Net ir pati geriausia žinia gali sukelti audrą, jei valdžia nederina savo planų su gyventojais. Prieš tris savaites pradėtas Gineikių kaimo Dio­nizo Poškos gatvės kapitalinis remontas vienus nudžiugino, kitus pri­vertė skaudžiai nusivilti. Paaiškėjus, kad savivaldybės klerkai ne­be­žino kaimų ribų, atokiau gyvenantys žmonės pasijuto nereikalingi. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.63

Vasara – renginių metas. Joninės, Oninės, kaimų šventės, javapjūtės pabaigtuvės, derliaus sutiktuvės... Visas sunku būtų išvardinti, nes kiek rajone bendruomenių, kone tiek pat ir švenčių. Kai kurios įsigud­ri­na švęsti kelis kartus per metus. Ir kodėl gi ne, jei įvairūs fondai bei savivaldybė dosniai skiria pinigėlių susibūrimams? Tokiuo­se renginiuo­se dažniausiai klykauja pop „žvaigždutės“ ir laisvai liejasi alus, o kai­mo žmonės pyksta, kad pinigai išleidžiami draugų bei giminių baliams. Todėl gera pa­s­tebėti tas bendruomenes, kurios mokesčių mokėtojų pinigus naudoja prasmingai – tvarko ir puošia savo kaimus, sukuria tai, kas išliks dešimtmečiams ir būsimoms kartoms primins, jog kažkada čia gyvenome. 

Pamąstyti apie tai, kas išliks po mūsų, paskatino Bilionių kaimo bendruomenės ir seniūnijos ketvirtą kartą surengtas tautodailės pleneras „Šimt­mečio veidai ir vaizdai“. Savaitė, kai prie piliakalnio dūzgia pjūklai ir kaukši kaltai, reikalauja ilgo bei kruopštaus pasirengimo – to nežino tik tos bend­ruo­menės, kurios ilgesniam laikui nėra priėmusios svečių, pasirūpinusios jų apgyvendinimu, nakvyne, maitinimu ir bent minimaliu apmokėjimu už darbą. Nors iš šono stebint ir atrodo, kad šeimininkams toks šurmulys yra labai smagus, šventei laiko nebelieka. 

Užtat būna rezultatas, kuriuo džiaugiasi visi: ir tie, kurie buvo atvykę į plenero metu vykstančius renginius, ir kurie neturėjo tam laiko, tačiau bent jau pro šalį eidami minutei sustoja pasigėrėti kaimą papuošusiu nauju kūriniu. Viskas, kas sukuriama plenere, skirta šio krašto žmonėms. 

Pasak Bilionių seniūnės Lo­retos Dau­­kan­tienės, rengti plenerą paska­ti­no Ši­lalės kraš­tiečių draugijos pir­mi­nin­kas Vir­ginijus Jocys, todėl pir­­masis renginys įvyko Že­maičių kultūros draugijos ini­ciatyva. Idėjos pirmtaku tapo 2007 m. etnografinėje sodyboje surengta kūrybinė stovykla „Muo­line ruo­kun­dā“ (Mo­liniai pasikalbėjimai). Po dešimt­mečio ji atgimė į Lie­tu­vos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą tautodailės plenerą. 

Bendradarbiavimas su kraštiečiu V. Jo­ciu, Žemaitijos regio­ninės etninės globos tarybos pirmininku, bilioniškiams padėjo padaryti didžiulį darbą. Gulbių kaime atsirado unikalus Norberto Vė­liaus ir Lau­ryno Ivinskio istorinis pažintinis kelias, kuriame įamžinta nemažai Šilalės kraštui bei visai Lietuvai nusipelniusių žmonių.

2017 m. vykusiame  tautodailės ple­nere Dainius Jan­kauskas sukū­rė paminklą piliakalnių tyrinėtojui Liud­vi­kui Kšivickiui, 2018-aisiais kaltinėniškis Alvydas Pocius sukūrė atminimo ženklą istorikui Simonui Daukantui, akmentašys Valdas Banza prieš dvejus metus čia įamžino Šilalės krašto savanorių at­minimą. 

