„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: silalesartojas@gmail.com
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Olimpinę daugiakovę laimėjo alus

Neseniai vieno penktadienio pavakarę Šilalė buvo likusi be savo aukštuomenės. Savivaldybėje dirbantys ir jai vadovaujantys, t. y. ir aukštesni, ir žemesni, susimetė po dešimt eurų ir išbildėjo į olimpiadą.

Po dešimt eurų? Ar gali užtekti kelionei į Rio de Žaneirą? Ar nebus kaip aną sykį, kai jie, viens iš kito surinkę po kelis eurus, buvo pakilę į Havajus? Ir juodus akinius, ir plačiabryles skrybėles, kremą nuo saulės ir net bikinius damos pasiėmė, o tie Havajai, kaip paaiškėjo tada, buvo visai tarsi Pajūris. Visai lietuviški debesys ir alus lietuviškas... Bet ruošėsi tai tolimai išvykai visi atsakingai.

Ir šį sykį viskas buvo rimtai. Olimpiniame Didkiemio stadione buvo įrengti tikri futbolo vartai, tikra krepšinio aikštelė, skambėjo tikros sportininkus įkvepiančios kal­bos. Ir alus buvo tikras.

Ilgai, atkakliai bei permainingai vyko litrabolo varžybos. Jau atrodė, rungtis įveikta, bet iš kažkur vėl atsirasdavo pilnas ąsotis. Už dešimt eurų?.. Ir alus, ir užkanda, ir muzikantų fanfaros, ir dar šis tas! Ar tik nebus tie organizatoriai pokštą iškrėtę - nupirkę daugiau nei išėjo už tuos kelis eurus?

Olimpiadą turėjo laimėti draugystė, bet šį sykį laimėjo alus...

Alius ŠAKINIS

tiesiogiai iš Rio de Didkiemio

 

 

 

 

Ta ir ne ta realybė

Ankstyvą penktadienio rytą mano bičiuliui ir ben­dra­vardžiui Aliui kilo problemų su realybe.

Buvo apniukę, ir jis nenorom išsirito iš lovos. Ir taip - visada. Kai saulės nėra, nėra ir motyvacijos. Ką žada prognozės? Internetas rodė, jog kaip tik virš Šilalės spigina saulė. Meteorologijos specialistai tikino, kad visą dieną taip bus. Tačiau Alius matė tik debesis.

- Tai kas, kad matau, bet aš juk ne specialistas, - pagalvojo Alius.

Vonios kambaryje jis pažiūrėjo į veidrodį ir išvydo pažįstamą veidą.

- Ar tik ne aš? - suabejojo.

Jis jau žinojo, kaip pavojinga pasikliauti savo paties akimis. Sykį jam parduotuvėje kilo iliuzija, jog kainos kyla. Jeigu ne gerbiama prezidentė su gerbiama finansų ministre, jeigu ne premjeras, irgi labai gerbiamas, Alius būtų tuo patikėjęs. Tačiau jie išsklaidė kainų kilimo iliuziją, ir Alius vėl pirko pigiai. Visai kaip už litus!

Nusiprausęs Alius nuėjo į­ parduotuvę, ir vėl - ta pati iliuzija. Jam vėl pasirodė, jog pusė euro už bulvių kilogramą yra daugiau nei pusė lito.

- Tarkime, aš durnas, neišmanau ekonomikos, - numojo ranka, pasiėmė bulves ir stojo į eilę.

O prie kasos kilo konfliktas: viena senolė paėmė žentui alaus „bambalį“, bet neturėjo paso.

- Ar nematai, kad aš ne piemenė? - pyko ji.

- Iš kur aš žinau? - atsakė kasininkė. - Rodykite pasą!

Aliui pagailo moteriškės, jis išsitraukė teises ir nupirko alų už ją.

- Ačiū, Aliau! - dėkojo močiutė. - O ta višta nemato, jog aš sena!

- O tu tikrai pilnametė? - suabejojo ir Alius.

- Kur gi ne! - nusijuokė ši. - Vakar suėjo šešiolika!

- O jei tikrai? - sudvejojo Alius. - Jei nupirkau alaus nepilnametei?

Jis ėjo namo labai susirūpinęs. Danguje sužibo kažkas labai panašus į saulę. Daiktu, panašiu į raktą, jis atsirakino duris. Butas buvo toks pat kaip jo. Visi daiktai matyti.

O jeigu ne? O jeigu čia kitas labai panašus butas?

Alius nubėgo į vonią, pakišo galvą po šaltu dušu.

Iš veidrodžio žvelgė matytas veidas.

- Įdomu, kiek jam? - suabejojo Alius. - Ar tai tikrai aš?

Žiūri į pasą - tikrai! Alius Šakinis. Pasas tebegalioja.

