijos, vainikuotos pediatrijos rezidentūra ir papildomai neonatologijos rezidentūra, jas baigus darbas ką tik susikūrusioje Neonatologijos klinikoje ir vadovavimas jai, trunkantis jau 15 metų. Per R. Tamelienės rankas perėjo šimtai kūdikių, pasibeldusių į šį pasaulį per anksti, nuo pirmųjų dienų lydimų didžiulio motinų nerimo ir dar didesnės vilties, kad viskas bus gerai. 

Profesorė pateikia statistiką: Lietuvoje kasmet gimsta 5-6 proc. neišnešiotukų (šiuo metu naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje užpildytos visos 15  lovų). Kauno klinikų Neonatologijos klini­koje, aptarnaujančioje tris penk­tadalius Lietuvos – Kauno, Klai­pėdos ir Šiaulių regionus, – kasmet apsilanko apie 3,5 tūkst. vaikų, tarp jų ir gimę laiku, bet sergantys sunkiomis naujagimystės ligomis. 

„Kiekvienai šeimai vaikelio gimimas yra stebuklas. Tad pas mus įvyksta 3 tūkst. stebuklų per metus. Jei klausiate apie patį mažiausią vaikutį, kurį pavyko mūsų komandai užauginti, tai buvo 22 savaičių mergytė, svėrusi vos 350 gramų. Šiandien tai mergytei – jau šešeri. Tokių stebuklų būna, ir jeigu žmonės kartais sako, kad 3,5 kilogramo naujagimis labai mažas, tai pagalvokite apie dešimt kartų mažesnį vaikelį”, – vaizdžiai pasakoja profesorė. 

Pasak jos, svarbiausia yra komanda, žmonės, kurie dirba kartu, – kalbėdama apie šalies naujagimių intensyviosios terapijos skyrius, apsirūpinusius moderniau­sia įranga, atsirandančias naujas gali­mybes, padedan­čias palaikyti neišnešiotukų gyvybę, prioritetinį Kauno klinikų dėmesį motinos ir vaiko apsaugai, – R. Tamelienė vis pabrėžia kiekvieno komandos nario indėlį. 

Šiame darbe, šioje misijoje – išsaugoti pasauliui trapią gyvybę – nuo jausmų atsiriboti neišeina. Kiekviena akimirka klinikoje yra jautri. 

„Kažkiek prie to pripranti, tačiau kai pastatai save į konk­retaus paciento batus, negali visiškai atsiriboti”, – pripažįsta gydytoja. 

Šeimai reikia galingos reklamos

Širdį jai skauda ne tik dėl gyvenimiškas dramas klinikoje išgyvenančių tėvų, bet ir dėl demografinės šalies situa­cijos. Jei išsilaikys dabartinės gimstamumo tendencijos – kasmet 1000–1500, kartais ir 2000 gimdymų mažiau nei ankstesniais metais – mūsų tauta išnyks. 

„Lietuviai niekada taip gerai negyveno kaip dabar. Pinigų turime daug, ir jokios išmokos čia nepadės. Nėra vidinio noro turėti vaikų, viskas nukreipta į karjerą, mokslą. Turbūt mes patys savo vaikus to išmokėme – pirma atsistoti ant kojų, tada rūpintis vaikais. 

Dar viena problema, kurią įvardijo prof. Vytautas Landsbergis: žemėje atsirado labai daug neapykantos, nebeliko meilės”, – apie menkstančio gimstamumo priežastis kalba R. Tamelienė. 

Ji nemano, kad diskotekos ar kiti dirbtiniai dalykai galėtų padėti susilaukti vaikų. Reikia galingos reklaminės kampanijos šeimai – skleisti žinią apie tai, koks gėris yra šeima, koks turtas yra vaikai. Galbūt net įtraukiant nuomonės formuotojus, aiškinančius, jog su vaikais įmanoma ir dirbti, ir siekti karjeros, ir keliauti. Vaikai yra meilė, nauda tėvams, seneliams, visuomenei. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Vasara įsibėgėja pilnu tempu, kartu atsinešdama daugybę progų pasinerti į muziką ir meną atvirose erdvėse. Tiems, kuriems po įspūdžių kupinos dienos malonu grįžti prie įtrau­kiančios, geros knygos, tam įkvėps jau vienuoliktą kartą Lietuvos bibliotekų organizuojamas skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“ – šiemet skaitytojus jis pasitinka su šūkiu „Triskart daugiau įspūdžių“. Dalyviai kviečiami įveikti tris skaitymo užduotis: perskaityti knygą, kurios pavadinimą sudaro trys žodžiai, perskaityti knygą apie drąsą bei perskaityti draugo ar draugės mėgstamiausią knygą (registracija vasarasuknyga.lt). 

Tauragės miesto viešosios erd­vės praėjusios savaitės pabaigoje virto atvira meno galerija. Tauragės festivalis „Kvadratu“ kviečia leistis į meninį maršrutą po miestą ir aplankyti festivalio lauko parodas: Arūno Morozovo „Jūra teka“, Marcus DeSieno „Išnykimo geografija: migrantų mirtys JAV ir Meksikos pasienyje”, Anya Tsaruk „Tikiuosi, kad tavo šeima saugi“ (Bažnyčių g., Atgimimo ir Pilies aikštės). Festivalis „Kvadratu“ vyks iki spalio 31 d. (programa – tauragesmuziejus.lt).