Gulbių kaimo kelyje stovi paminklai poetui, publicistui, vertėjui, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjui L. Ivins­kiui, religijotyrininkui ir baltų mitologi­jos rinkėjui N. Vėliui, partizanei Ire­nai Pet­ku­tei-Ne­ringai, pa­sie­­nie­čiui An­ta­­­n­ui Strau­kui, gamtininkui Čes­lovui Ku­­da­bai, 1918–1920 m. Lie­tu­vos nepriklausomybės kovų dalyviams. 

Mažai Lie­tu­vo­je yra tokių unikalių, praei­tį su dabartimi jungiančių vietų, todėl bilioniškiai išties tu­ri kuo didžiuotis. Gra­žus ir jų naujausias su­ma­ny­mas pa­puošti seniūnijos centrą skulp­tūrų parku. Jame jau stovi pernai sukurti tautodailinin­kų darbai. Bi­lio­niškių bei jų svečių akis džiugina medžio drožėjo A. Pociaus sukurta legendinio milžino skulptūra, bent minutei prisėsti traukia ant dviejų meškų laikomo medinio suolelio – jį pernai padarė D. Jankauskas. 

Nemažas ir šių metų plenero derlius. Parkelyje prie Bilionių seniūnijos netrukus atsiras atminimo ženklai šio krašto kaimams. Bilionių seniūnija maža, ją tesudaro vos aštuoni kaimai, daugelis jų nyksta: Baublių kaime gyventojų jau neliko, Padvarninkuose gyvena vos vienas, Aukštagirėje – du žmonės. Greta kaimams skirtų akmeninių skulptūrų se­niūnijos parkelyje stovės Jo­no ir Salomėjos Gargasų že­mėje rastas riboženklių ak­muo – manoma, kad jis gali būti išlikęs net nuo XVI a. 

Prasmingą kaimų įamžinimo darbą bilioniškiai šiemet patikėjo patiems ge­riausiems Lietuvos tautodaili­nin­kams: tris kartus „Aukso vainiku“ apdo­va­notam Adolfui Teresiui ir vieną „Auk­so vainiką“ turinčiam akmenta­šiui V. Ban­zai. Kartu su jais dirbo ir to­kį pat apdovanojimą pelnęs kryždirbys A. Pocius. 

Pasak Bilionių seniūnės L. Dau­kan­tienės, pleneras „Šimt­me­čio veidai ir vaizdai“ suburia vietos bei kitų re­gio­nų me­nininkus ir meno mėgėjus, paskatina žmones domėtis savo krašto tradicijomis, istoriniais įvykiais, kultūros ir gamtos paveldu, puoselėja že­maičių papročius, tradicijas, skatina prisiminti žemaitišką kalbą. O tuo pačiu stiprina bend­ruomenės vienybę ir susitelkimą, norą išgyventi bendrą kūrybos džiaugsmą, susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. 