- Viskas gerai, - atsipūtė. - Vadinasi, neišprotėjau...

O tu, mielas bičiuli, asmens dokumentą turi? Visada nešiokis jį kišenėje. Kils abejonė - nedelsdamas pasižiūrėk!

Kaip sakoma, savo paties labui.

Alius ŠAKINIS

 

 

 

Alius pristatė naują aukštuomenės planą Lietuvai

Mūsų bičiulis Alius pasikvietė mus į salę ir tarė tokius žodžius:

- Lietuvai reikia plano.

Mes atsistoję pradėjome ploti. Dabar žinojome, ko rei­kia Lietuvai.

Alius kalbėjo toliau:

- Štai aš turiu aukštuomenės planą, kurį mes, pras­tuomenė, turėtume įgyvendinti.

Atsistojome dar sykį ir dar sykį paplojome. Pagaliau mes turėjome tikslą.

- Tai planas, kuris nulems kiekvieno likimą, - kalbėjo Alius. - Turėdami planą, gyvensime naujai, kiekvieną ry­tą iš naujo pradėsime dieną. Kiekviena diena bus absoliučiai nauja, o vakarykštė nesikartos.

Savo planą Alius padalijo į kelias svarbias dalis. Pirmoji dalis - gerovė.

- Mes kelsime gerovę, - džiugino jis. - Visi, kas turi gerai, turi turėti geriau!

- O kas neturi? - paklausė kažkas, tačiau Alius jo neišgirdo.

- Visi nori geriau ir važiuoja ten, kur pigiau, - kalbėjo toliau Alius. - Į Lenkiją, Čekiją, netgi į Latviją. Mes turime pasiekti, kad nuva­žiavę tautiečiai skaudžiai nenusiviltų. Aš garantuoju, jog kainos Lenkijoje, Lat­vijo­je bei visoje Europos Są­­­jungo­je bus gerokai mažesnės nei Lietuvoje!

Antroji plano dalis - darbas.

- Žmogus turi teisę į algą, - žadėjo toliau Alius. - Visi, kas netingi, turi gauti apmokamo darbo. Suteikime jiems tokį šansą visoje plačiojoje Europoje - ne tik Airijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Da­ni­­jo­je, netgi pabėgėlėje Ang­lijoje! Garantuoju, kad ten jie uždirbs daugiau, dirbdami gerokai mažiau. Ateis diena, ir mūsų žmonės geresnio darbo gaus net Rumunijoje!

Trečioji plano dalis - kaimas.

- Mūsų kaimas - nuviltas, apgautas ir pasmerktas, - konstatavo Alius. - Kuo mū­sų valstiečiai yra blogesni, jog negalėtų gyventi kaip Vo­kietijos, Ispanijos, Airijos, Danijos, Norvegijos arba  Šve­dijos kaimiečiai? Tai imkimės žingsnių! Iškelkime mūsų kai­mą į Vokietiją, Is­paniją, Da­niją, Norvegiją, Šve­diją bei kitas lietuvių pamėgtas vietas. Tegu mūsų kaimiečiai už­dirba! Išvykę jie tikrai suklestės.

Po tų žodžių kilo ovacijos. Vyresnės kartos žmonės net pravirko. Jų akyse degė viltis, jog išvažiavę vaikai gerai gyvens.

Dar Alius kalbėjo apie saugumą. Ne apie tą, kur pagalvojote, bet apie socialinį.

- Žmogus nori dirbti, uždirbti ir nebijoti rytojaus. Niekas nenori būti kvailesnis, visi nori tiek pat. Jei vienas turi daugiau negu visi, tai visa šalis yra ubagai. Tačiau yra šalių, kur ubagas - ponas. Tegu mūsų žmonės, nuvykę kaip ubagai, randa patį tik­riausią rojų: ne tik galimybę dirbti, bet ir uždirbti, ne tik sveikatos draudimą, bet realų gydymą, ne tik socialinius mokesčius, bet ir senatvės pensiją! Visur, kur tik nuvyksta, jie ras geresnį, saugesnį darbą, didesnę algą bei mažesnius mokesčius.

- Štai toks yra planas sukurti lietuviams rojų, - bai­gė Alius. - Aš jums garantuoju!

- O kada nukariausime Ru­siją? - paklausė vienas. - Ar jūsų plane šito svarbaus klausimo nėra?

- Kariauti nė nereikės, - užtikrino Alius. - Mūsų tikslas - Karaliaučiaus sritis. Iš­­vežki­me iš Karaliaučiaus sri­­ties kontrabandos keliais visą deg­tinę, spiritą, cigaretes, ir rusai patys paprašys prisijungti. O kai iš Lenkijos legaliu būdu ištempsime kitas pigesnes prekes, visa Lenkija užsimanys prisijungti prie Vil­niaus krašto! Tai yra slaptoji plano dalis, aš to nenoriu garsinti.