Šią savaitę tauragiškiai kviečia į dar vieną išskirtinį susitikimą – birželio 11 d., 17 val., Tauragės muziejuje „Santaka” lankysis To­mas Šernas – vienintelis gyvas 1991 m. Medininkų žudynių liudininkas. Tų metų liepos 31-osios naktį Medininkų pasienio poste buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai, sunkiai sužeistas T. Šernas išgyveno. 

Iki birželio 12 d. Vilniuje vyksta tūkstančius piligrimų iš daugiau nei 50 šalių sutraukęs Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, kurio metu rengiama tarptautinė konferencija, dešimtys susitikimų mieste, koncertai, maldos renginiai. Iš viso laukia daugiau nei 130 renginių. 

Birželio 12–14 d. Lietuvoje aštuntą kartą vyks Europos archeologijos dienos, kviečiančios pažinti archeologiją ne tik per muziejų vitrinas, bet ir per gyvą patirtį. Įvairūs šalies muziejai, universitetai, kultūros įstaigos ir ekspertai sieks parodyti, kad archeologija – ne tik senoviniai radiniai, bet ir pasakojimai apie žmones, jų kasdienybę, įpročius, tikėjimus bei gyvenimo būdą.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus taip pat kviečia dalyvauti archeologiniuose tyrimuose Kazimiero Jauniaus muziejuje Lembo k. birželio 12 d. (15–18 val.), birželio 13 ir 14 d. (10–18 val.). Renginio metu dalyviai galės susipažinti su archeologinių tyrimų darbu, kasti, sijoti gruntą, dirbti su metalo ieškikliu.

Birželio 13-ąją Šilalės miesto pušyne suskambės Tauragės regiono dainų šventė „Siekiai suartina 2026“, kurios programoje susijungs skambios melodijos ir energingi judesiai. 

Kitą dieną, birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, visoje Lietuvoje planuojami Atminimo renginiai. Šilalėje minėjimas prasidės 10 val. prie skulptūros „Laisvės šauklys“ skaitant tremtinių bei politinių kalinių vardus. Po 12 Šv. Mišių 13 val. eisena į Šilalės miesto kapines prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje ir kalėjimuose“, o 14 val. Nevočiuose, prie pamink­linio kryžiaus, skirto Traksėdžio seniūnijoje ir aplinkiniuose kaimuose gimusiems bei žuvusiems Lietuvos partizanams, bus minimos šviesios atminties politinės kalinės, ilgametės Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo pirmininkės, poetės Teresės Ūksienės 95-osios gimimo metinės. 

Tą pačią dieną Upynoje vyks Šv. Antano atlaidai ir miestelio šventė, kuri tradiciškai prasidės Šv. Mišiomis (10 val.), o po jų rengiamas pėsčiųjų žygis „Miegės (Kalvalių) kalno paslaptys“. Vakare upyniškiams ir jų svečiams bus pristatyta Upynos kultūros namų mėgėjų meno kolektyvo teatralizuota programa „Susitikime Karčemoje“, gros kapela „Gatunkas“ bei grupė „Popkultūra“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pajūrio miestelio rekreacinėje teritorijoje Šilalės rajono specialiųjų pedagogų ir logopedų metodinis būrelis surengė sporto šventę „Judėk, žaisk ir džiaukis“ Šilalės rajono bendrojo ir specialiojo ugdymo įstaigų mokiniams. Vaikai išbandė naujas veiklas ir smagiai praleido laiką gamtoje.

Sporto šventę atidarė ir sveikinimo žodį tarė Šilalės švietimo pagalbos cent­ro direktorė Birutė Jankauskienė ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius. Jie linkėjo mokiniams energijos, fizinės ištvermės ir gražioje vietoje, prie Jūros upės, pasidžiaugti žydinčiu pavasariu.

Renginį vedė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos specialioji pedagogė, logopedė Inga Bendžiuvienė, sportines veiklas organizavo Pajūrio 710 kuopos jaunųjų šaulių vadas Algimantas Dragūnas, neformaliojo ugdymo mokytojas Rimantas Bendžius bei jaunieji šauliai Andrius Noreika ir Mantas Bagdonas. Iš įvairių rajono mokyklų susirinkę vaikai sportavo, linksminosi ir  daug bendravo – draugiškai palaikė vieni kitus estafetėse ir drąsiai dalyvavo visose rungtyse.

Mokiniai išbandė ir aktyvias šauliškas veiklas: nešė neštuvais „nukentėjusiuosius“, mėtė imitacines granatas. 

Visiems buvo įdomu susipažinti su įvairiomis gynybai reikalingomis veik­lomis ir patiems jas išbandyti. Tokios veiklos suteikia galimybę stiprinti pasitikėjimą savimi, mokytis veikti komandoje ir patirti judėjimo džiaugsmą, todėl niekam nepritrūko energijos, susidomėjimo ir drąsos išbandyti tai, ko niekada anksčiau nedarė.  

Po aktyvių užsiėmimų vaikai draugiškai žaidė, suposi sūpynėmis, išbandė lauko treniruoklius, vaišinosi užkandžiais. Pralaimėjusių sporto šventėje nebuvo, todėl visi dalyviai gavo padėkas, medalius už dalyvavimą ir saldžias dovanėles, kuriomis pasirūpino Šilalės rajono savivaldybė. Nuoširdžiai dėkojame mokyklose dirbančioms specialiosioms pedagogėms, logopedėms, mokinio padėjėjoms ir visiems, kurie prisidėjo prie šios gražios šventės kūrimo.

Inga BENDŽIUVIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vyr. specialioji pedagogė, logopedė

AUTORĖS nuotr.