To niekaip nepalyginsi su vieno vaka­ro šou, suteikiančiu galimybę valdžiai parodyti savo „gerumą“. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kam daryti, jeigu galima nedaryti? Regis, tokia taisykle vadovaujasi mūsų valdininkai, jei tik prisieina spręsti bent kiek sudėtingesnę problemą. Todėl nenuostabu, kai gyventojai, ne kartą mėginę rasti išeitį valdiškose institucijose, bet atsimušę lyg į sieną, pagalbos kreipiasi į „Šilalės artojo“ redakciją. Ir šįkart, nuvažiavę pasižiūrėti į Burkėnus, ar tikrai seniūnas nė karto nesuorganizavo pakelių šienavimo darbų, išgirdome ir daugiau žmonių skundų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Darbymetis pačiame įkarštyje: javų laukais plaukia kom­bainai, keliais zuja traktoriai, vienur kitur dirvą jau raižo plūgai – žemdirbiai rengiasi žieminių rapsų sė­jai. Taip ir su­kasi kaimo žmonių metų ratas – nuo dar­bymečio iki darbymečio, trumpam suteikda­mas laiko tik pasidžiaugti  derliumi ir sudėlioti ateinančių metų planus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Be smulkiojo verslo paslaugų neišsiverčiame: prairo bato siūlė – reikia batsiuvio, pas kirpėją užsukame bent keletą kartų per metus, panorėję kavos puodelio su ban­de­le – į kavinukę, reikia žemę pamatuoti – pas geo­dezininką, skustuko bulvėms ieškome turgelyje. Gaila, bet vis mažiau lieka nedidelių maisto ir kitokių prekių par­duotuvėlių, nes jų veiklą dažnai paralyžiuoja stambūs prekybos centrai. Ne vienas jų yra ir Ši­la­lėje.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Šilalėje, Jono Basanavičiaus gatvėje, duris atvėrė kol kas tokia vienintelė mūsų mieste antakių stilis­tikos stu­dija. Jos savininkė šilališkė Ieva Pudževytė šiuo me­tu gy­vena ir dirba Vilniuje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Rugpjūčio pradžioje Lietuvą pasiekė žinia, jog Šilalėje rungtyniavę Latvijos jaunieji dviratininkai susirgo koronaviruso sukelta infekcine liga. Liepos 18–19 d. jie dalyvavo Ramūno Navardausko taurės dviračių lenktynėse. Latvijos sveikatos priežiūros institucijos rekomendavo dėl COVID-19 išsitirti visiems, kurie nuo liepos vidurio kontaktavo su Murjanų gimnazijos sportininkais. 

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Praėjęs savaitgalis mus išgasdino: COVID-19 sugrįžta. Keletą dienų infekcijos atvejų skaičius laikėsi virš 20, kol galų gale driokstelėjo – 37! Mušami visi pokarantininiai rekordai. Virusas persimetė į aukščiausią valdžios ešeloną, ir visa Prezidentūra su šalies vadovu bei jo šei­ma buvo priversta izoliuotis, bet pirmadienį atnaujino darbą. Operos ir baleto teatras už­darytas, o numatyta se­zono pradžia bei visos premjeros atidedamos. Pedago­gai ir moksleiviai sumišę: kaip reikės mokytis nuo rug­sėjo 1-osios?

Ar išmokome pamokas?

Valdžios kritikai griežia dan­tį: o štai Premjero ir Aure­li­jaus Verygos joks šėtonas neima. Ministras, pailsėjęs Lat­vi­joje, jau lyg ir grįžo į darbą, bet ministerijo­je pasirodo tik penktadieniais. Tai suerzino Gitaną Nausėdą. Juo labiau, kad STT apklausia keletą pareigūnų dėl neskaid­raus testų pirkimo, o viceminist­rė net nušalinta nuo parei­gų. Ją atleido pats A. Veryga, kuris visaip gina savo pavaldinę, nors ministras sau atsakomybės neprisiima...

Šis „šokis aplink garo katilą“ (pagal estų rašytojo Matso Trato romaną „Šokis aplink garo katilą“) gal nebūtų toks intriguojantis, jei ne už dviejų mėnesių vyksiantys Seimo rinkimai. „Valstiečiai“ reitinguose sėkmingai vejasi konservatorius ir dabar stengiasi trūks plyš neužleisti pozicijų. Atrodo, kad į šį šokį įsijungė ir Prezidentas, gal kiek dirbtinai rodantis savo aktyvumą bei pataikaujantis valdančiųjų kritikams. 

Bet iš tikrųjų žmonėms rūpi ne reitingai. Nauja koronaviruso banga (o juk mes perspėjome, kad atsipalaiduoti per anksti!) parodė, jog visuomenė labai patikli valdžios sprendimams ir, atlaisvinus draudimų varžtus, puolė gyventi taip, kaip prieš pandemiją. Jeigu infekcijos židinių nuspėti negalėjome, tai leidimai išvykti į užsienį ir nekont­roliuojamai grįžti sudavė kitu lazdos galu: padaugėjo įvežtinių užkratų, o kartu – ir nenustatytos kilmės infekuotųjų.