Dabar jau visi - ir kairieji, ir dešinieji - buvo patenkinti. Vienas kairių pažiūrų konservatorius bei kitas dešinių pažiūrų socialdemok­ratas, ku­rie kartu yra buvę Vilniuje, atnešė Aliui ąžuolo lapų bei raudonų rožių vainiką.

- Kaip gaila, Aliau, kad tu - ne Seimas ir ne Vyriausybė! - apgailestavo jie.

- Kodėl?

- Toks planas, tiek darbo - kas jį darys?

- O ką čia daryti? - patraukė pečiais Alius. - Viskas jau padaryta. Dabar belieka sėdėti ir laukti.

Tad mes sėdėjome ir laukėme.

- O tai kam tas planas? - netikėtai paklausė kažkas.

- Planas - gerai, - patikino Alius. - Viskas vyksta ir taip, bet kažkaip netvarkingai, cha­otiškai, stichiškai. Dabar, turėdami planą, mes jau žinosime, jog aukštuomenė kažką daro, planuoja, o padėtis yra kontroliuojama.

Išgirdę tai, laimingi pakilome iš savo kėdžių. Dabar mes turėjome viltį.

Lauke saulė pagal planą krypo į vakarą, gatvėje sucypė brangaus automobilio stabdžiai, sukniaukė pro ša­lį skuodžiantis katinas. Pla­ningai, kaip ir visa kita, artėjo rinkimai...

Alius ŠAKINIS

 

 

 

Gausus derlius žada didelį minusą

Iš laukų parlekia traktorius, vilkdamas kupiną priekabą, stumia atbulas ją prie sandėlio duobės. Pakyla kėbulas, pažyra švarūs kviečiai. Didžiulė krūva grūdų.

Kaip reikalai? Javapjūtė pagaliau įsibėgėjo?

- Pats matai - visai po velnių, - sako Antanas Bartašius vyresnysis, kuris čia vadovauja visam paradui.

Jo sūnus Antanas vos spėja traktoriumi paskui kombainą. Iš pažiūros viskas atrodo gerai. Senajame Gineikių sandėlyje, kuris kažkada priklausė Kaltinėnų tarybiniam ūkiui, tebeveikia visi mechanizmai. Tiesiog ne­įtikėtina! Grūdai iš priekabos byra į duobę, darbininkui tereikia pakrapštyti kastuvu. Iš duobės sraigė kelia į sandėlį. O čia bilda sena vokiška valomoji.

- Nežiūrėk, kad sena, ji visai moderni, - sako Antanas vyresnysis.

Ilgas transporteris neša der­lių toliau į aruodus. Viename jau supilta šiek tiek žirnių.

- Argi tai derlius? - klausia šeimininkas. - Iš 16 hektarų tik tokia mygikė žirnių? O pikčiausia, kad byra visai gerai. Ir kviečiai, ir žirniai. Bet žirnius tik­riausiai reikės aparti. Neįva­žiuoja kombai­nas.

Čiupinėja­me kviečius. Minkštoki. Nieko keisto, kai tokia vasa­ra. Pasirodo, jie jau vežė grūdus į elevatorių. Tačiau pilnomis priekabomis parbildėjo atgal. Neėmė. Paaiškino, kad grūdai per drėgni net pašarui.

- Negalėjo bū­ti drėgnesni še­šių procentų, - pasakoja Antanas vyresnysis. - Dabar jau priima ir dešimties. Prasidės baudos už netesybas. Taip gerai užderėjo, o pasibaigs minusu!

Žmonėms tikrai apmaudu. Atrodo, viską padarė, kas priklausė nuo jų. Šitiek trąšų, tiek darbo įdėjo! Sandėlyje net savadarbę džiovyklą susikonstravo.

- Kaimynas turi pirktinę už 40 tūkstančių eurų. O mes susikonstravome iš visokio metalo laužo, - didžiuojasi šeimininkas. - Visa bėda, jog padarėme klaidą - džiovyklos apačioje neįtaisėme maišytuvo, drėg­ni grūdai užsikemša. Klaidą ištaisysime tik kitam derliui. Šiek tiek pasidžiovinti lei­do kaimynas. Bet jeigu jis turi džiovinti savo, tai kaip savo džiovyklą užleis mums?

Jų sandėlis, ku­rį valdo trys savininkai, yra pats seniausias. Čia veikia visi mechanizmai. Šalimais - daug vėliau pastatyti. A. Bartašius siūlo įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip viskas ten išdraskyta. O jam pavyko išsaugoti. Kaip?

- „Mytu“ į galvą - taip ir išsaugojau, - juokiasi šeimininkas. - Na, ne visai taip, bet panašiai. Buvo karų. Aš čia šalia dirbau gaisrinėje, tai prižiūrėjau, kad niekas nieko neplėštų.

Dabar jis ūkį su visu sandėliu perleido sūnui. Po šio derliaus jis susiskaičiuos nuostolius.

Sūnus Antanas kviečių lauke budi prie traktoriaus. Trak­torius reikalingas ne tik grūdams vežti. Jeigu kombainas įkris, reikės ištempti. Laukas išraižytas giliomis provėžomis.

- Už netesybas tikrai mokėsiu baudas. Dar nežinau, kiek. Turėjau sudaręs neblogą sutartį, tikėjausi už toną pusant­ro šimto gauti. Dabar būtų gerai bent šimtas... Penkios tonos iš hektaro - lyg ir neblogai. Tačiau ne ta kategorija, pašariniams betinka. Ir taip - ne tik mums. Ne vien apie Kaltinėnus. Kai nuvažiuoju į Vi­duklės elevatorių, ten po šešias valandas eilėje palaukti tenka. Stovime, kalbamės. Visi ūkininkai didelėje bėdoje. Kas avansu pasiėmęs trąšų ir dabar yra skolingas grūdais, kas paėmęs iš banko paskolą su viltimi padengti ją iš grūdų, kas šiaip turi didelę sutartį ir laukia nemenkų baudų už netesybas...

A. Bartašiui jaunesniajam jau ir atostogos baigiasi. Jis dar ir Kaltinėnų seniūnas. Jeigu kas leis, prašysis nemokamų.

- Tiek trąšų supilta, tiek dar­bo ir meilės! O turiu garantuotą minusą. Tikrai apmaudu, - sako jis.

Rugpjūtis baigiasi, o javapjūtė tik prasidėjo. Ar taip kada nors yra pasitaikę? Bartašius vyresnysis prisimena, jog yra tokia vasara buvusi, bet jau labai seniai.

- Pamenu, dar kolūkių laikais vikšriniai traktoriai tempė lauku „Nivas“ ir patys krito. Tada ūkis parvežė iš fabriko vikšrų, dėjome juos ant kombainų. Tikra vargo vakarienė. O dabar per televizorių vis guodžia, kad tai esanti normali lietuviška vasara. Pasiutimas ima girdėti tokias nesąmones. Kokia normali vasara, jeigu miežiai varpose dygsta? 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

 

Gauruotos kiaulės priežiūros nereikalauja

Užsitęsus pieno krizei, nederlingų žemių ūkininkams nelengva rasti, kuo pakeisti nuostolingą pieno ūkį. Grynaveisliai mėsiniai galvijai brangūs, o mišrūnų auginti nebeapsimoka - supirkėjai ir už juos jau moka pačią ma­žiausią kainą. Todėl šį kartą šilališkiams siūlome pas­kaityti apie tai, kokią išeitį rado Raudonėnuose (Jurbarko rajonas) gyvenanti ūkininkė Odeta Andrei. Ji įsitikinusi, kad mažame ūkelyje pats idealiausias gyvūnas yra Mangalica veislės kiaulės, kurias lengva prižiūrėti ir pigu auginti.

Parsivežė iš Rumunijos

Ištekėjusi už rumuno, Odeta kelis metus gyveno užsienyje, tačiau prireikus dukrą leisti į mokyklą, grįžo į gimtąjį kraštą. Deja, Lietuva jauną šeimą sutiko nesvetingai - nei darbo, nei pajamų, o gyventi iš kažko reikia. Įsikūrę Raudonėnų kaimo pakraštyje, lietuvė ir rumunas nusprendė laikyti gyvulių. Pradžiai, kad bent turėtų ką valgyti, nusipirko porą kiaulių.

„Nesisekė mums su tomis kiaulėmis: tai kuo nors užšerdavau, tai raudonuke susirgdavo, tai nuo kojų nupuldavo. Atrodė amžina bėda, kol neatradome Mangalicų“, - neslepia moteris.

Šios veislės kiaules ji pamatė nuvykusi atostogų į vyro gimtinę. Nors visur rašoma, jog Mangalica yra vengriška veislė, Odeta tvirtina, kad kur kas seniau, net prieš 400 metų, šios kiaulės buvo auginamos Rumunijoje. Šalies provincijoje yra netgi likę turgų, kur parduodami išskirtinai tik Mangalica kiaulių mėsos produktai - lašiniai, dešros, brandinti ir vytinti kumpiai. Viename tokių turgų sutiktas šimtametis senukas jai užtikrinęs, kad jei valgysianti Mangalicų mėsą, gyvensianti ilgiau už jį.