Kas dabar bus? A. Veryga ne­slepia, kad yra svarstomi ir kiti ribojimai dėl koronaviruso situacijos suvaldymo, išbandyti karantino metu. Jau šį trečiadienį Vyriausybė svarstys, kaip viruso plitimo prob­lemas spręsti konkrečiose savivaldybėse, ar riboti darbo laiką, ar privalomai dėvėti kau­kes bei apsaugines pirštines viešose vietose, ar grąžinti kitus draudimus. Manoma neskelbti tų priemonių visai šaliai, bet pradėti nuo lokalių teritorijų, nuo savivaldybių. A. Veryga nieko nevyniojo į vatą, pareiškęs, jog „greitu metu be kaukės išeiti iš namų nepavyks“.

„Ge­riau gal tokia priemonė, ku­ri komforto neprideda, nes žmo­nėms ir kvėpuoti sunku, bet gal geriau tai, nei patir­ti kaž­kokius ekonominius nuosmukius ir likti be darbų“, – sa­kė jis.

Neabejoju, kad padaugės ir tokių priemonių kritikų. Jie lyg bičių avilys suūžė, kai Vy­riau­sybė išplėtė sąrašą ša­lių, iš kurių tautiečiams grį­žus nuo pirmadienio būti­na 14 die­nų saviizoliacija. Vi­si labai susijaudino į tą sąrašą įtraukus Len­kiją, kurioje in­fekcija mu­ša visus rekordus. Dau­ge­lis užplūdo Suvalkų ir Seinų „Bed­rionką“ ir vertė į bagaži­nes visokias, jau pabrangusias lenkiškas prekes. Jie bijo ne tik dviejų savaičių saviizoliacijos, bet ir galimo Varšuvos sprendimo vėl uždaryti sienas.

„Batka“ ir jo moterys

Jau rašiau, kad mėgstu žurnalistines razinas. Taigi, jei branduolinio kuro pakrovimas į Ast­ravo AE reaktorių šyp­senos nekelia, tai kitas įvykis – sek­madienį surengtas pir­masis Bal­tarusijos prezidento rinkimų turas (rašydamas šias eilutes, neabejojau, kad „batka“ juose gaus apie 70–75 proc. balsų; pirmadienio rytą paskelbta, kad už A. Lukašenką balsavo apie 80 proc. rinkėjų) – įgavęs pikantišką ats­palvį. Turiu galvoje Ru­si­jos leidinio „Proekt“ ir Bal­­ta­ru­sijos opozicinio TV ka­nalo „Bel­sat“ tyrimą apie... A. Lu­­ka­šenkos moteris. 

Tyrimas atskleidė, jog 26- erius metus prezidentu būdamas „batka“ negyvena su savo teisėta žmona 65-erių Galina Lu­kašenko-Žalnerovič, kurią vedęs prieš 45-erius metus. Mo­teris nevyko su vyru į Mins­ką, o liko savo gimtajame Ryž­kovičių kai­me Šklovskio rajone. Tad Bal­­tarusijos prezidentas ėmė neatsispirti visokių fotomodelių ir simpatiškų pavaldinių pagundoms. 

Laikraštis „Imia“ dar 1996 m.

rugpjūtį rašė, kad vieną sa­vait­­­galį preziden­tas tarny­bi­­niu mersedesu pabėgo nuo ap­saugos ir nežinia kur bas­tėsi iki ryto. Jis negalėjo nu­slėpti savo ryšių nei su Na­dež­da Jermakova, nei su Na­dež­da Kotkovec, nei su Tamara Vi­nikova, nei su asmenine jo gydytoja Irina Abels­kaja. Ma­no­ma, jog pastaroji ir yra 16-me­čio Niko­la­jaus – numatomo „bat­kos” įpė­dinio – motina. Jos visos pa­laipsniui buvo paaukštintos pareigose.