„Kai išgirdau, kokios Mangalica kiaulės nereiklios ir pamačiau, kaip jos auginamos, nusprendžiau, kad man jų reikia. Jau trejus metus jas auginu ir labai džiaugiuosi - nežinau kitų tokių ramių, draugiškų, supratingų gyvūnų. Norėčiau, jog kuo daugiau žmonių apie jas sužinotų ir nebijotų auginti, nes jų mėsa tokia pat balta, kaip ir įprastų kiaulių, tik nepalyginami geresnė, netgi valo iš žmogaus organizmo cholesterolį“, - sako Odeta.

O.Andrei augina raudonąsias ir baltąsias Mangalicas. Lietuvoje dar yra žinomos Man­galica kregždutės - kiaulės juodomis nugaromis, o neseniai Rumunijoje išvesta nauja Mangalica veislė Bazna dar atsparesnė ir greičiau auganti. Pagrindinis Mangalica kiaulių veislės požymis - juodi snukučiai ir kojytės, todėl maži paršeliai yra ypač gražūs.

Užsigrūdinusios ir stiprios 

Prieš keletą metų iš Rumunijos parsivežusi kiaulių porelę, Odeta dabar turi jų visą būrį, nors suaugusios - tik dvi. Ūkininkė tikina, kad šios veislės kiaulės yra labai vislios, atsiveda net po 15 jauniklių. Jeigu motininei kiaulei neužtenka pieno, paršelius pamaitina kita paršinga kiaulė.

„Jos yra bandos gyvūnai, draugiškai sugyvena, vienos kitų neskriaudžia. Jei kyla pavojus, sustoja ratu ir kaip šernai gina vaikus“, - pasakoja Odeta.

Nors moteris pripažįsta, kad ne tik Mangalica kiaulių išvaizda bei gyvenimo būdas panašus į šernų, net ir jų paršeliai gimsta dryžuoti, bet išgirdusi šias kiaules vadinant šernais, Odeta supyksta. Pasak jos, yra vienas, tačiau esminis skirtumas - šių kiaulių mėsa nėra juoda, kaip šernų, vizualiai ji niekuo nesiskiria nuo lietuviams įprastos kiaulienos.  

Bet labiausiai O.Andrei džiau­giasi, kad jos gyvūnų jokios ligos nepuola, todėl nė karto per trejus metus neprireikė kviesti veterinaro. Moteris įsitikinusi, jog ir kiaulių maras Mangalica veislės kiaulėms neturėtų būti mirtinas, nes jos yra užsigrūdinusios bei stiprios.

Geriausia Mangalica kiaules būtų auginti lauko diendaržiuose, tačiau dėl kiaulių maro keliamos grėsmės dabar tai yra uždrausta. Ūkininkė tikina turėjusi įvykdyti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus - aptverti tvartus dvigubomis tvoromis, įrengti dušus. Tačiau sunkiausia jai nešerti kiaulių žole, nes būtent žolės joms labiausiai ir reikia.

Todėl Odeta savo augintines šeria viskuo, kas užauga darže bei sode. Runkeliais, žaliomis bulvėmis, bulvių virkš­čiomis, morkų lapais, obuoliais, rudenį į gardus suverčia sode sugrėbtus lapus, žiemą iš laukų parsiveža ūkininkų palikto suplėkusio šieno, išversto šienainio, šiaudų. Rudenį surenka į maišus ir palieka sušalti krituolius obuolius - sausį ar vasarį, kai nieko žalio nėra, jie Mangalicoms yra tarsi saldainiai.

Bandė kiaules šerti ir kukurūzais, taip, kaip matė Rumunijoje. Rumunai augina kukurūzus, pjauna juos dalgiu ir žalią masę verčia į kiaulių gardus. Tačiau netrukus tokios praktikos moteris atsisakė - pastebėjo, jog kukurūzais penėtų kiaulių mėsa yra gerokai riebesnė. O juk riebalų dabar niekas nenori.

Tai, kad Mangalica veislės kiaulių paršeliams nereikia pieno, dabar žino net Ode­tos močiutė. Bulvių taip pat niekas neplauna ir neverda - kiaulė pati sukramto savo vaikams šakniavaisius. Mai­tinan­čioms paršavedėms Ode­ta duo­da miltų, o atsigerti - vandens.

„Po savaitės paršeliai jau eina pažiūrėti, ką ėdą jų motina, o po dviejų ir patys kartu su jomis lapnoja. Jei šertume taip, kaip šeriamos įprastos mums kiaulės, Mangalica užaugtų per 4-5 mėnesius, bet ir ėsdamos daržo atliekas, nedaug teatsilieka“, - tvirtina ūkininkė.

Parduoda rūkytus gaminius

Nors Rumunijoje sužinojo, kad šios kiaulės gali užaugti iki 400 kilogramų, o jų lašiniai siekti gerą sprindį, O.And­rei tokių didelių neaugina. Pjauna jas po 5-6 mėnesių, rūko lašinius ir dešras bei parduoda juos giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Dar gerokai prieš skerdžiant kiau­lę, pasak Odetos, pasipila užsakymai, kai kurie išsiveža iškart kelias dešimtis kilogramų rūkytų gaminių.

Moteris tikina, kad teigiantys, jog tai yra lašininės kiaulės, labai klysta - jų mėsa yra labai brandi,  joje daug vandens, todėl gerokai skanesnė už įprastą mums kiaulieną.

„Aš ir kotletus kepu, ir troškinu. O lašiniai tikrų tikriausia prasme burnoje tirpsta - yra visiškai netąsūs, kepinami ar lydomi gražiai išsileidžia. Kas paragauja Mangalica mėsos, įprastos kiaulienos nebenori“, - patirtimi dalijasi ūkininkė.

Dėl ypač vertingų mėsos savybių, Odetos teigimu, šios veislės paršeliai yra gerokai brangesni: už kiaulaitę prašoma 100-120 eurų, kuiliukas kainuoja 90-100 Eur. Tačiau O.Andrei įsitikinusi, jog pirkti verta - vien jau dėl to, kad šitas kiaules užauginti kur kas pigiau nei įprastas.

„Kol išgrėbstai sodą, nuravi ir rudenį nuvalai daržą, kiaulė ir užauga. Jokių grūdų ar kokių kitų priedų jai nereikia. Apie kombinuotuosius pašarus net nekalbu“, - sako ūkininkė.

Odeta mano, jog tokias kiau­les gali auginti visi - net ir tie, kurie prie namų neturi nė gabalėlio žemės. 

Mangalica kiaulės netrukdo ūkininkės šeimai džiaugtis gyvenimu, nes jų nereikia šerti nustatytomis valandomis. pavertus garde maišą žolės ar obuolių, įpylus vandens, galima ramiai ilgesniam laikui išvykti iš namų. Net jei jos pasileistų iš gardo, toli nenueitų - paskainiotų lapų darže ir vakare sugrįžtų į užtvarą. O jeigu nepatektų ten, iš kur išėjo, tiesiog sugultų ša­lia - ne be reikalo, pasak Odetos, sakoma, jog šitos kiaulės gerai įsimena kelią namo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Žemė dosniai atsilygina tik išmintingai ją dirbantiems

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ten, kur lankėsi meras

Vieną rytą, vos įžengus į kabinetą, suskambo telefonas.

- Alio, čia meras?

- Ne, čia redakcija.

Praėjo kelios minutės – telefonas ir vėl skamba.

- Alio, merą turite? - klausia tas pats moteriškas balsas.

Aišku, kad tyčiojasi. Iš kur redakcija ims merą?

- Ne, dar vis neturime.

- O kur jis yra?

- Vilniuje, - informuojame, pažvelgę į mero darbotvar­kę. - Matyt, išvažiavo parvežti pinigo, - dar pajuokaujame.

Praėjo kelios minutės - telefono ekrane vėl tas pats numeris.

- Alio, o kada jis grįš?

Va to tai jau tikrai nežinome. Niekur neskelbia, todėl tik traukiame pečiais. O gal moteriškė visai nejuokauja? Gal ji supainiojo numerius?

- Kada grįš – tada, - atsakome diplomatiškai. -  Bene nutiko kas? Gal ką perduoti? - dar paklausiame.

- Ateina lietūs, o duobė neužpilta. Meras žadėjo atvežti tris mašinas žvyro, užpilti duobę, laukiu ir nesulaukiu.

- Pats asmeniškai meras žadėjo? - negalime patikėti tokia geradaryste.

- Taip, meras buvo su seniūne. Sako, atvešime tris mašinas žvyro, ir duobės nebeliks. Bet jei įsismarkaus lietūs, tai jis nė žvyro nebegalės atvežti, nes keliukas tampa neišvažiuojamas. Aš gyvenu Vytogaloje, pačioje pamiškėje, ant kampo reikia sukti į dešinę. Meras turėtų žinoti, - moteris pasisako pavardę.

Pasidaro labai įdomu. Kas čia per duobė, kad reikia net trijų mašinų žvyro?

Pasirodo, Vytogaloje tikrai gyvena tokia moteris. Tolėliau, pamiškėje. Yra ir toks keliukas į dešinę.

- Važiuokite ten ir nuvažiuosite, - parodo pagyvenęs vytogališkis, kai redakcija mane išsiunčia atlikti tyrimo - Visai geras kelias.

Netrukus supratau, jog žmogus pajuokavo. Bet kuo toliau, tuo juokas ėmė mažiau. Ir štai vieta, kur tapo visai nebejuokinga. Apsisukti nebuvo kur. Važiuoti atbulomis jau per toli, važiuoti į priekį darėsi vis baugiau. Jei būčiau meras, tokiais keliais tikrai nevažinėčiau. Sėsčiau į seniūnijos džipą.