Na, tuo ir apsiribokime. Bal­tarusiškame torte paprastai razinų nėra per daug. Dik­ta­to­rius valdo geležiniu kumščiu ir prieš rinkimus nevengė juo pamojuoti prieš tris žavias opo­zicijos lyderes. Įprastas „bat­kos“ smurtas neartimoje po­li­tinėje aplinkoje. Bet ar šitą prievartą gudų tauta ilgai kęs?

Česlovas IŠKAUSKAS

Liepos pabaigoje Parš­eže­rio stovyk­la­vie­tėje jau šeš­tą kar­tą dūzgė tradi­ci­­nė vai­kų ir jaunimo etno­kul­tū­rinė sto­vykla „Et­no­­kul­­­tūros kūrybinės dirb­tuvės”, skir­ta Tau­to­dai­­lės metams pa­mi­nėti. 

Nors koronaviruso grėsmė ap­ribojo stovyklos dalyvių skaičių, veiklos įvairovė tikrai nenukentėjo: stovyklautojai kiek­vieną dieną save galėjo išbandyti pačiose įvairiausiose kūrybinėse veiklose, dalyvauti et­nokultūrinėse vakaronėse, judriuosiuose lauko žaidimuose, filmų peržiūrose po atviru dangumi, žygiuose, edukacinėse programose, dainuoti, bend­rauti ir kurti. 

Šiemet stovyklai pasirinkta medžio tema. Medžio motyvai dominavo tiek stovyklos apipavidalinime, tiek visoje veik­loje: etnomuzikavime, dainose, šokiuose, tradiciniuose amatuo­se, tapyboje bei kt. 

Dvi dienas stovyklautojai da­ly­vavo tautodailės plenere „Šimt­mečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose, kur stebėjo tautodai­lininkų kūrybos procesą, links­mino juos dainomis, šokiais. 

Nors orai nelepino, tačiau sto­vykloje darbas virte virė: net trijose didžiulė­se palapinėse, pastogėse ir nameliuose triūsė šaunus daugiau kaip 30 vadovų būrys, padedamas jaunųjų padėjėjų, savanorių, darbščių stovyklautojų. Stovyk­loje tradi­ciškai darbavosi vaikų ir jaunimo folkloro ansamb­lių, etnokultūros studijų vadovai bei mu­zikantai, Šilalės ir kaimyninių rajonų pedagogai bei kultūros darbuotojai, tautodailininkai, amatininkai. 

Šilalės krašto žemaičių kuli­narinio paveldo edukacinę prog­ramą vedė Šilalės viešosios bib­liotekos darbuotojos, kartu su stovyklautojais žemaitišką šiupinį ir košę virė Rimas Šedbaras, šiaudais bei repeticijų patalpomis pasirūpino Požerės kaimo bendruomenė bei pan. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau savo krašto tradicijų išsaugojimu ir puoselėjimu besirūpinančių žmonių, palaikančių bei paremiančių mūsų veik­lą.

Etnokultūrinėje stovykloje ga­lėjome pademonstruoti vaidy­binius, meninius gabumus, groti, dainuo­ti ir šokti, pristatyti savo gebėjimus mažojo tautodailės plenero „Gyvybės medis“ pa­ro­doje. Koncertavo modernaus folkloro grupė „Auksa žovis“, folkloro ansamblis „Ratilėlis“, jungtinis stovyklos vadovų bei jaunųjų muzikantų kolektyvas. Ir galiausiai – diskoteka. 

Smagu, kad globalėjančiame pasaulyje jaunoji karta puoselėja lietuviškas tradicijas bei pa­pročius. 

Dėkojame visiems, prisidėjusiems organizuojant stovyklą.

Irmina KĖBLIENĖ, 

Guoda JUŠKAITĖ,

 Ilona RAUDONIENĖ

Etnokultūrinės stovyklos organizatorės

Nuotr. iš albumo

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministre nuo rugpjūčio 4 d. pradėjo dirbti Šilalės savivaldybės tarybos narė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė. Mūsų rajono taryboje ji atstovauja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai, yra partijos Šilalės skyriaus pirmininkė.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61