Pagaliau - jauki sodyba pamiškėje. Šeimininkė labai nustemba, kad aš iš redakcijos. Ji gi ieškojo mero.

- Surinkote ne tą numerį, - paaiškinu.

- Tu matai! - stebisi ji.

Susipažįstame. Tai Elena Vai­čaitienė. Beveik visą gyvenimą nugyveno Suvalkijoje, o prieš keletą metų grįžo į gimtąjį lizdą. Labai graži, rami vieta, tik iki jos atvažiuoti - žygdarbis. Aš tai jau pastebėjau.

- Po lietaus kelias neišvažiuojamas, o ten, prie sankryžos, žemesnė vieta, tikra duobė. Paskambinau į televiziją, sakau taip ir taip, negaliu nei išbristi, nei išvažiuoti. O man televizijos žurnalistai aiškina: „Mums reikalingas jūsų pareiškimas ir mero atsisakymas keliuką taisyti. Tada įsikišime mes“. Parašiau pareiškimą, nuvažiavau į Šilalę, nunešiau merui, - pasakoja moteris. - Aš juk nenoriu, jog mūsų meras nuskambėtų ant visos Lietuvos. Sakau arba taisote keliuką, arba atsisakote. Meras teisinasi, kad jis taip iš karto negali, kad apžiūrėti turi. Ir tikrai jie atvažiavo su seniūne. Buvo truputį paliję, tai meras paliko savo mašiną prie plento, persėdo į seniūnės mašiną.

Ar nesakiau? Tokie keliai - ne mero mašinai.

Šeimininkė parodo tą duobę - bedugnę. Iš pažiūros visai neatrodo duobė, tik žemesnė vieta. Užtat po lietaus...

- Po lietaus tai ojojoj! - ji susiima už galvos. - Meras­ ­žadėjo atvežti tris mašinas žvyro ir dar vieną ten toliau. Mokėti man sakė nereikės, padės už valdiškus pinigus. Bet jei prasidės nuolatiniai lietūs? - baiminasi ji.

Elena, pasirodo, jau kelinta savaitė laukia mero su trimis žvyro mašinomis. Deja, niekaip nesulaukia. Todėl sutarėme taip: po savaitės kitos, o dar geriau - kai bus kokia sukaktis, tarkime, mėnuo laukimo, ji paskambins į redakciją. Ir Elenai ne taip ilgu bus laukti žvyro, ir mes galėsime rašyti laukimo kroniką.

Tačiau gal vis dėlto sulauks? Štai konteinerių tai ji sulaukė. Sodybo­je sto­vi trys. Trejus metus Elena mo­kėjo mokesčius už šiukšlių vežimą, ir štai pagaliau kieme jau visas mėnuo stovi šie gražuoliai. Už tuos pinigus, kur jau sumokėjo, išeitų kalnas tokių konteinerių. Ant vieno yra telefono numeris. Kai konteineris prisipildys, ji paskambins, atvažiuos vairuotojas ir išgabens.

Tačiau jeigu meras neatveš žvyro, tai kaip atvažiuos šiukšlių mašina?

Tada viskas liks kaip buvę, o ji mokės kaip mokėjusi.

- Bet jis tikriausiai atveš, - sako Elena. - Tikiu, kad atveš.

Kur netikėsi!..

O gal ir man bulvių maišą? Kai meras pats asmeniškai veš moteriškei žvyrą, ga­lėtų įsimesti į kėbulą bulvių maišiuką. Mat senos pasibaigė, o švie­žių dar nekasu. Mano keliukas geresnis.

- Kas tau veš! - juokiasi kolegos.

Žinau, jog neveš. Tačiau kaip ma­lonu būtų gir­­dėti pažadą!

Alius ŠAKINIS

Autoriaus nuotr.

 

 

 

Alius su premjeru padarė tą pačią nuodėmę

Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS

 

Blaivybės taurė - ne Aliui

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs net alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis vakar vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.

- Aliau, kas atsitiko? - paklausėme išsigandę.

- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.

Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Brone, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais... Tai buvo visai netikėta.

Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:

- Šventojoje šeštadienį buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KI­BINAS, MĖSAINIS ir ČEBU­RE­KAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos - prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau į Šventąją be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia matau tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: „Mes čia visi už blaivybę“. Po to išgėrėme už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, jog pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau kroviku spirito bazėje...

O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, bet ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas yra konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydyje?

- Aliau, iš kur tu ištraukei, jog tai konservatoriai? - išsigandome tokių jo kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?

- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėme? Mes gėrėme labai konkrečiai. Tarkime, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais jis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinami po 20 procentų.

„Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!“ - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjome stovėti, gėrėme už konservatorių viziją, jog 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos.

„Šalin sovietinį alkoholizmą!“ - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie pasiteiravo, kaip mūsų pirmininkas, ar daug pakelia. Aš atsakiau: „Kiek reikės, tiek pakelsime! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!..“

Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai žengė per trobą, tačiau susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs krito ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.

Padavėme jam stiklinę šalto vandens.

- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - paklausėme išsi­gandę. Jautėme - žūva jis. Bu­vo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?

Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.

- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.

- Aliau, Aliau! - raginome mes. - Sakyk!..

- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais bei vadovybe naikinti alkoholį, tačiau kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.

- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!

Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: „Kon­ser­vatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai“.

Alius ŠAKINIS

 

 

 

Alius paveldėjo naują mokestį

Anksčiau Alius buvo šiaip sau žmogelis, o dabar - visa galva aukštesnis pats už save. Dabar jis - kaip ir aukštuomenė. Kaip ir visi verslo magnatai, jis turi komercinės paskirties pastatų ir moka nekilnojamojo turto mokestį. Jeigu tiksliau - turi tik vieną. O jei visai tiksliai - nėra nė to.

Jis netgi mėgino įrodyti, žeg­nojosi, mušėsi į krūtinę, prisiekinėjo visais Seimo nariais, kad tikrai neturi tokių pastatų!

- O sandėlis? - inspektorė parodė pirštu į popierių.

- Neturiu jokio sandėlio!

- Kam jį naudojate? Laiko­te grūdus? Verčiatės žemės ūkiu?

- Ne, nelaikau grūdų, nenaudoju jo žemės ūkiui! - dievagojosi Alius. - Aš neturiu sandėlio!

- Gaila, jog nenaudojate žemės ūkiui, - atsiduso inspektorė.

Ji jau pavargo aiškinti, kad Alius tikrai turi sandėlį. Tai rodo Registrų centro dokumentai. Jeigu būtų supylęs grūdus ar saugotų kitą žemės ūkio produkciją, nuo mokesčio būtų atleistas. O dabar Alius privalo deklaruoti savo turtus ir sumokėti mokestį.

Alius nulėkė į Registrą.

- Iš kur atsirado sandėlis? - paklausė tenai.

- Paveldėjote, - atsakė Re­gist­rų centre. - Pažiūrėkite į sa­vo bylą. Joje surašyti visi pas­tatai: gyvenamasis namas, tvartas, malkinė, daržinė, sandėlis...

- Koks sandėlis? - pasibaisėjo Alius. - Kas ten pastatė sandėlį?

- Aš nežinau, - atsakė Re­gistrų centro darbuotoja. - Jūsų byla daryta seniai, sandėlio gali ir nebebūti...

Alius atsisėdo, giliai susimąstė. Ar buvo jo tėvų namuose kokie nors sandėliai? Ne, niekada! Tiesa, už daržinės galo kažkada kėpsojo tokia karaputkė, tenai tėvas raugindavo kopūstus. Va­dindavo sandėliuku.

- Ne sandėliukas, o sandėlis, - pataisė centro darbuotoja. - Dokumentuose niekas nerašo: trobikė, tvartukas ar sandėliukas. Būna troba, tvar­tas ir sandėlis.

- Tada išbraukite. Tos ka­ra­putkės seniai nebėra. Nu­griuvo dar Brežnevui esant gyvam...

- Kaip mes išbrauksime? Reikia naujos inventorizacijos. Užsisakykite.

- Kiek tai kainuos?

- Pastatų daug. Apie du šimtus.

- Du šimtus?!

Tokių pinigų Alius seniai nebuvo matęs. Aną savaitę pardavė bulių, bet gavo šimtą devyniasdešimt devynis.

- Tai gal pigiau būtų sumokėti mokestį? - patarė jam Registrų centre. - Jeigu sandėlis nedidelis, daug nepriskaičiuos. Vieną kitą eurą atrasite.

- Tikrai! - apsidžiaugė Alius. - Parduosiu du kibirus pieno, gausiu kelis eurus ir sumokėsiu!

Neseniai Alius jau buvo pardavęs du kibirus pieno, bet užsuko į kaimo krautuvės barą, nusipirko bokaliuką alaus ir vienu mauku praūžė visą savaitės uždarbį.

- Parduosiu dar kelis kibirus, dar sutaupysiu! - pasižadėjo Alius. - Sumokėsiu iki paskutinio cento, sąžiningai atsiskaitysiu.  Juk ne banditui kokiam - biudžetui!

- Jūs gi turtingas - turite sandėlį, - nusijuokė centro darbuotoja.

Alius galantiškai jai nusilenkė ir padavė mažą šokoladuką, kurį kažkada buvo gavęs kartu su reklama. Dabar jam, aukštuomenės žmogui, reikia ugdytis naujas manieras.

Alius ŠAKINIS

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą